Byla 2-1314-943/2016
Dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negalimu įvykdyti ir skolos, palūkanų priteisimo, paliktas nenagrinėtu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gindera“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Eurobankrotas“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutarties, kuria ieškovės ieškinys atsakovei SAPLINGS OF SHROPSHIRE Ltd dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negalimu įvykdyti ir skolos, palūkanų priteisimo, paliktas nenagrinėtu,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama: 1) pripažinti 2009 m. gegužės 4 d. sutartimi Nr. GS-09-04/01 sudarytą arbitražinį susitarimą tarp UAB „Gindera“ ir SAPLINGS OF SHROPSHIRE Ltd negalimu įvykdyti; 2) priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 202 302,76 Eur skolą; 3) priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 6 proc. procesines palūkanas už priteistas sumas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  2. Ieškinyje nurodyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartimi įmonei UAB „Gindera“ iškelta bankroto byla, nurodyta nutartis įsiteisėjo 2015 m. sausio 8 d. Bankroto administratoriui patikrinus įmonės sudarytus sandorius buvo nustatyta, kad UAB „Gindera“ ir SAPLINGS OF SHROPSHIRE Ltd 2009 m. gegužės 4 d. buvo sudariusios sutartį Nr. GS 09-04/01 dėl prekių pardavimo, pagal kurią atsakovė yra neatsiskaičiusi, dėl ko reiškiamas reikalavimas dėl skolos priteisimo.
  3. Kartu pažymėta, jog nurodytos šalių sudarytos 2009 m. gegužės 4 d. sutarties Nr. GS-09-04/01 9.1. punktu šalys susitarė, kad tarpusavio ginčus, kilusius iš sutarties, jos spręs remiantis Tarptautinių Prekybos Rūmų Arbitražo taisyklėmis, vieno arbitro, Londone, Didžiojoje Britanijoje, t. y. šalys sudarė arbitražinį susitarimą.
  4. Ieškovės atstovės teigimu, šiuo atveju arbitražinis susitarimas negali būti įvykdytas, kadangi įmonė, kuriai iškelta bankroto byla yra nemoki, BUAB „Gindera“ neturi galimybės mokėti arbitražinės rinkliavos bei apmokėti teisinių paslaugų teikimo arbitražiniame teisme, todėl, remiantis 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimo pripažinimo ir vykdymo (toliau - Konvencija) II straipsnio 3 dalies nuostatomis, prašoma pripažinti tarp bylos šalių sudarytą arbitražinį susitarimą negalimu įvykdyti.
  5. Atsakovė, susipažinusi su ieškovės prašymu pripažinti tarp šalių sudarytą arbitražinį susitarimą negalimu įvykdyti, prašė ieškovės ieškinį palikti nenagrinėtą. Pabrėžė, jog šalys 2009 m. gegužės 4 d. sutartimi susitarė, kad visi šalių ginčai bus sprendžiami arbitraže, ir atsakovė šios sutarties nuostatos nėra atsisakiusi, ji nėra panaikinta ar negaliojanti, todėl atsakovė reikalauja jos laikytis. Atsakovės vertinimu, ieškovės finansinių galimybių trūkumas negali būti aplinkybė, pateisinanti šalių arbitražinio susitarimo nevykdymą, todėl remiantis Komercinio arbitražo įstatymo (toliau - KAĮ) nuostatomis ir kasacinio teismo praktika prašo ginčą perduoti spręsti arbitražui.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą.
  2. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog šalių 2009 m. gegužės 4 d. sutarties GS 09-04/01 9 punkte numatytas šalių susitarimas, ginčus, kylančius iš sutarties, perduoti spręsti arbitražo teismui, yra galiojantis, nepanaikintas, todėl nurodytai aplinkybei paaiškėjus po ieškinio priėmimo, yra faktinis ir teisinis pagrindas palikti ieškinį nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.
  3. Aplinkybė, jog ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, teismo vertinimu, sprendžiant dėl ginčo priskirtinumo arbitražui ar teismui, teisinės reikšmės neturi, kadangi Įmonių bankroto įstatyme (toliau - ĮBĮ) nėra reglamentuota kitokio tokio teisinio pobūdžio ginčų teismingumo reguliavimo. Teismas pažymėjo, kad tik turtiniai reikalavimai arbitražinio susitarimo šaliai, kuriai iškelta bankroto byla, nagrinėjami bankroto bylą iškėlusiame teisme, kai to prašo visos arbitražinio susitarimo šalys, kurioms bankroto byla neiškelta (KAĮ 49 straipsnio 8 dalis), o ginčo atveju yra visiškai kitokia faktinė situacija, dėl ko nėra pagrindo netaikyti arbitražinio susitarimo.
  4. Teismas taip pat sutiko ir su atsakovės argumentu, jog faktas, kad bankrutavusi įmonė šioje proceso stadijoje neturi lėšų bylinėtis arbitraže, nereiškia, kad jų neturės pardavus įmonės turtą.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8

  1. Ieškovė BUAB „Gindera“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Eurobankrotas“, atskiruoju skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartį panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti klausimą dėl ieškinio priėmimo.
  2. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovė yra bankrutavusi įmonė, todėl remiantis ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisykle, visi bankroto administratoriaus reikalavimai bankrutavusios įmonės skolininkams turi būti nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme;
    2. Konvencijos II straipsnio 3 dalies nuostatos, kuriomis remiasi ieškovė, prašydama netaikyti arbitražinio susitarimo, nustato, kad valstybės narės teismas turi, vienai iš šalių prašant, nusiųsti šalis į arbitražą, jeigu nenustato, kad nurodytas susitarimas yra negaliojantis, niekinis, neveikiantis ar jo negalima įvykdyti. Šiuo atveju ieškovė įrodinėjo, kad dėl finansinių lėšų trūkumų ji neturės galimybių sumokėti arbitražinių rinkliavų, kas daro arbitražinį susitarimą neįvykdomu, tačiau teismas nevertino ieškinyje nurodytų aplinkybių ir nesprendė dėl arbitražinio susitarimo galimumo įvykdyti.
  3. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė SAPLINGS OF SHROPSHIRE Ltd prašė palikti galioti skundžiamą Klaipėdos apygardos teismo nutartį.
  4. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

913.1 teismas sprendžia ginčo arbitruotinumo klausimą esant ne bet kokiems pagrindams, bet tik tiems, kurie susiję su tiesiogiai nurodytais Konvencijos II ir V straipsniuose. Tokiais pagrindais paprastai būna neatitikimas tos valstybės viešajai tvarkai, imperatyvių teisės normų pažeidimai ir pan. Teisinio vertinimo požiūriu šie pagrindai nėra susiję su faktinėmis aplinkybėmis ir jie įvertinami teismo ex officio (liet. – savo iniciatyva). Jei arbitražinė išlyga ginčijama pagrindais, susijusiais su faktinėmis aplinkybėmis, tai jos galiojimas turi būti įvertintas atskiru sprendimu (pagal kompetenciją – teismo ar arbitražo). Šiuo atveju ieškovės nurodomos aplinkybės, dėl kurių, jos vertinimu, neturėtų būti taikomas arbitražinis susitarimas, yra vertinamojo pobūdžio ir niekaip nesusijusios su Konvencijoje nurodytais pagrindais arbitražinei išlygai netaikyti;

1013.2. ieškovei pradėta bankroto procedūra, jos kaip bankrutuojančios įmonės statusas ar finansinė padėtis, neturi jokios teisinės reikšmės nei teismingumui, nei ginčo arbitruotinumui apspręsti.

11Teismas

konstatuoja:

12IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13

  1. Byloje ginčas kilo dėl to, ar arbitražinis susitarimas galioja ir yra privalomas įmonei, kuriai po tokio susitarimo sudarymo iškeliama bankroto byla ir kuri, remdamasi komercine sutartimi, įtvirtinančia tokį arbitražinį susitarimą, reikalauja, kad kita sutarties šalis vykdytų savo prievoles pagal sutartį, bei, ar aplinkybė, kad įmonei yra iškelta bankroto byla, daro arbitražinį susitarimą negalimu įvykdyti, remiantis Konvencijos II straipsnio 3 dalimi.
  2. Teismo procesas ir arbitražas yra savarankiški ginčų sprendimo būdai. Nors teismo sprendimas ir arbitražo sprendimas savo teisine galia vienas kitam prilygsta, tačiau teismo proceso ir arbitražo proceso prigimtis yra visiškai skirtinga. Remiantis aktualia Komercinio arbitražo įstatymo 3 straipsnio redakcija, arbitražas suprantamas kaip ginčo sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi savo susitarimu, tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis ne į valstybės teismą, o į jų susitarimu pasirinktą arba įstatymo nustatyta tvarka paskirtą trečiąjį asmenį. Vadinasi, arbitražas, skirtingai nei teismo procesas, yra privatus ginčo sprendimo būdas. Pagrindas, suteikiantis arbitražiniam teismui jurisdikciją, yra šalių susitarimas. Taigi arbitražinis susitarimas yra sutartis, kuria šalys susitaria spręsti ginčus ne teismine, o arbitražine tvarka. Galiojantis arbitražinis susitarimas, kaip ir kiekviena sutartis, šalims yra privalomas (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) ir jo būtina laikytis (pacta sunt servanda). Tokią arbitražinio susitarimo reikšmę sutarties šalims bei jo privalomumą teismui ne kartą yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išaiškinęs, kad kai yra arbitražinis susitarimas, teismas privalo atsisakyti savo jurisdikcijos ir turi nukreipti sutartį pažeidusią šalį įvykdyti sutartinę prievolę, t. y. kilus ginčui kreiptis į arbitražą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-181/2013). Šalys, sudarydamos arbitražinius susitarimus, įgyvendina sutarčių laisvės ir valios dispozityvumo principus. Taigi jos, laikydamosi teisės aktų reikalavimų, turi teisę ir galimybę savo sutartinius santykius, įskaitant ginčų sprendimo būdą, pačios sureguliuoti taip, kaip mano esant tinkama – šalys yra laisvos pritaikyti arbitražinį susitarimą šalių teisinių santykių poreikiams.
  3. Nacionalinį civilinį procesą reglamentuojančios teisės normos įtvirtina teismo, nagrinėjančio bylą, pareigą savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams, kas apima ir teismo pareigą įvertinti, ar ginčas nenagrinėtinas kita, alternatyvia, ginčo sprendimo neteismine tvarka (CPK 782 straipsnis). CPK 788 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ūkinės komercinės veiklos subjektai gali susitarti, kad ginčai, kylantys iš sutartinių santykių, būtų nagrinėjami ne Lietuvos teismuose, išskyrus bylas, kurioms nustatyta išimtinė Lietuvos Respublikos teismų kompetencija, o šio straipsnio 2 dalyje, kad teismas atsižvelgia į tokius susitarimus tik esant suinteresuotos šalies prašymui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPK 780 straipsnyje numatyta, kad nurodytos CPK VII dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip.
  4. Ginčo nagrinėjimui aktualu, kad Lietuvos Respublika yra 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo dalyvė. Niujorko konvencijos II straipsnio 1 dalyje nustatyta: kiekviena susitariančioji Valstybė pripažįsta rašytinį susitarimą, pagal kurį pusės pasižada perduoti arbitražui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius arba galinčius kilti tarp jų dėl kurių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, galinčių būti arbitražo nagrinėjimo dalyku. Niujorko konvencijos II straipsnio 3 dalyje nurodyta: susitariančiosios Valstybės teismas, jeigu į jį patenka ieškinys tokiu klausimu, dėl kurio šalys sudarė arbitražinį susitarimą, turi, vienai iš pusių prašant, pasiųsti puses į arbitražą, jeigu nenustato, kad minėtas susitarimas yra negaliojantis, neteko galios arba negali būti įvykdytas. Taigi, tarptautinė sutartis įpareigoja Lietuvos teismus atsisakyti savo jurisdikcijos esant šalių arbitražiniam susitarimui tuo atveju, kai ginčas gali būti arbitražo nagrinėjimo dalyku ir jeigu teismas nenustato, kad minėtas susitarimas yra negaliojantis, neteko galios arba negali būti įvykdytas.
  5. Nurodyta Konvencijos nuostata (Konvencijos II straipsnio 3 dalis), o kartu ir Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio nuostatos, pripažįsta arbitražinio susitarimo šalių teisę ginčyti arbitražinį susitarimą teisme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra nurodęs, kad arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu vienos iš šalių reikalavimu, bendraisiais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio mėn. 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2012). Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnyje taip pat nustatyta, kad arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu nustačius, jog yra pažeisti šio įstatymo 10 ir 12 straipsnių reikalavimai.
  6. Nagrinėjamu atveju ginčas kyla ne dėl arbitražinio susitarimo negaliojimo - ieškovė neprašo tarp šalių sudaryto arbitražinio susitarimo pripažinti negaliojančiu bei nenurodo jokių šio susitarimo negaliojimą patvirtinančių pagrindų, tačiau mano, kad ta aplinkybė, jog ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, daro negalimu įvykdyti arbitražinį susitarimą, o kartu ir sudaro pagrindą netaikyti ginčo nagrinėjimui arbitražinio susitarimo Konvencijos II straipsnio 3 dalies pagrindu.
  7. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teismo teisė neatsisakyti spręsti šalių ginčą, jeigu nustato, kad arbitražinis susitarimas yra negaliojantis, niekinis, neveikiantis (praradęs reikšmę) ar jo negalima įvykdyti (Konvencijos II straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos) galima, kai arbitražinė išlyga yra akivaizdžiai negaliojanti, o niekinis arbitražinio susitarimo pobūdis turi būti akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013).
  8. Aiškindamas, kaip turi būti suprantamas niekinis arbitražinio susitarimo pobūdis, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad turi būti akivaizdu, jog toks susitarimas prieštarauja tos valstybės viešajai tvarkai ar imperatyviajai nacionalinės teisės normai; teismas ex officio (liet. – savo iniciatyva) gali pripažinti arbitražinį susitarimą negaliojančiu arba, kitaip tariant, gali nepripažinti arbitražinio susitarimo tik tokiu atveju, kai nėra jokių abejonių dėl atitinkamo susitarimo prieštaravimo viešajai tvarkai ar imperatyviajai įstatymo normai, ir tam, kad būtų padaryta tokia išvada, nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių ir rinkti bei tirti papildomų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007, 2010 m. kovo mėn. 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2010, 2012 m. birželio mėn. 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2012).
  9. Šiuo atveju ieškovė reikalavimą pripažinti tarp jos ir atsakovės sudarytą arbitražinį susitarimą negalimu įvykdyti, sieja išimtinai su finansinių galimybių apmokėti arbitražo išlaidas, neturėjimu. Visų pirma teismas pažymi, kad ši aplinkybė nėra savaime daranti arbitražinį susitarimą negalimu įvykdyti, nes aptariama sąlyga (įmonės finansinės galimybės) gali būti vertinama kaip apsunkinanti teisinės gynybos prieinamumą, tačiau bloga skolininko turtinė, finansinė padėtis negali būti pakankamu pagrindu atsisakyti vykdyti tokį susitarimą. Prie tokių priežasčių (negalima įvykdyti arbitražinio susitarimo) priskirtinos fizinės ir teisinės kliūtis, trukdančios įvykdyti arbitražinį susitarimą. Tačiau būtina pažymėti, jog tokiomis kliūtimis yra laikomi atvejai, kai, pvz., miršta arbitras, arba susitarimo dėl ginčo nagrinėjimo sąlygos yra patologinės (teismui neįmanoma nustatyti dalies arbitražinio susitarimo prasmės). Kai teismas sprendžia dėl „patologinio“ arbitražinio susitarimo galiojimo, jis turi aiškintis šio arbitražinio susitarimo prasmę, ir, kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kilus abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo ir jo galiojimo, abejonės aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai, t. y. taikomas principas in favor contractus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. kovo 5 d. nutartį, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007, 2002 m. kovo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-681/2002). Šioje byloje ieškovė minėtų sąlygų neįrodinėja, o finansiniai sunkumai prie tokių sąlygų taip pat negali būti priskiriami.
  10. Antra, bankroto bylos įmonei iškėlimas reiškia, kad įmonė neturi pakankamai lėšų vykdyti įsipareigojimus ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktas), bet ne tai, kad įmonė apskritai neturi lėšų. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, finansinį reikalavimą bankrutavusios įmonės kreditoriai gali ir perleisti, taip išvengiant papildomų išlaidų (ĮBĮ 23 straipsnio 18 punktas, 33 straipsnio 1 dalis 3 punktas), be to įmonės kreditoriai, įvertinę tarp ieškovės ir atsakovo kilusio ginčo dėl skolos priteisimo perspektyvas, gali nuspręsti skirti lėšas arbitražinio susitarimo įvykdymui (ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas).
  11. Trečia, įstatymas įpareigoja teismą įgyvendinti šalių valią ginčus spręsti arbitražo teisme, jei arbitražinis susitarimas gali būti įvykdomas neteikiant privalumų nė vienos iš šalių teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013). Šiuo atveju tai, kad ieškovė yra bankrutavusi įmonė, nesudaro pagrindo teikti jai privalumus ir leisti nepaisyti prieš įmonei iškeliant bankroto bylą prisiimto įsipareigojimo spręsti su atsakove kilusius ginčus arbitraže, kas reikštų nepagrįsto pranašumo jai suteikimą. Ta aplinkybė, kad įmonei iškėlus bankroto bylą ieškinį dėl piniginės prievolės vykdymo pareiškia šioje byloje paskirtas ieškovo bankroto administratorius ir kad jis gina bankrutuojančio ieškovo kreditorių interesus, iš esmės nekeičia pateikto ieškinio reikalavimo pobūdžio ir jam, kiek tai susiję su ginčo esme, taikomos tos pačios teisės normos, reglamentuojančios bylų priskirtinumą teismui ar arbitražui.
  12. Teismas atkreipia dėmesį, kad atskirojo skundo argumentai, susiję su bankroto proceso įtaka ginčų, kuriuose dalyvauja bankrutuojantis subjektas, arbitruotinumui, paremti neaktualiomis ĮBĮ ir KAĮ įstatymo redakcijomis. Ieškovei išaiškinama, kad nuo 2012 m. birželio 30 d. įsigaliojusi ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalies redakcija numato, kad jeigu ieškinių dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kitų administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjimą šalys iki bankroto bylos iškėlimo yra susitarusios perduoti arbitražui, jie nagrinėjami teisme arba arbitraže vadovaujantis Komercinio arbitražo įstatymo nuostatomis. Aktualios Komercinio arbitražo įstatymo redakcijos, 49 straipsnio 7 dalis nustatyto, kad bankroto bylos iškėlimas arbitražinio susitarimo šaliai ar kitos bankroto procedūros arbitražinio susitarimo šaliai taikymas nedaro įtakos arbitražo procesui, arbitražinio susitarimo galiojimui ir taikymui, galimybei ginčą spręsti arbitraže ir arbitražo teismo kompetencijai spręsti ginčą, išskyrus šio straipsnio 8 ir 9 dalyse nurodytas išimtis. Taigi naujos įstatymo redakcijos nuostatos numato, kad vien bankroto bylos iškėlimas pats savaime neturi įtakos arbitražinio susitarimo galiojimui ir neleidžia spręsti, kad ginčas nėra arbitruotinas.
  13. Taip pat pažymėtina, kad šiuo atveju netaikytinas ir 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų, nes šioje byloje nagrinėjamas klausimas negali būti kvalifikuojamas kaip kilęs iš bankroto ar su juo susijusių teisinių santykių (reglamento 1 straipsnis), todėl teismas nepasisako dėl šio reglamento taikymo argumentų, nurodytų ieškovės atskirajame skunde.
  14. Išdėstytos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo pripažinti tarp šalių sudarytą arbitražinį susitarimą negalimu įvykdyti remiantis Konvencijos II straipsnio 3 dalimi. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino tiek teisės normas, reglamentuojančias arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu bei negalimu įvykdyti sąlygas, tiek ir teisės normas, nustatančias teismo jurisdikciją spręsti dėl arbitražinės išlygos ginčijimo ir pagrįstai nustatęs, kad šiuo atveju tarp bylos šalių yra sudarytas susitarimas ginčą perduoti spręsti arbitražo teismui, kurį šalys pripažįsta ir kuris yra galiojantis, paliko ieškinį, nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.

14Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

15Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai