Byla 3K-3-470/2012
Dėl kompensacijos už konkurencijos draudimo laikotarpį ir komisinio atlyginimo priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal

2atsakovo Amplico Life Pierwsze Amerykansko – Polskie Towarzystwo Ubezpieczen Na Zycie i Reasekuracji Spolka Akcyjna kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Z. ieškinį atsakovui Amplico Life Pierwsze Amerykansko–Polskie Towarzystwo Ubezpieczen Na Zycie i Reasekuraciji Spolka Akcyjna dėl kompensacijos už konkurencijos draudimo laikotarpį ir komisinio atlyginimo priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė

5Ieškovas A. Z. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo Amplico Life Pierwsze Amerykansko–Polskie Towarzystwo Ubezpieczen Na Zycie i Reasekuraciji Spolka Akcyjna (toliau – AIG Life) 256 638 Lt kompensacijos už konkurencijos draudimo laikotarpį ir komisinį atlyginimą.

6Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 13 d. protokoline nutartimi konstatavo, kad 2005 m. gegužės 16 d. tarpininkavimo sutarties V dalyje nustatyta arbitražinė išlyga negalioja ir kad Vilniaus apygardos teismas yra kompetentingas nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą. Taip pat nutartyje nurodyta, kad nutartis neskundžiama. Atsakovas apskundė šią nutartį atskiruoju skundu ją priėmusiam teismui, kuris 2011 m. spalio 24 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo atskirąjį skundą ir grąžino jį atsakovui. Atsakovas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. protokolinę nutartį ir 2011 m. spalio 24 d. nutartį dėl atsisakymo priimti atskirąjį skundą 2012 m. lapkričio 2 d. atskiruoju skundu apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui, kuris 2012 m. vasario 15 d. nutartimi netenkino atsakovo atskirojo skundo ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį.

  1. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų priimtų nutarčių esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartimi atsakovo atskirąjį skundą atsisakė priimti ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Teismas nutartyje nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis neskundžiama, nes neužkerta galimybės tolimesnei bylos eigai. Teismas pažymėjo, kad, remiantis CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, atskirasis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu juo skundžiama nutartis pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Teismo nuomone, būtent tokia situacija yra nagrinėjamu atveju.

8Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. vasario 15 d. nutartimi netenkino atsakovo atskirojo skundo ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 ir 338 straipsniai). Pagal CPK 334 straipsnio 1 dalies nuostatas pirmosios instancijos teismo nutartis apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo galima dviem atvejais: kai tai numato CPK ir kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.

9Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje CPK nenumato galimybės skųsti teismo nutartį, kuria pripažįstama, jog arbitražinė išlyga negalioja ir bendrosios kompetencijos teismas yra kompetentingas nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą. Galimybė apskųsti tokią nutartį nenumatoma ir kituose teisės aktuose. Be to, teismo nutartis, kuria pripažįstama, jog arbitražinė išlyga negalioja ir kad bendrosios kompetencijos teismas yra kompetentingas nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą, neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis yra neskundžiama ir Vilniaus apygardos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti atsakovo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. nutarties. Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jei Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis būtų skundžiama ir atsakovo atskirasis skundas dėl jos būtų priimtas, nebūtų pagrindo tenkinti atsakovo atskirajame skunde nurodyto prašymo pripažinti, kad 2005 m. gegužės 16 d. tarpininkavimo sutarties V dalyje nustatyta arbitražinė išlyga galioja, o ieškovo ieškinį dėl kompensacijos už nekonkuravimo draudimo laikotarpį ir komisinio atlyginimo priteisimo palikti nenagrinėtą. Tokią išvadą teismas darė, nes nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas yra kilęs dėl tarpininkavimo sutarties išsamiųjų sąlygų E skyriaus 6 punkte nustatyto draudimo ieškovui dvejus metus konkuruoti su atsakovu, t. y. šis ginčas yra akivaizdžiai susijęs su konkurencija, o pagal Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį toks ginčas negali būti perduotas nagrinėti arbitražui. Atitinkamai tai reiškia, kad tarp šalių kilęs ginčas yra nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Būtent tai konstatavo Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 13 d. nutartyje. Be to, remiantis CPK 24 straipsnio 2 dalimi, net jeigu kyla abejonių arba galiojančių įstatymų kolizija dėl konkretaus ginčo priskyrimo teismui ar kitai institucijai, ginčas nagrinėjamas teisme.

  1. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

10Atsakovas 2012 m. gegužės 4 d. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartį, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. protokolinę nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovo 2009 m. lapkričio 25 d. ieškinį dėl kompensacijos už nekonkuravimo draudimo laikotarpį ir komisinio atlyginimo priteisimo palikti nenagrinėtą bei priteisti kasatoriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas kasacinės instancijos teisme. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

  1. Teismai netinkamai aiškino CPK 23 ir 24 straipsnio 2 dalies bei Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl neteisėtai pripažino, kad ginčas, kilęs tarp ieškovo ir atsakovo, yra ginčas, susijęs su konkurencija, todėl jis nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme, o ne arbitraže. Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas nėra susijęs su konkurencija, nes jis nėra susijęs su santykiais, reguliuojamais Konkurencijos įstatymo. Ginčas kilęs dėl ieškovo reikalavimo atsakovui dėl kompensacijos už konkuravimo draudimo laikotarpį ir komisinio atlyginimo priteisimo – ieškovas reiškia piniginio pobūdžio reikalavimus, todėl jie neabejotinai turi būti nagrinėjami arbitraže. Be to, pagal Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį arbitražui negali būti perduoti tokie ginčai, kurie kyla iš viešosios teisės arba yra susiję su viešuoju interesu. Ieškovo ir atsakovo ginčas kilęs iš privatinės teisės reguliuojamų santykių, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad šis ginčas negali būti nagrinėjamas arbitraže. Taip pat Komercinio arbitražo įstatymo pakeitimo projekte numatoma, kad kai kurie iš konkurencijos teisinių santykių kilę ginčai galėtų būti nagrinėjami arbitraže, o kai kurių Europos valstybių teisės sistemose (pavyzdžiui, Austrijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Švedijos, Šveicarijos) nėra kategoriškos nuostatos, draudžiančios nagrinėti arbitraže absoliučiai visus teisinius santykius, kylančius iš konkurencijos teisės ar su ja susijusius.
  2. Ieškovas nagrinėjamoje byloje nereiškė ir nereiškia reikalavimo pripažinti arbitražinę išlygą negaliojančia, o teismas arbitražinį susitarimą negaliojančiu galėtų pripažinti ex officio tik tuo atveju, jei jis būtų akivaizdžiai niekinis: akivaizdžiai prieštarautų imperatyviosioms teisės normoms ar viešajai tvarkai. Lietuvos teismų praktikoje pažymima, kad niekinis arbitražo susitarimo pobūdis turi būti akivaizdus, t. y. turi būti akivaizdu, kad toks susitarimas prieštarauja tos valstybės viešajai tvarkai ar imperatyviajai nacionalinės teisės normai. Nagrinėjamoje byloje tai nėra akivaizdu – priešingai, tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje laikomasi pozicijos, jog, kilus abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo ir jo galiojimo, jos aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai.
  3. Teismai netinkamai taikė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles ir teisiškai ydingai vertino ieškovo ir atsakovo sudarytą susitarimą visus turtinio pobūdžio ginčus spręsti arbitraže. Lietuvos teisėje (nei norminiuose teisės aktuose, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje) nėra specialaus pobūdžio taisyklių, kuriomis reikėtų vadovautis aiškinant ginčų sprendimo tvarką nustatančias sutarties nuostatas. Dėl to CK 6.193 straipsniu turėtų būti vadovaujamasi kaip bendrąja taisykle, be to, tiek Komercinio arbitražo įstatyme, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant arbitražinių susitarimų galiojimo klausimus, turėtų būti vadovaujamasi bendrosiomis sandorių galiojimą ir ginčijimą reglamentuojančiomis teisės normomis. Ieškovas savo reikalavimus atsakovui kildina iš Tarpininkavimo sutarties, 2007 m. spalio 1 d. ieškovo ir atsakovo sudarytos Grupės konsultanto sutarties (toliau – Grupės konsultanto sutartis), taip pat 2008 m. lapkričio 6 d. sudarytų susitarimų dėl tarpininkavimo sutarties nutraukimo (toliau – Susitarimas I) ir susitarimu dėl grupės konsultanto sutarties nutrakimo (toliau – Susitarimas II). Tarpininkavimo sutarties I skyriaus „Bendrosios tarpininkavimo sutarties sąlygos“ V poskyryje „Ginčų sprendimas“ nustatyta, kad visi turtiniai ginčai ar reikalavimai, kylantys iš šios sutarties, sprendžiami arbitražu pagal Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitražo procedūros reglamentą. Grupės konsultanto sutarties 25 punkte įtvirtinta, kad bet kokio ginčo ar iš Sutarties kylančio nesutarimo atveju abi šalys deda abipuses pastangas, jog išspręstų tuos ginčus ar nesutarimus, geranoriškai konsultuojasi ir derasi tarpusavyje, atsižvelgdamos į abipusius interesus pasiekti abipusį ir priimtiną visoms šalims sprendimą. Jei šalys nepriima sprendimo per trisdešimt dienų, visus ginčus, nesutarimus ir pretenzijas, kylančias iš sutarties ar su ja susijusias, sprendžia arbitražas pagal Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitražo procedūros reglamentą. Be to, ieškovas ir atsakovas, nutraukdami pirmiau nurodytas sutartis, Susitarimu I ir Susitarimu II aiškiai susitarė, kad Tarpininkavimo ir Grupės konsultanto sutarčių sąlygos, kurios pagal savo esmę turi galioti ir po šių sutarčių nutraukimo, lieka galioti, o prie tokių sąlygų neabejotinai priskirtinos ir ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančios sąlygos. CK 6.221 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jei šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Šios aplinkybės įrodo, kad ieškovas ir atsakovas sutarė visus turtinio pobūdžio ginčus spręsti arbitraže, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priskirdami ginčą bendrosios kompetencijos teismui, nepagrįstai ignoravo šalių sudarytą susitarimą.
  4. Teismai nurodė, kad CPK nenumato galimybės skųsti teismo nutartį, kuria pripažįstama, kad arbitražinė išlyga negalioja ir kad bendrosios kompetencijos teismas yra kompetentingas nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą; tokios nutarties apskundimo galimybė nenumatyta ir kituose teisės aktuose, be to, tokia nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai. Kasatorius, nesutikdamas su tokia teismų išvada nurodo, kad, esant arbitražiniam susitarimui, atsakovo požiūris ir valia dėl jo laikymosi turi atitinkamą procesinę reikšmę, todėl teisėjas pirmiausia tai turi išsiaiškinti ieškinio priėmimo stadijoje. Tokia teismo pareiga įtvirtinta ir Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad teismas, gavęs ieškinį dėl klausimo, dėl kurio šalys yra sudariusios Komercinio arbitražo įstatymo 9 straipsnyje nustatytos formos arbitražinį susitarimą, bet kurios iš šalių reikalavimu atsisako jį priimti. Šios normos nuostata CPK 137 straipsnio 2 dalies prasme reiškia teisėjo pareigą ieškinio priėmimo stadijoje išsiaiškinti atsakovo valią dėl ginčo nagrinėjimo teisme, o jei to nepadarė šioje stadijoje, teismas tai turi padaryti iškėlus bylą, jos pasirengimo nagrinėti stadijoje ar bylos nagrinėjimo metu. Sistemiškai aiškinant šias nuostatas darytina išvada, kad kai teismas priima ieškinį, tačiau šalys yra sudariusios susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitražui, dėl tokios pirmosios instancijos teismo nutarties paduoti atskirąjį skundą teisę turi ir atsakovas; taip pat jis turi teisę paduoti kasacinį skundą. Nors pirmosios instancijos teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis yra protokolinė, atsakovas turi teisę dėl jos paduoti atskirąjį skundą, nes priimto procesinio sprendimo netinkamas įforminimas negali būti kliūtis atsakovui pasinaudoti teise į apeliaciją. Be to, kai yra priimama protokolinė nutartis, nors klausimas turėjo būti sprendžiamas rašytine nutartimi, egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte išvardytas absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas.

11Ieškovas 2012 m. birželio 12 d. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovo kasacinį skundą. Atsiliepimą į kasacinį skundą ieškovas grindžia šiais argumentais:

  1. Tarp šalių kilęs ginčas yra susijęs su konkurencija, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados, kad ginčas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, yra pagrįstos. Tarpininkavimo sutarties išsamiųjų sąlygų E skyriaus 6 punkte nustatyta, kad, negavęs Draudiko leidimo, Agentas neturi teisės konkuruoti (nepriklausomai nuo teisinio konkurencijos pagrindo) su Agentūra ar su Draudiku ar atlikti kokius nors Draudiko interesams prieštaraujančius veiksmus, o 7 punkte – kad, nustojus galioti šiai sutarčiai ir Agentui netekus įgaliojimų, 6 punkte numatytas draudimas galioja dar dvejus metus nuo sutarties nutraukimo. Taip buvo įtvirtintas ieškovo ir atsakovo nekonkuravimo susitarimas, kuris galiojo dvejus metus nuo sutarties nutraukimo. Taigi tarp šalių susiklostė nekonkuravimo santykiai, kurių pagrindu šalims atsirado abipusės teisės ir pareigos, o susitarimas dėl nekonkuravimo vertintinas kaip civilinis teisinis sandoris – susitarimas, sukuriantis šalims teises ir pareigas. Nagrinėjamoje byloje reiškiami reikalavimai dėl šio ribojimo – konkurencijos draudimo, todėl teismai šį ginčą pagrįstai kvalifikavo kaip susijusį su konkurencija. Dėl to pagrįsta laikytina teismų išvada, kad šis ginčas negali būti perduotas arbitražui ir turi būti nagrinėjamas teisme (Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalis).
  2. Kasaciniame skunde nurodyti argumentai tik patvirtina, kad šiuo metu galiojantis Komercinio arbitražo įstatymas aiškiai nurodo, kad ginčai, susiję su konkurencija, turi būti nagrinėjami teisme, o pateikiamos nuorodos į Komercinio arbitražo įstatymo projektą tik įrodo, kad tam, jog tam tikri ginčai, susiję su konkurencija, galėtų būti nagrinėjami teisme, būtina pakeisti galiojančias įstatymo nuostatas.
  3. Kasatorius nepagrįstai kvestionuoja teismo teisę vertinti arbitražinio susitarimo galiojimo klausimą. Teismas turi teisę ex officio vertinti sutartį, jei yra pažeisti Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnyje nustatyti imperatyvūs draudimai perduoti ginčą arbitražui. Ieškinio priėmimo stadijoje teisėjas turi vertinti, ar arbitražinis susitarimas yra niekinis, t. y. ar neprieštarauja įstatyme nustatytiems imperatyviems draudimams perduoti ginčą nagrinėti arbitražui. Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai ex officio konstatavo, kad jis yra kompetentingas spręsti tarp šalių kilusį ginčą, nes nustatė, jog arbitražinis susitarimas prieštarauja įstatyme nustatytiems imperatyviems draudimams perduoti ginčą nagrinėti arbitražui.
  4. Nagrinėjamoje byloje privalu vertinti ne ieškinio reikalavimų išraišką materialiuoju aspektu, bet reikalavimo pagrindą, t. y. faktą, kad piniginio pobūdžio reikalavimai yra reiškiami būtent dėl konkurencijos ribojimo. Nekonkuravimo susitarimas apriboja ieškovo konstitucines teises, įtvirtintas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje ir 46 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad šios teisės nekonkuravimo susitarimu buvo apribotos, suponuoja, kad ginčas tam tikra prasme yra susijęs su viešuoju interesu.
  5. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis turėjo būti rašytinė, be to, CPK nenumato atskirojo skundo padavimo galimybės tuo atveju, kai, esant arbitražinei išlygai, teismas priima nagrinėti ieškinį dėl to, kad arbitražinė išlyga prieštarauja įstatymuose nustatytiems imperatyviems draudimams perduoti ginčą nagrinėti arbitražui. Taigi kasatorius neturėjo teisės paduoti atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. nutarties, taip pat Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. vasario 15 d. nutartyje pagrįstai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo protokolinė nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai, taigi, ir dėl to negalėjo būti skundžiama atskiruoju skundu.

12Teisėjų kolegija

konstatuoja:

13IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

14Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar protokolinė nutartis, nustatanti, kad ginčas išimtinai teismingas Lietuvos Respublikos bendrosios kompetencijos teismams, kai joje nurodyta, kad ji neskundžiama, gali būti apskųsta, taip pat klausimas dėl to, ar ginčas dėl nekonkuravimo sutarties nuostatų gali būti nagrinėjamas arbitraže.

15Dėl protokolinės nutarties, kuria konstatuota, kad ginčas teismingas išimtinai bendrosios kompetencijos teismui, apskundimo

16Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 13 d. protokoline nutartimi konstatavo, kad šalių sudaryta arbitražinė išlyga negalioja, Vilniaus apygardos teismas yra kompetentingas nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą, ir nutartyje nurodė, kad ši nutartis neskundžiama. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. vasario 15 d. nutartyje tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritarė ir nurodė, kad CPK nenumato galimybės skųsti teismo nutartį, kuria pripažįstama, kad arbitražinė išlyga negalioja ir kad bendrosios kompetencijos teismas yra kompetentingas nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą, be to, galimybė apskųsti tokią nutartį nenumatoma ir kituose teisės aktuose. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tokia nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai, todėl nėra pagrindo jos skųsti ir CPK 334 straipsnio 2 dalies pagrindu.

17Nagrinėjamoje byloje pirmiausia svarbu išsiaiškinti, ar atsakovas turi teisę paduoti atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. nutarties. Atskirojo skundo institutas civiliniame procese skirtas dalyvaujantiems byloje asmenims tam, kad jie apeliacinės instancijos teismui galėtų skųsti neįsiteisėjusias pirmosios instancijos teismo nutartis ir tuo šis institutas skiriasi nuo apeliacinio skundo instituto – pastarasis skirtas apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimus. CPK 334 straipsnis nustato byloje dalyvaujančių asmenų teisę paduoti atskirąjį skundą dėl neįsiteisėjusios pirmosios instancijos teismo nutarties, taip pat nustato, kokių veiksmų turi imtis pirmosios instancijos teismas, gavęs asmens atskirąjį skundą. CPK 334 straipsnio 1 dalis nustato, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo: 1) šio Kodekso numatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, bet motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą. Kaip savo praktikoje yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ši taisyklė nereiškia, kad tokios nutartys apskritai negali būti skundžiamos. Tokios nutartys skundžiamos apeliacine tvarka ne atskirai, o kartu su teismo sprendimu, t. y. į apeliacinį skundą įtraukiami motyvai dėl jų teisėtumo ir pagrįstumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. P. ir R. P., bylos Nr. 3K-3-388/2011).

18Nagrinėjamoje byloje yra kilęs klausimas dėl proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo sprendžiant, ar teismo nutartis, kuria nusprendžiama, jog byla turi būti nagrinėjama teisme, o ne arbitraže pagal šalių sudarytą arbitražinę išlygą, turėtų būti vertinama kaip užkertanti galimybę tolesnei bylos eigai.

19Nagrinėjamame ginče ieškovas į teismą kreipėsi 2009 m. lapkričio 25 d., todėl šioje byloje taikoma Komercinio arbitražo įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. birželio 30 d. Šios redakcijos Komercinio arbitražo įstatymo 2 straipsnis pateikia arbitražo sąvoką, pagal kurią arbitražas yra ginčo sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi savo susitarimu, tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis ne į valstybės teismą, o į jų susitarimu pasirinktą arba įstatymo nustatyta tvarka paskirtą trečiąjį asmenį ar asmenis. Nuo 2012 m. birželio 30 d. galiojanti Komercinio arbitražo įstatymo redakcija 3 straipsnio 10 dalyje pateikia tokią arbitražo apibrėžtį: Komercinis arbitražas (toliau – arbitražas) – komercinio ginčo sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi savo susitarimu, tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis ne į teismą, o į savo susitarimu arba šio įstatymo nustatyta tvarka paskirtą arbitrą (arbitrus) (nesvarbu, ar arbitražo procesą organizuoja nuolatinė arbitražo institucija (institucinis arbitražas), ar vyksta ad hoc arbitražas), kuris (kurie) priima arbitražo teismo sprendimą, privalomą ginčo šalims. Taigi, įvertinus įstatymų leidėjo pateiktą arbitražo sampratą, darytina išvada, kad sutarties šalys, sudarydamos arbitražinę išlygą, išreiškia savo valią ateityje galimai kilsiantį ginčą perduoti spręsti ne teismui, bet kitam jų pasirinktam ginčo sprendėjui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad ši įstatymo norma turi būti suprantama taip, kad arbitražinis susitarimas yra sutartis, kuria šalys susitaria spręsti tarpusavio ginčus ne teismine, o kita jų pasirinkta tvarka, o galiojantis arbitražinis susitarimas reiškia, kad šalys atsisako nagrinėti tarpusavio ginčus teisme, šis susitarimas yra šalims privalomas ir jos negali vienašališkai jo keisti, taip pat negali jo pažeisti, t. y. kilus ginčui, vietoje arbitražo kreiptis su ieškiniu į teismą. Kai yra arbitražinis susitarimas, teismas privalo atsisakyti savo jurisdikcijos, nes šalys turi vykdyti šį susitarimą, t. y. kilus ginčui kreiptis į atitinkamą arbitražą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą byloje AB „Mažeikių nafta“ v. Liberty Mutual Insurance Europe Limited, AIG UK Limited, SCOR UK Limited, Arch Insurance Company (Europe) Limited, ACE European Group Limited, ir kt., bylos Nr. 3K-3-64/2010, 2007 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“; Belgijos įmonė „HAECON“, Belgijos įmonė „SECO“ Technical Control Bureau for Construction, Belgijos draudimo kompanija „FORTIS AG“, bylos Nr. 3K-3-62/2007). Taigi pagal įstatymuose įtvirtintą reglamentavimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tuo atveju, kai šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, viena šalių ar teismas, nesant reikalavimo tokį susitarimą pripažinti negaliojančiu, negali jo pakeisti. Kol arbitražinis susitarimas galioja, tol ginčas iš esmės nenagrinėtinas teisme (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą byloje AB „Mažeikių nafta“ v. Liberty Mutual Insurance Europe Limited, AIG UK Limited, SCOR UK Limited, Arch Insurance Company (Europe) Limited, ACE European Group Limited, ir kt., bylos Nr. 3K-3-64/2010).

20Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai šalys susitaria tarpusavio ginčą spręsti arbitraže, jos bylos nagrinėjimą perduoda arbitražui, todėl teismo nutartis, kuria, nesant šalių reikalavimo pripažinti arbitražinę išlyga negaliojančia, sprendžiama, kad ginčas yra teismingas išskirtinai teismui, užkerta galimybę bylos nagrinėjimui šalių pasirinktu būdu – ginčą spręsti ne teisme. Todėl kai šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, tol, kol toks arbitražinis susitarimas galioja, teismo nutartis, kuria konstatuojama, kad tarp šalių kilęs ginčas teismingas išskirtinai teismui, turi būti aiškinama kaip užkertanti galimybę tolesnei bylos eigai CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

21Lietuvos Aukščiausiais Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai teisėjas priima ieškinį, o šalys yra sudariusios susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitražui, dėl tokios pirmosios instancijos teisėjo nutarties atskirąjį skundą turi teisę paduoti ir atsakovas. Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria sprendžiamas ieškinio priėmimo klausimas, kai šalys yra sudariusios susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitražui, atsakovas turi teisę paduoti ir kasacinį skundą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. Liberty Mutual Insurance Europe Limited, AIG UK Limited, SCOR UK Limited, Arch Insurance Company (Europe) Limited, ACE European Group Limited, ir kt., bylos Nr. 3K-3-64/2010).

22Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teisė paduoti atskirąjį skundą taip pat turi būti suteikta atsakovui, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai pripažino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį neskundžiama, ir nepagrįstai sprendė, kad atsakovas neturi teisės dėl tokios nutarties paduoti atskirojo skundo.

23Dėl arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia

24Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 13 d. nutartimi šalių sudarytą arbitražinę išlygą pripažino negaliojančia, nes ginčas kyla iš konkurencijos teisinių santykių, o pagal Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį ginčai, susiję su konkurencija, negali būti perduoti arbitražui. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. vasario 15 d. nutartyje taip pat nurodė, kad tarp šalių kilęs ginčas yra akivaizdžiai susijęs su konkurencija, o pagal Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį toks ginčas negali būti perduotas nagrinėti arbitražui, ir tai atitinkamai reiškia, kad tarp šalių kilęs ginčas yra nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

25Komercinio arbitražo įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. birželio 30 d., 10 straipsnyje numatė, kad teismas, gavęs ieškinį dėl klausimo, dėl kurio šalys yra sudariusios šio įstatymo 9 straipsnyje nustatytos formos arbitražinį susitarimą, bet kurios iš šalių reikalavimu atsisako jį priimti. Arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu vienos iš šalių reikalavimu, bendraisiais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais, taip pat nustačius, jog yra pažeisti šio įstatymo 9 ir 11 straipsnių reikalavimai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad arbitražinis susitarimas gali būti laikomas niekiniu ir atitinkamos valstybės teismas gali jo nepripažinti, tačiau niekinis arbitražinio susitarimo pobūdis turi būti akivaizdus, t. y. teismas ex officio gali nepripažinti arbitražinio susitarimo tik tokiu atveju, kai nėra jokių abejonių dėl atitinkamo susitarimo prieštaravimo viešajai tvarkai ar imperatyviajai įstatymo normai, ir tam, kad būtų padaryta tokia išvada, nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių ir rinkti bei tirti papildomų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. V. K., I. V. K. ir R. W. A. v. K. v. UAB „Luksora“ ir A. L., bylos Nr. 3K-3-353/2012, 2007 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV", bylos Nr. 3K-3-62/2007). Nagrinėjamoje byloje nė viena iš bylos šalių nereiškė reikalavimo arbitražinę išlygą pripažinti negaliojančia, o ieškovas iš atsakovo reikalauja kompensacijos už tai, kad tarpininkavimo sutarties išsamiųjų sąlygų E skyriaus 6 punkte jam buvo nustatytas draudimas dvejus metus konkuruoti su atsakovu. Šios bylos aplinkybės nesudaro pagrindo nustatyti akivaizdaus šalių sudarytos arbitražinės išlygos negaliojimo, taip pat nagrinėjamame ginče nėra kitų aplinkybių, leidžiančių nustatyti akivaizdų arbitražinės išlygos negaliojimą, todėl teismams nebuvo pagrindo ex officio daryti išvados dėl to, kad ieškovo ir atsakovo sudaryta arbitražinė išlyga akivaizdžiai negalioja. Dėl to teisėjų kolegija pagrįstu pripažįsta kasacinio skundo argumentą dėl to, kad, nagrinėjamoje byloje ieškovui nereiškiant reikalavimo arbitražinę išlyga pripažinti negaliojančia, teismai neturėjo pagrindo šį susitarimą ex officio pripažinti niekiniu, nes nėra akivaizdu, kad jis akivaizdžiai prieštarautų imperatyviosioms teisės normoms ar viešajai tvarkai.

26Kilęs ginčas nėra susijęs su konkurencija, nes jis nėra susijęs su santykiais, reguliuojamais Konkurencijos įstatymo. Ieškovo reikalavimo pagrindas – šalių sudarytas susitarimas dėl nekonkuravimo laikotarpio, už kurį ieškovas pageidauja gauti kompensaciją, taip pat ieškovas iš atsakovo prašo priteisti jam nesumokėtą komisinio atlyginimo dalį. Vertinant šiuos tarp šalių susiklosčiusius santykius, darytina išvada, kad jie kilę iš sutarčių, sudarytų ieškovo ir atsakovo (Tarpininkavimo sutarties I ir II, taip pat Susitarimo I ir II) ir yra grynai civilinio teisinio pobūdžio, bei nėra susiję su Konkurencijos įstatymo reglamentuojamais santykiais, todėl ginčas gali būti nagrinėjamas arbitraže. Tai, kad ieškovas ir atsakovas susitarė, jog „Negavęs Draudiko leidimo, Agentas neturi teisės konkuruoti“, o ieškovas savo reikalavimą įvardija „kompensacija už konkurencijos draudimo laikotarpį“, nepakeičia šių teisinių santykių teisinės prigimties ir nedaro ieškovo reikalavimo susijusio su konkurencijos teisiniais santykiais.

27Dėl procesinės bylos baigties

28Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors iš esmės nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl kasatoriaus teisės paduoti atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. nutarties, Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas šį klausimą, savo 2012 m. vasario 15 d. nutartyje pasisakė ir dėl kilusio ginčo arbitruotinumo, taigi iš esmės šis teismas apeliacine tvarka peržiūrėjo ir nutartį, dėl kurios atskirąjį skundą buvo atsisakyta priimti. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad kasatorius turėjo teisę paduoti atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. nutarties, taip pat konstatavus, kad tarp šalių kilęs ginčas gali būti nagrinėjamas arbitraže, tikslinga panaikinti ne tik apeliacinės instancijos teismo nutartį, bet ir pirmosios instancijos teismo nutartis. Priešingas procesinis sprendimas prieštarautų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams, įtvirtintiems CPK 7 straipsnyje, nes pirmosios instancijos teismas turėtų spręsti atskirojo skundo priėmimo klausimą, nors klausimas, dėl kurio būtų paduodamas atskirasis skundas, jau yra išnagrinėtas apeliacine tvarka.

29Dėl išdėstytų argumentų kasacinio teismo teisėjų kolegija panaikina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis ir priima naują sprendimą – ieškovo ieškinį palieka nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

30Dėl bylinėjimosi išlaidų

31Iš ieškovo A. Z. (asmens kodas ( - ) priteistina 17,15 Lt išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, Lietuvos valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

32Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

33Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. protokolinę nutartį, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: ieškovo A. Z. ieškinį dėl kompensacijos už nekonkuravimo draudimo laikotarpį ir komisinio atlyginimo priteisimo palikti nenagrinėtą.

34Priteisti iš A. Z. (asmens kodas ( - ) valstybei 17,15 Lt (septyniolika litų 15 ct) išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

35Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. atsakovo Amplico Life Pierwsze Amerykansko – Polskie Towarzystwo Ubezpieczen... 3. Teisėjų kolegija... 4.
  1. Ginčo esmė
...
5. Ieškovas A. Z. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš... 6. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 13 d. protokoline nutartimi... 7. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartimi atsakovo atskirąjį... 8. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. vasario 15 d. nutartimi netenkino atsakovo... 9. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje CPK nenumato... 10. Atsakovas 2012 m. gegužės 4 d. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos... 11. Ieškovas 2012 m. birželio 12 d. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo... 12. Teisėjų kolegija... 13. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 14. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar protokolinė nutartis,... 15. Dėl protokolinės nutarties, kuria konstatuota, kad ginčas teismingas... 16. Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 13 d.... 17. Nagrinėjamoje byloje pirmiausia svarbu išsiaiškinti, ar atsakovas turi... 18. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs klausimas dėl proceso teisės normų... 19. Nagrinėjamame ginče ieškovas į teismą kreipėsi 2009 m. lapkričio 25 d.,... 20. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai šalys susitaria... 21. Lietuvos Aukščiausiais Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tuo... 22. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teisė paduoti... 23. Dėl arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia... 24. Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 13 d. nutartimi... 25. Komercinio arbitražo įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. birželio 30... 26. Kilęs ginčas nėra susijęs su konkurencija, nes jis nėra susijęs su... 27. Dėl procesinės bylos baigties... 28. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors iš esmės nagrinėjamoje byloje kilo... 29. Dėl išdėstytų argumentų kasacinio teismo teisėjų kolegija panaikina... 30. Dėl bylinėjimosi išlaidų ... 31. Iš ieškovo A. Z. (asmens kodas ( - ) priteistina 17,15 Lt išlaidų,... 32. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 33. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. protokolinę... 34. Priteisti iš A. Z. (asmens kodas ( - ) valstybei 17,15 Lt (septyniolika litų... 35. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...