Byla 2A-663/2013
Dėl išieškojimo nukreipimo į atsakovų turtą

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Š. Č. ir R. Č. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-699-524/2012 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Taurų spalvos“ ieškinį atsakovams Š. Č. ir R. Č. dėl išieškojimo nukreipimo į atsakovų turtą.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas prašė nukreipti 241 748,35 Lt išieškojimą BUAB „Taurų spalvos“ bankroto byloje į IĮ „Taurų spalvos“ savininko ir jo sutuoktinės turtą, įskaitant ir esantį bendrąja jungtine nuosavybe bei esantį pas trečiuosius asmenis. Nurodė, kad pertvarkomo juridinio asmens dalyvis (įmonės savininkas) yra atsakingas pagal pertvarkomo asmens prievoles. Pertvarkytas UAB „Taurų spalvos“ Juridinių asmenų registre registruotas 2009 m. sausio 19 d., tuo metu turėjo 241 748,35 Lt skolą kreditoriams. Kadangi ieškovo esamo turto neužtenka ir jis negali atsiskaityti su kreditoriais, todėl išieškojimas turi būti nukreiptas į įmonės dalyvį – savininką.

5Atsakovai atsiliepimu prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas reikšdamas ieškinį atsakovams kaip subsidiariems skolininkams privalo įrodyti visas CK 2.104 str. 2 d. sąlygas. Pažymėjo, kad ieškovas nepateikia jokių duomenų, kad atsakovė iki juridinio asmens pertvarkymo buvo UAB „Taurų spalvos“ dalyvė. Paaiškino, kad IĮ įsteigta iki atsakovų santuokos sudarymo, todėl nelaikytina bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Atsakovų nuomone, tik kreditorius turi teisę reikšti reikalavimą, kildinamą iš subsidiarios prievolės, administratorius nėra kreditorių atstovas, todėl ieškinys turėtų būti paliktas nenagrinėtas. Atsakovai ginčijo ieškovo nurodytas sumas kaip nepagrįstas.

6Teismo posėdyje ieškovas paaiškino, kad bankrutuojanti įmonė jokio turto neturi, nes įmonė turėjo tik automobilius, kurie buvo perduoti lizingo bendrovei. Įmonės kreditorinių reikalavimų atsakovai neginčijo.

7Atsakovai teismo posėdyje paaiškino, kad IĮ buvo įregistruota 1994 m., o atsakovų santuoka sudaryta 1998 m., todėl buvusi IĮ nėra santuokoje įgytas turtas. Įmonė jokių pajamų, kurios būtų panaudotos šeimai, negavo. Atsakovams, kaip laiduotojams, yra iškelta byla dėl AB banko ,,Snoras‘‘ kreditorinio reikalavimo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad trejų metų terminas yra naikinamasis, o ieškovas yra praleidęs šį terminą.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. kovo 1 d. sprendimu ieškinį tenkino. Nukreipė išieškojimą į Š. Č. ir R. Č. santuokoje įgytą turtą BUAB „Taurų spalvos“ 241 748,35 Lt kreditoriniams reikalavimams padengti, o neužtekus šio turto, išieškojimą nukreipė į Š. Č. ir R. Č. turtą, jiems priklausantį asmeninės nuosavybės teise. Taip pat iš atsakovų priteisė po 50 Lt žyminio mokesčio valstybei.

10Teismas nurodė, kad šioje byloje ieškinį reiškia BUAB ,,Taurų spalvos‘‘ administratorius, o pagal ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p. administratorius gina visų kreditorių, bankrutuojančios įmonės teises ir interesus. Dėl šios priežasties vertino, kad ieškinio tikslas yra įmonės kreditorių, kurių reikalavimai 2011 m. balandžio mėn. buvo 298 663, 95 Lt, teisėtų interesų ir teisių gynimas. Iš atsakovų paaiškinimo nustatė, jog UAB ,,Taurų spalvos“ bankroto byloje nėra iškeltas ginčas dėl atsiliepime nurodytų kreditorinių reikalavimų ginčijimo. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011 yra formuojama praktika dėl kreditorinių reikalavimų ginčijimo bankroto bylose, todėl atsakovo nurodytų kreditorinių reikalavimų ginčijimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pripažino, kad atsakovų pozicija, jog šis ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas, yra nepagrįsta, nes pagal CPK 83 str. 1 d. 8 p. įmonė, kuriai yra iškelta bankroto byla, yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo paduodant ieškinį. Teismo nuomone, kita civilinė byla, iškelta atsakovams, kaip kreditoriaus AB bankas ,,Snoras“ laiduotojams, nėra pagrindas atmesti ieškinį, nes ši byla ir laidavimo teisiniai santykiai yra skirtingi kreditorių teisių gynimo būdai. Nurodė, kad laiduotojo teises gina CK 6.83 str., nustatantis, kad įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal prievolę, todėl laiduotojai, t. y. atsakovai, įvykdę savo prievolės dalį kreditoriui, taps pagrindinio skolininko kreditoriais ir galės pareikšti išmokėtos skolos dydžio kreditorinį reikalavimą UAB ,,Taurų spalvos“ bankroto byloje, todėl AB bankui ,,Snoras“ iš jų turto antrą kartą nebus išieškoma. Išaiškino, jog CK 2.104 str. 2 d. nustatytas 3 metų terminas, per kurį pertvarkomo juridinio asmens dalyviai yra atsakingi už pertvarkomo juridinio asmens prievoles, skaičiuotinas nuo juridinio asmens naujos teisinės formos įregistravimo Juridinių asmenų registre, todėl vertino, jog šioje byloje 3 metų terminas nėra praleistas, nes ieškinį administratorius pareiškė 2011 m. liepos 8 d., o akcininko prašymas dėl UAB įregistravimo po IĮ pertvarkymo buvo įregistruotas 2009 m. sausio 16 d.

11Nustatė, kad BUAB ,,Taurų spalvos“ iki jo pertvarkymo buvo neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo (CK 2.50 str. 4 d.), jo dalyviai yra atsakingi už IĮ prievoles. CK 2.45 str. nustatyta, kad juridinio asmens dalyvis yra asmuo, kuris turi nuosavybės teisę į juridinio asmens turtą, arba asmuo, kuris, nors ir neišsaugojo nuosavybės teisių į juridinio asmens turtą, bet įgyja prievolinių teisių ir (ar) pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu. Nurodė, kad atsakovai susituokė 1998 m. spalio 17 d, IĮ įsteigta 1994 m. vasario 7 d., atsakovai atsiliepime teigė, jog nuo santuokos sudarymo iki 2009 m. sausio 16 d. (IĮ pertvarkymo datos) atsakovas Š. Č. turėjo tik 22 368 Lt pajamų, todėl teismas vertino, kad pagal CK 3.87 str., 3.88 str. 1 d. 4 p. įmonė ir iš jos veiklos gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Pažymėjo, jog atsakovai nenuginčijo šios prezumpcijos, nes nepateikė jokių įrodymų, jog iš šios įmonės veiklos gaunamos pajamos nebuvo naudojamos šeimos poreikiams. Teismo manymu, atsiliepime nurodyta atsakovo pozicija, jog gautos 22 368 Lt pajamos buvo panaudotos įmonės apyvartinėms lėšoms, nepaneigia gautų pajamų panaudojimo šeimos poreikiams, nes akivaizdu, jog investuotos apyvartinės lėšos sukuria konkretų produktą, plėtoja verslą. Atkreipė dėmesį, jog šioje byloje yra iškeltas ginčas dėl IĮ savininko Š. Č. sutuoktinės atsakomybės įmonės kreditoriams, o ne dėl IĮ prievolių pripažinimo atsakovo asmeninėmis prievolėmis, todėl byloje teisiškai reikšminga aplinkybė, jog IĮ šalių santuokoje veikė virš 10 metų, turėjo pajamų, o be to, Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 8 d. nutartis įrodo, jog R. Č. buvo ieškovo darbuotoja, todėl akivaizdu, jog ji nebuvo nusišalinusi nuo atsakovo verslo, 2011 m. balandžio 14 d. bankroto byloje ji patraukta atsakove, šios nutarties atsakovai neskundė, todėl, teismo nuomone, yra įrodyta, jog IĮ pajamos iki jos perregistravimo yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.88 str. 1d. 4 p.). Darė išvadą, kad šiuo atveju yra įrodyta solidari sutuoktinių atsakomybė pagal pertvarkytos bankrutuojančios įmonės prievoles pagal CK 3.109 str. Pažymėjo, jog atsakovas Š. Č. nepateikė įrodymų, kad verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios, verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, neprašė pripažinti reorganizuotos IĮ prievolių asmeninėmis jo prievolėmis, todėl šiuo atveju CK 3.113 str. pagrindu įmonės kreditoriniams reikalavimams tenkinti galės būti išieškota iš asmeninio atsakovės turto, jeigu neužteks bendro sutuoktinių turto ieškovo kreditoriniams reikalavimams patenkinti.

12III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13Atsakovai Š. Č. ir R. Č. pateikė apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat apeliaciniu skundu prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Ginčijamame sprendime pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad CK 2.104 str. 2 d. nustatytas 3 metų terminas nėra praleistas, nes ieškinį administratorius pareiškė 2011 m. liepos 8 d., o IĮ į UAB „Taurų spalvos“ pertvarkyta 2009 m. sausio 16 d. Iš šio teismo teiginio matyti, kad jis ieškinio teismui pateikimo faktą laikė aplinkybe, nutraukiančia CK 2.104 str. 2 d. nustatyto 3 metų materialinio teisinio pobūdžio naikinamojo termino eigą. Toks teismo pateiktas CK 2.104 str. 2 d. aiškinimas ir taikymas iš esmės prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotoms CK 2.104 str. 2 d. aiškinimo ir taikymo taisyklėms. Taigi pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens pertvarkymą, pertvarkomo juridinio asmens dalyvių atsakomybę pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre, ir naikinamojo termino taikymą, todėl pirmos instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas.
  2. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinio reikalavimą, išieškojimą nukreipė į du atsakovus, t. y. į Š. Č. ir R. Č., nors pastaroji niekada nebuvo IĮ dalyvė. Pagal CK 2.104 str. 2 d. pareiga atsakyti pagal iki pertvarkymo veikusio juridinio asmens prievoles yra nustatyta tik šio juridinio asmens dalyviui. Byloje leistinais rašytiniais įrodymais patvirtinta, kad neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo – IĮ, įsteigta vieno steigėjo Š. Č., kuris nuo įregistravimo Juridinių asmenų registre, t. y. nuo 1994 m. vasario 7 d., iki IĮ pertvarkymo, t. y. iki 2009 m. sausio 16 d., buvo vienintelis šio privataus juridinio asmens savininkas ir dalyvis. Be to, R. Č. pripažinimas IĮ dalininke negalimas ir pagal CK 3 knygos nuostatas. IĮ įsteigta iki Š. Č. ir R. M. (po santuokos įregistravimo - R. Č.) santuokos sudarymo, t. y. iki 1998 m. spalio 17 d. CK 3.87 str. 1 d. nustatyta, kad tik turtas, kuris yra sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Taigi leistinais įrodymais patvirtinus, jog IĮ yra įsteigta vieno atsakovo iki santuokos sudarymo, konstatuotina, kad IĮ nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (bendras verslas). Pažymėtina, kad pagal CK 3.88 str. 1 d. 4 p. įmonė bendra jungtine nuosavybe pripažįstama tik tuo atveju, jei verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo, o, kaip jau minėta, verslas pradėtas iki santuokos sudarymo ir verslu vertėsi vienas Š. Č.. Aplinkybė, kad R. Č. buvo įdarbinta IĮ, nėra ir negali būti laikoma pagrindu teiginiui, kad ji kartu su sutuoktiniu vertėsi verslu. Priešingai, ją su IĮ siejo išskirtinai darbo teisiniai santykiai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad CK 3.88 str. 1 d. 4 p. nustatyta, jog tuo atveju, kai iki santuokos sudarymo įmonė nuosavybės teise priklausė vienam sutuoktiniui, tai bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė po santuokos sudarymo yra ne pati įmonė, o tik iš veiklos gautos pajamos ir vertės padidėjimas. Atsakovai įrodė, kad iš IĮ veiklos Š. Č. turėjo tik 22 368 Lt pajamų, todėl bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe galėtų būti pripažintos tik šios pajamos. Pagal CK 3.110 str. 1 d. iš bendro sutuoktinių turto negali būti tenkinamos asmeninės prievolės – jos išieškomos iš asmeninio sutuoktinio turto ir tik tuo atveju, kai kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka asmeninio turto, išieškojimas gali būti nukreiptas į sutuoktiniui priklausančią bendrosios jungtinės nuosavybės dalį. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą į tai neatsižvelgė, todėl skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas.
  3. Vadovaujantis teismų praktikoje suformuotomis taisyklėmis, konstatuotina, kad pagal CK 6.245 str. 5 ir 6 d. nuostatas, esant subsidiariajai atsakomybei, kreditoriui pagal prievolę atsako du skolininkai - pagrindinis ir subsidiarus (papildomas). Subsidiariosios civilinės atsakomybės prievolė yra aksesorinė. Jos esminis bruožas tas, kad subsidiarusis skolininkas atsako kreditoriui tik papildomai ir tik greta pagrindinio skolininko, t. y. tada ir tiek, kiek prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas. Tačiau tuo atveju, jei pagrindinis skolininkas prievolę įvykdo tinkamai, subsidiariojo skolininko atsakomybė iš viso neatsiranda, t. y. kreditoriaus teisė reikšti reikalavimą papildomam skolininkui pasibaigia, o pagrindinis skolininkas, įvykdęs kreditoriaus reikalaujamą prievolę, neįgyja regreso teisės į subsidiarųjį (papildomą) skolininką, taip kaip ir teisės reikalauti už jį įvykdyti prievolę kreditoriui. Nei įstatymai nei suformuota teismų praktika nenustato teisės pagrindiniam skolininkui reikalauti subsidiariojo skolininko įvykdyti už jį prievolę kreditoriui nei iki kreditoriaus reikalavimo pagal subsidiariąją prievolę pareiškimo pagrindiniam skolininkui, nei tokio reikalavimo vykdymo metu (atsisakant jį vykdyti), nei po to, kai tokį reikalavimą tinkamai (ar dalinai) įvykdo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad tik kreditorius turi teisę reikšti reikalavimą, kildinamą iš subsidiarios prievolės, subsidiariajam (papildomam) skolininkui ir šios teisės įgyvendinimas yra tiesiogiai susijęs su kreditoriaus valia. Šiuo konkrečiu atveju ieškovas, pats būdamas pagrindiniu skolininku pagal subsidiariąsias prievoles, reiškia reikalavimus atsakovams, kaip subsidiariesiems skolininkams. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovas neturi ir negali turėti savarankiškos reikalavimo teisės pagal subsidiariąsias prievoles, pagal kurias jis yra pagrindinis skolininkas. Reikalavimą pagal subsidiariąsias prievoles atsakingam papildomam skolininkui šiuo konkrečiu atveju gali pareikšti tik konkretus kreditorius, kuriam pagal jo reikalavimą subsidiariosios prievolės nėra įvykdęs pagrindinis skolininkas - ieškovas. Ieškovas ginčijamą reikalavimą yra pareiškęs atstovaujamas administratoriaus. Būtent šią aplinkybę teismas įvardijo kaip pagrindžiančią ieškovo teisę reikšti reikalavimą ne bankrutuojančios įmonės (ieškovo), o bankrutuojančios įmonės kreditorių vardu. ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p. yra nustatyta bendra bankroto administratoriaus pareiga ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus. Tačiau ši norma negali būti aiškinama kaip suteikianti bankroto administratoriui teisę reikšti ieškinius teisme kreditorių vardu, pagal kuriuos reikalavimo teisės priklauso ne bankrutuojančiai įmonei, o jos kreditoriams. Taigi ĮBĮ 11 str. 3 d. nuostatomis bankroto administratoriui yra suteikta teisė teisme atstovauti tik bankrutuojančiai įmonei, kurios administratoriumi jis paskiriamas ĮBĮ nustatyta tvarka. Todėl konstatuotina, kad ir ši - ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p. norma, taikyta pirmos instancijos teismo, nepagrindžia administratoriaus teisės reikšti byloje nagrinėjamą ieškinį. CPK 296 str. 1 d. 3 p. yra nustatyta, kad teismas palieka pareiškimą (ieškinį) nenagrinėtą, jei pareiškimą (ieškinį) ieškovo vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo.
  4. Pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovų pateiktų argumentų bei įrodymų, patvirtinančių ieškovo reikalaujamos priteisti skolos dydžio nepagrįstumą, motyvuodamas tuo, kad ši skola yra nustatyta BUAB „Taurų spalvos“ bankroto byloje, į kurią, iki UAB „Taurų spalvos“ pertvarkymo buvęs jos dalyvis nebuvo įtrauktas nei trečiuoju asmeniu, nei bendraatsakoviu ir neturėjo jokios procesinės galimybės ginčyti BUAB „Taurų spalvos“ kreditorių reiškiamus reikalavimus ir (arba) bankroto administratoriaus veiksmus (neveikimą) juos tvirtinant, o šioje byloje atsakovams nebuvo užtikrinta galimybė gintis nuo šių reikalavimų, pateikiant reikalavimų neteisėtumą ir nepagrįstumą patvirtinančius įrodymus. Vertintina, kad teismas, atskirai nuo pagrindinio skolininko bylos nagrinėdamas bylą pagal reikalavimą subsidiariam (papildomam) skolininkui, turėjo užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą ir vertinti atsakovų pateiktus įrodymus ir argumentus dėl reikalaujamos priteisti sumos nepagrįstumo ir neteisėtumo, neatsižvelgdamas į tai, kad skolą yra pripažinęs pagrindinis skolininkas (ieškovas). Elgdamasis priešingai, pirmosios instancijos teismas pažeidė ne tik rungimosi, dispozityvumo bei betarpiškumo principus bet ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą civiliniame procese ir dėl to neteisingai išsprendė šią bylą. Todėl skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas.
  5. Aukštesnės instancijos teisme yra ginčijami sandoriai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus ir priverstinis išieškojimas pagal juos yra sustabdytas. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, kol Lietuvos apeliaciniame teisme bus baigta nagrinėti civilinė byla pagal ieškovų UAB „Čelta“, BUAB „Taurų spalvos“, A. K. Č., Š. Č., R. Č., A. Č., L. M. Č. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-372-622/2010. Nestabdydamas bylos nagrinėjimo, teismas pažeidė CPK 163 str. 1 d. 3 p.

14Ieškovas BUAB „Taurų spalvos“ pateikė atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad su atsakovų apeliaciniu skundu nesutinka ir mano, jog jis yra nepagrįstas bei atmestinas.

15IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16Apeliacinis skundas netenkintinas.

17Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

18Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

19Apeliantai mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra praleistas CK 2.104 str. 2 d. nurodytas 3 metų terminas. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantai nepagrįstai minėtą 3 metų terminą tapatina su ieškinio senaties terminu. Išaiškintina, kad CK 2.104 str. 2 d. numatytas terminas yra skirtas pretenzijoms pertvarkomo juridinio asmens dalyviams pareikšti, o ne jų prievolėms įvykdyti. Apeliantų pozicija, jog jiems nekyla atsakomybė pagal pertvarkyto juridinio asmens prievoles vien todėl, kad jau praėjo 3 metai nuo naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo Juridinių asmenų registre, nors ieškinys apeliantams buvo pateiktas nepraleidus CK 2.104 str. 2 d. numatyto termino, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

20Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog atsakovė R. Č., kaip individualios įmonės savininko Š. Č. sutuoktinė, yra atsakinga už UAB „Taurų spalvos“ (iki pertvarkymo IĮ „Taurų spalvos“) prievoles pagal CK 2.104 str. 2 d. Individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad individuali įmonė įsteigta 1994 m. vasario 7 d., atsakovai susituokė 1998 m. spalio 17 d., individuali įmonė šalių santuokoje veikė virš 10 metų, R. Č. buvo ieškovo darbuotoja, gautos įmonės 22 368 Lt pajamos atsakovų sutarimu buvo panaudotos įmonės plėtojimui. Be to, R. Č. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi UAB „Taurų spalvos“ bankroto byloje buvo patraukta atsakove ir šios nutarties atsakovai neskundė, t. y. tuo pripažino, kad atsakovė R. Č. kartu su sutuoktiniu aktyviai dalyvavo įmonės veikloje. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad individuali įmonė buvo atsakovų šeimos verslas, o tai atitinkamai suponuoja R. Č., kaip individualios įmonės savininko sutuoktinės, prievolę subsidiariai kartu su sutuoktiniu Š. Č., kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už UAB „Taurų spalvos“ prievoles.

21Apeliantai mano, kad UAB „Taurų spalvos“ administratorius neturėjo teisės reikšti ieškinio, nes šiuo atveju tokia teisė yra suteikta tik UAB „Taurų spalvos“ kreditoriams. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p. nustato, kad administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios bankrutuojančios įmonės interesus. Taigi bankroto administratoriaus ieškinys iš esmės yra prilygintinas bankrutuojančios įmonės kreditorių ieškiniui. Atsakovai sutinka su tuo, kad ieškinį nagrinėjamoje byloje gali reikšti kreditorius, todėl, bankroto administratoriaus ieškinį prilyginus bankrutuojančios įmonės kreditorių ieškiniui, vertintina, kad ieškinys yra pareikštas subjekto, turinčio tokią teisę.

22Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi principą, nes nesuteikė atsakovams galimybės nagrinėjamoje byloje ginčyti UAB „Taurų spalvos“ kreditorių reikalavimų. Apeliantai pažymėjo, kad jie nėra įtraukti į UAB „Taurų spalvos“ bankroto bylą ir negalėjo ginčyti kreditorių reikalavimų bendrovės bankroto byloje, todėl jiems tokia galimybė turėjo būti suteikta nagrinėjamoje byloje. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad apeliantų teiginiai apie jų neįtraukimą į UAB „Taurų spalvos“ bankroto bylą neatitinka tikrovės. Apeliantai yra įtraukti į UAB „Taurų spalvos“ bankroto bylą atsakovais, todėl savo teisę ginčyti kreditorių reikalavimus jie turėjo realizuoti būtent bankroto byloje, tačiau to nepadarė. Atitinkamai vertintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė atsakovų keliamo ginčo dėl kreditorių reikalavimų dydžio ir nepažeidė rungimosi principo.

23Atsakovai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą stabdyti nagrinėjamą bylą, nes Lietuvos apeliaciniame teisme yra nagrinėjama byla dėl sandorių, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus, pripažinimo negaliojančiais (civilinė byla Nr. 2A-598/2012). Apeliantų nuomone, tai reiškia, kad Lietuvos apeliacinio teismo bylos baigtis tiesiogiai nulems nagrinėjamos bylos baigtį, t. y. apeliacinės instancijos teismui pripažinus minėtus sandorius negaliojančiais, ieškinys nagrinėjamoje byloje turės būti atmestas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. lapkričio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-598/2012 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, t. y. sandoriai nėra pripažinti negaliojančiais. Dėl šios priežasties, net jei vertinti, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinį pažeidimą ir nepagrįstai nesustabdė nagrinėjamos bylos, šis procesinis pažeidimas yra laikytinas formaliu ir nesudarančiu pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą (CPK 328 str.).

24Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir kad nėra pagrindo jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

25Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

26Dėl bylinėjimosi išlaidų

27CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju bylos rezultatas yra palankus ieškovui, o ne atsakovams, kurie prašo priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Dėl šios priežasties apeliantams bylinėjimosi išlaidos nėra priteistinos.

28Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

29Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas prašė nukreipti 241 748,35 Lt išieškojimą BUAB „Taurų... 5. Atsakovai atsiliepimu prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi... 6. Teismo posėdyje ieškovas paaiškino, kad bankrutuojanti įmonė jokio turto... 7. Atsakovai teismo posėdyje paaiškino, kad IĮ buvo įregistruota 1994 m., o... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. kovo 1 d. sprendimu ieškinį tenkino.... 10. Teismas nurodė, kad šioje byloje ieškinį reiškia BUAB ,,Taurų... 11. Nustatė, kad BUAB ,,Taurų spalvos“ iki jo pertvarkymo buvo neribotos... 12. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 13. Atsakovai Š. Č. ir R. Č. pateikė apeliacinį skundą dėl Klaipėdos... 14. Ieškovas BUAB „Taurų spalvos“ pateikė atsiliepimą į atsakovų... 15. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 16. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 18. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir... 19. Apeliantai mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad... 20. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog atsakovė R.... 21. Apeliantai mano, kad UAB „Taurų spalvos“ administratorius neturėjo... 22. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė... 23. Atsakovai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą stabdyti... 24. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamas pirmosios... 25. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi... 26. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 27. CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas... 28. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1... 29. Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą....