Byla 1A-548/2014
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo bausme devyneriems metams, kurią paskirta atlikti pataisos namuose

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio, teisėjų: Svajūno Knizlerio, Violetos Ražinskaitės, sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorui Liutaurui Rudzevičiui, gynėjui advokatui Algiui Lukoševičiui,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. gynėjo advokato Algio Lukoševičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo bausme devyneriems metams, kurią paskirta atlikti pataisos namuose.

3Iš D. S. priteista: 7 050 Lt turtinei žalai atlyginti ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti L. A. naudai.

4Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

5D. S. nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 24 d., apie 15 val., prie Širvintų vartotojų kooperatyvo „Veivera“ parduotuvės Nr. 23, esančios Plento g. 12, Medžiukų kaime, Jauniūnų seniūnijoje, Širvintų rajone, asmeninio konflikto metu su T. K. (T. K.), tyčia rankos kumščiu sudavė jam ne mažiau kaip 2 smūgius į galvos sritį, padarydamas poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, kairės akies vokuose nusitęsiančią į kairįjį skruostą, odos nubrozdinimą dešinio antakio srityje ir kraujosruvą minkštuosiuose audiniuose viršutinės lūpos srityje, nuo kurių T. K. nukrito, atsitrenkdamas kūnu į asfaltą, tuo nukentėjusiajam padarydamas dešinio IV šonkaulio lūžį su aplinkine kraujosruva minkštuosiuose audiniuose, galvos sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimu pakaušio dešinėje perėjusiu į dešinio momens sritį; pakauškaulio lūžiu, nusitęsiančiu į pamato dešinę užpakalinę duobę; kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo smegenų pusrutulio kaktinės-momeninės skilčių (70g kraujo krešulys); galvos smegenų sumušimu abiejų kaktinių skilčių bei kairės smilkininės skilties pamatiniuose paviršiuose, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju galvos smegenų dangalu išsiliejusiu krauju; galvos smegenų pabrinkimu; smegenų koma (kliniškai); centrinės kilmės kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamumu dėl ko nukentėjusysis 2013 m. birželio 26 d., 15 val. 20 min., mirė Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, tokiu būdu nužudė T. K..

6Nuteistojo D. S. gynėjas advokatas A. Lukoševičius apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo nuosprendį pakeisti, D. S. inkriminuotą nusikaltimą perkvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ir 132 straipsnio 1 dalį bei paskirti jam švelnesnę bausmę.

7Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Baudžiamojo įstatymo nuostatas, neatsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose ir padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) pažeidimų, o konkrečiai – pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio, 22 straipsnio 3 dalies, 7 straipsnio, 10 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė vien tik D. S. kaltinančiais įrodymais, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmesdamas jį teisinančius įrodymus. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti liudytojai J. Č., E. T., F. O. K., A. V., tačiau pirmosios instancijos teismas šių liudytojų (išskyrus F. O. K.) teisiamajame posėdyje neapklausė. Be to, apygardos teismas nepagrįstai atmetė gynybos prašymą iškviesti ir teismo posėdyje apklausti liudytojus L. E., V. K., V. S., kurie, pasak gynėjo, gali suteikti reikšmingos informacijos nustatant tikrąsias T. K. sužalojimo ir mirties aplinkybes, o būtent tai, kad nukentėjusysis vežamas arklio traukiamame vežime galėjo iš jo iškristi; be to, šie liudytojai gali suteikti reikšmingos informacijos apie tai, kokios būklės buvo T. K. tuo metu, kai atvyko greitosios medicinos pagalbos darbuotojai. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ir tą gynybos prašymą, kad teismo posėdyje būtų apklaustas Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės neurochirurgas prof. G. Š., galintis pateikti paaiškinimus dėl galvos smegenų traumos letalinių pasekmių mechanizmo bei įvertinti nukentėjusiojo patirtų sužalojimų įtaką jo mirčiai.

8Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje liko nepašalintų netikslumų tarp liudytojų parodymų bei teismo medicinos specialisto išvados, o būtent: 1) pirmosios instancijos teismas išvadą, kad D. S. nukentėjusiajam sudavė ne mažiau kaip du smūgius kairės rankos kumščiu, dėl ko pastarasis nugriuvo ir susižalojo galvą, grindė liudytojo A. S. parodymais, nors šis teisiamojo posėdžio metu parodė matęs tik vieną D. S. suduotą smūgį T. K., o paties griuvimo jis nematė, bei liudytojo G. Č. parodymais, kuriuose šis teigė, kad nuteistasis nukentėjusiajam sudavė du smūgius ranka, po kurių T. K. atbulas žengė du žingsnius ir, užkliuvęs už kelio dangos atbrailos, pargriuvo; 2) nuteistasis viso proceso metu tvirtino nukentėjusiajam sudavęs kairės rankos plaštakos delnu, o ne kumščiu, tokių D. S. parodymų nepaneigia ir teismo medicinos specialisto išvada; 3) teismo posėdyje apklaustas specialistas D. F. patvirtino, kad neturintis specialaus fizinio pasirengimo bei smulkaus kūno sudėjimo vyras negali dviem kumščio smūgiais į veidą padaryti mirtį lėmusių sužalojimų kitam asmeniui; 4) specialisto išvadoje Nr. M913/13(1) nurodyta, kad ant nukentėjusiojo veido rasti sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai penkiais trauminiais poveikiais, tačiau iš kitų byloje esančių įrodymų (liudytojų bei nuteistojo parodymų) nustatyta, kad T. K. į veidą buvo suduoti tik du nestiprūs smūgiai, po kurių jis, eidamas atbulas, nugriuvo; pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių išsiaiškinti, kokiu būdu ir kokiu metu nukentėjusiajam buvo padaryti kiti sužalojimai, nurodyti specialisto išvadoje; 5) iš bylos duomenų nustatyta, kad muštynės tarp D. S. ir T. K. vyko 2013 m. birželio 24 d., o pastarasis mirė 2013 m. birželio 26 d., tačiau pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių nustatyti, ar nukentėjusysis nebuvo sužalotas dieną prieš 2013 m. birželio 24 d. įvykusias muštynes ir po jų, iki T. K. mirties.

9Gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka ir su apygardos teismo atliktu liudytojų R. M. bei V. D. byloje duotų parodymų vertinimu. Iš šių liudytojų parodymų matyti, kad jos, matydamos sunkiai sužalotą T. K., nesiėmė jokių priemonių, kad šiam laiku būtų suteikta medicininė pagalba. Toks minėtų liudytojų elgesys, gynėjo nuomone, turėjo įtakos T. K. mirčiai, kadangi laikui jam suteikus medicininę pagalbą, kilusių padarinių (mirties) buvo galima išvengti. Tokį teiginį patvirtina ir specialisto D. F. paaiškinimai pirmosios instancijos teisme. Gynėjas nurodo ir tai, kad nukentėjusiojo mirčiai įtakos galėjo turėti ir jo ankstesnis gyvenimo būdas bei sveikatos būklė. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad T. K. buvo agresyvaus būdo, nuolat girtaudavo, todėl įvykio dieną taip pat buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Šios aplinkybės, apelianto nuomone, leidžia manyti, kad nukentėjusysis iki konflikto su D. S. galėjo būti sužalotas kitų asmenų. Be to, tai, kad nukentėjusysis po įvykio vartojo alkoholinius gėrimus, galėjo paspartinti ir iš dalies lemti jo mirtį.

10Nepašalintų neaiškumų liko ir teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M913/13(1). Šioje išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajam mirtį lėmę sužalojimai buvo padaryti 1-3 paros iki jo mirties. Tuo tarpu nustatyta, kad T. K. mirė po dviejų parų nuo 2013 m. birželio 24 d. Abejonių kelia ir tai, ar nukentėjusiajam nustatytas vieno šonkaulio lūžis galėjo būti padarytas šiam griūnant ant grindinio po D. S. suduotų smūgių. Gynėjo teigimu, griūnant kūnu ant didelės plokštumos nėra galimybės susilaužyti tik vieną šonkaulį. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad, kaip paaiškino teismo medicinos specialistas D. F., D. S., suduodamas du smūgius T. K. į veidą, padarė tik poodines kraujosruvas, kurios nesusijusios priežastiniu ryšiu su nukentėjusiojo mirtimi. Tuo tarpu pagrindinis, mirtį lėmęs sužalojimas yra T. K. smegenų pakitimai. Specialistas D. F. pirmosios instancijos teisme parodė, kad nukentėjusiajam namuose iškritus iš lovos ant grindų jo patirti sužalojimai neturėjo jokios įtakos mirčiai. Tačiau apeliantas atkreipia dėmesį, kad, aiškinantis šią aplinkybę, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti visi būtini procesiniai veiksmai: nebuvo atlikta detali įvykio vietos apžiūra nei toje vietoje, kurioje D. S. konfliktavo su T. K., nei pastarojo namuose, todėl nėra galimybės nustatyti, kokia grindų danga yra tame kambaryje, kuriame būdamas T. K. iškrito iš lovos bei koks yra lovos aukštis. Nepatikrinęs šių aplinkybių, gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad T. K. kritimas iš lovos neturėjo jokios įtakos mirčiai.

11Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas D. S. inkriminuotus veiksmus nepagrįstai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, kadangi nenustatyti visi būtinieji šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai – būtinasis priežastinis ryšys ir kaltė. Viso proceso metu nuteistasis neneigė sudavęs nukentėjusiajam du nestiprius smūgius plaštaka į veidą, tačiau taip pasielgė išprovokuotas paties T. K.. Tuo tarpu tos aplinkybės, kad po suduotų smūgių nukentėjusysis atbulas žengs kelis žingsnius ir, užkliuvęs už asfalto dangos, praras pusiausvyrą bei nugrius, D. S. nenumatė ir negalėjo numatyti. Apeliantas nurodo, kad tarp nuteistojo veiksmų ir nukentėjusiojo mirties buvo įsiterpę kiti tarpiniai veiksniai – T. K. užkliuvimas už kelio dangos ir griuvimas galva atsitrenkiant į asfaltą, jo sąmoningas atsisakymas kreiptis pagalbos į gydytojus ir tokios pagalbos nesuteikimas laiku. Apeliantas skunde, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-580/2012, nurodo, kad teismas nustatydamas kaltės forma bei turinį, privalo išsiaiškinti visus kaltininko psichinio santykio (intelektualinio ir valinio) turinio elementus su jo padarytais veiksmais prieš nukentėjusįjį ir tų veiksmų pasekmes. Šioje byloje nustatytos aplinkybės – tai, kad D. S. T. K. sudavė tik du nestiprius smūgius kairės rankos (nors D. S. yra dešiniarankis) plaštaka, neduoda pagrindo išvadai, kad jis veikė turėdamas tyčią nužudyti ir kad galėjo numatyti, jog šie du nestiprūs smūgiai gali lemti nukentėjusiojo mirtį. Kaip rodo gyvenimiška patirtis, paprastai kelių nestiprių smūgių sudavimas į veidą suaugusiam, normalaus išsivystymo žmogui nesukelia gyvybės atėmimo. Gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, jog po to, kai T. K. nugriuvo, nuteistasis nebuvo abejingas jo sveikatos būklei – jis patraukė nukentėjusįjį nuo važiuojamosios kelio dalies ir paklausė, ar šiam nereikalinga medicinos pagalba. Ši aplinkybė, apelianto nuomone, taip pat patvirtina, kad D. S. neturėjo tyčios nužudyti T. K..

12Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad skundžiamame teismo nuosprendyje, aprašant D. S. kaltės turinį, nurodyta, jog „D. S., būdamas suaugęs, turintis atitinkamą išsilavinimą, suduodamas T. K. smūgius į veidą galėjo ir turėjo numatyti tokių savo veiksmų pasekmes“ (teismo nuosprendžio 5 lapas). Tačiau gynėjas nurodo, kad darydamas tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog D. S. veikė neatsargia kaltės forma, kadangi kategorija „galėjo ir turėjo numatyti savo veiksmų pasekmes“ yra neatsargios kaltės valinio ir intelektualaus turinio elementai bei sudaro nusikalstamo nerūpestingumo, o ne netiesioginės tyčios, turinį.

13Gynėjas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad gyvybės atėmimas nėra dėsningas vieno smūgio ranka į veidą padarinys, kaltininkas paprastai nesuvokia, kad tokia veika pavojinga kito žmogaus gyvybei ir nenumato tokių padarinių kaip gyvybės atėmimas. Jei asmuo nesuvokė daromos veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei, nenumatė padarinių, susijusių su gyvybės atėmimu, tie padariniai negali būti jam inkriminuoti kaip padaryti esant tyčinei kaltės formai, kuri reikalauja daromos veikos konkretaus pavojingumo suvokimo, konkrečių padarinių (gyvybės atėmimo) numatymo ir jų norėjimo ar sąmoningo leidimo jiems kilti.

14Apibendrindamas pirmiau nurodytus argumentus, gynėjas teigia manantis, kad D. S. veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ir 132 straipsnio 1 dalį kaip sutaptis.

15Gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka ir su D. S. paskirta laisvės atėmimo bausme bei nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. S. bausmę, pažymėjo ir tai, kad žala iki šiol neatlyginta. Tačiau apeliantas pažymi, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo D. S. buvo taikoma griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, todėl jis neturėjo objektyvių galimybių atlyginti žalą. Be to, įvertinus teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, kuomet nužudoma suduodant vos kelis smūgius, nenaudojant jokių įrankių ar priemonių, galima daryti išvadą, kad skiriamos švelnesnės bausmės nei devyneri metai laisvės atėmimo.

16Apeliantas nesutinka ir su teismo nuosprendžio dalimi, kurioje išspręstas pareikštų civilinių ieškinių klausimas. Visų pirma, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos CK) 6.101 straipsnio tvarka būtų perleidusi savo reikalavimo teisę į 2023 Lt nuostolių atlyginimą civilinei ieškovei L. A.. Antra, perkvalifikavus D. S. veiksmus į Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ir 132 straipsnio 1 dalį, turėtų būti sumažintas ir priteisto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydis.

17Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

18Nuteistojo D. S. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

19Nuteistojo D. S. gynėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, iš esmės remiasi šiomis aplinkybėmis: pirma, apygardos teismas nesiėmė priemonių nustatyti, ar žuvusysis T. K. iki konflikto su D. S. ir po jo nebuvo sumuštas dar ir kitų asmenų; antra, D. S. suduoti du nestiprūs smūgiai kaire ranka T. K. į veidą negali būti susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su nukentėjusiojo mirtimi, kadangi pastarajam mirtį lėmę sužalojimai buvo padaryti šiam užkliuvus už kelio dangos atbrailos, nugriuvus ir galva atsitrenkus į kelio dangą; trečia, T. K. mirties buvo galima išvengti laiku suteikus jam tinkamą medicininę pagalbą.

20Šioje byloje iš paties nuteistojo D. S., liudytojų G. Č., S. R., A. S. parodymų nustatyta, kad 2013 m. birželio 24 d., apie 15 val., prie Medžiukų kaime esančios parduotuvės įvyko žodinis konfliktas tarp D. S. ir T. K.. Konflikto metu D. S. sudavė kelis smūgius ranka T. K. į veidą. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės neginčijamos ir gynėjo apeliaciniame skunde. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 913/13(01) nurodyta, kad T. K. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio poodinėmis kraujosruvomis dešinės akies vokuose ir kairės akies vokuose nusitęsiančiomis į kairįjį skruostą, odos nubrozdinimais dešinio antakio srityje ir pakaušio dešinėje perėjusiu į dešinio momens sritį; kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose viršutinės lūpos srityje, pakaušio dešinėje; pakaušio lūžio, nusitęsiančiu į pamato dešinę užpakalinę duobę; kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo smegenų pusrutulio kaktinės – momeninės skilčių; galvos smegenų sumušimu abiejų kaktinių skilčių bei kairės smilkininės skilties pamatiniuose paviršiuose. Šie sužalojimai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju galvos smegenų dangalu išsiliejusiu krauju. Be minėtų sužalojimų T. K. kūne aptiktas ir dešinio IV šonkaulio lūžis su aplinkine kraujosruva minkštuosiuose audiniuose. Visi sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais ir (ar) paviršiais, prieš 1-3 paras iki mirties. Specialisto išvadoje taip pat konstatuota, kad visi sužalojimai, išskyrus izoliuotą poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose ir kraujosruvą viršutinės lūpos minkštuose audiniuose, galėjo būti padaryti griuvimo metu (t. 1, b. l. 21-25). Ikiteisminio tyrimo metu specialistas D. F. paaiškino savo išvadą nurodydamas, kad neatmetama galimybė, jog dešinio IV šonkaulio lūžis su aplinkine kraujosruva minkštuosiuose audiniuose galėjo būti padarytas ir nukentėjusiajam griūnant (t. 1, b. l. 26-27). Detalizuodamas savo pateiktą išvadą specialistas D. F. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad trauminiai poveikiai ir smūgiai nėra tapačios sąvokos; trauminis poveikis yra platesnė sąvoka nei smūgis – vienu smūgiu gali būti padaromi ir keli trauminiai poveikiai. Šios apklausos metu specialistas atmetė galimybę, jog mirtį lėmusius sužalojimus T. K. galėjo patirti iškirtęs iš lovos, kadangi kaukolės kaulo lūžimas buvo padarytas didele traumuojančia jėga. Specialistas D. F. paaiškino ir galimą šonkaulio lūžio mechanizmą – jis galėjo lūžti tiek griuvimo metu kontaktuojant su izoliuota sritimi su kažkokiu atsikišusiu daiktu, tiek ir suduodant smūgį į minėtą vietą (t. 3, b. l. 39).

21Taigi iš teismo medicinos specialisto išvados ir jo paaiškinimų nustatyta, kad T. K. mirtį lėmė kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo smegenų pusrutulio kaktinės – momeninės skilčių. Šis sužalojimas, tikėtina, buvo padarytas griuvimo metu. Šios objektyviais bylos duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės sutampa su pirmiau minėtomis apeliaciniame skunde neginčijamomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl T. K. ir D. S. konflikto pradžios bei eigos – o būtent su tomis aplinkybėmis, jog konflikto metu D. S. sudavė T. K. kelis smūgius į veidą, po kurių šis nugriuvo ir galva atsitrenkė į kelio dangą.

22Apeliantas ginčija D. S. veikos kvalifikavimą pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį teigdamas, kad tarp jo veiksmų ir kilusių mirtinų padarinių nėra būtinojo priežastinio ryšio, taip pat tyčios nužudyti kitą asmenį, todėl, apelianto nuomone, ši veika turėtų būti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargus gyvybės atėmimas. Šie argumentai nepagrįsti.

23Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį kyla tuo atveju, kai tarp kaltininko veiksmų ir padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, kai iš jų atsirandantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi. Teismų praktikoje būtinasis priežastinis ryšis nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga padariniams atsirasti (be jos šie neatsirastų), ar atsiradę padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas.

24Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes, o būtent tai – jog T. K. nugriuvo ir galvą atsitrenkė į kelio dangą iš karto po D. S. suduotų smūgių. Apelianto teigimu, byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad T. K. nugriuvo ne po D. S. suduotų smūgių, o pats žengęs atbulas kelis žingsnius ir užkliuvęs už kelio atbrailos. Pažymėtina, kad tokią gynybos versiją D. S. kėlė ir pirmosios instancijos teisme, tačiau ji motyvuotai ir pagrįstai buvo paneigta.

25Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad paties nuteistojo D. S. byloje duoti parodymai nebuvo nuoseklūs ir vienodi. Iš D. S. ranka rašyto atvirojo prisipažinimo turinio matyti, kad nuteistasis pripažino sudavęs T. K. du smūgius kumščiu į veidą, po kurių jis nukrito ant žemės ir galva atsitrenkė į kelio dangą (t. 1, b. l. 128). Nors įtariamojo savanoriškas prisipažinimas nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad D. S. pirmosios instancijos teisme pripažino, kad šis dokumentas buvo surašytas jo ranka (t. 3, b. l. 44), teisėjų kolegija sprendžia, kad atviras prisipažinimas yra reikšmingas vertinant kitus byloje surinktus duomenis. Pirmosios apklausos ikiteisminiame tyrime metu D. S. parodė, kad konfliktą su T. K. jis (D. S.) pradėjo pirmasis papriekaištavęs dėl T. K. elgesio su jo broliu. Netrukus D. S. sudavė du smūgius kairės rankos kumščiu T. K. į veidą. Iš karto po šių smūgių T. K. žengė kelis žingsnius atbulas ir galimai užkliuvęs už kelio dangos atbrailos, nugriuvo galva atsitrenkdamas į žemę (t. 1, b. l. 134-136). Antrosios apklausos metu D. S. iš dalies pakeitė savo parodymus ir ėmė tvirtinti, kad jam prie parduotuvės sutikus T. K., šis buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio ir pirmasis pradėjo mojuoti kumščiais, taip grasindamas D. S.. Tuomet jis du kartus kairės rankos delnu sudavė T. K. į veidą. Po antrojo smūgio T. K. pradėjo trauktis atbulas ir užkliuvęs už kelio dangos atbrailos, nugriuvo (t. 1, b. l. 142-144). Apklaustas pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad prie parduotuvės tarp jo ir T. K. kilo žodinis konfliktas, kurio metu T. K. bandė suduoti smūgius D. S., tačiau šis smūgius nukentėjusiajam sudavė pirmasis. D. S. tvirtino sudavęs T. K. du nestiprius smūgius kairės rankos kumščiu, po kurių šis nenukrito, tačiau pats žengė kelis žingsnius atbulas ir užkliuvęs už kelio atbrailos, nukrito galvą atsitrenkdamas į žemę (t. 3, b. l. 43-44). Taigi D. S., visų apklausų metu pripažinęs dviejų smūgių sudavimą T. K. į veidą, kiek skirtingai aiškino nukentėjusiojo griuvimo aplinkybes – iš pradžių nurodė, kad šis nugriuvo po suduotų smūgių, vėliau ėmė akcentuoti tai, jog T. K. nugriuvo pats užkliuvęs už kelio atbrailos. Teisėjų kolegija tokius D. S. parodymus vertina kaip gynybinę versiją, paneigiamą kitais bylos duomenimis – įvykį stebėjusio liudytojo G. Č. parodymais.

26Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas G. Č. parodė matęs T. K. ir D. S. konfliktą prie parduotuvės, kurio metu pastarasis sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam į veidą ir dar vieną smūgį sudavė kažkur į šoną; po šių suduotų smūgių T. K. nukrito ant žemės ir galva atsitrenkė į grindinį. Iš karto po to liudytojas su D. S. T. K. pakėlė, pastarajam iš galvos bėgo kraujas (t. 1, b.l. 69). Atliekant parodymų patikrinimą vietoje liudytojas G. Č. teigė tiksliai neprisimenantis, kiek konkrečiai smūgių D. S. sudavė T. K., tačiau patvirtino tikrai matęs vieną jo suduotą smūgį į veidą, po kurio T. K. nukrito ant žemės (t. 1, b.l. 70-76). Liudytojas G. Č. pirmosios instancijos teisme patvirtino matęs konfliktą prie parduotuvės tarp D. S. ir T. K.; konflikto metu D. S. sudavė kelis smūgius kumščiu T. K. į veidą, po kurių šis, žengęs žingsnį atgal, nugriuvo. Liudytojas neparodė, kad T. K. būtų už ko nors užkliuvęs, priešingai, teigė, kad duobių toje vietoje, kurioje T. K. stovėjo smūgių sudavimo metu, nebuvo (t. 3, b. l. 36). Taigi liudytojas G. Č. ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai tvirtino, jog T. K. nukrito galva atsitrenkdamas į grindinį netrukus po D. S. jam suduoto antro smūgio, tokius parodymus jis pakeitė teisiamajame posėdyje. Čia jis teigė, jog po antrojo suduoto smūgio T. K. žengė žingsnį atgal ir nugriuvo. Tačiau ir šios apklausos metu G. Č. iš esmės patvirtino, kad T. K. žengė žingsnį, kuomet ir nukrito, būtent po D. S. suduoto antro smūgio, o ne siekdamas išvengti jo smurto. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti tokiais liudytojo G. Č. byloje duotais parodymais, kadangi, pirma, iš bylos duomenų nustatyta, kad šio liudytojo ir D. S. santykiai nėra priešiški, nenustatyta ir jokių kitų aplinkybių, leidžiančių manyti, kad jis turi pagrindo apkalbėti nuteistąjį; antra, tokie liudytojo G. Č. parodymai sutampa ir su D. S. pirmųjų apklausų ikiteisminiame tyrime metu duotais parodymais. Be to, liudytojo G. Č. nurodytos aplinkybės, jog T. K. nugriuvo po antro D. S. suduoto smūgio, iš dalies sutampa ir su liudytojo A. S. parodymais. Šis liudytojas ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu davė vienodus parodymus, iš kurių nustatyta, kad jis dirba inkasatoriumi, todėl, vykdydamas savo pareigas, 2013 m. birželio 24 d., apie 14 val., buvo atvykęs į parduotuvę, esančią Medžiukų kaime. Išėjęs iš parduotuvės jis pamatė, kaip prie jos buvęs jaunesnis vyras (D. S.) kaire ranka suduoda smūgį vyresniam vyrui (T. K.). Po šio smūgio T. K. nugriuvęs nebuvo. Tačiau po kelių akimirkų vėl atsisukęs į bekonfliktuojančius vyriškius, liudytojas pamatė, kad vyresnis vyriškis gulėjo ant žemės, jam iš galvos kraujavo (t. 1, b. l. 88-91).

27Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus bylos duomenis, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad T. K. nugriuvo galva atsitrenkdamas į kelio dangą netrukus po D. S. jam suduotų smūgių į veidą, kurie ir lėmė jo nugriuvimą. Vadinasi, pagal nustatytas aplinkybes, tarp D. S. veiksmo – dviejų smūgių kumščiu sudavimo į veidą – ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis būtinasis priežastinis ryšys. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad netgi tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad tarp nuteistojo suduotų smūgių ir nukentėjusiojo griuvimo yra įsiterpęs dar vienas veiksnys – T. K. atbulomis žengti žingsniai – tai nepaneigtų būtinojo priežastinio ryšio. Akivaizdu, kad nukentėjusiojo žengti žingsniai traukiantis nuo jį žalojančio D. S. būtų tarpinė, tačiau dėsninga grandis tarp tyčinio smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties. Taigi tarp nuteistojo veiksmų suduodant smūgį ir atsiradusių padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiojo mirčiai. Šioje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, paneigiančių būtinojo priežastinio ryšio buvimą.

28Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nustatė ir teismo nuosprendyje motyvavo išvadą, kad D. S. T. K. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia.

29Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

30Pagal susiformavusią teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, teisingai nustatė tyčinę D. S. kaltę atėmus T. K. gyvybę ir teisingai veiką kvalifikavo kaip nužudymą. Apygardos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad tyčia smogdamas kumščiu akivaizdžiai neblaiviam ir todėl nestabiliai stovinčiam nukentėjusiajam į galvą, D. S. suvokė, jog kelia pavojų šio gyvybei, numatė, kad jis gali patirti mirtiną sužalojimą, ir nors nenorėjo tokių padarinių (atimti gyvybės), tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, Lietuvos Respublikos BK 15 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis bei normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (kasacinės nutartys Nr. 2K-237/2005, 2K-469/2007, 2K-281/2008 2K-302/2010). Apeliantas nurodo, kad kasacinės instancijos teismas tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad gyvybės atėmimas nėra dėsningas vieno smūgio ranka į veidą padarinys, tačiau gynėjas nenurodo, kokiose konkrečiose bylose kasacinės instancijos teismas yra pateikęs tokį išaiškinimą. Kita vertus, šiuo atveju T. K. mirtį lėmė ne sužalojimai, padaryti ranka suduodant smūgius į veidą, o sužalojimai padaryti nukentėjusiajam po jam suduotų smūgių nugriuvus ir galva atsitrenkus į kelio dangą. Tyčinės kaltės konstatavimas nagrinėjamoje byloje atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose, kai faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios (kasacinės nutartys Nr. 2K-629/2007, 2K-109/2009, 2K-342/2009, 2K-446/2010).

31Baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnį kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui. Nuteistojo D. S. veiką vertinti kaip neatsargią nėra pagrindo, nes jis suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad gali atsirasti Lietuvos Respublikos BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido šiems atsirasti. Taigi D. S. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.

32Objektyviais bylos duomenimis paneigiama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde keliama versija, jog T. K. iki konflikto su D. S. arba po jo galėjo sužaloti ir kiti asmenys. Visų pirma pažymėtina, kad ir pats nuteistasis savo parodymuose netvirtino, kad iki suduodant smūgius T. K. prie parduotuvės, jo veidas, galva ar kitos kūno dalys būtų buvusios sužalotos. Tokių aplinkybių nenurodė ir kiti įvykio vietoje buvę asmenys. Liudytojas A. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad su T. K. bendravo įvykio dieną, prieš pat jam ir R. M. išvažiuojant į parduotuvę. T. K. buvo sveikas. Jiems grįžus, T. K. gulėjo vežime, jo galva buvo sužalota (t. 3, b. l. 45). Tokie liudytojo A. P. parodymai visiškai sutampa su liudytojos V. D. (t. 3, b. l. 36-37) ir R. M. (t. 3, b. l. 40-41) parodymais. Iš šių liudytojų parodymų nustatyta ir tai, kad netrukus po sužalojimo T. K. labai sunkiai judėjo, jam kraujavo iš galvos, jis sunkiai orientavosi aplinkoje, todėl R. M. vežimu jį parvežė į sugyventinės V. D. namus. R. M. ir V. D. nuvedė sužalotą T. K. į namą bei paguldė į lovą. V. D. parodė, kad T. K. iki atvažiuojant greitajai medicinos pagalbai niekur iš namų išėjęs nebuvo. Šie pirmiau aptarti bylos duomenys leidžia atmesti nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde keliamą versiją, jog T. K. galėjo sužaloti dar ir kiti asmenys. Pagrįstų abejonių šia išvada nekelia apeliacinio skundo argumentai dėl šonkaulio lūžio mechanizmo. Kaip jau minėta, teismo medicinos specialistas D. F. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad toks šonkaulio lūžis, koks buvo aptiktas apžiūrint T. K. kūną, galėjo atsirasti ir jam griūnant; griuvimo metu kontaktuojant izoliuota sritimi su kažkokiu atsikišusiu daiktu. Teismo medicinos specialisto paaiškinimais paneigiama ir ta apeliacinio skundo versija, kad T. K. mirčiai įtakos galėjo turėti jo iškritimas iš lovos. Priešingai nei teigia apeliantas, dėl šios aplinkybės buvo aiškinamasi nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme, dėl to buvo apklaustas teismo medicinos specialistas, kuris kategoriškai nurodė, kad mirtį lėmę sužalojimai T. K. negalėjo būti padaryti jam iškrentant iš lovos, kadangi kaukolės kaulo lūžimas buvo padarytas didele traumuojančia jėga. Pirmosios instancijos teisme buvo patikrinta gynėjo apeliaciniame skunde keliama versija, kad T. K. galėjo būti sužalotas jį vežant arklio traukiamu vežimu iš įvykio vietos į V. D. namus. Dėl šios aplinkybės buvo apklausta liudytoja R. M., kuri kategoriškai paneigė, kad jai vežant T. K. į namus, šis nebuvo iškritęs iš vežimo. Liudytoja teigė nekalbėjusi su L. E., V. K. ir V. S. apie tai, kaip vežė nukentėjusįjį T. K. vežimu namo ir, juo labiau, nepasakojusi jiems apie tai, kad kelionės metu buvo išsikinkęs vežimas (t. 3, b. l. 40-41).

33Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad, kaip nustatyta iš liudytojų V. D. ir R. M. parodymų, sunkiai sužalotam T. K. ilgą laiką (nuo 2013 m. birželio 24 d. popietės, kuomet jis buvo sužalotas, iki 2013 m. birželio 25 d. ryto) nebuvo kviečiama greitoji medicinos pagalba. Apeliantas pagrįstai nurodo ir tai, kad tikėtina, jog laiku suteikus T. K. medicininę pagalbą, tokių sunkių padarinių buvo galima išvengti. Tačiau šios aplinkybės neturi reikšmės D. S. veiksmų kvalifikavimui. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2007, 2K-755/2007, 2K-342/2009).

34Nepagrįstais pripažįstami ir apeliacinio skundo argumentai dėl Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio, 22 straipsnio 3 dalies, 7 straipsnio, 10 straipsnio 2 dalies pažeidimų. Tvirtindamas, jog pirmosios instancijos teismas padarė šių normų pažeidimus, apeliantas iš esmės remiasi tuo, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo patenkinti visi gynybos prašymai dėl įrodymų tyrimo apimties. Atsakant į tokius apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas atsisakė kviesti dalį gynybos prašytų iškviesti liudytojų ar specialistų, nereiškia, kad šiuo atveju buvo pakenkta tiesos nustatymui byloje. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo gynėjas minėtus prašymus iš esmės motyvavo (o tai atsispindi ir apeliacinio skundo argumentacijoje) įrodymų vertinimo, bet ne bylai svarbių ir neištirtų aplinkybių išsiaiškinimo aspektu, o pirmosios instancijos teismas, apsvarstęs reikalingumą (būtinumą) papildomai tirti įrodymus, padarė motyvuotas, įrodinėjimo taisyklių nepažeidžiančias išvadas dėl įrodinėtinų bylos aplinkybių ištyrimo išsamumo. Antai, apeliantas tvirtina, kad liudytojai J. Č., E. T., A. V. buvo apklausti ikiteisminiame tyrime, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos liudytojus kviesti į teismo posėdį atsisakė. Iš tiesų, liudytojas A. V. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu; jis patvirtino, jog įvykio dieną lankėsi prie parduotuvės, tačiau konflikto tarp T. K. ir D. S. nematė (t. 1, b.l. 101). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekvietė A. V. liudyti į teismą, kadangi šis liudytojas jokių bylai reikšmingų aplinkybių savo parodymuose nenurodė. Tas pats pasakytina ir apie liudytojo E. T. (nuteistojo brolio) parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose jis patvirtino tik tai, kad 2013 m. birželio 16 d. tarp jo ir T. K. buvo kilęs konfliktas, apie kurį liudytojas papasakojo savo broliui D. S. (t. 1, b. l. 84). Šioje byloje nėra ginčijamos aplinkybės, dėl kurių kilo konfliktas tarp D. S. ir T. K., o būtent tai, kad nuteistasis tokiu būdu priekaištavo nukentėjusiajam už smurtą, panaudotą jo brolio E. T. atžvilgiu. Tuo tarpu jokių kitų šiai bylai svarbių aplinkybių liudytojas E. T. ikiteisminio tyrimo metu neparodė, todėl jis ir nebuvo kviečiamas į teismo posėdį. Tuo tarpu liudytoja J. Č., priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, buvo apklausta tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu (t. 1, b. l. 104-107; t. 3, b. l. 36). Šių apklausų metu liudytoja papasakojo iš savo brolio D. S. sužinojusi, kad jis prie parduotuvės konfliktavo su T. K., sudavė jam du nestiprius smūgius kaire ranka, po kurių šis, žengęs atbulas kelis žingsnius, užkliuvo už kelio dangos atbrailos ir pargriuvo. Taigi liudytoja J. Č. nurodė tas aplinkybes, kurias sužinojo iš D. S., o pati įvykio tiesiogiai nematė. Iš esmės panašius parodymus viso proceso metu davė ir netiesioginė liudytoja (nuteistojo močiutė) F. O. K. (t. 1, b. l. 126-127). Teisėjų kolegija, vertindama šių liudytojų parodymų patikimumą, atsižvelgia į tai, kad jos yra nuteistojo artimos giminaitės, todėl atkartodamos jo nurodytas įvykio aplinkybes, galimai siekia padėti sušvelninti jo baudžiamąją atsakomybę.

35Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ir kitų nuteistojo gynėjo prašymų – iškviesti ir teismo posėdyje apklausti liudytojus L. E., V. K. ir V. S., kurie neva galėtų patvirtinti, kad iš liudytojos R. M. girdėję apie tai, kad šiai vežant namo sužalotą T. K., vežimas buvo išsikinkęs ir T. K. iš jo iškritęs. Tačiau tokią aplinkybę, kaip jau buvo minėta, kategoriškai paneigė teismo posėdyje apklausta tiesioginė liudytoja R. M., jos parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti, todėl papildomai kviesti į teismo posėdį netiesioginius liudytojus, kurie, gynėjo teigimu, būtų davę parodymus apie tai, ką girdėjo iš R. M., nebuvo jokio pagrindo. Taip pat nebuvo jokio pagrindo teismo posėdyje apklausti prof. G. Š., kadangi pirmosios instancijos teismui pakako objektyvių bei patikimų duomenų nustatyti T. K. mirties priežastį bei tikėtiną sužalojimų padarymo mechanizmą.

36Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bausmė, mažesnė nei Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje įtvirtintos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, D. S. paskirta tinkamai įvertinus visas bausmės skyrimo aplinkybes, laikantis Lietuvos Respublikos BK bendrosios dalies nuostatų, atitinka specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšį ir dydį bei yra pakankamai individualizuota. Todėl gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio pažeidimo yra nepagrįsti ir deklaratyvūs. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad aplinkybė, jog D. S. neatlygino savo nusikalstamais veiksmais padarytos žalos, neturėjo didelės reikšmės skiriant bausmę nuteistajam ir buvo viena iš aplinkybių visumos, įvertintų pirmosios instancijos teismo. Kita vertus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė yra svarbi individualizuojant bausmę, kadangi net ir būdamas suimtu, D. S. turi galimybę nors ir labai maža dalimi atlyginti padarytą žalą (tam panaudodamas anksčiau sukauptą turtą ar kitais būdais). Priešingai nei teigiama gynėjo apeliaciniame skunde, D. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė neprieštarauja formuojamai teismų praktikai (pavyzdžiui žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2009, 2K-446/2010 ir kt.).

37Pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ir byloje pareikštų civilinių ieškinių klausimą. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad iš D. S. buvo priteistas 7 050 Lt dydžio civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti, kurio dalį (2 023 Lt) sudarė nukentėjusiosios L. A. turėtos išlaidos, patirtos apmokant už T. K. gydymą. Apeliantas teigia, kad ši suma negalėjo būti priteista iš D. S., kadangi byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė Lietuvos Respublikos CK 6.101 straipsnio pagrindu būtų perleidusi savo reikalavimo teisę į 2023 Lt. Toks apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas. Nukentėjusioji L. A. ikiteisminio tyrimo metu pateikė įsipareigojimą kompensuoti Respublikinei Vilniaus universitetinei ligoninei turėtas T. K. gydymo išlaidas, kurios sudaro 2 023, 84 Lt. Apklausos metu L. A. paaiškino, kad už brolio gydymo išlaidas apmokėti buvo įpareigota todėl, kad T. K. buvo ne Lietuvos Respublikos pilietis, neturėjo socialinio draudimo (t. 1, b. l. 113-114). Taigi šios aplinkybės patvirtina, kad būtent L. A. patyrė turtinio pobūdžio žalą, susidariusią dėl T. K. gydymo.

38Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: žalos pasekmės, ją padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pažymėtina, kad esminės ir lemiamos aplinkybės nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį yra nusikalstamos veikos pasekmės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas minėtas aplinkybes ir pagrįstai nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį nuo 50 000 Lt sumažino iki 20 000 Lt ir priteisė šią sumą iš D. S..

39Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

40nuteistojo D. S. gynėjo advokato Algio Lukoševičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. Iš D. S. priteista: 7 050 Lt turtinei žalai atlyginti ir 20 000 Lt neturtinei... 4. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 5. D. S. nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 24 d., apie 15 val., prie... 6. Nuteistojo D. S. gynėjas advokatas A. Lukoševičius apeliaciniame skunde... 7. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir... 8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje... 9. Gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka ir su apygardos teismo atliktu... 10. Nepašalintų neaiškumų liko ir teismo medicinos specialisto išvadoje Nr.... 11. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas D. S.... 12. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad skundžiamame teismo... 13. Gynėjas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokio pobūdžio bylose... 14. Apibendrindamas pirmiau nurodytus argumentus, gynėjas teigia manantis, kad D.... 15. Gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka ir su D. S. paskirta laisvės atėmimo... 16. Apeliantas nesutinka ir su teismo nuosprendžio dalimi, kurioje išspręstas... 17. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti,... 18. Nuteistojo D. S. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.... 19. Nuteistojo D. S. gynėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo... 20. Šioje byloje iš paties nuteistojo D. S., liudytojų G. Č., S. R., A. S.... 21. Taigi iš teismo medicinos specialisto išvados ir jo paaiškinimų nustatyta,... 22. Apeliantas ginčija D. S. veikos kvalifikavimą pagal Lietuvos Respublikos BK... 23. Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį kyla tuo... 24. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos... 25. Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad paties nuteistojo D. S. byloje... 26. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas G. Č. parodė matęs T. K. ir... 27. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus bylos duomenis, neturi... 28. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal Lietuvos Respublikos BK 129... 29. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis... 30. Pagal susiformavusią teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas... 31. Baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal Lietuvos... 32. Objektyviais bylos duomenimis paneigiama nuteistojo gynėjo apeliaciniame... 33. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad, kaip nustatyta iš liudytojų V.... 34. Nepagrįstais pripažįstami ir apeliacinio skundo argumentai dėl Lietuvos... 35. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ir kitų nuteistojo gynėjo... 36. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria... 37. Pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ir byloje pareikštų... 38. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai nurodyti CK 6.250 straipsnio 2... 39. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1... 40. nuteistojo D. S. gynėjo advokato Algio Lukoševičiaus apeliacinį skundą...