Byla 2K-342/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Olego Fedosiuko, sekretoriaujant Rasai Miškelevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Jolitai Urbelienei, gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui, teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 10 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 24 d. nutarties.

2Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 10 d. nuosprendžiu T. G. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos BK 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Iš T. G. nukentėjusiajai Ž. S. priteista 70 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, taip pat 1200 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

3Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. balandžio 24 d. nutartimi nuteistojo T. G. gynėjo apeliacinį skundą atmetė.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

5T. G. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis nužudė Ž. S.. Nužudymas padarytas šiomis aplinkybėmis: 2003 m. rugpjūčio 3 d., apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini) namo, apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio ginčo su Ž. S. metu T. G. tyčia vieną kartą smogė jam kumščiu į veidą, šis nuo smūgio krito aukštielninkas galva atsitrenkdamas į gatvės grindinį, iš karto po to T. G. dar du kartus kumščiu smogė gulinčiam ir negalinčiam apsiginti Ž. S. į veidą. Šiais veiksmais buvo padaryta muštinė žaizda dešinio momens srityje, dešinio momenkaulio ir smilkinkaulio lūžis, nueinantis į dešinę vidurinę kaukolės duobę, kraujo išsiliejimas virš kietojo ir po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų sumušimas. Nuo šių sužalojimų Ž. S. 2003 m. spalio 13 d. (duomenys neskelbtini) medicinos universiteto klinikose mirė.

6Kasaciniu skundu nuteistasis T. G. prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 10 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 24 d. nutartį panaikinti ir, vadovaujantis BK 28 straipsniu bei BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, baudžiamąją bylą nutraukti, o nukentėjusiosios Ž. S. ieškinį atmesti. Jeigu kasacinės instancijos teismo kolegija nenustatytų pagrindo išteisinti T. G., kasatorius prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 10 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartį, perkvalifikuoti nuteistojo T. G. nusikalstamą veiką į BK 132 straipsnio 1 dalį ir paskirti dvejų metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pripažįstant, kad ši bausmė atlikta, o nukentėjusiosios Ž. S. ieškinį atmesti. Jeigu kolegija nenustatytų pagrindo patenkinti nė vieno iš minėtų prašymų, kasatorius prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

7Kasatoriaus teigimu, byloje teismai neišnagrinėjo įrodymų visumos, padarė prieštaringas išvadas, nevertino kilusių abejonių, sprendimus pagrindė prielaidomis. Byloje kasatorius davė parodymus, kad 2003 m. rugpjūčio 3 d., apie 17 val., prie T. G. bei jo draugų A. D. ir S. S. dviračiu privažiavo Ž. S., kuris pareiškė jiems pretenzijas, sudavė A. D., dėl to šis nugriuvo. T. G., gindamas nuo aukšto ir stambaus kūno sudėjimo Ž. S. draugus ir gindamasis pats, sudavė Ž. S. dešinės rankos kumščiu į veidą, nuo to šis nukrito. Po to gulinčiam Ž. S. jis sudavė dar du smūgius į veidą, nes tuo metu bijojo tuoj pat galėjusio sekti Ž. S. atsako. Kasatorius pats nukentėjo nuo Ž. S. – jam buvo sužalotas veidas. Šiuos jo parodymus patvirtino ir liudytojai A. D. ir S. S. (T. 5, b. l. 48, 49). Šiuos parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys objektyvūs bei neginčijami įrodymai: Teismo medicinos specialisto išvada Nr. 2192, kurioje nurodyta, jog A. D. konstatuota odos nubrozdinimai apatinėje lūpoje, dešinės alkūnės ir dešinės girnelės srityse bei kraujosruva po apatinės lūpos gleivine: sužalojimai lūpoje padaryti vienu ar daugiau trauminiu poveikiu į veidą (T. 1, b. l. 79). Todėl kasatoriaus gynėjas apeliaciniame skunde pagrįstai rėmėsi BK 28 straipsniu, reglamentuojančiu teisę į būtinąją gintį. Tuo tarpu apeliacinės nutarties dalis, kurioje nagrinėjama ši apeliacinio skundo dalis, yra paini, prieštaringa, priimta neįvertinus įrodymų visumos. Nutartyje pripažįstama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad Ž. S. žodžiais arba veiksmais būtų kėsinęsis į T. G., A. D., S. S. ir kad kaltinamajam nebuvo nuo ko gintis ar ką ginti. Nutartyje konstatuota, kad su minėtąja pirmosios instancijos teismo išvada kategoriškai sutikti negalima. Tačiau toliau nutartyje teigiama priešingai, kad T. G. nebuvo jokio poreikio gintis, o jo veiksmai Ž. S. atžvilgiu vertintini ne kaip gynyba, o kaip puolimas. Anot kasatoriaus, toks esminis prieštaravimas dėl esminio klausimo patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimus.

8Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo nutartyje bandoma įžvelgti prieštaravimų tarp T. G. ir liudytojų A. D. ir S. S. parodymų apie konflikto pradžią, kai Ž. S. užpuolė A. D. ir T. G., tačiau šie tariami prieštaravimai nutartyje aiškiai nesuformuluoti, jie išskiriami neįvertinus objektyvių įrodymų visumos. Iš vienos pusės, vertindama kasatoriaus ir liudytojų A. D. ir S. S. parodymus apie konflikto pradžią, iš kitos pusės, priešingus liudytojų V. K., M. M. ir A. A. parodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutartyje padarė išvadas, kad A. D. nuo Ž. S. smūgio nebuvo nukritęs. Tačiau šioje nutarties dalyje apeinami gynėjo apeliacinio skundo konkretūs argumentai ir tame skunde akcentuotas konkretus objektyvus įrodymų šaltinis – minėta Teismo medicinos specialisto išvada Nr. 2192.

9Pasak kasatoriaus, teisėjų kolegija neišsprendė apeliacinio skundo argumentų, kad liudytojų V. K., M. M., A. A. parodymus buvo būtina vertinti kartu su kasatoriaus bei liudytojų A. D. ir S. S. parodymais, specialisto išvada, areštinės dokumentais. Apeliacinėje nutartyje šių liudytojų o parodymai vertinti atskirai nuo kitų įrodymų, todėl padarytos paradoksalios išvados, iš kurių išplaukia, kad pats Ž. S., gindamasis nuo T. G. ir jo draugų, sumušė A. D. ir T. G.. Pasak kasatoriaus, tos išvados yra prieštaringos todėl, kad jos padarytos bandant remtis liudytojų, nemačiusių paties Ž. S. smurtinių veiksmų, parodymais. Kasatorius nurodo, kad nutartyje pateiktas įrodymų vertinimas yra painus, neaiškiai išdėstytas ir prieštaringas.

10Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ nurodyta, kad teisė į būtinąją gintį gali būti realizuota nepriklausomai nuo galimybės išvengti pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant ar kreipiantis pagalbos į kitus asmenis ar pareigūnus; atremiant pavojingą kėsinimąsi, įstatymas leidžia ginti ne tik savo, bet ir kitų asmenų teises, valstybės ar visuomenės interesus; ginant kitą asmenį ar jo teises, nebūtinas to asmens sutikimas; pavojingas kėsinimasis turi būti akivaizdus; kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams; būtinosios ginties būklė atsiranda ne tik pačiu pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė; teisė į būtinąją gintį negali būti laikoma išnykusia, kai ginties veiksmai tęsėsi arba sekė tuoj po pavojingo kėsinimosi ir pagal faktines bylos aplinkybes besiginančiajam nebuvo aiškus jo pasibaigimo momentas. Kasatoriaus teigimu, šie teismų praktikos reikalavimai jo byloje buvo ignoruoti.

11Kasatorius taip pat nurodo, kad byloje teismo medicinos ekspertų išvadomis neginčijamai nustatyta, jog Ž. S. mirė ne nuo T. G. suduoto smūgio jam į galvos sritį, o atsitrenkęs į kietą pagrindą nuo gauto sunkaus galvos sužalojimo. Ekspertų išvadomis nustatyta, kad du smūgiai, suduoti jau nukritusiam Ž. S. į galvą, nebuvo jo mirties priežastis. Byloje taip pat nepaneigti kasatoriaus parodymai, kad jis nenumatė, jog nuo T. G. ranka suduoto Ž. S. į veidą smūgio pastarasis nukris, atsitrenks galva į asfaltą, dėl to gaus sunkią galvos smegenų traumą, nuo kurios po daugiau kaip dviejų mėnesių mirs ligoninėje, be to, jis šių pasekmių ir nesiekė. Pasak kasatoriaus, smūgiu ranka į veidą Ž. S. tiesiogiai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (T. 3, b. l. 107). Atsižvelgiant į BK 28 straipsnio 2 dalie reikalavimus, esant būtinajai ginčiai, apeliacinės instancijos teismas turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį.

12Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jo gynėjas pagrįstai apeliaciniame skunde nurodė, jog tarp T. G. veikos ir kilusių pasekmių nėra būtinojo priežastinio ryšio. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį galima tik esant būtinajam priežastiniam ryšiui, kai veikos padariniai yra dėsningi ir veika paprastai ar pakankamai dažnai sukelia tokius padarinius. Tokia išvada padaryta baudžiamosios teisės teoriniuose moksliniuose darbuose ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, jog minėta apeliaciniame skunde pateikta priežastinio ryšio interpretacija yra klaidinga. Kolegija neįtikinamai konstatavo, kad atsakomybė tiek pagal BK 132 straipsnį, tiek ir pagal BK 129 straipsnį galima esant tiek būtinajam, tiek ir atsitiktiniam priežastiniam ryšiui. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pripažinęs, kad apygardos teismo nuosprendyje ne visiškai tiksliai konstatuota T. G. netiesiogine neapibrėžta tyčia, toliau nutartyje padarė išvadas apie tai, kad T. G. veika, tarp kurios ir gyvybės Ž. S. atėmimo nustatytas atsitiktinis priežastinis ryšys, esant netiesioginei tyčiai pasekmių atžvilgiu, visiškai pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Anot kasatoriaus, ši apeliacinės instancijos teismo išvada vertintina kritiškai ir atmestina. Tokia išvada neatitinka BK bendrosios dalies reikalavimų (BK 14, 15, 16 straipsniai). Darydama tokią išvadą teisėjų kolegija neatribojo ir supainiojo neatsargią ir tyčinę kaltės formas. Pasak kasatoriaus, teismų praktikoje panašaus pobūdžio išnagrinėtose bylose kaltininko veiksmai buvo kvalifikuojami kaip neatsargus gyvybės atėmimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-983/2001, 2K-1088/2001, 2K-299/2004, 2K-P-464/2005, 2K-739/2007). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 27 punkte teismams išaiškino, kad kaltininko veika kvalifikuojama pagal BK 132 straipsnį, jei tas kaltininkas nesuprato savo veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei ir nenumatė, kad dėl jo veikos bus atimta gyvybė kitam žmogui, tačiau suprato ir numatė, kad dėl jo veikos gali būti sutrikdyta kito žmogaus sveikata, ir taip veikdamas padarė sveikatos sutrikdymus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, o kaltininko kaltė dėl žmogaus gyvybės atėmimo yra neatsargi. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismai šių teismų praktikos nurodymų nesilaikė.

13Anot kasatoriaus, jeigu būtų galima laikyti, kad byloje paneigta būtinoji gintis, apylinkės teismas T. G. veiką buvo tinkamai kvalifikavęs pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Kauno apygardos teismas šioje byloje taip pat ne kartą būtent taip kvalifikavo veiką (šios teismo nutartys byloje panaikintos). Apylinkės teismo ir apygardos teismo procesinių aktų trūkumas (išskyrus BPK normų pažeidimą, dėl kurių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tuos aktus panaikino) buvo tai, kad kaltės forma iš esmės buvo nustatyta remiantis vien tik ekspertų pateiktomis išvadomis apie nukentėjusiojo mirties priežastis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 29 d. nutartyje nurodė, kad specialių žinių naudojimas yra svarbus įrodinėjimo būdas tiriant ir nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei, tačiau specialistų išvados ar ekspertizės aktai tokiose bylose turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais, duomenys, gauti panaudojant specialias žinias, vieni negali lemti byloje priimamų sprendimų. Nutartyje konstatuota, kad, sprendžiant dėl kaltės formos ir turinio nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose, svarbios yra ne vien tik medicininės mirties priežastys, bet ir kitos įvairiomis įrodymų rūšimis nustatinėjamos veikos aplinkybės, tokios kaip nusikaltimo padarymo įrankiai, būdas, sužalojimų kiekis, jų pobūdis, vieta, nusikalstamų veiksmų intensyvumas, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykiai, elgesys įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Taigi konstatuota, kad teismai šioje byloje anksčiau nebuvo visapusiškai išanalizavę įrodymų, dėl to ir nepakankamai motyvuotai atmetė nukentėjusiosios keliamą versiją apie tyčinį nužudymą. Pasak kasatoriaus, skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje iš esmės vėl daroma ta pati klaida, tik jau kaltinimo naudai. Teisėjų kolegijos pakankamai nepagrįstai ir atitrauktai nuo kitų bylos duomenų ir konteksto bei teismo medicinos specialistų išvadų suabsoliutino T. G. nuoširdų prisipažinimą, kad jis gulinčiam Ž. S. dar sudavęs į veidą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija visų kitų jo tyčios nustatinėjimo kriterijų, kurie buvo išskirti ir minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 29 d. nutartyje, neanalizavo, jų nevertino arba juos įvertino neteisingai. Neįvertinta ir tai, kad jis neturėjo jokio išankstinio ar vėlesnio motyvo žudyti Ž. S., nenaudojo jokių įrankių, pritaikytų žmogui žaloti, niekur nebėgo, išgyveno dėl įvykio. Byloje šias aplinkybes buvo patvirtinę ir liudytojai. Taigi, jeigu būtų pagrindas byloje atmesti būtinosios ginties versiją, darytina išvada, kad nusikalstama veika kvalifikuota neteisingai pritaikius BK 129 straipsnio 1 dalį, nors yra pagrindas taikyti BK 132 straipsnio 1 dalį ir skirti švelnesnę bausmę.

14Kasacinis skundas atmestinas.

15Dėl įrodymų vertinimo ir būtinosios ginties versijos paneigimo

16Nuteistojo kasaciniame skunde ginčijamas teismų atliktas įrodymų vertinimas ir jo pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės, taip pat bandoma pagrįsti būtinosios ginties versiją. Patikrinusi šiuos argumentus, kolegija nenustatė pagrindo abejoti teismų atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis įvykio aplinkybėmis ir išvada, kad nuteistojo T. G. veiksmai suduodant smūgius nukentėjusiajam į galvą negali būti pateisinti būtinąja gintimi. Kasatoriaus keliama versija, pagal kurią kasatoriui prireikė gintis pačiam ir ginti savo draugus nuo nukentėjusiojo užpuolimo, neįtikėtina ir paneigta įvykį mačiusių liudytojų V. K., M. M., A. A., A. D. parodymais. Pažymėtina, kad ir iš paties T. G., taip pat su juo buvusių S. S. ir A. D. parodymų galima daryti išvadą su nukentėjusiuoju buvus abipusiam konfliktui ir susistumdymui, bet ne išskirtinai nukentėjusiojo vykdytam kėsinimuisi, nuo kurio buvo būtina gintis. Pirmą smūgį T. G. sudavė nukentėjusiajam, kai šis nuo jo ir jo draugų traukėsi. Kiti du smūgiai buvo suduoti gulinčiam nukentėjusiajam. Konflikto metu T. G. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir agresyviai nusiteikęs. Esant tokioms aplinkybėms, teismai visiškai pagrįstai paneigė versiją, kad nuteistasis veikė būtinosios ginties sąlygomis.

17Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

18Kasatoriaus kasaciniame skunde ginčijamas T. G. veikos kvalifikavimas pagal BK 129 straipsnį. Tai argumentuojama tuo, kad tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių nėra būtinojo priežastinio ryšio, taip pat tyčios nužudyti kitą asmenį. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta.

19Teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, nustatė, kad Ž. S. patirta galvos trauma, nuo kurios nukentėjusysis mirė, būdinga griuvimui ir kad ši trauma yra T. G. veiksmų pasekmė. Nustatyta, kad T. G. kumščiu sudavė smūgį nukentėjusiajam į veidą, dėl to šis krito ir trenkėsi galva į gatvės grindinį ir taip gavo traumą, nuo kurios po 2 mėnesių ir 10 dienų mirė. Teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad, esant tokioms aplinkybėms, tarp T. G. veiksmų ir Ž. S. mirties nėra būtinojo priežastinio ryšio. Nepagrįsti ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikti samprotavimai apie tai, kad byloje nustatytas priežastinis ryšis yra atsitiktinis, tačiau pakankamas atsakomybei už nužudymą pagrįsti (T. 5, b. l. 150). Kolegija pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstamas tik būtinasis priežastinis ryšis, kuris nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga pasekmei kilti (be jos ši nekiltų), ar kilusi pasekmė buvo dėsningas veikos rezultatas. Atsitiktinis priežastinis ryšis reiškia, kad padarinius lėmė ne kaltininko veika, bet kita priežastis (pvz., asmuo miršta ne nuo kaltininko jam padaryto sužalojimo, bet nuo traumos, kilusios jį gabenant į ligoninę, ir pan.). Toks priežastinis ryšis baudžiamojoje teisėje nepripažįstamas juridiškai reikšmingu ir nesudaro pagrindo inkriminuoti asmeniui atsitiktinai kilusių padarinių.

20Kolegija taip pat pažymi, kad teismų praktikoje nagrinėjant gyvybės atėmimo bylas yra suformuota nuostata, kad kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti (kasacinės nutartys Nr. 2K-481/2006, 2K-675/2006, 2K–469/2007, 2K-621/2007, 2K-281/2008, 2K-27/2009 ir kt.). Tais atvejais, kai tarp suduoto smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, laikytina, kad priežastinis ryšis egzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009 m. spalio 20 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-P-247/2009). Nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiojo atsitrenkimas galva į grindinį ir galvos traumos gavimas yra tarpinė, bet dėsninga grandis tarp smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties. Jokių aplinkybių, paneigiančių būtinojo priežastinio ryšio buvimą, byloje nenustatyta. Atvirkščiai, nukentėjusiajam po pirmo smūgio nukritus ir nevalingai gulint, T. G. tęsė smurtinius veiksmus ir sudavė jam dar du smūgius į veidą.

21Kolegija taip pat konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nustatę tyčinę T. G. kaltę atėmus gyvybę nukentėjusiajam ir kvalifikavę veiką kaip nužudymą, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pritartina teismų padarytai išvadai, kad, smogdamas kumščiu nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, T. G. suvokė, kad kelia pavojų jo gyvybei, numatė, kad gali jam atimti gyvybę, ir, nors nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (netiesioginė tyčia). Pažymėtina, kad tyčinės kaltės konstatavimas nagrinėjamoje byloje ir teismų pateikti argumentai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009 m. spalio 20 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-P-247/2009, kasacinės nutartys Nr. 2K-481/2006, 2K-469/2007, 2K-281/2008, 2K-27/2009).

22Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

23Nuteistojo T. G. kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 10 d. nuosprendžiu T. G. nuteistas pagal... 3. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija... 4. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, gynėjo,... 5. T. G. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis nužudė Ž.... 6. Kasaciniu skundu nuteistasis T. G. prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų... 7. Kasatoriaus teigimu, byloje teismai neišnagrinėjo įrodymų visumos, padarė... 8. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo nutartyje bandoma... 9. Pasak kasatoriaus, teisėjų kolegija neišsprendė apeliacinio skundo... 10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 4... 11. Kasatorius taip pat nurodo, kad byloje teismo medicinos ekspertų išvadomis... 12. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jo gynėjas pagrįstai apeliaciniame... 13. Anot kasatoriaus, jeigu būtų galima laikyti, kad byloje paneigta būtinoji... 14. Kasacinis skundas atmestinas.... 15. Dėl įrodymų vertinimo ir būtinosios ginties versijos paneigimo... 16. Nuteistojo kasaciniame skunde ginčijamas teismų atliktas įrodymų vertinimas... 17. Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį... 18. Kasatoriaus kasaciniame skunde ginčijamas T. G. veikos kvalifikavimas pagal BK... 19. Teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, nustatė, kad Ž. S. patirta... 20. Kolegija taip pat pažymi, kad teismų praktikoje nagrinėjant gyvybės... 21. Kolegija taip pat konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų... 22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 23. Nuteistojo T. G. kasacinį skundą atmesti....