Byla e3K-3-306-684/2018

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Energita“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Energita“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „RGE Baltic“ dėl vienašališko panaudos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, uždraudimo atsakovei atlikti iš neteisėto sutarties nutraukimo atsiradusios reikalavimo teisės įgyvendinimo veiksmus, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo, skolos ir palūkanų priteisimo bei pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „RGE Baltic“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Energita“ dėl avanso ir palūkanų priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą ir teisinių santykių kvalifikavimą, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė 2014 m. lapkričio 11 d. pateikė ieškinį atsakovei UAB „RGE Baltic“, kuriuo prašė: 1) pripažinti atsakovės UAB „RGE Baltic“ vienašalį 2012 m. vasario 21 d. elektros energiją taupančios įrangos „Ultra“ panaudos sutarties Nr. 2012/3 nutraukimą nuo 2014 m. spalio 1 d. neteisėtu; 2) uždrausti atsakovei atlikti iš neteisėto sutarties nutraukimo atsiradusios reikalavimo teisės į 59 690 Lt avanso grąžinimą įgyvendinimo veiksmus; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Šiaulių apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-481-797/2015).
  3. Ieškovė 2015 m. birželio 9 d. pateikė ieškinį UAB „RGE Baltic“, kuriuo prašė: 1) patvirtinti elektros energiją taupančios įrangos „Ultra“ pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą; 2) priteisti iš atsakovės UAB „RGE Baltic“ 66 383,69 Eur skolą už parduotą įrangą ir 14 090 Eur palūkanų; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-772-569/2017).
  4. Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-481-797/2015 ir Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-772-569/2017 buvo sujungtos, Šiaulių miesto apylinkės civilinę bylą Nr. e2-481-797/2015 prijungiant prie Šiaulių apygardos teismo civilinės bylos Nr. e2-772-569/2017.
  5. Ieškovė nurodė, kad 2012 m. pradžioje pasiūlė atsakovei įsigyti elektros energiją taupančią įrangą „Ultra“. 2012 m. vasario 21 d. šalys pasirašė elektros energiją taupančios įrangos „Ultra“ panaudos sutartį. Nors sutartis buvo pavadinta elektros energiją taupančios įrangos „Ultra“ panaudos sutartimi, tačiau iš esmės tai buvo pirkimo–pardavimo sutartis su dviejų mėnesių bandomuoju laikotarpiu, per kurį atsakovė galėjo atsisakyti įsigyti įrangą. Ieškovės teigimu, šalių susirašinėjimas el. paštu patvirtino, kad šalys vedė derybas dėl pirkimo–pardavimo sutarties kainos bei jos apmokėjimo sąlygų. Ieškovė atsakovei 2012 m. vasario 14 d. el. laišku pateikė panaudos bei pirkimo–pardavimo sutarčių projektus. Panaudos sutartyje atsakovei buvo sudaryta sąlyga atsisakyti sutarties, jei per pirmus du įrangos naudojimo mėnesius (panaudos laikotarpį) nebus užfiksuotas bent 6 proc. elektros energijos taupymas. Nors ieškovė pirkėjai siuntė ataskaitas, fiksuojančias didesnį elektros energijos taupymą nei 6 proc., tačiau atsakovė ignoravo ieškovės siunčiamas ataskaitas ir vengė pasirašyti elektros energijos sąnaudų palyginimo aktą-ataskaitą bei apskritai ėmė ginčyti įrangos pirkimo faktą, reikalaudama grąžinti avansą pagal sutartį bei teigdama, kad tai buvo ne pirkimas ir pardavimas, o panauda. Ieškovės teigimu, atsakovė sumokėjo sutarto dydžio įrangos kainos avansą, taip patvirtindama pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktą, o ieškovė 2012 m. liepos mėnesį atsakovei sumontavo įrangą. Šalys derėjosi bei susitarė tik dėl įrangos pirkimo ir pardavimo, iš anksto suderino visas būtinas pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei nustatė jų įgyvendinimo tvarką: sutartyje įvardijo sandorio dalyką, kainą, sandorio įvykdymo terminą, visiško atsiskaitymo pagal sandorį terminus ir tvarką, perdavė ir priėmė įrangą bei sumokėjo avansą. Tačiau, nepaisydama to, atsakovė atsisakė įforminti jau sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį ir neatsiskaitė už elektros energiją taupančią įrangą, nors ja faktiškai naudojosi beveik trejus metus ir gavo iš to akivaizdžią materialią naudą, todėl ieškovė reiškė reikalavimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimo ir likusios kainos, t. y. 66 383,69 Eur, sumokėjimo.
  6. Ieškovė tvirtino, kad atsakovė neteisėtai vienašališkai 2014 m. rugsėjo 24 d. pranešimu nutraukė sutartį, kadangi neegzistavo jokie Sutarties nutraukimo pagrindai. Todėl ieškovė prašė sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu ir uždrausti atsakovei atlikti iš neteisėto sutarties nutraukimo atsiradusios reikalavimo teisės į 59 690 Lt avanso grąžinimą įgyvendinimo veiksmus.
  7. Atsakovė 2015 m. rugsėjo 16 d. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės 17 287,18 Eur sumą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  8. Atsakovė nurodė, kad šalys 2012 m. vasario 21 d. sudarė panaudos sutartį, kuria atsakovei buvo neatlygintinai perduota naudotis ieškovei nuosavybės teise priklausanti elektros energiją taupanti įranga „Ultra“. Sutarties 1.5 punkte buvo nurodytas sutarties laikotarpis – du mėnesiai nuo įrangos perdavimo–priėmimo akto pasirašymo datos. Prireikus šis terminas galėjo būti pratęstas šalių susitarimu, įforminant tai atskiru susitarimu rašytiniu protokolu. Įranga atsakovei buvo perduota 2012 m. liepos 4 d., joks susitarimas pratęsti sutartį niekada nebuvo sudarytas, todėl laikytina, kad sutarties galiojimas pasibaigė 2012 m. rugsėjo 4 d. Atsakovė pažymėjo, kad 2014 m. rugsėjo 24 d. pranešimu papildomai pranešė ieškovei, kad sutartį nutraukia. Atsakovės teigimu, šalys nagrinėjamu atveju buvo sudariusios ne panaudos, o preliminariąją sutartį. Ieškovei neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, atsakovės ieškovei sumokėtas 17 287,18 Eur avansas turi būti grąžintas atsakovei.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. sausio 6 d. sprendimu ieškinio reikalavimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo, skolos bei palūkanų priteisimo atmetė, kitą civilinės bylos dalį nutraukė; atsakovės priešieškinį tenkino, priteisė atsakovei iš ieškovės 17 284,17 Eur sumokėtą avansą, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  2. Ieškovė byloje buvo pareiškusi ir reikalavimus dėl sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir uždraudimo atlikti veiksmus, kurie buvo nurodyti 2014 m. lapkričio 11 d. pateiktame ieškinyje. Ieškovei baigiamųjų kalbų metu patikslinus savo poziciją ir atsisakius reikalavimo dėl sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu, teismas, nustatęs, kad dalies ieškinio reikalavimų atsisakymas neprieštaravo įstatymui ir viešajam interesui, ieškovės dalies ieškinio reikalavimų atsisakymą priėmė ir tą bylos dalį nutraukė.
  3. Teismas, įvertinęs sutarties sąlygas, padarė išvadą, kad šios sutarties pagrindu įranga „Ultra“ atsakovei buvo perduota naudotis tam, jog ji įsitikintų įrangos efektyvumu, todėl teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju šalys sudarė preliminariąją sutartį dėl įrangos „Ultra“ pirkimo–pardavimo bei šio daikto panaudos sutartį. Teismo vertinimu, iš sutarties turinio aiškiai matėsi šalių susitarimas ateityje sudaryti elektros energijos taupymo įrangos ,,Ultra“ pirkimo–pardavimo sutartį šiame susitarime jų iš anksto aptartomis sąlygomis (elektros energiją taupančios įrangos pirkimo–pardavimo sutartį buvo susitarta sudaryti ateityje su sąlyga, jei atsakovei bus pateikti ketinamos įsigyti įrangos efektyvumo įrodymai). Be to, sutartis sudaryta rašytine forma, joje nustatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti. Teismas sprendė, kad, šalims taip ir nesudarius pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sutartyje nustatytais terminais, prievolė sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį pasibaigė.
  4. Teismas nurodė, kad nors susitarimas dėl pinigų perdavimo kitai šaliai yra už preliminariosios sutarties ribų pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau toks pinigų perdavimas jokiu būdu negalėjo reikšti prieštaravimo imperatyvams, įskaitant ir CK 6.165 straipsnio 1 dalį. Perduodami pinigai gali atlikti ne tik mokėjimo ir atsiskaitymo funkcijas. Šalys susitarė, kad ieškovė privalės grąžinti avansą, jei nebus nustatytas elektros energijos taupymo faktas, o tai, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju reiškė, jog ieškovei perduoti pinigai atliko skatinamąją funkciją.
  5. Iš pateiktų į bylą rašytinių įrodymų ir teismo ekspertizės išvados teismas sprendė, kad naudojant įrangą ,,Ultra“ joks elektros taupymas nebuvo užfiksuotas, todėl nurodė, kad atsakovė pagrįstai atsisakė sudaryti šio įrenginio pirkimo–pardavimo sutartį.
  6. Šalys buvo sutarusios dėl įrangos „Ultra“ panaudos, iki bus sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, todėl teismas sprendė, kad atsakovė teisėtai neatlygintinai naudojosi įranga iki 2014 m. spalio 1 d.
  7. Pinigai pagal preliminariąją sutartį perduodami tam tikram tikslui. Jeigu šis tikslas nėra pasiekiamas, t. y. pagrindinė sutartis nesudaryta, laikytina, kad pinigai perduoti (gauti) be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas, vadovaudamasis CK 6.237 straipsniu, iš ieškovės atsakovei priteisė 17 287,18 Eur sumokėtą avansą.
  8. Ieškinį atmetęs ir tenkinęs atsakovės priešieškinį, teismas priteisė atsakovei visų byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą: 5010,38 Eur už advokato pagalbą, 2000 Eur už Lietuvos energetikos instituto išvadą, 462 Eur žyminio mokesčio, 500 Eur už UAB „EICenergy“ konsultavimo paslaugas, 43,22 Eur už vertimo paslaugas. Atsakovė pateikė išsamų patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrindimą. Byloje buvo atlikta elektrotechnikos ekspertizė, už ją pagal Vilniaus Gedimino technikos universiteto pateiktą 2016 m. spalio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą šalys sumokėjo 1210 Eur. Atsakovė už elektrotechnikos ekspertizę sumokėjo 710 Eur, o ieškovė – 500 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys atmestas, o atsakovės priešieškinis tenkintas, ieškovė buvo teismo įpareigota atsakovei atlyginti ir už ekspertizę patirtas išlaidas, todėl iš ieškovės atsakovei buvo priteista 710 Eur. Atsakovė taip pat sumokėjo 114,08 Eur už ekspertės atvykimą į teismo posėdį. Šios sumos atlyginimas iš ieškovės taip pat buvo priteistas atsakovei.
  9. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. lapkričio 21 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo nutraukta bylos dalis dėl ieškovės reikalavimų pripažinti vienašališką sutarties nutraukimą nuo 2014 m. spalio 1 d. neteisėtu ir uždrausti atsakovei atlikti iš neteisėto sutarties nutraukimo atsiradusios reikalavimo teisės į avanso grąžinimą įgyvendinimo veiksmus, ir šiuos ieškinio reikalavimus atmetė; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė atsakovei iš ieškovės 630,75 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  10. Kolegija nurodė, kad visais atvejais esminis kriterijus atskirti preliminariąją sutartį nuo pagrindinės yra atitinkamo susitarimo sudarymo metu buvusi šalių valia ir tikslas, kurio jos siekė šiuo susitarimu. Nustatant tikrąją tam tikros sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2011 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2011; 2012 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2012; 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015).
  11. Kolegija nustatė, kad atsakovė, prieš įsigydama elektros energijos taupymo įrangą „Ultra“, siekė įsitikinti, ar ši įranga iš tikrųjų taupo elektros energiją. Įteisindamos ginčo įrangos perdavimą šalys sudarė ir panaudos sutartį. Sutarties 1.2 punkte aiškiai nurodyta, kad įranga perduodama panaudos gavėjui elektros energijos naudojimo panaudos gavėjo (UAB „RGE Baltic“) gamybiniame objekte elektros sąnaudoms mažinti, sąnaudų pokyčių stebėjimo ir monitoringo veiklai. Šis sutarties punktas akivaizdžiai patvirtino, kad įranga atsakovei buvo perduota naudotis panaudos sutarties pagrindu tam, jog atsakovė įsitikintų jos efektyvumu. Siekiant šio tikslo, sutartyje ieškovė įsipareigojo atlikti duomenų, gautų iš panaudos gavėjo, lyginamąją analizę ir ją pateikti panaudos gavėjui (sutarties 2.8 punktas). Sutarties 3.5 punkte nurodyta, kad atsakovė įsipareigojo nupirkti perduotą jai naudotis įrangą ateityje tik tuo atveju, jei testavimo periodo metu bus užfiksuotas bent 6 procentų elektros energijos taupymas. Ieškovė po sutarties sudarymo negavo viso apmokėjimo už perduotą įrangą, o ir sumokėtą avansą, atsakovei atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį neužfiksavus energijos taupymo fakto, ieškovė įsipareigojo grąžinti atsakovei pagal sutarties 5.5 punktą. Minėtos sutarties sąlygos patvirtino, kad šalys sutartyje susitarė dėl elektros energiją taupančios įrangos „Ultra“ pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, jei atsakovei bus pateikti įrangos efektyvumo įrodymai.
  12. Nagrinėjamu atveju sutarties šalys aiškiai įvardijo, kad įranga ,,Ultra“ yra perduodama ne atsakovės nuosavybėn, o tik panaudai – neatlygintiniam naudojimuisi daiktu (CK 6.629 straipsnio 1 dalis). Akivaizdu, kad šalys, susitarusios sudaryti įrangos pirkimo–pardavimo sutartį tam tikromis sąlygomis – tik nustačius elektros energijos taupymo faktą, neturėjo galimybės šio fakto nustatyti, neperdavus šios įrangos atsakovei, todėl, nors sutartis buvo sudaryta siekiant sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovė perdavė atsakovei įrangą panaudos pagrindu, kad būtų galima atlikti parengiamuosius veiksmus pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti – t. y. nustatyti elektros energijos taupymo faktą. Atsakovė minėtos įrangos nevaldė nei savarankiška daiktine valdymo teise, nei valdymo teise – viena iš sudėtinių nuosavybės teisės dalių.
  13. Atsižvelgiant į tai, kad sutarties 5.5 punkte šalys susitarė, jog, neužfiksavus 6 proc. elektros energijos taupymo, sutartis nutraukiama, panaudos davėjas grąžina panaudos gavėjui avansinę įmoką ne vėliau kaip 30 darbo dienų nuo sutarties nutraukimo dienos ir pats atsiima įrangą, aplinkybė, jog ginčo įranga „Ultra“ pas atsakovę buvo daugiau nei dvejus metus, kolegijos nuomone, negalėjo patvirtinti fakto, jog šalys buvo sudariusios įrangos pirkimo–pardavimo sutartį. Vien dėl to, kad atsakovė, pasibaigus dviejų mėnesių laikotarpiui, neįvykdė savo pareigos atsiimti ginčo įrangą, ši netapo atsakovės nuosavybe.
  14. Kainos dalies sumokėjimas atliko skatinamąją funkciją. Jeigu preliminarioji sutartis būtų buvusi įvykdyta, būtų buvusi sudaryta pagrindinė sutartis, perduoti pinigai būtų buvę įskaityti į mokėjimus pagal pagrindinę sutartį. Tuo tarpu pagrindinės sutarties nesudarymo atveju avansinė įmoka turėjo būti grąžinta atsakovei.
  15. Sutarties 1.5 punkte aiškiai nustatyta, kad sutarties galiojimo terminas – du mėnesiai nuo įrangos perdavimo–priėmimo akto pasirašymo datos. Šis terminas gali būti pratęstas šalių susitarimu, įforminant tai atskiru susitarimu rašytiniu protokolu. Atsižvelgdama į tai, kad nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys sutarties galiojimo termino pratęsimą, kolegija, vadovaudamasi CK 6. 165 straipsnio 5 dalimi, konstatavo, jog sutarties galiojimas automatiškai pasibaigė praėjus dviem mėnesiams nuo įrangos perdavimo–priėmimo akto pasirašymo.
  16. Sutarties 3.5 ir 5.5 punktuose buvo įtvirtinta atsakovės teisė išbandyti įrangą ir atsisakyti jos bei nutraukti sutartį, jeigu testavimo metu (2 mėnesiai su galimybe pratęsti) bus nustatytas mažesnis nei 6 proc. elektros energijos sutaupymas. Taigi esminis elementas, nuo kurio priklausė atsakovės pareiga sudaryti pagrindinę sutartį ir atsiskaityti su ieškove, buvo taupymo efektyvumo konstatavimas, t. y. įvertinimas, ar įvyko sąlyga, su kurios atsiradimu šalys siejo pareigą pasirašyti pagrindinę sutartį, todėl šalys įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis turėjo įrodyti, kad įranga „Ultra“ faktiškai sutaupė bent 6 proc. elektros energijos jos išbandymo laikotarpiu.
  17. Siekiant atsakyti į klausimą, ar įranga „Ultra“ galima sutaupyti 6 proc. ir daugiau elektros energijos, Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartimi nagrinėjamoje byloje buvo paskirta elektrotechnikos ekspertizė.
  18. Ekspertizės akte nurodyta, kad įranga ,,Ultra“ nėra sertifikuota Elektrotechninių gaminių sertifikavimo centre. Įrenginio ženklinimo etiketėje CE ženklas tik parodė, ar įrenginys atitiko saugumo, sveikatos ir apsaugos reikalavimus, tačiau negarantavo jo veikimo principo. Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro duomenų bazėje nėra jokių patentų, susijusių su „Ultra“ įranga. Įranga ,,Ultra“ yra patentuota Korėjos Respublikoje, tačiau išduotas patentas, ekspertų teigimu, neužtikrina prietaiso veikimo efektyvumo, jis tik suteikia išradėjui išskirtines teises į jo kūrinį.
  19. Ekspertizės akte nurodyta, kad teorinis objektyvus įrangos tyrimas yra įmanomas ir galėtų būti atliekamas turint tam reikalingą įrangą, užtikrinančią pastovią apkrovą, tinklo dažnį, įtampą bandymo metu bei sertifikuotus matavimo prietaisus, taip pat gamintojo sertifikuotą įrenginio bandymo metodiką. Įstaiga, atliekanti tokius bandymus, turi turėti Nacionalinio akreditacijos biuro prie Ūkio ministerijos išduotą pažymėjimą, leidžiantį atlikti bandymus su elektrą taupančiais prietaisais ar bent jau įvertinti suvartotos elektros energijos kiekį.
  20. Iš Nacionalinio akreditacijos biuro prie Ūkio ministerijos pateiktos informacijos kolegija nustatė, kad UAB ,,Ratesta“, atlikusi ginčo įrenginio bandymų analizę ir jų įvertinimą, kuriuo rėmėsi ieškovė, nėra akredituota vertinti įrenginių taupymo efektyvumą, o biuras apskritai nedisponuoja informacija apie šią sritį reglamentuojančius bandymų (tyrimų) metodus. Dėl to vien tai, jog UAB ,,Ratesta“ yra neakredituota vertinti įrenginių taupymo efektyvumą, sudarė kolegijai pagrindą abejoti jos pateikto vertinimo dėl įrenginio ,,Ultra“ efektyvumo patikimumu. Be to, kolegija pažymėjo, kad UAB „Ratesta“ pati jokių bandymų su atsakovės patalpose esančia įranga „Ultra“ neatliko, ji tik atliko ieškovės pateiktos 2015 m. lapkričio 11 d. UAB „RGE Baltic“ gamybinio cecho, esančio Šiauliuose, Vairo 16, elektros sąnaudų analizės ataskaitos analizę ir įrenginio „Ultra-100“ įvertinimą. Visos įrangos „Ultra“ elektros sąnaudų analizė nebuvo atlikta.
  21. Nepateikus jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių įrangos „Ultra“ galimybę taupyti ir įrodančių patį taupymo faktą, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai savo išvadas grindė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Elektronikos fakulteto pateiktu prietaiso „Ultra“ elektrotechninės ekspertizės aktu ir sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad įrangos „Ultra“ galimybė sutaupyti bent 6 proc. elektros energijos yra reali.
  22. Ieškovei neįrodžius, kad, naudojant įrangą ,,Ultra“, būtų buvęs užfiksuotas elektros energijos taupymo faktas, kolegija konstatavo, jog atsakovė turėjo pagrindą nesudaryti šio įrenginio pirkimo–pardavimo sutarties, o pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsakovei iš ieškovės UAB „Energita“ priteisė 17 287,18 Eur (59 690 Lt) sumokėto avanso pagal sutarties 5.5 punktą.
  23. Kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, kuriame konstatuota, kad šalys buvo sudariusios preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje susitarė ir dėl ginčo įrangos „Ultra“ pirkimo, su panaudos sutarties elementais, ir į sutarties 5.5 punktą, kuriame nustatyta, kad sutarties galiojimas pasibaigia po dviejų mėnesių nuo įrangos perdavimo–priėmimo akto pasirašymo datos, padarė išvadą, kad atsakovės 2014 m. rugsėjo 24 d. pranešimas dėl sutarties nutraukimo neturėjo jokios teisinės reikšmės, nes sutartis jau ir taip buvo pasibaigusi, todėl nebuvo jokio pagrindo pripažinti jos nutraukimą neteisėtu ir šie ieškinio reikalavimai buvo atmesti.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 21 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Iš sutarties 3.5 punkto matyti, kad atsakovė įsipareigojo nupirkti įrangą, jei ateityje atsiras (bus užfiksuota) iš anksto sutartyje nurodyta sąlyga – bent 6 proc. elektros energijos taupymas. Toks šalių susitarimas yra leidžiamas ir jis iš esmės yra susitarimas dėl prievolės su atidedamąja sąlyga. Toks sutarties tekstas savaime jokiu būdu nesuponuoja, kad sutartis galėtų būti preliminarioji sutartis.
    2. Atidedamoji sąlyga lemia, kad prievolė atsiranda tik ateityje, o gali ir iš viso neatsirasti. Įranga atsakovei buvo perduota ne tiesiog ją išbandyti, kad šalys vėliau tartųsi dėl pagrindinės sutarties sudarymo, o dėl konkretaus tikslo – perduoti įrangą atsakovei, kad būtų nustatyta iš anksto sutartyje nurodyta sąlyga, kurią nustačius įranga būtų palikta atsakovei, papildomu dokumentu jai perduodant nuosavybės teisę į ją. Atsakovė įsipareigojo sumokėti 25 proc. avansą iki sutartyje nustatytos sąlygos atsiradimo (nustatymo), o likusią dalį – jei atsirastų (būtų nustatyta) sutartyje nurodyta sąlyga. Tik dalies kainos sumokėjimas nėra preliminariąją sutartį nuo pagrindinės sutarties su atidedamąja sąlyga atribojantis požymis. Esminis požymis, skiriantis pagrindinę sutarti su atidedamąja sąlyga nuo preliminariosios sutarties, yra tas, kad pagrindinė sutartis nenustato jos šalių galimybės atsisakyti vykdyti sąlyginę prievolę po to, kai ši prievolė atsiranda, t. y. kai atsiranda sutartyje nurodyta sąlyga, su kuria yra susietas prievolės atsiradimas.
    3. Sutarties 5.5 punkte buvo nustatyta, kad ji gali būti nutraukta, jei nėra užfiksuojamas minimalus 6 procentų elektros energijos taupymas. Tai yra vienas iš požymių, kad sutartis buvo pagrindinė sutartis su atidedamąja sąlyga; kitu atveju jos nebūtų reikėję nutraukti. Atsakovė dar iki sutarties pasirašymo el. laiškuose patvirtino, kad tikroji jos valia buvo sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, o tokio patvirtinimo išreiškimo metu sutarties tekste buvo nurodyta atidedamoji sąlyga. Šalių derybos taip pat įrodo, kad šalys tarėsi dėl sutarties su atidedamąja sąlyga sudarymo, t. y. 2012 m. vasario 13 d. šalys aptarė sutarties projektą – „Įrangos pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2011/12“, kurio 2.2.2 punkte buvo nurodyta, kad pareiga nupirkti įrangą atsiranda ne iš karto po sutarties sudarymo, o tik užfiksavus elektros energijos taupymą; 2012 m. vasario 14 d. ieškovė atsakovei atsiuntė dviejų sutarčių projektus: pirkimo–pardavimo bei panaudos. Esminės sąlygos, suderintos dar 2012 m. vasario 13 d., nepasikeitė – įranga turėjo būti perduodama atsakovei, kuri pareigą sumokėti 75 proc. kainos turėjo įgyti tik tuo atveju, jei bus užfiksuotas elektros energijos taupymas. Panaudos sutarties projekto 4.5 punkte buvo nurodyta, kad, užfiksavus elektros energijos taupymą, bus pasirašomas papildomas dokumentas – pirkimo–pardavimo sutartis.
    4. Šalys sutartimi ne tik susitarė dėl konkrečios sąlygos, su kuria susiejo tarpusavio teisių ir pareigų atsiradimą, bet ir dėl būdo, kaip turėjo būti patikrinta, ar nurodyta sąlyga egzistuoja. Taupymo faktas turėjo būti fiksuojamas abiem šalims pasirašant elektros energijos sąnaudų palyginimo aktą-ataskaitą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad elektros energijos taupymas buvo užfiksuotas tokiomis priemonėmis, kokiomis šalys susitarė jį fiksuoti, – ieškovės parengtomis elektros energijos sąnaudų palyginimo aktais-ataskaitomis. Šalių susitarimas pačioms fiksuoti elektros energijos taupymą joms pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį turi įstatymo galią. Pažymėtina, kad ir byloje paskirtą ekspertizę atlikę Vilniaus Gedimino technikos universiteto ekspertai konstatavo, jog ieškovės parengta ataskaita yra statistiškai patikima, o elektros energijos taupymas teoriškai įmanomas.
    5. Bylą nagrinėję teismai atsakovės pareigai nupirkti įrangą pagrįsti iškėlė papildomą, sutartyje nenustatytą sąlygą – ieškovė turėjo įrodyti įrangos veikimo mechanizmą. Teismai pažeidė sutarties laisvės principą, ignoravo šalių valią ir nukrypo nuo sutarties turinio. Byloje pakako įrodymų konstatuoti, kad įranga pasiekė tokį elektros energijos taupymo rodiklį, su kuriuo buvo siejamas tolimesnis prievolių pagal sutartį atsiradimas, ir kad šis rodiklis buvo užfiksuotas tokia forma, kokios buvo reikalaujama pagal sutartį.
    6. Pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamoje byloje nė vienas ginčo šalių reikalavimas nebuvo susijęs su įrangos kokybės vertinimu ir tyrimu. Ieškinio reikalavimai buvo patvirtinti pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, priteisti susidariusią skolą ir palūkanas, pripažinti neteisėtu vienašališką panaudos sutarties nutraukimą, uždrausti atsakovei atlikti iš neteisėto sutarties nutraukimo atsiradusią reikalavimo teisę. Atsakovė priešieškiniu reikalavo priteisti avansą ir palūkanas. Ieškovė įrodinėjo pagrindinės sutarties sudarymą su atidedamąja sąlyga, o atsakovė – preliminariosios sutarties sudarymą. Įrangos veikimo principai nebuvo susiję nė su vienu iš pirmiau paminėtų reikalavimų. Todėl visos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su teorinių ekspertizių skyrimu, turėtų būti priskirtos atsakovei, nes ekspertizės buvo skiriamos jos prašymu, ieškovei prieštaraujant. Atsakovė byloje prašė skirti perteklinę, su ginčo dalyku nesusijusią teorinę elektrotechnikos ekspertizę, todėl nors sprendimas buvo priimtas atsakovės naudai, ši turėtų atlyginti visų teismo paskirtų ekspertizių, susijusių su teoriniu įrangos veikimo galimybių vertinimu, išlaidas.
  2. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Sutarties 3.5 punkte aiškiai nustatyta, kad panaudos gavėjas (atsakovė) įsipareigojo ateityje nupirkti įrangą ir pirkimo–pardavimo sutartį įsipareigoja pasirašyti per 10 dienų po elektros energijos sąnaudų palyginimo akto-ataskaitos pasirašymo. Taigi, šalys buvo aiškiai sutarusios, jog dėl įrangos pardavimo, t. y. šalių nuosavybės teisės perleidimo, bus pasirašyta kita – pirkimo–pardavimo (pagrindinė) sutartis ir įrangos pirkimas bus vykdomas pagal kitą sutartį. Sutartyje buvo aptartos kitos pagrindinės sutarties dalyko ir esminės pagrindinės sutarties sąlygos: avansinė įmoka, gauta panaudos davėjo, būtų įskaitoma kaip dalinis mokėjimas už įrangą. Sutarties 1.5 punkte taip pat buvo nustatytas sutarties laikotarpis – du mėnesiai nuo įrangos perdavimo–priėmimo akto pasirašymo datos. Taigi, sutartis buvo terminuota ir jos galiojimas pasibaigė 2012 m. rugsėjo 4 d. Sutartyje taip pat buvo nustatytas ir kitas terminas – pagal 3.5 punktą panaudos gavėjas (atsakovė) įsipareigojo ateityje nupirkti įrangą ir pirkimo–pardavimo sutartį pasirašyti per 10 dienų po elektros energijos sąnaudų palyginimo akto-ataskaitos pasirašymo, t. y. sutarties terminas buvo apibrėžtas įvykiu – elektros energijos sąnaudų palyginimo akto-ataskaitos pasirašymu, kuris neišvengiamai turėjo įvykti. Byloje nėra pateikto elektros energijos sąnaudų palyginimo akto, todėl pareigos sudaryti pagrindinę sutartį niekada atsakovei neatsirado.
    2. Ieškovė niekada nereikalavo, o atsakovė niekada nepasirašė jokio akto, kuriame būtų užfiksuotas didesnis nei 6 proc. elektros energijos taupymas įranga „Ultra“. Ieškovė teisme nereiškė reikalavimo pripažinti, kad ši įranga taupo daugiau nei 6 proc. elektros energijos. Tai, kad įranga patentuota Korėjos Respublikoje, dar nereiškia, jog Korėjos Respublikoje ši įranga patentuota kaip taupanti elektros energiją. Be to, turėjo būti įrodyta, kad elektros energiją taupo ne vienas atsakovės įrenginys, o visi įrenginiai kartu, tačiau tokie matavimai nebuvo atliekami ir tokių byloje įrodymų nebuvo pateikta.
    3. Teismo ekspertai nurodė, kad ieškovės įrangos bandymų rezultatams (elektros energijos sąnaudoms ir matavimų paklaidoms) įtakos galėjo turėti ir šalutiniai veiksniai; vadinasi, neatlikus bandymų bei nežinant, kokio dydžio yra anksčiau įvardyti šalutiniai veiksniai, galintys daryti įtaką energijos sąnaudoms ir matavimo paklaidai, nebuvo įmanoma įvertinti poveikio masto.
    4. Ataskaitų duomenys būtų patikimi tik tuo atveju, jeigu bandymus atliktų įmonė, turinti Nacionalinio akreditacijos biuro prie Ūkio ministerijos išduotą pažymėjimą. Be to, teismo ekspertai teismo posėdžio metu nurodė, kad tokių bandymų pačioje gamykloje nebūtų galima tinkamai atlikti. Juos galima atlikti tik laboratorinėmis sąlygomis, visoms bandymų sąlygoms esant identiškoms, nes gamykloje negalima užtikrinti tokių sąlygų egzistavimo. Dėl to 2015 m. lapkričio 11 d. UAB „RGE Baltic“ gamybinio cecho elektros sąnaudų analizės ataskaita negalėjo būti vertinama kaip elektros energijos taupymą patvirtinantis įrodymas.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą ir teisinių santykių kvalifikavimą, aiškinimo ir taikymo

  1. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-533-684/2016, 15 punktas).
  2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011). Taigi teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).
  3. Ieškovė prašė teismo patvirtinti elektros energiją taupančios įrangos „Ultra“ pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, nurodydama, kad įranga atsakovei buvo perduota naudotis tam, jog atsakovė įsitikintų jos efektyvumu, t. y. elektros energiją taupančios įrangos pirkimo–pardavimo sutartį buvo susitarta sudaryti su sąlyga, jei atsakovei bus pateikti ketinamos įsigyti įrangos efektyvumo įrodymai. Ieškovės teigimu, ginčo šalys sudarė sąlyginį sandorį su atidedamąja sąlyga. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad šalys sudarė preliminariąją sutartį dėl įrangos „Ultra“ pirkimo.
  4. CK 1.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teisių arba pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą sandoris gali padaryti priklausomus nuo tam tikrų sąlygų buvimo ar nebuvimo. Pagal to paties straipsnio 2 dalį sandoris laikomas sudarytu su atidedamąja sąlyga, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų atsiradimą padarė priklausomą nuo tokios aplinkybės, kurios buvimas ar nebuvimas nežinomas.
  5. Siekiant nagrinėjamoje byloje tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį, turi būti vadovaujamasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis pagal byloje teismų nustatytas ir ginčo šalių nurodytas aplinkybes.
  6. Ieškovė kasaciniame skunde nurodė argumentus dėl sutarties 3.5 punkto, pagal kurį atsakovė įsipareigojo nupirkti perduotą jai naudotis įrangą tuo atveju, jei testavimo periodo metu bus užfiksuotas bent 6 procentų elektros energijos taupymas, turinio. Sutarties sąlygos turinys yra faktinė aplinkybė. Aiškinant sutartį yra atskleidžiama, ką sutarties sąlyga iš tikrųjų reiškia. Sutarties sąlygos turinys apibrėžia faktines nuostatas, kuriomis turi būti įgyvendinamos atitinkamos šalies teisės ar įvykdomos pareigos.
  7. Kadangi kasacinis teismas nagrinėja tik teisės taikymo klausimus ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 351 straipsnio 1 dalis), o konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas, tai pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, tik patikrina, kaip žemesnės instancijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2008; 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 48 punktą).
  8. Minėta, jog CK 1.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teisių arba pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą sandoris gali padaryti priklausomus nuo tam tikrų sąlygų buvimo. Beveik analogiškai apibrėžiama ir sąlyginė prievolė. Prievolė yra sąlyginė, kai jos atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas siejamas su tam tikros aplinkybės buvimu ar nebuvimu ateityje (CK 6.30 straipsnis). Sąlyginės prievolės, kaip ir sąlyginiai sandoriai, gali būti su atidedamąja ir su naikinamąja sąlyga (CK 6.30 straipsnio 3 dalis). Sąlyginių prievolių (sandorių) teisinis reguliavimas leidžia išskirti sąlygai keliamus reikalavimus. Ja gali būti pripažinta tik tokia aplinkybė, kuri atsiranda ateityje (CK 1.68 straipsnio 1 dalis, 6.30 straipsnio 1, 4 dalys); šalims nėra žinoma ir neturi būti žinoma, kad tokia aplinkybė įvyks ar ne (CK 1.66 straipsnio 2, 3 dalys, 1.68 straipsnio 2–4 dalys); yra teisėta, neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.66 straipsnio 4 dalis, 6.31 straipsnio 1, 3 dalys); jos buvimas ar nebuvimas yra įmanomas (CK 6.31 straipsnio 2 dalis); nepriklauso išimtinai nuo skolininko valios (CK 1.68 straipsnio 4 dalis). Pagal tai, ar šalių aptarta aplinkybė atitinka šias sąlygas, sprendžiama apie sudaryto sandorio galiojimą, taip pat jo teisinį kvalifikavimą. Pavyzdžiui, sąlyginės prievolės nuo terminuotų skiriamos pagal tai, ar šalių aptarta aplinkybė atitinka pirmiau išvardytus sąlygai keliamus reikalavimus. Terminas, skirtingai nei sąlyga, visuomet sueina. Dėl to jeigu aplinkybė, su kuria šalys susiejo teisių ir pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą, neišvengiamai įvyks, tokia prievolė bus ne sąlyginė, bet terminuota (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2011). Sandoris (prievolė) laikomas sudarytu su atidedamąja sąlyga, jeigu šalys teisių ir pareigų atsiradimą padarė priklausomą nuo tokios aplinkybės, kurios buvimas ar nebuvimas nežinomas (CK 1.66 straipsnio 2 dalis, 6.30 straipsnio 3 dalis). Taigi sandoriui (prievolei) su atidedamąja sąlyga būdinga yra tai, kad neatsiradus šalių aptartai aplinkybei (sąlygai) šalys nesaistomos prievolinio santykio, teisių ir pareigų tarp jų neatsiranda.
  9. Remiantis kasacinio teismo praktika, sutarties šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties sąlygų turinio, tokios sąlygos aiškinamos pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Aiškinant sutarties turinį, prioritetas turi būti teikiamas tikriesiems sutarties šalių ketinimams (valiai) nustatyti, aiškinant sutartį nepakanka remtis pažodiniu jos tekstu; sutarčiai aiškinti reikšmingos aplinkybės, susijusios su konkrečios sutarties šalių elgesiu sudarant ir vykdant sutartį, jų santykių praktika; kartu įstatymas įpareigoja įvertinti ir visuomenėje nusistovėjusią analogiškų sutartinių santykių praktiką: jeigu sutarties šalių turėtų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; aiškinant sutartį reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje ir nenurodytos, priimtiniausią pagal sutarties prigimtį sąvokų reikšmę, papročius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005; 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2011).
  10. Dėl šalių teisių ir pareigų pagal sutartį sprendžiama ir pagal sutarties sudarymo aplinkybes (CK 6.193 straipsnio 2, 5 dalys), taip pat turi būti atsižvelgiama ir į šalių elgesį po sutarties sudarymo. Šalių elgesys po sutarties sudarymo pasireiškia kaip sutartinių nuostatų vykdymas arba nevykdymas, teikiami pareiškimai dėl kitos šalies atliekamų veiksmų, daromi pasiūlymai, atsiliepimai dėl vykstančių įvykių, kurie turi įtakos vykdant sutartį, ir kt. Pagal įstatymo nuostatą šios aplinkybės gali turėti įtakos aiškinant sutarties sąlygas, t. y. sprendžiant dėl fakto, ką reiškia konkreti sutarties nuostata.
  11. Minėta, kad sandoriui (prievolei) su atidedamąja sąlyga būdinga yra tai, kad neatsiradus šalių aptartai aplinkybei (sąlygai) šalys nesaistomos prievolinio santykio, teisių ir pareigų tarp jų neatsiranda. Remiantis tuo, kad ginčo šalių sutarties 3.5 punkte nurodyta, jog atsakovė (panaudos gavėja) įsipareigojo nupirkti ieškovės jai perduotą naudotis elektros energiją taupančią įrangą, jei testavimo periodo metu bus užfiksuotas bent 6 procentų elektros energijos taupymas, spręstina, kad ši sutarties sąlyga turėjo atsirasti ateityje (CK 1.68 straipsnio 1 dalis, 6.30 straipsnio 1, 4 dalys) ir šalys sudarė pirkimo–pardavimo sutartį su atidedamąja sąlyga, nes atsakovei buvo suteikta teisė per du įrangos testavimo mėnesius išbandyti įrangą ir atsisakyti jos bei nutraukti sutartį, jeigu testuojant bus nustatytas mažesnis nei 6 proc. elektros energijos sutaupymas. Atsakovę saistė pareiga vykdyti ginčo sutartį, jeigu per du mėnesius buvo pasitvirtinęs elektros energiją taupančios įrangos efektyvumas. Šalims taip pat nebuvo žinoma, kad tokia aplinkybė bus, nes jos negalėjo numatyti ir užtikrinti energijos taupymo įrangos efektyvumo (CK 1.66 straipsnio 2, 3 dalys, 1.68 straipsnio 2–4 dalys), tuo tikslu ir buvo sudaryta panaudos sutartis, kad viena iš sutarties šalių (atsakovė) galėtų įsitikinti įrangos efektyvumu ir toliau tęsti sutartinius įrangos pirkimo–pardavimo santykius, jei įvyktų 3.5 punkte nustatyta sąlyga. Ginčo sutarties sąlyga taip pat yra teisėta, neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.66 straipsnio 4 dalis, 6.31 straipsnio 1 ir 3 dalys); šalių ginčo dėl to nekilo. Sutarties sąlygos buvimas ar nebuvimas taip pat konstatuotas, nes yra įmanomas (CK 6.31 straipsnio 2 dalis); ginčo sutarties sudarymas nepriklausė išimtinai nuo atsakovės valios (CK 1.68 straipsnio 4 dalis). Taigi esminis elementas, nuo kurio priklausė atsakovės pareiga vykdyti ginčo šalių sudarytą panaudos (įrangos pirkimo–pardavimo) sutartį, buvo taupymo efektyvumo konstatavimas praėjus testavimo periodui, t. y. sąlygos, su kurios atsiradimu šalys siejo būsimų sutartinių santykių tęsimą, atsiradimas. Pagal tai spręstina, kad ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip sutartis, turinti sąlyginę, šiuo atveju – atidedamąją – sąlygą, prievolę, (CK 6.30 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis sutarties laisvės principu (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), teisėtai sudarytos ir galiojančios sutarties sąlygos jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).
  12. Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad ginčo šalių buvo sudaryta sutartis su atidedamąja sąlyga, nurodo, kad bylą nagrinėję teismai, priimdami procesinius sprendimus, vertindami bei aiškindami ginčo šalių sudarytos panaudos sutarties nuostatas, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, susijusias su sutarčių sąlygų aiškinimu, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos dėl sutarčių aiškinimo.
  13. Bylos duomenimis, sutarties 3.5 punkte šalys aiškiai susitarė, kad ginčo sutartis buvo sudaryta su atidedamąja sąlyga, kuri turėjo įvykti ar neįvykti po dviejų elektros energiją taupančios įrangos testavimo mėnesių, bei aptarti sutarties dalykas ir esminės sąlygos, t. y. ginčo šalių buvo sudaryta sąlyginė pirkimo–pardavimo sutartis. Pažymėtina, kad sutartis buvo sudaryta dviem mėnesiams ir, atsakovės teigimu, buvo terminuota (įranga buvo perduota 2012 m. liepos 4 d., ginčo sutartis baigėsi 2012 m. rugsėjo 4 d.), tačiau teismai neįvertino aplinkybės, nurodytos pačios atsakovės 2015 m. liepos 8 d. atsiliepime į ieškinį, jog įranga atsakovei buvo perduota 2012 m. liepos 4 d. ir ši įrangą naudojo iki ginčo teisme pradžios. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad atsiliepimo į ieškinį pateikimo metu atsakovė atjungė visą ieškovei priklausančią įrangą ir buvo pasirengusi ją atiduoti ieškovei. Teismai neatsižvelgė į tai, kad sutartiniai panaudos santykiai tarp šalių atsakovės iniciatyva (dėl jos pasyvaus elgesio nebendraujant su ieškove ir neatsakinėjant į jos paklausimus dėl įrangos tinkamumo) vyko iki ginčo teisme pradžios.
  14. Minėta, kad dėl šalių teisių ir pareigų pagal sutartį sprendžiama ne tik pagal sutarties sudarymo aplinkybes (CK 6.193 straipsnio 2, 5 dalys), taip pat turi būti atsižvelgiama ir į šalių elgesį po sutarties sudarymo. Be to, pagal CK 6.200 straipsnio 2 dalį, vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. Tačiau nagrinėjamoje byloje teismai nevertino ir nepasisakė dėl ginčo šalių elgesio panaudos sutarties sudarymo ir įrangos testavimo laikotarpiu, t. y. atsakovė, turėdama įrangą ir, pasak atsakovės, ją naudodama, su ieškove nebendradarbiavo, į ieškovės siųstus elektroninius laiškus ir paklausimus dėl įrangos efektyvumo ir analizės neatsakinėjo, elgėsi pasyviai, todėl turėjo prisiimti atsakomybę dėl tinkamo įrangos naudojimo ir jos amortizacijos sąnaudų, o pastebėjusi įrangos trūkumus ar būdama nepatenkinta suteiktos įrangos kokybe, turėjo būti aktyvi sutarties šalis, teikdama pastabas ir įrodymus dėl sutarties nesudarymo ar nutraukimo. Ieškovė, negaudama atsakymo į atsakovei adresuotus elektroninius laiškus dėl paklausimo apie elektros energiją taupančios įrangos tinkamumą, remdamasi sutarties remdamasi sutarties 3.5 punktu, turėjo pagrįstą teisę manyti, kad įranga atsakovui tiko ir sutartis įsigaliojo bei buvo vykdoma. Tačiau teismai tokių atsakovės veiksmų byloje neanalizavo ir nevertino, nors pasyvus atsakovės elgesys turi esminę reikšmę tiek sprendžiant klausimą dėl sutarties nevykdymo aplinkybių, tiek nustatant ieškovei priklausančios įrangos nusidėvėjimo sąnaudų dydį ir sprendžiant dėl ieškovei kilusių nuostolių formos ir dydžio. Be to, pažymėtina, kad atsakovė ėmėsi akcentuoti ginčo įrangos neefektyvumą tik ginčui prasidėjus teisme, o ieškovės susirašinėjimo elektroniniu būdu faktas ir atsakovės pasyvus elgesys neatsakant į elektroninius laiškus leidžia daryti išvadą, kad atsakovei panaudos sutarties sudarymo metu, testavimo laikotarpiu ir laikotarpiu iki 2015 m. liepos 8 d. (atsiliepimo į ieškinį pateikimo momento) ginčo įranga tiko, ji panaudos davėjai pretenzijų neturėjo. Kai sutarties vykdymo laikotarpiu viena sutarties šalis aktyviai teikia argumentus, kuriais grindžia poreikį ir galimybę vykdyti sandorį, kita šalis, jeigu ji neturi objektyviai pagrįsto intereso tęsti sutartinių santykių, turi pateikti pagrįstus argumentus dėl atsisakymo vykdyti prisiimtą pareigą vykdyti sandorį. Šias aplinkybes turėtų dar kartą įvertinti apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą tiek dėl sutarties pripažinimo sudaryta ir netinkamo jos vykdymo iš atsakovės pusės, tiek dėl ieškovės per kelis metus patirtų nuostolių formos ir dydžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės pranešimas apie panaudos sutarties nutraukimą teisinių padarinių nesukėlė, nes pati atsakovė pripažino, kad ginčo įrangą naudojo net ir kilus ginčui teisme.
  15. Pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; kt.).
  16. Nagrinėjamoje byloje liko nenustatytos ir neįvertintos 46-47 punktuose išvardytos faktinės aplinkybės dėl šalių bendradarbiavimo įrangos testavimo laikotarpiu, taip pat nebuvo nagrinėta dėl atsakovės atsakomybės nesudarius sutarties, bet įrangą naudojus daugiau nei dvejus metus, nebuvo spręsta dėl ieškovei atsiradusių nuostolių formos ir dydžio bei avanso grąžinimo nevykdant sutarties. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie klausimai negali būti sprendžiami kasaciniame teisme, nes pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus ir pateikia teisės taikymo išaiškinimus, o faktinių aplinkybių nustatymas priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Dėl to faktinės bylos aplinkybės, reikšmingos ieškovės teisei į kompensaciją atsirasti ir galimai ją taikyti, nustatytinos bylą iš naujo nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Kadangi šioje nutartyje minėtos priežastys lemia poreikį šalims įrodinėti, o teismui – nustatyti šios bylos teisingam ir visapusiškam išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, o tai negali būti padaryta kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis), egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

13Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą

  1. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka (CPK 341 straipsnis). Kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad jeigu teismo sprendimas ar jo dalis nebuvo apskųsti ir peržiūrėti apeliacine tvarka, tai toks teismo sprendimas ta apimtimi, kiek nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas.
  2. Ieškovė kasaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, tačiau apeliacine tvarka ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nebuvo apskųsta, ieškovė apeliaciniame skunde nebuvo nurodžiusi jokių argumentų dėl šios teismo sprendimo dalies neteisėtumo, nepagrįstumo, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka nebuvo peržiūrėta, todėl kasacija dėl jos, remiantis CPK 341 straipsniu, negalima. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų dalies, susijusios su bylinėjimosi išlaidų atlyginimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-611/2018 21 punktą).

14Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

Nutarė

15Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 21 d. nutartį ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai