Byla 2K-162/2012
Dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 29 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Masioko ir pranešėjo Albino Sirvydžio, sekretoriaujant Linai Baužienei, dalyvaujant prokurorei V. R., nuteistajam R. J., gynėjui Z. Š., civilinio ieškovo atstovei advokatei Akvilei Grikienytei, civilinio atsakovo atstovui Justui Sakavičiui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 27 d. nuosprendžio ir jo bei civilinio ieškovo įstatyminio atstovo S. G. ir jo atstovės advokatės Akvilės Grikienytės kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 29 d. nutarties.

2Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu R. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį nuteistas 25 MGL (3 250,00 Lt) pinigine bauda, įpareigojant ją sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Civilinio ieškovo atstovo ieškinys tenkintas visiškai ir nukentėjusiajam D. G., gimusiam 1994 m. balandžio 12 d., priteista iš civilinio atsakovo UAB “B“ 41 368 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

3Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartimi nuteistojo R. J. apeliacinis skundas atmestas. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 27 d. nuosprendis pakeistas - iš civilinio atsakovo UAB ,,B“ priteistas neturtinės žalos dydis nukentėjusiajam D. G. sumažintas iki 21 368 Lt.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, civilinio ieškovo įstatyminio atstovo ir advokatės kasacinį skundą patenkinti paliekant pirmosios instancijos teismo priteistą sumą, civilinio ieškovo bei atsakovo atstovų paaiškinimus,

Nustatė

5R. J. nuteistas už tai, kad 2009 metų gruodžio 26 dieną, apie 21.49 valandą, dirbdamas uždarojoje akcinėje bendrovėje “B“ taksi vairuotoju, Šiaulių mieste, ties Tilžės gatvės 109 namu esančioje pėsčiųjų perėjoje, nereguliuojamoje šviesoforo signalu, vairuodamas kelių transporto priemonę - automobilį „R. E.“, valstybinis numeris ( - ), pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 37 ir 133 punktų reikalavimus, t. y., važiuodamas Tilžės gatve trečia eismo juosta (įskaitant pirmąją eismo juostą, skirtą maršrutiniam transportui) nuo P. Cvirkos gatvės link Dubijos gatvės ir artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, esančios prie Šiaulių miesto autobusų stoties, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, ypač kelio būklę ir meteorologines sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino greičio ir nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų pėsčiuosius, ir dėl to kliudė iš dešinės pusės per pėsčiųjų perėją bėgusį nepilnametį D. G., gimusį 1994 m. balandžio 12 d., t. y. įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sužalotas pėsčiasis D. G., kuriam padaryti sužalojimai: galvos smegenų sumušimas, povoratinklinė kraujosruva, kraujosruva dešinėje momeninėje ir pakaušinėje srityje, nubrozdinimai kairio žasto, kairio klubo ir dešinio kelio sąnario srityje; taip D. G. dėl specialiais tyrimo metodais nustatyto galvos smegenų sumušimo buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

6Kasaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo panaikinti teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti, nesant jo veikoje BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, bei priimti išteisinamąjį nuosprendį vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalimi.

7Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepašalino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumų, rėmėsi šališkai atlikto ikiteisminio tyrimo rezultatais - padarė šiuos esminius BPK pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį:

8suvaržė teisę į gynybą; apeliaciniame skunde jis rašęs, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi 2010 m. rugsėjo 20 d. Specialisto išvada Nr. 11-2339,. kur aprašyti 2010 m. kovo 26 d. atlikto eksperimento duomenys (t. 3, b. l. 57 ) ir 2010 m. kovo 19 d. atlikto eksperimento duomenys (t. 3, b. l. 58), kai šie eksperimentai atlikti jam nedalyvaujant (t. 1, b. l. 103 ir 108) , jam nebuvo pranešta apie jų atlikimo laiką, nors ši teise yra garantuota (BPK 44 straipsnio 8 dalis). To nesilaikė nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei pirmosios instancijos teismas. Be to, apeliaciniame skunde nurodė, kad 2010 m. kovo 19 d. ir 2010 m. kovo 26 d. atliekant eksperimentus, bėgo N. V. ir V. A., kurie, pagal jų pačių parodymus (t. 1, b. l. 98, 101 ir 106), yra nukentėjusiojo D. G. draugai, todėl gali būti suinteresuoti bylos baigtimi ir galėjo sąmoningai bėgti lėčiau. Nepagrįstai apeliacinė instancija atmetė prašymą įvertinti pirmosios instancijos teismo nutarčių pagrįstumą dėl to, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė pavesti ikiteisminio tyrimo teisėjui ar prokurorui atlikti šio įvykio papildomą tyrimą, atliekant eksperimentą, kurio metu trys 15 m. amžiau, panašaus ūgio, nesuinteresuoti bylos baigtimi, berniukai bėgtų toje vietoje, kur pagal byloje esančius įrodymus bėgo nukentėjusysis D. G., matuojant laiką atskirai, kuris užtrunka bėgant nuo šaligatvio pėsčiųjų perėja 8,2 m atstumą. Eksperimentą atlikti dalyvaujant kaltinamajam R. J., liudytojams V. Š. ir R. V.. kurie galėtų patvirtinti, ar bėgimo tempas buvo panašus, kaip 2009 m. gruodžio 26 d., apie 21.49 val. bėgo nukentėjusysis D. G.. (t. 2, b. l. 165). Nagrinėjant bylą apeliacines instancijos teisme 2011 m. rugsėjo15 d.jo gynėjas pareiškė šį prašymą pakartotinai, tačiau teisėjų kolegija vėl jį atmetė. Kasatoriaus nuomone, nepagrįstas teisėjų kolegijos motyvas, kad specialisto išvadą Nr. Nr. 11-2339 (10) surašęs specialistas duodamas paaiškinimus teisme galėjo pašalinti jo abejones dėl atliktų eksperimentų jam nedalyvaujant. Išvadą surašęs specialistas negali nieko paaiškinti apie šių eksperimentų atlikimo eigą vien todėl, kad jis pats nedalyvavo jų atlikime (t. 1, b. l. 103 ir 108). Jis tik atliko skaičiavimus pagal šių eksperimentų duomenis ir teisme paaiškino, kad, skaičiuojant ir lyginant stabdymo kelią ir atstumą iki pertrenkimo vietos, kada kilo grėsmė saugumui, išėjo taip, kad esant vienoms reikšmėms vairuotojas turi galimybę išvengti įvykio, o kitoms - neturi ir dėl to skaičiuojamas pėsčiojo kritinis greitis (t. 3, b. l. 40). Į klausimą dėl eksperimentų rezultatų reikšmės jis atsakė, kad išvados 3 lape aprašyti eksperimentų rezultatai turėjo reikšmę duodant kategorišką išvadą, kad vairuotojas, važiuodamas leistinu greičiu, turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio (t. 3, b. l. 41).

9Neteisingas teisėjų kolegijos motyvas, kad BPK 197 straipsnio nuostatos nenumato, kad ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnas, prieš nuspręsdamas atlikti eksperimentą, privalo apie tai informuoti proceso dalyvius bei suteikti jiems galimybę dalyvauti eksperimente, prieštarauja teismų praktikai, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. spalio 30 d. nutartyje Nr. 2K-656/2007 pasisakė kitaip.

10Dėl Kelių eismo taisyklių 49 ir 51 punktų nuostatų taikymo kasatorius teigia, kad nukentėjusysis D. G. skersai gatvės ne ėjo, o bėgo ir tuo jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 49 punkto nuostatą, kuri įpareigoja į kitą važiuojamosios dalies pusę eiti. Kadangi jis bėgo prieš arti atvažiuojantį automobilį ir yra nustatyta, kad jis buvo užsidėjęs ant galvos striukės kapišoną, nesižvalgė, tai pažeidė Kelių eismo taisyklių 51 punkto nuostatą, kuri įpareigoja pėsčiuosius įžengti į važiuojamąją dalį tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu.

11Dėl Kelių eismo taisyklių 51 punkto nuostatų taikymo nukentėjusiojo veikai teismai iš viso nepasisakė, nors byloje yra įrodymų, kad pėsčiasis buvo įbėgo į gatvę užsidėjęs ant galvos striukės kapišoną ir nesižvalgė (t. 1., b. l. 19-21 ir 119), buvo apsvaigęs nuo alkoholio t. 1., b. l. 143).

12Kolegija apsiribojo tik vairuotojo veiksmų vertinimu. Teismai netyrė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai nepasisakė, kodėl įvykio kilimo ir jo pasekmių atsiradimo priežastis negalėjo būti pėsčiojo (nukentėjusiojo) veiksniai.

13Apeliacinės instancijos teismas ne tik nepašalino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumų, kur netinkamai taikytos materialinės teisės normos, kaltinant Kelių eismo taisyklių 133 punkto nesilaikymu, kuriame nustatyta, kad vairuotojas, pasirinkdamas važiavimo greitį, turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, bet ir šalindama liudytojų parodymų prieštaravimus šališkai atliktų eksperimentų duomenimis, akivaizdžiai nesiekė objektyvaus ir nešališko įvykio tyrimo. Kasatorius tvirtina, kad pėsčiasis skersai gatvės bėgo taip greitai, kad nei jis, nei kitas vairuotojas prie tokio pėsčiojo bėgimo, važiuodamas leistinu 50 km/h greičiu, nebūtų galėjęs automobilio sustabdyti ir išvengti įvykio pasekmių.

14Teisėjų kolegija neobjektyviai ir neišsamiai nustatė priežastinį ryšį tarp jo veikos ir atsiradusių pasekmių, nevertino byloje esančių įrodymų juos gretindama, o tik pakartojo neišsamų pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimą.

15Tvirtina nepažeidęs Kelių eismo taisyklių nei 133, nei 37 punkto nuostatų, o nepažeisdamas šių punktų, negalėjo pažeisti ir 9 punkto. kuriuo įpareigota būti atsargiam, nuostatų. Teismai, neatlikdami išsamaus ir nešališko eismo įvykio situacijos ir duomenų viseto tyrimo, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio. 5 dalis).

16Teisėjų kolegija nepasisakė dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, kuriomis vadovavosi pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nors apeliaciniame skunde buvo pateiktos pastabos dėl teismų praktikos taikymo.

17Teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 2K-189/2005 konstatavo, jog Kelių eismo taisyklės įsakmiai įpareigoja vairuotoją artėjant prie pėsčiųjų perėjos būti itin atidžiam ir imtis atitinkamų veiksmų, būtent: praleisti įžengusius į važiuojamąją kelio dalį pėsčiuosius. Jo atveju teisėjų kolegija netinkamai taikė teismų praktiką, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-189/2005 yra konstatuota, kad kasatorius nuteistas už veiką, kuri pasireiškė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 29 d. nutarimu patvirtintų Kelių eismo taisyklių (galiojusių iki 2003 m. balandžio 1 d.) 2.4, 4.4, 14.2 punktų reikalavimų pažeidimu. Minėtų taisyklių 4.4. punktas, kurio reikalavimų nepaisymas (neveikimas), t. y. pažeidimas buvo inkriminuotas kasatoriui, nustato vairuotojui tokį įpareigojimą: artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į jo važiavimo krypties važiuojamosios dalies pusę (keliuose su skiriamąja juosta - važiuojamąją dalį) įžengusį pėsčiąjį. Kasatorius nurodo, kad nuteistas už veiką, kuri padaryta 2009 m. gruodžio 26 d., o tuo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d. galiojanti redakcija. Šiose Kelių eismo taisyklėse 4.4 punkto nėra. Įpareigojimai vairuotojams artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos yra nustatyti Kelių eismo taisyklių 37-ame punkte: Artėdumas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą “Pėsčiųjų perėja", kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi - į bet kurią eismo juostų perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Taigi šio punkto redakcija yra kitokia nei Kelių eismo taisyklių, galiojusių iki 2003 m. balandžio 1 d.

18Kadangi Kelių eismo taisyklėse nuostatos, reglamentuojančios vairuotojų pareigas pėstiesiems, iki 2003 m. balandžio 1 d. ir 2009 m. gruodžio 26 d. buvo skirtingos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 2K-189/2005 ir padarė klaidingą išvadą nagrinėdama jo apeliacinį skundą.

19Teismai įvertino ne visas aplinkybes. Nors nukentėjusiajam neturtinė žala yra priteista iš civilinio atsakovo UAB “B”, pagal įstatymą (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 255 straipsnis 2 punktas), jeigu ši žala padaryta jo nusikalstama veika, pastaroji turi regreso teisę į visos žalos atlyginimą. Todėl tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, nustatę, kad įvykio padariniai atsirado dėl jo nusikalstamos veikos, turėjo įvertinti žalą atlyginančio asmens (kasatoriaus) turtinę padėtį. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes neatsižvelgė į jo turtinę padėtį.

20Kasatorius tvirtina, kad nusikalstamos veikos nepadarė, tokiu atveju nukentėjusieji dėl žalos atlyginimo galėtų pareikšti civilinį ieškinį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalies pagrindu.

21Kasaciniu skundu nukentėjusiojo įstatyminis atstovas ir jo atstovė advokatė prašo apeliacinės instancijos nutartį panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

22Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo (sumažinimo) netinkamai aiškino ir pritaikė CK 6.250 straipsnyje įtvirtintas teisės normas dėl neturtinės žalos, nes neteisingai vertino neturtinės žalos priteisimo kriterijų visumą ir neteisingai nustatė neturtinės žalos dydį:

23apeliacinės instancijos teismas sumažino neturtinę žalą ne tik neteisingai įvertinęs nukentėjusiojo elgesį kaip didelį neatsargumą, bet ir nenustatęs visų būtinų sąlygų, kurioms esant galima mažinti neturtinę žalą;

24nukentėjusysis neįbėgo tiesiai į perėją, o prieš tai apsidairė - taigi buvo įsitikinęs, kad bėgti per perėją yra saugu. Taip nukentėjusysis niekaip nesumažino arba neprarado galimybės laiku pastebėti prie perėjos artėjantį automobilį - net ir tuo atveju, jeigu jis būtų perėja ėjęs, jis nebūtų išvengęs partrenkimo, nes kaltinamasis automobilio greičio, artėdamas prie perėjos, nesumažino ir visiškai nestabdė;

25kai nukentėjusysis buvo partrenktas, jis jau buvo be jokių kliūčių perbėgęs beveik visą perėją (buvo kirtęs maršrutinio transporto priemonių eismo juostą, antrąją eismo juostą ir beveik kirtęs trečiąją eismo juostą);

26nors teismas nurodo, kad nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio (0,26 promilės), tai nesudaro pagrindo nustatant neturtinę žalą atsižvelgti į tokią nukentėjusiojo būseną, nes nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad toks neblaivumas galėjo turėti įtakos jo dėmesingumui;

27nenustatytas ir neįrodytas priežastinis ryšys tarp nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų ir žalos. Neturtinės žalos atsiradimą lėmė tik kaltinamojo veiksmai, nes jis privalėjo prie pėsčiųjų perėjos maksimaliai sulėtinti greitį ar visiškai sustoti, tačiau to nepadarė — jeigu būtų sustojęs, nukentėjusysis nebūtų buvęs partrenktas;

28apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos analogiškose bylose;

29teismas neteisingai taikė mišrios kaltės institutą. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs nukentėjusiojo didelį neatsargumą, be to, būdamas nenuoseklus ir nenustatęs vienodos tiek nukentėjusiojo, tiek kaltinamojo kaltės, nepagrįstai beveik per pusę sumažino neturtinę žalą nuo 41 368 Lt iki 21 368 Lt, t.y. 20 000 Lt. Iš to darytina išvada, kad tiek kaltinamojo, tiek nukentėjusiojo kaltė dėl eismo įvykio yra vienoda. Tačiau pats apeliacinis teismas motyvuojamojoje dalyje yra nurodęs, kad pripažįsta, jog ir paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas, ignoruojant kiekvienam asmeniui suvokiamas atsargumo taisykles - į kitą važiuojamosios kelio dalies pusę eiti tik įsitikinus, kad tai saugu, taip pat tai, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai galėjo turėti įtakos jo dėmesingumui, tam tikra dalimi prisidėjo prie tokių neigiamu pasekmių kilimo; taigi, kiek (daugiau, mažiau, po lygiai) nukentėjusiojo didelis neatsargumas prisidėjo prie neigiamų pasekmių kilimo, pats teismas nekonstatuoja. Bet iš kitų išvadų matyti, kad teismas pripažįsta, jog žalos atsiradimą daugiausiai lėmė kaltinamojo neatsargumas, o nukentėjusiojo didelis neatsargumas - mažiau, taigi - ne po lygiai. Apeliacinės instancijos teismas motyvuojamojoje dalyje nurodė, jog: „ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu buvo neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusysis į kitą važiuojamosios dalies pusę bėgo nereguliuojąma perėja, t.y. iš dalies laikėsi KET 49 punkto, kuriame numatyta, kurioje vietoje pėstieji privalo eiti į kitą važiuojamosios dalies pusę, tačiau perėja bėgo, o ne ėjo, ir tokie jo, kaip vieno iš eismo dalyvių veiksmai, nėra priimtini. Tačiau net ir esant tokiai situacijai, kaip teigė ekspertas, pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti, vis dėlto išlieka automobilio „R. E." vairuotojo veiksmai, nes susidūrimas įvyko pėsčiųjų perėjos gale <...> ir buvo sužalotas lik esant apie metrą nuo pėsčiųjų salelės"; „nors nukentėjusysis D. G. iš dalies taip pat pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus bėgdamas nereguliuojamąja pėsčiųjų perėja, tačiau šis pažeidimas nebuvo kilusių pasekmių priežastis"; „būtent R. J. veika buvo būtina ne tik eismo įvykio metu kilusių pasekmių sąlyga, bet ir šių pasekmių priežastis ". Įvertinus surinktus įrodymus ir apeliacinės instancijos teismo pateiktą tų įrodymu vertinimą darytina išvada, kad pats apeliacinės instancijos teismas buvo nenuoseklus ir nenustatęs vienodos tiek nukentėjusiojo, tiek kaltinamojo kaltės, nepagrįstai beveik per pusę sumažino neturtinę žalą.

30Kasatorių nuomone, nukrypta nuo vienodos teismų praktikos taikymo dėl neturtinės žalos dydžio. Įstatymas nenustato konkretaus neturtinės žalos dydžio, tai yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Tačiau neturtinės žalos dydžių nustatymo gaires eismo įvykių baudžiamosiose bylose, kai nukentėjusiajam sunkiai sutrikdoma sveikata, formuoja teismų praktika. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismams, sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti į kasacinio teismo praktiką, formuojamą aiškinant ir taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms aplinkybėms, būtina vadovautis konkrečioje nutartyje suformuotu precedentu (kasacinė nutartis 3K-3-560/2010). Šis reikalavimas kildinamas iš teismo precedento esmės stare decisis principo, grindžiamo teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuotas teismo precedentas (lot. auctoritas rerum similiter judicatum) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Todėl atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas iš esmės nesivadovavo kasacinio teismo praktika, formuojama tokio pobūdžio neturtinės žalos atlyginimo bylose, nuo jos nukrypo. Pavyzdžiui, iš asmenų, kurie eismo įvykio metu sunkiai sutrikdė sveikatą ir padarė BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikaltimą, nukentėjusiesiems, patyrusiems sunkų sveikatos sutrikdymą, teismų praktikoje buvo priteista 60 000 Lt, 50 000 Lt, 63 273,60 Lt (kasacinės nutartys 2K-114/2008; 2K.-511/2008: 2K-181/2010). Tačiau apeliacinės instancijos teismas sumažino neturtine žalą iki 21 368 Lt, nepagrjsdamas tokio sprendimo jokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl neturtinės žalos nustatymo ir nukrypdamas nuo jos.

31Kasaciniai skundai atmestini.

32BPK 376 straipsnyje nustatyta, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Ši baudžiamojo proceso nuostata apibrėžia teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribas. Nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas vadovaujasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis, jei jos nustatytos remiantis bylos proceso metu gautais įrodymais, kurie ištirti ir įvertinti laikantis BPK 20 straipsnio nuostatų. Kasacinės instancijos teismas bylos aplinkybių netiria ir nenagrinėja, bylos proceso metu gauti įrodymai patikrinami patikimumo ir leistinumo bei jų tarpusavio ryšio aspektais. Nenagrinėtini tie kasacinio skundo argumentai, kuriuose analizuojamos įvykio aplinkybės, savaip interpretuojamas eismo įvykio susidarymo mechanizmas, nes jiems patvirtinti reikalingas tyrimas ir todėl visi tokio pobūdžio argumentai nagrinėjami bylos proceso metu pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose.

33Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu eismo įvykio mechanizmui nustatyti buvo atliekami įvairūs proceso veiksmai: apžiūrėta įvykio vieta, atliktas eismo įvykio aplinkybių nustatymo eksperimentas, remiantis šiais bei kitais bylos proceso metu gautais duomenimis buvo padarytos išvados dėl eismo įvykio dalyvių veiksmų įvykio metu bei jų reikšmės lemiant atsiradusius padarinius. Visi šie duomenys tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismuose buvo visapusiškai patikrinti ir įvertinti laikantis BPK reikalavimų, maksimaliai išnaudojant proceso galimybes nustatant eismo įvykio aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl eismo įvykio.

34Nuteistojo R. J. kasaciniame skunde reiškiamos nepagrįstos abejonės dėl jo veiksmų įvertinimo eismo įvykyje, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta D. G. sveikata, tvirtinant, kad dėl įvykusio eismo įvykio kaltas pats nukentėjusysis (kuris buvo išgėręs),nes jis per pėsčiųjų perėją bėgo, o ne ėjo, taip pažeisdamas KET 49 punktą.

35Kolegijos nuomone, teismai, nepažeisdami Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, ištyrė visus byloje esančius įrodymus, laikydamiesi BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai konstatavo R. J. kaltę, kuri įrodyta liudytojų parodymais, specialisto išvada, eksperimentų protokolais, vertinant įrodymų visetą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

36BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šiame straipsnyje numatytos veikos turinys atskleidžiamas analizuojant Kelių eismo taisykles, nes minėto straipsnio dispozicija yra banketinė. Teismai tinkamai konstatavo, kad eismo įvykyje R. J. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 37 ir 133 punktų reikalavimus, t. y. artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, pasirinkdamas važiavimo greitį, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino greičio ir nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų pėsčiuosius, ir dėl to kliudė iš dešinės pusės per pėsčiųjų perėją bėgusį nepilnametį D. G., kuriam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Tai veikai įrodyti aplinkybės tinkamai išanalizuotos, teismų sprendimuose aptartos, grįstos tinkamai surinktais įrodymais, o atsiradus prieštaravimams liudytojų parodymuose bei eismo įvykio ekspertizėje Nr. 11-2339 dėl nukentėjusio bėgimo per perėją greičio, buvo atlikti du eksperimentai, kurių metu buvo nustatyta, kad nuteistasis nepagrįstai kėlė abejonių

37Nepagrįstai R. J. teigia, kad, nepasiūlius jam dalyvauti eksperimente, nepranešus apie jo darymą, buvo suvaržyta jo teisė į gynybą, nes BPK 197 straipsnio nuostatos nenumato, kad ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnas, prieš nuspręsdamas atlikti eksperimentą, privalo apie tai informuoti proceso dalyvius bei suteikti jiems galimybę dalyvauti eksperimente. Be to, buvo suteikta teisė visiems proceso dalyviams dėl eismo įvykio užduoti klausimus specialisto išvadą surašiusiam asmeniui, kuris dalyvavo pirmosios instancijos teisme.

38Kolegijos nuomone, atmestini ir kasatorių R. J. bei civilinio ieškovo įstatyminio atstovo S. G. bei jo atstovės prašymai dėl civilinio ieškinio sumos. Kolegija sutinka su apeliacinės instancijos aiškinimu, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Civilinio kodekso 6.283 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas. Neturtinė žala atlyginama vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, kuriame nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ir teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, kurie įpareigoja, kad konkrečioje situacijoje būtų užtikrinta protinga priešingų interesų pusiausvyra.

39Kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo pozicijai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, įvertino tik kelis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus - nukentėjusiojo patirtas neigiamas pasekmes (nukentėjusiojo dvasinius išgyvenimus ir fizinį skausmą, nepatogumus, gyvenimo kokybės bei pilnatvės apribojimą), tačiau reikia atsižvelgti ir į kitus reikšmingus neturtinės žalos dydžiui nustatyti kriterijus, t. y. žalą padariusio nuteistojo kaltę, nukentėjusiojo veiksmus iki įvykio, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas patirtos žalos dydį, pagrįstai atsižvelgė į tą aplinkybę, kad R. J. padarė neatsargų nusikaltimą, jis sąmoningai nesiekė sukelti fizinių kančių, dvasinių išgyvenimų), kad nusikaltimas padarytas šiurkščiai pažeidus Kelių eismo taisykles, dėl to buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, kad veika buvo pavojinga, paties nukentėjusiojo apsvaigimą nuo alkoholio, didelį neatsargumą, ignoruojant atsargumo taisykles - į kitą važiuojamosios kelio dalies pusę eiti tik įsitikinus saugumu, nes tai nemažai prisidėjo prie tokių neigiamų pasekmių kilimo, pagrįstai, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, nepažeidžiant BPK 109, 113, 115 straipsnių reikalavimų, tinkamai taikė ir aiškino neturtinės žalos dydį reglamentuojančias civilinio proceso normas, jų nepažeidė sumažindamas iš civilinio atsakovo UAB ,,B“ priteistos neturtinės žalos dydį iki 21 368 Lt.

40Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

41Nuteistojo R. J. ir civilinio ieškovo įstatyminio atstovo S. G. bei jo atstovės advokatės Akvilės Grikienytės kasacinius skundus atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu R. J.... 3. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 4. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio... 5. R. J. nuteistas už tai, kad 2009 metų gruodžio 26 dieną, apie 21.49... 6. Kasaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo panaikinti teismų sprendimus ir... 7. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepašalino pirmosios... 8. suvaržė teisę į gynybą; apeliaciniame skunde jis rašęs, kad pirmosios... 9. Neteisingas teisėjų kolegijos motyvas, kad BPK 197 straipsnio nuostatos... 10. Dėl Kelių eismo taisyklių 49 ir 51 punktų nuostatų taikymo kasatorius... 11. Dėl Kelių eismo taisyklių 51 punkto nuostatų taikymo nukentėjusiojo veikai... 12. Kolegija apsiribojo tik vairuotojo veiksmų vertinimu. Teismai netyrė ir... 13. Apeliacinės instancijos teismas ne tik nepašalino pirmosios instancijos... 14. Teisėjų kolegija neobjektyviai ir neišsamiai nustatė priežastinį ryšį... 15. Tvirtina nepažeidęs Kelių eismo taisyklių nei 133, nei 37 punkto nuostatų,... 16. Teisėjų kolegija nepasisakė dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių,... 17. Teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr.... 18. Kadangi Kelių eismo taisyklėse nuostatos, reglamentuojančios vairuotojų... 19. Teismai įvertino ne visas aplinkybes. Nors nukentėjusiajam neturtinė žala... 20. Kasatorius tvirtina, kad nusikalstamos veikos nepadarė, tokiu atveju... 21. Kasaciniu skundu nukentėjusiojo įstatyminis atstovas ir jo atstovė advokatė... 22. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio dalyje dėl... 23. apeliacinės instancijos teismas sumažino neturtinę žalą ne tik neteisingai... 24. nukentėjusysis neįbėgo tiesiai į perėją, o prieš tai apsidairė - taigi... 25. kai nukentėjusysis buvo partrenktas, jis jau buvo be jokių kliūčių... 26. nors teismas nurodo, kad nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio (0,26... 27. nenustatytas ir neįrodytas priežastinis ryšys tarp nukentėjusiojo... 28. apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos... 29. teismas neteisingai taikė mišrios kaltės institutą. Apeliacinės... 30. Kasatorių nuomone, nukrypta nuo vienodos teismų praktikos taikymo dėl... 31. Kasaciniai skundai atmestini.... 32. BPK 376 straipsnyje nustatyta, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas... 33. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai išsamiai išnagrinėjo bylos... 34. Nuteistojo R. J. kasaciniame skunde reiškiamos nepagrįstos abejonės dėl jo... 35. Kolegijos nuomone, teismai, nepažeisdami Baudžiamojo proceso kodekso... 36. BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris,... 37. Nepagrįstai R. J. teigia, kad, nepasiūlius jam dalyvauti eksperimente,... 38. Kolegijos nuomone, atmestini ir kasatorių R. J. bei civilinio ieškovo... 39. Kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo pozicijai, kad pirmosios... 40. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso... 41. Nuteistojo R. J. ir civilinio ieškovo įstatyminio atstovo S. G. bei jo...