Byla 1A-429-579/2015
Dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 nuosprendžio, kuriuo E. M. pagal Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas)

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Jurgio Kiškio ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Tomui Žukauskui, Nomedai Vilimavičienei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Bernotavičiui, išteisintajam E. M., jo gynėjui advokatui Vladislav Latušinskij, nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei J. J., nukentėjusiųjų atstovei advokatei Dianai Dūdienei, civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atstovui G. T.,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro Arvydo Bernotavičiaus bei nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. J., D. J., B. J. atstovės advokatės Dianos Dūdienės apeliacinius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 nuosprendžio, kuriuo E. M. pagal Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

3Nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėtais.

4Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

5E. M. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį buvo kaltintas tuo, kad jis 2013 m. birželio 23 d. apie 20 val. ( - ) k., įvažiavime į E. M. bei S. M. ir A. Č. bei A. Č. gyvenamųjų namų kiemus, ties ( - ) gatvės namu Nr. 14, vairuodamas automobilį ,,Subaru Forester“, valst. Nr. ( - ) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 133 punktuose nurodytus reikalavimus, tai yra būdamas eismo dalyviu ir privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui (KET 9 p.), neviršyti leistino greičio ir atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties (KET 133 p.), neatsižvelgęs į tai, kad važiuoja gyvenamųjų namų rajone, pasirinko nesaugų važiavimo greitį, dėl ko nepastebėjo važiuojamojoje dalyje buvusio pėsčiojo B. J., nesugebėjo vairuojamo automobilio visiškai sustabdyti ar aplenkti pėsčiojo bei pervažiavo jį, dėl ko dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų B. J. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

6Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroras Arvydas Bernotavičius apeliaciniame skunde prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. nuosprendį dėl E. M. išteisinimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – pripažinti E. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, pagal apeliaciniame skunde išdėstytas pakeisto kaltinimo aplinkybes, ir nubausti jį 50 MGL (1883 Eur) bauda, taikyti BK 67 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1 punktą, 68 straipsnį ir skirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti 1 (vieneriems) metams naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones; visiškai tenkinti nukentėjusiųjų pareikštus civilius ieškinius: D. J. - dėl 4570,08 Eur turtinės žalos, 11584,80 Eur neturtinės žalos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, J. J. - dėl 11584,80 Eur neturtinės žalos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, B. J. (pagal įstatymą atstovaujamo D. J. ir J. J.) - dėl 11584,80 Eur neturtinės žalos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, bylinėjimosi išlaidų, ir priteisti šias sumas iš E. M. ir AB „Lietuvos draudimas“.

7Prokuroro manymu, teismas, išteisindamas E. M., visiškai nepagrįstai kritiškai vertino liudytojo S. J. parodymus, jais nesirėmė ir padarė klaidingą išvadą, kad jo parodymai neatitinka kitiems byloje esantiems ir teisiamajame posėdyje ištirtiems įrodymams, kiti ištirti įrodymai jų nepatvirtina. Atvirkščiai, liudytojas S. J. vienintelis tiesiogiai matė šio eismo įvykio kilimą, davė išsamius parodymus, kurie yra nuoseklūs, logiški ir visiškai atitinka bylos aplinkybes. Teismas visiškai nepagrįstai neatsižvelgė ir į teismo medicinos eksperto Juozo Vėlavičiaus, ikiteisminio tyrimo metu pateikusio specialisto išvadą Nr. G 1817/13(02), teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus ir priimdamas nuosprendį jais nesirėmė. Išteisintojo gynėjo pateiktoje medžiagoje nenurodyta duomenų surinkimo data ir laikas, nenurodyta, kokios techninės priemonės buvo naudotos gaunant šiuos duomenis, neaptarta ar dar kas nors kartu dalyvavo atliekant šiuos veiksmus, kokia buvo meteorologinė padėtis, apšviestumas. Nesant šių duomenų, gynėjo pateiktų dokumentų teismas neturėjo vertinti, nes jie nėra patikimi, neobjektyvūs ir neinformatyvūs, gauti pažeidžiant Kriminalistikos mokslo ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 179 straipsnio reikalavimus.

8Šio apelianto nuomone, teismas neatkreipė dėmesio ir nesiėmė priemonių nustatyti, kokia pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis ir visiškai neatsižvelgė į tai, kad vairuotojas, pasak jo paties ir liudytojos S. M., grįžo iš 60 valandų trukusios kelionės, po paskutinio poilsio be pertraukos važiavo 4 valandas ir galėjo būti pavargęs. Tuo pažeidė KET 14 punkto reikalavimus. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad šis eismo įvykis įvyko ne gatvėje, o gyvenamųjų namų rajone, įvažiavime į kiemą, vietovėje, kurioje važiavimo kryptis keičiasi 90 laipsnių kampu. KET 27 punktas (šiuo metu galiojanti redakcija) įpareigoja vairuotoją išvažiuojant iš kelio sustoti ir praleisti pėsčiąjį, kurio judėjimo kryptį jis kerta. Tačiau į tai teismas nepagrįstai neatsižvelgė. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad E. M. savo veiksmais nepažeidė kaltinime nurodytų Kelių eismo taisyklių punktų reikalavimų ir neanalizavo ar E. M. šioje situacijoje nepadarė kitų Kelių eismo taisyklių pažeidimų.

9Prokuroro nuomone, iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų duomenų matyti, kad E. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių (aktuali redakcija nuo 2014-10-11) 14; 27; 127; 128 punktuose (pagal eismo įvykio metu galiojusią Kelių eismo taisyklių redakciją – 14, 34, 133, 134 punktuose) nurodytus reikalavimus. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes ir vadovaujantis BPK 256 straipsnio l dalimi, kaltinimas E. M. keistinas, pakeičiant iš esmės skirtingomis aplinkybėmis, tai yra tuo, kad jis 2013 m. birželio 23 d. apie 20 val. ( - ) k., įvažiavime į E. M. bei S. M. ir A. Č. bei A. Č. gyvenamųjų namų kiemus, ties ( - ) gatvės namu Nr. 14, vairuodamas automobilį „SUBARU FORESTER“, valst. Nr. ( - ) buvo pavargęs (KET 14 p.), išvažiuodamas iš kelio privalėdamas sustoti ir praleisti pėsčiąjį, kurio judėjimo kryptį jis kerta (KET 34 p.), privalėdamas neviršyti leistino greičio ir atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties (KET 133 p.), atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, privalėdamas sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams (KET 134 p.), neatsižvelgęs į tai, kad yra pavargęs, važiuoja gyvenamųjų namų rajone, išvažiuodamas iš kelio ir sukdamas į kairę nesustojo ir nepraleido pėsčiojo B. J., pasirinko nesaugų važiavimo greitį, atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui nesulėtino greičio, nesustabdė transporto priemonės, dėl ko nepastebėjo važiuojamojoje dalyje buvusio pėsčiojo B. J. bei pervažiavo jį, dėl ko dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų B. J. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, tuo padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje.

10Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. J., D. J., B. J. atstovė advokatė Diana Dūdienė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015-01-23 išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti E. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje pagal apeliaciniame skunde išdėstytas pakeisto kaltinimo aplinkybes; tenkinti nukentėjusiųjų (civilinių ieškovų) pareikštą civilinį ieškinį.

11Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas dėl to, kad buvo netinkamai įvertinti įrodymai ir neteisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Skundžiamame nuosprendyje teismas iš esmės nemotyvuotai ir kritiškai vertino liudytojo S. J. parodymus ir be pagrindo jais nesirėmė. Skundo autorės nuomone, priešingai nei teigiama nuosprendyje, S. J. parodymai neprieštarauja kitiems bylos įrodymams (kitų liudytojų parodymams), nes tiek jis, tiek ir liudytojai V. J., V. K., A. Č. prieš pat įvykį matė B. J. ant kelio. Natūralu, kad jie vaiką matė skirtingose vietose, nes matė prieš įvykį skirtingu metu (nors ir labai trumpu laikotarpiu), tačiau vienintelis S. J. tiesiogiai matė įvykį, todėl nesiremti jo parodymais teismas neturėjo pagrindo. S. J. buvo apklaustas teisme, kelis kartus ikiteisminio tyrimo metu, padarytas jo parodymų patikrinimas vietoje, ir viso proceso metu jo parodymai buvo detalūs ir nuoseklūs, abejonių nekeliantys. Nėra jokių aplinkybių, kurios lemtų liudytojo nepatikimumą. Ta aplinkybė, kad jis nurodė, jog B. J. buvo pervažiuotas ratu, o teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. GI817/13(02) konstatuota, kad vaikui padaryti sužalojimai nebūdingi pervažiuojant ratu, S. J. parodymų nedaro nepatikimais, nes esminės reikšmės turi pats E. M. vairuojamo automobilio fizinis kontaktas su vaiku, kurį matė liudytojas S. J.. Čia minėtina ir tai, kad specialisto išvadą pateikęs Juozas Vėlavičius teisiamojo posėdžio metu taip pat buvo apklaustas ir paaiškino, kad pervažiavimas galėjo įvykti ir be sužalojimo, o sužalojimai patirti kitų kontaktų su automobiliu metu, kontaktuojant su automobilio dugnu. Teismas šių eksperto duotų parodymų nuosprendyje neaprašė ir jų neanalizavo. Kalbant apie nuosprendyje pateiktą S. J. parodymų vertinimą, atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad teismas, aukščiau aptartoje dalyje pasisakydamas kritiškai, kitoje dalyje aptardamas E. M. važiavimo greitį, jau rėmėsi S. J. parodymais. Tad teismas be jokių aiškių motyvų ir argumentų to paties asmens parodymus vertina skirtingai priklausomai nuo aptariamų aplinkybių, o tai nuosprendį daro prieštaringą ir iš esmės nemotyvuotą.

12Skundo autorės nuomone nuosprendyje remiamasi bendromis žiniomis apie tai, kad iš anksto numatoma kliūtis vairuotojui gali atsirasti pėsčiųjų perėjoje ir artėjant prie jos, sankryžose, kur galimas žmonių pasirodymas kelyje, gyvenamojoje zonoje, bet ne gyvenvietėje (kaip ji apibrėžiama pagal KET kelio ženklus). Tokia teismo išvada nėra pagrįsta ir motyvuota, nes įvykio vieta realiai yra stipriai izoliuota (tai išvažiavimas iš kelių gyvenamųjų namų kiemų). E. M. buvo žinoma apie mažamečių vaikų buvimą lauke, juolab kelios akimirkos prieš įvykį jis ir S. M. matė prabėgančią mergaitę. Tad remiantis bendromis žiniomis, jis privalėjo iš anksto numatyti kliūtį. Išteisintasis, stebėjęs S. J., buvo nepakankamai atidus ir nepastebėjo kitos kliūties – kartu buvusio B. J.. Kad B. J. buvo kartu su seserimi S. J., aiškiai parodė liudytojos J. J. ir V. J., o tai reiškia, kad pastebėjęs vieną vaiką, E. M. galėjo ir privalėjo pamatyti šalia buvusį kitą vaiką, juolab, kad jis buvo apsirengęs ryškiais drabužiais.

13Nuosprendyje nurodoma, kad pagal liudytojų parodymus negalima nustatyti, kokioje konkrečiai kelio vietoje E. M. vairuojamas automobilis kontaktavo su B. J.. Pirmiausia, labai tiksli kelio vieta šiuo atveju nėra tokia reikšminga sprendžiant E. M. atsakomybės klausimą, nes pats kontakto ir sužalojimų B. J. padarymo faktas nekelia abejonių. Antra, yra tiesiogiai įvykį matęs liudytojas S. J., tad ir įvykio vieta yra aiški, nes, kaip minėta aukščiau, netikėti ir nesiremti jo parodymais nėra pagrindo. Trečia, šioje dalyje pateikti teismo argumentai apie tai, kad skirtingi liudytojai B. J. matė skirtingose vietose, neturi reikšmės, nes visi jie B. J. matė ant kelio arba prie pat jo, tačiau tik betarpiškai prieš pat įvykį, o paties įvykio ir kontakto nematė.

14Apeliantės nuomone, nepagrįstai teismas nuosprendyje akcentuoja ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014-09-25 ekspertizės akto Nr. 11-2291(14) išvados dalį, kad buvusioje kelio eismo situacijoje mažamečio B. J. buvimas važiuojamoje kelio dalyje techniniu požiūriu buvo nepriimtinas ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Ekspertizės akte kalbama apie techninį požiūrį, kurio esmė yra fizinė, t. y. nesant vieno iš kontakto dalyvių (automobilio arba vaiko) nebūtų ir įvykio. Akivaizdu, kad tik esant B. J. važiuojamoje kelio dalyje ir galėjo kilti eismo įvykis, tačiau tai nėra pagrindinė eismo įvykio priežastis, o tik viena iš sąlygų.

15Skunde be to, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas analizavo tik kaltinime nurodytus KET punktus, tačiau faktinės aplinkybės patvirtina, kad buvo nustatytos ir naujos aplinkybės, kiti KET reikalavimų pažeidimai, kurių teismas nuosprendyje neįvardino ir neįvertino, nors būdamas aktyvus privalėjo tai padaryti. Skundo autorės nuomone, E. M. pažeidė KET 14 punktą, nes buvo pavargęs ir dėl to negalėjo sukoncentruoti savo dėmesio, savalaikiai reaguoti į besikeičiančią situaciją kelyje, dėl ko nepastebėjo B. J. kelyje, ir net nepajuto, kaip jį pervažiavo. E. M. pažeidė KET 34 ir 134 punktų reikalavimus, nes jau iš anksto pamatęs keliu bėgančią S. J. (pagal jo paties parodymus) privalėjo būti itin atidus ir net visiškai sustoti, siekiant įsitikinti, jog tos pačios S. J. ir/ar kitų vaikų nėra kelio ruože. Tokią jo pareigą lemia ir ta aplinkybė, kad jam buvo žinoma apie kaimynystėje buvusius mažamečius vaikus, o važiuota buvo nors formaliai ir gyvenvietės zonoje, tačiau realiai itin transporto eismui uždaroje vietoje, gyvenamųjų namų kvartale, kur eismas vyksta tik į gyvenamųjų namų kiemus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, vadovaujantis BPK 256 straipsnio 1 dalimi, kaltinimas E. M. formuluotinas veikos faktines aplinkybes pakeičiant iš esmės skirtingomis, t. y. papildomai inkriminuojant aukščiau paminėtus KET (taisyklių redakcija, galiojusi nuo 2013-01- 19 iki 2014-10-11, t. y. nusikalstamos veikos padarymo metu) 14, 34 ir 134 punktų pažeidimus.

16Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras, nukentėjusioji, nukentėjusiųjų atstovė prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis, jo gynėjas ir civilinio atsakovo atstovas prašė apeliacinius skundus atmesti.

17Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro Arvydo Bernotavičiaus bei nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. J., D. J., B. J. atstovės advokatės Dianos Dūdienės apeliaciniai skundai atmestini.

18Įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas nuosprendyje vertino visetą byloje surinktų įrodymų ir visus byloje esančius duomenis bei jų pagrindu darė pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo išvada, kad E. M. nepadarė BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, pagrįsta.

19Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šios teisės normos dispozicija yra blanketinė, t. y., kaltininko veikos požymių detalizacija atskleidžiama ne baudžiamajame įstatyme, o šiuo atveju poįstatyminiame teisės akte – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintose Kelių eismo taisyklėse. Šioje byloje taikytina įvykio metu galiojusių Kelių eismo taisyklių redakcija, t. y., 2012 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1436 redakcija. Aptariamo nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (eismo įvykį ir nesunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tokiais atvejais daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir ar šie kiekvieno eismo dalyvio padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, autoįvykio priežastimi pripažįstama tokiais atvejais, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs.

20Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant E. M. kaltės klausimą dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Teismas nuosprendį grindė teisme ištirtais įrodymais, juos pagrįstai ir teisėtai įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, todėl naikinti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra asmens padarytos veikos atitikimas baudžiamajame įstatyme (BK specialiosios dalies straipsnyje) numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nustačius priešingą išvadą, asmens atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis. Tuo tarpu vien tai, kad apeliaciniais skundais nesutinkama su apylinkės teismo išvadomis savaip interpretuojant baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nelaikytina pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį E. M. atžvilgiu ir padaryti priešingas išvadas. Motyvai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė išvadas, kad išteisintasis nepažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, yra išsamūs ir įtikinami.

21E. M. buvo kaltinamas tuo, kad vairuodamas automobilį „Subaru Forester“, valst. Nr. ( - ) pažeidė KET 9, 133 punktų reikalavimus, tai yra, kad būdamas eismo dalyviu ir privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui (KET 9 punktas), neviršyti leistino greičio ir atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos (KET 133 punktas), neatsižvelgęs į tai, kad važiuoja gyvenamųjų namų rajone, parinko nesaugų važiavimo greitį, dėl ko nepastebėjo važiuojamoje kelio dalyje buvusio pėsčiojo B. J., nesugebėjo vairuojamo automobilio visiškai sustabdyti ar aplenkti pėsčiojo bei jį pervažiavo, padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tačiau, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą BK 281 straipsnio 1 dalies kontekste, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, konstatavo, kad E. M. nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šią išvadą apylinkės teismas grindė tuo, kad nėra objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, jog išteisintasis pažeidė KET reikalavimus, bei kad jo veiksmai turėjo priežastinį ryšį su šio įvykio kilimu bei pasekmėmis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

22Nėra abejonių, kad 2013-06-23 apie 20 val. ( - ) kaime, įvažiavime į S. M. ir E. M. bei A. Č. ir A. Č. gyvenamųjų namų kiemus, ties ( - ) gatvės namu Nr. 14 įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta mažamečio B. J. sveikata. Neginčytinai nustatyta, jog eismo įvykis kilo E. M. jo vairuojamu automobiliu „Subaru Forester“, valst. Nr. ( - ) pervažiavus važiuojamojoje kelio dalyje buvusį nukentėjusįjį. Šią aplinkybę patvirtina nukentėjusiosios J. J., liudytojų V. K., A. Č., V. J., S. J., eksperto Juozo Vėlavičiaus parodymai, specialisto išvada, ekspertizės aktas. Nukentėjusioji J. J., liudytojai V. K., A. Č., V. J., S. J. patvirtino, kad keliu, vedančiu į S. M. bei E. M. ir A. Č. bei A. Č. gyvenamųjų namų kiemus, minėtu laiku be išteisintojo daugiau niekas nevažiavo. Vaiko klyksmas pasigirdo pravažiavus būtent E. M. vairuojamam automobiliui. Liudytojas S. J. matė, kaip „Subaru Forester“ automobilis pervažiavo kelio važiuojamojoje dalyje buvusį B. J.. Tačiau byloje kyla ginčas dėl to, kurioje tiksliai kelio vietoje buvo pervažiuotas B. J., ar E. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir ar būtent šie pažeidimai sąlygojo eismo įvykio, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta mažamečio nukentėjusiojo B. J. sveikata, kilimą.

23Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pagal išteisintojo, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus negalima nustatyti, kurioje konkrečiai kelio vietoje (kelio pločio ir ilgio atžvilgiu) E. M. vairuojamas automobilis kontaktavo su B. J.. Liudytoja V. K. paaiškino, kad gelsvais marškinėliais apsirengusį vaiką matė prie A. Č. sklype esančių augalų, apie 10 metrų atstumu nuo duobės. Liudytoja V. J. paaiškino, kad matė, jog B. J. ėjo keliu ties kaimynų A. Č. ir A. Č. namu, o toliau jį užstojo pravažiuojantis automobilis. Vaiko ir automobilio kontaktą matė tik S. J., kuris paaiškino, jog anūkas eismo įvykio metu buvo kelio važiuojamojoje dalyje. Liudytojas nurodė, jog pamatęs, kad S. J. ir B. J. šokinėja ant kelio važiuojamojoje dalyje esančio kanalizacijos šulinio, liepė jiems grįžti. S. J. pakluso, o B. J. ėjo į priešingą pusę – link kaimyno E. M. kiemo, o iš už tujų pasirodžius automobiliui, atsigulė ant asfalto išilgai automobilio važiavimo krypčiai. Išteisintojo automobiliui pasisukus, greitis padidėjo, automobilis pralėkė per vaiką, atsiradusį tiesiai po automobiliu. Užpakalinis automobilio dešinės pusės ratas įkrito į duobę ir iššokęs iš duobės prasuko vaiką ant asfalto. Tačiau E. M. tvirtino, kad automobilis į kelyje esančią duobę įvažiavęs nebuvo. S. M. to kategoriškai patvirtinti negalėjo, tačiau paaiškino, kad iš kairės pusės nuo kelyje buvusios duobės pakanka vietos padaryti kairįjį posūkį neįvažiuojant į duobę ir kad vyras per duobes važiuoja atsargiai. Išteisintasis, kaip minėta, neigė, jog buvo įvažiavęs į aplink nuotekų valymo šulinį išgremžtą duobę, aiškino, jog pasuko į kairę, kad į ją neįvažiuotų ir kaire kelio puse nuvažiavo į garažą. Kad ta vieta, kur, kaip nurodė S. J., buvo vaikas, jis nevažiavo, išteisintasis kategoriškai neigė ir apklausiamas apeliacinės instancijos teisme. Taigi įrodymai dėl B. J. kontakto vietos su automobiliu važiuojamojoje dalyje (kelio ilgio ir pločio atžvilgiu) yra prieštaringi. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad S. J. nurodė, jog nukentėjusysis po liepimo grįžti namo, ėjo į priešingą, t. y., E. M. kiemo pusę, kad išteisintasis tvirtino, jog į kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę įvažiavęs nebuvo, o apvažiavo ją iš kairės, kas yra visiškai logiška, įvertinus tai, kad E. M. žinojo apie kelyje esančią duobę ir kad įprastai vairuotojai, ypač turintys didelę vairavimo patirtį, stengiasi tokias duobes apvažiuoti, besąlygiškai netiki liudytojo S. J. parodymais, kad E. M. buvo įvažiavęs į kelyje buvusią duobę ir kad ties važiuojamojoje kelio dalyje esančiu šuliniu B. J. kontaktavo su automobiliu. Juolab, kad S. J. buvo nurodęs, jog vaikai šokinėjo ant kanalizacijos šulinio, o jam liepus grįžti į kiemą, S. J. tą ir padarė, o B. J. bėgo į kitą pusę – link E. M. kiemo. Tad E. M. priartėjus prie kelio, vedančio į jo ir A. Č. kiemus, sukant į šį kelią, tikėtina, kad B. J. galėjo būti ir ne prie duobės, kaip kad nurodė S. J.. Įvertinus vietą, iš kurios, kaip nurodė minėtas liudytojas, jis stebėjo vaikus ir atstumą nuo šios vietos iki įvažiavimo į E. M. ir A. Č. gyvenamųjų namų kiemus, kuris yra apie 40 metrų, S. J. galėjo tiksliai ir nematyti, kurioje konkrečiai kelio vietoje (duobėje, šalia jos ar kiek toliau) B. J. gulėsi ant kelio, juolab, kad E. M. ir S. M. kategoriškai neigė, jog liudytojo S. J. nurodytoje kelio vietoje būtų buvęs vaikas. Faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad automobilis „Subaru Forester“, valst. Nr. ( - ) po eismo įvykio nuvažiavo. Eismo įvykio vietos plane nėra užfiksuota jokių pėdsakų, apibūdinančių automobilio kontakto vietą su B. J.. 2014-09-25 ekspertizės akte Nr. 11-2291 (14) nurodyta, kad nesant užfiksuotos automobilio „Subaru Forester“ padėties iš karto po kontakto, negalima nustatyti jo tikėtinos trajektorijos. Dėl šių priežasčių nėra galimybės nustatyti B. J. bei automobilio padėties eismo įvykio metu kelio pločio ir ilgio atžvilgiu.

24Teisėjų kolegija nesutinka su prokuroro teiginiais, kad teismas nepagrįstai rėmėsi išteisintojo gynėjo savarankiškai surinkta ir teismui pateikta medžiaga (eismo įvykio vietos planu, nuotraukomis). BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Nagrinėjamu atveju eismo įvykio vieta buvo apžiūrėta tamsiu paros metu, apžiūros metu darytose fotonuotraukose užfiksuoti objektai yra neįžiūrimi, o gynėjo pateiktose nuotraukose, su kuriomis susipažino visi proceso dalyviai ir pastabų dėl to, kad nuotraukose būtų užfiksuota ne šio eismo įvykio vieta, nepateikė. Šiose nuotraukose aiškiai matyti bylai reikšmingos detalės, t. y., kad eismo įvykio vieta buvo posūkyje į įvažiavimą link E. M. ir A. Č. gyvenamųjų namų kiemų, kad kelio važiuojamosios dalies dešinėje pusėje yra kanalizacijos šulinys, kad aplink kanalizacijos šulinį kelio danga buvo išfrezuota, kad kelio plotis yra pakankamas apvažiuoti duobę iš kairės, kad įvažiavimas link išteisintojo namų sukasi 90 laipsnių kampu į kairę ir pan. Be to, gynėjo pateiktos nuotraukos, vertinant jas kartu su išteisintojo, liudytojų, nukentėjusiosios parodymais, tik padėjo teismui susidaryti išsamesnį eismo įvykio vietos vaizdą ir yra tik vienas įrodymų, kuris buvo įvertintas kitų surinktų bylos duomenų kontekste.

25E. M. pirmosios instancijos teisme buvo kaltinamas pažeidęs Kelių eismo taisyklių 9 ir 133 punktų reikalavimus. Kaip pagrįstai konstatuota skundžiamame nuosprendyje, Kelių eismo taisyklių 9 punkte nustatytas bendrojo pobūdžio įpareigojimas eismo dalyviams laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, KET 133 punkte numato, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio; pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties; jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnį kyla tik už tuos KET pažeidimus, kurie susieti priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje numatytais padariniais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepritaria tokiai praktikai, kai asmeniui inkriminuojami KET punktai, nesusiję su eismo įvykiu arba dubliuojantys specialiųjų KET reikalavimų pažeidimus. Todėl tais atvejais, kai pažeidžiami specialieji KET reikalavimai ir šie pažeidimai yra susiję priežastiniu ryšiu su BK 281 straipsnyje numatytais padariniais, bendrųjų KET reikalavimų pažeidimai, nagrinėjamu atveju KET 9 punktas, papildomai neinkriminuojami. Tad šiuo atveju svarbu nustatyti, ar E. M. pažeidė KET 133 punkto reikalavimus, t. y., ar jis nagrinėjamoje situacijoje važiavo pasirinkęs saugų greitį. Saugus greitis – tai toks greitis, kuris priklauso nuo vairuotojo mokėjimo vairuoti, jo automobilio būklės ir eismo situacijos. Kitaip sakant, saugus yra toks greitis, kurį esamomis aplinkybėmis privalo pasirinkti vairuotojas, važiuodamas automobiliu. Saugus greitis priklauso nuo visko, kas turi įtakos važiavimui. Byloje nėra objektyvių duomenų, kokiu tiksliai greičiu važiavo išteisintasis, tačiau vertinant jo paties, liudytojų parodymus, nėra pagrindo manyti, kad pasirinktas važiavimo greitis buvo nesaugus. E. M. viso proceso metu tvirtino, jog jis pristabdė automobilį prieš aplink kanalizacijos šulinį išgremžtą duobę ir lėtai pasuko į kairę pusę, kad neįvažiuotų į duobę. Automobilį pristabdė dar ir dėl to, kad atvažiuodamas matė per kelią iš kairės į dešinę bėgančią, kaip vėliau paaiškėjo, S. J.. Iš išteisintojo parodymų matyti, kad jis važiavo tokiu greičiu, jog esant reikalui, kelyje staiga atsiradus kliūčiai, jis būtų galėjęs iškart sustabdyti automobilį. Jo parodymus apie važiavimo greitį patvirtino ir liudytojai S. J., V. J., nukentėjusioji J. J.. Nukentėjusioji J. J. paaiškino, kad automobilis važiavo labai lėtai, greičio praktiškai nebuvo. Liudytojas S. J. patvirtino, kad nors E. M. ir taip lėtai važiavo, tačiau prieš įvažiavimą, vedantį link jo gyvenamojo namo kiemo, greitį dar labiau sumažino, kas atitinka išteisintojo parodymus. Įvertinus šiuos įrodymus, kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad E. M. pasirinktas važiavimo greitis nagrinėjamoje situacijoje buvo nesaugus, kad vairuotojas nebuvo maksimaliai atsargus. Pastebėtina ir tai, kad šioje situacijoje vairuotojas greitai važiuoti negalėjo ir objektyviai, kadangi kelias link jo namų sukosi 90 laipsnių kampu, be to, ties posūkiu buvo taisomas.

26Nekelia abejonių, kad kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, pasirinkti saugų greitį atsižvelgiant į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę. Kita vertus, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems. Todėl, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada šias kliūtis numatytų, pavyzdžiui, kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-537/2009) arba kad ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti pėsčiasis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169/2010), arba kad pėsčiasis tamsiu paros metu nesinešdamas šviečiančio žibinto ir nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito tiesiog eis važiuojamąja kelio dalimi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-384/2013).

27Teismų praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant eismo įvykio priežasties klausimą tokio pobūdžio bylose, turi būti nustatomi ir įvertinami ne tik kliūties laiku nepastebėjusio vairuotojo padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai (visų būtinų atsargumo priemonių nesilaikymas, neatsižvelgimas į meteorologines sąlygas, kelio būklę, matomumą ir pan.), bet ir kliūtį sudariusio asmens veiksmų atitiktis Kelių eismo taisyklių reikalavimams, taip pat kiti faktoriai, galėję turėti reikšmės eismo įvykio kilimui (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2014).

28Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl E. M. kaltės padarus jam inkriminuotą nusikaltimą, svarbus klausimas, į kurį reikia atsakyti teismui – ar B. J. vairuotojui buvo iš anksto numatoma kliūtis. Tiek S. M., tiek E. M. tvirtino, kad kito vaiko, išskyrus S. J., jie nematė. Kad jie nematė kelio važiuojamojoje dalyje buvusio B. J., galima spręsti ir iš to, jog pervažiavus vaiką, jie net nestabtelėję nuvažiavo į savo namų kiemą, o kaimynams pasakius apie pervažiuotą vaiką, jiems taip pat aiškino, kad jokio vaiko nematė, tačiau nežiūrint to, labai pergyveno dėl įvykusios nelaimės. Šioje situacijoje akcentuotina ir tai, kad faktiniai bylos duomenys patvirtina, jog kelio važiuojamojoje dalyje prieš E. M. atvažiavimą buvo mažamečiai brolis ir sesuo B. J. ir S. J.. Iš liudytojų parodymų matyti, kad jie bėgiojo šalia kelio, buvo prie kaimynų tujų, žaidė prie kelio važiuojamojoje dalyje esančio kanalizacijos šulinio. Tačiau byloje nėra objektyvių duomenų apie vaikų buvimo trukmę kelio važiuojamojoje dalyje. Taip pat pastebėtina, kad tiek E. M., tiek S. M. nuosekliai tvirtino, jog važiuojant link įvažiavimo, vedančio į jų namo kiemą, matė kelią perbėgančią mažametę S. J.. Natūralu, kad pastebėjus per kelią bėgantį mažametį vaiką, dėmesys yra sukoncentruojamas į jį, kaip į potencialią kliūtį, žiūrima, jog vaikas vėl neišbėgtų į kelią. Visiškai nepagrįsti apeliantų argumentai, kad E. M. buvo žinoma apie mažamečių vaikų buvimą lauke, tad jis, pamatęs keliu bėgančią mergaitę, privalėjo numatyti kelyje esančią kliūtį – B. J.. Visų pirma, pažymėtina, kad J. J. su savo dviem mažamečiais (trejų ir pusantrų metų) vaikais tik svečiavosi pas savo uošvius, jos nuolatinė gyvenamoji vieta yra Vilniuje. Antra, S. M. ir E. M. į Latviją iš namų išvyko dieną prieš įvykį. Tad nėra jokio pagrindo teigti, jog jie sekančios dienos vakare grįždami namo turėjo žinoti, kad pas kaimyną S. J. yra atvykę anūkai, ir juo labiau numatyti, kad jie gali bėgioti po kelią ar ant jo gulėti. Nors E. M. ir S. M. pamatė per kelią bėgančią S. J., tačiau tvirtino, kad jos nepažino, tik vėliau sužinojo, kad tai ji bėgo keliu. Tuo atveju, jei išteisintasis ir jo sutuoktinė būtų žinoję, kad pas kaimynus, su kuriais iki eismo įvykio santykiai buvo draugiški, lankosi marti su anūkais, neabejotina, kad jie būtų pažinę per kelią bėgantį vaiką. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, E. M. manyti, kad kelyje dar gali būti kitų vaikų, nebuvo jokio pagrindo. Be to, kaip ir anksčiau minėta, byloje nustatyta, kad išteisintasis važiavo labai lėtai, prieš sukdamas į įvažiavimą, vedantį link jo namų kiemo, greitį dar labiau sumažino, tačiau nežiūrint to nei jis, nei kartu važiavusi šalia vairuotojo keleivio vietoje sėdėjusi S. M. nematė, jog kelio važiuojamojoje dalyje būtų buvęs B. J.. Netikėti šių asmenų parodymais, įvertinus tolimesnį jų elgesį po automobilio kontakto su nukentėjusiuoju, nėra jokio pagrindo. Jau minėtame ekspertizės akte konstatuota, kad nežinant patrenkimo ar užvažiavimo vietos (kelio pločio ir ilgio atžvilgiu) ant B. J. bei jo buvimo trukmės važiuojamojoje dalyje, keliant grėsmę eismo saugumui, negalima nustatyti, ar automobilio „Subaru Forester“ vairuotojas E. M. galėjo sustabdyti savo vairuojamą transporto priemonę iki B. J. ir ar galėjo saugiai jį apvažiuoti. Įvertinus šias aplinkybes, atsižvelgus į tai, kad kelias sukosi 90 laipsnių kampu, į mažamečio nukentėjusiojo ūgį (mažesnis nei vienas metras), be to, į tai, kad jis arba gulėjo ant kelio važiuojamosios dalies, kaip kad nurodo liudytojas S. J., arba, kaip konstatuota 2013-07-11 specialisto išvadoje Nr. G 1817/13 (02), kad po automobiliu galėjo pakliūti gulomis, labiau tikėtina kniūbščias, ką iš esmės patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas J. Vėlavičius, vadovaujantis in dubio pro reo principu, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad B. J. buvo iš anksto numatoma kliūtis.

29Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kiekvienas eismo dalyvis (tiek pėsčiasis, tiek vairuotojas) turi išmanyti Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir jų laikytis. Kelių eismo taisyklėse yra aiškiai nurodyta, kuriose vietose pėstieji gali kirsti kelią. Štai Kelių eismo taisyklių 49 punkte numatyta, kad į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų perėjomis, o kur jų nėra – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti per kelią stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Kelių eismo taisyklių 51 punkte numatyta, kad įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu. Vadovaujantis Kelių eismo taisyklių 52 punkto reikalavimais, važiuojamojoje dalyje pėstieji neturi delsti ar stoviniuoti. Savaime suprantama, kad iš mažamečio, kuris yra tik pusantrų metų amžiaus, reikalauti, kad jis laikytųsi Kelių eismo taisyklių reikalavimų, būtų absurdiška, tačiau šiuo atveju tėvai ar kiti už mažamečio priežiūrą atsakingi asmenys turi užtikrinti, kad tokio amžiaus vaikas neatsidurtų grėsmę jo sveikatai ir gyvybei, eismo saugumui keliančioje situacijoje, nebėgiotų, nežaistų kelio važiuojamojoje dalyje, ypač šalia nesant suaugusiųjų. 2014-09-25 ekspertizės akte Nr. 11-2291 (14) nurodyta, kad pėstiesiems leidžiama vaikščioti važiuojamąja dalimi tik gyvenamojoje zonoje, tačiau jie neturi trukdyti transporto priemonių eismui be reikalo. Pėstieji turi pirmumo teisę prieš transporto priemones tik gyvenamojoje zonoje. Pagal bylos duomenis eismo įvykio vietos aplinkoje nėra kelio ženklo Nr. 552, t. y. „Gyvenamoji zona“, todėl buvusioje kelio eismo situacijoje pėstiesiems draudžiama vaikščioti važiuojamąja dalimi bet kur, trikdant transporto priemonių eismą. Teisėjų kolegija pažymi, kad Kelių eismo taisyklių XXI skyriaus (eismas gyvenamojoje zonoje) reikalavimai taikomi ir daugiabučių gyvenamųjų namų kiemuose. Apribojimai galioja nestatant jokių papildomų ženklų. Šie reikalavimai galioja ne tik daugiabučių gyvenamųjų namų kiemuose ar prie namų esančiuose aikštelėse, bet ir privažiavimo prie tų kiemų ir aikštelių keliuose. Kelių eismo taisyklėse nėra griežtai apibrėžta, kokie gyvenamieji namai laikomi daugiabučiais. Nekyla abejonių, kad prie daugiabučių gyvenamųjų namų yra priskiriami daugiaaukščiai namai miestų ir gyvenviečių gyvenamuosiuose rajonuose. Daugiabučiais laikytini tris ir daugiau butų, kuriuose gyvena atskiros šeimos, turintys gyvenamieji namai. Tačiau prie daugiabučių nereikia priskirti namų, turinčių savininką, kuris yra pats savo kiemo šeimininkas. Tad nagrinėjamu atveju Kelių eismo taisyklių XXI skyriaus reikalavimai netaikomi. Eismo įvykis įvyko gyvenvietėje, nuosavų gyvenamųjų namų, turinčių atskirus kiemus, rajone. Pėsčiasis šiuo atveju neturėjo pirmumo prieš transporto priemones. Kaip ir konstatuota ekspertizės akte, buvusioje kelio eismo situacijoje pėstiesiems draudžiama vaikščioti važiuojamąja dalimi bet kur, trikdant transporto priemonių eismą. Tad šiuo atveju Kelių eismo taisykles pažeidė nukentėjusysis. Ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad buvusioje eismo situacijoje būtent mažamečio B. J. buvimas važiuojamojoje dalyje techniniu požiūriu buvo nepriimtinas ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą.

30Apeliacinės instancijos teisme prokuroras ir nukentėjusiųjų atstovė, vadovaujantis BPK 256 straipsnio 1 dalimi, pateikė prašymus pakeisti kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, papildomai inkriminuojant E. M. Kelių eismo taisyklių 14, 34 ir 134 punktų pažeidimus. Pagal pakeistą kaltinimą E. M. kaltinamas tuo, kad jis 2013 m. birželio 23 d. apie 20 val. ( - ) k., įvažiavime į E. M. ir S. M. bei A. Č. ir A. Č. gyvenamųjų namų kiemus, ties ( - ) gatvės namu Nr. 14, vairuodamas automobilį „Subaru Forester“, valst. Nr. ( - ) pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 14, 34, 133, 134 punktuose ( 2013-01-19 redakcija ) nurodytus reikalavimus, tai yra būdamas eismo dalyviu ir privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui (KET 9 punktas), neturėdamas teisės vairuoti pavargęs (KET 14 punktas), privalėdamas sustoti ir praleisti pėsčiąjį, kurio judėjimo kryptį jis kerta (KET 34 punktas), privalėdamas neviršyti leistino greičio ir atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties (KET 133 punktas), atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, privalėdamas sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams (KET 134 punktas), neatsižvelgęs į tai, kad važiuoja gyvenamųjų namų rajone, vairavo pavargęs, nesustojo ir nepraleido pėsčiojo B. J., kurio judėjimo kryptį kirto, pasirinko nesaugų važiavimo greitį, dėl ko nepastebėjo važiuojamojoje dalyje buvusio pėsčiojo B. J., nesugebėjo vairuojamo automobilio visiškai sustabdyti ar aplenkti pėsčiojo bei pervažiavo jį, dėl ko dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų B. J. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

31Teisėjų kolegijos vertinimu, kaltinimas, jog E. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, t. y. kad vairavo pavargęs, yra visiškai nepagrįstas, grindžiamas prielaidomis. Kelių eismo taisyklės ir kiti teisės aktai nenurodo, kokie požymiai būdingi nuovargiui. Tai daug priklauso nuo subjektyvių žmogaus pojūčių. Todėl vairuotojas, pajutęs, kad jo būklė gali kelti grėsmę eismo saugumui, turi sustoti ir veikti pagal konkrečias aplinkybes: pailsėti, netęsti kelionės ir t.t. Dažniausiai pajuntamas nuovargis ilgai sėdint prie vairo, kai važiuojama vienodu užmiesčio keliu, naktį ir pan. Jokių objektyvių duomenų, kad „Subaru Forester“ vairuotojas galėjo būti pavargęs, byloje nėra. Išteisintasis neneigia, kad eismo įvykio dieną važiavo iš Latvijos, kur buvo aplankyti Rundalės pilies. Apeliacinės instancijos teisme jis paaiškino, kad Rundalės pilyje buvo maždaug iki pietų. Papietavę ir pailsėję, važiavo link namų, dar buvo sustoję Bauskėje. Apie 18 val. sustojo Panevėžyje, kur išsiskyrė su broliu ir važiavo namo. Išteisintasis neigė, jog buvo pavargęs. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo netikėti šiais jo paaiškinimais. Įvertinusi E. M. parodymus, atsižvelgusi į tai, kad atstumas nuo Rundalės pilies Latvijoje iki ( - ) kaimo yra apie 170 km, kas vairuotojui įprastai tikrai nėra ilga distancija, be to, šis atstumas nuvažiuotas sustojant papietauti, atsisveikinti su artimaisiais, teisėjų kolegija mano, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog E. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus.

32E. M. taip pat inkriminuojamas Kelių eismo taisyklių 34 punkto reikalavimų pažeidimas, t. y., kad vairuotojas, privalėdamas sustoti ir praleisti pėsčiąjį, kurio judėjimo kryptį jis kerta, nesustojo ir nepraleido pėsčiojo B. J., kurio judėjimo kryptį kirto. Apeliantai, teigdami, kad E. M. pažeidė minėtą Kelių eismo taisyklių punktą, remiasi tik šio punkto fragmentu, kad vairuotojas privalo sustoti ir praleisti pėsčiąjį, kurio judėjimo kryptį jis kerta, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje situacijoje KET 34 punkto pažeidimo inkriminavimas visiškai netinkamas. Atkreiptinas dėmesys, kad šiame punkte išdėstytas reikalavimas praleisti pėsčiuosius, kurių važiavimo kryptį kerta vairuotojas, taikomas tik įvažiuojant į kelią iš esančių šalia jo teritorijų, išvažiuojant iš kelio. E. M. važiavo 90 laipsnių kampu besisukančiu keliu, o ne išvažinėjo iš kelio, tad nagrinėjamoje situacijoje KET 34 punkto reikalavimų neturėjo būti laikomasi, todėl prašymas jam inkriminuoti minėto punkto pažeidimą yra nepagrįstas.

33Kelių eismo taisyklių 134 punktas įpareigoja automobilio vairuotoją atsiradus kliūčiai ar iškilus eismo saugumo grėsmei, jeigu vairuotojas tai gali pastebėti, sulėtinti greitį, ar net visiškai sustabdyti transporto priemonę ar ją saugiai apvažiuoti, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams. Šis įpareigojimas transporto priemonės vairuotojui nustatytas nepriklausomai nuo to, kuris eismo dalyvis pažeidė kelių eismo taisykles ir sukėlė grėsmę eismo saugumui. Aukščiau išdėstyti parodymai patvirtina, kad E. M. važiavimo greitis buvo lėtas, saugus, jis buvo pristabdęs transporto priemonę prieš sukdamas automobilį į kairę ir apvažiuodamas kelio dešinėje pusėje buvusią duobę. Jis matė per kelią bėgantį vaiką (S. J.) ir į tai reagavo. Aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad B. J. vairuotojui nebuvo iš anksto numatoma kliūtis. Kartu pažymėtina, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai nepažeis Kelių eismo taisyklių ir savo veiksmais nekels pavojaus kitiems eismo dalyviams. Todėl transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonę vien tik dėl to, kad yra teorinė tikimybė, kad kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo taisyklių, kol dar nėra tiesioginio pavojaus eismo saugumui. Nepateisinama būtų vairuotoją įpareigoti mažinti greitį ar stabdyti transporto priemonę, kol dar pavojus eismo saugumui yra tik menamas ir tokį vairuotojo elgesį laikyti kelių eismo taisyklių pažeidimu. Tiksliai nežinant, kurioje kelio vietoje pėsčiasis kontaktavo su automobiliu, nukentėjusiojo buvimo kelio važiuojamojoje dalyje trukmės, keliant grėsmę eismo saugumui, jo judėjimo krypties prieš eismo įvykį, tikslaus automobilio važiavimo greičio, negalima nustatyti ar E. M. galėjo sustabdyti automobilį iki B. J. ir (ar) jį saugiau apvažiuoti. Nežinant šių duomenų nėra įmanoma nustatyti, ar E. M. galėjo pamatyti kelio važiuojamojoje dalyje buvusį mažametį. Išteisintajam kategoriškai tvirtinant, kad jis nematė kelio važiuojamoje dalyje buvusio vaiko, vadovaujantis principu, kad visi neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, yra aiškinami išteisinamojo naudai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog E. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių 134 punkto reikalavimus.

34Nenustačius, kad išteisintasis būtų pažeidęs Kelių eismo taisyklių reikalavimus, daroma išvada, kad jis pagrįstai išteisintas dėl BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Atsižvelgiant į išdėstytą, pripažįstama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo.

35Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Nutarė

36Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro Arvydo Bernotavičiaus bei nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. J., D. J., B. J. atstovės advokatės Dianos Dūdienės apeliacinius skundus atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo Kauno apygardos... 3. Nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėtais.... 4. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,... 5. E. M. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį buvo kaltintas tuo, kad jis 2013 m.... 6. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus... 7. Prokuroro manymu, teismas, išteisindamas E. M., visiškai nepagrįstai... 8. Šio apelianto nuomone, teismas neatkreipė dėmesio ir nesiėmė priemonių... 9. Prokuroro nuomone, iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo... 10. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. J., D. J., B. J. atstovė... 11. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas dėl... 12. Skundo autorės nuomone nuosprendyje remiamasi bendromis žiniomis apie tai,... 13. Nuosprendyje nurodoma, kad pagal liudytojų parodymus negalima nustatyti,... 14. Apeliantės nuomone, nepagrįstai teismas nuosprendyje akcentuoja ir Lietuvos... 15. Skunde be to, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas analizavo tik... 16. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras, nukentėjusioji,... 17. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus... 18. Įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro... 19. Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto... 20. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant E. M. kaltės klausimą dėl jam... 21. E. M. buvo kaltinamas tuo, kad vairuodamas automobilį „Subaru Forester“,... 22. Nėra abejonių, kad 2013-06-23 apie 20 val. ( - ) kaime, įvažiavime į S. M.... 23. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad... 24. Teisėjų kolegija nesutinka su prokuroro teiginiais, kad teismas nepagrįstai... 25. E. M. pirmosios instancijos teisme buvo kaltinamas pažeidęs Kelių eismo... 26. Nekelia abejonių, kad kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi... 27. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant eismo įvykio priežasties... 28. Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl E. M. kaltės padarus jam inkriminuotą... 29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kiekvienas eismo dalyvis... 30. Apeliacinės instancijos teisme prokuroras ir nukentėjusiųjų atstovė,... 31. Teisėjų kolegijos vertinimu, kaltinimas, jog E. M. pažeidė Kelių eismo... 32. E. M. taip pat inkriminuojamas Kelių eismo taisyklių 34 punkto reikalavimų... 33. Kelių eismo taisyklių 134 punktas įpareigoja automobilio vairuotoją... 34. Nenustačius, kad išteisintasis būtų pažeidęs Kelių eismo taisyklių... 35. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1... 36. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus...