Byla 2K-384/2013

Dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 8 d. išteisinamojo nuosprendžio, kuriuo buvo panaikintas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. apkaltinamasis nuosprendis ir J. L. (J. L.) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Olego Fedosiuko, sekretoriaujant Gražinai Pavlenko, dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo R. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 8 d. išteisinamojo nuosprendžio, kuriuo buvo panaikintas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. apkaltinamasis nuosprendis ir J. L. (J. L.) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2Panaikintu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu J. L. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas 3900 Lt dydžio bauda bei, vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams; iš J. L. nukentėjusiojo R. S. naudai buvo priteista 30 000 Lt nusikaltimu padarytai žalai atlyginti ir 1200 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

3Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimo, prokuroro, prašiusio nukentėjusiojo skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

4Išteisintasis J. L. buvo kaltinamas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį tuo, kad, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu kitam žmogui buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, o būtent: 2007 m. kovo 13 d., apie 19.30 val., Vilniaus r., kelyje Vilnius–Utena, 24,71 kilometre, vairuodamas automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. ( - ), pažeidė eismo įvykio metu galiojusių, t. y. patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 53, 144, 161, 164, 172 punktų ir KET 2 priedo 1.5 punkto reikalavimus, nustatančius, kad „eismas Lietuvos Respublikos teritorijoje vyksta dešine kelio puse, o jame dalyvaujantys eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui“, įpareigojančius „kelyje, kuriame yra dvi eismo juostos, po vieną juostą kiekviena važiavimo kryptimi, vairuoti transporto priemonę savo eismo juosta, atskirta nuo priešingos krypties srauto siaura brūkšnine linija“, „važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto“, „pasirinkti saugų greitį, atsižvelgiant į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę“, t. y. nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, nes nevažiavo kuo arčiau važiuojamosios dalies krašto, važiuodamas tamsiu paros metu, neapšviestame kelyje nepasirinko saugaus greičio, atsižvelgiant į kelio ir meteorologines sąlygas, be būtinumo kirto siaurą brūkšninę liniją, skiriančią priešingų krypčių transporto srautus, ir išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, kur partrenkė kelio važiuojamąja dalimi arčiau kairiojo kelkraščio ėjusį pėsčiąjį R. S., kuriam dėl padarytų sužalojimų buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

5Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 8 d. nuosprendžiu J. L. išteisintas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas konstatavo, kad byloje esančių įrodymų analizė leidžia teigti, jog, išvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą, kurioje nebuvo važiuojančių transporto priemonių, J. L. padarė būtiną ir leistiną manevrą, siekdamas išvengti užvažiavimo ant netikėtai jo važiuojamojoje juostoje atsiradusios kliūties – pėsčiojo (KET 173 punktas). Atsiradus kliūčiai jo važiuojamojoje kelio dalyje, J. L., išvažiavęs į kairiąją eismo juostą, neturėjo galimybės pastebėti kelio važiuojamąja dalimi einančio, atšvaito neseginčio ir šviečiančio žibinto tamsiu paros metu nesinešančio pėsčiojo – nukentėjusiojo R. S., kartu neturėjo galimybės sustabdyti automobilį ir išvengti eismo įvykio. Įvykęs pėsčiojo partrenkimas šiuo atveju vertintinas kaip kazusas.

6Kasaciniu skundu nukentėjusysis R. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 8 d. išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. apkaltinamąjį nuosprendį.

7Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas abejones, nurodytas kasacinio teismo nutartyje, priėmė kaip nurodymą priimti kitą sprendimą byloje, nes jokios baudžiamosios bylos dokumentų ir įrodymų analizės neatliko, o iš priimto išteisinamojo nuosprendžio neįmanoma suprasti, kodėl priimtas visiškai priešingas sprendimas. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas vadovavosi vien tik nuteistojo J. L., kuris siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės ir kurio procesinė padėtis leidžia jam gintis visomis įmanomomis priemonėmis, net netraukiant jo baudžiamojon atsakomybėn už melagingus parodymus, ir jo brolio A. L. parodymais, kad kasatorius sudarė kliūtį J. L. vairuojamam automobiliui, dėl to šis buvo priverstas imtis būtinų veiksmų – išvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą. Apeliacinės instancijos teismas pasisakydamas dėl to, kad byloje nenustatyta, ar būtent nukentėjusysis sudarė J. L. važiuojamojoje dalyje kliūtį, nusišalino nuo bylos nagrinėjimo iš esmės. Taip pat nepagrįstai nurodyta, kad J. L. teiginiai dėl nukentėjusiojo sudarytos kliūties dešiniojoje eismo juostoje galimas sąžiningas jo klydimas, nes tokiu atveju neaiški apeliacinės instancijos teismo pozicija dėl to, kad nukentėjusysis sudarė jam kliūtį važiuojamojoje dalyje ir, pasukus į kairiąją eismo juostą, būtent jis buvo „pagautas“ ant kapoto, nes taip pat pajudėjo į tą pusę.

8Kasatorius nurodo, kad nebuvo įvertinti ir J. L. bei A. L. parodymų skirtumai ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Po eismo įvykio 2007 m. kovo 13 d. apklaustas J. L. parodė: „<...> kad eismo įvykis įvyko jam važiuojant savo krypties eismo juosta. Automobilio greitis buvo 80-90 km/h. Jo judėjimo kryties eismo juosta automobiliai nevažiavo. Priešpriešine eismo juosta važiavo automobiliai su artimosiomis šviesomis, todėl jo neakino. Pravažiavus kelio 25-ąjį kilometrą, į kelią netikėtai iš dešinės pusės, iš kelkraščio, iššoko tamsiai apsirengęs žmogus. Jam sukant į kairę pusę, pėsčiasis pasitraukė į priešpriešinę juostą, į kurią jis manevruodamas įvažiavo, kur jis kairiuoju sparnu jį partrenkė“. Esant tokioms nurodytoms aplinkybėms, automobilio važiavimo greičiui, pėsčiajam įžengus į kelią iš kelkraščio, šis niekaip negalėjo pasiekti partrenkimo vietos dėl labai didelio automobilio ir pėsčiojo judėjimo greičių skirtumo. Tyrėja Ž. T. patvirtino, kad J. L. šiuos parodymus davė laisva valia, prieš jį prievarta nebuvo naudojama, pastabų neturėjo. Ikiteisminio tyrimo pabaigoje, apklaustas kaip įtariamasis, J. L. parodė: „<...> kad prasilenkus su priešpriešine eismo juosta važiavusiu automobiliu, nespėjus perjungti šviesų į tolimąsias, netikėtai kelio važiuojamojoje dalyje, savo eismo juostos viduryje, pamatė pėsčiąjį. Minėtą pėsčiąjį pamatė griūvantį, tačiau kur ir ant ko nežino. Pamatęs pėsčiąjį dar bandė jį apvažiuoti, pasukdamas vairą į kairę ir kartu pradėdamas stabdyti. Mano, kad pėsčiąjį partrenkė kelio važiuojamosios dalies viduryje“. Nurodytos aplinkybės neatitinka byloje nustatytų faktų, nes pėsčiasis buvo partrenktas ne jo judėjimo juostos ar kelio viduryje, o priešingos krypties eismo juostoje, vertikalioje padėtyje. Be to, pagal J. L. parodymus, neįmanoma, kad esant tokiai situacijai pėsčiasis būtų buvęs partrenktas kairiuoju automobilio sparnu, kontaktas turėjo būti dešiniuoju, arba jo išvis nebūtų, todėl, kasatoriaus nuomone, J. L. parodymai, duoti jam dar nežinant byloje atliktos kompleksinės ekspertizės išvadų, akivaizdžiai melagingi. Apklaustas pirmosios instancijos teisme, J. L. jau parodė, kad pėsčiasis buvo eismo juostos viduryje, judėjo, ėjo veidu į automobilio priekį, o ne griuvo. Tokie parodymai prieštarauja faktinėms aplinkybėms, nes teismo medicinos ekspertai nustatė, kad pirminis nukentėjusiojo kontaktas su automobiliu buvo iš nugaros pusės (pagal 2009 m. gruodžio 7 d. kompleksinės ekspertizės akto Nr. 11-1666(09) 2-3 punktus akivaizdu, kad partrenkimo metu nukentėjusysis buvo vertikalioje pozoje, nugara atsisukęs į automobilį, nes automobilio kairės pusės bamperis turėjo sąlytį su nukentėjusiojo dešinės pusės blauzdos vidurinio trečdalio nugariniu paviršiumi). Visos pateiktos J. L. versijos, anot kasatoriaus, neatitinka byloje surinktų kitų įrodymų: eismo įvykio vietos apžiūros protokolo, eismo įvykio plano, transporto priemonės apžiūros protokolo, teismo medicinos specialistų ir ekspertizių, eismo įvykio specialistų ir ekspertizių išvadų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių, yra netikroviškos. Jo nurodytomis aplinkybėmis eismo įvykis apskritai negalėjo įvykti: pirmojoje versijoje – dėl didelio automobilio ir nukentėjusiojo greičių skirtumo, antrojoje – dėl nukentėjusiojo padėties (griuvimo) ir partrenkimo eismo juostos, trečiojoje – dėl nukentėjusiojo padėties automobilio atžvilgiu. Byloje atliktų trijų eismo įvykio tyrimų (2008 m. kovo 27 d. specialisto išvada Nr. 57-EĮ-0033(08), kompleksinės ekspertizės aktai – 2009 m. gruodžio 7 d. Nr. 11-1666(09), 2009 m. gruodžio 8 d. Nr. 11-3418(09), 2010 m. gegužės 18 d. ekspertizės aktas Nr. 11-719(10) pagrindu nustatyta, kad pėsčiasis buvo partrenktas kelio važiuojamosios dalies kairėje pusėje ne mažesniu kaip 1,1 m atstumu nuo kairiojo kelio krašto. Kasatorius pabrėžia, kad ir apklaustas ekspertas I. G. nurodė, jog J. L. nurodytomis aplinkybėmis eismo įvykis negalėjo įvykti, stiklo šukių išsidėstymas kelyje – tiesiai, lygiagrečiai kelio kairės pusės kraštui, rodo, kad automobilis judėjo tiesiai, nėra jokių objektyvių duomenų, liudijančių staigų automobilio trajektorijos pasikeitimą, nes jeigu pėsčiasis būtų partrenktas automobilio manevravimo metu, tai stiklo šukės būtų susikoncentravusios nuo kelio vidurio kelio kairės pusės link, t. y. į tą pusę, kur tuo metu judėjo automobilis. Jeigu pėsčiasis buvo partrenktas 1,1 m atstumu nuo kairiojo kelio krašto, tai J. L. važiavo tiesiai 0,5-0,7 m atstumu nuo kairiojo krašto. Teismas visiškai nevertino ir nemotyvuotai atmetė nurodytas ekspertų išvadas, taip pat nevertino J. L. parodymų prieštaringumo ir neatitikimo nustatytoms faktinėms įvykio aplinkybėms.

9Kasatorius pažymi, kad neaišku, dėl kokių aplinkybių J. L. išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, į tai gali atsakyti tik jis pats: gal saugumo sumetimais važiavo kelio viduriu, apvažiuodamas užmiesčio kelio nelygumus, duobes ir pasuko pernelyg arti kelio kairiojo krašto, gal neseniai grįžęs iš Airijos, kur eismas organizuojamas kita kelio puse, o ten, kaip nurodė pats, automobilį vairuodavo, nesant priešpriešiais atvažiuojančių automobilių, savaime pradėjo važiuoti kairiąja kelio puse, gal dėl kitų nenustatytų aplinkybių. Tačiau pėsčiojo partrenkimas įvyko jam iš nugaros kairėjė kelio pusėje, todėl, anot kasatoriaus, tai leidžia daryti išvadą, kad būtent J. L. veiksmai teisine prasme buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kas nurodyta, neteisingai, šališkai, neobjektyviai vertino tik dalį byloje surinktų įrodymų, pažeidė BPK reikalavimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.

10Kasacinis skundas atmestinas.

11Dėl išteisinimo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį pagrįstumo

12Iš byloje esančių duomenų matyti, kad išteisintasis J. L. buvo kaltinamas pažeidęs KET 53, 144, 161, 164, 172 punktų ir KET 2 priedo 1.5 punkto reikalavimus, nes nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, nevažiavo kuo arčiau važiuojamosios dalies krašto, važiuodamas tamsiu paros metu, neapšviestame kelyje nepasirinko saugaus greičio, atsižvelgiant į kelio ir meteorologines sąlygas, be būtinumo kirto siaurą brūkšninę liniją, skiriančią priešingų krypčių transporto srautus, ir išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, kur partrenkė kelio važiuojamąja dalimi arčiau kairiojo kelkraščio ėjusį pėsčiąjį R. S., kuriam dėl padarytų sužalojimų buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Tačiau apeliacinės instancijos teismas išteisinamuoju nuosprendžiu konstatavo, kad, išvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą, kurioje nebuvo važiuojančių transporto priemonių, J. L. padarė būtiną ir leistiną manevrą, siekdamas išvengti užvažiavimo ant netikėtai jo važiuojamojoje juostoje atsiradusios kliūties – pėsčiojo (KET 173 punktas). Be to, nustatyta, kad pats nukentėjusysis neabejotinai pažeidė KET reikalavimus: ėjo, esant kelkraščiui, važiuojamąja kelio dalimi, nesinešė žibinto, nesegėjo atšvaito tamsiu paros metu, todėl buvo sunkiai pastebima kliūtis kelyje; tokioje situacijoje vairuotojas neturėjo galimybės pastebėti ir staigiai sustabdyti savo vairuojamo automobilio. Šioms išvadoms pritartina.

13Iš tikrųjų byloje yra duomenų, kad paties nukentėjusiojo R. S. itin neatsakingas elgesys kėlė pavojų eismo saugumui. Jis, šiurkščiai pažeisdamas KET 81, 86 punktus, tamsiu paros metu neapšviestame kelyje, nesinešdamas šviečiančio žibinto ir nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito, ėjo važiuojamąja kelio dalimi ir neabejotinai buvo vairuotojams sunkiai pastebima kliūtis. Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad prieš pat eismo įvykį policijos pareigūnams, dirbusiems kelio Vilnius–Utena 30 kilometre, buvo pranešta apie pavojų keliantį tamsiais drabužiais apsirengusį žmogų, kuris 25 kilometre kelio viduriu eina Vilniaus miesto kryptimi ir stabdo automobilius. Iš bylos medžiagos galima spręsti, kad šis žmogus buvo būtent nukentėjusysis R. S. Nors nukentėjusiojo kraujas nebuvo paimtas alkoholio koncentracijai ir girtumo laipsniui nustatyti, tačiau VšĮ Vilniaus rajono centrinės poliklinikos pranešime ir greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje konstatuota, kad gydytojo N. Š. atliktos apžiūros metu iš nukentėjusiojo burnos jautėsi stiprus alkoholio kvapas ir jis buvo išgėręs (T. 2, b. l. 27-28). Apie stiprų alkoholio kvapą, sklindantį nuo nukentėjusiojo, taip pat parodė kaltinamasis J. L. ir liudytojas A. L. Šią bylą kasacine tvarka išnagrinėjusi ir bylą perdavusi iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija (2012 m. gruodžio 4 d. nutartis Nr. 2K-615/2012) pabrėžė šių aplinkybių svarbą sprendžiant klausimą, kurio eismo dalyvio veiksmai (automobilį vairavusio J. L. ar keliu ėjusio R. S.) buvo būtina sąlyga ir priežastis eismo įvykiui kilti.

14Nekelia abejonių, kad kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, pasirinkti saugų greitį atsižvelgiant į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę. Kita vertus, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems eismo dalyviams. Todėl, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada šias kliūtis numatytų, pvz., kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas (kasacinė nutartis Nr. 2K-537/2009) arba kad ant važiuojamosios kelio dalies gali gulėti pėsčiasis (kasacinė nutartis Nr. 2K-169/2010). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada dėl eismo įvykio mechanizmo, o būtent, kad tamsiu paros metu neapšviestame kelio ruože važiuojamąja kelio dalimi be atšvaitų ėjęs pėsčiasis R. S. tapo netikėta kliūtimi automobilį vairavusiam J. L., kuris, vengdamas susidūrimo, išvažiavo į priešingą eismo juostą, tačiau susidūrimo išvengti jam nepavyko. Tokiomis aplinkybėmis vien šio fakto nepakanka išvadai dėl išvažiavimo į priešingą eismo juostą neteisėtumo ir kad būtent tai buvo būtina sąlyga eismo įvykiui kilti ir pagrindinė jo priežastis.

15Kasaciniame skunde, ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes, pabrėžiamas J. L. parodymų, duotų proceso metu, nenuoseklumas ir jų prieštaravimas specialistų bei ekspertų išvadoms dėl eismo įvykio mechanizmo. Pažymėtina, kad specialistų ir ekspertų išvados dėl nukentėjusiojo judėjimo prieš įvykį (kad jis ėjo kaire važiuojamąja eismo juosta ir nebuvo kliūtis dešine eismo juosta važiavusiam J. L.) yra tikėtino pobūdžio, nes nustatyti pėsčiojo judėjimo greitį ir jo trajektoriją prieš eismo įvykį nebuvo įmanoma, tą teisiamojo posėdžio metu patvirtino ekspertas I. G. (T. 2, b. l. 175). J. L. parodymų skirtumai dėl eismo įvykio eigos nėra dideli ir juos galima paaiškinti natūraliais sunkumais atkartojant netikėtai kilusio eismo įvykio detales. Kita vertus, per visas apklausas išteisintasis nuosekliai parodė, kad pasuko vairą į kairę ir išvažiavo į priešingą eismo juostą norėdamas išvengti susidūrimo su netikėtai kelyje atsiradusiu pėsčiuoju.

16Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad, nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pakeitimo ar panaikinimo pagrindų, nukentėjusiojo kasacinis skundas netenkinamas.

17Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

18Nukentėjusiojo R. S. kasacinį skundą atmesti.