Byla 2A-536-440/2014
Dėl skolos, delspinigių, palūkanų priteisimo

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. L. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-257-832/2014, pagal ieškovės „KLI LT“, UAB ieškinį atsakovei V. L. dėl skolos, delspinigių, palūkanų priteisimo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovė „KLI LT“, UAB kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės V. L. 755,82 Lt skolos už suteiktas paslaugas, 430,88 Lt delspinigių (0,2 procento), viso 1186,69 Lt, bylinėjimosi išlaidas ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2009-10-23 su atsakove pasirašė kabelinės televizijos ir interneto paslaugų teikimo sutartis. Laikotarpiu nuo 2009-10-27/2009-10-29 iki 2013-03-31, atsakovei už kabelinės televizijos ir interneto paslaugų teikimą su PVM buvo priskaičiuota 1682,42 Lt suma. Atsakovė iš dalies padengė abonentinį mokestį, t.y. sumokėjo 926,60 Lt, likusi skolos dalis sudaro 755,82 Lt. Remiantis sutarties Nr.1899 3.4. punktu ir sutarties Nr.5070 2.4. punktu priskaičiuoti 0,2 procento delspinigiai sudaro 430,88 Lt.

4Atsakovė V. L. su pareikštu ieškiniu sutiko iš dalies, prašė teismo įpareigoti ieškovę perskaičiuoti įsiskolinimo sumas už suteiktas pagal sutartis paslaugas iki 2012-03-31. Nurodė, kad ieškovės paskaičiuota skola neatitinka realaus įsiskolinimo, kadangi pati ieškovė 2012 m. kovo mėnesio pabaigoje arba balandžio pradžioje atsiuntė pranešimą, nurodydama, kad atsižvelgiant į tuo metu susidariusį įsiskolinimą (už kelis mėnesius), vienašališkai nutraukia sutartis bei reikalauja atitinkamai sumokėti susidariusį įsiskolinimą. Šio pranešimo atsakovė neišsaugojo, skolos nesumokėjo, nes tuo metu turėjo ir kitų įsiskolinimų, buvo sunki finansinė padėtis. Pažymėjo, kad 2012-04-18 užsisakė kito operatoriaus – AB TEO LT, analogiškas paslaugas. Taip pat atsakovė prašė mažinti delspinigius nuo 0,2 procento iki 0,05 procento, bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 1.126 straipsnio 5 dalies 1 punktu taikyti šešių mėnesių senaties terminą dėl delspinigių išieškojimo. Dėl palūkanų, žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovei, atsakovė pažymėjo, kad teismines išlaidas ir nuostolius ieškovė patyrė dėl savo kaltės, todėl šios išlaidos negali būti priteistos iš atsakovės.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Mažeikių rajono apylinkės teismas 2014-01-30 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės ieškovei 562,92 Lt skolos, 203,76 Lt delspinigių, 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-12-19) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 91,73 Lt bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje ieškinį atmetė. Įvertinęs byloje esančius duomenis teismas nustatė, kad atsakovė netinkamai ir nerūpestingai vykdė sutartimis nustatytą pareigą per nustatytą laiką sumokėti už paslaugas, atsakovė mokėdavo ne periodiškai, o kas keletą mėnesių, paskutinį mokėjimą atliko 2011-11-30 209,10 Lt sumai. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nors ir nepateikė duomenų apie sutarties nutraukimą, tačiau jos atstovas patvirtino, kad sutartys su atsakove buvo nutrauktos vienašališkai 2013-01-31, to nepaneigė ir atsakovė. Teismas vertino, kad atsakovė nepagrindė ir neįrodė tos aplinkybės, kad jai 2012 m. pavasarį buvo siųstas pranešimas apie sutarties nutraukimą, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 178 straipsnis. Atsižvelgiant į tai, teismas negalėjo konstatuoti, kad sutartys tarp šalių buvo nutrauktos nuo 2012-03-31. Teismas sprendė, kad aplinkybes jog sutartys nebuvo nutrauktos ir ieškovė vykdė savo įsipareigojimus, t. y. tiekė kabelinės televizijos ir interneto paslaugas, patvirtino ir pati atsakovė, kai paaiškino, kad jos nepilnametė dukra buvo įjungusi ieškovės transliuojamą kabelinę televiziją. Be to teismas nustatė, kad ieškovės atvesti ir pajungti kabeliai tebėra atsakovės bute, jų ieškovės darbuotojai neatjungė, o pati atsakovė būdama sudariusi dvišalę sutartį nesidomėjo ir nesiėmė priemonių išsiaiškinti sutarties galiojimo terminus, jos nutraukimo/nenutraukimo aplinkybes. Teismas remdamasis bylos duomenimis padarė išvadą, kad atsakovė ir po terminuotų sutarčių termino pasibaigimo, toliau naudojosi paslaugomis, todėl abi sutartys buvo pratęstas vieneriems metams, o ieškovė, žinodama, kad atsakovė nuolat vėluodavo susimokėti už paslaugas, sutarčių iš karto nenutraukė, nes sutarties nutraukimas ieškovės teisė, bet ne pareiga, ir jas nutraukė tik 2013-01-31. Vertindamas šalių elgesį ir santykius sutarčių vykdymo metu teismas konstatavo, kad atsakovė nevykdė pareigos atsiskaityti už suteiktas paslaugas, jos skola ieškovei tęsėsi nuo 2010-12-31, kai skola buvo 8,08 Lt, ir ji nuolat augo, atsakovei nesistemingai mokant už suteiktas paslaugas. Teismas ieškovės ieškinį dėl skolos priteisimo už laikotarpį nuo 2010-12-31 iki 2013-01-31 tenkino iš dalies, atsižvelgdamas į tai, kad mėnesinė įmoka už kabelinės televizijos paslaugas buvo 10,00 Lt, už interneto paslaugas 40,00 Lt, bendra suma 50,00 Lt. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepagrindė savo reikalavimų ta apimtimi, kuria paskaičiavo 2012-03-31, 2012-04-30, 2012-12-31, 2013-01-31 mėnesiais ne po 50,00 Lt, o po 55,00 Lt, o 2012-05-31 - 60,00 Lt. Taipogi, teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovei ilgą laiką nemokant už paslaugas, ieškovė nesiėmė priemonių išsiaiškinti nemokėjimo priežasčių, nestabdė paslaugų tiekimo ir nenutraukė sutarčių. Todėl, teismas, aiškindamas šalių sudarytas sutartis bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, pripažino, kad iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 562,92 Lt skola ir delspinigiai už laikotarpį nuo 2010-12-31 iki 2012-10-23 (iki sutarties pratęsimo termino). Teismas atsižvelgdamas į įstatymo nustatytą sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą dėl netesybų (delspinigių) išieškojimo (LR CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas), iš atsakovės ieškovės naudai priteisė delspinigius už šešis mėnesius 203,76 Lt sumoje.

7III. Apeliacinio skundo argumentai

8Apeliaciniu skundu atsakovė V. L. prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-01-30 sprendimą pakeisti ir priteisti ieškovės naudai skolą, kuri susidarė teikiant paslaugas iki 2012-03-31, 0,05 procento dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos pagal sutartis iki 2012-03-31 priskaičiuotos įsiskolinimo sumos už kiekvieną uždelstą dieną už 6 mėnesių laikotarpį iki ieškinio pateikimo teismui dienos, bylinėjimosi išlaidas ieškovei priteisti proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

91. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino ieškovės nurodytas aplinkybes, kad prieiga prie interneto nebuvo panaikinta. Nors laidai buvo išvedžioti, tačiau interneto paslauga naudotis buvo neįmanoma dėl to, kad buvo blokuota prieiga prie interneto. Taip pat teismas neteisingai interpretavo ieškovės kabelių, atvestų paslaugų teikimui, buvimą apeliantės bute. Faktas, jog kabeliai yra suvynioti ir padėti apeliantės bute koridoriuje, nereiškia to, kad pagal jų buvimo ar nebuvimo bute faktą reikia įvertinti sutarties nutraukimo faktą. Teismas neteisingai pasisakė ir dėl sutarties nutraukimo 2013-01-31, kadangi ieškovės darbuotojai buvo atvykę atjungti kabelių išeinančių iš apeliantės buto į jų perdavimo sistemos bloką 2013-kovo mėnesį, sausio mėnesį jokie veiksmai nebuvo atlikti, o pavasarį atliktas fizinis veiksmas negali būti vertinamu sutarties nutraukimo momentu, jei jokio kito rašto, išskyrus apeliantės nurodytąjį 2012 m. pavasarį gautą dėl sutarties nutraukimo, pateikta nebuvo. Po 2012 m. kovo arba balandžio mėn. vienintelis dokumentas, kurį apeliantė gavo buvo 2013 m. pabaigoje pateiktas ieškovės ieškinys. Apeliantės teigimu, 2012 m. kovo arba balandžio mėn. pradžioje gavusi raštą dėl sutarčių nutraukimo nesiėmė papildomų veiksmų, (nutraukti sutartį, sustabdyti laikinai paslaugų teikimą ar derėtis dėl mokėjimo atidėjimo), nes jų pagal sutartį ir neturi būti imamasi, kai sutartys ieškovės vienašališkai nutraukiamos atitinkamais pagrindais. Remdamasi išdėstytais motyvais apeliantė sutinka sumokėti susidariusį įsiskolinimą (su delspinigiais 230,82 Lt) iki 2012 m balandžio mėnesio, t.y. iki to laikotarpio, kada apeliantė gavo pranešimą apie nutraukiamas dėl skolos sutartis, bei užsisakė kito operatoriaus teikiamas visiškai analogiškas paslaugas.

102. Pirmosios instancijos teismo priteisti delspinigiai yra nepagrįstai dideli, sudaro pusę skolos sumos. Ieškovė savo patirtų nuostolių byloje neįrodinėjo, todėl apeliantė prašo mažintini delspinigius iki 0,05 procento dydžio už kiekvieną uždelstą sumokėti dieną nuo tos sumos, kuri bus priteista. Būtent tokio dydžio palūkanos yra nustatytos LR CK 6.210 straipsnyje ir teismų praktikoje laikomos minimaliais nukentėjusios šalies nuostoliais.

11IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

13Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

14Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl skolos ir delspinigių priteisimo už kabelinės televizijos ir interneto paslaugų teikimą, pagrįstumo bei teisėtumo.

15Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė „KLI LT“, UAB ir atsakovė V. L. 2009-10-23 sudarė kabelinės televizijos paslaugų teikimo sutartį Nr. 1899 dėl naudojimosi kabelinės televizijos teikiamomis paslaugomis ir apmokėjimo už jas (10-11 b.l., c.b. Nr. 2-1879-715/2013). Pagal šios sutarties 7.1 punktą šalys susitarė, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja 1 (vienus) metus; jeigu nei viena iš susitariančių šalių likus 1 mėnesiui iki sutarties galiojimo termino pabaigos nepateikia raštiško pasiūlymo kitai šaliai nutraukti sutartį, tai ši sutartis laikoma neterminuota, automatiškai pratęsiama kasmet vieniems metams ir galioja tol, kol jos nenutraukia bet kuri šalis, pranešusi apie tai raštu kitai šaliai ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį iki sutarties nutraukimo. Pagal sutarties 7.4 punktą sutartis gali būti nutraukiama operatoriaus iniciatyva abonentui per 1 mėnesį nuo paslaugų teikimo nutraukimo dienos nesumokėjus mokesčių operatoriui arba abonentui nevykdant kitų sutartyje numatytų įsipareigojimų. Iš priedo Nr. 1 prie kabelinės paslaugų teikimo sutarties Nr. 1899 matyti, kad šalys susitarė, jog abonentinis mokestis už kabelinės televizijos paslaugas sudarys 10,00 Lt (12 b.l. c.b. Nr. 2-1879-715/2013). Iš priedo Nr. 3 prie kabelinės paslaugų teikimo sutarties Nr. 1899 matyti, kad akcijos metu „Išbandyk televiziją nemokamai“ iki 2009-12-31 abonentas prie kabelinės televizijos tinklo prijungiamas nemokamai, o pasibaigus šiam terminui ir raštu nepranešus apie sutarties nutraukimą nuo 2009-12-01 automatiškai įsigalioja kabelinės tv paslaugų teikimo sutartis (14 b.l. c.b. Nr. 2-1879-715/2013). Iš paslaugų suteikimo akto Nr. 4449969 ir ryšio įrangos perdavimo akto Nr. 999995601 matyti, kad atsakovei kabelinės televizijos paslauga įvesta 2009-10-27 (15 b.l. c.b. Nr. 2-1879-715/2013). 2009-10-23 ieškovė ir atsakovė taip pat sudarė interneto paslaugų teikimo sutartį Nr. 5070, kuria šalys susitarė, kad tiekėjas (ieškovė) suteikia klientui (atsakovei) prisijungimo prie interneto tinklo paslaugas, kurias klientas užsako užpildydamas priedą prie sutarties (16-17 b.l. c.b. Nr. 2-1879-715/2013). Sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja 18 mėnesių; jeigu nei viena iš susitariančių šalių likus 1 mėnesiui iki sutarties galiojimo termino pabaigos nepateikia raštiško pasiūlymo kita šaliai nutraukti sutartį, tai ši sutartis laikoma neterminuota, automatiškai pratęsiama kasmet vieneriems metams ir galioja tol, kol jos nenutraukia bet kuri šalis, pranešusi apie tai raštu kitai šaliai ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį iki sutarties nutraukimo (sutarties Nr. 5070 5.1 punktas). Sutartis gali būti nutraukia tiekėjo iniciatyva klientui per 1 mėnesį nuo paslaugų teikimo nutraukimo dienos nesumokėjus mokesčių tiekėjui arba klientui nevykdant kitų sutartyje numatytų įsipareigojimų (sutarties Nr. 5070 5.5 punktas). Iš priedo Nr. 1 prie sutarties Nr. 5070 matyti, kad interneto paslaugų teikimo abonentinis mokestis sudarė 40,00 Lt, laikinas paslaugos sustabdymas 1 mėnesiui – 10,00 Lt, nuo 2009-09-01 devynis mėnesius abonentiniam mokesčiui taikoma 100 procentų nuolaida (18 b.l. c.b. Nr. 2-1879-715/2013). Iš paslaugų suteikimo akto Nr. 4449970 ir ryšio įrangos perdavimo akto Nr. 999995601 matyti, kad atsakovei interneto paslauga įvesta 2009-10-29 (19 b.l. c.b. Nr. 2-1879-715/2013). Iš ieškovės nurodytų aplinkybių ir pateiktos skolos ir delspinigių priskaičiavimo pažymos matyti, kad atsakovės skola už ieškovės suteiktas kabelinės televizijos ir interneto paslaugas 2013-03-31 sudarė 1186,69 Lt, tame tarpe 755,82 Lt skola ir 430,88 Lt delspinigiai. Skola skaičiuota nuo 2010-12-31 iki 2013-01-31, delspinigiai skaičiuoti už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2013-04-30 (20, 29 b.l. c.b. Nr. 2-1879-715/2013). Atsakovė bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad įsiskolinimo suma nepagrįstai skaičiuojama iki 2013-03-31, kadangi 2012 m. kovo mėnesio pabaigoje arba balandžio pradžioje ieškovė atsiuntė pranešimą, kad vienašališkai nutraukia sutartis bei reikalauja sumokėti susidariusį įsiskolinimą. Atsakovė pranešimo neišsaugojo, tačiau teigė, kad atitinkamai reaguodama į ieškovės atsiųstą pranešimą 2012-04-18 užsisakė kito operatoriaus TEO LT, AB analogiškas paslaugas, be to ieškovė paslaugų atsakovei nebeteikė nuo 2012 m. pradžios. Iš atsakovės pateikto prie 2012-04-18 sutarties Nr. ERTV60772823-120416 interneto ir daugiakanalės televizijos paslaugos/-ų užsakymo Nr. 30011415 matyti, kad atsakovė iš kito operatoriaus TEO LT, AB užsisakė interneto ir TV paslaugas (interaktyvioji GALA), paslaugos terminas iki 2014-04-18 (37 b.l. c.b. Nr. 2-1879-715/2013). Iš TEO LT, AB 2013-07-01 pažymos matyti, kad atsakovė yra TEO LT, AB abonentas ir nuo 2012-07-01 iki 2013-04-01 atsakovei buvo pateikta sąskaitų sumokėj 578,57 Lt, gauta įmokų 578,57 Lt. Teismo posėdžio metu atsakove paaiškino, kad pirmus mėnesius po sutarties sudarymo su kitu operatoriumi, jai TEO LT, AB sąskaitos iki 2012-07-01 nebuvo siunčiamos dėl taikytos akcijos (2014-01-24 teismo posėdžio garso įrašas). Bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovas nurodė, kad sutartys su atsakove buvo nutrauktos 2013-01-31, iki tol paslaugos atsakovei nebuvo apribotos, jos buvo teikiamos. Prie nagrinėjamos bylos prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-1879-715/2013 teismui pateiktame dublike ieškovė nurodė, kad 2012 m. kovo – balandžio mėnesio siųstu pranešimu informavo atsakovę ne apie sutarties nutraukimą, o apie laikiną paslaugų teikimo nutraukimą (46 b.l. c.b. Nr. 2-1879-715/2013). Pirmosios instancijos teisme posėdžio metu ieškovės atstovas iš pradžių teigė minėto rašto turinio neatsimenantis, kadangi įmonėje dirba 60 darbuotojų. Po to paaiškino, kad visa informacija susijusi su klientu yra registruojama įmonės serveryje, atsakovei galėjo būti siunčiamas pranešimas dėl skolos apmokėjimo ir galimo paslaugų nutraukimo. Ieškovės atstovas taip pat pažymėjo, kad pranešimai atsakovei buvo siunčiami 2011 m. 11 mėnesį, 2012 m. gegužės mėnesį, 2012 m. balandžio mėnesį bei 2012 m. gegužės mėnesį bei nurodė, kad pranešimų išsiuntimą patvirtinančių įrodymų pateikti negali, taip pat negali konkrečiai nurodyti kokiu būdu buvo siunčiami pranešimai atsakovei, tik paminėjo, kad 2012 m. gegužės mėnesio pranešimas išsiųstas registruotu laišku (2014-01-24 teismo posėdžio garso įrašas). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad teismui ieškovė nepateikė nei vieno atsakovei siųsto pranešimo kopijos, taip pat byloje nėra pateikta jokių duomenų apie sutarčių su atsakove nutraukimą nuo 2013-01-31.

16Pirmosios instancijos teismas įvertęs byloje esančius parodymus ir šalių paaiškinimus, padarė išvadas, kad atsakovė su ieškove sudarytas sutartis vykdė netinkamai ir nesąžiningai. Teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog 2012 m. pavasarį jai buvo siųstas pranešimas apie sutarties nutraukimą, bei pripažino, kad ieškovė sutartis nutraukė 2013-01-31. Teismas pažymėjo, kad sutarčių nutraukimas, nors atsakovė ir vėluodavo susimokėti už paslaugas, buvo ieškovės teisė, bet ne pareiga. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju skolos priteisimas ieškovei iš atsakovės už laikotarpį nuo 2010-12-31 iki 2012-10-23 (iki sutarties pratęsimo termino) atitinka sutarčių aiškinimo taisykles bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.

17Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs išdėstytas faktines aplinkybes, šalių paaiškinimus, byloje esančius įrodymus turi pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir sprendžia, jog teismas nenustatė ir nesiaiškino esminių bylos aplinkybių, susijusių su paslaugų sutarčių nutraukimo momentu, neįvertino, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilo iš vartojimo teisinių santykių ir teismas tokio pobūdžio bylose turi būti aktyvus, ex officio identifikuoti vartojimo sutartis ir taikyti tiek bendrus visoms vartojimo sutartims, tiek sutarties rūšies nulemtus vartotojo teisių gynimo būdus. Kasacinis teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad vartotojų teisių gynimo bylų specifika lemia teismo pareigą būti aktyviam procese (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nagrinėjamu atveju yra LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas panaikinti skundžiamo teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

18Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad sutarties laisvės principas sudarant sutartį yra tinkamai įgyvendinamas, jeigu civilinių teisinių santykių subjektai yra lygiavertės padėties. Jeigu kuris nors šių santykių subjektas dominuoja kito atžvilgiu, gali kilti abejonių dėl sutarties šalių lygybės nustatant sutarties sąlygas, išskyrus atvejus, kai šios nustatytos imperatyviųjų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2008). Siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko). Vartotojo, dalyvaujančio vartojimo sutartiniuose santykiuose, derybinės galios yra apribotos, neretai šis asmuo nepasirengęs deryboms arba nesugeba derėtis. Vartojimo sutartys dažniausiai sudaromos prisijungimo būdu, naudojant standartines sutarčių sąlygas, kurios nėra individualiai aptariamos, todėl vartotojas yra priverstas priimti jam primetamas stipraus kontrahento siūlomas sutarties sąlygas arba apskritai atsisakyti sutarties. Nurodytos aplinkybės lemia, kad sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Sutartis kvalifikuojama vartojimo sutartimi, jei ji atitinka šiuos požymius: a) prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; b) fizinis asmuo prekes ar paslaugas įsigyja savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; c) prekes ar paslaugas teikia verslininkas ar asmuo, vykdantis profesinę veiklą. Aiškinant vartojimo sutartis, turi būti taikomos ne tik bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau LR CK) 6.193-6.195 straipsniai), bet ir speciali LR CK 6.193 straipsnio 4 dalyje, LR CK 6.188 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo taisyklė (vadinamoji contra proferentem taisyklė), kad, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Vartojimo sutarties instituto specifika taip pat išryškėja teisiškai reguliuojant sutarčių pabaigą (sutarties nutraukimą ar atsisakymą). Daugeliu atveju vartotojui suteikiama teisė atsisakyti vartojimo sutarties ar nutraukti sutartį palankesne tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. 30. Teismų praktika. 2009, 30). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad kai paslaugos tiekėjas yra verslininkas, įrodinėjimo našta negali būti perkeliama silpnesniajai šio santykio šaliai – vartotojui (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2006). Nagrinėjamu atveju įvertinus tai, kad šalių pasirašytos sutartys atitinka visus vartojimo sutarčių požymius – atsakovė yra fizinis asmuo, paslaugas iš ieškovės įsigijo asmeniniams poreikiams, ieškovė yra verslininkas, kurio profesinė veikla yra interneto, elektroninių ryšių paslaugų teikimas (8 b.l. c.b. 2-1879-715/2013), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl ginčo sutarčių kvalifikavimo vartojimo sutartimi, nepagrįstai neatsižvelgė į tokių bylų nagrinėjimo specifiką bei nevertino faktinių bylos aplinkybių vartojimo teisinius santykius reglamentuojančių įstatymo normų (LR CK 6.644-6.671, 6.672-6.680, 6.716-6.723 straipsniai), ir kasacinio teismo praktikos kontekste.

19Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas spręsdamas, kad nagrinėjamu atveju paslaugų teikimo sutartys tarp šalių buvo nutrauktos nuo 2013-01-31, tokio sprendimo nemotyvavo ir nenurodė kokiais įrodymais remiantis padarė tokias išvadas. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Iš byloje esančių kabelinės televizijos paslaugų teikimo sutarties Nr. 1899 ir interneto paslaugų teikimo sutarties Nr. 5070 turinio matyti, kad apie sutarties nutraukimą kitai šaliai yra pranešama raštu (sutarties Nr. 1899 7.1 punktas, sutarties Nr. 5070 5.1 punktas), tačiau duomenų apie ieškovės rašytinį sutarties nutraukimą 2013-01-31 byloje nėra pateikta. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 67 straipsnis numato, kad viešojo ryšių tinklo ir (ar) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjas privalo užtikrinti abonentui ar registruotam elektroninių ryšių paslaugų naudotojui galimybę be kliūčių susipažinti su viešojo ryšių tinklo ir (ar) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjo sukauptais su abonentu susijusiais duomenimis; atskiru rašytiniu prašymu abonentas gali pareikalauti su abonentu susijusios visos ar dalinės (pavyzdžiui, detalios sąskaitos už per tam tikrą laikotarpį suteiktas elektroninių ryšių paslaugas) patvirtintos duomenų kopijos. 2005 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. 1V-1160 patvirtintų elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 11 punktas nustato, kad sutartis gali būti nutraukta teikėjo iniciatyva sutartyje nurodytu būdu, jei abonentas iš esmės pažeidžia sutartį, iš anksto, ne vėliau kaip prieš teisės aktų ar sutartyje nustatytą terminą, bet ne trumpesnį kaip 5 darbo dienos, apie tai pranešus abonentui. Abonentui pareikalavus, teikėjas privalo nemokamai arba už sąnaudomis pagrįstą užmokestį pateikti abonentui detalią sąskaitą ir papildomas sąskaitos detales apie visas jam suteiktas paslaugas, už kurias jis privalo mokėti, įskaitant papildomas paslaugas, joje atskirai nurodant kiekvienos paslaugos suteikimo pradžios datą ir laiką, pagal abonento pasirinktą mokėjimo planą kiekvienos suteiktos paslaugos trukmę ar perduotų duomenų kiekį (Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 55 punktas). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neišreikalavo ir neįpareigojo ieškovės pateikti įrodymų, patvirtinančių sutarčių nutraukimo faktą, atsakovei siųstų pranešimų kopijų, 2012 m. kovo ar balandžio mėnesio siųsto pranešimo kopijos (nors ieškovė nurodė, kad visą informaciją susijusią su klientais saugo įmonės serveryje), nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė atsakovei, kaip silpnesniajai vartojimo santykių šaliai. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino esminės bylos aplinkybės – sutarčių nutraukimo momento, nesant pateiktiems jokiems objektyviems įrodymams konstatavo, kad šalių sutartys nutrauktos 2013-01-31, skolą priteisė iki 2012-10-23, nors vertino, kad sutartys nutrauktos nuo 2013-01-31. Atsižvelgiant į tai, kad ginčas kilęs iš vartojimo santykių, pirmosios instancijos teismas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą būti aktyvus ir, savo iniciatyva rinkti įrodymus (sutarties silpnesniosios šalies gynimo interesais) bei įpareigoti ieškovę pateikti visus teisingam ir objektyviam bylos išnagrinėjimui reikalingus įrodymus. Atkreiptinas dėmesys, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovė kėlė klausimą dėl sutarties nutraukimo faktą patvirtinančių įrodymų pateikimo, tačiau pirmosios instancijos teismas į šį atsakovės prašymą neatsižvelgė. Be to apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalims nurodant priešingas aplinkybes dėl ginčo laikotarpiu galimybės naudotis interneto paslaugomos (ieškovė teigia, kad atsakovė galėjo naudotis interneto prieiga, o atsakovė teigia, kad interneto paslaugos buvo užblokuotos), pirmosios instancijos teismas turėjo įpareigoti ieškovę, esant techninėms galimybėms, pateikti įrodymus apie tai kiek ginčo laikotarpiu, nuo 2012-03-31 iki 2013-03-31, atsakovė sunaudojo interneto tinklu perduodamų duomenų (nurodyti perduotų duomenų kiekį). Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino. Be to atkreiptinas dėmesys, kad ieškovei, kaip verslo subjektui, savo srities profesionalui, taikomi aukštesni rūpestingumo reikalavimai, todėl ieškovė teigdama, kad atsakovei buvo siunčiami kitokio turinio, nei nurodo atsakovė, pranešimai, privalėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o tokių įrodymų nepateikus, pirmosios instancijos teismas privalėjo atitinkamai šias aplinkybes įvertinti ir ginčą spręsti remiantis contra proferentem principu.

20Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuose nurodydamas, kad nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodė, jog sutartys tarp šalių buvo nutrauktos nuo 2012-03-31, bei vertindamas, kad sutartys buvo nutrauktos nuo 2013-01-31, o skolos priteisimas iki 2012-10-23 atitinka šalių sudarytas sutartis, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, tokių išvadų tinkamai nemotyvavo, pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias visapusišką ir objektyvų įrodymų vertinimą ir tyrimą, neištyrė bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su paslaugų sutarčių nutraukimo momentu, nepasisakė dėl sutarčių kvalifikavimo vartojimo sutartimis, nenagrinėjo ir nevertino sutarčių nutraukimo, atsakovės nurodytų argumentų pagrįstumo. Teismas, būdamas aktyvus su vartojimo santykiais susijusiose bylose, nepagrįstai neįpareigojimo ieškovės pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius atsakovei siųstų pranešimų faktą ir turinį, įrodyti faktines aplinkybes, susijusias su ginčo paslaugų teikimu (nurodyti ginčo laikotarpiu interneto tinklu perduotų duomenų kiekį). Nurodyti argumentai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patvirtina, kad dėl byloje tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties bei pobūdžio, tai pat dėl įrodymų gavimo galimybių byla turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, ir kad byloje pateiktų duomenų mastas bei turinys neduoda galimybės nustatytus procesinius trūkumus ištaisyti apeliacinės instancijos teisme. Dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti, todėl yra naikintinas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti Mažeikių rajono apylinkės teismui (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad taikant LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o jų apeliacinės instancijos teismas negali atskleisti dėl ribotai pateiktų įrodymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (LR CPK 8 straipsnis). Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga. Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi pašalinti aukščiau nurodytus procesinius pažeidimus, tinkamai nustatyti su bylos nagrinėjamu dalyku susijusias faktines aplinkybes, išreikalauti ieškovės atsakovei siųstų pranešimų kopijas, įrodymus, susijusius su sutarčių nutraukimu nuo 2013-01-31.

21Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš naujo nagrinėdamas bylą ir spręsdamas klausimą dėl delspinigių dydžio pagrįstumo pirmosios instancijos teismas turi atsižvelgti į tai, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas yra kompensuoti galimus kreditoriaus nuostolius, skolininkui neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės. Netesybas, mokamas baudos forma, reglamentuoja LR CK 6.71 straipsnio 2 dalis, kurioje įtvirtinta, kad netesybos gali būti nurodytos konkrečia pinigų suma arba užtikrinamosios prievolės sumos procentu. Kai už prievolės įvykdymo termino praleidimą nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį, laikoma, kad netesybos mokamos delspinigių forma (LR CK 6.71 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, p. 424-452). Civiliniame kodekse nustatyta netesybų mažinimo teisė (LR CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis), o teismo teisė mažinti palūkanas kyla iš LR CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatų, pagal kurias šalių susitarimas dėl palūkanų privalo neprieštarauti įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (LR CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (LR CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys. Įstatyme įtvirtinti tik du netesybų mažinimo pagrindai: mažinamos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) netesybos (LR CK 6.73 straipsnio 2 dalis, LR CK 6.258 straipsnio 3 dalis) arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (LR CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Aiškiai per didelėmis netesybomis kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstami 0,2 proc. dydžio delspinigiai, už kiekvieną praleistą dieną, sudarantys 73 proc. per metus, todėl dažnu atveju toks delspinigių dydis teismo mažinamas iki 7,3 proc. per metus, t. y. iki 0,02 proc. už kiekvieną uždelstą dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, p. 424-452). Teismui sprendžiant netesybų dydžio klausimą būtina nustatyti protingą ir pagrįstą kreditoriaus ir skolininko interesų balansą.

22Įvertinus išdėstytą aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismas, pažymi, kad LR CPK 260 straipsnis numato, kad teismo sprendimas priimamas, kai ištirti ir įvertinti visi įrodymai ir teismas gali išspręsti visų byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimą. Nagrinėjamu atveju byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kadangi šios bylos nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme prieštarautų apeliacijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas.

23Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą naikinti visa apimtimi, nes tik pašalinus apeliacinės instancijos teismo nurodytus procesinius pažeidimus ir ištyrus visas aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimo dalyku, spręstinas byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumas.

24Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju nepriteistinos, nes jų paskirstymo klausimą spręs pirmosios instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą šioje byloje.

25Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

26Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

27Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

28Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovė „KLI LT“, UAB kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama... 4. Atsakovė V. L. su pareikštu ieškiniu sutiko iš dalies, prašė teismo... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Mažeikių rajono apylinkės teismas 2014-01-30 sprendimu ieškinį tenkino iš... 7. III. Apeliacinio skundo argumentai... 8. Apeliaciniu skundu atsakovė V. L. prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo... 9. 1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino ieškovės nurodytas... 10. 2. Pirmosios instancijos teismo priteisti delspinigiai yra nepagrįstai dideli,... 11. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 12. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. ... 13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 14. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl skolos ir delspinigių priteisimo už... 15. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė „KLI LT“, UAB ir atsakovė V. L.... 16. Pirmosios instancijos teismas įvertęs byloje esančius parodymus ir šalių... 17. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs išdėstytas faktines aplinkybes,... 18. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad... 19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas... 20. Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas... 21. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš naujo nagrinėdamas... 22. Įvertinus išdėstytą aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismas,... 23. Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinio... 24. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju... 25. Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio... 26. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti... 27. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.... 28. Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims....