Byla 2A-258-180/2017
Dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų M. D., R. H., D. K., V. P., A. J. S. ir A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. dalinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4589-467/2016 pagal ieškovų M. D., R. H., D. K., V. P., A. J. S. ir A. V. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“, dalyvaujant trečiajam asmeniui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovai M. D., R. H., D. K., V. P., A. J. S. ir A. V. kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti negaliojančiomis kiekvieno iš jų 2011 m. su atsakove BAB banku „Snoras“ sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis ir taikyti restituciją – pripažinti pagal šias sutartis sumokėtas sumas bankui jų lėšomis asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ), priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovai nurodė, kad jie visi, išskyrus A. J. S. ir A. V., į obligacijas investuotus pinigus arba jų dalį prieš sudarydami ginčijamas sutartis laikė banke „Snoras“ kaip terminuotus indėlius. Ieškovė A. J. S. paaiškino, kad buvo pardavusi paveldėtą žemę ir gautus pinigus norėjo investuoti, ieškovas A. V. – kad norėjo kaip indėlį banke „Snoras“, apie kurį iš pažįstamų girdėjo daug gerų atsiliepimų, padėti po išėjimo į pensiją gautus pinigus. Visi ieškovai į banką „Snoras“ atvyko pratęsti turimų terminuotų indėlių sutarčių arba sudaryti naujų, tačiau banko darbuotojai kiekvienam iš jų pasiūlė įsigyti obligacijų.
  3. Ginčijamų sutarčių pasirašymą, ieškovų teigimu, lėmė tai, kad banko darbuotojai akcentavo, jog obligacijos nėra rizikingas finansinis produktas, yra apdraustos kaip terminuotas indėlis. Visi ieškovai buvo pripažinti neprofesionaliais investuotojais. Ieškovai teigė nežinoję, kad obligacijoms negalioja indėlių draudimas, nes, jeigu būtų žinoję, nebūtų tokių finansinių produktų įsigiję. Ieškovai buvo atsakovės tyčia suklaidinti dėl pasirašomų sutarčių esmės bei rizikos – atsakovės darbuotojai juos įtikino, kad jų pasirašomomis sutartimis įsigyjamas produktas – obligacijos, yra valstybės draustas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Be to, atsakovė ginčo sutarčių sudarymo metu padarė daug itin šiurkščių bei tyčinių savo pareigų ieškovams pažeidimų, dėl ko yra konstatuotinas akivaizdus banko siekis suklaidinti ieškovus dėl ginčo sutarčių esmės bei pastariesiems tenkančios rizikos.
  4. Didžioji dalis ieškovų, pasirašydami ginčijamas sutartis, buvo pensinio amžiaus, specialaus vidurinio išsilavinimo, niekada anksčiau nebuvo investavę į vertybinius popierius, obligacijas.
  5. Ieškinio reikalavimus dėl obligacijų įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ieškovai iš esmės grindė CK 1.90, 1.91 straipsnių pagrindu.
  6. Pripažinus ginčo sutartis negaliojančiomis, ieškovai prašė taikyti restituciją – pripažinti pagal šias sutartis sumokėtas sumas bankui jų lėšomis asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ.

5II. Pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 1 d. daliniu sprendimu sustabdė bylą dalyje dėl ieškovės M. D. reikalavimo pripažintini negaliojančia 2011 m. lapkričio 2 d. obligacijų pasirašymo sutartį ir ieškovo V. P. reikalavimo pripažinti negaliojančia 2011 m. spalio 30 d. obligacijų pasirašymo sutartį iki Lietuvos Aukščiausiame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-3-8-701/2016; kitoje dalyje – ieškinį atmetė; priteisė iš kiekvieno ieškovo atsakovei – po 10 Eur, trečiajam asmeniui – po 3 Eur, bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovų M. D. ir V. P. su banku atitinkamai 2011 m. lapkričio 2 d. ir 2011 m. spalio 30 d. sudarytos obligacijų pasirašymo sutartys nebuvo įsigaliojusios iki banko veiklos sustabdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-8-701/2016 kreipėsi į Teisingumo Teismą, prašydamas priimti prejudicinį sprendimą dėl tam tikrų 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų bei dėl 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų nuostatų aiškinimo ir taikymo, be kita ko, išaiškinti, ar tokios lėšos, kurios asmens buvo įmokėtos į asmeninę banko sąskaitą, siekiant įgyti banko obligacijų, ir asmens sutikimu buvo nurašytos bei pervestos į banko vardu atidarytą sąskaitą, skirtą būsimai obligacijų emisijai apmokėti, šiai emisijai neįsigaliojus, turėtų būti laikomos draudimo objektu pagal IĮIDĮ nuostatas; jei tokios lėšos laikytinos draudimo objektu, pagal kurią iš draudimo sistemų – indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo – šios lėšos yra apdraustos ir jų praradimas turėtų būti kompensuojamas. Įvertinęs tai, kad nagrinėjamos civilinės bylos dalies dėl ieškovų M. D. ir V. P. 2011 m. lapkričio 2 d. bei 2011 m. spalio 30 d. sudarytų obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir paminėtos civilinės bylos faktinės aplinkybės iš esmės sutampa, siekdamas teisingai išspręsti bylą teismas sprendė, kad nagrinėjama byla nurodytoje dalyje stabdytina iki kasaciniame teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-3-8-701/2016, o kitoje dalyje – priimtinas dalinis sprendimas.
  3. Teismas nustatė, kad sudarydami su atsakove neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, ieškovai pasirašytinai patvirtino, kad gavo ir susipažino, be kita ko, su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu atsižvelgiant į jo vykdomą veiklą Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje, aprašymu. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių priedo „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkte yra nurodyta, kad „<...> banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“.
  4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015, kurioje buvo nagrinėjamas draudimo apsaugos indėlių sertifikatams ir obligacijoms taikymo klausimas, išaiškino, jog pastarųjų atžvilgiu netaikytina IĮIDĮ nustatyta draudiminė apsauga. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad bankas „Snoras“, platindamas ginčo finansines priemones (obligacijas), netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytas pareigas, t. y. pareigą aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliam investuotojui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius. Teismas pripažino, kad obligacijos programos prospekto ir emisijos galutinių sąlygų formalus įteikimas neprofesionaliam investuotojui nelaikytinas tinkamu informacijos apie obligaciją atskleidimu neprofesionaliam investuotojui. Tokį vertinimą kasacinis teismas motyvavo nurodytų dokumentų apimties dydžiu ir turinio specifika. Kasacinis teismas taip pat sprendė, kad aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų neatitinka ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje vartojama formuluotė „<...> banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“. Nepaisant to, kasacinis teismas pripažino, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys, netinkamai informuojant investuotoją, yra toks esminis, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo.
  5. Teismas pažymėjo, kad kasacinio teismo praktikoje aiškinant ir taikant CK 1.90 straipsnio nuostatas pažymėta, jog sulydimu laikomas neteisingas sudaromo sandorio suvokimas – suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).
  6. Nustatinėdamas ieškovų suklydimo faktą, teismas, įvertinęs kiekvieno ieškovo asmeninių savybių ir kitų aplinkybių visumą, sprendė, kad kiekvieno konkretaus ieškovo asmeninės savybės leido jį prilyginti vidutiniam vartotojui. Visi ieškovai turėjo investavimo į banko indėlius patirties ir pakeitė investicijų formą į ginčo obligacijas, siekdami gauti didesnes palūkanas. Teismas nurodė, kad rūpestingai savo nuosavybe besirūpinančio vidutinio vartotojo žinių lygis leidžia suvokti, kad obligacijos nėra draudžiamos nuo jas išleidusio banko nemokumo. Be to, tik du iš visų ieškovų – M. D. ir V. P., nurodė, kad ginčo sutartis skaitė, kiti aiškino sutarčių neskaitę dėl to, kad ji buvo didelės apimties, kad pasitikėjo banko darbuotojais, kad banke buvo didelė laukiančiųjų eilė. Nepaisant to, kad po ginčo sutarčių sudarymo ieškovai turėjo pakankamai laiko pasidomėti obligacijų, kaip vertybinių popierių, reikšme, šiam finansiniam produktui būdinga rizika, ieškovai jokių veiksmų nesiėmė (nesikreipė į banką dėl sutarčių sąlygų paaiškinimo, patikslinimo etc.) ir sutarčių sąlygomis pradėjo domėtis tik po to, kai atsakovei buvo iškelta bankroto byla.
  7. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad patys ieškovai sutarčių sudarymo metu elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, todėl vien atsakovės neteisėti veiksmai – nepakankamas obligacijų draudžiamumo aspekto atskleidimas, nepakankami konstatuoti, kad visi ieškovai buvo suklaidinti dėl sudarytų sandorių esmės.
  8. Ginčo sandorių negaliojimą motyvuodami ir CK 1.91 straipsnio pagrindu (dėl apgaulės sudaryto sandorio negaliojimas), ieškovai privalėjo įrodyti, kad, sudarydami sandorius, jie turėjo klaidingas prielaidas apie egzistavusias esmines sandorio faktines aplinkybes, kad atsakovė savo veiksmais siekė, jog jie (ieškovai) nesuvoktų esminių sudaromų ginčijamų sandorių aplinkybių, kad sandorių sudarymą lėmė išimtinai atsakovės veiksmai, nuslepiant esminę informaciją bei pateikiant tik pastarajai naudingą informaciją. Teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė nei vienos iš anksčiau paminėtų aplinkybių (CPK 178 str.), todėl atsisakė pripažinti sandorius negaliojančiais dėl jų sudarymo apgaulės įtakoje.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8

  1. Ieškovai – M. D., R. H., D. K., V. P., A. J. S. ir A. V., apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Skundžiame sprendime nurodyta aplinkybė, kad ieškovai, pasirašydami neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, patvirtino, jog susipažino su finansinių priemonių ir joms būdingos rizikos aprašymu, yra nepagrįsta, nes ieškovai su paminėtu aprašymu nebuvo niekuomet supažindinti. Remiantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013), būtent atsakovė privalėjo įrodyti, kad ji tinkamai supažindino ieškovus su paminėtos rizikos aprašymu, tačiau atsakovė nurodytą aplinkybę įrodinėjo tik tuo, kad ieškovai pasirašė ginčo sutartis, o pastarosiose buvo nurodyta, kad jie su rizikos aprašymu yra susipažinę.
    2. Nesutiktina su teismo išvada, kad neperskaitę ginčo sutarčių, ieškovai elgėsi nerūpestingai ir nesąžiningai. Ginčo sutartys sudarė keliolika lapų teksto labai smulkiu šriftu, sutartys buvo sudaromos atsakovės padaliniuose, kuriuose eilėse laukė daug žmonių. Taigi ieškovams nebuvo sudarytos galimybės ramiai perskaityti sutartis. Tai padaryti nurodytomis sąlygomis būtų buvę sudėtinga net ir profesionaliam teisininkui. Be to, nereiktų pamiršti, kad ieškovus su atsakove siejo pasitikėjimo santykiai. Atsakovė buvo labai žinoma ir reklamuojama, todėl ieškovai pasitikėjo jos darbuotojų teikiama informacija, tame tarpe ir tuo, kad atsakovės obligacijos yra draustos indėlių draudimu.
    3. Ieškovai, neturėdami atitinkamos patirties, žinių ir išsilavinimo, neskyrė atsakovės siūlomų produktų ir galvojo, kad obligacijos yra dar viena pastarosios platinama taupymo priemonės rūšis, kuriai taikoma draudiminė apsauga. Aplinkybė, kad ieškovai buvo sudarę daug terminuoto indėlio sutarčių, liudija, jog jie sudarinėjo tik draustų taupymo instrumentų sutartis. Atsižvelgiant į tai, ši ieškovus charakterizuojanti savybė turi būti laikoma įrodančia, kad jiems piniginių lėšų saugumas buvo esminė aplinkybė.
    4. Atsakovė neteisėtai veikė esant interesų konfliktui. Be to, ginčo sutartis sudarė finansų maklerio licencijų neturintys jos darbuotojai. Teismas neįvertino atsakovės tyčinių veiksmų, siekiant obligacijų platinimo tvarką padaryti kiek įmanoma panašesnę į terminuotų indėlių platinimo tvarką.
  2. Atsakovė – BAB bankas „Snoras“, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, priteisti lygiomis dalimis iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
  1. Ieškovai, turėdami patirtį dėl terminuoto indėlio sutarčių su atsakove sudarymo, nenurodė dėl kokių priežasčių jie nesugebėjo įžvelgti skirtumo tarp nurodytų ir obligacijų pasirašymo sutarčių. Be to, reikšminga ir tai, kad dalis ieškovų turėjo įsigiję ir kitų emitentų vertybinių popierių. Bylos nagrinėjimo metu visi ieškovai patvirtino, kad ginčo sandorius paskatino sudaryti didesnės nei už terminuoto indelio sutartį mokėtinos palūkanos.
  2. Ieškovai nepaneigė prezumpcijos, kad jie buvo supažindinti su jų ginčijamais sandoriais susijusiais dokumentais ir juos gavo. Ieškovai taip pat nepateikė įrodymų, kad sutarčių pasirašymo metu ar vėliau, jie kreipėsi į atsakovę dėl nurodytų dokumentų pateikimo ir jų negavo.
  3. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina teismo išvadą, kad obligacijų draudiminės apsaugos aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lėmusi ieškovų apsisprendimą sudaryti ar ne ginčo sandorius. Ieškovams obligacijų pasirašymo sutartys atrodė patraukli ir tinkama pinigų investavimo priemonė, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovai buvo suklaidinti dėl esminių sutarčių sąlygų ar apgauti. Esminiai ginčo sutarčių elementai buvo obligacijų išpirkimo terminas, galimybė jas parduoti anksčiau nustatytos išpirkimo datos, išsaugant didžiąją dalį priskaičiuotų palūkanų, ir mokamų palūkanų dydis.
  4. Nėra pagrindo teigti, kad atsakovė aiškiai ir suprantamai nesuteikė ieškovams visos reikalingos informacijos, kurios pagrindu pastarieji nebūtų supratę siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmės bei joms būdingos rizikos. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad ieškovai buvo klaidinami, nepakankamai informuoti ar verčiami sudarytis ginčo sutartis.
  1. Trečiasis asmuo – VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, atsiliepime į skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovai, pasirašydami neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, patvirtino šių sutarčių specialiosios dalies 2 punkte, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą bei kitus dokumentus. Be to, obligacijų pasirašymo sutarčių 1.22 punkte yra nustatyta, kad pasirašydamas šią sutartį, investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį. Šie įrodymai pagrindžia, kad atsakovė supažindino ieškovus su ginčo finansine priemone ir jai būdingos rizikos aprašymu.
    2. Ieškovai turėjo asmeninę apsisprendimo teisę, kokia apimtimi skaityti pateiktų sutarčių sąlygas, kiek laiko tam skirti, kiek prisiimti aplinkoje esančius galimai negatyvius dirgiklius, kiek rūpestingumo ir atidumo skirti sutarčių sąlygų įvertinimui bei kada priimti sprendimą dėl sutarties pasirašymo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovės darbuotojai būtų vertę ieškovus nedelsiant, nepaskaičius sudaryti ginčo sutartis.
    3. Ieškovai turėjo pakankamai žinių, gyvenimiškos patirties, investavimo patirties, todėl galėjo suprasti obligacijų ir terminuotų indėlių sutarčių skirtumus.
    4. Ginčo sutarčių sudarymo metu galioję teisės aktai nedraudė ir nedraudžia pačiam emitentui platinti savo vertybinius popierius. Ieškovai, įsigydami obligacijas, žinojo, kad tai yra banko obligacijos ir kad jas įsigyja banko padaliniuose, šią informaciją atsakovė buvo atskleidusi viešai prospekte ir galutinėse sąlygose.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9Apeliacinis skundas netenkintinas.

  1. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
  2. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ieškovų M. D., R. H., D. K., V. P., A. J. S. ir A. V. su atsakove banku „Snoras“ 2011 m. sudarytų obligacijų įsigijimo sutarčių, kurių teisėtumą ieškovai kvestionavo CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu. Kaip minėta, skundžiamu daliniu sprendimu pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų reikalavimus dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.
  3. Vienas iš skundo argumentų, kuriais apeliantai grindžia savo nesutikimą su skundžiamu daliniu sprendimu – teismo išvados, kad jie (apeliantai) buvo supažindinti su ginčo finansinėms priemonėms būdingos rizikos aprašymu, nepagrįstumas. Cituodami kasacinio teismo išaiškinimus, pateiktus 2013 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013, apeliantai teigia, kad būtent atsakovė turėjo pareigą įrodyti klientų supažindinimo su rizikos aprašymu aplinkybę, tačiau tokia aplinkybė byloje niekaip nebuvo įrodinėjama. Kolegija su tokia apeliantų pozicija nesutinka.
  4. Kaip minėta, atsakovės pareiga įrodyti, kad atliko veiksmus, kurie galėtų būti laikomi tinkamu kitos sutarties šalies supažindinimu su sutarties sąlygomis, skunde motyvuojama kasacinio teismo išaiškinimais, kad faktas, jog šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstamas tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu; šias aplinkybes privalo įrodyti standartines sąlygas parengus sutarties šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Tačiau nurodyti išaiškinimai pateikti esant skirtingoms nei nagrinėjamu atveju aplinkybėms. Nurodytoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl banko „Snoras“ pareigų klientui, sudariusiam indėlio sertifikato sutartį, įvykdymo. Šiuo gi atveju ginčo objektas – obligacijų pasirašymo sutartys, t. y. iš esmės kitoks finansinis produktas. Pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Taigi skunde akcentuojami kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013, nagrinėjamu atveju nėra aktualūs, todėl jais vadovautis nėra pagrindo.
  5. Šio ginčo išsprendimui aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti 2015 m. lapkričio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Paminėtoje byloje, be kita ko, pasisakyta ir dėl banko „Snoras“ pareigos aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikiamą informaciją, iš kurios investuotojai galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Kasacinis teismas konstatavo, kad bankas „Snoras“ pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, o neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkto nuostata „<...> banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Vis dėl to ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys, netinkamai informuojant investuotoją, yra toks esminis, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Reikšminga ir pačių investuotojų galimybė įvertinti galimas sandorio pasekmes, jų elgesys, gyvenimiška ir santykių su bankais, investavimo patirtis ir pan.
  6. Ginčo atveju pirmosios instancijos teismas paminėtų kasacinio teismo išaiškinimų pagrindu pripažino, kad obligacijų rizikingumo, tame tarpe ir draustumo aspektas, apeliantams nebuvo tinkamai atskleistas, tačiau konstatavo, kad tai nebuvo esminė aplinkybė, lėmusi pastarųjų apsisprendimą sudaryti ar ne ginčijamus obligacijų pasirašymo sandorius. Įvertinęs kiekvieno apelianto, sudariusio obligacijų pasirašymo sutartį (sutartis), asmenines savybes ir kitų aplinkybių visumą (ginčo sutarčių neskaitymą, nepagrįstą įsitikinimą apie obligacijoms taikomą indėlių draudimą etc.), teismas konstatavo, kad kiekvieno konkretaus apelianto asmeninės savybės leidžia jį prilyginti vidutiniam vartotojui, o rūpestingai savo nuosavybe besirūpinančio vidutinio vartotojo žinių lygis leidžia suvokti, kad obligacijos nėra draudžiamos nuo jas išleidusio banko nemokumo. Nurodytų motyvų pagrindu teismas sprendė, kad byloje nustatyti neteisėti banko „Snoras“ veiksmai nepakankami konstatuoti, jog apeliantai buvo suklaidinti dėl esminių ginčo sutarčių sąlygų.
  7. Skunde apeliuojama ir teismo išvada dėl apeliantų nerūpestingumo ir aplaidumo. Apeliantų teigimu, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad ginčo sutartys buvo didelės apimties, pasirašytos atsakovės padaliniuose, laukiant kitiems nekantraujantiems banko klientams. Tokiomis sąlygomis perskaityti ir įsigilinti į sutarties sąlygas būtų sudėtinga ir profesionaliam teisininkui. Neatsižvelgta ir į tai, kad apeliantus ir atsakovę siejo pasitikėjimo santykiai, kurie paskatino ginčo sutarčių sudarymą jų nepaskaičius.
  8. Kolegijos vertinimu, apeliantų akcentuojamos aplinkybės neatleidžia jų, kaip vidutinių vartotojų, nuo pareigos, prisiimant teises ir pareigas, elgtis rūpestingai ir atsakingai ir tokiu atveju, kai sudaromos sutarties sąlygos yra neaiškios ar nesuprantamos, konsultuotis dėl jų su atitinkamą kvalifikaciją turinčiais asmenimis. Priešinga situacija, t. y. sutarties sudarymas nesuvokiant jos sąlygų ar jų neskaitant, neatitiktų sąžiningo, atidaus ir rūpestingo civilinių teisinių santykių subjekto elgesio, o dėl to kilusios nepageidautinos neigiamos pasekmės tenka pačiam tokio elgesio subjektui. Bendrųjų pareigų elgtis atidžiai, rūpestingai ir sąžiningai neeliminuoja nei ginčo sandorių specifika, nei jų sudarymo metu buvę negatyvūs veiksniai – didelis laukiančių klientų kiekis, didelė sutartis sudarančių dokumentų apimtis. Byloje nėra jokių įrodymų, kad banko darbuotojai būtų skubinę ar reikalavę apeliantų nedelsiant, nesigilinant į sutarties tekstą pasirašyti ginčo sutartis (CPK 178 str.). Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės, kad dalis apeliantų ir po sutarčių sudarymo jų neperskaitė, nesikreipė į banko darbuotojus ar kitus kompetentingus asmenis dėl atitinkamų sutarčių sąlygų paaiškinimo, sudaro pagrindą spręsti, kad net ir nebuvus nurodytų trikdžių, apeliantai ginčo sutarčių sudarymui nebūtų skyrę daugiau dėmesio, o tai tik patvirtina teismo išvadą dėl jų (apeliantų) nerūpestingumo ir neatsakingumo.
  9. Apeliantų teigimu, teismas nepagrįstai sprendė, kad jie turėjo suprasti skirtumus tarp indėlio ir obligacijų sutarčių. Indėlių ir taupymo sprendimų yra įvairių rūšių, todėl apeliantai, neturėdami atitinkamos patirties, žinių ir išsilavinimo, neskyrė atsakovės siūlomų produktų ir galvojo, kad tai yra dar viena pastarosios platinama taupymo priemonės rūšis, kuri yra drausta indėlių draudimu. Kolegija su tokia pozicija nesutinka.
  10. Bylos duomenimis nustatyta, kad visi apeliantai, sudarę obligacijų įsigijimo sutartis, turėjo investavimo į banko indėlius patirties, dalis jų – M. D., D. K. ir A. V., buvo labiau patyrę neprofesionalūs investuotojai, nes buvo įsigiję ir kitų finansinių įstaigų vertybinių popierių. Apeliantai, išskyrus A. V., banko „Snoras“ klientais, sudarę terminuoto indėlio sutartis, buvo ilgą laiką – M. D. nuo 2004 m., R. H. – nuo 2002 m., D. K. ir A. J. S. – nuo 1997 m., V. P. – nuo 2007 m. Nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą teismui spręsti, kad apeliantai, atsižvelgiant į jų gyvenimišką patirtį, nebuvo asmenys, neturintys jokios patirties vertinant finansinius produktus ir negebantys jų identifikuoti net vadovaujantis vidutiniškai išprususio asmens standartais. Nėra pagrindo spręsti, kad apeliantai, nepaisant to, kad didžioji dauguma jų obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo metu buvo pensinio amžiaus, įgiję specialų vidurinį išsilavinimą, ginčo sutartis suprato ir laikė indėlio sutartimis. Turėdami gyvenimiškos, o kai kurie – ir investavimo į indėlius patirties, apeliantai galėjo ir turėjo suprasti šių finansinius produktų skirtumus. Tuo labiau, kad įsigiję obligacijų, apeliantai, priešingai nei terminuotų indėlių atveju, turėjo galimybę jas parduoti anksčiau sutartyse nustatytos išpirkimo datos, išsaugant didžiąją dalį priskaičiuotų palūkanų, o mokamų palūkanų dydis buvo žymiai didesnis už indėlio palūkanas. Kolegijos vertinimu, net ir patirties ir būtinų žinių investavimo srityje neturinčiam asmeniui turėjo kilti klausimas, kodėl pagal obligacijų įsigijimo sutartis mokamos žymiai didesnės palūkanos, negu sudarant banko indėlio sutartį. Tuo atveju, jeigu nurodyti finansiniai produktai skirtųsi vien tik palūkanų dydžiu, tai asmenys neabejotinai pinigus banke laikytų obligacijų forma, gaudami už tai kur kas didesnę finansinę naudą, nei indėlių sutarčių atveju. Tikėtina, kad būtent didesnė obligacijų finansinė grąža ir paskatino apeliantus sudaryti ginčo sutartis (CPK 185 str.).
  11. Nesutiktina su skundo argumentais, kad sudarant ginčo sutartis atsakovė veikė esant interesų konfliktui, kad neteisėtai ginčo sutartis sudarė finansų maklerio licencijų neturintys asmenys. Ginčo sandorių sudarymo metu galioję teisės aktai (Vertybinių popierių įstatymas) nedraudė pačiam emitentui platinti savo vertybinius popierius. Be to, apeliantai neneigė, kad įsigydami obligacijas, žinojo, kad tai yra banko „Snoras“ obligacijos, nurodyta informacija buvo atskleista ir prospekte bei galutinėse sąlygose. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovės darbuotojai ragino, primygtinai rekomendavo ar skatino apeliantus įsigyti būtent obligacijas, o ne indėlius ar kad pastariesiems teikė individualaus pobūdžio investavimo rekomendacijas, kurių teikimui yra būtina finansų maklerio licencija (CPK 178 str.).
  12. Į esminius skundo argumentus atsakyta. Kiti nėra teisiškai reikšmingi.
  13. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs apeliantų ieškinio reikalavimus dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, tinkamai taikė ginčui išspręsti reikšmingas teisės normas, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą dalinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

10Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Netenkinus ieškovų apeliacinio skundo, atsakovė BAB bankas „Snoras“ įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str.). Teismui pateikti dokumentai (sąskaita už teisines paslaugas, suteiktų paslaugų ataskaita, vietinio mokėjimo nurodymas) įrodo, kad BAB bankas „Snoras“ apeliacinės instancijos teisme patyrė 245,30 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidų. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ nustatyto maksimalaus tokių paslaugų dydžio, yra pagrįstos, todėl priteistinos. Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos lygiomis dalimis iš kiekvieno apelianto.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

12Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. dalinį sprendimą palikti nepakeistą.

13Priteisti iš ieškovų M. D. (a. k. ( - ) R. H. (a. k. ( - ) D. K. (a. k. ( - ) V. P. (a. k. ( - ) A. J. S. (a. k. ( - ) ir A. V. (a. k. ( - ) atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ (j. a. k. 112025973) po 40,88 Eur (keturiasdešimt eurų ir aštuoniasdešimt aštuonis centus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai