Byla 2K-P-94-895/2015

Dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 17 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija (toliau ir – Plenarinė sesija), susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Viktoro Aiduko, Rimos Ažubalytės, Dalios Bajerčiūtės, Olego Fedosiuko, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Audronės Kartanienės, Vytauto Masioko, Artūro Pažarskio, Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus, sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Gintui Ivanauskui, nuteistajam J. V., nuteistosios J. A. gynėjui advokatui Edvinui Sergaičiui, nuteistojo J. V. gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. ir nuteistosios J. A. gynėjo advokato Edvino Sergaičio kasacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 17 d. nuosprendžio.

2Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu J. A. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 60 MGL (7800 Lt, t. y. 2259 Eur) dydžio bauda. J. A. byla pagal BK 225 straipsnio 4 dalį nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

3Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu J. V. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 100 MGL (13 000 Lt, t. y. 3765 Eur) dydžio bauda, 300 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 70 MGL (9100 Lt, t. y. 2635 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 100 MGL (13 000 Lt, t. y. 3765 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 18 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, bausmes visiškai sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 115 MGL (14 950 Lt, t. y. 4329 Eur) dydžio bauda, ją sumokant per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. J. V. baudžiamoji byla pagal BK 227 straipsnio 3 dalį nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

4Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 17 d. nuosprendžiu pakeistas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendis.

5J. V. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) paskirta bauda sumažinta iki 60 MGL (7800 Lt, t. y. 2259 Eur), pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2006 m. sausio 20 d. redakcija) paskirta bauda sumažinta iki 50 MGL (6500 Lt, t. y. 1882 Eur). Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 60 MGL (7800 Lt, t. y. 2259 Eur) dydžio bauda.

6Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme, bausmes visiškai sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 75 MGL (9750 Lt, t. y. 2823 Eur) dydžio bauda, kurią paskirta sumokėti per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

7Į paskirtą bausmę įskaityta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 18 d. nuosprendžiu paskirta ir sumokėta 15 MGL (1950 Lt, t. y. 564 Eur) dydžio bauda ir nustatyta, kad neatliktos bausmės dalis yra 60 MGL (7800 Lt, t. y. 2259 Eur) dydžio bauda.

8Kita Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

9Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendis pakeistas.

10J. A. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2006 m. sausio 20 d. redakcija) paskirta bauda sumažinta iki 40 MGL (5200 Lt, t. y. 1506 Eur).

11Kita Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

12Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, nuteistojo ir nuteistųjų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

13J. A. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 17 d., 17.40 val., iki 2009 m. rugsėjo 18 d., 15 val., J. A. klinikoje, esančioje Kaune, ( - ), suklastojo tikrą dokumentą – 2009 m. rugsėjo 10 d. J. V. nedarbingumo pažymėjimą, kurio serija D Nr. 5442227, jame atgalinėmis datomis (2009 m. rugsėjo 10 d. ir 2009 d. rugsėjo 16 d.) įrašydama žinomai melagingus duomenis, kad 2009 m. rugsėjo 10 d. J. A. klinikoje J. V. buvo nustatyta diagnozė – I 11.0 (pagal TLK-10 kodą) ir nedarbingumo laikotarpis nuo 2009 m. rugsėjo 10 d. iki 2009 m. rugsėjo 16 d. (nedarbingumo laikotarpis užbaigtas), kurį ji pasirašė ir patvirtino gydytojos J. A. spaudu Nr. 15866 bei antspaudu „UAB J. A. klinika, Kaunas, Nedarbingumo lapeliams Nr. l“, ir suklastojo tikrą dokumentą – J. V. asmens sveikatos istoriją, joje atgalinėmis datomis (2009 m. rugsėjo 10 d. ir 2009 d. rugsėjo 16 d.) įrašydama žinomai melagingus duomenis, kad 2009 m. rugsėjo 10 d. J. V. skundėsi galvos skausmu, sudirgimu, mėtymu į šonus, aukštu kraujo spaudimu (220/120) ir jam 2009 m. rugsėjo 10 d. buvo paskirti vaistai bei nustatytas nedarbingumas, o 2009 m. rugsėjo 16 d. J. V. jautėsi gerai, jo kraujo spaudimas buvo 160/100, o diagnozė – 1 11.0, ir juos pasirašė bei patvirtino gydytojos J. A. spaudu Nr. 15866. 2009 m. rugsėjo 18 d., apie 15 val., ji J. A. klinikoje žinomai suklastotą J. V. nedarbingumo pažymėjimą, kurio serija D Nr. 5442227, neteisėtai realizavo perduodama E. V., kad šis jį perduotų J. V., o žinomai suklastotą J. V. sveikatos istoriją neteisėtai laikė J. A. klinikoje nuo suklastojimo momento iki tol, kol buvo paimta ikiteisminio tyrimo pareigūnų 2010 m. gegužės 18 d.

14J. A. buvo kaltinama tuo, kad ji, būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – viešąsias sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios UAB „J. A. klinika“ direktore ir gydytoja, 2009 m. rugsėjo 17 d., apie 17.30 val., J. A. klinikoje, asmeniniame kabinete, eidama gydytojos ir klinikos vadovės pareigas, žinodama, jog advokatas J. V. sveikas ir jam reikia nedarbingumo pažymėjimo, kad pateisintų savo neatvykimą į 2009 m. rugsėjo 14 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo posėdį, duodama suprasti E. V., jog reiks pildyti daug J. A. klinikos dokumentų ir dėl to ji turės papildomų išlaidų, provokavo E. V., veikiantį savo tėvo J. V. interesais, duoti jai kyšį mažesnės nei 1 MGL vertės už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – nedarbingumo pažymėjimo nepagrįstą išdavimą J. V.; tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2009 m. rugsėjo 17 d., apie 17.40 val., savo kabinete savo naudai netiesiogiai per E. V. iš J. V. priėmė mažesnės nei 1 MGL vertės kyšį – 100 Lt (t. y. 28,96 Eur) už savo neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. kyšį priėmė už pažadą atgaline data išrašyti J. V. nedarbingumo pažymėjimą nuo 2009 m. rugsėjo 10 d. iki 2009 m. rugsėjo 16 d., taigi pažadėjo atlikti veiksmus, kurių ji neturėjo teisės atlikti – išduoti J. V. nedarbingumo pažymėjimą, neapžiūrėjusi ir netyrusi J. V., taip ji pažeidė Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių (patvirtintų 2005 m. birželio 3 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. V-533/A1-189) 18 punkto reikalavimą – apžiūrėti ligonį, išduodant nedarbingumo pažymėjimą, ir 27 punktą – ambulatorinio gydymo metu pažymėjimą išduoti tą dieną, kai nustatomas laikinasis nedarbingumas.

15J. V. nuteistas už tai, kad 2009 m. spalio 5 d., Rokiškyje, ( - ), būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – Lietuvos advokatūros advokatu, teikdamas teisines paslaugas R. P. J. civilinėje byloje Nr. 2-83-233/2009, joje neteisėtai panaudodamas žinomai suklastoto tikro dokumento – nedarbingumo pažymėjimo, kurio serija D Nr. 5442227, kopiją, piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi ir nuo suklastoto dokumento įgijimo momento iki 2010 m. birželio 2 d. savo advokato kontoroje, esančioje Rokiškyje, ( - ), neteisėtai laikė šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą, t. y.:

16siekdamas pateisinti dėl savo aplaidumo 2009 m. rugsėjo 14 d. ir 2009 m. rugsėjo 15 d. praleistus Rokiškio rajono apylinkės teismo posėdžius civilinėje byloje Nr. 2-83-233/2009, pasitelkdamas savo nusikalstamai veikai vykdyti E. V., kuris nesuvokė jo nusikalstamų ketinimų, nuo 2009 m. rugsėjo 18 d. iki 2009 m. spalio 5 d. per E. V. iš UAB „J. A. klinika“ gydytojos J. A. įgijo žinomai suklastotą tikrą dokumentą – 2009 m. rugsėjo 10 d. J. V. nedarbingumo pažymėjimą serija D Nr. 5442227, kuriame buvo įrašyti žinomai melagingi duomenys, kad 2009 m. rugsėjo 10 d. J. A. klinikoje J. V. buvo nustatyta diagnozė – I 11.0 (pagal TLK–10 kodą) ir nedarbingumo laikotarpis nuo 2009 m. rugsėjo 10 d. iki 2009 m. rugsėjo 16 d., ir šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą 2009 m. spalio 5 d. panaudojo: padarė minėto nedarbingumo pažymėjimo kopiją, ją patvirtino savo parašu ir pateikė Rokiškio rajono apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-83-233/2009 kartu su R. P. J. 2009 m. rugsėjo 25 d. pareiškimu, prašydamas panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo sprendimą, priimtą 2009 m. rugsėjo 15 d. civilinėje byloje Nr. 2-83-233/2009, ir atnaujinti minėtos civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės, o patį žinomai suklastoto nedarbingumo pažymėjimo, kurio serija D Nr. 5442227, originalą laikė savo advokato kontoroje nuo įgijimo momento (tarp 2009 m. rugsėjo 18 d. ir 2009 m. spalio 5 d.) iki 2010 m. birželio 2 d., kol kratos metu ikiteisminio tyrimo pareigūnai šį nedarbingumo pažymėjimą paėmė.

17Tokiais veiksmais jis sulaužė Lietuvos advokatūros advokato priesaiką: „...laikytis Konstitucijos ir įstatymų, dorai ir sąžiningai atlikti advokato pareigas, ir savo elgesiu nepakenkti advokato vardui...“ (Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 19 straipsnyje (2006 m. birželio 13 d. redakcija), neatliko sąžiningai advokato pareigų, nustatytų Lietuvos Respublikos advokatūros 2004 m. kovo 18 d. įstatymo Nr. IX-2066 39 straipsnyje, savo klientui R. P. J. ir nesilaikė teisėtumo ir lojalumo savo klientui advokatų veiklos principų, nustatytų Lietuvos Respublikos advokatūros 2004 m. kovo 18 d. įstatymo Nr. IX-2066 5 straipsnyje, pažeidė Advokatų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-345, 6.6 punkto reikalavimą, kur advokatui privaloma konsultuoti, ginti klientą ar jam atstovauti sąžiningai, rūpestingai ir protingai, taip pat pažeidė 10 punkte nustatytus advokato santykius su teismais, dėl to valstybė ir Lietuvos advokatūra patyrė didelės neturtinės žalos – buvo pažemintas advokato vardas, sumenkintas Lietuvos advokatūros autoritetas ir valstybės prestižas, kuriant savivalės ir įstatymų nepaisymo sistemą.

18J. V. buvo kaltinamas tuo, kad 2009 m. rugsėjo 17 d., laikotarpiu 17.23 – 17.40 val., pasitelkęs savo nusikalstamai veikai vykdyti E. V., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagal BPK 212 straipsnio 8 punktą, BK 227 straipsnio 4 dalį, paskambino jam telefonu, kurio abonento Nr. ( - ), ir davė jam žodinį nurodymą papirkti gydytoją J. A., dirbančią UAB „J. A. klinika“, netiesiogiai per E. V. davė valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui – viešąsias sveikatos priežiūros paslaugos teikiančios UAB „J. A. klinika“ direktorei ir gydytojai J. A. – mažesnės nei 1 MGL vertės kyšį – 100 Lt už jos neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad J. A. neteisėtai, jo neapžiūrėjusi ir netyrusi, atgaline data jam išrašytų nedarbingumo pažymėjimą laikotarpiui nuo 2009 m. rugsėjo 10 d. iki 2009 m. rugsėjo 16 d., nors nurodytu laikotarpiu jis nesirgo.

19Kasaciniu skundu nuteistasis J. V. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendį, Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 17 d. nuosprendį.

20Kasatorius nurodo, kad teismų nuosprendžiai neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Skunde aiškinama, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog 2009 m. rugsėjo 10 d. J. V. nedarbingumo pažymėjime buvo įrašyti melagingi duomenys, o jis savo veiksmais siekė suklaidinti kitus asmenis ar institucijas ir taip kėsinosi pažeisti BK 300 straipsniu saugomą vertybę – teisinės apyvartos funkcionalumą bei jos patikimumą; priešingai – baudžiamojoje byloje yra duomenų, kad kasatorius tuo metu tikrai sirgo ir dėl negalavimų kreipėsi į medikus. Nuteisdamas J. V. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl panaudojimo jam žinomai suklastoto nedarbingumo pažymėjimo, kuris buvo suklastotas neva įrašant tikrovės neatitinkančią informaciją apie jo sveikatos būklę, teismas tame pačiame nuosprendyje nurodė, jog J. V. sveikatos būklė apskritai jokios reikšmės jo veikos kvalifikavimui neturėjo. Todėl, kasatoriaus manymu, laikytina, jog šioje byloje nebuvo nustatinėjama ir nenustatyta faktinė aplinkybė, kad J. V. išduotame nedarbingumo pažymėjime esanti informacija apie jo sveikatos būklę neatitinka tikrovės. Skunde pažymima, kad minėtas nedarbingumo pažymėjimas iš esmės net ir nebuvo panaudotas, juo vadovaujantis nedarbingumo pašalpa nebuvo mokama, be to, nedarbingumo pažymėjimas nėra dokumentas, kuriuo advokatas galėtų pateisinti savo neatvykimą į teismo posėdį. Aplinkybė, kad šis dokumentas nebuvo ir negalėjo būti panaudotas, nedaro minėtos veikos itin pavojinga ir nusikalstama, dėl kurios reikėtų J. V. traukti baudžiamojon atsakomybėn.

21Anot kasatoriaus, jis nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Būdamas advokatu J. V. nebuvo valstybės pareigūnas ar valstybės tarnautojas, vykdė įstatymais reglamentuotą individualią veiklą ir dėl šios priežasties jokios žalos valstybei padaryti negalėjo. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad Lietuvos advokatūra dėl J. V. inkriminuojamų veikų būtų išreiškusi savo poziciją ir nurodžiusi, kad patyrė neturtinės žalos. Taigi, J. V. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už veikas, kurios akivaizdžiai neturi jam inkriminuotų nusikaltimų požymių, nes žalos nei valstybei, nei Lietuvos advokatūrai jis nepadarė. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad BK nenumato baudžiamosios atsakomybės nei už neatlikimą sąžiningai advokato pareigų, nei už teisėtumo ir lojalumo savo klientui advokatų veiklos principų nesilaikymą, nei už reikalavimo advokatui privalomai konsultuoti, ginti klientą ar jam atstovauti sąžiningai, rūpestingai ir protingai pažeidimą. Skundžiamame nuosprendyje nėra jokių motyvų, kuo pasireiškia įvardytų veikų nusikalstamas pobūdis. Todėl laikytina, kad J. V. skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas už veikas, kurios net nėra nusikalstamos.

22Skunde taip pat teigiama, kad E. V. parodymai, verčiant juos duoti prieš savo artimąjį – tėvą J. V., negali būti laikomi leistinais nuteistojo kaltės įrodymais šioje byloje, todėl abu teismai, besąlygiškai vadovavęsi tik ikiteisminio tyrimo metu E. V. duotais parodymais apie jo tėvo veikas, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos), Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucijos) 31 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 82 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 4 dalies nuostatas.

23Kasatorius taip pat nurodo, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nes jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius. J. V. pareikštame kaltinime nenurodyta nei nusikalstamos veikos padarymo vieta, nei laikas, byloje nesurinkta jokių įrodymų, kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis E. V. gavo pinigus, kuriuos jis neva perdavė J. A.. Taip buvo pažeistos BPK 219, 226 straipsnių nuostatos ir teisė į gynybą, nes kasatorius negalėjo tinkamai gintis nuo jam pareikštų kaltinimų. J. V. teisme pateiktas prašymas perduoti bylą prokurorui pažeidimams pašalinti nebuvo nagrinėjamas. Kaltinamojo akto trūkumų nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei vėliau ją nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme taip ir nepavyko ištaisyti, jie akivaizdžiai trukdė visapusiškai išnagrinėti bylą.

24J. V. buvo kaltinamas dėl nusikaltimų, numatytų BK 227 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Ši veikų kvalifikacija įrašyta ir kaltinamajame akte, tačiau šios veikos net nepatenka į kategoriją veikų, nurodytų tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – ir OVĮ) 9 straipsnio nuostatose ir sudarančių pagrindą pradėti operatyvinį tyrimą ir atlikti operatyvinį veiksmą. Telefoninių pokalbių klausymosi protokoluose visiškai nėra nuorodos į tai, apie kokią nusikalstamą veiką buvo siekiama gauti duomenų, be to, byloje esantys garso įrašai – telefoniniai pokalbiai – į šią bylą buvo įtraukti iš kitos baudžiamosios bylos. Vadovaujantis BPK 162 straipsnio nuostatomis, informacija apie privatų asmens gyvenimą, gauta taikant procesinę prievartos priemonę viename procese, kitame procese gali būti panaudota tik leidus ikiteisminio tyrimo teisėjui ar teismui. Paprastai toks leidimas gali būti duodamas, jeigu ir kitame procese nagrinėjimo dalyką sudaro nemažesnio pavojingumo nusikalstama veika, tačiau duomenų apie tai, kad pokalbių įrašų perdavimas prijungti prie šios baudžiamosios bylos atliktas būtent pagal šias nuostatas, nėra. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino, kad teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti yra niekaip nesusijęs su veika, dėl kurios buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas šioje byloje ir už kurią vėliau buvo nuteistas J. V.. Todėl konstatuotina, kad visa informacija garso įrašų pavidalu šioje baudžiamojoje byloje surinkta nesilaikant nei BPK, nei OVĮ nuostatų. Nuteistasis atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2009 metų rugsėjo mėnesį įrašyti telefoniniai pokalbiai, dėl kurių įteisinimo operatyvinių veiksmų atlikimo protokolas yra surašytas tik 2012 m. gruodžio 11 d., taip pat negalėjo būti pripažinti teisėtais įrodymais. Taip padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių) pažeidimų ir dėl to šioje byloje esančius garso įrašus – telefoninius pokalbius – skundžiamus nuosprendžius priėmę teismai nepagrįstai ir neteisėtai pripažino tinkamais bei leistinais įrodymais ir jais grindė skundžiamus nuosprendžius.

25J. V. parodymai, išgauti panaudojus prieš jį psichologinį smurtą, taip pat negali būti laikomi patikimu, leistinu ir objektyviu įrodymu, o tokiu būdu išgautais parodymais grįsdami skundžiamus nuosprendžius, teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas.

26Kasatorius nurodo, kad J. A. gynėjas 2012 m. sausio 24 d. pareiškimu pareiškė nušalinimą prokurorui R. V., tačiau teisėja G. K. pareiškime nurodytų argumentų nenagrinėjo ir dėl jų 2012 m. spalio 1 d. nutartyje nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad prokurorui R. V. pareikštas nušalinimas tais pačiais motyvais, dėl kurių nusišalino ir bylą nagrinėjusi teisėja, buvo pagrįstas. Kadangi jokių kitų motyvų dėl prokuroro R. V. nušalinimo nebuvo pateikta ir apeliacinės instancijos teismui buvo pareikštas prašymas būtent išnagrinėti dar 2012 m. sausio 24 d. pareikštą nušalinimą prokurorui, kasatoriaus manymu, laikytina, kad nušalindamas šiais motyvais prokurorą, teismas kartu pripažino, jog dar 2012 m. sausio 24 d. prokurorui R. V. pareikštas nušalinimas nebuvo nagrinėjamas iki pat apeliacinės instancijos teismo posėdžio 2013 m. rugsėjo 24 d., todėl nuo 2012 m. sausio 24 d. iki 2013 m. rugsėjo 24 d. valstybinis kaltinimas šioje byloje buvo palaikomas neteisėtai.

27Skunde atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio didžioji dalis yra paraidžiui perkelta iš kaltinamojo akto. Nuosprendžio aprašomoji dalis savo struktūra ir tekstu yra identiški kaltinamajam aktui; identiškai išdėstytos ne tik įrodytomis pripažintos nusikalstamų veikų aplinkybės, bet ir ta nuosprendžio dalis, kurioje turėtų būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Taip teismas pažeidė BPK 7 straipsnio ir 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, buvo šališkas ir turėjo išankstinę nuomonę, nemotyvuotai pritardamas kaltinimo pozicijai. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino nuosprendžio nukopijavimo nuo kaltinamojo akto faktą, tačiau nepagrįstai dėl to nenustatė jokių pažeidimų.

28Nuteistasis pažymi, kad skundžiamų nuosprendžių priėmimo metu buvo suėjęs jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 3 dalyje, senaties terminas, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo spręsti jo kaltės klausimo, tačiau nuosprendyje aprašant faktines aplinkybes yra nekaltumo prezumpciją pažeidžiančių, apkaltinamajam nuosprendžiui būdingų formuluočių.

29Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas buvo akivaizdžiai šališkas. Savo argumentą kasatorius grindžia skunde nurodydamas šias aplinkybes: teisėjos G. K. atsisakymą apklausti ikiteisminį tyrimą šioje byloje atlikusį Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybos vyriausiąjį specialistą S. G. ir gydytoją G. T., neleistiną įrodymų vertinimą (nurodant, kad aplinkybės jau aiškios) nepabaigus jų tyrimo, rungimosi principo nesilaikymą ir šalių lygybės principo pažeidimą, palankumą valstybiniam kaltinimui, prokuroro prašymo pridėti prie bylos duomenis, kurie nebuvo pridėti bylą perduodant teismui ir pagal įstatymą turėjo būti sunaikinti, patenkinimą, galimybės atsikirti į kaltinimą atėmimą, visų bylos aplinkybių neišnagrinėjimą, prokurorui R. V. pareikšto nušalinimo neišnagrinėjimą, žiniasklaidos atstovo, viešinančio duomenis apie asmens sveikatos būklę, toleravimą teismo posėdžiuose, taip suvaržant galimybę tinkamai pasinaudoti teise į gynybą ir kt. J. V. apeliaciniame skunde nurodė argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisakė, taip neišnagrinėdamas apeliacinio skundo ir pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

30Kasaciniu skundu nuteistosios J. A. gynėjas advokatas Edvinas Sergaitis prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendį, Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 17 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

31Kasatorius nurodo, kad teismų nuosprendžiai neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Skunde aiškinama, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog J. A. tyčia į 2009 m. rugsėjo 10 d. J. V. nedarbingumo pažymėjimą būtų įrašiusi melagingus duomenis ar savo veiksmais siekusi suklaidinti kitus asmenis ar institucijas ir taip kėsintųsi pažeisti BK 300 straipsniu saugomą vertybę – teisinės apyvartos funkcionalumą bei jos patikimumą. Atvirkščiai, baudžiamojoje byloje yra duomenų, kad J. V. tuo metu tikrai sirgo ir kreipėsi į medikus. Nuteisdamas J. A. dėl nedarbingumo pažymėjimo suklastojimo, kuris neva pasireiškė tikrovės neatitinkančios informacijos apie J. V. sveikatos būklę įrašymu į šį pažymėjimą, teismas tame pačiame nuosprendyje nurodė, kad jo sveikatos būklė apskritai jokios reikšmės J. A. veikos kvalifikavimui neturėjo. Todėl laikytina, jog šioje byloje nebuvo nustatinėjama ir nėra nustatyta faktinė aplinkybė, kad J. V. išduotame nedarbingumo pažymėjime esanti informacija apie jo sveikatos būklę neatitinka tikrovės. Taigi byloje nesurinkta leistinų bei pakankamų įrodymų, kuriais galėtų būti pagrįsti kaltinimai J. A. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Nors J. A. teigia, jog 2009 m. rugsėjo 10 d. J. V. nedarbingumo pažymėjimo ji neklastojo, tačiau pabrėžiama, kad jos surašytas nedarbingumo pažymėjimas nebuvo panaudotas, vadovaujantis juo J. V. nedarbingumo pašalpa nebuvo mokama, be to, nedarbingumo pažymėjimas nėra dokumentas, kuriuo advokatas galėtų pateisinti savo neatvykimą į teismo posėdį. Vien ta aplinkybė, kad gydytoja J. A. šį dokumentą surašė, esant šioje byloje nustatytoms kitoms aplinkybėms – kad šis dokumentas nebuvo ir negalėjo būti panaudotas – nedaro veikos (nedarbingumo pažymėjimo surašymo) itin pavojingos ir nusikalstamos, reikalaujančios J. A. traukti baudžiamojon atsakomybėn.

32Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nėra nė vieno kito įrodymo, jog J. A. neva už E. V. jai duotą kyšį suklastojo J. V. išduotą nedarbingumo pažymėjimą, laikytina, kad ji yra nuteista išskirtinai tik E. V. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų pagrindu. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme J. A. ir jos gynėjui nebuvo sudaryta galimybė apklausti E. V. bei užduoti jam klausimus. Taip teismai pažeidė BPK 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio nuostatas, rungimosi principą ir Konvencijos. Be to, abu skundžiamus nuosprendžius priėmę teismai, savo nuosprendžius grįsdami prieštaringais, nepatikimais, prieštaraujančiais kitiems bylos įrodymams bei duotais ne teisminio nagrinėjimo metu E. V. parodymais, pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių reikalavimus.

33Kasatorius teigia, kad J. A. buvo kaltinama dėl nusikaltimų, numatytų BK 225 straipsnio 4 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Ši veikų kvalifikacija įrašyta ir kaltinamajame akte, tačiau, šios veikos net nepatenka į kategoriją veikų, nurodytų tuo metu galiojusio OVĮ įstatymo 9 straipsnio nuostatose ir sudarančių pagrindą pradėti operatyvinį tyrimą ir atlikti operatyvinį veiksmą. Telefoninių pokalbių klausymosi protokoluose visiškai nėra nuorodos į tai, apie kokią nusikalstamą veiką buvo siekiama gauti duomenų, be to, byloje esantys garso įrašai – telefoniniai pokalbiai – į šią bylą buvo įtraukti iš kitos baudžiamosios bylos. Vadovaujantis BPK 162 straipsnio nuostatomis, informacija apie privatų asmens gyvenimą, gauta taikant procesinę prievartos priemonę viename procese, kitame procese gali būti panaudota tik leidus ikiteisminio tyrimo teisėjui ar teismui. Paprastai toks leidimas gali būti duodamas, jeigu ir kitame procese nagrinėjimo dalyką sudaro ne mažesnio pavojingumo nusikalstama veika, tačiau duomenų apie tai, kad pokalbių įrašų perdavimas prijungti prie šios baudžiamosios bylos atliktas būtent pagal šias nuostatas, nėra. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino, kad teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti yra niekaip nesusijęs su veika, dėl kurios buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas šioje byloje ir už kurią vėliau buvo nuteisti J. V. ir J. A.. Todėl konstatuotina, kad visa informacija garso įrašų pavidalu šioje baudžiamojoje byloje surinkta nesilaikant nei BPK, nei OVĮ nuostatų. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2009 m. rugsėjo mėnesį įrašyti telefoniniai pokalbiai, dėl kurių įteisinimo operatyvinių veiksmų atlikimo protokolas yra surašytas tik 2012 m. gruodžio 11 d., taip pat negalėjo būti pripažinti teisėtais įrodymais. Taip buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių) pažeidimų ir dėl to šioje byloje esančius garso įrašus – telefoninius pokalbius – skundžiamus nuosprendžius priėmę teismai nepagrįstai ir neteisėtai pripažino tinkamais ir leistinais įrodymais bei jais grindė skundžiamus nuosprendžius.

34Kasaciniame skunde nurodoma, kad J. A. gynėjas 2012 m. sausio 24 d. pareiškimu pareiškė nušalinimą prokurorui R. V., tačiau teisėja G. K. pareiškime nurodytų argumentų nenagrinėjo ir dėl jų 2012 m. spalio 1 d. nutartyje nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad prokurorui R. V. pareikštas nušalinimas tais pačiais motyvais, dėl kurių nusišalino ir bylą nagrinėjusi teisėja, buvo pagrįstas. Kadangi jokių kitų motyvų dėl prokuroro R. V. nušalinimo nebuvo pateikta ir apeliacinės instancijos teismui buvo pareikštas prašymas būtent išnagrinėti dar 2012 m. sausio 24 d. pareikštą nušalinimą prokurorui, kasatoriaus manymu, laikytina, kad, nušalindamas šiais motyvais prokurorą, teismas kartu pripažino, jog dar 2012 m. sausio 24 d. prokurorui R. V. pareikštas nušalinimas nebuvo nagrinėjamas iki pat apeliacinės instancijos teismo posėdžio 2013 m. rugsėjo 24 d., todėl nuo 2012 m. sausio 24 d. iki 2013 m. rugsėjo 24 d. valstybinis kaltinimas šioje byloje buvo palaikomas neteisėtai.

35Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio didžioji dalis yra paraidžiui perkelta iš kaltinamojo akto. Nuosprendžio aprašomoji dalis savo struktūra ir tekstu yra identiška kaltinamajam aktui; identiškai išdėstytos ne tik įrodytomis pripažintos nusikalstamų veikų aplinkybės, bet ir ta nuosprendžio dalis, kurioje turėtų būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Taip teismas pažeidė BPK 7 straipsnio ir 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, buvo šališkas ir turėjo išankstinę nuomonę, nemotyvuotai pritardamas kaltinimo pozicijai. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino nuosprendžio nukopijavimo nuo kaltinamojo akto faktą, tačiau nepagrįstai dėl to nenustatė jokių pažeidimų.

36Kasatorius pažymi, kad skundžiamų nuosprendžių priėmimo metu buvo suėjęs J. A. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 4 dalyje, senaties terminas, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo spręsti jos kaltės klausimo, tačiau nuosprendyje aprašant faktines aplinkybes yra nekaltumo prezumpciją pažeidžiančių apkaltinamajam nuosprendžiui būdingų formuluočių.

37Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas buvo akivaizdžiai šališkas. Savo argumentą kasatorius grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir nuteistasis J. V., skunde nurodydamas nemažai aplinkybių. Nuteistosios gynėjas taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

38Be to, kasatorius nurodo, kad sujungdamas J. A. ir J. V. skirtingose baudžiamosiose bylose paduotus apeliacinius skundus dėl skirtingų nuosprendžių į vieną bylą, nesant tam įstatyminio pagrindo, ir nagrinėdamas šių nuteistųjų apeliacinius skundus bendrai, apeliacinės instancijos teismas suvaržė J. A. galimybes gintis, nes iš jos net ir apeliacinės instancijos teisme buvo atimta galimybė užduoti klausimus liudytojui E. V., kuris vien dėl to, jog apeliacinės instancijos teismas sujungė į vieną bylą abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus, atsisakė duoti parodymus bei atsakinėti į klausimus byloje, kurioje figūruoja ir jo tėvas J. V.. Todėl laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai ir neteisėtai sujungdamas skirtingose baudžiamosiose bylose paduotus apeliacinius skundus dėl skirtingų nuosprendžių į vieną bylą, nesilaikė BPK 44 straipsnio 5, 7, 8 dalyse įtvirtintų reikalavimų užtikrinti kaltinamojo teisę į teisingą teismą, laikantis rungimosi principo išnagrinėti visus įrodymus, ir teisę, kad šie įrodymai būtų taip išnagrinėti, kad nebūtų apribota teisė į gynybą.

39Atsiliepimu į nuteistojo J. V. ir nuteistosios J. A. gynėjo advokato Edvino Sergaičio kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Darius Stankevičius prašo kasacinį skundą atmesti.

40Prokuroras nurodo, kad skundų argumentas, jog byloje nėra inkriminuojančių įrodymų, yra nepagrįstas. Panevėžio apygardos teismas nuosekliai išnagrinėjo visus byloje turimus įrodymus ir juos vertindamas tarpusavyje padarė pagrįstą išvadą dėl kasatorių kaltės. J. V. tyčia padaryti BK 300 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, tiesiogiai susijusi su jo, kaip advokato, darbu ir netinkamai bei nesąžiningai vykdomomis pareigomis kliento atžvilgiu. Suklastoto dokumento panaudojimas ir jo laikymas šiuo atveju buvo daromas kryptingai ir tikslingai asmens, žinančio ir turinčio pagal savo profesiją garbingai saugoti esminius teisinės valstybės pamatus. Baudžiamoji atsakomybė už BK 228 straipsnyje numatytą veiką kyla asmeniui, kuris yra valstybės tarnautojas, taip pat asmeniui, kuris yra jam prilygintas. Teismų praktikoje valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, kuris verčiasi profesine veikla ir teikia viešąsias paslaugas, pripažįstamas advokatas. Nagrinėjamos bylos aplinkybių visuma rodo, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados nustatant piktnaudžiavimo padarinius yra argumentuotos ir atitinka minėtus vertinimo kriterijus. Nuteistasis J. V. netinkamai aiškina BK 228 straipsnyje įtvirtintą normą, kurioje numatyta baudžiamoji atsakomybė už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą. Šioje byloje nustatyti pažeisti teisės aktai kartu su kitais objektyviais ir subjektyviais požymiais leidžia konstatuoti BK 228 straipsnyje numatytos piktnaudžiavimo sudėties buvimą J. V. veiksmuose.

41Liudytojo E. V. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo duoti ne tik STT, bet ir ikiteisminio tyrimo teisėjui. Visi duoti parodymai buvo nuoseklūs, išsamūs, juose nėra jokių prieštaravimų. Byloje nėra jokių duomenų, kad E. V. buvo verčiamas duoti parodymus prieš savo tėvą J. V. ir šis argumentas skunde nėra pagrindžiamas.

42Prokuroras nurodo, kad kaltinamasis aktas atitinka įstatymo reikalavimus, o BPK nenumato reikalavimo, kad atskiriant ar sujungiant bylas turi būti gautas teisėjo leidimas panaudoti operatyvinio tyrimo metu surinktą medžiagą. Baudžiamojo proceso įstatymo suteikiama galimybė atskirti ikiteisminius tyrimus numatyta siekiant operatyviau atlikti tyrimą, garantuojant proceso dalyviams per įmanomai trumpiausią laiką užbaigti procesą. Techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka buvo sankcionuotas Panevėžio apygardos teismo dėl galbūt J. V. daromos BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos, o tyrimas dėl kitų nurodytų veikų vyko vadovaujantis BPK normomis, todėl baudžiamojo proceso įstatymas taikytas teisingai.

43Byloje nėra duomenų, kad parodymai iš J. V. buvo išgauti pritaikius prievartą, smurtą ar kitaip suvaržius jo teises, todėl kasatoriaus argumentas nepagrįstas, kaip ir teiginiai apie telefoninių garso įrašų neleistinumą. Iš teismo nuosprendžių yra visiškai aišku, kuriais įrodymais teismas grindžia savo išvadas, nurodyti aiškūs motyvai, kuriais teismas vadovaudamasis atmetė kai kuriuos įrodymus, nuosekliai nurodyti nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo padaryti procesiniai pažeidimai surašant pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Nuosprendyje esančios klaidos nekeičia nuosprendžio esmės ir neleidžia abejoti visapusišku ir išsamiu įrodymų ištyrimu bei jų vertinimu. Kasatoriai nepagrįstai konstatuoja, kad buvo pažeista nekaltumo prezumpcija. Kaip teisingai pažymėjo teismas, tam, kad byla būtų nutraukta dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties suėjimo termino, nuteistųjų veiksmuose turėjo būti konstatuoti kyšininkavimo ir papirkimo sudėčių požymiai. Šių požymių konstatavimas nėra tolygus asmens pripažinimui kaltu, tačiau neatskiriamai susijęs su nusikalstamų veikų, už kurių padarymą nuteisti kasatoriai, požymiais, todėl aprašant pastaruosius neįmanoma nepaminėti BK 225 ir 227 straipsniuose numatytų veikų.

44Motyvai, kuriais kasatoriai pagrindžia išvadą, kad bylas išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, prieštarauja tiek nušalinimą reglamentuojančių BPK normų turiniui, tiek bylos medžiagai.

45Kaltinamųjų prašymai apklausti minėtus liudytojus atmesti motyvuotai, esant byloje duomenų apie J. V. nedarbingumo pažymėjimo suklastojimo faktą bei E. V. pareiškimo surašymo aplinkybes. Be to, apeliacinės instancijos teismas iškvietė ir apklausė liudytojus S. G. ir G. T., kurių parodymai patvirtino kaltinime nustatytas aplinkybes.

46Apeliacinės instancijos teismas nuosekliai ir argumentuotai pagrindė išvadas dėl J. V. ir J. A. kaltės, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo paskirtų bausmių dydžius. BPK 254 straipsnio 1 dalis numato galimybę teismui bylos nagrinėjimo teisme metu kelias bylas sujungti į vieną. Ši norma taikoma ir tuo atveju, kai pareikšti keli apeliaciniai skundai. Nuteistųjų veikos tarpusavyje yra neatskiriamai susijusios, be to, pareikštų apeliacinių skundų argumentai yra beveik identiški, todėl šiuo atveju teismas pagrįstai nusprendė minėtus skundus išnagrinėti viename procese. Prokuroras pažymi, kad liudytojas E. V. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas tris kartus ir visų duotų parodymų metu nurodė tas pačias aplinkybes apie J. A. papirkimo faktą. Jo parodymai buvo tinkamai įvertinti visų kitų įrodymų kontekste ir paremti kitais byloje turimais duomenimis. Net ir tuo atveju, jeigu bylos būtų nagrinėjamos atskirai, E. V. turėtų teisę atsisakyti duoti parodymus, galinčius apkaltinti jo tėvą J. V., nes nagrinėjant J. A. bylą jos veiksmai ir kaltė neatskiriamai susiję su J. V. veiksmais.

47Nuteistojo J. V. ir nuteistosios J. A. gynėjo advokato Edvino Sergaičio kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

48Dėl duomenų, gautų operatyvinio tyrimo (kriminalinės žvalgybos) metu, pripažinimo įrodymais pagal BPK 20 straipsnio nuostatas

49Kasaciniuose skunduose teigiama, kad slapta įrašytuose pokalbiuose telefonu esanti informacija šioje baudžiamojoje byloje surinkta ir panaudota nesilaikant BPK ir OVĮ nuostatų ir taip padaryta esminių BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių pažeidimų. Pasak kasatorių, šioje byloje informaciją, gautą slapta klausantis pokalbių telefonu, teismai nepagrįstai ir neteisėtai pripažino tinkamais ir leistinais įrodymais.

50Operatyvinio tyrimo (kriminalinės žvalgybos) metu slaptai renkant informaciją apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką gali būti apribojama žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą. Reguliuojant teisinius santykius, susijusius su slapto informacijos rinkimo priemonių naudojimu, taip pat jas taikant ir vertinant gautų duomenų teisėtumą, svarbu išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp siekio išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo.

51Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis, užtikrindamas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą, kartu numato, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies nuostata „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“, taip pat Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies nuostata „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“ yra vienos svarbiausių žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų. Jomis žmogaus privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Tačiau žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucinę žmogaus teisę į privatumą galima, jeigu yra laikomasi iš Konstitucijos kylančių žmogaus teisių ir laisvių ribojimo bendrųjų reikalavimų – tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis bei jos esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

52Tais atvejais, kai asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtais veiksmais pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą ar kelia grėsmę atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimas).

53Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas gerbti asmens teisę į privatų gyvenimą ir susirašinėjimo slaptumą. Pagal šio straipsnio 2 dalį jame įtvirtintų teisių apribojimas turi būti nustatytas įstatyme, juo siekiama teisėto tikslo ir jis būtinas demokratinėje visuomenėje. Vadovaujantis nuoseklia EŽTT praktika, įgaliojimai slapta sekti savo piliečius pagal Konvenciją toleruojami tik tada, kai yra griežtai (neišvengiamai) būtini (angl. strictly necessary) siekiant apsaugoti demokratines institucijas (pvz., Drakšas v. Lithuania, no. 36662/04, judgment of 31 July 2012). EŽTT praktikoje, be kita ko, akcentuojama, kad įstatymas, kuriuo reglamentuojamas slapto sekimo (stebėjimo) priemonių taikymas, susijęs su Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintų teisių apribojimu, turi būti išdėstytas pakankamai tiksliai, kad tinkamai parodytų asmenims, kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis valstybės institucijos turi teisę taikyti tokį slaptą ir potencialai pavojingą jų teisės į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo slaptumo gerbimo apribojimą. Atsižvelgiant į piktnaudžiavimo pavojų, būdingą bet kokiai žmonių slapto sekimo sistemai, tokios priemonės turi būti grindžiamos įstatymu, kuris yra itin tikslus (tiksliai apibrėžtas). Būtina, kad egzistuotų aiškios, detalios taisyklės šiuo klausimu, juolab kad atitinkamos technologijos tampa vis sudėtingesnės (pvz., Association for European Integration and Human Rights and Ekimdzhiev v. Bulgaria, no. 62540/00, judgment of 28 June 2007, su tolesnėmis nuorodomis; Aydo?du et autres c. Turquie, no 25745/07, décision du 11 janvier 2011; Lachowski v. Poland, no. 9208/05, decision of 6 May 2014). Sprendžiant dėl slaptų sekimo priemonių taikymo konkrečiais atvejais bei jas įgyvendinant, turi būti laikomasi teisėtumo reikalavimo ir užtikrinama, kad apribojant asmens teisę į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo slaptumo gerbimą, nebūtų peržengtos būtinumo demokratinėje visuomenėje ribos (pvz., Dragojević v. Croatia, no. 68955/11, judgment of 15 January 2015).

54Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Plenarinė sesija pažymi, kad slaptos informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, savaime nelaikytinos konstituciškai nepagrįstu žmogaus teisės į privatumą ribojimu, taip pat neatitinkančiomis Konvencijos reikalavimų, jeigu: 1) jos yra nustatytos įstatymu; 2) jos būtinos demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti Konstitucijos ginamas ir saugomas vertybes, 3) jomis nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis ir esmė; 4) jos yra proporcingos siekiamam tikslui. Įstatymų nustatytos institucijos, taikydamos šias priemones, kiekvienu atveju turi įvertinti konkrečią situaciją, nustatyti, ar yra pakankamas atitinkamos priemonės taikymo faktinis pagrindas, išsiaiškinti, ar negalima tų pačių tikslų pasiekti neįsiterpiant į privatų žmogaus gyvenimą, arba, jeigu toks įsiterpimas yra neišvengiamas, užtikrinti, kad žmogaus teisė į privatumą nebūtų apribota labiau negu būtina minėtam visuomenei reikšmingam ir konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti.

55Taigi tam, kad asmuo nepatirtų savavališko ir nepagrįsto teisės į privatumą suvaržymo, slaptos informacijos apie rengiamą, daromą, padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, taip pat ir numatytos OVĮ, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, gali būti skiriamos tik įstatyme nustatytais pagrindais, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, tik motyvuotu teismo sprendimu paisant proporcingumo reikalavimų. Šiuo aspektu EŽTT yra pažymėjęs, jog slapto sekimo priemonių taikymą sankcionuojanti institucija (EŽTT nagrinėtoje byloje ikiteisminio tyrimo teisėjas) sprendžia, ar yra įtikinamas (pateisinimas) pagrindas sankcionuoti tokias sekimo priemones. Tai sprendžiant turi būti patikrinama: 1) ar yra faktinis pagrindas įtarti asmenį planuojant, darant ar padarius tam tikras sunkias (rimtas) nusikalstamas veikas; 2) ar šios priemonės taikomos tik nesant galimybės kitais būdais nustatyti faktus, ar šių faktų nustatymas kitais būdais būtų žymiai sudėtingesnis. Toks patikrinimas užtikrina, kad tokios priemonės nebūtų sankcionuojamos atsitiktinai, nesilaikant nustatytos tvarkos (Dragojević v. Croatia, no. 68955/11, judgment of 15 January 2015).

56OVĮ (įstatymo redakcija, galiojusi operatyvinių veiksmų nagrinėjamoje byloje atlikimo metu) 9 straipsnyje nustatyta, kad operatyvinis tyrimas atliekamas taip pat ir tada, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, nurodytus atitinkamuose Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsniuose. OVĮ 10 straipsnyje nurodyta, kad pašto siuntų, dokumentų siuntų, pašto perlaidų ir jų dokumentų, fizinio ar juridinio asmens ūkinių, finansinių operacijų, finansinių ir (ar) mokėjimo priemonių panaudojimo slaptą kontrolę, techninių priemonių naudojimą specialia tvarka sankcionuoja apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai pagal generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo prokuratūros ar apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotojų motyvuotus teikimus, parengtus pagal operatyvinės veiklos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų pateiktus duomenis. Nurodytų OVĮ nuostatų taikymo ir operatyvinių veiksmų sankcionavimo teisėtumo vertinimo praktika suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartyse.

57Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant OVĮ nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti yra arba 1) apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotos nutartys (OVĮ straipsniuose nurodytiems operatyviniams veiksmams atlikti), arba 2) generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotųjų sankcionuoti operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuoti teikimai (OVĮ 12, 13 straipsniuose nurodytiems operatyviniams veiksmams atlikti). Faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindas nustatytas OVĮ 9 straipsnyje, tai – tam tikra informacija apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie įstatyme išvardytus apysunkius nusikaltimus, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį. Tais atvejais, kai operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo pagrindas teismų, nagrinėjančių bylą, paprastai nėra tikrinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413/2011, Nr. 2K-313/2010).

58Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai atliekant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę gaunami ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas. Šiuo atveju kyla klausimas dėl to, ar tokiu būdu gauti faktiniai duomenys gali būti panaudoti kaip įrodymai baudžiamajame procese dėl šių kitų nusikalstamų veikų, t. y. nusikalstamų veikų, dėl kurių techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka nebuvo sankcionuotas. Jeigu šios kitos nusikalstamos veikos pateko į kategoriją veikų, nurodytų OVĮ (įstatymas, galiojęs operatyvinių veiksmų nagrinėjamoje byloje atlikimo metu) nuostatose ir sudarančių pagrindą pagal įstatymą atlikti operatyvinį veiksmą, tai dėl jų gauta informacija gali būti kaip įrodymai naudojama ir kituose baudžiamuosiuose procesuose. Antai kasacinės instancijos teismo praktikoje yra konstatuota, kad įstatymų pažeidimu paprastai nelaikytinos situacijos, kai atliekant operatyvinius veiksmus dėl galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų atsiranda pagrindas manyti, kad gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai, ir nusprendžiama atliekant operatyvinius veiksmus patikrinti ir naujai paaiškėjusią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012).

59Baudžiamajame procese įrodymais taip pat laikytini tokie duomenys, kurie gauti apie asmens, dėl kurio buvo atliekama slapta elektroniniais ryšiais (telekomunikacijų tinklais) perduodamos informacijos turinio kontrolė, nusikalstamos veikos bendrininkus ar kitus su jo daroma nusikalstama veika susijusius asmenis (pvz., asmenis, kurie įgydavo, realizuodavo nusikalstamu būdu gautą turtą). Duomenų, gautų atliekant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę, kaip įrodymų reikšmės ir jų naudojimo baudžiamajame procese galimybės nepaneigia ir tai, kad nusikalstama veika, dėl kurios buvo sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka, vėliau (ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo metu) buvo perkvalifikuota pagal kitus BK straipsnius, taip pat ir tokius, kuriuose dėl numatytų nusikalstamų veikų negalėjo būti atliekami operatyvinio tyrimo veiksmai. Antai kasacinės instancijos teismo praktikoje yra konstatuota, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimas baudžiamojo proceso metu negali nulemti teisėtai gautų duomenų neleistinumo (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-504/2010, 2K-246/2013, 2K-194/2014, 2K-168-139/2015).

60Kitaip duomenų pripažinimo įrodymais ir jų naudojimo baudžiamajame procese aspektu vertintina situacija, kai atliekant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę gaunami ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas, kurios nepatenka į kategoriją nusikalstamų veikų, dėl kurių pagal OVĮ galėjo būti atliekamas minėtas operatyvinio tyrimo veiksmas.

61Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal EŽTT praktiką nusikalstamos veikos, dėl kurių gali būti nuspręsta taikyti slapto sekimo priemones, turi būti nurodytos įstatyme ir tai traktuojama kaip viena iš minimalių garantijų siekiant išvengti piktnaudžiavimo apribojant Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintas asmens teises (pvz., Association for European Integration and Human Rights and Ekimdzhiev v. Bulgaria; Weber and Saravia v. Germany, no. 54934/00, decision of 29 June 2006). Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad operatyviniai (pagal dabar galiojantį reglamentavimą – kriminalinės žvalgybos) veiksmai teisėtai gali būti atliekami tik esant konkrečiam įstatyme nustatytam faktiniam pagrindui – informacijai ne apie bet kokią, o tik apie įstatyme nurodytą nusikalstamą veiką (veikas) – ir vykdomi tik siekiant surinkti duomenų apie tokią veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168-139/2015).

62Taigi duomenys, gauti atliekant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas, kurios nepatenka į kategoriją nusikalstamų veikų, dėl kurių pagal OVĮ galėjo būti atliekamas šis operatyvinio tyrimo veiksmas, atsižvelgiant į tai, kad buvo nesilaikoma ir kitų įstatymuose įtvirtintų šios informacijos panaudojimo kitame baudžiamajame procese taisyklių, gali būti ir nepripažinti įrodymais pagal BPK ir jais gali būti nesiremiama nagrinėjant baudžiamąją bylą. Šiuo atveju turi būti vertinama ir tai, ar tokių duomenų naudojimas baudžiamajame procese, grindžiant teismo sprendimą, gali (negali) būti laikomas nepagrįstu asmens teisės į privatumą suvaržymu, pažeidžiančiu proporcingumo reikalavimus.

63Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, nepripažinus tokiu būdu gautų duomenų įrodymais, sprendžiama, ar pakanka kitų įrodymų konstatuoti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką. Tai, kad tokie duomenys pagal BPK gali būti ir nepripažinti įrodymais, nereiškia, kad minėtu būdu gautos informacijos pagrindu negalėtų būti pradėtas naujas savarankiškas ikiteisminis tyrimas ir BPK nustatyta tvarka renkami kiti duomenys, kurie patvirtintų gautą informaciją. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 166 straipsnį ikiteisminis tyrimas pradedamas ir prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius.

64Operatyvinės veiklos (kriminalinės žvalgybos) subjektai, prokurorai, teikdami prašymus (teikimus) dėl slaptos telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės, o teismai, priimdami sprendimus sankcionuoti tokių priemonių skyrimą, pratęsti jų taikymą, turi tokius savo sprendimus vertinti pagrįstumo, proporcingumo siekiamam tikslui kontekste. Taigi, turi būti įvertinta, ar yra išlaikoma įstatymų reikalavimus atitinkanti proporcija tarp naudojamų priemonių siekiant išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo.

65Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 154 straipsnio 3 dalį slaptas asmenų pokalbių klausymas, negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius ir tik tais atvejais, kai tiriama sudėtinga ar didelio masto nusikalstama veika, šios priemonės taikymas gali būti vieną kartą pratęstas trims mėnesiams. Tokie BPK įtvirtinti konkretūs minėtos procesinės prievartos priemonės taikymo terminai yra viena iš garantijų, kad nebūtų piktnaudžiaujama šia priemone ir taip nepagrįstai suvaržoma žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą. Teisiniame reguliavime, tiek nustatytame OVĮ, tiek šiuo metu įtvirtintame Kriminalinės žvalgybos įstatyme, slapto asmenų pokalbių klausymosi terminai, priešingai nei BPK, faktiškai nėra (nebuvo) ribojami. Antai pagal OVĮ slaptai klausytis asmens pokalbių buvo galima neribotą laiką, šį terminą pratęsiant kas tris mėnesius. Kriminalinės žvalgybos įstatyme, nors ir įtvirtinta, kad slapto asmenų pokalbių klausymosi bendras laikotarpis negali būti ilgesnis negu 12 mėnesių, tačiau kartu numatyti ir atvejai, kai šis laikotarpis gali būti neribotai pratęstas. Tačiau toks teisinis reguliavimas neatleidžia operatyvinės veiklos (kriminalinės žvalgybos) subjektų, prokurorų, teikiančių prašymus (teikimus) dėl šios operatyvinės (kriminalinės žvalgybos) priemonės taikymo, o teisėjų, priimančių sprendimus sankcionuoti tokių priemonių skyrimą (pratęsti jų taikymą), nuo pareigos įvertinti jos taikymo trukmės pagrįstumą ir proporcingumą.

66Netoleruotinos tokios teisinės situacijos, kai per protingą laiką nepasitvirtinus įtarimui dėl nusikalstamos veikos toliau nepagrįstai ilgai atliekama (sankcionuojama) slapta telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė iš esmės tikintis (nesant tam rimto pagrindo) gauti informacijos dėl kokios nors kitos nusikalstamos veikos ir taip siekiant pateisinti šios priemonės taikymą.

67Nagrinėjamoje byloje Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 16 d. nutartimi „Dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka“ Nr. 442 siekiant gauti duomenų apie J. V. galbūt vykdomas nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje, buvo sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka – slapta J. V. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė ir šios informacijos turinio fiksavimas jo naudojamu mobiliojo ryšio telefonu. Būtent turimi duomenys apie BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką buvo nurodyti kaip faktinis pagrindas, dėl kurio minėta teismo nutartimi nuo 2009 m. liepos 21 d. iki 2009 m. spalio 21 d. buvo leista slapta J. V. telefoninių pokalbių kontrolė. Atliekant šią kontrolę buvo gauti ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas J. V. daromas nusikalstamas veikas, kurios nesusijusios su ta informacija, kuri sudarė pagrindą atlikti šį operatyvinį veiksmą, taip pat duomenys apie kito asmens – J. A. daromą nusikalstamą veiką.

68Kaip matyti iš bylos medžiagos, praėjus beveik šešiems mėnesiams nuo šios informacijos gavimo 2010 m. kovo 3 d. nagrinėjamoje byloje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Šis ikiteisminis tyrimas 2010 m. gegužės 5 d. prokuroro nutarimu buvo sujungtas į vieną su kitais penkiais ikiteisminiais tyrimais. Sujungtame ikiteisminiame tyrime Specialioji ekspertų komisija 2010 m. birželio 22 d. išslaptino Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 16 d. nutartį ir šios nutarties pagrindu surinkta informacija buvo panaudota baudžiamajame procese OVĮ 17 straipsnio nustatyta tvarka. Šiame ikiteisminiame tyrime J. V. 2010 m. birželio 8 d. buvo pranešta apie įtarimą, padarius nusikaltimus, numatytus BK 228 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 233 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 5 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, o J. A. 2010 m. rugsėjo 24 d. pranešta apie įtarimą, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 225 straipsnio 4 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. 2011 m. vasario 2 d. iš sujungto ikiteisminio tyrimo prokuroro nutarimu vėl buvo atskirtas ikiteisminis tyrimas, kuriame J. A. buvo pranešta apie įtarimą, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 225 straipsnio 4 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, o J. V. pranešta apie įtarimą, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 227 straipsnio 3 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Šiuos asmenis kaltinant būtent nusikalstamų veikų, kurios nepateko į OVĮ (įstatymas, galiojęs operatyvinių veiksmų nagrinėjamoje byloje atlikimo metu) 9 straipsnio 1 punkte nurodytą nusikalstamų veikų sąrašą, padarymu, baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota apylinkės teismui.

69Iš pirmiau nurodytų aplinkybių išplaukia, kad faktinis pagrindas atlikti operatyvinį veiksmą – slapta kontroliuoti J. V. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį, ir teisinis pagrindas – Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 16 d. nutartis dėl šio operatyvinio veiksmo, nėra susiję su nusikalstamomis veikomis, dėl kurių J. V. ir J. A. nuteisti nagrinėjamoje byloje. Minėta, kad nusikalstamos veikos, už kurias skundžiamais nuosprendžiai yra nuteisti J. V. ir J. A., nepateko į kategoriją veikų, nurodytų OVĮ 9 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojusi operatyvinių veiksmų atlikimo metu), kurios buvo pagrindas pradėti operatyvinį tyrimą ir atlikti slaptą J. V. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę.

70Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra pažymėta, kad, užtikrinant operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų sankcionavimo ir atlikimo teisėtumą ir kartu veiksmingą žmogaus teisių apsaugą nuo neteisėto apribojimo, kreipiantis dėl operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų atlikimo ir juos sankcionuojant turi būti nurodoma aiški informacija, leidžianti spręsti, kad minėti veiksmai bus atliekami dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios jie pagal įstatymus ir gali būti atliekami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168-139/2015).

71Bylos duomenys, kurie buvo gauti atliekant slaptą J. V. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę, buvo išskirti iš kitos baudžiamosios bylos. Kaip minėta, byloje esančių dokumentų turinys rodo, kad pokalbių įrašai buvo daromi atliekant kitą operatyvinį tyrimą, nesusijusį su J. V. ir J. A. nusikalstamomis veikomis, už kurias jie buvo nuteisti skundžiamais nuosprendžiais. Informacijos, gautos viename baudžiamajame procese, panaudojimas kitoje baudžiamojoje byloje reglamentuojamas pagal BPK 162 straipsnio nuostatas. Šiuo straipsniu turi būti vadovaujamasi tiek tuo atveju, kai informacija apie privatų asmens gyvenimą renkama atliekant BPK numatytus veiksmus, tiek ir pagal OVĮ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225/2009). Duomenų apie tai, kad pokalbių įrašų perdavimas tam, kad šie būtų prijungti prie baudžiamosios bylos, kurioje J. V. ir J. A. skundžiamais nuosprendžiais yra nuteisti, buvo atliktas būtent pagal šias BPK 162 straipsnio nuostatas, byloje nėra. Antai, vadovaujantis BPK 162 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi operatyvinių veiksmų atlikimo ir jų panaudojimo ikiteisminio tyrimo metu) nuostatomis, informacija apie privatų asmens gyvenimą, gauta taikant procesinę prievartos priemonę viename procese, kitame procese gali būti panaudota tik leidus ikiteisminio tyrimo teisėjui ar teismui. Byloje nėra duomenų, kad toks leidimas būtų duotas. Paprastai toks leidimas gali būti duodamas, jeigu ir kitame procese nagrinėjimo dalyką sudaro ne mažesnio pavojingumo nusikalstama veika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-120/2008, 2K-190/2013).

72Taigi nagrinėjamoje byloje teismai nuosprendžiuose nepagrįstai kaip įrodymais rėmėsi byloje esančiais J. V. pokalbių telefonu įrašais, nes nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos nebuvo įtrauktos į tuo metu galiojusio OVĮ 9 straipsnyje numatytą sąrašą nusikalstamų veikų, dėl kurių galėjo būti pradedamas operatyvinis tyrimas. Juolab kad tokiu būdu gauta informacija buvo prijungta prie šios bylos be ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimo, taip pažeidžiant BPK 162 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi operatyvinių veiksmų atlikimo ir jų panaudojimo ikiteisminio tyrimo metu) nuostatas. Vadinasi, teismai, pripažindami, kad šie duomenys buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka, padarė neteisingas išvadas. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų dėl OVĮ 9 straipsnio ir BPK 162 straipsnio reikalavimų pažeidimų, į juos atsakė netinkamai, sureikšmindamas aplinkybes, kurios iš esmės nėra sietinos su apeliacinių skundų argumentais. Bylų sujungimas ir išskyrimas nepaneigia iš BPK 162 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi operatyvinių veiksmų atlikimo ir jų panaudojimo ikiteisminio tyrimo metu) kylančio reikalavimo viename baudžiamajame procese OVĮ tvarka gautus duomenis apie privatų asmens gyvenimą panaudoti kitoje baudžiamojoje byloje tik gavus ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimą.

73Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir pritardamas pirmosios instancijos teismo vertinimui pripažinti operatyvinio tyrimo metu surinktus duomenis įrodymais, nesilaikė iš OVĮ kylančių reikalavimų ir taip esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 5 dalių reikalavimus. Šis teismas taip pat nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes neatsakė į apeliacinių skundų motyvus dėl OVĮ 9 straipsnio, BPK 162 straipsnio reikalavimų pažeidimo ir, atmesdamas šiuos skundus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pagal BPK 331 straipsnio reikalavimus nepateikė motyvuotų išvadų.

74Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai laikytini esminiais, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

75Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo ištaisyti šioje nutartyje nustatytus esminius BPK pažeidimus ir iš naujo patikrinti apeliacinių skundų argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžių pagrįstumo ir teisėtumo, atsižvelgdamas į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus.

76BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatos neleidžia kasacinės instancijos teismui iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti apeliacinės instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, todėl dėl kitų kasacinių skundų argumentų nepasisakoma.

77Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

Nutarė

78Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 17 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.