Byla 2A-831-516/2011

1Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Andžej Maciejevski,

2kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 12 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Tretysis asmuo Druskininkų miesto savivaldybė administracija.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.Ginčo esmė

5Ieškovė R. K. kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad jos senelis A. K., miręs 1944 metais, nuosavybės teisės pagrindu nuo 1938 m. iki žemės nacionalizacijos valdė: 60 arų namų valdos sklypą, dabar esantį tarp ( - ); 6 ha dirbamos žemės sklypą, esantį prie buvusio aerouosto; 8 ha miško, esančio dabartiniame Švendubrės miško masyve.

6Ieškovė nurodė, kad 2008 m. balandžio 7 d. kreipėsi į Druskininkų žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisės atkūrimo į jos senelio K. A. valdytą 60 arų namų valdos žemės sklypą (namas neišliko), 6 ha dirbamos žemės ir 8 ha miško, ( - ). Kauno apygardos administracinis teismas 2009-02-23d. sprendimu jai atnaujino praleistą įstatymo nustatytą terminą paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšį ir nuosavybės teisę įrodantiems dokumentams pateikti. Senelis K. A., 1940 m. nuosavybės teise valdė 60 arų namų valdos sklypą, kuris buvo ( - ) gatvėje (ulica ( - )). Šios namų valdos sklypas faktiškai susidarė iš dviejų sklypų: 30 arų sklypo paveldėto iš savo tėvų (A. K., mirusio ( - ). ir M. Č., mirusios ( - ).) ir 30 arų sklypo, kurį 1928 metais senelis A. K. nusipirko. Tuo metu abu žemės sklypai buvo naudojami kaip viena namų valda. Šiuo metu abu buvusios namų valdos sklypai yra ( - ) gatvių kampe už ( - )pastatų. Namas buvo medinis ir dėl karo gaisrų neišliko. Be to, senelis turėjo dar 6 ha dirbamos žemės rėžiais, kaip ir visi kaimo gyventojai (buvo rėžinis žemės padalinimas) prie dabartinio aerouosto. Taip pat senelis turėjo ir 8 ha miško, kuris išlikęs ir yra važiuojant senu keliu link Švendubrės kaimo, apie 2 km už miesto, anksčiau tą vietą vadino ( - ). Vėliau ši žemė ir miškas buvo nacionalizuoti. Senelis mirė ( - ) metais ir yra palaidotas ( - )kapinėse. Senelę B. K. norėjo išvežti į Sibirą, tačiau ji pasislėpė pas pažįstamus. Senelė mirė ( - )., būdama ( - ) metų. Prieš mirtį ilgą laiką sirgo ir giminaičiai sunkiai su ja susikalbėdavo. R. K. mama A. J. (senelės duktė) mirė ( - )., vėžiu sirgo nuo 1986 metų, paskutiniais metais nesikeldavo iš lovos. Visos šios aplinkybės nulėmė, kad neišliko dokumentai dėl žemės sklypų nuosavybės ir valdymo. Dėl nuosavybę patvirtinančių dokumentų kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, Kauno apskrities archyvą ir Alytaus apskrities archyvą, tačiau buvo informuota, kad tokių dokumentų nerasta ar jie neišlikę. Taip pat kreipėsi ir į Lenkijos Balstogės valstybinį archyvą ir į Rusijos Gardino srities valstybinį archyvą, iš kurių sužinojo, kad dalinai išlikusiose dokumentuose tokių duomenų nerasta.

7II.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Druskininkų miesto apylinkės teismas 2010 m. liepos 12 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

9Teismas konstatavo, jog iš visų surinktų ir ištirtų byloje įrodymų matyti, kad A. K. su šeima tikrai gyveno Druskininkų mieste, miesto kapinėse jis ir palaidotas 1944 metais. Tačiau byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių faktą, kad A. K. nuosavybės teisės pagrindu nuo 1938 metų iki žemės nacionalizacijos Druskininkų mieste valdė 60 arų namų valdos sklypą, dabar esantį tarp ( - ), 6 ha dirbamos žemės sklypą, esantį prie buvusio aerouosto, 8 ha miško, esančio dabartiniame Švendubrės miško masyve. Jokių rašytinių įrodymų byloje nėra, o liudytojų parodymai labai prieštaringi ir vertinami kritiškai. Liudytoja J. B. parodė, kad A. K. gyveno ( - ) gatvėje (ul. ( - )), tačiau šiame name A. K. gyveno iki 1944 metų, o vėliau jame gyveno ieškovės dėdė J. K. su antra žmona, kuriai šis namas ir liko (kaip paaiškino ieškovė R. K.). Kur gyveno A. K., iki atsikeldamas į Sodų gatvę, jai nėra žinoma. Liudytoja S. M. parodė, kad A. K. su šeima gyveno Žaliojoje gatvėje. Liudydoja V. K. parodė, kad pas A. K. gyveno nuo 16 metų, t.y., nuo 1935 metų, nes yra gimusi ( - ) metais, tačiau nurodyti vietos, kur buvo namas, žemė ir miškas, negali, nes viskas buvo dar prieš karą. Liudytoja L.B. B. parodė tik tai, kas jai yra žinoma iš jos motinos A. S. pasakojimų ir šios liudytojos parodymais teismas nesivadovauja. Liudytojas A. S. paaiškino, kad A. K. namas buvo netoli dabartinės ,,Nemuno” sanatorijos link ,,Baltarusijos” sanatorijos apie 100 metrų, tačiau ul. Polna yra žymiai toliau nuo šių sanatorijų. Tokiu būdu, surinktais ir ištirtais byloje įrodymais teismas nustatė, kad nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių prašomus nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, todėl ieškinys atmestinas.

10III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

11Apeliaciniu skundu ieškovė R. K. prašo Druskininkų miesto apylinkės teismo 2010-07-12 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti.

12Apeliacinis skundas grindžiamas šiuo argumentu: teismas nepagrįstai sureikšmino nemotyvuotus atsakovo prieštaravimus, neatsižvelgė į visetą objektyvių įrodymų, bei netinkamai įvertino liudytojų parodymus. Nurodo, jog senelis K. A., 1940 m. nuosavybės teise valdė 60 arų namų valdos sklypą, kuris buvo Polna gatvėje (ulica Pelna). Šios namų valdos sklypas faktiškai susidarė iš dviejų sklypų: 30 arų sklypo paveldėto iš savo tėvų (A. K., mirusio ( - ). ir M. Č., mirusios ( - ) ir 30 arų sklypo, kurį 1928 metais senelis A. K. nusipirko. Tuo metu abu žemės sklypai buvo naudojami kaip viena namų valda. Šiuo metu abu buvusios namų valdos sklypai yra ( - ) gatvių kampe už ( - )pastatų. Namas buvo medinis ir dėl karo gaisrų neišliko. Be to, senelis turėjo dar 6 ha dirbamos žemės rėžiais, kaip ir visi kaimo gyventojai (buvo rėžinis žemės padalinimas) prie dabartinio aerouosto. Taip pat senelis turėjo ir 8 ha miško, kuris išlikęs ir yra važiuojant senu keliu link Švendubrės kaimo, apie 2 km už miesto, anksčiau tą vietą vadino ( - ) (Cegelnia). Vėliau ši žemė ir miškas buvo nacionalizuoti. Senelis mirė 1944 metais ir yra palaidotas Druskininkų miesto senosiose kapinėse. Senelę B. K. norėjo išvežti į Sibirą, tačiau ji pasislėpė pas pažįstamus. Senelė mirė ( - )., būdama ( - ) metų. Visos šios aplinkybės nulėmė, kad neišliko dokumentai dėl žemės sklypų nuosavybės ir valdymo. Tačiau kiti apeliantės pateikti įrodymai patvirtino ieškovės reikalavimų pagrįstumą. Aukščiau minėtų žemės sklypų valdymą apeliantės senelio nuosavybės teise, rašytiniuose dokumentuose patvirtino ieškovės močiutės sesuo K. Š.. taip pat patiekti įrodymai patvirtina ieškovės prosenelių ir senelių gyvenimo objektyvios aplinkybės, kad prosenelis gyveno, mirė ( - ). ir palaidotas ( - ). Išlikę liudytojai nurodė net tikslią žemės sklypų vietą. Visi patvirtino, kad minėtose vietose, apeliantės senlis gyveno ir nuosavybės teise valdė atitinkamus žemės sklypus. Teigia, kad atsakovo ir trečiojo asmens prieštaravimai paremti prielaidomis ir negali būti pagrindu atmesti ieškovės reikalavimus. Abejones dėl žemės sklypų vietos ir dydžio paneigia patys liudytojai, kuriems grąžinti panašaus dydžio žemės sklypai. Apeliantės nuomone, nesant jos reikalavimų paneigiančių įrodymų , teismas nepagrįstai vertino atsakovo prieštaravimus, kaip pakankamus pereiti į ginčo teiseną. Teigia, kad visi Druskininkai yra atsiėmę žemę nustatant juridinius faktus liudytojų pagalba.

13Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Druskininkų miesto apylinkės teismo 2010-07-12 sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14Teigia, kad ieškovė, siekdama nustatyti senelio žemės valdymo nuosavybės teise faktą, nurodo, kad 0,6 ha namų valdos žemės sklypą buvęs savininkas A. K. įsigijo sandorių būdu, o kokiu būdu atsirado A. K. nuosavybės teisė į 6 ha žemės šalia Druskininkų aerodromo ir 8 ha miško už Druskininkų miesto ribų visai nenurodo. Dokumentų, patvirtinančių senelio žemės valdymo nuosavybės teisės faktą, pareiškėja nepateikė. Iš Lietuvos archyvų pateikti dokumentai taip pat nepatvirtino, jog iki 1940 m. žemės nacionalizacijos A. K. nuosavybės teise turėjo žemės. Alytaus apskrities archyvas 2008 m. balandžio mėn. raštu pranešė, jog dokumentai archyve saugomi tik nuo 1945 m. Remiantis Kauno apskrities archyvo 2008-04-21 raštu dokumentai apie Druskininkuose turėtą nekilnojamąjį turtą archyve nesaugomi. Taigi A. K. žemės valdymas nuosavybės teise buvo įrodinėjamas tik liudytojų parodymais, kuriuos atsakovo nuomone, teismas pagrįstai pripažino nepakankamais.

15IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

16Apeliacinis skundas netenkintinas.

17Apeliaciniame skunde keliamas netinkamo įrodymų vertinimo klausimas. Nepriklausomai nuo to, ar byla nagrinėjama ginčo teisenos tvarka, ar ypatingąja teisena, teismo sprendimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, taigi, ir faktą dėl žemės valdymo nuosavybės teise iki žemės nacionalizacijos, turi būti pagrįstas teismo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (Civilinio proceso kodekso 185 str.).

18Dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo bylose įrodinėtino dalyko ir įrodinėjimo priemonių leistinumo

19Tam tikrais atvejais asmuo, siekdamas įgyti atitinkamą subjektinę teisę ar įgyvendinti turimą, turi patvirtinti, kad egzistuoja tokios teisės įgijimo ar įgyvendinimo pagrindas, t. y. juridinis faktas. Pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinį reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nuosavybės teisių atkūrimo tikslu. Pareiškėja nurodė, kad jos senelis A. K. nuosavybės teise nuo 1938 m. iki žemės nacionalizacijos valdė: 60 arų namų valdos sklypą, dabar esantį tarp ( - ); 6 ha dirbamos žemės sklypą, esantį prie buvusio aerouosto; 8 ha miško, esančio dabartiniame Švendubrės miško masyve.

20Teisėjų kolegija pažymi, kad nei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, nei jo lydimųjų aktų nuostatose nėra įtvirtinto reikalavimo, jog asmuo, siekdamas atkurti nuosavybės teises, turi įrodyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, ir kad priešingu atveju negalės būti priimamas palankus pareiškėjui sprendimas atkurti nuosavybės teises. Pastaraisiais metais suformuotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ligvistiškai ir sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1, 9 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057, 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 ir 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 nuostatas, sprendžiant dėl nuosavybės teisės patvirtinimo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme teisiškai reikšmingas yra nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas. Šis faktas gali būti nustatomas tiek įrodžius nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, tiek valdymo nuosavybės teise faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 24 d, nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2009, 2011 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Kai prašoma nustatyti juridinį faktą nuosavybės teisių atkūrimo tikslu, asmeniui taip pat nekyla pareigos įrodyti būtent nuosavybės teisių įgijimo pagrindą, tokiu atveju asmuo gali pateikti įrodymų, patvirtinančių, kad asmuo, į kurio turtą pretenduojama atkurti nuosavybės teises, valdė jį nuosavybės teise nacionalizavimo momentu. Tai, kad tokiu atveju procesas vyksta ne administracine, o civilinio proceso nustatyta tvarka, lemia įrodinėjimo skirtumus. Spręsdamas dėl juridinio fakto nustatymo, teismas visų pirma vadovaujasi CPK nustatytomis normomis, tarp jų ir reglamentuojančiomis įrodinėjimo procesą (CPK 176 straipsnio 2 dalis). CPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šie duomenys nustatomi CPK 177 straipsnio 2–3 dalyse nurodytomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais ir ekspertų išvadomis; įrodinėjimo priemonėmis taip pat gali būti nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. Taigi CPK nustatytas įrodinėjimo priemonių sąrašas yra daug platesnis, nei nustatytas nagrinėjant prašymus atkurti nuosavybės teises administracine tvarka, ir bendroji taisyklė yra ta, kad asmuo turi teisę visomis šiomis priemonėmis įrodinėti valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktą.

21Dėl įrodymų pakankamumo taisyklės taikymo.

22Išvadas apie tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą teismas padaro, išanalizavęs byloje pateiktus įrodymus (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus teismas įsitikina, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms (įrodinėjimo dalykui) nustatyti. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla (CPK 180 straipsnis), koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, jog nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Įrodinėjimo apimties kriterijumi laikytinas protingo žmogaus etalonas ir faktas pripažintinas įrodytu esant visiškam arba beveik visiškam vidiniam teismo įsitikinimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-260/2010). Aukščiausio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, spręsdamas dėl įrodymų pakankamumo tam tikram faktui nustatyti, teismas turi atsižvelgti į bylos kategoriją, jos pobūdį, kitas konkrečiu atveju svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2009; 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2009 ir kt.). Bylose dėl juridinio fakto nustatymo teismas turi atsižvelgti į tai, kad tokiose bylose įrodinėjimas turi tam tikrų ypatumų, kuriuos lemia tai, jog naudojami netiesioginiai įrodymai (priešingu atveju asmeniui nereikėtų kreiptis į teismą) ir daromos prielaidos. Šios prielaidos turi būti motyvuotos ir atitinkamai turi būti pagrįsta, kad priešingos prielaidos tikimybės nėra ar ji nedidelė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-340/2009; 2009 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-406/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-552/2010; kt.).

23Pareiškėja aplinkybę, kad jos senelis A. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė tris žemės sklypus (60 arų namų valdos, 6 ha. dirbamos žemės, 8 ha. miško) įrodinėjo iš esmės tik liudytojų parodymais, kadangi iš įvairių archyvų gautose pažymose nurodoma, jog atitinkamo laikotarpio duomenys juose nėra saugomi arba- kad archyviniuose fonduose apie A. K. nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą duomenų nėra (b.l. 13-19).

24Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino liudytojų parodymus, šis argumentas iš esmės yra deklaratyvaus pobūdžio: skunde nėra nurodoma, kokių liudytojų parodymai įvertinti neteisingai, kokių liudytojų parodymų visetas galėtų suponuoti teismo išvadą (įsitikinimą) prašomų nustatyti faktų įrodytumu. Nors skunde nurodoma, kad suinteresuotųjų asmenų atstovų argumentai remiasi prielaidomis, iš esmė yra priešingai: pareiškėja, apeliaciniame skunde vardindama prosenelių, senelio gyvenimo Druskininkų mieste aplinkybes, remdamasi faktu, kad jie visi palaidoti Druskininkų miesto senosiose kapinėse, kad jie turėjo namą, siekia įrodyti, kad A. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 14,60 ha. žemės (trijose skirtingose vietose). Tačiau vien aplinkybė, kad žmonės gyveno tam tikroje vietoje, savaime nereiškia, kad jie toje vietoje valdė žemę nuosavybės teise.

25Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant fakto įrodytumo klausimą yra reikšmingi suinteresuotojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nurodyti argumentai, jog toje vietoje, kur pareiškėja nurodė senelį turėjus 6 ha. žemės (prie aerodromo), buvo rėžių sistema, t.y. žemė tokiais mato vienetais, kaip nurodo pareiškėja (hektarais), toje vietoje nebuvo matuojama, taip pat, kad žemės rėžiais toje vietoje turėjo daug Druskininkų miesto gyventojų, be to, toje vietoje nėra tiek žemės, kiek nurodo pareiškėja, taip pat nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjos nurodomoje miško vietoje (( - ) miško masyve) žemė ir miškas nuosavybės teisėmis priklausė ( - ) kaimo, o ne Druskininkų miesto, gyventojams. Apklausta liudytoja J. B. nurodė, kad prie ( - ) (t.y. aptariamoje vietoje, ( - ) apylinkėse) jos mama turėjo žemės šalia su K., kad jos mama eidavo pas K. kasti bulvių, tačiau šie liudijimai nėra pakankami konstatuoti, jog nurodytą žemę (jos kiekio liudytoja apskritai nenurodė) K. valdė nuosavybės teise. Ši liudytoja, be to, nurodė, kad jos mama buvo klusi iš ( - ) kaimo, kad nuosavybės teisė į tą žemę yra atkurta jos giminaičiams. Taigi, šie liudijimai patvirtina suinteresuotojo asmens nurodytą aplinkybę, jog žemė ir miškas toje vietoje priklausė ( - ) kaimo gyventojams (liudytojos mama buvo kilusi iš to kaimo). Kad žemė prie ,, ( - )“ priklausė ( - ), nurodė ir liudytojas A. S.. Kokiu pagrindu žemės turėjo K. (ar jie buvo žemės savininkai, ar tik naudotojai (nuomos ar kitais pagrindais) nei ši liudytoja, nei kiti liudytojai (S. M., V. K., A. S., A. Ž.) nenurodė. Liudytojos B. B. parodymais apskritai negalima vadovautis, nes ji apie byloje liudijamas aplinkybes žino ne pati betarpiškai, o tik iš savo mamos žodžių.

26Teisėjų kolegija pastebi ir tai, jog liudytojai J. B., V. K., A. S. negalėjo paaiškinti, kur tiksliai A. K. turėjo žemės ar miško, taigi, juo labiau, jų liudijimai negali patvirtinti žemės valdymo nuosavybės teise fakto; liudytojų S. M. ir A. Ž. liudijimų patikimumas kelia abejonių nuo aspektu, kad žemės nacionalizacijos metu (1940 m.) šie liudytojai buvo vos 5-6 metų amžiaus, todėl abejotina jų galimybė suvokti nuosavybės teisinių santykių turinį, žemės plotų dydį ir panašias aplinkybes, kurios mažamečiams vaikams įprastai nėra svarbios.

27K. Š. laiškas pareiškėjai taip pat pagrįstai nebuvo vertinamas kaip įrodymas, pagrindžiantis pareiškėjos prašomą nustatyti faktą, dėl jame nurodytų duomenų neišsamumo bei nekonkretumo (kokioje vietoje buvo jos nurodomi žemės sklypai, kada K. šeima gyveno ( - ) gatvėje ir t.t.). Ieškovės naujai pateiktas įrodymas- iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo gautas aktas apie tai, kad A. K. 1913 m. dalyvavo rinkimuose į Druskininkų miesto valdybos įgaliotinius ir buvo sumokėjęs 25 červoncų mokestį už nekilnojamąjį turtą, taip pat neįrodo, kokį turtą A. K. turėjo netgi nurodomais 1913 metais, juo labiau, šis dokumentas nepatvirtina žemės valdymo nuosavybės teise fakto nacionalizacijos metu (1940 m.) ir pareiškėjos nurodomo valdyto žemės kiekio.

28Remiantis aptartais argumentais, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog įrodymų pakankamumo prasme pareiškėjos prašomas nustatyti faktas nėra įrodytas, todėl teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą Druskininkų miesto apylinkės teismo sprendimą nėra (Civilinio proceso kodekso 329, 330 str.). Apeliacinis skundas atmetamas, o Druskininkų m. apylinkės teismo 2010-07-12 sprendimas paliekamas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

29Kadangi pareiškėja R. K. yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos iš jos nepriteisiamos (Civilinio proceso kodekso 96 str.).

30Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas

Nutarė

31Druskininkų miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.Ginčo esmė... 5. Ieškovė R. K. kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę... 6. Ieškovė nurodė, kad 2008 m. balandžio 7 d. kreipėsi į Druskininkų... 7. II.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Druskininkų miesto apylinkės teismas 2010 m. liepos 12 d. sprendimu... 9. Teismas konstatavo, jog iš visų surinktų ir ištirtų byloje įrodymų... 10. III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 11. Apeliaciniu skundu ieškovė R. K. prašo Druskininkų miesto apylinkės teismo... 12. Apeliacinis skundas grindžiamas šiuo argumentu: teismas nepagrįstai... 13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie... 14. Teigia, kad ieškovė, siekdama nustatyti senelio žemės valdymo nuosavybės... 15. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai... 16. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 17. Apeliaciniame skunde keliamas netinkamo įrodymų vertinimo klausimas.... 18. Dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo bylose įrodinėtino... 19. Tam tikrais atvejais asmuo, siekdamas įgyti atitinkamą subjektinę teisę ar... 20. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės... 21. Dėl įrodymų pakankamumo taisyklės taikymo.... 22. Išvadas apie tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą teismas padaro,... 23. Pareiškėja aplinkybę, kad jos senelis A. K. iki nacionalizacijos nuosavybės... 24. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas... 25. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant fakto įrodytumo klausimą yra... 26. Teisėjų kolegija pastebi ir tai, jog liudytojai J. B., V. K., A. S. negalėjo... 27. K. Š. laiškas pareiškėjai taip pat pagrįstai nebuvo vertinamas kaip... 28. Remiantis aptartais argumentais, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta,... 29. Kadangi pareiškėja R. K. yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo... 30. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str.,... 31. Druskininkų miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 12 d. sprendimą palikti...