Byla 2-1730-464/2016
Dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės Nordea Bank Finland PLC atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-2256-555/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Regio“ ieškinį atsakovėms Nordea Bank Finland PLC ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Ingero“, dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė UAB „Regio“ kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 4–22), prašydama pripažinti 2008-09-11 hipotekos lakštu Nr. 02120080014198 (su pakeitimais ir papildymais) įformintą nekilnojamojo turto – sandėliavimo paskirties pastato, kurio unikalus Nr. 4400-1649-9048, esančio adresu Draugystės g. 10, Kaunas – hipoteką negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento); priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – draudimą vykdyti 2008-09-11 hipotekos lakštu Nr. 02120080014198 įkeisto turto – sandėliavimo paskirties pastato, kurio unikalus Nr. 4400-1646-9048, esančio adresu Draugystės g. 10, Kaunas – realizavimą (įskaitant vykdyti šio turto pardavimą iš varžytynių). Nurodė, kad pareikštas ieškinys yra pagrįstas prima facie (iš pirmo žvilgsnio). Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, priverstiniai skolos išieškojimo veiksmai išimtinai banko naudai iš hipotekos lakštu įkeisto turto be jokių kliūčių bus vykdomi, o juos įvykdžius, nebūtų net teorinės galimybės įvykdyti galimai ieškovei palankų teismo sprendimą. Šiuo metu jau yra pradėtos vykdyti hipotekos lakštu įkeistų nekilnojamųjų daiktų varžytynės, todėl rizika dėl galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymo yra didelė.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2016-07-08 nutartimi (t. 1, b. l. 109–110) ieškovės UAB „Regio“ ieškinio reikalavimams užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje sustabdė 2008-09-11 hipotekos lakštu Nr. 02120080014198 įkeisto turto – sandėliavimo paskirties pastato, kurio unikalus Nr. 4400-1649-9048, esančio adresu Draugystės g. 10, Kaunas, realizavimą, įskaitant ir šio turto pardavimą iš varžytynių.
  2. Teismas sprendė, kad abi būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos yra nustatytos. Preliminarius ieškinio reikalavimų ir byloje esančių rašytinių įrodymų vertinimas neleidžia padaryti vienareikšmę išvadą, kad ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančiu hipotekos lakštą yra akivaizdžiai nepagrįstas. Antrosios sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui – buvimą patvirtina toks faktas, kad jau yra prasidėjusi ginčo objekto varžytinių procedūra. Todėl akivaizdu, jog atsakovei BUAB „Ingero“ priklausančio nekilnojamojo turto realizavimo procedūrų nestabdymas leistų realizuoti šį turtą priverstine tvarka, ir, tenkinus ieškinį, tokio turto susigrąžinimas natūra tiek iš turtą įsigijusių asmenų, tiek ir galimai iš turtą perėmusių asmenų (įkaito turėtojo) būtų apsunkintas.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Atsakovė Nordea Bank Finland PLC atskirajame skunde (t. 1, b. l. 123–138) prašo Kauno apygardos teismo 2016-07-08 nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
    1. Atsakovės BUAB „Ingero“ bankroto byla nagrinėjama jau daugiau kaip 6 metus, šios bylos kontekste yra nuolat inicijuojami nepagrįsti teisminiai procesai prieš kreditorę Nordea Bank Finland PLC, kuriais iš esmės siekiama vienintelio tikslo – vilkinti bendrovės bankroto procedūras, ką aiškiai konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2014-02-07 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2014. Atkreipia dėmesį, kad ir nagrinėjamoje byloje ieškinį pasirašė BUAB „Ingero“ vadovo brolis, UAB „Regio“ vadovas.
    2. Teismas pažeidė šalių rungimosi principą bei teismo pareigą informuoti ginčo šalis apie pateiktą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, nes ieškovės prašymą išnagrinėjo nepranešęs atsakovei Nordea Bank Finland PLC.
    3. Teismas tik formaliai nurodė, jog ieškovė tikėtinai pagrindė savo reikalavimus, tačiau šios išvados nemotyvavo, kas sudaro absoliutų skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindą.
    4. Teismas nemotyvavo savo išvados, jog egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Tokios grėsmės nėra, nes nepriklausomai nuo teismo sprendimo šioje byloje, BUAB „Ingero“ priklausantis turtas vis tiek turės būti realizuotas bankroto byloje. Tai, beje, pripažįsta ir pati ieškovė, ieškinyje nurodžiusi, kad ieškinio patenkinimo atveju atsakovės Nordea Bank Finland PLC reikalavimai būtų ne paneigti, o tik tenkinami bendra tvarka su kitų kreditorių reikalavimais, paskirstant lėšas proporcingai visiems kreditoriams.
    5. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra proporcingos, ekonomiškos ir teisingos, nes sudaro kliūtį BUAB „Ingero“ likvidavimo procedūroms. Bankui daugybėje bylų įrodžius savo hipoteka užtikrinto reikalavimo teisėtumą, BUAB „Ingero“ likvidavimo procedūrų stabdymas neapibrėžtam terminui, kai bankroto procesas jau ir taip vykdomas nepagrįstai ilgą laiką, o ginčo turto pardavimo procesas buvo kelerius metus sustabdytas kitoje byloje, taikant laikinąsias apsaugos priemones, pažeidžia ir viešąjį interesą.
  1. Ieškovė UAB „Regio“ atsiliepime (t. 2, b. l. 67–84) prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais atsikirtimais:
    1. Teismas pagrįstai vertino tik šioje byloje pareikšto ieškinio tikėtiną pagrįstumą, neanalizuodamas kitose bylose nustatytų aplinkybių ir nevertindamas kitų bylų procesų trukmės. Teismas neturėjo pareigos įvertinti ieškinio pagrįstumo iš esmės.
    2. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar būtina pranešti atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. Atsakovė teise būti išklausyta pasinaudojo pateikdama atskirąjį skundą.
    3. Atsakovė nenurodė, kurie ieškinio argumentai nepagrįsti. Teismo nutarties nepakankamas motyvavimas nėra jos absoliutus negaliojimo pagrindas, kurį sudarytų tik visiškas motyvų nebuvimas. Teismas neturėjo pareigos nurodyti motyvus, susijusius su preliminariu ieškinio pagrįstumu. Nepaisant to, tokius motyvus glaustai nurodė.
    4. Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistuoja, nes netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kiti BUAB „Ingero“ kreditoriai prarastų bet kokią galimybę nukreipti savo reikalavimų patenkinimą į įkeistą turtą.
    5. Atsakovė gina ne viešąjį, bet savo interesą. Ir priešingai, byloje pareikštu ieškiniu siekiama apsaugoti BUAB „Ingero“ kreditorių visumos turtinius interesus, kas atitinka viešąjį interesą.
  2. Atsakovė BUAB „Ingero“ atsiliepime (t. 2, b. l. 86–88) prašo atskirąjį skundą tenkinti ir skundžiamą nutartį panaikinti, pritardama atskirajame skunde išdėstytiems argumentams.

4Teisėja

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5Dėl į bylą pateiktų naujų duomenų

  1. Apeliantė Nordea Bank Finland PLC per EPP sistemą 2016-12-14, t. y. vos dieną prieš paskirtą bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, pateikė į bylą paaiškinimus bei informaciją, susijusią su kitais šalių vykusiais / vykstančiais teisminiais procesais. Kadangi bylą nagrinėjantis teismas ir savo iniciatyva gali naudotis duomenimis iš teismų informacinės sistemos (CPK 179 str. 3 d), tai, viena vertus, apeliantės pateikta informacinio pobūdžio medžiaga, grindžiama šalių bei teismo procesiniais dokumentais iš kitų bylų, nesuponuoja poreikio spręsti šių duomenų, kaip naujų įrodymų, prijungimo į bylą pagal CPK 314 str. nuostatas klausimą. Kita vertus, net ir sutinkant su apeliante, kad CPK 42 straipsnyje nustatytas reglamentavimas suteikia teisę proceso šalims teikti teismui paaiškinimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais ir raštu, tai darydamos jos privalo laikytis pagrindinių civilinio proceso principų, tarp jų – ir proceso koncentracijos principo, įpareigojančio dalyvaujančius byloje asmenis sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju spręstina, jog tokią informaciją apie kitų bylų eigą apeliantė turėjo galimybę pateikti ir anksčiau, nepažeidžiant proceso koncentracijos principo, juolab kad atskirasis skundas buvo paduotas dar 2016 m. liepos mėnesį.

6Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

  1. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas bei turi būti nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui.
  2. Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas. Juo grindžiama įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str.). Ieškovui, prašančiam byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti, kad minėtos sąlygos egzistuoja. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apeliantės Nordea Bank Finland PLC pozicija, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė įstatyme nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų sutapties.
  3. Teismas, prieš nuspręsdamas dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo, pirmiausiai prima facie (preliminariai) turi įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, kad iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas. Tačiau teismui padarius išvadą, jog pareikšti reikalavimai yra galbūt nepagrįsti ir ieškovui palankus teismo sprendimas negalėtų net būti priimtas, atitinkamai būtų paneigta ir tokio teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinybė, o tuo pačiu – ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas. Pažymėtina, kad preliminarus ieškinio pagrįstumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar netaikymo kontekste nėra tapatus ieškinio pagrįstumo įvertinimui, kai šis klausimas yra išsprendžiamas CPK nustatyta tvarka, įgyvendinus visas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procedūras. Tik nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus (išnagrinėjus ginčą iš esmės) bus atsakyta į klausimą, ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, ar jo teisės pažeidžiamos, ar jos turi būti apgintos teismo tvarka, jei taip, kokiu būdu ar forma.
  4. Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties turinio, teismas nors ir trumpai, bet aptarė abiejų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui egzistavimą. Pirmosios instancijos teismas expressis verbis (aiškiai) pasisakė, jog šiuo atveju nenustatė duomenų, iš kurių būtų galima daryti vienareikšmę išvadą, kad ieškovės byloje pareikštas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti ar nėra aiškių prieštaringumų ieškinyje arba kitų aplinkybių, liudijančių, kad ieškinys tikrai negalėtų būti patenkintas. Preliminarus ieškinio reikalavimų įvertinimas negali būti suprantamas, kaip teismo pareiga nuodugniai įvertinti kiekvieną ieškinio argumentą bei įrodymą ir pasisakyti dėl jų savo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-01-29 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-108-516/2015). Todėl su atskirojo skundo argumentais dėl skundžiamos nutarties absoliutaus negaliojimo pagrindo buvimo (nutarties nemotyvavimo) apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir šiuo aspektu pritaria ieškovės UAB „Regio“ atsiliepime į skundą išdėstytiems argumentams, jog absoliutų nutarties negaliojimo pagrindą sudarytų tik visiškas motyvų nebuvimas.
  5. Preliminariai įvertinus ieškinio pagrįstumo klausimą, pritartina pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog akivaizdžiai identifikuojamo ieškovės reikalavimų nepagrįstumo, kaip savarankiško pagrindo atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nagrinėjamu atveju nenustatyta. Kita vertus, minėtam, kad vien šios sąlygos nepakanka laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nes turi būti nustatytas ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas.
  6. Šioje byloje CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytos laikinosios apsaugos priemonės teismo buvo taikytos ieškovės UAB „Regio“ (BUAB „Ingero“ kreditorės) prašymu užtikrinti jos ieškinio reikalavimo pripažinti atsakovių Nordea Bank Finland PLC ir BUAB „Ingero“ sudarytą hipotekos sandorį negaliojančiu įvykdymą. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sustabdė ginčijamu hipotekos sandoriu įkeisto nekilnojamojo turto realizavimą, t. y. uždraudė vykdyti šio turto pardavimą iš varžytinių. Teismas grėsmę būsimam teismo sprendimo įvykdymui motyvavo argumentu, kad jeigu ieškinys būtų patenkintas, tokio turto sugrąžinimas bankrutavusiai įmonei natūra būtų labai apsunkintas. Vadinasi, poreikį taikyti laikinus draudimus teismas grindė galimu restitucijos natūra taikymu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, net jeigu byla būtų išnagrinėta ieškovės naudai, neįžvelgia.
  7. Vadovaujantis CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktu, teismas gali pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – išieškojimo vykdymo procese sustabdymą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese tiesiogiai susijusi su įstatyme įtvirtintu teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principu (CPK 18 str.), todėl tokia laikinoji apsaugos priemonė taikoma tik išimtiniais atvejais. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik neabejotinai įsitikinus ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu, nes priešingu atveju būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-08-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1166-516/2015; 2016-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1043-178/2016). Be to, vykdymo išieškojimo procese sustabdymo paskirtis yra užtikrinti galbūt palankaus teismo sprendimo konkrečioje (nagrinėjamoje) byloje įvykdymą, o ne apsisaugoti nuo kitokių tiesiogiai su nagrinėjama byla nesusijusių neigiamų padarinių atsiradimo.
  8. Sprendžiant nagrinėjamoje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymo klausimą, būtina pirmiausiai įvertinti ginčo dalyką, rezultatą, kurio siekiama tokį ginčą inicijavus, ir pasekmes, kurias gali sukelti būsimas teismo sprendimas. Šioje byloje ginčas yra kilęs išimtinai dėl hipotekos sandorio galiojimo, nekvestionuojant pačios hipoteka užtikrintos prievolės, kylančios iš kredito teisinių santykių, egzistavimo. Todėl būsimo teismo sprendimo šioje byloje padariniai lems vien tai, ar, realizavus ginčo turtą, gautos lėšos atsakovės bankroto byloje atiteks apeliantei kaip privilegijuotai kreditorei (hipotekos turėtojai), ar bus skirstomos visiems kreditoriams Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka, juolab kad net nuginčijus bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto hipoteką toks turtas toliau būtų parduodamas priverstine tvarka. Tokią aplinkybę apeliantė atskirajame skunde akcentuoja pagrįstai, pažymėjusi, kad nepriklausomai nuo šio konkretaus ginčo išnagrinėjimo rezultato, t. y. ar teismo sprendimas būtų palankus ieškovei, ar apeliantei, atsakovei BUAB „Ingero“ priklausantis turtas vis tiek turės būti realizuotas.
  9. Tokiu atveju konstatuotina, kad apeliantei įkeisto ginčo objekto realizavimo sustabdymas vien dėl tos priežasties, kad gautos iš šio turto pardavimo lėšos atsakovės kreditoriams galėtų būti paskirstytos kita tvarka (ieškovės deklaruojamas kreipimosi į teismą tikslas), jeigu sprendimas būtų ieškovei palankus, niekaip negali turėti įtakos būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ar neįvykdymui. Minėta, kad vien siekis apsisaugoti nuo kitokių galinčių atsirasti neigiamų padarinių (lėšos iš turto pardavimo pirmiausiai atitektų hipotekos turėtojui, ir tik paskiau – ir kitiems kreditoriams) (CPK 746 str. 5 d., 754 str.1 d.), viena vertus, pats savaime nelemia CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir situacijos išimtinumo. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kurie leistų vertinti, jog palankaus ieškovei teismo sprendimo priėmimo atveju apeliantė, kuri yra specifinis ūkio subjektas (bankas) nebūtų finansiškai pajėgi grąžinti iš hipoteka įkeisto turto realizavimo gautų lėšų (jų dalies) į bendrą bankrutavusios atsakovės turto masę, kad šios lėšos būtų paskirstomos visiems kreditoriams pagal bankroto byloje nustatytą jų reikalavimų tenkinimo eiliškumą. Taigi grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, net jeigu ginčas būtų išspręstas ieškovės naudai (hipotekos sandoris būtų pripažintas negaliojančiu), yra paneigta.
  10. Apeliantė skunde pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad šioje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra proporcingos, ekonomiškos ir teisingos. Remiantis CPK 145 straipsnio 2 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Tai reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, negu yra būtina jų taikymo tikslams pasiekti. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, lemia teismo pareigą vienodai įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti prioriteto, o ekonomiškumo bei teisingumo principai reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Apeliacinis teismas sprendžia, jog nagrinėjamoje situacijoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeidžia ir proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, nes tokiu būdu užkertamas kelias baigti atsakovės BUAB „Ingero“ likvidavimo procedūras, kai BUAB „Ingero“ bankroto procesas jau ir taip trunka daugiau kaip 6 metus.
  11. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, pripažįsta, kad ieškovė neįrodė išimtinių aplinkybių, kurios lemtų prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės būtinumą ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimą. Tokiu atveju skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).
  12. Aptartų motyvų pagrindu patenkinus apeliantės atskirąjį skundą, dėl kitų jame išdėstytų argumentų, kaip jau neturinčių reikšmės, nepasisakytina.

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

8Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Regio“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai