Byla 2A-53/2013

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, bei atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-2806-585/2011 pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, G. V. (J. R. teisių perėmėja), trečiajam asmeniui nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų notarei D. B., dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo panaikinimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005-05-05 sprendimą Nr. 2.4-01-3049, kuriuo atsakovei J. R. atkurtos nuosavybės teisės į 0.1047 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad priimant ginčijamą VAVA sprendimą, galiojo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003-05-21 sprendimas Nr.01A-41-4, kuriuo patvirtintas Vilniaus miesto pietinio aplinkkelio bei gretimų teritorijų detalusis planas. Šiame Vilniaus miesto tarybos sprendime nurodoma, kad sklypai ir pastatai, patenkantys į greitkelio raudonosiomis linijomis nužymėtas ribas, paimami visuomenės poreikiams. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnį nuosavybės teisė neatkuriama, jeigu patvirtintuose detaliuose planuose toks turtas yra numatytas naudoti visuomenės poreikiams. Tokia nuostata yra imperatyvi, todėl jos pažeidimas sudaro prielaidas ginčijamo akto pripažinimui negaliojančiu. Kartu turi būti panaikintos ir visos iš negaliojančio akto kilusios teisinės pasekmės. Vilniaus miesto tarybos 2006-09-20 sprendimu buvo nuspręsta už 630 000 Lt iš J. R. įsigyti nuosavybėn žemės sklypą, į kurį šiai atkurtos nuosavybės teisės prokuroro ginčijamu atsakovo VAVA 2005-05-05 sprendimu. 2006-10-20 pirkimo-pardavimo sutartimi J. R. už 630 000 Lt pardavė sklypą Vilniaus miesto savivaldybei. Atsakovė J. R., nuosavybės teises įgijusi neteisėtu pagrindu, neturėjo teisės sklypo perleisti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, todėl tokia sutartis turi būti pripažinta negaliojančia, o pripažinus sutartį negaliojančia – turi būti taikoma restitucija, J. R. įpareigojant grąžinti gautus 630 000 Lt.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005-05-05 sprendimą Nr.2.4-01-3049 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. R.“, kuriuo J. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0.1047 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančia nuo sudarymo dienos Vilniaus m. 7-ojo notarų biuro notarės D. B. 2006-10-26 patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį (registro Nr. VB7-16209), pagal kurią J. R. pardavė Vilniaus miesto savivaldybės tarybai 0.1047 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); nurodė valstybės nuosavybėn grąžinti 0.1047 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto savivaldybei perduotą pagal 2006-10-26 pirkimo-pardavimo sutartį; likusią ieškinio dalį atmetė; priteisė iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 18 930 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei; priteisė iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 470 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Teismas nurodė, kad žemė, kurios nuosavybės teisių atkūrimo siekė atsakovė J. R., pagal iki ginčijamo sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo patvirtintą detalųjį planą, buvo priskirta teritorijai, turinčiai būti užimta statomu miesto aplinkkeliu, todėl pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 12 straipsnį privalėjo būti valstybės išpirkta šio įstatymo 16 straipsnyje nustatyta tvarka, o atsakovei J. R., vadovaujantis to paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, negalėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės į ginčo žemę. Todėl atsakovai Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir tuometė Vilniaus apskrities viršininko administracija neteisėtai, esant patvirtintam detaliajam planui, kuriuo ginčo žemėje buvo numatyta miesto aplinkkelio statyba, pažeisdami Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, priėmė ginčijamus administracinius aktus ir neteisėtai atkūrė atsakovei J. R. nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą. Neteisėtai atkūrus nuosavybės teises, atsakovei J. R. negalėjo būti sumokėta ginčo žemės sklypo rinkos vertė neteisėtai taikant paėmimo visuomenės poreikiams procedūras, kadangi privalėjo būti vykdomas išpirkimas ar kitoks Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytas kompensavimo būdas, o atsakovei mokama kompensacija turėjo būti apskaičiuota pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką neatkuriant nuosavybės teisių. Teismas, pripažindamas, kad prokuroro ieškinys dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos administracinio akto neteisėtumo yra pagrįstas, ginčijamą aktą panaikino. Neteisėto administracinio akto pagrindu sudarytas sandoris yra niekinis, todėl yra absoliučiai negaliojantis (CK 6.225 str. 1 d.), nustačius, kad sandorio dalykas teisiškai nebuvo sukurtas ir sutarties kaina nustatyta priešingai galiojančiai teisei (CK 1.80 str. 1 d., CK 1.81 str. 1 d.). Kadangi valstybei nuosavybės teisėmis priklausantį žemės sklypą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei pardavė asmuo, nesantis žemės savininku, teismas konstatavo ir santykinio sandorio negaliojimo pagrindą (CK 6.307 str. 1 d.).

7Dėl restitucijos teismas nurodė, kad galima netaikyti restitucijos, jeigu dėl jos taikymo vienos šalies padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 str. 2 d.). Teismo teigimu, pritaikius prokuroro reikalaujamą restituciją, Vilniaus miesto savivaldybė, atlikusi neteisėtus veiksmus, sąžiningos atsakovės J. R. sąskaita atgautų savo inicijuotų neteisėtų procedūrų pasekoje sumokėtus pinigus. Spręsdamas dėl restitucijos taikymo, teismas atsižvelgė į tai, kad nenustatytas atsakovės J. R. nesąžiningumas, be to vertino ne tik kompensacijos, mokėtinos už žemę, dydį, o ir atsakovės bei susijusių asmenų realias išlaidas, paėmus atsakovės namą visuomenės poreikiams (nors ginčo dėl šių procedūrų prokuroras neiškėlė), naujų būstų įsigijimui ir persikėlimui į naujus būstus, kadangi atskiras žemės ir namo paėmimo vertinimas būtų dirbtinis ir netikslus. Prokuroras neneigė atsakovės J. R. paaiškinimų, kad gauti pinigai panaudoti kartu gyvenusių asmenų persikėlimui į naujus būstus, tokį išpirkimui skirtų pinigų tikslą nurodė ir atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Vertindamas visą – už namą ir nuosavybės teisių į žemę atkūrimą atsakovei J. R. sumokėtą sumą, teismas tokią bendrą sumą laikė protinga ir teisinga, todėl restitucijos grąžinant atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei sumokėtus pinigus netaikė dėl tokio restitucijos taikymo nesąžiningumo ir neprotingumo. Teismo teigimu, abiejų sandorių (žemės sklypo ir namo bei statinių) bendros kainos vertinimo būtinumą patvirtina ir tas faktas, kad atsakovės J. R. namų valdos ribose buvę vandenys, medžių ir krūmų želdiniai, daugiamečiai sodiniai, turintys savarankišką vertę ir buvę atsakovės J. R. nuosavybe, perleisti Vilniaus miesto savivaldybei prokuroro ginčijama žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi, bet ne namo pirkimo-pardavimo sutartimi. Teismas taip pat nurodė, kad papildomas restitucijos iš atsakovės J. R. netaikymo argumentas yra tas, kad atsakovė J. R. akivaizdžiai turėjo teisę į piniginę kompensaciją valstybei pagal įstatymą atsisakant jai atkurti nuosavybės teises, bet nežinomas ir prokuroro neįrodinėtas išmokėtos ginčijamos sumos ir pagal įstatymą priklausančios kompensacijos dydžių santykis. Be to, teismo teigimu, atsakovei priklausysiančios kompensacijos ir faktiškai išmokėtos sumos dydžių sutapimo dalyje konstatuojamas viešojo intereso nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 09 22 nutartis civilinėje byloje 3K-3-306/2009), o tai yra savarankiškas pagrindas atmesti prokuroro ieškinį, galimą tik viešojo intereso gynimo tikslu. Teismas konstatavo, kad nustačius, jog Vilniaus miesto savivaldybė neteisėtai išpirko ir užvaldė valstybės nuosavybės teise valdomą žemę, taikoma ne prokuroro reikalaujama restitucija, o vindikacija (CK 4.95 str.), ginčo žemės sklypą grąžinant valstybei, kadangi pardavėjai žemės sklypas negali būti grąžintas, pripažinus negaliojančiu ir sprendimą dėl nuosavybės teisių jai atkūrimo.

8Dėl bylinėjimosi išlaidų teismas nurodė, kad bylinėjimosi išlaidos priteisimos iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Nacionalinės žemės tarnybos (CPK 93 str., 96 str.). Priteisiamas iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos žyminis mokestis nustatomas pagal 2006-10-26 sandorio kainą, o iš Nacionalinės žemės tarnybos – pagal 2005-05-05 sprendime nurodytą sklypo vertę.

9III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

10Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas taikyti restituciją įpareigojant J. R. grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei 630 000 Lt ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – taikyti restituciją įpareigojant J. R. grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei 630 000 Lt. Skundą grindžia šiais argumentais:

111. Teismas pripažino negaliojančiu nuo sudarymo dienos sandorį, kurio pagrindu J. R. gavo iš Vilniaus miesto savivaldybės 630 000 Lt, todėl taikant restituciją šią pinigų sumą Vilniaus miesto savivaldybei ji turėtų grąžinti (CK 6.145 str. 1 d.).

122. Teismas nepagrindė, kuo remiantis jis laikė protinga kompensacija pinigų sumą, sumokėtą už žemės sklypą. Vilniaus miesto savivaldybės taryba iš J. R. įsigijo žemės sklypą, kuris, kaip nustatė teismas, jos nuosavybės teisėn buvo perleistas neteisėtai ir teisėtai jos nuosavybės teise valdytus tame sklype esančius statinius. Prieš sudarant minėtus sandorius turto vertintojas įvertino žemės sklypą ir jame esančius nekilnojamuosius daiktus bei nustatė, kad bendra visų objektų rinkos vertė yra 392 000 Lt (gyvenamojo namo – 130 000 Lt, kiemo statinių – 2000 Lt, žemės sklypo – 260 000). Teismas darydamas išvadą, kad J. R. priklauso kompensacija už sklype esančius želdinius ir ilgamečius augalus bei piniginė kompensacija už atsisakymą jai atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, neatsižvelgė į tai, kad pastatų pirkimo-pardavimo sutartimi J. R. buvo sumokėta net 468 000 Lt daugiau, nei šių statinių rinkos vertė. Ši suma yra daugiau nei pakankamai teisinga ir protinga, siekiant kompensuoti sklype esančių augalų ir želdinių vertę bei nuosavybės teisių neatkūrimą į ginčo žemės sklypą, kadangi žemės sklypo vertė buvo įvertinta 260 000 Lt.

133. Teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad panaikinus ginčijamą VAVA sprendimą, kuriuo buvo atkurtos J. R. nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą, ji vėl įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą kitais Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 16 straipsnio numatytais pagrindais.

14Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalį, dėl 18 930 Lt bylinėjimosi priteisimo iš Vilniaus miesto savivaldybės valstybei panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, kuriuo bylinėjimosi išlaidos valstybei iš Vilniaus miesto savivaldybės nebūtų priteistos. Skunde nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, turėjo taikyti CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir CPK 96 straipsnio 4 dalies nuostatas, siekdamas tinkamai išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą šioje byloje. Ieškovas nagrinėjamu atveju nepatyrė jokių bylinėjimosi išlaidų, todėl teismas skundžiamame sprendime neturėjo teisinio pagrindo vadovautis bei taikyti CPK 93 straipsnio nuostatas. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą ne tik prokurorai gindami viešąjį interesą, bet ir savivaldybės bylose dėl savivaldybės, viešojo interesų gynimo yra atleidžiamos nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Todėl teismas šiuo atveju turėjo vadovautis CPK 96 straipsnio 4 dalimi numatančia, kad jeigu abi šalys nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistos, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų.

15Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo skundą tenkinti. Atsiliepime nurodo, kad nors šioje byloje Vilniaus miesto savivaldybė ir yra atsakovas, tačiau ieškinio reikalavimai yra reiškiami jo interesais, todėl atsakovas turi būti atleistas nuo žyminio mokesčio. Tokiu atveju, kadangi nuo žyminio mokesčio atleistas ir ieškovas, taikytina CPK 96 straipsnio 4 dalis ir bylinėjimosi išlaidos atliginamos iš valstybės biudžeto.

16Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus tenkinti juose nurodytais motyvais.

17Atsakovė J. R. atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o dėl atsakovo apeliacinio skundo spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodo, kad ieškovo reikalavimas dėl restitucijos taikymo prieš sąžiningą atsakovę J. R. yra neparemtas protingumo ir teisingumo principais. Atsakovė J. R. tik pasinaudojo jai įstatymų suteikta teise atkurti nuosavybės teises, tačiau kaip fizinis asmuo be specialaus išsilavinimo, nėra atsakinga už kompetentingų institucijų veiksmus. Juo labiau ji neturi pareigos tikrinti, ar Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas yra teisėtas. Atsakovė J. R. neturėjo tikslo parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą ir jame esančius pastatus, tuo tarpu dėl tarptautinio projekto, kuriuo buvo suplanuota tiesti aplinkkelį būtent per atsakovės žemės sklypą, atsakovė patyrė didžiulius nuostolius. Kainos klausimas dėl žemės sklypo ir pastato taip pat nebuvo įtakotas J. R..

18Byloje gautais duomenimis nustatyta, kad atsakovė J. R. 2012-05-02 mirė. Vilniaus m. 7-as notarų biuras informavo teismą, kad palikėjos J. R. testamente nurodyto turto įpėdinis yra mirusiosios vaikas G. V., kuriai 2012-08-17 buvo išduotas Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas (t. 2, b. l. 111).

19IV. Apeliacinio teismo argumentai

20Apeliaciniai skundai netenkintini.

21Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

22Byloje keliamas ginčas dėl restitucijos taikymo panaikinus administracinį sprendimą atkurti nuosavybės teises ir dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš savivaldybės.

23Dėl restitucijos taikymo

24Byloje nustatyta, ir ši teismo sprendimo dalis neginčijama, kad J. R. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005-05-05 sprendimu buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į 0,1047 ha žemės sklypą Vandentiekio g. 9, Vilniuje.

25Administracinis sprendimas atkurti nuosavybės teises buvo priimtas pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, todėl šį sprendimą ir jo pasekoje sudarytą žemės pirkimo-pardavimo sutartį teismas pripažino negaliojančiais.

26Dėl šios sprendimo dalies apeliacinis skundas nebuvo paduotas, todėl dėl jos išsamiau nepasisakytina (CPK 320 str. 2 d.).

27Byloje atsakovų – Vilniaus miesto savivaldybės ir Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepimais, jų atstovų paaiškinimais teisme nustatyta, kad 2001 m. rugsėjo 18 d. J. R. pareiškimu Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui buvo pradėtas nuosavybės teisių atkūrimo procesas į jos tėvo A. C. iki 1940-07-22 nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 10,47 arų žemės sklypą, esantį Vandentiekio g. 9, Vilniuje.

28Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, toliau vykdydamas nuosavybės teisių atkūrimo procesą bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau - Tvarka) nuostatomis, 2003-07-27 raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių informuodamas, kad J. R. bus atkuriamos nuosavybės teisės į 0,1047 ha žemės, naudojamą namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), žemės sklypą bei prašydamas nustatyti, ar ši žemė nėra priskirta valstybės išperkamai ir yra grąžinama, o esant tokiai galimybei suformuoti žemės sklypo ribas, organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus, parengti žemės sklypo planą bei atlikti kitus veiksmus, kurie pagal Tvarkos nuostatas priskirti savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencijai.

29Atsakydamas į minėtą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus raštą Vilniaus miesto savivaldybės meras 2003-10-20 raštu (t. 1, b. l. 6) informavo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata bei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002-1221 sprendimu Nr. 746 patvirtintais suvestiniais skaitmeniniais grafiniais duomenimis, prie nuosavybės teise priklausančių namų valdos statinių (duomenys neskelbtini) bus formuojamas žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimui ir grąžinimui natūra.

30Vadovaudamasi turimais duomenimis ir galiojančiais teisės aktais, Vilniaus apskrities viršininko administracija 2005 m. gegužės 5 d. priėmė sprendimą atkurti nuosavybės teises J. R. į 0,1047 ha žemės (duomenys neskelbtini).

31Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į ieškinį (t. 1, b. l. 36-43) nurodė, kad ji sąmoningai suklaidino Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. R. galimumo, nors Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos 2003 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. 01A-41-4 patvirtintame Vilniaus miesto pietinio greitkelio bei gretimų teritorijų prie Vandentiekio, Panerių, Burbiškių, Iešmininkų iki Žirnių gatvės detaliajame plane tam tikrus plotus buvo numatyta paimti visuomenės poreikiams. Taip pasielgė neva dėl to, kad galiojanti įstatyminė bazė numatė itin sudėtingą procedūrą žemei visuomenės poreikiams paimti, tai galėjo užtrukti, o minėto Vilniaus miesto pietinio greitkelio statybos projekto įgyvendinimui buvo naudojamos Europos Sąjungos lėšos ir Vilniaus miesto savivaldybė, nustatytais terminais nepasiekusi Europos Komisijos sprendime nurodytų ekonominių ir techninių rodiklių, galėjo netekti Europos Sąjungos paramos. Manė, jog tą patį rezultatą ir nepažeidžiant visuomenės intereso galima pasiekti kitais būdais, būtent, atkuriant nuosavybės teises namų valdos toje pačioje vietoje savininkei J. R., o vėliau tą patį žemės sklypą iš jos nuperkant už šalių sutartą kainą, kas ir buvo padaryta 2006 m. spalio 2 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi.

32Ši savivaldybės pozicija iš esmės atitinka pačios J. R. atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus, kad pati savivaldybė ir inicijavo žemės pirkimą, ir pasiūlė kainą ir kad J. R. šį procesą suprato būtent kaip žemės, reikalingos visuomenės poreikiams, išpirkimą iš jos.

33Įvertinus šiuos argumentus ir valstybės institucijų pareigūnų veiksmus, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese, taip pat ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorio sudaryme J. R. buvo sąžininga šalis ir todėl jos teisės turi būti atitinkamai ginamos.

34Minėta, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu panaikinęs administracinį aktą atkurti nuosavybės teises ir pripažinęs negaliojančia sutartį, netaikė restitucijos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje dėl restitucijos taikymo yra pažymėjęs, kad, taikant restituciją konkrečiu atveju, turi būti įvertinta įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. UAB „Transverslas“, N. B., bylos Nr. 3K-3- 229/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. Kauno rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-41/2009; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vinukas“ v. UAB „LCL“, Danske bank A/S, bylos Nr. 3K-3-339/2009; 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. J. G., V. V. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3- 570/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroras v. M. K., Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3- 47/2010; kt.).

35Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmeniui, kurio sąžiningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės, panaikinus ginčijamą administracinį aktą, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šio asmens teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą ir kad asmenims negali būti užkraunama pernelyg didelė našta, ypač tais atvejais, kai nuosavybės grąžinimo procesas užtrunka dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, klaidos ar neapsižiūrėjimo; būtina dėti maksimalias pastangas, jog pretendento teisė į nuosavybės atkūrimą ne tik būtų pripažinta, bet ir galimybės naudotis nuosavybe suteikimas neužtruktų pernelyg ilgai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiu atveju visiškos restitucijos taikymas, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pripažinimas nebaigta ir asmenų, kuriems jau buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinimas į neapibrėžtą padėtį iki šis klausimas bus išspręstas iš naujo, yra neproporcinga priemonė, kuri galėtų pažeisti šių asmenų, kurie laikėsi įstatymų reikalavimų, teises į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Tokiu atveju, kai restitucija taikytina visų pirma dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams - fiziniams asmenims taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. K. V. ir kt., bylos Nr. 3K-7-165/2012).

36Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus, taip pat į tai, kad J. R. buvo sąžininga sandorio šalis ir kad imperatyvių teisės normų pažeidimą sudarant sandorį lėmė valstybės institucijų pareigūnų veiksmai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino galimus neigiamus restitucijos taikymo padarinius J. R. ir pagrįstai jos netaikė. Pažymėtina ir tai, kad restitucija pilna apimtimi negalima ir dėl to, jog žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną buvo sudaryta ir šiame žemės sklype buvusių statinių pirkimo-pardavimo sutartis (t. 1, b. l. 17) ir kad visas šis turtas (įskaitant ir žemės sklypą) tokios pat formos neišliko, nes jis buvo panaudotas kelių statybai, o statiniai nugriauti. Todėl neabejotinai, pritaikius restituciją, J. R. būtų žymiai blogesnėje padėtyje, nes kita sandorio šalis – savivaldybė nupirktą turtą jau atitinkamai panaudojusi.

37Negalima sutikti su apelianto pozicija, kad J. R. padėtis kaip tik pagerėtų, nes neva tokiu sprendimu ji neįpareigojama grąžinti už žemę gautų 630 000 litų ir dar jai išlieka teisė į nuosavybės teisių atkūrimą.

38Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad tokiu atveju, kai nuosavybės atkūrimas pripažįstamas neteisėtu dėl valstybės institucijų pareigūnų veiksmų, dėl to nukentėjusiajam asmeniui neturi būti varžoma nuosavybės teisė, restitucija taikoma valstybei, o nuosavybės teisių atkūrimo procesas laikomas baigtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. K. V. ir kt., bylos Nr. 3K-7-165/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. D. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-4/2012).

39Nors nagrinėjamoje byloje aplinkybės iš dalies skiriasi nuo paminėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nes pretendentė, atkūrus jai nuosavybės teises, perleido turtą iš esmės valstybės poreikiams, kuriuos įgyvendino savivaldybė, o ne tretiesiems asmenims, tačiau įvertinus, kad jai iš šiems poreikiams tenkinti skirtų lėšų ir buvo sumokėta už parduodamą žemės sklypą, laikytina, kad tai tolygu restitucijos taikymui ir nuosavybės teisių atkūrimo J. R. procedūros laikytinos baigtomis.

40Teisėjų kolegija nesutinka ir su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad išperkant žemės sklypą iš J. R. pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, jai būtų sumokėta žymiai mažesnė pinigų suma nei ji gavo pagal pripažintą negaliojančiu sandorį (630 000 Lt). Visų pirma, prokuroras šios aplinkybės jokiomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, tik konstatavo, jog įvertinus turtą prieš metus iki ginčo sandorio sudarymo, žemės sklypo vertė buvo 260 000 litų (t. 1, b. l. 74). Neabejotinai to nepakanka, nes sandoris, kaip minėta, buvo sudarytas tik po metų, tuo metu buvo nekilnojamojo turto rinkos vertės žymus augimas, todėl neaišku, kokia žemės sklypo rinkos vertė buvo sandorio sudarymo metu, be to, išperkant turtą iš pretendentų, įstatymas numatė specialią metodiką turto vertei apskaičiuoti, prokuroras tokių duomenų nepateikė.

41Be to, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje (t. 1, b. l. 16) pažymėta, kad žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 648 669 Lt, vertės nustatymo data – 2006 m. spalio 20 d. Tai paneigia apelianto argumentą apie galimai mažesnę sumą, išperkant žemės sklypą. Pareiškęs ieškinį viešajam interesui ginti prokuroras yra lygiavertis civilinių teisių santykių dalyvis ir turi pareigą kaip ieškovas įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu (CPK 178 str.).

42Prokurorui neįrodžius aplinkybių dėl kainos, šie jo apeliacinio skundo argumentai atmestini.

43Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro apeliacinio skundo motyvais neturi pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

44Atsakovė G. V. teismui pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad G. V. paveldėjo konkretų turtą, o ne visas J. R. teises, todėl ji negali būti laikoma atsakove šioje byloje. Tais atvejais, kai iš teisinio santykio civiliniame procese dėl fizinio asmens mirties pasitraukia viena iš proceso šalių, materialiuosius santykius palikėjo teisių ir pareigų perėmimo reglamentuoja paveldėjimo teisės normos. Paveldėjimas yra universalus teisių perėjimo pagrindas, įpėdiniai paveldi visą palikėjo turtą – materialųjį turtą, turtines teises ir prievoles (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Teisių perėjimo universalumas pasireiškia tuo, kad palikėjo teisės ir pareigos pereina palikimą priėmusiam įpėdiniui neatsižvelgiant į tai, žinojo ar nežinojo jis esant atitinkamas palikėjo teises ar pareigas. Įpėdinis negali atsisakyti dalies palikimo, negali priimti palikimo iš dalies. Jis priima visą palikimą besąlygiškai, t. y. ir visas palikėjo reikalavimo teises bei pareigas. Taigi, tam, kad įpėdinis paveldėtų turtą, jis turi palikimą priimti.

45Bylos duomenimis, atsakovė J. R. 2007-01-04 oficialiuoju testamentu jai priklausantį visą turtą paliko dukrai G. V., kuriai 2012-08-17 buvo išduotas Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas. Taigi, G. V. priėmusi palikėjos palikimą pakeičiama atsakove civiliniame procese (CPK 48 str.).

46Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pagrįstumo iš Vilniaus miesto savivaldybės

47Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 18 930 Lt bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės valstybei, motyvuodamas tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, turėjo taikyti CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir CPK 96 straipsnio 4 dalies nuostatas, siekdamas tinkamai išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą šioje byloje. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apelianto argumentu.

48Savivaldybės institucijos, taip pat kiti CPK 83 straipsnio 1 dalies 5, 10 punktuose nurodyti asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo tuo atveju, kai jie veikia kaip ieškovai ar pareiškėjai, t. y. inicijuoja civilinės bylos iškėlimą. Atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo institutas taip pat taikomas ir tokiu atveju, kai byloje atsakovais patraukti nurodyti asmenys pareiškia priešieškinį, kuriuo siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą. Jeigu prokuroras, valstybė ar savivaldybė (ar atitinkama jų institucija) byloje yra atsakovas arba suinteresuotas asmuo, nepareiškęs priešpriešinių reikalavimų, tai šie asmenys turi mokėti žyminį mokestį bendraisiais pagrindais.

49Remdamasi nurodytais argumentais ir atsižvelgdama į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos procesinę padėtį bei šio asmens atliktus nustatytus procesinius veiksmus byloje, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos žyminis mokestį valstybei, nustatytą pagal 2006-10-26 sandorio kainą.

50Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

Nutarė

51Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį... 7. Dėl restitucijos teismas nurodė, kad galima netaikyti restitucijos, jeigu... 8. Dėl bylinėjimosi išlaidų teismas nurodė, kad bylinėjimosi išlaidos... 9. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai... 10. Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras apeliaciniu skundu prašo... 11. 1. Teismas pripažino negaliojančiu nuo sudarymo dienos sandorį, kurio... 12. 2. Teismas nepagrindė, kuo remiantis jis laikė protinga kompensacija pinigų... 13. 3. Teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad panaikinus ginčijamą VAVA... 14. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu... 15. Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras atsiliepimu į atsakovo... 16. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos... 17. Atsakovė J. R. atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo ieškovo apeliacinį... 18. Byloje gautais duomenimis nustatyta, kad atsakovė J. R. 2012-05-02 mirė.... 19. IV. Apeliacinio teismo argumentai... 20. Apeliaciniai skundai netenkintini.... 21. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame... 22. Byloje keliamas ginčas dėl restitucijos taikymo panaikinus administracinį... 23. Dėl restitucijos taikymo... 24. Byloje nustatyta, ir ši teismo sprendimo dalis neginčijama, kad J. R.... 25. Administracinis sprendimas atkurti nuosavybės teises buvo priimtas... 26. Dėl šios sprendimo dalies apeliacinis skundas nebuvo paduotas, todėl dėl... 27. Byloje atsakovų – Vilniaus miesto savivaldybės ir Nacionalinės žemės... 28. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos... 29. Atsakydamas į minėtą Vilniaus apskrities viršininko administracijos... 30. Vadovaudamasi turimais duomenimis ir galiojančiais teisės aktais, Vilniaus... 31. Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į ieškinį (t. 1, b. l. 36-43)... 32. Ši savivaldybės pozicija iš esmės atitinka pačios J. R. atsiliepime į... 33. Įvertinus šiuos argumentus ir valstybės institucijų pareigūnų veiksmus,... 34. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu panaikinęs... 35. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad esant tokioms byloje... 36. Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus, taip pat į tai, kad J. R. buvo... 37. Negalima sutikti su apelianto pozicija, kad J. R. padėtis kaip tik pagerėtų,... 38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad tokiu atveju,... 39. Nors nagrinėjamoje byloje aplinkybės iš dalies skiriasi nuo paminėtos... 40. Teisėjų kolegija nesutinka ir su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad... 41. Be to, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje (t. 1, b. l. 16) pažymėta,... 42. Prokurorui neįrodžius aplinkybių dėl kainos, šie jo apeliacinio skundo... 43. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 44. Atsakovė G. V. teismui pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad G. V.... 45. Bylos duomenimis, atsakovė J. R. 2007-01-04 oficialiuoju testamentu jai... 46. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pagrįstumo iš Vilniaus miesto... 47. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde... 48. Savivaldybės institucijos, taip pat kiti CPK 83 straipsnio 1 dalies 5, 10... 49. Remdamasi nurodytais argumentais ir atsižvelgdama į atsakovo Vilniaus miesto... 50. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio... 51. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti...