Byla 2-1495-196/2017
Dėl bendrovei padarytos žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „RIPOVILA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. nutarties, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-1495-196/2017 pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Ripovila“ ir P. B. ieškinį atsakovui G. B. dėl bendrovei padarytos žalos atlyginimo.

3Teisėjas

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovai patikslintame ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo G. B. 121 154,13 Eur (418 321 Lt) žalos atlyginimą natūra, įpareigojant atsakovą perduoti UAB „Ripovila“ nuosavybėn ½ dalį bendro turto – gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), patalpa (butas) Nr. 1; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė UAB „Ripovila“ iš G. B. 121 154,13 Eur žalos atlyginimo ir 4 644,8 Eur bylinėjimosi išlaidų. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 21 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.
  3. Atsakovas G. B. prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kad įregistravęs nuosavybės teises į atsakovui nuosavybės teise priklausantį namą, esantį ( - ), unikalus Nr. ( - ), galėtų spręsti teismo sprendimu priteistos sumos ieškovui grąžinimo klausimą.
  4. Ieškovai atsiliepimu į prašymą nurodė, kad atsakovas, prašydamas panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, neįrodė ketinimų tartis su banku dėl jam suteiktinos paskolos teismo sprendimo įvykdymui atitinkamai įkeičiant namą, bet siekia išvengti prievolės pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą įvykdymo.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 12 d. nutartimi atsakovo G. B. prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones tenkino; panaikino Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis buvo uždrausta atsakovui G. B. įregistruoti nuosavybės teisę į pastatą, esantį ( - ), unikalus Nr. ( - ).
  2. Teismas nustatė, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovui G. B. laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos du kartus: Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartimi buvo nutarta areštuoti atsakovui G. B. nuosavybės teise priklausiantį nekilnojamąjį ir (ar) kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – likusiai neužtikrintai reikalavimo sumai areštuoti atsakovo pinigines lėšas, leidžiant atsakovui atsiskaityti su ieškovu (UAB „Ripovila“ direktoriumi P. B.); Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartimi nutarta uždrausti atsakovui G. B. įregistruoti nuosavybės teisę į pastatą, esantį ( - ), unikalus Nr. ( - ).
  3. Teismas nustatė, kad byloje priimtas ir yra įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. teismo sprendimas, kuriuo nuspręsta priteisti UAB „Ripovila“ iš G. B. 121 154,13 Eur žalos atlyginimui, 4 644,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl sprendė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis buvo siekiama užtikrinti ieškovų reikštą reikalavimą, UAB „Ripovila“ siekiant nuosavybės teise įgyti atsakovo valdomą, tačiau dar nuosavybės teise neįregistruotą nekilnojamąjį turtą, neteko prasmės, nes turtas teismo sprendimu nebuvo priteistas natūra.

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Ieškovė UAB „Ripovila“ (apeliantė) atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo G. B. prašymą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismo padaryta išvada, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos siekiant užtikrinti ieškovų reikštą reikalavimą siekiant nuosavybės teise įgyti atsakovo valdomą, tačiau dar nuosavybės teise neįregistruotą nekilnojamąjį turtą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra nepagrįsta. Ieškovai prašė priteisti iš atsakovo G. B. 418 321 Lt žalos atlyginimo natūra įpareigojant atsakovą perduoti ieškovui atsakovo valdomą neįregistruotą nekilnojamąjį turtą. Dėl to žalos atlyginimo būdas negalėjo būti esminė aplinkybė sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, nes pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas ir bendras mastas yra užtikrinti įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymą (CPK 144 str. 1 d.). Teismas nenustatė, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su teismo sprendimu priteistos žalos atlyginimu, ar kad yra iš esmės didesnės ar neproporcingos. Atvirkščiai, teismas turėjo atsižvelgti, kad antstolis V. Č. yra areštavęs atsakovo G. B. turtinę teisę į nuosavybės teise neįregistruotą pastatą, esantį ( - ), unikalus Nr. ( - ), o tai reiškia, kad atsakovui G. B. perleidus tretiesiems asmenims statytojo teises ir įregistravus pastatą trečiųjų asmenų vardu (tokią teisę atsakovas turi), būtų panaikinta antstolio areštuota atsakovo turtinė teisė į pastatą. Kadangi areštuotas žemės sklypas, kuriame atsirastų tretiesiems asmenims priklausantis pastatas, iš esmės taptų bevertis, skundžiama teismo nutartimi iš esmės paneigiama ieškovės teisė gauti iš atsakovo teismo priteistą žalos atlyginimą. Atsakovui netaikomos jokios kitos laikinosios apsaugos priemonės susijusios su vieninteliu atsakovo turtu – nebaigtu statyti namu, kuris pastatytas už UAB „Ripovila“ lėšas. Dėl to teismo nutartis neatitinka CPK 144 straipsnio ir 145 straipsnio 1 ir 2 dalių, suteikia procesinį pranašumą atsakovui ir iš esmės paneigia ieškovo teisę gauti priteistą žalos atlyginimą.
    2. Skolininkas geruoju teismo sprendimo neįvykdė. Skolininkas neturi jokio kito turto, iš kurio būtų galimybė išieškoti priteistą žalą, išskyrus areštuotą, ir negauna jokių pajamų, neturi piniginių lėšų. Skolininkas, prašydamas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartimi siekia išvengti teismo sprendimo įvykdymo.
    3. Skolininkas G. B., kaip statytojas, kurio vardu yra išduotas statybos leidimas pastatyti gyvenamąjį (dviejų butų) pastatą, turi teisę perleisti visas arba arba dalį savo, kaip statytojo, teisių ir pareigų tretiesiems asmenims kartu su nebaigtu statyti pastatu ar jo dalimi. Perleistos dalies savininkas įgyja statytojo teises ir pareigas tęsti statinio projekte numatytus darbus, įskaitant įregistruoti nuosavybės teisę į daiktą jį užbaigus statyti. Vadinasi, G. B. gali būti perleidęs statytojo teises arba ketina jas perleisti, o panaikinus draudimą G. B. įregistruoti nuosavybės teisę į pastatą, nebeliktų kliūčių nuosavybės teisę į pastatą įregistruoti naujo statytojo vardu. Dėl to žemės sklype, kuris taip pat yra areštuotas siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, atsirastų tretiesiems asmenims priklausantis nekilnojamasis turtas, iš kurio kreditorius neturės teisės išieškoti priteistai žalai atlyginti.
    4. Pastatas buvo pastatytas už UAB „Ripovila“ lėšas iki 2010 metu. G. B. 2016 m. balandžio 6 d. sudarė santuoką su G. M.. Dėl to net ir įregistravus pastatą G. B., o ne kito trečiojo asmens vardu, teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas, nes būtų laikoma, kad pastatas yra įgytas santuokoje, todėl yra bendroji jungtinė nuosavybė, kur sutuoktinių dalys lygios. Taip pusė pastato atitektų G. B. sutuoktinei ir iš jos negalėtų būti išieškotas žalos atlyginimas. Realizuojant areštuotą žemės sklypą su skirtingiems asmenims priklausančiais pastatais, būtų sudarytos kliūtys gauti adekvačią kainą, tuo pačiu ir realų žalos atlyginimą.
    5. Areštuota turtinė teisė į nebaigtą statyti pastatą, nesant registruotos nuosavybės teisės į pastatą nei skolininko, nei trečiųjų asmenų vardu, užtikrina, kad iš šios turtinės teisės į pastatą, stovintį taip pat areštuotame žemės sklype gali būti išieškota visa priteista žalos suma, ir būtent toks arešto mastas geriausiai užtikrina teismo sprendimo įvykdymą.
    6. Teismas, skundžiama nutartimi panaikinęs atsakovui taikytą laikinąją apsaugos priemonę – draudimą atsakovui G. B. įregistruoti nuosavybės teisę į pastatą, esantį ( - ), unikalus nr. ( - ), pažeidė CPK 150 straipsnio 3 dalį, kuri nustato, kad jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 150 straipsnio 2 dalį ir 276 straipsnio 1 dalį, kadangi teismas laikinųjų apsaugos priemonių – draudimo įregistruoti nuosavybės teisę į pastatą panaikinimo klausimą galėjo išspręsti tik Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimu (CPK 150 str. 2 d.), o paskelbus byloje sprendimą, teismas, priėmęs sprendimą, neturi teisės pats jį pakeisti ar panaikinti (CPK 276 str. 1 d.)Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2016 m. spalio 27 d. sprendimą, taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nenaikino, taigi, paliko galioti iki teismo sprendimo įvykdymo, įskaitant ir atsakovui taikytą draudimą įregistruoti nuosavybės teisę į pastatą, esantį ( - ), unikalus Nr. ( - ). Dėl to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, neturėdamas duomenų apie teismo sprendimo įvykdymą, pakeitė savo paties priimtą sprendimo dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių nenaikinimo, todėl skundžiama nutartis yra neteisėta.
  2. Atsakovas G. B. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą, o ieškovės UAB „Ripovila“ atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Vilniaus apygardos teismui 2016 m. spalio 27 d. sprendimu iš esmės išsprendus ginčą ir ieškovams neįgijus nuosavybės teisių į atsakovo valdomą, tačiau dar nuosavybės teise neįregistruotą nekilnojamąjį turtą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino G. B. prašymą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartimi taikytas laikinąsias pasaugos priemones.
    2. Draudimo įregistruoti nuosavybės teisės į pastatą panaikinimas atsakovui nesuteikia jokio procesinio pranašumo ir nepaneigia ieškovo teisės gauti priteistos žalos atlyginimą.
    3. Antstolis V. Č. yra areštavęs atsakovo G. B. turtinę teisę į nuosavybės teise neįregistruotą pastatą, esantį ( - ), unikalus Nr. ( - ), tačiau tai nereiškia, kad atsakovas gali perleisti tretiesiems asmenims statytojo teises ir įregistruoti pastatą kito asmens vardu. Antstolio areštuota turtinė teisė, kol nebus įvykdytas teismo sprendimas, į pastatą išlieka.
    4. Draudimas įregistruoti pastatą atsakovo vardu, atsakovui neleis įvertinti turto-namo ir jo realizuoti, siekiant atsiskaityti su kreditoriumi. Antstoliui areštavus atsakovo turtinę teisę į nuosavybės teise neįregistruotą pastatą, nereiškia, kad galimas turto registravimas kito asmens vardu.
    5. Neįregistravus nuosavybės teisės į pastatą, išieškojimas iš jo negalimas, nes nebaigto statyto pastato negalima įvertinti rinkos kaina ir jo parduoti vykdymo procese.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Dėl bylos nagrinėjimo ribų

  1. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio (atskirojo) skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
  2. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. nutarties, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

12Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

  1. Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas reglamentuojamas CPK 150 straipsnyje. CPK 150 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apie nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimą CPK nustatyta tvarka pranešama asmeniui, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, ir jam išaiškinama atsakomybė už nustatytų apribojimų pažeidimą. CPK 150 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Pagal CPK 150 straipsnio 3 dalį jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo, išskyrus CPK 147 straipsnio 6 dalyje numatytą atvejį; antstolis, įvykdęs teismo sprendimą, praneša atitinkamo viešo registro tvarkytojui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje pabaigą.
  2. Kaip yra nurodęs Lietuvos apeliacinis teismas, užbaigus bylą, turi būti išspręsti visi su ja susiję procesiniai klausimai, t. y. turi būti išspręsti ne tik klausimai, susiję su byloje pareikštų reikalavimų tenkinimu, bet ir procesiniai klausimai, pvz., dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, žyminio mokesčio grąžinimo, laikinųjų apsaugos priemonių ir kt. (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-922/2008, 2014 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1136/2014). Taigi, bendroji taisyklė suponuoja teismo pareigą, užbaigus bylą, kartu (tuo pačiu sprendimu) išspręsti ir su laikinųjų apsaugos priemonių galiojimu susijusius klausimus. Jeigu tam tikri su laikinųjų apsaugos priemonių galiojimu susiję klausimai lieka neišspręsti, juos sprendžia pirmosios instancijos teismas (CPK 147 straipsnio 1 dalis).
  3. Atskirajame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, neturėdamas duomenų apie teismo sprendimo įvykdymą, pakeitė savo paties priimto sprendimo dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių nenaikinimo. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu nesutinka.
  4. Pažymėtina, kad teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu (CPK 150 str. 2 d.). Minėta teisės norma nustato teismui pareigą atmetus ieškinį sprendime išspręsti ir laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą. Priešingu atveju, palikus galioti laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeidžiamos atsakovų teisės bei teisėti interesai (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-96/2014; kt.). Nagrinėjamu atveju nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas, priimdami procesinius sprendimus, kuriais buvo atmestas alternatyvus ieškinio reikalavimas priteisti žalą natūra, neišsprendė laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo klausimo, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad jos pagrįstai panaikintos skundžiama nutartimi.
  5. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad ieškovas P. B., UAB „Ripovila“ vadovas ir akcininkas, kreipėsi į teismą su pradiniu ieškiniu (ieškinys teisme gautas 2012 m. balandžio 16 d.) dėl 384 373,61 Lt (111 322,29 Eur) žalos atlyginimo priteisimo bendrovei iš atsakovo G. B.. Šis ieškinio reikalavimas buvo užtikrintas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartimi, kuria buvo nutarta areštuoti atsakovui G. B. nuosavybės teise priklausiantį nekilnojamąjį ir (ar) kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – likusiai neužtikrintai reikalavimo sumai areštuoti atsakovo pinigines lėšas, leidžiant atsakovui atsiskaityti su ieškovu; bendra areštuoto atsakovo turto (piniginių lėšų) suma negali viršyti 384 373,61 Lt sumos. Vėliau byloje buvo pateikti patikslinti ieškiniai, kuriuose ieškovai galutinai suformulavo ieškinio reikalavimus ir prašė priteisti iš atsakovo G. B. 121 154,13 Eur (418 321 Lt) žalos atlyginimą natūra, įpareigojant atsakovą perduoti UAB „Ripovila“ nuosavybėn ½ dalį bendro turto – gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), patalpa (butas) Nr. 1; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartimi uždrausta atsakovui G. B. įregistruoti nuosavybės teisę į pastatą, esantį ( - ), unikalus Nr. ( - ). Šioje nutartyje teismas, taikydamas pastarąsias laikinąsias apsaugos priemones, motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad „atsižvelgiant į tai, kad byloje keliamu reikalavimu ieškovai siekia nuosavybės teise įgyti atsakovo valdomą, tačiau dar nuosavybės teise neįregistruotą nekilnojamąjį turtą, atsakovui įregistravus savo nuosavybės teisę į namą, esantį ( - ), unikalus Nr. ( - ), realiai butų apsunkintas galimas teismo sprendimo įvykdymas, nes jis galėtų perleisti nuosavybę tretiesiems asmenims, todėl prašymas tenkintinas – atsakovui uždraudžiant įregistruoti nuosavybės teisę į pastatą, esantį ( - ), unikalus Nr. ( - )“. Taigi iš Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas draudimą atsakovui G. B. įregistruoti nuosavybės teisę į pastatą, esantį ( - ), unikalus Nr. ( - ), taikė ieškinio reikalavimui įpareigoti atsakovą perduoti UAB „Ripovila“ nuosavybėn ½ dalį bendro turto – gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), patalpa (butas) Nr. 1 užtikrinti. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė UAB „Ripovila“ iš G. B. 121 154,13 Eur žalos atlyginimo ir 4 644,8 Eur bylinėjimosi išlaidų. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 21 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, palikdama nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, minėtoje nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė alternatyvų ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovą G. B. perduoti UAB „Ripovila“ nuosavybėn ½ dalį turto – gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), patalpa (butas) Nr. 1 (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutarties 13, 50, 51, 52, 54 punktus).
  6. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio reikalavimas atlyginti ieškovei UAB „Ripovila“ atsakovo G. B. padarytą žalą, kurio įvykdymas užtikrintas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartimi, patenkintas, o ieškinio reikalavimas įpareigoti atsakovą G. B. perduoti UAB „Ripovila“ nuosavybėn ½ dalį turto – gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), patalpa (butas) Nr. 1, atmestas, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – draudimą įregistruoti nuosavybės teisę į pastatą, esantį ( - ), unikalus Nr. ( - ) (CPK 150 str. 2 d.).
  7. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad palikus nepakeistą skundžiamą nutartį kyla grėsmė įsiteisėjusio sprendimo įvykdymui. Kaip minėta, ieškinio reikalavimas priteisti žalos atlyginimą, yra užtikrintas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartimi, kuria buvo nutarta areštuoti atsakovui G. B. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir (ar) kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – likusiai neužtikrintai reikalavimo sumai areštuoti atsakovo pinigines lėšas, leidžiant atsakovui atsiskaityti su ieškovu. Be to, iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad 2017 m. kovo 30 d. UAB „Ripovila“ direktoriui P. B. buvo išduotas vykdomasis raštas (t. 6, b. l. 260-261). Antstolis V. Č. skolininkui G. B. išsiuntė 2017 m. balandžio 12 d. raginimą įvykdyti sprendimą (t. 7, b. l. 3). Antstolio V. Č. 2017 m. balandžio 12 d. turto arešto akte nurodyta, kad areštuojamas G. B. turtas, turto arešto mastas – 126 093 Eur (t. 7, b. l. 8-10). Jame taip pat nurodyta, kad areštuota turtinė teisė į nekilnojamąjį daiktą – gyvenamąjį pastatą, adresu ( - ) Taigi antstoliui areštavus 126 093 Eur atsakovo G. B. turtą, nėra pagrindo teigti, jog palikus nepakeistą skundžiamą nutartį, atsakovas G. B., kol bus neįvykdytas teismo sprendimas, galės perleisti savo vardu įregistruotą nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims.
  8. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vykdymo esmė – skolos išieškojimas, taip įvykdant skolininko prievolę kreditoriui. Vykdymo procesui Lietuvos Respublikoje vadovauja, jį organizuoja antstolis, kurio procesinė veikla kontroliuojama teismo – tai šio asmens profesinė pareiga, kurios jis, jei įstatymas nenustato kitaip, negali perduoti kitiems asmenims, todėl jo reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais, susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, kt., yra privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą (CPK 585 str. 1 d., Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 21 str. 1 d.). Antstoliui taikytinas profesinio rūpestingumo standartas, kuris inter alia suponuoja, kad rūpestingas antstolis turi būti aktyvus vykdymo procese, reaguoti į vykdymo kliuvinius ir dėti visas reikiamas protingas pastangas tam, kad jie būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2013).
  9. Nagrinėjamu atveju įsitesėjusio Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 27 d. sprendimo vykdymo procesui vadovauja, jį organizuoja antstolis V. Č. Taigi jis, vykdydamas skolos išieškojimą iš atsakovo G. B., turi reaguoti į vykdymo kliuvinius, jei tokie iškiltų, ir dėti visas reikiamas protingas pastangas tam, kad jie būtų pašalinti. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos duomenų, tokių priemonių jis jau ėmėsi: išsiuntė raginimą, areštavo atsakovo turtą (CPK 655, 675 str.). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – draudimo atsakovui G. B. įregistruoti nuosavybės teisę į pastatą, esantį ( - ), unikalus Nr. ( - ), panaikinimas, nepažeidžia UAB „Ripovila“, kaip išieškotojos, teisių ir teisėtų interesų.
  10. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada panaikinti laikinąsias apsaugos priemones bei konstatuoja, jog kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam klausimo išnagrinėjimui, skundžiamos nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

13Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai