Byla e2A-545-157/2016
Dėl piniginių lėšų pripažinimo ne atsakovės nuosavybe, įpareigojimo grąžinti lėšas, trečiasis asmuo valstybės įmonė ,,Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Perlo paslaugos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-4511-614/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Perlo paslaugos“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras dėl piniginių lėšų pripažinimo ne atsakovės nuosavybe, įpareigojimo grąžinti lėšas, trečiasis asmuo valstybės įmonė ,,Indėlių ir investicijų draudimas“.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė ,,Perlo paslaugos“ (toliau – UAB ,,Perlo paslaugos“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti, kad atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko Snoras (toliau – BAB bankas Snoras) atidarytose banko sąskaitose Nr. ( - ), ( - ) esantys 517 371,37 Eur yra ne banko nuosavybė ir įpareigoti šias lėšas grąžinti ieškovei.

5Nurodė, kad ji yra mokėjimo įstaiga, turinti teisę teikti Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo (toliau – MĮĮ) nustatytas mokėjimo paslaugas; kad teikia įmokų už mokesčius ir įvairius kitus atsiskaitymus, surinkimo ir GSM išankstinio apmokėjimo sąskaitos papildymo paslaugas; kad šias paslaugas teikia per elektroninę pardavimo įrangą prekybos vietose; kad 2007 m. lapkričio 19 d. su atsakove sudarė Banko sąskaitos sutartį Nr. BS071119V992193515; kad jos vardu atidaryta banko sąskaita Nr. ( - ) (toliau – sąskaita Nr. 1); kad 2010 m. balandžio 6 d. atidarė dar vieną banko sąskaitą Nr. ( - ) (toliau – sąskaita Nr. 2); kad teikiant mokėjimo paslaugas į sąskaitą Nr. 1 buvo surenkamos įmokos už mokesčius, GSM išankstinio apmokėjimo sąskaitos papildymo paslaugas; kad siekiant atskirti už įmokas surinktas lėšas nuo lėšų už GSM išankstinio apmokėjimo sąskaitos papildymus, šias lėšas iš Sąskaitos Nr. 1 pervesdavo į sąskaitą Nr. 2; kad Lietuvos Banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu priėmė sprendimą iki 2012 m. sausio 16 d. paskelbti atsakovės veiklos apribojimą (moratoriumą); kad jis 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu priėmė sprendimą visam laikui atšaukti atsakovei išduotą banko licenciją; kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškėlė atsakovei bankroto bylą (civilinė byla Nr. B2-2361-611/2012). Teigia, kad dėl atsakovės veiklos apribojimo neteko galimybės disponuoti savo vardu atidarytose banko sąskaitose esančiomis lėšomis – pervesti jų gavėjams, nes jos nepagrįstai buvo pripažintos Banko nuosavybe. Pasak jos, dėl atsakovės bankroto ji neteko 517 371,37 Eur, iš kurių 256 658,66 Eur sudarė įmokos už paslaugas, buvusios minėtose sąskaitose, kurios laikytinos vartotojų nuosavybe. Teigia, kad nebuvo įgijusi nuosavybės teisių į mokėjimo paslaugų vartotojų pinigus, todėl jų negalėjo perduoti atsakovei. Mano, kad šiuo atveju taikytina CK 6.56 straipsnio 8 dalis ir sąskaitose esantys pinigai negali būti įtraukiami į bankrutavusio banko turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai.

6Atsakovė BAB bankas Snoras su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad Sutartyje ieškovė pareiškė, jos yra susipažinusi su Banko klientams teikiamų paslaugų ir atliekamų operacijų bendrosiomis sąlygomis, su jomis sutinka ir įsipareigoja jų laikytis; kad ji 2007 m. lapkričio 21 d. pateikė „Kliento rezidento juridinio asmens anketą“, kurioje nurodė, jog yra tikrasis pinigų banko sąskaitoje savininkas; kad Sutartyje niekada nebuvo ir nėra nurodyta, jog ieškovės sąskaitos laikytinos depozitinėmis; kad sąskaita Nr.( - ) buvo aktyviai kredituojama grynaisiais ir negrynaisiais pinigais, ieškovės vardu bei fizinių ir juridinių asmenų vardu ir už lėšų likutį šioje sąskaitoje bankas kasdien priskaičiuodavo palūkanas; kad nuo 2009 m. spalio 29 d. iki 2011 m. spalio 24 d. buvo vykdomos operacijos, susijusios su ieškovės terminuotais indėliais (pinigų pervedimai pagal naujas terminuoto indėlio sutartis, indėlių grąžinimai į sąskaitą, automatiniai indėlių pratęsimai, palūkanų už indėlius įskaitymai); kad teismas 2012 m. kovo 22 d. nutartimi patvirtino ieškovės 431 987,01 Eur (1 491 564,75 Lt) ketvirtos eilės kreditoriaus reikalavimą atsakovės bankroto byloje. Teigia, kad sudaryta sutartis atitinka CK 6.913 straipsnio 1 dalyje pateiktą banko sąskaitos sutarties apibrėžimą, todėl jai visa apimtimi taikomos CK XLVI skyriaus „Banko sąskaita“ nuostatos. Mano, kad klientui pervedus į banko sąskaitą pinigines lėšas, jis CK 4.49 straipsnio 1 dalies ir 6.913 straipsnio 2 dalies pagrindu įgyja nuosavybės teisę į pinigus, o klientas įgyja iš banko sąskaitos sutarties kylantį prievolinį reikalavimą į banką, jog jo sąskaitoje esančios lėšos būtų grąžintos klientui. Atsakovės nuomone, iš mokėjimo paslaugų vartotojų gautų mokėjimo operacijoms vykdyti lėšų, kitos dienos darbo pabaigoje dar neperduotų gavėjui ar nepervestų kitam paslaugų tiekėjui, laikymas atskiroje sąskaitoje, atidarytoje Lietuvos Respublikos kredito įstaigoje, nesuteikia pagrindo lėšoms, esančioms tokioje sąskaitoje, taikyti CK 6.56 straipsnio 8 dalį. Dėl nurodytų priežasčių prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

7Trečiasis asmuo valstybės įmonė ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau – VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“) prašė ieškinį atmesti, nurodė, kad ieškovei išmokėta maksimali 100 000,00 Eur indėlių draudimo išmoka; kad palaiko atsakovės atsiliepime išdėstytą poziciją.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

10Teismas nustatė, kad ieškovė su atsakove 2007 m. lapkričio 19 d. sudarė Banko sąskaitos sutartį; kad ieškovės vardu atidarytos dvi banko sąskaitos Nr. ( - ), ( - ); kad ieškovė teikia įmokų už mokesčius ir įvairius kitus atsiskaitymus, surinkimo ir GSM išankstinio apmokėjimo sąskaitos papildymo paslaugas; kad šias paslaugas teikė per elektorinę pardavimo įrangą prekybos vietose; kad minėtas banko sąskaitas atsidarė šioms įmokoms surinkti.

11Teismas taip pat nustatė, kad sprendžiant ar ieškovės kaip mokėjimo įstaigos atidarytos banko sąskaitos, kuriose laikomos jos klientų lėšos, gali būti priskirtos prie depozitinių sąskaitų, nurodytų CK 6.56 straipsnyje, kuriose esančios lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai, būtina analizuoti MĮĮ 15 straipsnyje įtvirtintą ieškovės lėšų atskyrimo principą, lemiantį mokėjimo įstaigos pareigas, susijusias su klientų lėšų laikymu.

12Teismas, įvertinęs MĮĮ 1 straipsnį, 15 straipsnio 1 dalį, 17 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 9 straipsnį, Lietuvos banko valdybos 2009 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 247 24 straipsnio 1 dalies 1 punktą, padarė išvadą, kad MĮĮ 15 straipsnyje numatyta mokėjimo įstaigos pareiga apsaugoti iš mokėjimo paslaugų vartotojų arba iš kito mokėjimo paslaugų teikėjo gautas lėšas mokėjimo operacijoms vykdyti jas atskiriant yra ne kas kita kaip sudedamoji mokėjimo įstaigos veiklos rizikos valdymo sistemos dalis.

13Teismas taip pat nustatė, kad klientų lėšos, perduotos mokėjimo įstaigai apmokėti už suteiktas paslaugas ir klientų piniginės lėšos, perduotos piniginėms perlaidoms atlikti ar gautos klientams apmokėjus GSM išankstinio apmokėjimo sąskaitos papildymo paslaugas, jei jos dar nepervestos piniginių lėšų gavėjams, yra kliento nuosavybė, į kurias negali būti nukreiptas išieškojimas būtent pagal pačios mokėjimo įstaigos skolas. Konstatavo, kad piniginių lėšų atskyrimo principas skirtas reguliuoti mokėjimo įstaigos ir jo klientų santykius, kilusius iš šių veiksmų jiems įmokėjus lėšas per ieškovės agentus ir apsaugoti mokėjimo įstaigos klientus jos bankroto atveju, o ne mokėjimo įstaigos santykius su trečiaisiais asmenimis disponuojant kliento lėšomis, t. y. neskirtas apsaugoti ieškovės kredito įstaigos, kurioje ji laiko kliento lėšas, bankroto atveju ir nelemia CK 6.913 straipsnio bendrosios taisyklės išimties. Nustatė, kad patikėtinių atidarytos banko sąskaitos, kuriose šie laiko patikėtojų lėšas, nėra priskiriamos CK 6.56 straipsnyje nurodytosioms ir, kad joms netaikoma bendroji CK 6.913 straipsnyje numatyta taisyklė. Pažymėjo, kad priešinga išvada reikštų plečiamąjį CK 6.56 straipsnyje numatytą išimties aiškinimą ir prieštarautų bendrajam teisės principui, kad specialiųjų teisės normų, kurios nustato išimti iš bendrųjų teisės normų, negalima taikyti pagal analogiją arba aiškinti plečiamai.

14Dėl nurodytų priežasčių teismas padarė išvadą, kad sąskaitos, kuriose ieškovė laiko klientų lėšas, savo teisiniu statusu nesiskiria nuo tų, kuriose patikėtinis laiko patikėtojo lėšas, patikėtinio sąskaitos nepriskiriamos prie CK 6.56 straipsnyje nurodytųjų, todėl joms netaikytina CK 6.56 straipsnio 8 dalyje numatyta apsauga Banko bankroto atveju.

15Taip pat pažymėjo tai, kad ieškovės nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų Nr. 2A-1962/2013 ir Nr. 2-801/2014 ir nagrinėjamos bylos ratio decidenti nesutampa, todėl jose pateiktais išaiškinimais nesivadovavo.

16III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

17Ieškovė UAB ,,Perlo paslaugos“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Teismas nepagrįstai mokėjimų įstaigų riziką ir atsakomybę sutapatino su kredito įstaigų ir investicines paslaugas teikiančių įmonių atsakomybe, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo sąskaitose esančios lėšos yra banko nuosavybė. Neįvertino aplinkybės, kad ji neatlieka bankui pavestų funkcijų (privalomų atidėjimų, įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti, negali naudotis iš klientų gautų lėšų kitoje veikloje).
  2. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-313/2015, pateiktais išaiškinimais, nes neatsižvelgė į tai, kad šios ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi. Minėtoje byloje buvo sprendžiamas ginčas ar banko sąskaitos, kuriose finansų maklerio įmonė patikėjimo teise laiko klientų lėšas, patenka į CK 6.56 straipsnio 8 dalyje numatytą išimtį. Neatsižvelgė į tai, kad finansų maklerio veikla iš esmė skiriasi nuo mokėjimo įstaigų veiklos, skiraisi jų teisinis reglamentavimas, skirtinga teisių ir pareigų, užtikrinant klientų piniginių lėšų apsaugą, apimtis, veikloje naudojamos banko sąskaitos statusas.
  3. Teismas nepagrįstai ieškovei perkėlė atsakomybę dėl Banko nemokumo. Pareigos prisiimti riziką, kad kredito įstaiga, kurioje mokėjimo įstaigos vardu bus atidaryta sąskaita perlaidai atlikti, tinkamai vykdys savo įsipareigojimus nenumatyta nei MĮ, nei MĮĮ. Ieškovė neturėjo galimybės tikrinti licenciją turinčios kredito įstaigos mokumą, mokėjimo įstaiga negali būti verčiama prisiimti riziką bei atsakomybę už tai, ko ji negali kontroliuoti.
  4. Teismas netinkamai aiškino ir taikė MĮĮ 15 straipsnį, kurio tikslas užtikrinti realią ir efektyvią mokėjimo paslaugų vartotojų lėšų apsaugą – kad jos būtų naudojamos išimtinai mokėjimo paslaugų teikimo tikslu. Sprendimo argumentai, kad šis straipsnis neskirtas apsaugoti nuo kredito įstaigos nemokumo, paneigia įstatyme įtvirtintą mokėjimo paslaugų vartotojų nuosavybės apsaugą. Teismo išvada, kad pinigus galima atgauti tik vadovaujantis bankroto procedūromis sudaro pagrindą jas laikyti indeliais, o tai prieštarauja MĮĮ 4 straipsnio 3 daliai, kur nurodyta, kad lėšos nelaikomos indėliu ar kitomis grąžintinomis lėšomis ir elektroniniais pinigais.
  5. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad sąskaitos, kuriose ieškovė laikė klientų pinigus, savo teisiniu statusu nesiskiria nuo banko sąskaitų, kuriose patikėtinis laiko patikėtojo lėšas, nes ieškovė jokių sutarčių su mokėtojais nėra sudariusi, nebuvo aptarti nei patikėtojo ir patikėtinio tarpusavio teisniai santykiai, nei jų turinys (CK 4.109 straipsnio 2 dalis).
  6. Teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, todėl egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Konstatavus, kad banko sąskaitoje esantys pinigai iki jų perdavimo gavėjui laikytini mokėtojų nuosavybe, šios bylos nagrinėjimas turi tiesioginės įtakos mokėjimo paslaugų vartotojų teisėms ir tesėtiems interesams, kurie nebuvo įtraukti į bylą.

18Apeliantė taip pat prašo bylą narinėti žodinio proceso tvarka, nes, pasak jos, tik tokiu būdu įmanoma ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes, įvertinti šalių argumentus.

19Atsakovė BAB bankas Snoras atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:

  1. Teismas teisingai aiškino ir taikė MĮĮ 15 straipsnį ir padarė pagrįstą išvadą, kad įstatyme numatyta, jog mokėjimo paslaugų vartotojų lėšos perduotos mokėjimo įstaigai netampa jos nuosavybe, tačiau toks draudimas kredito įstaigos atžvilgiu nėra numatytas. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog išvada dėl CK 6.56 straipsnio netaikymo mokėjimo įstaigos klientų lėšų atžvilgiu reikštų plečiamąjį šiame straipsnyje įtvirtintos išimties iš CK 6.913 straipsnio aiškinimą ir prieštarautų CK 1.8 straipsnio 3 dalyje nurodytam bendrajam teisės principui, kad specialiųjų teisės normų neleidžiama taikyti pagal analogiją arba aiškinti plečiamai.
  2. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad nagrinėjamos bylos ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-97-313/2015 aplinkybės yra iš esmės skirtingos. Ir vienoje, ir kitoje byloje buvo nagrinėjamas tas pats teisės klausimas – ar ieškovo vardu atidarytoje banko sąskaitoje laikomi pinigai, kurie pagal galiojančius įstatymus nėra laikomi sąskaitos savininko nuosavybe (o sąskaitų savininkai įpareigoti atskirti šias lėšas nuo savo turto), taip pat nelaikomi ir banko, kuriame atidaryta tokia sąskaita, nuosavybe. Apeliantės nurodomi skirtumai tarp finansų maklerio įmonės ir mokėjimo įstaigos veiklos pobūdžio bei skirtingai suformuluoti reikalavimai šių verslo subjektų rizikos valdymui nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šių bylų ratio decidendi šiuo aspektu skiriasi.
  3. Apeliantė turėjo pareigą tinkamai, apdairiai ir stropiai pasirinkti kredito įstaigą. Ji savarankiškai nutarė iš mokėjimo paslaugų vartotojų gautus pinigus mokėjimo operacijoms vykdyti kitos dienos darbo pabaigoje neperduoti gavėjui, o saugoti jas banke Snoras atidarytose sąskaitose ir gauti už tai papildomą finansinę naudą.
  4. Įstatymas ne tik suteikia mokėjimo įstaigai teisę, bet ir nustato pareigą atlikti tam tikrus disponavimo veiksmus patikėtų jai klientų – pinigų perlaidos paslaugos vartotojų – piniginių lėšų atžvilgiu, o šių veiksmų atlikimui nėra reikalingas joks atskiras pinigų perlaidos paslaugos vartotojo valios išreiškimas, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog nustatytos formos mokėjimo patvirtinimo dokumentas yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad tarp apeliantės ir pinigų perlaidos paslaugos naudotojų buvo sudaromos rašytinės vienkartinio mokėjimo sutartys.
  5. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, nes sprendime nepasisakyta dėl apeliantės klientų – pinigų perlaidos paslaugos vartotojų – teisių ir pareigų. Ieškovė pareiškė ieškinį dėl pinigų grąžinimo jai, o ne jos klientams; ji niekada neteigė ir neįrodinėjo, jog teikia ieškinį savo klientų vardu ar netiesioginį ieškinį.

20Taip pat nurodė, kad byloje surinkta pakankamai rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų, leidžiančių išspręsti ginčą rašytinio proceso tvarka, todėl prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, prašė atmesti.

21Trečiasis asmuo VĮ ,,Indelių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:

  1. Teismas, įvertinęs MĮĮ 15 straipsnio bei Lietuvos banko valdybos 2009 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 247 patvirtintą Vidaus kontrolės, rizikos valdymo ir gautų lėšų apsaugos reikalavimus elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigoms 8 punkto nuostatas, pagrįstai konstatavo, kad iš mokėjimo paslaugų vartotojų surinktų piniginių lėšų atskyrimo principas skirtas apsaugoti mokėjimo įstaigos ir jos kliento santykius mokėjimo įstaigos bankroto atveju, o ne banko, kuriame laikomos lėšos, bankroto atveju.
  2. Teismas tinkamai įvertino CK 6.913 straipsnio nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą, kad pervedus pinigus į banko sąskaitą jie tapo atsakovės nuosavybe.
  3. Ieškovė yra verslo subjektas, kuris iš vykdomos veiklos gauna pajamas, todėl privalo būti atidus ir rūpestingas, valdyti riziką siekdamas užtikrinti mokėjimo paslaugų vartotojų lėšų apsaugą. Ieškovė pasirinko banką, kuriam vėliau buvo pritaikytas veiklos apribojimas, todėl nuostolius nulėmė jos profesinei veiklai būdinga rizika.
  4. Teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-313/2015 pateiktu CK 6.56 straipsnio 8 dalies išaiškinimu, nes abejose bylos sprendžiamas analogiškas ginčas. Tiek finansų maklerio įmonėms, tiek mokėjimo įstaigoms jų veiklą reglamentuojantys teisės aktai įtvirtina klientų lėšų atskyrimo reikalavimą, kuris ir buvo nagrinėjamas minėtoje byloje.
  5. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, nes teismas nepasisakė dėl mokėjimo įstaigos klientų teisių ir pareigų.

22Taip pat nurodė, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme šalims buvo suteikta teisė pateikti savo paaiškinimus bei juos pagrindžiančius rašytinius įrodymus, mano, kad jų pakanka teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl nėra tikslinga skirti žodinį šios bylos nagrinėjimą.

23IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24Pagal CPK 263 straipsnio reikalavimus teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios ir proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą, nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos – to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Todėl byla nagrinėjama ieškovės UAB ,,Perlo paslaugos“ apeliaciniame skunde apibrėžtose ribose.

25Dėl faktinių bylos aplinkybių, ginčui aktualių įstatyminių nuostatų, kasacinio teismo praktikos

26Teisėjų kolegija mano, kad pirmiausia yra tikslinga paminėti byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai aktualios šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje, o taip pat aktualias sutarčių, įstatymines nuostatas, šiai bylai aktualiuose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimuose suformuluotus nurodymus.

27Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė UAB ,,Perlo paslaugos“ laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 22 d. iki 2009 rugpjūčio 5 d. su atitinkamais klientais sudarė Mokėjimų priėmimo paslaugų sutartis, kuriomis sutarė, kad ji savo prekybos vietose priims vartotojų mokėjimus ir juos sutartyje nustatyta tvarka perves į paslaugų teikėjo banko sąskaitą (kliento, Sutarčių 2.1. punktas); kad ji visus per vieną prekybos vietų darbo dieną priimtus mokėjimus ne vėliau kaip per 4 (keturias) darbo dienas viena suma perves į paslaugų teikėjo (kliento) Sutarties priede Nr. 1 nurodytą banko sąskaitą (6.1. punktas, t. 1, b. l. 11-53).

28Ieškovė ir atsakovė 2007 m. lapkričio 19 d. pasirašė Banko sąskaitos sutartį Nr. BS071119V992193515, kuri vėliau išdėstyta naujomis redakcijomis, pagal kurią atsakovei atidaryta banko sąskaita Nr. ( - ), šalys 2010 m. balandžio 6 d. sudarė Mokėjimo sąskaitos sutartį Nr. BS071119V992193515, pagal kuria ieškovės vardu atidaryta dar viena banko sąskaita Nr. ( - ). Šiose sutartyse Bankas įsipareigojo atidaryti ieškovės sąskaitą jos pasirinkta valiuta, įskaityti į sąskaitą pervestas ar grynais pinigai įmokėtas lėšas, vykdyti kliento raštu ar kitu šalių sutartu būdu pateiktus nurodymus atlikti sąskaitos operacijas bei prašymus suteikti paslaugas; kiekvieną mėnesį iki 10 mėnesio dienos įskaityti į sąskaitą palūkanas už parėjusio mėnesio sąskaitos likutį (2.1.-2.3. punktai). Šalys sutarė, kad klientas turi teisę nustatyta tvarka ir sąlygomis atlikti sąskaitos operacijas bei naudotis kitomis Banko teikiamomis paslaugomis; sudaryti papildomus susitarimus dėl ypatingų sutarties sąlygų (5.1.-5.2. punktai, t. 1, b. l. 123-128). Pabrėžtina tai, kad ieškovė 2007 m. lapkričio 21 d. Kliento rezidento juridinio asmens anketoje nurodė, jog įmonės veikla susijusi su tarpininkavimu teikiant GSM papildymo paslaugas, duomenų apdorojimu; jog ji yra tikrasis pinigų banko sąskaitose savininkas (t. 1, b. l. 129-130).

29Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu iki 2016 m. sausio 16 d. paskelbė atsakovės veiklos apribojimą (moratoriumą), 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu priėmė sprendimą visam laikui atšaukti atsakovei išduotą banko licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškėlė atsakovei bankroto bylą, teismas 2012 m. kovo 22 d. nutartimi patvirtino ieškovės 431 987,01 Eur (1 491 564,75 Lt) ketvirtos eilės kreditorinį reikalavimą (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-2374-614/2016).

30Pagal CK 6.56 straipsnio 8 dalį bankroto atveju depozitinėje sąskaitoje esančios piniginės lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai.

31Pagal CK 6.913 straipsnio 1 dalį banko sąskaitos sutartimi bankas įsipareigoja priimti ir įskaityti pinigus į kliento (sąskaitos savininko) atidarytą sąskaitą, vykdyti kliento nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo ir išmokėjimo iš sąskaitos bei atlikti kitokias banko atliekamas operacijas, o klientas – apmokėti bankui už suteiktas paslaugas ir operacijas. Bankas gali disponuoti kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis su sąlyga, jeigu užtikrina jo teisę netrukdomai disponuoti tomis lėšomis (2 dalis).

32Pagal MĮĮ 15 straipsnio 1 dalį mokėjimo įstaiga privalo apsaugoti iš mokėjimo paslaugų vartotojų arba iš kito mokėjimo paslaugų teikėjo gautas lėšas mokėjimo operacijoms vykdyti vienu iš šių būdų: 1) atskirdama šias lėšas nuo kitų fizinių arba juridinių asmenų, kurie nėra mokėjimo paslaugų vartotojai, lėšų. Jeigu gavus lėšas kitos dienos darbo pabaigoje jas vis dar turi mokėjimo įstaiga ir jos dar nėra perduotos gavėjui ar nėra pervestos kitam mokėjimo paslaugų teikėjui, jos turi būti laikomos atskiroje sąskaitoje, atidarytoje Lietuvos Respublikos kredito įstaigoje ar kitos valstybės narės kredito įstaigoje, arba investuojamos į saugų, likvidų ir mažos rizikos turtą priežiūros institucijos priimtuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Mokėjimo įstaiga, šiame punkte nustatytu būdu saugodama mokėjimo paslaugų vartotojų arba iš kito mokėjimo paslaugų teikėjo gautas lėšas mokėjimo operacijoms vykdyti, privalo imtis priemonių, užtikrinančių mokėjimo paslaugų vartotojų nuosavybės teisių apsaugą, ypač jeigu mokėjimo įstaiga yra nemoki. Mokėjimo paslaugų vartotojų ir kitų mokėjimo paslaugų teikėjų lėšos, perduotos mokėjimo įstaigai mokėjimo paslaugoms vykdyti, yra jų nuosavybė, į jas negali būti nukreiptas išieškojimas pagal mokėjimo įstaigos skolas; 2) apdrausdama šias lėšas draudimo sutartimi arba gaudama joms garantiją, laidavimo raštą, išduotą Lietuvos Respublikos draudimo įmonės ar kredito įstaigos.

33Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2014 m. kovo 21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-175).

34Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, jog visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011; etc.).

35Kaip minėta, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

36Apeliantė UAB ,,Perlo paslaugos“, nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad šis nepagrįstai plečiamai aiškino ir taikė MĮĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatas ir padarė nepagrįstą išvadą, jog mokėjimo įstaiga privalo ne tik atskirti vartotojų įmokas nuo kitų įmonės lėšų, bet ir tinkamai, apdariai pasirinkti kredito įstaigą, kurioje laikomos vartotojų įmokos. Taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog iš vartotojų gauti pinigai laikytini banko nuosavybe. Mano, kad teismas be pagrindo rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-313/2015, išvadomis, nes nagrinėjamos ir šios bylos ratio decidendi skiriasi, mano, jog bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis neįtraukus įmokų mokėtojų egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

37Teisėjų kolegija, toliau pasisako dėl paminėtų apeliacinio skundo argumentų.

38Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

39Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, pasak jos, teismo sprendimas turės įtakos ne tik ieškovės ir kitų mokėjimo įstaigų, bet ir mokėjimo paslaugų vartotojų teisėms ir interesams, todėl visapusiškai ištirti bylos aplinkybes galima tik paskyrus žodinį bylos nagrinėjimą ir išklausius šalių paaiškinimus.

40Teisėjų kolegija, pasisakydama šiuo klausimu, pažymi, kad pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013 etc.). Ieškovė šį prašymą iš esmės grindžia tuo, kad tik tokiu būdu bus galima nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes.

41Teisėjų kolegijos vertinimu, faktinės bylos aplinkybės gali būti ištirtos rašytinio proceso tvarka, nes šalys savo argumentus aiškiai išdėstė byloje esančiuose išsamiuose procesiniuose dokumentuose, o paaiškinimus žodžiu galėjo teikti ir teikė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Poreikio skirti bylos žodinį nagrinėjimą dėl keliamų teisinių klausimų teisėjų kolegija taip pat nenustatė. Todėl šis prašymas netenkintas, kaip nepagrįstas (CPK 185, 322 straipsniai).

42Dėl vadovavimosi precedentu

43Apeliantė taip pat mano, kad teismas neapgrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-313/2015, pateiktais išaiškinimais ir išvadomis, nes šios ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa.

44Iš tiesų, pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Vienodos teismų praktikos formavimą užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 straipsnis). Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad konstitucinė teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai, t. y. analogiškos bylos turi būti sprendžiamos taip pat.

45Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad šios ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos civilinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi, o būtent: kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje buvo spendžiamas klausimas, ar banko sąskaitos, kuriose finansų makleris laikė klientų lėšas, priskiriamos prie CK 6.56 straipsnio 8 dalyje nurodytųjų, šiuo atveju – piniginėmis lėšomis disponavo mokėjimo įstaiga; kasacinis teismas nustatė finansų maklerio pareigų ir teisių apimtis užtikrinant klientų lėšų apsaugą, jo veikloje naudojamos banko sąskaitos statusą, šiuo atveju, kaip minėta, aktuali mokėjimo įstaigos šių teisių ir pareigų apimtis. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, priešingai nei teigia apeliantė, teismas šia nutartimi nesirėmė kaip turinčia precedentinę galią ir pats aiškino nagrinėjamai bylai aktualias faktines bei teisines aplinkybes, t. y. spręsdamas, ar mokėjimo įstaigos atidarytos sąskaitos, kuriose laikomos vartotojų įmokos, gali būti priskirtos prie depozitinių sąskaitų nurodytų CK 6.56 straipsnio 8 dalyje, analizavo MĮĮ 15 straipsnyje įtvirtintą lėšų atskyrimo principą, pasisakė dėl jos pareigos vykdant veiklą valdyti riziką, atidžiai ir rūpestingai pasirinkti banką.

46Tai pat pažymėtina tai, kad teismas, vadovaudamasis aukštesnės instancijos teismo pateiktais būtent bendraisiais išaiškinimais, susijusiais su banko sąskaitos sutarties (CK 6.913 straipsnis), depozitinės banko sąskaitos sampratomis, tokiu būdu siekdamas nenukrypti nuo formuojamos teismų praktikos minėtų sąvokų išaiškinimo klausimais, pirmiau čia paminėtų teisės normų nepažeidė.

47Teisėjų kolegija įvertinusi šias aplinkybes, atmeta kaip nepagrįstus šiuos apeliacinio skundo argumentus (CPK 178 straipsnis).

48Dėl ieškovės banko sąskaitoje esančių pinigų nuosavybės

49Apeliantė teigia, kad teismas mokėjimo įstaigų riziką ir atsakomybę nepagrįstai sutapatino su kredito įstaigų, todėl padarė klaidingą išvadą, jog vartotojų pinigai laikytini banko nuosavybe; kad ji privalo apdairiai ir stropiai pasirinkti, periodiškai tikrinti kredito įstaigą, į kurią įnešti mokėjimo paslaugų vartotojų pinigai; kad minėtos sąskaitos savo teisiniu statusu nesiskiria nuo banko sąskaitų, kuriose patikėtinis laiko patikėtojo lėšas (CK 4.109 straipsnio 2 dalis).

50Pirmiausia pažymėtina tai, kad iš viešai prieinamų duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, jog ieškovė deklaruoja savo veiklą Lietuvoje pradėjusi 2008 m. ir teikianti įmokų ir mokesčių surinkimo bei GSM išankstinio apmokėjimo sąskaitos papildymo paslaugas, taip pat grynųjų pinigų įnešimo ir išėmimo bei bankinių pavedimų paslaugas, besilaikanti griežtos kontrolės ir darbo tvarkos (http://www.perlopaslaugos.lt/pradzia/paslaugu-teikejams/apie-uab-perlo-paslaugos/). Taigi tiek ieškovė, tiek atsakovė yra juridiniai asmenys, ieškovės veikla susijusi su mokesčių surinkimu, bankiniais pavedimais, todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, turint omenyje šioje konkrečioje byloje nagrinėjamus šalių teisinus santykius ieškovė negali būti laikoma silpnesniąja šalimi, neturinčia pakankamo žinojimo, patirties tinkamai nustatyti tiek pasirašomų sutarčių sąlygų turinį, esmę, teisines pasekmes, tiek šiuos santykius reglamentuojančių įstatymų turinį, esmę.

51Antra, sudarydama minėtas Banko sąskaitos sutartis, ieškovė Kliento rezidento juridinio asmens anketoje patvirtino, kad ji yra tikrasis pinginių lėšų įmonės banko sąskaitose savininkas (t. 1, b. l. 130). Iš byloje esančių ieškovės bankų sąskaitų išrašų matyti, kad už lėšų likutį sąskaitose Bankas kasdien jai priskaičiuodavo palūkanas (Sutarties 2.3. punktas; t. 1, b. l. 132-250, t. 2, b. l. 1-112). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šalių santykius reguliuojančios minėtos Sutarties nuostatomis bei paminėtomis faktinėmis aplinkybėmis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl CK 6.913 straipsnio aiškinimo ir taikymo, sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad santykiuose su Banku ginčo sąskaitose esantys pinigai traktuotini kaip ieškovės nuosavybė, kuri buvo perduota Bankui (CK 6.913 straipsnis).

52Trečia, sutiktina su teismu, kad minėti pinigai, jei jie dar nepervesti gavėjams, yra kliento nuosavybė, į kurią negali būti nukreiptas išieškojimas būtent pagal pačios mokėjimo įstaigos skolas, t. y. santykiuose tarp ieškovės ir paslaugų mokėtojų lėšos laikytinos pastarųjų nuosavybe. Tačiau MĮĮ 15 straipsnio nuostata, priešingai nei teigia apeliantė, neskirta apsaugoti vartotojų lėšas kredito įstaigose bankroto atveju.

53Ketvirta, nors, kaip teisingai skunde nurodė apeliantė, MĮĮ nenumatyta jos pareiga atsakingai pasirinkti kredito įstaigą, kurioje bus laikomos vartotojų lėšos, tačiau sutiktina su teismu, kad tokia jos pareiga reglamentuota Lietuvos banko valdybos 2009 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 247 Dėl vidaus kontrolės, rizikos valdymo ir gautų lėšų apsaugos reikalavimų mokėjimo įstaigoms, kur, be kita ko, nurodyta, jog mokėjimo įstaigoje turi būti įdiegta veiksminga rizikos valdymo sistema, apimanti visų rizikos rūšių (atsiskaitymų, likvidumo, operacinės, rinkos, sandorio šalies kredito rizikos etc.) valdymo strategiją, limitų sistemą, kitas rizikos valdymo priemones ir procedūras, taip pat rizikos valdymo vidaus kontrolę (8 punktas). Papildomai pažymėtina tai, kad ieškovė turinti ilgametę patirtį, būdama atidžiu ir rūpestingu verslo subjektu, galėjo ir turėjo suvokti su Banku sudaromų sutarčių esmę, jų padarinius ir prisiimti iš to kilsiančią riziką.

54Penkta, apeliantės argumentai, kad mokėjimo patvirtinimo dokumentas (t. 1, b. l. 25) neatitinka jam CK 4.109 straipsnio 2 dalies sąlygų, nesuteikia pagrindo išvadai, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog pagrindo taikyti CK 6.56 straipsnio 8 dalį, nėra. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs iš teisinių santykių tarp UAB ,,Perlo paslaugos“ ir BAB banko Snoras. Įrodymų, kad Bankas yra teisiniuose santykiuose su ieškovės klientais nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, kuris yra fakto teismas, ši nepateikė (CPK 178 straipsnis). Taip pat byloje nėra įrodymų, kad atsakovė šalių sudarytomis sutartimis prisiėmė prievolę savarankiškai tirti bei nustatyti šių pinigų statusą, tuo tarpu, kaip minėta anksčiau, pati ieškovė raštu patvirtino, kad ji yra tikrasis pinigų savininkas – pati kvalifikavo šių pinigų teisinį statusą (t. 1, b. l. 130). Faktas, kad šalis siejo banko sąskaitos teisiniai santykiai, nėra ginčijamas, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškovę ir jos klientus siejo patikėjimo teisiniai santykiai ar ne, faktiškai ieškovės klientų pinigai, nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu jie buvo perduoti pastarajai, bankui buvo perduoti kaip jos nuosavybė, todėl ir šie apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti (CPK 178 straipsnis).

55Šešta, ĮBĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankrotas yra teisės aktų nustatyta tvarka pripažinta įmonės nemokumo būsena, kai siekiama šios įmonės pabaigos iš įmonės turto tenkinant kreditorių reikalavimus ir užtikrinant kreditorių ir įmonės interesų pusiausvyrą. ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka. Bankui iškėlus bankroto bylą visi kreditoriai įgijo ĮBĮ nustatytas teises, be to jiems visiems tenka patirti dėl to kilsiančias pasekmes. Taigi nagrinėjamu atveju patenkinus ieškovės reikalavimą būtų pažeista ĮBĮ numatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka, kitų bankrutuojančio Banko kreditorių teisėti lūkesčiai.

56Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas)

57Apeliantė UAB ,,Perlo paslaugos“ tvirtina, kad teismo sprendimas naikintinas esant absoliučiam jo negaliojimo pagrindui, nes šios bylos rezultatas turės tiesioginės įtakos mokėjimo paslaugų vartotojų teisėms ir teisėtiems interesams, kurie nepagrįstai nebuvo įtraukti į bylos nagrinėjimą.

58Kaip žinoma, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), konstatuojamas ne visais atvejais, kai į procesą neįtraukiami visi teisinį suinteresuotumą turintys asmenys, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Pagal kasacinio teismo praktiką „nusprendė“ turinys suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2009; kt.). Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokius įstatymo nustatytus teisinius padarinius teismo sprendimas jam sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009; 2013 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2014).

59Pirmiausia pažymėtina tai, kad teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau paminėtas faktines aplinkybes, nustatė, jog pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog pati apeliantė banko sąskaitos teisniuose santykiuose su atsakove laikytina pinigų savininke.

60Antra, pati apeliantė savo procesiniuose dokumentuose nurodė, jog paslaugų vartotojų sumokėtus pinigus grąžino paslaugų teikėjams (apeliacinio skundo 8 lapas, 3 pastraipa). Kadangi šiuo atveju ieškovė reškia reikalavimą dėl Banko sąskaitoje esančių pinigų sugrąžinimo jos nuosavybėn, o ne paslaugų vartotojams, nėra aišku, kaip ir kokios, apeliantės manymu, įtakos priimtas teismo sprendimas turės jų teisėms bei teisėtiems interesams. Be to, skundžiamame teisme sprendime dėl jų teisių taip pat nėra pasisakyta.

61Dėl paminėto teisinio reglamentavimo, kasacinio teismo praktikos, o taip pat anksčiau išdėstytų teisėjų kolegijos motyvų, apeliantės argumentai dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo yra nepagrįsti. Kiti absoliutūs pagrindai nenurodyti, jų nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl konstatuotina, kad teismo sprendimas šiuo pagrindu negali būti panaikintas (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

62Apibendrindama aptartų aplinkybių visumą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai). Dėl kitų apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog tuo atveju, kai yra tinkamai atskleista bylos esmė, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tokiu būdu, atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

63Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir paskirstymo

64Pagal CK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ir ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

65Atmetus ieškovės UAB ,,Perlo paslaugos“ apeliacinį skundą jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Taip pat netenkinami atsakovės bei trečiojo asmens prašymai priteisti tokias išlaidas, nes iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikti jas įrodantys dokumentai (CPK 93, 98 straipsniai).

66Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

67Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė ,,Perlo paslaugos“ (toliau – UAB... 5. Nurodė, kad ji yra mokėjimo įstaiga, turinti teisę teikti Lietuvos... 6. Atsakovė BAB bankas Snoras su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad Sutartyje... 7. Trečiasis asmuo valstybės įmonė ,,Indėlių ir investicijų draudimas“... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė,... 10. Teismas nustatė, kad ieškovė su atsakove 2007 m. lapkričio 19 d. sudarė... 11. Teismas taip pat nustatė, kad sprendžiant ar ieškovės kaip mokėjimo... 12. Teismas, įvertinęs MĮĮ 1 straipsnį, 15 straipsnio 1 dalį, 17 straipsnio 4... 13. Teismas taip pat nustatė, kad klientų lėšos, perduotos mokėjimo įstaigai... 14. Dėl nurodytų priežasčių teismas padarė išvadą, kad sąskaitos, kuriose... 15. Taip pat pažymėjo tai, kad ieškovės nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo... 16. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 17. Ieškovė UAB ,,Perlo paslaugos“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus... 18. Apeliantė taip pat prašo bylą narinėti žodinio proceso tvarka, nes, pasak... 19. Atsakovė BAB bankas Snoras atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį... 20. Taip pat nurodė, kad byloje surinkta pakankamai rašytinių įrodymų, šalių... 21. Trečiasis asmuo VĮ ,,Indelių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į... 22. Taip pat nurodė, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme šalims... 23. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 24. Pagal CPK 263 straipsnio reikalavimus teismo sprendimas turi būti teisėtas ir... 25. Dėl faktinių bylos aplinkybių, ginčui aktualių įstatyminių nuostatų,... 26. Teisėjų kolegija mano, kad pirmiausia yra tikslinga paminėti byloje... 27. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė UAB ,,Perlo... 28. Ieškovė ir atsakovė 2007 m. lapkričio 19 d. pasirašė Banko sąskaitos... 29. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis)... 30. Pagal CK 6.56 straipsnio 8 dalį bankroto atveju depozitinėje sąskaitoje... 31. Pagal CK 6.913 straipsnio 1 dalį banko sąskaitos sutartimi bankas... 32. Pagal MĮĮ 15 straipsnio 1 dalį mokėjimo įstaiga privalo apsaugoti iš... 33. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis... 34. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tam, kad būtų teisinis pagrindas... 35. Kaip minėta, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu... 36. Apeliantė UAB ,,Perlo paslaugos“, nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos... 37. Teisėjų kolegija, toliau pasisako dėl paminėtų apeliacinio skundo... 38. Dėl žodinio bylos nagrinėjimo... 39. Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, pasak jos,... 40. Teisėjų kolegija, pasisakydama šiuo klausimu, pažymi, kad pagal kasacinio... 41. Teisėjų kolegijos vertinimu, faktinės bylos aplinkybės gali būti ištirtos... 42. Dėl vadovavimosi precedentu... 43. Apeliantė taip pat mano, kad teismas neapgrįstai vadovavosi Lietuvos... 44. Iš tiesų, pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį... 45. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad šios ir Lietuvos Aukščiausiojo... 46. Tai pat pažymėtina tai, kad teismas, vadovaudamasis aukštesnės instancijos... 47. Teisėjų kolegija įvertinusi šias aplinkybes, atmeta kaip nepagrįstus... 48. Dėl ieškovės banko sąskaitoje esančių pinigų nuosavybės ... 49. Apeliantė teigia, kad teismas mokėjimo įstaigų riziką ir atsakomybę... 50. Pirmiausia pažymėtina tai, kad iš viešai prieinamų duomenų (CPK 179... 51. Antra, sudarydama minėtas Banko sąskaitos sutartis, ieškovė Kliento... 52. Trečia, sutiktina su teismu, kad minėti pinigai, jei jie dar nepervesti... 53. Ketvirta, nors, kaip teisingai skunde nurodė apeliantė, MĮĮ nenumatyta jos... 54. Penkta, apeliantės argumentai, kad mokėjimo patvirtinimo dokumentas (t. 1, b.... 55. Šešta, ĮBĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankrotas yra teisės aktų... 56. Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2... 57. Apeliantė UAB ,,Perlo paslaugos“ tvirtina, kad teismo sprendimas naikintinas... 58. Kaip žinoma, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad absoliutus teismo... 59. Pirmiausia pažymėtina tai, kad teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau... 60. Antra, pati apeliantė savo procesiniuose dokumentuose nurodė, jog paslaugų... 61. Dėl paminėto teisinio reglamentavimo, kasacinio teismo praktikos, o taip pat... 62. Apibendrindama aptartų aplinkybių visumą teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 63. Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir paskirstymo... 64. Pagal CK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos... 65. Atmetus ieškovės UAB ,,Perlo paslaugos“ apeliacinį skundą jos turėtos... 66. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 67. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti...