Byla e2A-284-436/2018
Dėl žalos atlyginimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-72-451/2017 pagal ieškovo I. K. ieškinį atsakovams V. L., uždarajai akcinei bendrovei „Autoirvis“ dėl žalos atlyginimo.

2Teismas

Nustatė

3Ginčo esmė

4Ieškovas I. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas solidariai priteisti iš atsakovų V. L. ir UAB „Autoirvis“ 17 464,34 Eur žalą, 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad ieškovui I. K. priklauso 1100 UAB „Autoirvis“ akcijų, o atsakovui V. L. – 1650 akcijų. Ieškovas 2016 m. vasario 25 d. sužinojo, kad atsakovė UAB „Autoirvis“ deklaravo išmokėjęs ieškovui 59 226,45 Lt (atitinka 17 153,17 Eur) išmoką, nesusijusią su darbo santykiais ir individualios veiklos išmokomis, tačiau šių pajamų nėra gavęs. Atsakovas V. L. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas iki atleidimo iš darbo su atsakove UAB „Autoirvis“ už jam perduotas įmonės lėšas neatsiskaitė, todėl atsakovės direktoriaus 2014 m. birželio 30 d. įsakymo pagrindu, UAB „Autoirvis“ buhalterinėje apskaitoje buvo atlikti įskaitymai, t. y. ieškovui priskaičiuotą, bet neišmokėtą darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas – 1 074,43 Lt (atitinka 311,17 Eur) ir ieškovui priklausančią mokėtiną sumą, kaip akcinio kapitalo dalies išmokėjimą – 59 226,45 Lt (atitinka 17 153,17 Eur) sumas bendrovė įskaitė ieškovo įsiskolinimo pagal avansinę apyskaitą padengimui bendroje sumoje 60 300,88 Lt (atitinka 17 464,34 Eur). Atsakovė UAB „Autoirvis“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas iki atleidimo iš darbo su atsakove UAB „Autoirvis“ už jam perduotas įmonės pinigines lėšas neatsiskaitė, todėl atsakovės direktoriaus 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 14-6 buvo padaryti įskaitymai. Ieškovas nenurodė, kodėl atsakovė UAB „Autoirvis“ privalo atsakyti ieškovui už jam padarytą, kaip teigiama ieškinyje, žalą.

5Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Kauno apylinkės teismas 2017 m. spalio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė iš atsakovo V. L. ieškovui I. K. 17 464,34 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. liepos 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 750 Eur atstovavimo išlaidos ir 393 Eur žyminio mokesčio. Teismas sprendimą grindė šiais esminiais argumentais: Atsakovės UAB ,,Autoirvis” vadovas neturėjo pagrindo įvykdyti įskaitymą, nes ieškovas įrodė, kad iš įmonės paimtus pinigus jis panaudojo automobilių pirkimui atsakovės UAB ,,Autoirvis” vardu, todėl nebuvo galiojančios reikalavimo teisės į ieškovą. Tai, kad nupirkti automobiliai nebuvo įregistruoti UAB ,,Autoirvis” vardu, nepanaikina juos įgijusio asmens nuosavybės. Nupirkti automobiliai buvo tinkamai perduoti atsakovei UAB „Autoirvis“ ir šias aplinkybes patvirtina automobilių parvežimo užsakymo sutartis. Be to, atsakovas V. L., atlikdamas įskaitymą, apie tai nepranešė ieškovui. Ieškovas nenurodė jokių motyvų bei nepateikė rašytinių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą UAB „Autoirvis“ taikyti civilinę atsakomybę. Teismui nustačius, kad už ieškovui padarytą žalą, atsakomybė pagal civilinės atsakomybės sąlygas kyla atsakovui V. L., ieškovo reikalavimas atsakovės UAB „Autoirvis“ atžvilgiu atmestinas kaip neįrodytas ir nepagrįstas.

7Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8Atsakovas V. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2017 m. spalio 2 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos esminius argumentus: Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neįvertino aplinkybių, kad: 1) n pinigų išdavimo orderis buvo surašytas jau po akcininkų sprendimo sustabdyti įmonės veiklą; 2) automobiliai buvo nupirkti jau po įmonės turto pardavimo, įmonei nevykdant veiklos; 3) ieškovas pats sudarė automobilių pervežimo sutartį, todėl nebuvo tinkamo automobilių perdavimo įmonei; 4) ieškovas iki jo atleidimo iš darbo ir po to už kasos išlaidų orderyje nurodytą pinigų sumą neatsiskaitė. Teismas netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.130 straipsnio nuostatas, kadangi buvo visos sąlygos įskaitymui atlikti: ieškovas 2014 m. gegužės 31 d. buvo skolingas UAB „Autoirvis” 60 300,88 Lt (atitinka 17 4464,34 Eur); ieškovas iš darbo atleistas 2014 m. birželio 13 d.; ieškovo nurodomos transporto priemonės (kurių pirkimui esą buvo panaudotos įmonės lėšos) nebuvo perduotos bendrovei, dėl ko po ieškovo atleidimo iš darbo UAB „Autoirvis“ įgijo reikalavimo teise į ieškovą 60 300,988 Lt (17 4464,34 Eur) sumoje. Bendrovė, nutraukus su ieškovu darbo santykius, liko nesumokėjusi ieškovui 1 074,43 Lt su darbo santykiais susijusių išmokų. Todėl bendrovė taip pat tapo skolinga ieškovui. Be to ieškovui buvo žinoma tiek apie jo įsiskolinimą bendrovei, tiek apie priimtus bendrovės sprendimus dėl bendrovės veiklos. Teismas be pagrindo taikė civilinę atsakomybę, kadangi tam nebuvo sąlygų: nebuvo nustatyta nei atsakovo neteisėtų veiksmų, nei žalos, nei priežastinio ryšio tarp žalos ir atsakovo veiksmų. Ieškovas I. K. atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti, Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas teisingai ištyrė ir įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, jog ieškovas išleido jam išmokėtus pinigus pagal paskirtį. Atsakovės veikla niekada nebuvo nutraukta, tarp akcininkų kilo nesutarimai, ieškovas buvo neteisėtai atleistas iš darbo, ką pripažino ir teismas. Be to, atsakovas taip ir nenurodė, kokiu kitu pagrindu, jei nei automobilių pirkimui, ieškovui buvo išmokėti pinigai. Tai atsakovė pati vengė atsiimti automobilius iš juos pervežusio asmens ir su juo neatsiskaitė, vykdant išieškojimą nereiškė jokių prieštaravimų, jog būtų išieškoma iš automobilių, kas reiškia, jog pripažino tiek skolą, tiek ir turtą, iš kurio vyksta išieškojimas.

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

10Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teismas bylą nagrinėja tik apeliacinio skundo ribose. Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas teismo sprendimą skundžia dėl netinkamo procesinės teisės taikymo (faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas – CPK 185 straipsnis), ir netinkamo materialinės teisės normų taikymo (CK 6.130 straipsnis – įskaitymas; 6.246 – 6.249 straipsniai – civilinės atsakomybės sąlygos). Toliau teismas pasisakys dėl nurodytų apeliacinio skundo argumentų.

12Dėl įrodymų vertinimo Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis), šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). Ginčo atveju apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teismo sprendime padarė nepagrįstas išvadas. Šalių teisinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su tarpusavio įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.) Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nacionalinius teismus įpareigoja išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui; teismų ir tribunolų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti; sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari prieš Suomiją, 2001 m. rugsėjo 27 d., no. 4968/99, par. 30). Kita vertus, pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Ruiz Torija prieš Ispaniją, 1994 m. gruodžio 9 d., no. 18390/91, par. 29; Van de Hurk prieš Olandiją, 1994 m. balandžio 19 d., no. 288, p. 20, par. 61). Kasacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.). Nagrinėjamoje byloje yra konstatuoti šie teisiškai reikšmingi faktai ginčui spręsti: ieškovas I. K. ir atsakovas V. L. yra UAB „Autoirvis“ akcininkai. 2014 m. balandžio 22 d. įmonės įstatinis kapitalas buvo padalintas į 2750 akcijų. Ieškovui priklausė 1100 (40 proc.) įmonės akcijų, atsakovui priklausė 1650 (t. y. 60 proc.) įmonės akcijų. Atsakovas V. L. yra UAB „Autoirvis“ direktorius, ieškovas I. K. iki 2014 m. birželio 13 d. buvo įdarbintas vadybininku. 2014 metų balandžio 22 d. įvyko visuotinis akcininkų susirinkimas, kurio metu buvo vienbalsiai nuspręsta sumažinti įmonės akcinį kapitalą iki 10 000 Lt, parduoti įmonės nekilnojamąjį turtą ir atsiskaityti su įmonės akcininkais proporcingai kiekvieno akcininko turimoms akcijoms. Sekančią dieną – 2014 m. balandžio 23 d. ieškovui buvo išduotas kasos išlaidų orderis 60 000 Lt sumai, kuriame nurodyta lėšų panaudojimo paskirtis – automobilių pirkimui. 2014 m. birželio 2 d. visuotinio akcininkų susirinkimo metu buvo vienbalsiai nuspręsta įmonės nekilnojamąjį turtą parduoti už 140 000 Lt. Ieškovas 2014 m. birželio 9 - 11 dienomis įmonės vardu sudarė 9 transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurias transporto priemonės buvo įgytos už 17 200 Eur (59 388,16 Lt). 2014 m. birželio 12 d. ieškovas įmonės vardu sudarė minėtų transporto priemonių pargabenimo į Lietuvą sutartį, pagal kurią transporto priemonės iš Austrijos į Lietuvą buvo išgabentos 2014 m. liepos 9 d. Kilus nesutarimams tarp akcininkų, 2014 m. birželio 13 d. ieškovas buvo atleistas iš vadybininko pareigų bendrovės direktoriaus įsakymu Nr. 14. 2014 m. gruodžio 4 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu ieškovo atleidimas iš darbo buvo pripažintas neteisėtu, tačiau darbo santykiai tarp UAB „Autoirvis“ ir ieškovo laikytini nutrūkusiais nuo 2014 m. birželio 13 d. UAB „Autoirvis“ vadovas atsakovas V. L., laikydamas, kad automobiliai įmonei nebuvo perduoti, išmokėtos piniginės lėšos ieškovo atleidimo dieną atsakovei UAB „Autoirvis“ nebuvo grąžintos, taip pat nustačius, jog ieškovui atsakovė yra neišmokėjus su įstatinio kapitalo mažinimo susijusių išmokų, taip pat nesumokėjusi dalies su darbo santykiais susijusių išmokų, 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 14-6 atliko įskaitymą. 2014 m. birželio 25 d. buvo sudaryta įmonės turimo nekilnojamojo turto pardavimo sutartis. 2015 m. sausio 29 d. ieškovui buvo išduotas vykdomasis raštas pagal Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą, kurį ieškovas pateikė antstoliui vykdyti. Vykdymo procese ieškovui priteista suma buvo išieškota perduodant ieškovui areštuotus atsakovės automobilius, kadangi kitų pirkėjų neatsirado. Atsakovė prieštaravimų vykdymo procese nereiškė (vykdomosios bylos Nr. 0123/15/00188 medžiaga). Ieškovas, manydamas, kad jam perduotas įmonės lėšas (60 000 Lt) jis panaudojo pagal paskirtį (automobiliai buvo nupirkti, pargabenti, tik atsakovas atsisakė juos priimti), sužinojęs, jog atsakovės UAB „Autoirvis“ vadovas, užuot išmokėjęs ieškovui priklausančią dalį už turimas akcijas, atliko įskaitymą, kreipėsi į teismą dėl žalos, padarytos neteisėtais įmonės vadovo veiksmais, atlyginimo. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, kuriuo teismas ieškovo ieškinį tenkino visiškai, teismas motyvuojamojoje dalyje pasisakydamas dėl atsakovų atsakomybės, vertino nutarties 15 punkte išvardytas faktines bylos aplinkybes, tyrė ginčo šalių santykius, atsižvelgė į šalių paaiškinimus, pateiktus byloje dokumentus apie įvykusius veiksmus, t. y. pagal įrodymų visumą priėmė atitinkamą sprendimą, sprendimui pagrįsti nurodė, kokiomis materialiosios ir proceso teisės normomis vadovavosi (CK 6.130 straipsniu, 6.246 – 6.249 straipsniais, CPK 176, 177, 178, 180, 183, 185 straipsniais). Taigi, teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir pareigos motyvuoti teismo sprendimą, o tai, kad nebuvo priimtas apeliantui palankus sprendimas, nėra pagrindas pripažinti teismo sprendimą neteisėtu. Priešingai, įvertinus nustatytas faktines aplinkybes akivaizdu, kad ieškovas įvykdė savo pareigas, už gautas įmonės lėšas nupirko automobilius įmonės vardu ir juos įmonės vardu pargabeno į Lietuvą. Tai, kad vėliau tarp akcininkų kilo nesutarimai, kas patvirtinama ir ieškovo atleidimu iš vadybininko pareigų, kuris vėliau teismine tvarka buvo pripažintas neteisėtu, taip pat atsakovės vengimo gera valia sumokėti ieškovui priteistas sumas (vykdomosios bylos Nr. 0123/15/00188 medžiaga), nepaneigia ieškovui išmokėtų lėšų panaudojimo paskirties („Automobilių pirkimui“). Kartu pažymėtina, kad atsakovų pozicija dėl automobilių pirkimo ir pargabenimo aplinkybių bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuosekli, vienais atvejais atsakovai teigė, kad automobiliai buvo nupirkti savavališkai, kitais atvejais jie teigė, kad automobiliai nors ir buvo nupirkti įmonės vardu, jie nebuvo tinkamai perduoti. Tačiau pastebėtina, kad byloje nėra įrodymų apie tai, kad įmonė po 2014 m. balandžio mėnesį priimto nutarimo sumažinti įstatinį kapitalą, bendrovė sustabdė savo veiklą. Be to, atsakovai nenurodė jokios kitos piniginių lėšų ieškovui panaudojimo paskirties, nei automobilių pirkimas. Pargabentus automobilius pati atsakovė atsisakė priimti ir tai patvirtinama būtent atsakovės, ne ieškovo, vestos derybos su visuomet atsakovei automobilius gabenusiu juridiniu asmeniu UAB „Miškoda“. Taip pat svarbu pažymėti, kad automobiliai buvo pargabenti jau po darbo santykių su ieškovu nutraukimo ir po atsakovės vadovo atlikto įskaitymo. Visos šios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovė UAB „Autoirvis“ neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į ieškovą.

13Dėl prievolės pabaigos įskaitymu sąlygų ir įskaitymo tvarkos Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad įskaitymo, kaip prievolės pabaigos pagrindo, taikymui įstatyme nustatytos tam tikros sąlygos: pirma, tam, jog būtų galima atlikti įskaitymą, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2006; 2009 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2009; 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2013; kt.). Taigi, viena iš būtinų įskaitymo, atliekamo pagal CK 6.130 straipsnį, sąlygų – abi šalis saistančios priešpriešinės prievolės. Atsižvelgiant į tai, kad įskaitymas galimas tik esant priešpriešinėms vienarūšėms prievolėms, teismas, taikydamas šį institutą, privalo nustatyti esant tokias prievoles. Nagrinėjamu atveju, kaip jau aptarta nutarties 15-18 punktuose teisėjų kolegija nenustatė, jog atsakovė turėjo galiojančią reikalavimo teisę į ieškovą. Tuo tarpu atsakovė pripažino, kad ieškovui nebuvo išmokėjusi įstatinio kapitalo įnašų mažinant bendrovės įstatinį kapitalą. Taigi, byloje nenustačius, kad ginčo šalis saisto priešpriešinės vienarūšės prievolės ir egzistuoja kitos nutarties 19 punkte aptartos įskaitymo sąlygos (CK 6.130 straipsnis), konstatuotina, jog atsakovė įskaitymo CK 6.130 straipsnio prasme negalėjo padaryti. Įvertinus nurodytus duomenis akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas spręsti, jog atsakovės UAB „Autoirvis“ 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 14-6 atliktas įskaitymas pažeidžia CK 130 straipsnyje įtvirtintas įskaitymo sąlygas.

14Dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų Bendrovės valdymo organo nario (vykdančiojo vadovo) civilinė atsakomybė atsiranda pagal CK šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytas taisykles. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovai privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178, 182 straipsnio 4 dalis). Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ, 2014-06-17 - 2014-07-07 galiojusi redakcija) 37 straipsnio 6 dalies 1 punktą bendrovės vadovas inter alia atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl vienasmenio valdymo organo atsakomybės, turi būti individualiai nustatytas šio asmens neteisėtas veikimas arba neveikimas, kiek tai susiję su jam tenkančių pareigų pažeidimu, ir būtent iš to asmens neteisėto elgesio išplaukianti žala. Ginčo atveju vadovo atsakomybė kyla už įstatyme numatytų pareigų netinkamą vykdymą, susijusių su akcinio kapitalo dalies išmokėjimu vienam iš akcininkų (ABĮ 37 straipsnio 7 dalis, 52 straipsnio 8 dalis, CK 6.130 straipsnis). Nagrinėjamos Akcinių bendrovių įstatymo 52 straipsnio 8 dalis numatė, kad sumažinus įstatinį kapitalą, siekiant akcininkams išmokėti bendrovės lėšų, su akcininkais atsiskaitoma tik pinigais. Pinigai akcininkams gali būti išmokami ne anksčiau, negu pakeisti bendrovės įstatai įregistruojami juridinių asmenų registre, ir turi būti išmokėti per vieną mėnesį nuo pakeistų bendrovės įstatų įregistravimo dienos. Išmokas turi teisę gauti asmenys, kurie visuotinio akcininkų susirinkimo, priėmusio sprendimą sumažinti įstatinį kapitalą, dienos pabaigoje (akcinėje bendrovėje – teisių apskaitos dienos pabaigoje) buvo bendrovės akcininkai ar kitokiu teisėtu pagrindu turi tokią teisę, o išmokų dydžiai turi būti proporcingi jų turėtų akcijų nominalių verčių sumai. Per šioje dalyje nustatyto vieno mėnesio terminą išmokų negavę asmenys turi teisę jiems priklausančias lėšas išreikalauti iš bendrovės kaip jos kreditoriai. Akcininkui išmokėtą išmoką bendrovė gali išieškoti, jeigu akcininkas žinojo ar turėjo žinoti, kad išmoka yra paskirta ir (arba) išmokėta neteisėtai. Kaip nustatyta ginčo atveju UAB „Autoirvis“ vadovas V. L., po ieškovo atleidimo iš vadybininko pareigų, tačiau šiam dar tebeesant akcininku, pripažindamas, kad po įstatinio kapitalo sumažinimo bendrovė yra ieškovui skolinga likusio įstatinio kapitalo įnašus bei su darbo santykiais susijusias išmokas, atliko įskaitymą sudengdamas nurodytas sumas su ieškovui 2014 m. balandžio 23 d. išmokėta 60 000 Lt suma bei 300,88 Eur, nors, kaip jau aptarta, toks priešpriešinis reikalavimas neegzistavo. Bendrovės valdymo organų (vienasmenio ir kolegialaus) nariai turi elgtis rūpestingai ir sąžiningai bendrovės atžvilgiu, o tai, be kita ko, reikalauja, kad prieš priimdami sprendimą valdymo organo nariai būtų pakankamai susipažinę su visa reikiama informacija. Ginčo atveju nustačius, kad įskaitymas negalėjo būti atliktas, tokiu būdu UAB „Autoirvis“ vadovui dėl jo kaltės netinkamai vykdant savo pareigas pagal įstatymų nuostatas, ir dėl to ieškovui buvo padaryta žala (neišmokėtas su įstatinio kapitalo mažinimo susijęs piniginis įnašas), UAB „Autoirvis“ vadovui V. L. kyla civilinė atsakomybė, kadangi yra įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.248 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį tinkamai taikė proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą teismo sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, ieškovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, kurių dydis (800 Eur) atitinka rekomenduojamą dydį (CPK 98 straipsnio 2 dalis, Rekomendacijų 7, 8.11 punktai).

15Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Nutarė

16Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17Priteisti iš atsakovo V. L. a. k. ( - ) gyv. ( - ) ieškovui I. K. a. k. ( - ) gyv. ( - ) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

18Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai