Byla 1A-543-238-2014
Dėl kaltinimo padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje, išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui N. B., nukentėjusiajam T. C., nuteistajam S. V., jo gynėjui advokatui Laimiui Platūkiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo T. C. ir Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro N. B. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo S. V. dėl kaltinimo padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje, išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiojo T. C. civilinis ieškinys dėl 100000 Lt turtinės žalos atlyginimo ir proceso išlaidų priteisimo paliktas nenagrinėtas.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

4S. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. sužinojęs apie T. C. ketinimą UAB ( - ) vykdyti veiklą – užsiimti krovinių pervežimu bei įgyti tam reikalingą vilkiką ir puspriekabę, piktnaudžiaudamas T. C. pasitikėjimu, 2009 metų gruodžio mėnesį, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, apgaulingai įtikino T. C., kad S. V. už T. C. duotus pinigus nupirks, suremontuos ir kaip UAB ( - ) nuosavybę VĮ „Regitra“ įregistruos krovinių pervežimui reikalingus vilkiką ir puspriekabę, dėl ko UAB ( - ) patalpose, esančiose ( - ), per penkis kartus nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2010 m. vasario 22 d. T. C. perdavė S. V. iš UAB ( - ) kasos paimtus transporto priemonių įgijimui skirtus grynuosius pinigus – 100000 litų, kuriuos S. V. panaudojo savo reikmėms.

5Alytaus rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu S. V. dėl kaltinimo padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, išteisino, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

6Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad Baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 4 dalis nustato, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš privalomų požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Taip pat apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ir kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. Objektyviai kvalifikuotas sukčiavimas pasireiškia svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės įgijimu, išvengimu turtinės prievolės arba jos panaikinimu panaudojant apgaulę. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra tas, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę. Apgaulei taikomas esmingumo kriterijus, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Apylinkės teismas nutartyje nurodė teisminę praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7–255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013) analogiško pobūdžio bylose. Teismas akcentavo tai, kad jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Kaip papildomi taip pat taikytini kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos) bei nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šių kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (nutartis Nr. 2K-312/2013, nutartis 2A-7-9/2013). Apgaulės konstatavimui kaltininko veiksmuose būtina nustatyti, kad jis turėjo tikslą suklaidinti nukentėjusįjį ir veikė tyčia. Sukčiavimas gali būti padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Sukčiavimo sudėtis yra materiali, todėl būtinasis nusikaltimo sudėties požymis, įrodinėtinas byloje, yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas. Nusikaltimas yra baigtas, kai nukentėjusysis dėl panaudotos apgaulės suklaidintas netenka turto ar turtinės teisės, negaudamas tolygaus ekvivalento, arba jis negauna turto, kurį pagal prievolę kaltininkas turi jam perduoti, o kaltininkas jį neteisėtai užvaldo ir paverčia savo ar kitų trečiųjų asmenų nuosavybe ar be teisėto pagrindo laiko savo nuosavybe. Teismas konstatavo, kad S. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, tai yra sužinojęs apie T. C. ketinimą UAB ( - ) vykdyti veiklą – užsiimti krovinių pervežimu bei įgyti tam reikalingą vilkiką ir puspriekabę, piktnaudžiaudamas T. C. pasitikėjimu, 2009 metų gruodžio mėnesį, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, apgaulingai įtikino T. C., kad S. V. už T. C. duotus pinigus nupirks, suremontuos ir kaip UAB ( - ) nuosavybę VĮ „Regitra“ įregistruos krovinių pervežimui reikalingus vilkiką ir puspriekabę, dėl ko UAB ( - ) patalpose, esančiose ( - ), per penkis kartus nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2010 m. vasario 22 d. T. C. perdavė S. V. iš UAB ( - ) kasos paimtus transporto priemonių įgijimui skirtus grynuosius pinigus – 100000 litų, kuriuos S. V. panaudojo savo reikmėms. Apylinkės teismas pažymėjo, kad nors sukčiavimo sudėtis yra materiali, tačiau kaltinime nėra įvardintas asmuo, kuris dėl galimai neteisėtų kaltinamojo veiksmų patyrė žalą. Teismas darė išvadą, kad prokuroras, formuodamas kaltinimą, pats negalėjo įvardinti sukčiavimo dalyko – S. V. svetimo turto savininko, todėl ši aplinkybė patį kaltinimą daro neaiškų. Teismas nustatė, kad T. C. iš UAB ( - ) kasos pagal kasos išlaidų orderius per penkis kartus paėmė iš viso 100000 litų (2009-11-10, 2009-11-11, 2009-11-19, 2009-12-11, 2010-02-18 kasos išlaidų orderiai). 2009-12-31 kasos pajamų orderiu Nr. ( - ) į UAM ( - ) kasą T. C. grąžino 92355,30 Lt, todėl jo skola įmonei sudarė 0.00 Lt, o T. C. skola įmonei 2010-12-31 sudarė 25000 Lt (2010-12-31 kasos pajamų orderiu Nr. ( - ) grąžino 141735,74 Lt, kasos pajamų orderiu Nr. MEGE Nr. 001 grąžino 3684,56 EUR). Teismas vertino teisiamojo posėdžio metu apklaustos specialistės parodymus, kad T. C. perduoti UAB ( - ) pinigus galėjo tik sutarties, įgaliojimo pagrindu, ir šį buhalterinį veiksmą turėjo įforminti kasos išlaidų orderiu, jame nurodydamas pinigus gaunančio asmens, šiuo atveju S. V., duomenis. Tačiau nukentėjusysis T. C. nesilaikė šios teisės aktų nustatytos tvarkos. Teismas įvertino 2009-10-30 išduotą įgaliojimą (t. 2, b. l. 40), kuriame teigiama, kad UAB ( - ) direktorius T. C. pavedė S. V. nupirkti automobilį ir jį užregistruoti UAB ( - ) vardu. Taip pat teismas vertino S. V. parodymus, kad jam nėra nieko žinoma apie 2009-10-30 įgaliojimą. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenimis taip pat nenustatyta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad S. V. žinojo apie šio įgaliojimo išdavimą. Be to, teismas pažymėjo, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju nei vienos apklausos metu nenurodė aplinkybės apie įgaliojimo išdavimą S. V.. Priešingai, 2011-01-27 liudytojo apklausos protokole nurodė, kad jis S. V. kaip draugo paprašė už perduodamus pinigus įmonės vardu nupirkti krovininę transporto priemonę, jokiu dokumentu S. V. neįgaliojo (t. 1, b. l. 69-70). Šis įgaliojimas ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo pateiktas tik 2012-03-22 UAB ( - ) raštu (t. 2, b .l. 38, 39, 40). Įvertinęs visas šias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pinigų perdavimas S. V. – tai sandoris ne tarp juridinio asmens UAB ( - ) ir S. V., o sandoris, sudarytas tarp dviejų fizinių asmenų, tai yra T. C. ir S. V.. Tai patvirtina ir tai, kad S. V., gaudamas pinigus, pasirašydavo T. C. ant skolos lapelio. Be to, nukentėjusysis T. C. iki įrodymų tyrimo pradžios teisme pareiškė civilinį ieškinį dėl 100000 litų turtinės žalos atlyginimo. Teismas konstatavo, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas ir sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Taip pat kaltininko susiformavusią tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti bylos duomenys. Kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas – „2009 m. gruodžio mėnesį, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu, S. V., piktnaudžiaudamas T. C. pasitikėjimu, apgaulingai įtikino T. C.“. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad T. C. kaltinime nurodytus pinigus iš UAB ( - ) kasos paėmė 2009-11-10, 2009-11-11, 2009-11-19, iš viso - 72000 Lt, kuriuos perdavė S. V., kitus pinigus (28000 Lt) perdavė paėmęs pagal 2009-12-11, 2010-02-18 kasos išlaidų orderius. Nukentėjusysis T. C. teigė, kad jis šiuos pinigus iš įmonės kasos ėmė norėdamas juos perduoti S. V. krovinio automobilio įsigijimui. Kaltinamasis S. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad pinigus skolinosi savo verslui, taip pat senų skolų grąžinimui. Įvertinęs visus bylos duomenis, teismas sprendė, kad neginčijamų įrodymų, kad S. V. turėjo iš anksto susiformavusią tyčią užvaldyti svetimą turtą, byloje nėra. Nurodė, kad ši kaltinimo nurodyta aplinkybė grindžiama nukentėjusiojo T. C. parodymais, taip pat liudytojo G. K. parodymais, kuris nurodė, kad tarp T. C. ir S. V. buvo susitarimas įmonės vardu pirkti automobilį, tačiau įvertinęs tai, kad G. K. ir šiuo metu yra UAB ( - ), kuriai vadovauja T. C., darbuotojas, todėl jo parodymus teismas vertino kritiškai. Šis liudytojas patvirtino aplinkybę, kad matė, kaip T. C. perdavė pinigus ir S. V. pasirašydavo ant popieriaus lapo, kad yra skolingas. Ši liudytojo parodymų dalis sutampa tiek su kaltinamojo, tiek su nukentėjusiojo parodymais. Liudytojas R. N. parodė, kad iš S. V. ir T. C. žodžių žino, kad S. V. už T. C. pinigus nupirko krovininį automobilį, be to, T. C. nurodė, kad negali naudotis automobiliu ir S. V. jį apgavo. Specialisto išvadoje dėl UAB ( - ) veiklos tyrimo nurodyta, kad 2009-11-11 S. V. UAB ( - ) pagal kasos pajamų orderį, kaip įmonės akcininkas, suteikia beprocentinę 73000 litų paskolą (t. 2, b. l. 5-15.). Liudytojas R. K. parodė, kad S. V. buvo paskolinęs 80000 litų, kuriuos S. V. jam grąžino 2009 metų pabaigoje. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės patvirtina kaltinamojo S. V. parodymus, kad jis pinigus skolinosi verslui, taip pat skolų grąžinimui ir kad šiems tikslams naudojo tiek T. C., tiek savo lėšas. Teismas kritiškai vertino paties nukentėjusiojo T. C. veiksmus ir nurodė, kad teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis T. C. parodė, jog internete abu surado automobilį, jam buvo žinoma aplinkybė, kad automobilį reikia remontuoti. S. V. sakė, kad automobilį remontuos UAB ( - ), taip pat S. V. užsiminė jam, kad šio automobilio neregistruos UAB ( - ) vardu. Apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu T. C. nurodė, kad leido S. V. transporto priemonę registruoti UAB ( - ) vardu (t. 1, b. l. 71-73). Tai patvirtina bylos rašytiniai duomenys: automobilis už 51792 Lt nupirktas 2009-11-16, UAB ( - ) vardu įregistruotas 2009-11-20 (t. 2, b. l. 182, t. 1, b. l. 159). Puspriekabė už 1210 Lt nupirkta ir įregistruota 2009-11-28 (t. 1, b. l. 161). Bendra šių daiktų vertė yra 53002 Lt. Kitoms reikmėms buvo panaudota 27174,77 Lt. Automobilis UAB ( - ) veikloje buvo naudojamas nuo 2010-01-15. Įvertinęs visus šiuos duomenis, teismas sprendė, kad neginčijamų įrodymų, patvirtinančių S. V. iš anksto susiformavusią tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, nėra. Taip pat nepaneigta kaltinamojo S. V. nurodyta aplinkybė, kad pinigai jam buvo skolinti verslo vystymui ir skolų grąžinimui.

7Teismas pažymėjo, kad nustatant sukčiavimo sudėtį, kaip papildomi kriterijai taikytini kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos) bei nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Teismas atkreipė dėmesį į 2013-12-05 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės kolegijos nutartį Nr. 2A-7-9/2013, kur nurodyta, kad sprendžiant baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, kai nevykdomos turtinės prievolės, taikomas kreditoriaus (turto savininko) padėties pasunkinimo kriterijus. Baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.). Taip pat naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Teismas konstatavo, kad bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusiajam T. C. buvo žinoma, kad nupirkta transporto priemonė su puspriekabe bus registruota UAB ( - ) vardu. Tai, kad S. V. atsisakė perregistruoti automobilį UAB ( - ) vardu, nėra aplinkybė, apsunkinusi teisinėmis priemonėmis civilinių teisių atkūrimą. Taip pat T. C., perduodamas pinigus, žinojo S. V. finansinę situaciją. Bylos duomenimis nustatyta, kad S. V. ir T. C. buvo UAB ( - ) akcininkai ir abu laidavo savo turtu už UAB ( - ) įsipareigojimus. T. C. pripažino, kad laidavimas jo atžvilgiu buvo panaikintas, kadangi visas įmonės akcijas pardavė S. V.. Tai patvirtina byloje esantys rašytiniai dokumentai: reikalaujamų daiktų pateikimo protokolas (t. 1, b. l. 122), akcijų pirkimo-pardavimo sutartis (t. 1, b. l. 123-126), laidavimo sutartys (t. 1, b. l. 127-130). Reikalavimas vykdyti bankui prisiimtus įsipareigojimus S. V. pateiktas 2010-11-2, 3 d. (t. 1, b. l. 132-133). Šie duomenys leido teismui daryti išvadą, kad pinigų perdavimo metu, 2009-11-10 – 2010-02-22, nukentėjusiajam T. C. buvo žinoma S. V. finansinė padėtis, todėl T. C., perduodamas pinigus, būdamas verslininkas, turėjo būti atidus, elgtis rūpestingai, įvertinti galimą riziką dėl pinigų susigrąžinimo. Teismas nustatė, kad nukentėjusysis, perduodamas UAB ( - ) pinigus, tai darė pažeisdamas buhalterinės apskaitos reikalavimus, su juridinio asmens UAB ( - ) pinigais elgėsi kaip su savais. Byloje nenustatyta jokių objektyvių duomenų, kad T. C. buvo S. V. suklaidintas ir tai turėjo lemiamos įtakos T. C. apsisprendimui perduoti pinigus ir dėl apgaulės esmingai būtų apsunkintos pažeistos teisės atkūrimas civilinio proceso tvarka. Be to, apylinkės teismas akcentavo tai, kad 2013-12-05 LAT nutartyje Nr. 2A-7-9/2013 nurodyta, kad pats savaime piktnaudžiavimas pasitikėjimu negali būti vertinamas kaip turto užvaldymo būdas sukčiaujant. Teismas sprendė, kad S. V. neatliko jokių veiksmų, kurių tikslas būtų sutrukdyti nukentėjusiajam ginti savo pažeistas teises. S. V. nurodyta aplinkybė, kad jis T. C. skolingas ne 100000 litų, o 105000 litų, rodo jo sąžiningumą nukentėjusiojo atžvilgiu, nors T. C. skolos lapelio viso ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme nepateikė. Teismas įvertino ir S. V. paaiškinimus, kad jis siūlė nukentėjusiajam įvairius skolos sugrąžinimo būdus: perduoti nuosavybėn vilkiką su puspriekabe, sudaryti skolos grąžinimo grafiką, o T. C. šių skolos susigrąžinimo galimybių neišnaudojo. Atsižvelgęs į visa tai, teismas laikė, kad nukentėjusysis T. C. savo tikslus dėl turimų pretenzijų S. V. gali pasiekti taikant Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso normas. Teismas nurodė, kad teisminio nagrinėjimo metu nesurinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių S. V. kaltę įvykdžius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, ir visas abejones, kilusias bylos nagrinėjimo metu, vertino apkaltinto asmens naudai. Nenustatęs, kad pinigai gauti apgaule, nesant vieno iš būtinų objektyviosios pusės požymių, teismas konstatavo, kad S. V. veiksmai neatitinka nusikaltimo (sukčiavimo) sudėties, todėl nėra padaryta nusikalstama veika. Įvertinęs visas nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad tarp kaltinamojo S. V. ir nukentėjusiojo T. C. susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, ir S. V. nėra atlikęs veiksmų (apgaulės, piktnaudžiavimo nukentėjusiojo pasitikėjimu), dėl ko nukentėjusysis būtų praradęs galimybę savo pažeistas turtines teises ar teisėtus interesus ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Teismas nurodė, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, o visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Ištyręs ir įvertinęs įrodymus, teismas padarė išvadą, kad kaltinamasis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Todėl S. V. dėl kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 182 straipsnio 2 dalyje, išteisino Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.

8Apeliaciniu skundu nukentėjusysis T. C. prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendį, pripažinti S. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje, paskirti jam 3 metų laisvės atėmimo bausmę ir priteisti iš S. V. jo naudai 100000 Lt turtinei žalai atlyginti bei proceso išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodo, kad S. V. panaudota apgaulė, o būtent jo suklaidinimas apgaulingai įtikinti jį, kad S. V. už jo duotus pinigus nupirks, suremontuos ir kaip UAB ( - ) nuosavybę VĮ „Regitra“ įregistruos krovinių pervežimui reikalingus vilkiką bei puspriekabę, yra esminis apgaulės kriterijus. Šio kriterijaus objektyvų egzistavimą patvirtina liudytojai G. K., R. N. ir A. J.. Tokie S. V. veiksmai patvirtina tą faktą, kad jis, gaudamas pinigus, sukčiavo ir tai darė apgaule. Apgaulė teismų praktikoje traktuojama, kai tyčia ir sąmoningai sukuriamos sąlygos svetimam turtui užvaldyti. Nagrinėjamu atveju kaltinamasis sąmoningai įkalbėjo jį pirkti būtent tą krovininį automobilį ir puspriekabę, kurios pardavėjai reikalavo atsiskaityti grynaisiais pinigais, sąmoningai, pasinaudojęs tinkamu laiku ir proga įtikino, kad jam net nebūtina pačiam dalyvauti, sąmoningai įtikino palaukti ir neregistruoti UAB ( - ) vardu tam, kad galėtų pigiau suremontuoti, nors galbūt jo remontuoti net nereikėjo. Apeliantas nurodo, kad S. V. teiginius, kad jis pinigus iš jo skolinosi, paneigia tas faktas, kad jis nedeklaravo gautos paskolos, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, taip pat nedeklaravo, kad suteikė paskolą UAB ( - ). Tai, kad 73000 litų įnašas nebuvo akcininko paskola, įrodo ir tai, kad UAB ( - ) 2009 m. metinės finansinės atskaitomybės dokumentuose nenurodyta bendrovės skola akcininkui, kaip to reikalauja Juridinių asmenų duomenų apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas FR0711 formos ir jos priedų pildymo bei teikimo taisyklių 5.3. punkte, kuriame nustatyta, kad juridiniai asmenys privalo pateikti duomenis apie per kalendorinius metus iš fizinių asmenų gautas paskolas, kurių kiekvienos suma yra lygi arba didesnė kaip 2000 Lt. Šios aplinkybės patvirtina tą faktą, kad pinigai buvo panaudoti ne skoloms grąžinti ir verslui plėtoti, bet automobilio ir puspriekabės įgijimui. Be to, pinigų perdavimo laikas sutampa su automobilio ir puspriekabės įgijimo laiku. S. V. apgaulė, įtraukiant jį į sandorį ir jau šio sandorio metu turint tyčią nevykdyti savo prievolės, yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Dėl to teismų praktikoje tais atvejais, kai padaryta veika, susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis nusikalstamą padarytos veikos pobūdį, laikoma tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje. Taigi, sprendžiant, ar civilinių sutarčių neįvykdymo atveju kartu su civiline taikytina ir baudžiamoji atsakomybė, teismų praktikoje vadovaujamasi esminės apgaulės, kuri naudojama įtraukiant asmenį į jam žalingą sandorį, kriterijumi. Išteisintasis S. V., neigdamas, kad pinigus gavo automobilio ir puspriekabės įgijimui ir šių transporto priemonių užregistravimui UAB ( - ) vardu, patvirtina tą faktą, kad buvo sąmoningai sudaryta situacija, kad jis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės. S. V. apsisprendimą apgauti jį iki sandorio sudarymo ir sandorio metu patvirtina tas faktas, kad nuo 2010 m. jis nesiėmė jokių priemonių nors iš dalies atlyginti žalą. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis darytina išvada, kad S. V. naudota apgaulė buvo esminė jo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje. Savo veiksmais S. V. apsunkino civilinių teisių atkūrimą civilinėmis teisinėmis priemonėmis, todėl S. V. veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir už tai jis turi būti nuteistas. Apeliantas taip pat nurodo, kad bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas, kadangi vadovavosi teismo posėdyje neištirtais įrodymais. Nuosprendyje nurodoma, kad „apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu T. C. nurodė, kad leido S. V. transporto priemonę registruoti UAB ( - ) vardu (t. 1, b. l. 71-73). Tai patvirtina bylos rašytiniai duomenys: automobilis už 51792 Lt nupirktas 2009-11- 16, UAB ( - ) vardu įregistruotas 2009-11-20 (t. 2, b. l. 182, t. 1, b. l. 159). Puspriekabė už 1210 Lt nupirkta ir įregistruota 2009-11-28 (t. 1. b. l. 161). Bendra šių daiktų vertė yra 53002 Lt. Kitoms reikmėms buvo panaudota 27174,77 Lt. Automobilis UAB ( - ) veikloje buvo naudojamas nuo 2010-01-15. Įvertinus visus šiuos duomenis, laikytina, kad neginčijamu įrodymu, patvirtinančiu S. V. iš anksto susiformavusią tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, nėra. Taip pat nepaneigta kaltinamojo S. V. nurodyta aplinkybė, kad pinigai jam buvo skolinti verslo vystymui ir skolų grąžinimui“. Šiuo atveju teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie ištirti teisiamajame posėdyje, tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė, šių įrodymų nepagarsino ir jų neištyrė. Baudžiamojoje teisėje galioja nekaltumo prezumpcijos principas, kuris pareigą įrodyti asmens kaltę nustato valstybiniam kaltinimui. Ši pareiga galioja tiek, kiek tai reikalinga nusikalstamos veikos požymiams pagal pareikštą kaltinimą įrodyti. Pareiga įrodymais pagrįsti savo versiją yra kaltinamojo pareiga. Šioje baudžiamojoje byloje išteisintasis turėjo pareigą įrodyti, kad buvo padaryta paskolos sutartis, kad jis ketino grąžinti pinigus, tačiau tai padaryta nebuvo. Akivaizdu, kad šios pareigos nuteistasis neįvykdė ir nekyla abejonių, kad to padaryti jis negalėjo, kadangi tokių įrodymų ir negalėjo būti, tačiau teismas ir šiuo atveju buvo šališkas nurodęs, kad taip pat laikytina, jog S. V. neatliko jokių veiksmų, kurių tikslas būtu sutrukdyti nukentėjusiajam ginti savo pažeistas teises. S. V. nurodyta aplinkybė, kad jis skolingas ne 100000 litų, o 105000 litų, rodo jo sąžiningumą nukentėjusiojo atžvilgiu, nors jis skolos lapelio viso ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme nepateikė. S. V. nurodė, kad jis siūlė jam įvairius skolos sugrąžinimo būdus: perduoti nuosavybėn vilkiką su puspriekabe, sudaryti skolos grąžinimo grafiką. Jis šių skolos susigrąžinimo galimybių neišnaudojo. Tai akivaizdus teismo šališkumas, palaikant išteisintojo poziciją, kuri neparemta jokiai įrodymais.

9Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras N. B. prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendį, pripažinti S. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje, paskirti jam 3 metų laisvės atėmimo bausmę, paskirti ją atlikti pataisos namuose ir priteisti iš S. V. 100000 Lt turtinei žalai atlyginti ir 2000 Lt proceso išlaidas nukentėjusiajam T. C.. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, byloje esančius duomenis vertino subjektyviai, nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusiojo T. C. ir liudytojo G. K. parodymais, nevertino ir neanalizavo byloje esančių duomenų visumos. Nukentėjusiojo parodymus teismas vertino netinkamai, kadangi nuo proceso pradžios jie atitiko kaltinimo poziciją. Tokia teismo išvada suponuoja teismo proceso rungtyniškumo principo ir objektyvaus, visapusiško bylos aplinkybių ištyrimo reikalavimo pažeidimus. Tyrimo medžiagoje yra įgaliojimas, kuriuo įmonė įgaliojo S. V. pirkti krovininį vilkiką įmonės vardu, taip pat nustatytas pinigų perdavimo faktas. Nei viename įmonės dokumente nebuvo nurodytas pinigų panaudojimo tikslas, o ir pats pinigų perdavimo faktas konkrečiam tikslui. Šias aplinkybes teismas vertino remdamasis tik nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijais. Teismo nurodyti teiginiai, jog S. V. nieko nežinojo apie įgaliojimo sudarymą bei būtinumą perregistruoti vilkiką UAB ( - ) vardu, nepagrįsti ir nevertinti byloje esančiais akivaizdžiais duomenimis (2007-07-14 akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, 2007-09-19 automobilio prikimo-pardavimo sutartis). Teismas taip pat nevertino aplinkybių, jog S. V. žinojo, kad buvo sutarta žodžiu grąžinti skolą iki pareikalavimo, nors jau turėjo skolų ir jas, kaip pats nurodė, dengė iš paskolintų pinigų, o 2010 m. gavo banko raštą dėl 900000 Lt skolos, taip pat nevertinta specialisto išvada, jog UAB ( - ) nėra visų sąskaitų suvestinių registrų ir nėra galimybės nustatyti turimo nuosavo kapitalo dydžio. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad kaltinamojo tyčią sukčiauti parodo nukentėjusįjį klaidinančių aplinkybių sukūrimas, būtent tai, kad S. V. nukentėjusiajam sukūrus patikimo verslo partnerio portretą pažadėjo UAB ( - ) vardu nupirkti ir suremontuoti vilkiką su puspriekabe, nors žinojo, jog jam priklausanti įmonė ( - ) turi finansinių sunkumų, be to, turėjo ir kitų finansinių įsipareigojimų, įsiskolinimų, vėliau įtikinęs nukentėjusįjį, kad nupirktas vilkikas ir jam dar reikalingas papildomas remontas, perėmė pinigus, galiausiai vilkiko neregistravo sutartu būdu, pinigų negrąžino, padarydamas nukentėjusiajam turtinę žalą, finansinius nuostolius. Apeliantas pažymi, jog piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas, siekdamas išvengti atsiskaitymų ar kitų mokėjimų, piktam panaudoja pasitikėjimu pagrįstus santykius, susiklosčiusius tarp jo ir nukentėjusiojo. Atsiskaitymų ar kitų mokėjimų vengimas piktnaudžiaujant pasitikėjimu yra viena apgaulės formų, nes ir šiuo atveju nukentėjusysis yra įtikinamas, kad už darbus, suteiktas paslaugas ar reikalingus atlikti kitus mokėjimus bus apmokėta, nors kaltininkas nesirengia to daryti, o pasitikėjimu grįsti kaltininko ir nukentėjusiojo santykiai šiam yra garantas, kad kaltininkas prievolę įvykdys. Byloje nustatytas apgaulės esmingumo kriterijus, yra duomenys apie nesąžiningus S. V. ketinimus. Teismas, išteisindamas S. V., neteisingai nuosprendyje įvertino ir aptarė įrodymų visetą, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas ir nepagrįstai jį išteisino.

10Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti. Prokuroras ir nukentėjusysis prašė apeliacinius skundus tenkinti.

11Prokuroro N. B. ir nukentėjusiojo T. C. apeliaciniai skundai atmestini.

12Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad apylinkės teismas neišsamiai ištyrė įrodymus, netinkamai juos vertino, buvo šališkas, nes vadovavosi teismo posėdyje neištirtais įrodymais ir jų nepagarsino, teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai. Taigi, baudžiamojo proceso teisės taikymo aspektu, apeliaciniuose skunduose apeliantai ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuorodomis į pažeidimus, jų manymu, padarytus šioje nagrinėjamoje byloje taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir ypač įrodymų vertinimą. Taip pat nukentėjusiojo T. C. apeliaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeista teisė į nešališką bylos išnagrinėjimą bei šiuos teiginius grindžia netinkamu įrodymų vertinimu, nuosprendyje pateiktų įrodymų nepagarsinimu teisminio nagrinėjimo metu. Prokuroro apeliaciniame skunde dar teigiama, kad buvo pažeistas rungimosi principas (BPK 7 straipsnis).

13Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti. Daroma išvada ir konstatuojama, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu ir jį surašydamas, apylinkės teismas nepažeidė LR BPK 305 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes išsamiai išdėstė teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų įvertinimo motyvus, teismo išvadas dėl kaltinamojo išteisinimo.

14Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, t. y. teismas įrodymus vertina ir sprendimus dėl esminių bylos aplinkybių, asmens kaltumo ar nekaltumo priima pagal savo vidinį įsitikinimą.

15Kolegija pažymi, kad bendra įrodymų vertinimo teisme samprata yra pateikta Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje, kuri įgyvendinama taikant kitus Baudžiamojo proceso kodekso straipsnius. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. BPK reikalaujama, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

16Kolegijos nuomone, teismas, tirdamas, vertindamas įrodymus ir priimdamas nuosprendį, įstatymo reikalavimus taikė tinkamai. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo, įvertino visus byloje surinktus įrodymus, visas bylos aplinkybes. Bylą nagrinėjęs teismas tinkamai įvertino surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir vertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Nuosprendyje išdėstyta visuma surinktų įrodymų, atskleistas jų turinys, pateiktas išsamus jų vertinimas. Tai neduoda pagrindo teigti, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus ar teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

17Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nukentėjusysis ar prokuroras, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų, bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, netinkamai įvertintos, teismas buvo šališkas, o teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas.

18Konstatuojama, kad nepagrįstas nukentėjusiojo T. C. apeliacinio skundo argumentas, jog teismas buvo šališkas. Pažymėtina, kad teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu.Vertinant subjektyviuosius aspektus byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teisėjos asmeninį tendencingumą. Nukentėjusiajam buvo išaiškinta teisė nušalinti teisėją, tačiau nušalinimo nebuvo pareikšta. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjos šališkumo. Apelianto teiginys, kad nuosprendis pagrįstas teisminio nagrinėjimo metu neištirtais, nepagarsintais duomenimis, yra nepagrįstas. Bet net jeigu ir tokia aplinkybė būtų nustatyta, tai neduotų pagrindo tvirtinti, jog teisėja buvo šališka. Byloje nėra jokių duomenų, kad apylinkės teismo teisėja turėjo išankstinę nuomonę apie išteisintojo nekaltumą ar tokią nuomonę galėjo susidaryti kiti proceso dalyviai dėl teisėjos elgesio proceso metu. Byloje nėra duomenų, kad teismas, nagrinėjęs bylą, būtų buvęs šališkas.

19Apelianto teiginys, kad nuosprendis pagrįstas teisminio nagrinėjimo metu neištirtais, nepagarsintais duomenimis, yra nepagrįstas. Nustatyta, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo pagarsinti įrodymai, kuriais remdamasis, teismas grindė savo išvadas, todėl nepagrįstai nukentėjusiojo apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas grindė išvadas nepagarsintais rašytiniais įrodymais. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis T. C. nurodo, kad bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas, kadangi vadovavosi teismo posėdyje neištirtais įrodymais, tačiau kaip minėta šis argumentas yra visiškai nepagrįstas. Iš 2014 m. vasario 24 d. teisiamojo posėdžio protokolo (t. 3, b. l. 18-23) matyti, kad teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 290 straipsniu, paskelbė ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu gautus bei prie bylos pridėtus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, tarp jų ir apelianto minimus liudytojo papildomos apklausos protokolą (t. 1, b. l. 71-73), transporto priemonės registracijos žurnalo išrašą (t. 1, b. l. 159, 161) ir pirkimo pardavimo sutartį (t. 2, b. l. 182), todėl konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio nuostatų nepažeidė.

20Taip pat nepagrįstai nukentėjusiojo apeliaciniame skunde teigiama, kad išteisintasis S. V. turėjo pareigą įrodyti, jog buvo sudaryta paskolos sutartis. Tai reikštų, kad S. V. byloje privalėjo įrodinėti savo nekaltumą. Kolegija pažymi, kad priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, baudžiamojoje byloje S. V. neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, jo kaltumą privalo įrodyti kaltinimas.

21Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeidęs Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatų, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai S. V. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat yra pagrindas daryti išvadą, kad teismas nepažeidė BPK 305 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išsamiai išdėstė teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų įvertinimo motyvus, teismo išvadas dėl kaltinamojo išteisinimo, taip pat pateikė teisminės praktikos pavyzdžius. Teismo motyvai ir argumentai išdėstyti nuosprendyje, jie paminėti šioje nutartyje anksčiau, todėl nekartojami. Konstatuojama, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta.

22Nepagrįstas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad teismas pažeidė rungimosi principą. Kolegija pažymi, kad pagal BPK 7 straipsnį bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, tai reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylos nagrinėjimo metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Nagrinėjamoje byloje iš viso proceso matyti, kad šie įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti.

23Prokuroras ir nukentėjusysis T. C. apeliaciniais skundais prašo Alytaus rajono apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir S. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje. Šis prašymas negali būti tenkinamas, nes įstatyminio pagrindo tam nėra.

24Kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. Objektyviai kvalifikuotas sukčiavimas pasireiškia svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės įgijimu, išvengimu turtinės prievolės arba jos panaikinimu panaudojant apgaulę. Taigi esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra tas, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o šis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulei taikomas esmingumo kriterijus, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Kaip papildomi taip pat taikytini kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos) bei nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šių kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms.

25Sukčiavime ne mažiau svarbūs nusikaltimo subjektyvieji požymiai, visų pirma kaltė, pasireiškianti tyčia. Kaltininkas suvokia, kad turtas įgyjamas neteisėtai panaudojant apgaulę ir turto savininkas dėl to patirs turtinės žalos, numato tokius padarinius ir jų nori. Sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Kaltininko susiformavusią tyčią, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga.

26Apeliaciniuose skunduose nukentėjusysis ir prokuroras nurodo, kad S. V. panaudota apgaulė, o būtent nukentėjusiojo suklaidinimas apgaulingai įtikinti jį, kad S. V. už jo duotus pinigus nupirks, suremontuos ir kaip UAB ( - ) nuosavybę VĮ „Regitra“ įregistruos krovinių pervežimui reikalingus vilkiką bei puspriekabę, yra esminis apgaulės kriterijus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su šia išvada nesutinka. Kaip byloje ir nustatė pirmosios instancijos teismas, S. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu, nurodė, kad pinigus skolinosi savo verslui, taip pat senų skolų grąžinimui, ši aplinkybė nagrinėjant bylą nebuvo paneigta. Nukentėjusysis T. C. teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis iš UAB ( - ) kasos išimdavo pinigus ir juos duodavo S. V.. Padavus pinigus, S. V. pasirašydavo lapelyje, davus naują pinigų dalį – ankstesnį lapelį sunaikindavo, o naujame lapelyje įrašydavo naują sumą. Iš šių apelianto nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad tarp šio sandorio šalių – S. V. ir T. C., susidarė civilinio pobūdžio sutartiniai teisiniai santykiai. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad pinigų perdavimas S. V. – tai sandoris ne tarp juridinio asmens UAB ( - ) ir S. V., o sandoris, sudarytas tarp dviejų fizinių asmenų, tai yra T. C. ir S. V.. Nors nukentėjusysis teigia, kad pinigus S. V. davė, kad šis nupirktų automobilį, ši jo pateikta versija nebuvo patvirtinta jokiais objektyviais bylos duomenimis. Nukentėjusysis teigė, kad tarp UAB ( - ) ir S. V. buvo susiklostę pavedimo santykiai pagal 2009-10-30 išduotą įgaliojimą, kuriuo UAB ( - ) direktorius T. C. pavedė S. V. nupirkti automobilį ir jį užregistruoti UAB ( - ) vardu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis, tačiau šis dokumentas įgaliotinio teisiškai neįpareigoja atlikti veiksmus, nurodomus įgaliojime. Vien pats įgaliojimo faktas neleidžia daryti išvados, kad S. V. privalėjo veikti pagal šį įgaliojimą ir bendrovės UAB ( - ) vardu pirkti, transportuoti, registruoti krovininį automobilį DAF su puspriekabe, juo labiau šis įgaliojimas nepatvirtina fakto, kad iš T. C., kaip fizinio asmens, gauti pinigai, patvirtinti skolos rašteliais, buvo skirti šio automobilio pirkimui. Negana to, S. V. nurodė, kad apie tokį įgaliojimą jis apskritai nieko nežinojo – ši aplinkybė taip pat nebuvo paneigta, juolab kad ir patį įgaliojimą pateikė pats nukentėjusysis T. C..

27Taip pat pažymėtina, kad nei viename įmonės dokumente nebuvo nurodytas šių pinigų, kuriuos iš bendrovės kasos paėmė T. C., panaudojimo tikslas, taip pat perduodant pinigus S. V. raštu niekur nebuvo įvardinta jų panaudojimo paskirtis.

28Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nenustatyta jokių objektyvių duomenų, kad T. C. buvo S. V. suklaidintas ir tai turėjo lemiamos įtakos T. C. apsisprendimui perduoti pinigus, o dėl apgaulės iš esmės būtų apsunkintas nukentėjusiojo pažeistos teisės atkūrimas civilinio proceso tvarka.

29Pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nenustatyta išankstinė susiformavusi S. V. tyčia užvaldyti svetimą turtą, o tas faktas, kad S. V. pripažįsta skolą, leidžia T. C. savo pažeistas turtines teises ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Esant šioms aplinkybėms, yra nepagrįstas apeliacinių skundų argumentas, kad byloje yra įrodyta apgaulė. Ta aplinkybė, kad kaip teigiama nukentėjusiojo apeliaciniame skunde, jog S. V. skola nedeklaruota, neduoda pagrindo išvadai, kad jos nebuvo.

30Įvertinęs nustatytas aplinkybes apeliacinės teismas sprendžia, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra. Todėl prokuroro ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai atmetami, teismo nuosprendis nenaikinamas ir paliekamas galioti.

31Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

32nukentėjusiojo T. C. ir Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro N. B. apeliacinius skundus atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiojo T. C. civilinis ieškinys dėl 100000... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,... 4. S. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo,... 5. Alytaus rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu S. V.... 6. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad Baudžiamojo kodekso... 7. Teismas pažymėjo, kad nustatant sukčiavimo sudėtį, kaip papildomi... 8. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis T. C. prašo panaikinti Alytaus rajono... 9. Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės... 10. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo... 11. Prokuroro N. B. ir nukentėjusiojo T. C. apeliaciniai skundai atmestini.... 12. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad apylinkės teismas neišsamiai ištyrė... 13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad... 14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai,... 15. Kolegija pažymi, kad bendra įrodymų vertinimo teisme samprata yra pateikta... 16. Kolegijos nuomone, teismas, tirdamas, vertindamas įrodymus ir priimdamas... 17. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė... 18. Konstatuojama, kad nepagrįstas nukentėjusiojo T. C. apeliacinio skundo... 19. Apelianto teiginys, kad nuosprendis pagrįstas teisminio nagrinėjimo metu... 20. Taip pat nepagrįstai nukentėjusiojo apeliaciniame skunde teigiama, kad... 21. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeidęs Lietuvos Respublikos... 22. Nepagrįstas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad teismas pažeidė... 23. Prokuroras ir nukentėjusysis T. C. apeliaciniais skundais prašo Alytaus... 24. Kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje... 25. Sukčiavime ne mažiau svarbūs nusikaltimo subjektyvieji požymiai, visų... 26. Apeliaciniuose skunduose nukentėjusysis ir prokuroras nurodo, kad S. V.... 27. Taip pat pažymėtina, kad nei viename įmonės dokumente nebuvo nurodytas... 28. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nenustatyta jokių... 29. Pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nenustatyta... 30. Įvertinęs nustatytas aplinkybes apeliacinės teismas sprendžia, kad Alytaus... 31. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326... 32. nukentėjusiojo T. C. ir Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės...