Byla 3K-3-100-695/2017
Dėl asmens išlaikymo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Norkūno (pranešėjas), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. Ž. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. Ž. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Socialinio aprūpinimo skyriui prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje dėl asmens išlaikymo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų pakankamumą, tyrimą ir jų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Pareiškėja pateikė pareiškimą, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji ir sutuoktinis P. Ž. iki jo mirties ( - ) gyveno kartu, pareiškėja buvo sutuoktinio išlaikoma ir nuolat gaudavo jo paramą. Pareiškėja nurodė, kad P. Ž. iki 1992 metų tarnavo buvusios SSSR karinėse pajėgose, turėjo kapitono laipsnį. Ji, kaip buvusio kariškio sutuoktinė, pagal Rusijos Federacijos 1993 m. vasario 12 d. įstatymą Nr. 4468-1„Dėl asmenų, atlikusių karinę tarnybą, tarnybą vidaus reikalų organuose, Valstybinėje priešgaisrinės apsaugos tarnyboje, narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo kontrolės organuose, bausmių vykdymo sistemos įstaigose ir jų organuose, ir jų šeimų aprūpinimo pensijomis“ (toliau – ir Rusijos Federacijos 1993 m. įstatymas Nr. 4468-1) turi teisę į pensiją netekus maitintojo. Pareiškėja ir sutuoktinis santuokoje gyveno 45 metus, užaugino du vaikus. Gyvendami kartu su P. Ž. keletą kartų keitė gyvenamąją vietą.
  3. Pareiškėjos gaunamos pajamos yra labai nedidelės, pagrindinės jos ir P. Ž. šeimos pajamos bei pragyvenimo šaltinis buvo jo gaunama 2800 Lt (811 Eur) kariškio pensija, kurią mokėjo Rusijos Federacija.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Kėdainių rajono apylinkės teismas 2016 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškimą tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja V. Ž. ir jos sutuoktinis P. Ž. iki jo mirties ( - ) gyveno kartu, V. Ž. buvo P. Ž. išlaikoma ir nuolat gaudavo jo paramą. Teismas nurodė, kad juridinis faktas nustatytas tam, kad pareiškėja gautų pensiją iš Rusijos Federacijos, netekus maitintojo.
  2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos V. Ž. ir P. Ž. santuoka įregistruota 1970 m. birželio 20 d. P. Ž. 2003 m. gruodžio 15 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą ( - ). Pareiškėja nuo 2006 m. kovo 14 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą ( - ).
  3. Byloje esančiuose skirtingų datų išrašuose iš P. Ž. medicinos dokumentų, jo ambulatorinėje kortelėje, asmens ambulatorinio gydymo statistinėje kortelėje, ligos epikrizėje, kituose medicininiuose dokumentuose P. Ž. gyvenamoji vieta nurodyta ( - ).
  4. Pareiškėja ir P. Ž. 2013 m. gegužės 2 d. nusipirko dar vieną butą ( - ), jame vedė bendrą ūkį. P. Ž. 2015 m. birželio 9 d. įregistruotos nuosavybės teisės į negyvenamąją patalpą – garažą, esantį Kėdainiuose. Iš šių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad pareiškėja su P. Ž. gyveno kartu Kėdainiuose iki jo mirties.
  5. V. Ž. iki 2015 m. liepos 1 d. buvo mokama 237,38 Eur, o nuo 2015 m. liepos 1 d. – 241,87 Eur invalidumo (netekto darbingumo) pensija. Gaudama tokio dydžio invalidumo pensiją, pareiškėja negalėjo normaliai pragyventi, mokėti mokesčių, įsigyti maisto produktų, jai būtinų vaistų (yra neįgali), drabužių, kitų būtinų prekių ir paslaugų, todėl akivaizdu, kad jai buvo reikalingas nuolatinio pobūdžio sutuoktinio išlaikymas ir šis išlaikymas buvo pagrindinis pareiškėjos pragyvenimo šaltinis. Kartu gyvenęs sutuoktinis P. Ž., su kuriuo pareiškėja vedė bendrą ūkį, gaudavo apie 2800 Lt (apie 811 Eur) dydžio pensiją.
  6. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Socialinio aprūpinimo skyriaus prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje apeliacinį skundą, 2016 m. birželio 20 d. sprendimu jį tenkino, panaikino Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškimą atmetė.
  7. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nors sutuoktiniai nebuvo išsituokę, tačiau jie nuo 2003 metų pabaigos savo gyvenamąsias vietas deklaravo skirtingose vietose: pareiškėja nuo 2003 m. spalio 8 d. iki 2006 m. kovo 14 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą Kėdainiuose; jos sutuoktinio P. Ž. nuo 2003 m. gruodžio 15 d. iki mirties ( - ) deklaruota gyvenamoji vieta buvo adresu Kaune.
  8. Iš byloje esančių P. Ž. ligos istorijos išrašų matyti, kad jis lankėsi pas šeimos gydytoją Kėdainiuose. Ambulatorinėje kortelėje nurodyta, kad jo gyvenamoji vieta taip pat yra šiame mieste. Nuo 2009 m. P. Ž. buvo intensyviai gydomas, dažnai siunčiamas gydytis į Kauno klinikas. P. Ž. VšĮ Kėdainių ligoninėje 2014 m. spalio 23 d. buvo atliktas kompiuterinės tomografijos tyrimas. Iš šių įrodymų visumos teismas padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog pareiškėjos sutuoktinis iki mirties gyveno ne Kaune, o Kėdainiuose.
  9. Pareiškėja į bylą pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pažymą apie išmokėtas jai sumas tik už paskutinius devynis mėnesius iki sutuoktinio mirties, t. y. nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. Pareiškėja teigė, kad daugiau kaip dvidešimt metų buvo išlaikoma sutuoktinio P. Ž., tačiau teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos pačios gautas pajamas (darbo užmokestis, pašalpos, kitokio pobūdžio pajamos ir pan.) už ilgesnį nei devynių mėnesių laikotarpį iki sutuoktinio mirties. Todėl teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėja paskutinius daugiau kaip dvidešimt metų buvo visiškai išlaikoma savo sutuoktinio ar kad gaunama sutuoktinio parama buvo pareiškėjos nuolatinis pragyvenimo šaltinis.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą ir palikti galioti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija Lietuvos Respublikoje 2016 metais buvo 255,28 Eur. Iš to matyti, kad pareiškėjos gaunamos išmokos net nesiekė vidutinės socialinio draudimo senatvės pensijos išmokos.
    2. Pagal Rusijos Federacijos 1993 m. įstatymą Nr. 4468-1 išlaikymo sąvoka apima dvi sąlygas, kurioms esant mirusio piliečio šeimos nariai laikomi mirusiojo išlaikytiniais: tai visiškas šeimos narių išlaikymas ir tai, kad mirusio maitintojo parama šeimos nariams buvo nuolatinis ir pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis. Išlaikymo gavimo faktui pripažinti nėra būtina konstatuoti šeimos narių gyvenimą kartu su maitintoju, tačiau jeigu šeimos nariai gyveno atskirai, jie turi įrodyti, kad maitintojo parama šeimos nariams buvo nuolatinis ir pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis. Vadovaujantis šiuo įstatymu, matyti, kad teisę į pensiją netekus maitintojo turi nedarbingi mirusių kariškių šeimos nariai, kuriuos šie išlaikė, tačiau nėra reglamentuojama, kiek laiko turi tęstis išlaikymas.
    3. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ne visus byloje esančius įrodymus, motyvavo, kad pareiškėja apie gautas pajamas pažymą pateikė tik už devynis mėnesius, tačiau nepaaiškino, kodėl pažyma turėjo būti pateikta už ilgesnį laikotarpį, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjos galimybės apginti savo subjektines teises yra ribotos, jos sutuoktinis, galintis patvirtinti pagrindinio ir nuolatinio išlaikymo faktą, yra miręs, neįvertino liudytojos parodymų dėl materialinio išlaikymo fakto, nepasisakė dėl jos paaiškinimų turinio ir vertinimo.
    4. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimą, kad juridinių faktų nustatymo bylose lemiamą reikšmę turi netiesioginiai įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2005; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2005; 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-644/2005; 2006 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2006; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2006; 2007 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2007).
    5. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo kasatorei perkelti pagrindinio ir nuolatinio išlaikymo fakto įrodinėjimo pareigos.
    6. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo protingumo kriterijumi, t. y. asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, racionalaus, protingo asmens elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Nebuvo įvertinta tai, kad didesnes pajamas gaunantis sutuoktinis teikia pagrindinį materialinį išlaikymą mažesnes pajamas gaunančiam arba visai jų negaunančiam sutuoktiniui.
    7. Kasacinio teismo pateikti teisės išaiškinimai yra privalomi teismams tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurią išnagrinėjęs Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą normą. Apeliacinės instancijos teismas priimdamas sprendimą taikė a priori (iš anksto) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008, nors šioje ir ginčo bylose yra esminis skirtumas – ginčo atveju, dėl kurio priimta minėta nutartis, sutuoktiniai kartu negyveno, o šios nagrinėjamos bylos atveju sutuoktiniai gyveno kartu, vedė bendrą ūkį.
    8. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai yra neteisėti ar nepagrįsti, taigi apeliacinės instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 331 straipsnio 4 dalies 1–4 punktuose įtvirtintų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2012; 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2012; kt.).
  2. Atsiliepimu į pareiškėjos kasacinį skundą suinteresuotas asmuo prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Suinteresuotas asmuo vykdo savo veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje pagal 1993 metų lapkričio 18 d. susitarimą tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės „Dėl socialinių garantijų teikimo tvarkos nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems Rusijos Federacijos kariškiams pensininkams“. Susitarime minėtos asmenų kategorijos pensinis aprūpinimas vykdomas pagal Rusijos Federacijos 1993 m. įstatymą Nr. 4468-1 ir pagal kitus Rusijos Federacijos teisės aktus.
    2. Pagal suinteresuoto asmens ir akcinės bendrovės Lietuvos pašto sudarytą sutartį pensijos įteikimas vykdomas pirmojoje mėnesio dekadoje gavėjui asmeniškai, remiantis tuo, kad konkreti pensijos pristatymo data nenustatyta. Ši tvarka įtvirtina, kad gavėjas turi nuolat būti bute.
    3. P. Ž. sprendimas gauti pensiją Kaune, nors gyveno Kėdainiuose, arba prieštarauja sveikam protui, turint galvoje, kad jis su pareiškėja vis dėlto gyveno kartu, arba liudija apie tai, kad P. Ž. sąmoningai priėmė sprendimą gyventi atskirai nuo sutuoktinės ir prieš mirtį nepalaikė su ja ūkinių santykių, todėl ji nieko apie tai ir nežino.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl išlaikymo juridinio fakto, kuris suteiktų teisę į pensiją netekus maitintojo pagal Rusijos Federacijos 1993 m. įstatymą Nr. 4468-1, nustatymo sąlygų

  1. Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).
  2. Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra išlaikymo faktas, kuris gali turėti juridinę reikšmę – sukelti pareiškėjai teisinių pasekmių. Nustačius šį faktą, pareiškėja įgytų teisę į pensiją netekus maitintojo pagal Rusijos Federacijos 1993 m. vasario 12 d. įstatymo Nr. 4468-1 „Dėl asmenų, atlikusių karinę tarnybą, tarnavusių vidaus reikalų įstaigose, Valstybinėje priešgaisrinėje tarnyboje, įstaigose, kontroliuojančiose narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvartą, baudžiamosios sistemos įstaigose, ir jų šeimų aprūpinimo pensijomis“ 29 straipsnį. Pagal šį įstatymo straipsnį teisę į pensiją netekus maitintojo turi nedarbingi mirusių pensininkų kariškių šeimos nariai, kuriuos jie išlaikė. Išlaikymo sąvoka apibrėžiama minėto įstatymo 31 straipsnyje, pagal kurį mirusiojo šeimos nariai laikomi išlaikytiniais, jeigu jie buvo visiškai jo išlaikomi arba gaudavo iš jo pajamų, buvusių jiems nuolatiniu ir pagrindiniu pajamų šaltiniu pragyvenimui.
  3. Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo juridinio fakto nustatymo, kai šis faktas buvo reikalingas teisei į pensiją pagal Rusijos Federacijos 1993 m. įstatymą Nr. 4468-1 įgyvendinti, pasisakė, kad nustatomas išlaikymo, kuris buvo pagrindinis ir nuolatinis išlaikymą gavusio sutuoktinio pragyvenimo šaltinis, faktas, nes tik jis gali turėti juridinę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008).
  4. CPK 444 straipsnio 2 dalies 2 punktas įtvirtina, kad teismas nagrinėja bylas dėl asmens išlaikymo fakto nustatymo. Tokiose bylose teismas turi išsiaiškinti, ar pareiškėjui teikiama turtinė pagalba buvo pagrindinis ir nuolatinis jo pragyvenimo šaltinis, taip pat išlaikymo trukmę, jeigu ji teisiškai reikšminga.
  5. Bendrąja prasme „išlaikymas“ reiškia lėšų ir kitokia forma turtinės paramos teikimą asmeniui, kad šis galėtų pragyventi. Jo reikalingumas ar faktinis teikimas įstatymuose paprastai siejamas su tuo, kad asmuo dėl objektyvių priežasčių neturi pajamų arba jų turi per mažai (pvz., yra nedarbingas dėl amžiaus (sulaukęs senatvės pensijos amžiaus) arba sveikatos būklės (pvz., yra neįgalus).
  6. Pagal Rusijos Federacijos 1993 m. įstatymo Nr. 4468-1 nuostatas išlaikymas gali būti dvejopas. Jis suprantamas kaip visiškas aprūpinimas ar parama. Parama yra ne visiškas, o dalinis asmens aprūpinimas. Jis kaip dar vienas asmens pragyvenimo šaltinis turi būti nuolatinis ir pagrindinis.
  7. Paramos kaip nuolatinio išlaikymo teikimas gali būti nustatytas tada, kai jis yra tęstinis ir stabilus. Tęstinis paramos teikimas reiškia, kad ji teikiama tam tikrą laiko tarpą. Lietuvos Respublikos įstatymai ir Rusijos Federacijos 1993 m. įstatymas Nr. 4468-1 nereglamentuoja, kokia turi būti paramos teikimo trukmė ar bent minimalus terminas, pagal kurį būtų pagrįsta spręsti, ar teikiamas išlaikymas yra nuolatinis. Pagal šį kriterijų vertinant paramos teikimą reikia atsižvelgti į paramos trukmę ir į jos teikimo pagrindą. Jie turi būti pakankami spręsti, kad parama teikiama esant ilgalaikiam, o ne epizodiniam, atsitiktiniam, vienkartiniam ar trumpalaikiam pragyvenimo išteklių trūkumui. Besitęsiantis (trunkantis) pragyvenimo išteklių nepriteklius teismui gali būti pagrindas spręsti, kad buvo reikalinga nuolatinė parama. Esant tokiems požymiams atskirais atvejais keleto savaičių ar mėnesių paramos teikimas gali būti pakankamas, kad parama būtų pripažinta nuolatine.
  8. Antrasis nuolatinio išlaikymo požymis yra stabilumas. Stabilų asmens išlaikymą gali patvirtinti nevienkartiniai paramos teikimo faktai – kasdienis ar periodiškas, nuolatinis lėšų davimas, pagalba jam ar bendra veikla tvarkant bendrą ūkį. Taigi parama turėtų būti teikiama nenutrūkstamai, ištisai ar periodiškais veiksmais (mokėjimais, natūraliu aprūpinimu ar kt.).
  9. Pagrindinis pragyvenimo šaltinis kaip teikiamos paramos kriterijus apibūdina jos dydį (apimtį). Teikiama parama gali būti įvardijama kaip pagrindinis pragyvenimo šaltinis tada, kai asmuo jam priklausančiu turtu ir vien savo pajamomis neturi galimybės patenkinti būtinųjų gyvenimo poreikių. Juos apimtų tokios būtinosios reikmės kaip išlaidos būstui, komunaliniams mokesčiams, sveikatos priežiūrai ir vaistams, drabužiams, avalynei, maistui ir kitiems būtinojo naudojimo daiktams ar paslaugoms individualiu atveju. Ar asmeniui pakanka nuosavų lėšų, ar jam reikia paramos kaip papildomų pragyvenimo lėšų, ar net išlaikymo (kaip pagrindinio pragyvenimo šaltinio), sprendžiama pagal gavėjo pajamų dydį, atsižvelgiant į jo turtinę padėtį ir jau minėtas būtinąsias išlaidas. Jeigu asmens pajamos ir turtinė padėtis nepadengia jo būtinųjų išlaidų, teismas turi pagrindą spręsti, kad teikiama parama asmeniui gali būti vertinama kaip jo išlaikymas.
  10. Teismas, siekdamas išsiaiškinti, ar asmeniui buvo reikalingas išlaikymas, turi nustatyti: a) kokį turtą, įskaitant nekilnojamąjį ir kilnojamąjį (automobilius, akcijas, indėlius, santaupas ir kita) asmuo, pretenduojantis į išlaikymo fakto nustatymą, paramos teikimo metu valdė nuosavybės teise; ar gyveno (gyvena) jam ar paramą teikiančiam asmeniui nuosavybės teise priklausančiose gyvenamosiose patalpose; b) kokias pajamas pretenduojantis į išlaikymo fakto nustatymą asmuo turėjo jo nurodomu išlaikymo metu; c) kokia asmens sveikatos būklė, socialinis statusas, susiję su teisėmis gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą.
  11. Teisėjų kolegija pažymi, kad išlaikymas asmeniui gali būti teikiamas tiek pinigine, tiek natūrine formomis. Išlaikymas natūra gali būti suprantamas kaip aprūpinimas gyvenamuoju plotu, maistu, drabužiais, avalyne, priežiūra, darbų nudirbimu, paslaugų suteikimu ar apmokėjimu. Pinigine forma išlaikymas teikiamas perduodant lėšas pačiam asmeniui, jas panaudojant būtiniesiems pragyvenimo poreikiams.

13Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodinėjamų aplinkybių apimties

  1. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad asmuo turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Civilinėse bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pareiškėjas, teikiantis pareiškimą teismui dėl išlaikymo fakto nustatymo, pagal šią taisyklę privalo įrodyti išlaikymo faktus, kuriais grindžia savo reikalavimą.
  2. Pareiškime išdėstomos reikalavimo pagrindą sudarančios aplinkybės. Bylos nagrinėjimo metu jos įrodinėjamos. Jam patenkinti ne visada būtina įrodyti visas ir visa apimtimi aplinkybes, kurios nurodytos pareiškime. Jų reikia įrodyti tiek, kiek pakanka pareiškimui patenkinti. Įrodžius ne visas, o dalį pareiškime nurodytų aplinkybių (pvz., ne visą pareiškime nurodytą išlaikymo trukmę, o trumpesnę) teismas turi spręsti, ar įrodytoji išlaikymo trukmė gali būti pagrindas patenkinti pareiškimą. Tokiu atveju svarbu, ar teismas gali daryti išvadą dėl išlaikymo pakankamai ilgą laiką, kad jis būtų įvertintas kaip nuolatinė, tęstinė ir stabili parama. Kaip minėta, tada atsižvelgiama į išlaikymo poreikį, pobūdį, trukmę ir kt. Kartu tai reiškia, kad nebūtinai turi būti įrodyta visa išlaikymo trukmė, kuri nurodyta pareiškėjo pareiškime teismui.
  3. Teismas ypatingosios teisenos tvarka turi vertinti visą bylos medžiagą pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008). CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas. Teismas, remdamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis, gali konstatuoti, kad atitinkama aplinkybė yra įrodyta arba neįrodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-448-415/2016 32 punktas). Tinkamas bylos aplinkybių nustatymas grindžiamas visumos svarbių bylos aplinkybių ir visų įrodymų išnagrinėjimu ir įvertinimu.
  4. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatorė nepateikė įrodymų, jog ji buvo sutuoktinio išlaikoma visus dvidešimt metų, kaip ji nurodė pareiškime. Tuo remdamasis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja neįrodė, jog ji buvo nuolat sutuoktinio išlaikoma. Atsižvelgdama į ankstesnius išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino nuolatinį išlaikymo požymį ir netinkamai taikė proceso teisės nuostatas dėl įrodinėjamų aplinkybių apimties.
  5. Be kita ko, pažymėtina, kad nors apeliacinės instancijos teismas rėmėsi pareiškėjai kas mėnesį mokamos invalidumo (netekto darbingumo) pensijos dydžiu, tačiau jis neįvertino būtinųjų pareiškėjos pragyvenimo išlaidų. Turi būti pateikti įrodymai, kokio dydžio mėnesinės lėšos pareiškėjai būtinos tam, kad ji galėtų patenkinti esminius pragyvenimo poreikius. Turint šiuos duomenis būtų pagrindas tinkamai įvertinti, ar pareiškėjos sutuoktinio gaunama pensija galėjo būti pagrindinis jos pragyvenimo šaltinis. Šie argumentai sudaro pagrindą spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas faktines aplinkybes nustatė nevisapusiškai ištyręs reikšmingas nagrinėjamam ginčui išspręsti aplinkybes, neužtikrino, kad būtų pateikti pareiškimui išnagrinėti reikalingi įrodymai ir jų visetas įvertintas (CPK 185 straipsnis) (nutarties 28 punktas).
  6. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl tai yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

14Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

  1. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pateikdama kasacinį skundą kasatorė turėjo 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei 41 Eur žyminio mokesčio išlaidų.
  2. Kasacinis teismas turėjo 5,96 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).
  3. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

15Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

16Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti Kauno apygardos teismui iš naujo.

17Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai