Byla 3K-3-307/2012
Dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Juozo Šerkšno (kolegijos primininkas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo reorganizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Lijasta“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. P. ieškinį atsakovui RUAB „Lijasta“ dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kompensacijos, kai uždelsiama atsiskaityti su darbuotoju ne dėl jo kaltės, dydį (DK 141 straipsnio 3 dalis), proceso teisės normų, susijusių su įrodymų tyrimu ir vertinimu, tinkamo taikymo.

6Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo UAB „Lijasta“ priteisti 20 000 Lt priklausančio darbo užmokesčio, 2660 Lt kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, 2964 Lt išeitinės kompensacijos, 6200 Lt delspinigių, vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodyta, kad šalys 2008 m. rugsėjo 4 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią ieškovė buvo priimta į darbą sąmatininke, atsakovas įsipareigojo mokėti jai 1950 Lt mėnesinį darbo užmokestį. Darbo sutartis buvo nutraukta 2010 m. rugpjūčio 6 d. pagal Darbo kodekso 128 straipsnio 1 dalies, 140 straipsnio 2 dalies normas. Atsakovas su ieškove jos atleidimo iš darbo dieną visiškai neatsiskaitė.

7Teismai nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi, civilinėje byloje Nr. B2-2022-360/2009 iškėlė UAB „Lijasta” restruktūrizavimo bylą ir paskyrė įmonės restruktūrizavimo plano rengimo laikotarpiui įmonės administratoriumi UAB „Restrus“.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

9Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovės naudai iš atsakovo 20 000 Lt neišmokėto atlyginimo, 2660 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 6200 Lt delspinigių, 1950 Lt vidutinį darbo užmokestį nuo 2010 m. rugpjūčio 6 d. iki visiško atsiskaitymo dienos; kitą ieškinio dalį atmetė.

10Teismas nurodė, kad atsakovas, esant blogai įmonės finansinei padėčiai, ėmėsi neteisėtų veiksmų – priėmė įsakymą dėl ieškovės mėnesinio darbo užmokesčio sumažinimo, tai įrašė į jos darbo sutartį, bet su pakeitimais nesupažindino. Tokiu būdu sutartis buvo keičiama ir ieškovės atlyginimas buvo mažinamas keletą kartų. Teismas konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog šios būtinosios darbo sutarties sąlygos būtų buvusios aptartos abiejų šalių ir patvirtintos jų parašais. Atsakovas nepaneigė, kad atlyginimas ieškovei buvo sumažintas vienašališkai. Taip pat atsakovas, teismo sprendimu, neįrodė, kad ieškovė yra gavusi visą jai priklausantį darbo užmokestį laiku. Iš faktinių bylos aplinkybių nustatyta, kad nuo 2008 m. gruodžio mėnesio iki restruktūrizacijos bylos iškėlimo ieškovei atlyginimas nebuvo mokamas. Bylos medžiaga pagrindžia, kad į restruktūrizacijos planą yra įtraukta tik ieškovei mokėtina 484,19 Lt neišmokėto darbo užmokesčio suma. Taip pat nustatyta, kad atsakovas darbo sutarties su ieškove nutraukimo dieną su ja visiškai neatsiskaitė. Taigi, teismas ieškovei iš atsakovo priteisė iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo (nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d.) sutartą, bet neišmokėtą darbo užmokestį, piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei delspinigius.

11Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo RUAB „Lijasta“ apeliacinį skundą, 2011 m. lapkričio 4 d. nutartimi jį atmetė ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.

12Teisėjų kolegija nurodė, kad iš 2008 m. rugsėjo 4 d. padarytų įrašų darbo sutartyje dėl pakeitimų ir papildymų matyti, jog ieškovė pasirašytinai nebuvo supažindinta su būtinųjų darbo sutarties sąlygų – darbo laiko ir darbo užmokesčio dydžio – pakeitimu, o apeliantas į bylą nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų priešingai. Taigi, teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal CPK 178 straipsnio reikalavimus apeliantas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo poziciją, taip pat išaiškino, kad DK 141 straipsnio 3 dalies paskirtis yra dvejopa: pirma, ši norma nustato kompensacinį mechanizmą, kuriuo kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, o darbdavio pareiga išmokėti vidutinį darbuotojo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką neatleidžia jo nuo pareigos darbuotojui sumokėti priklausantį darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas; antra, šioje normoje kartu nustatyta sankcija darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną. Teismas, priteisdamas iš darbdavio darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką, turi nustatyti priežastis, dėl kurių visiškas atsiskaitymas su atleidžiamu darbuotoju buvo uždelstas bei ar buvo kitoks darbuotojo ir darbdavio susitarimas dėl atsiskaitymo tvarkos pakeitimo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, nustatė, kad Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatos nebuvo pažeistos ir ieškovės naudai pagrįstai priteista 1950 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti su ja laiką. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl dviejų pritaikytų sankcijų už vieną pažeidimą (delspinigių ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo) atmesti. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo ieškovei priteisė 6200 Lt delspinigių pagal ieškovės į bylą pateiktą delspinigių skaičiavimo lentelę, iš kurios, teisėjų kolegijos nuomone, matyti, kad delspinigiai apskaičiuoti ir priteisti už darbo sutarties galiojimo metu uždelstus atsiskaitymus už laikotarpį nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d., o vidutinis darbo užmokestis pagrįstai priteistas nuo darbuotojo atleidimo iš darbo dienos iki visiško atsiskaitymo dienos (DK 141 straipsnio 3 dalis).

13III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

14Kasatorius RUAB „Lijasta“ pateiktu kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

  1. Dėl CPK 185 straipsnio 2 dalies netinkamo taikymo ir nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. CPK 185 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. L. v. UAB „Makdor“, bylos Nr. 3K-3-522/2011, įtvirtintos įrodymų vertimo taisyklės, kurias, kasatoriaus nuomone, pažeidė bylą nagrinėję teismai. Kasatoriaus teigimu, teismai netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus (pažymą, banko sąskaitos išrašus, atlyginimo priskaitymo žiniaraščius, kasos išlaidų orderius), kurie patvirtina, kad nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio iki 2010 m. rugpjūčio mėnesio atsakovas ieškovei išmokėjo 17 031,83 Lt darbo užmokesčio, todėl ieškovei neišmokėtas darbo užmokestis – 19 067,53 Lt (skaičiuojant, kad jos mėnesinis darbo užmokestis buvo 1950 Lt), todėl teismai nepagrįstai priteisė 932,47 Lt didesnę sumą. Taip pat, kasatoriaus nuomone, ieškovės pateiktai darbo sutarčiai, kaip rašytiniam įrodymui, nepagrįstai teikta didesnė įrodomoji galia nei atsakovo pateiktai 2008 m. rugsėjo 4 d. darbo sutarčiai, kurios 3 punkte nustatytas 1300 Lt darbo užmokesčio dydis. Ši sutartis, pažyma apie darbo užmokestį ir faktai apie tai, kad ieškovė nereiškė pretenzijų gaudama 1300 Lt, o vėliau 800 Lt darbo užmokestį (2009 m. liepos 1 d. darbo sutartis buvo pakeista), toliau dirbo, pretenzijų apskritai neturėjo iki 2010 m. rugpjūčio 6 d., anot kasatoriaus, patvirtina, kad ieškovei darbo užmokestis galiausiai buvo sumažintas iki 800 Lt. Taip pat skundžiamais teismų procesiniais sprendimais, anot kasatoriaus nevisapusiškai išnagrinėti visi byloje esantys reikšmingi įrodymai: teismai turėjo skaičiuoti ieškovei nesumokėtą 1300 Lt mėnesinį darbo užmokestį, pagal atsakovo pateiktą darbo sutartį (jei nustatė, kad iki 800 Lt darbo užmokestis buvo sumažintas neteisėtai). Kasatoriaus nuomone, tikroji šalių valia išreikšta būtent jo pateiktoje darbo sutartyje, kurioje nustatytas 1300 Lt mėnesinis darbo užmokestis.
  2. Dėl DK 207 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo. Kasatoriaus teigimu, teismai netinkamai taikė šią teisės normą, nes ieškovei darbo užmokestis nebuvo mokamas laiku ne dėl atsakovo kaltės, o dėl to, kad įmonėje nebuvo pakankamai lėšų, buvo iškelta restruktūrizavimo byla, todėl teismai nepagrįstai priteisė iš atsakovo 6200 Lt delspinigių.
  3. Dėl Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies, DK 141 straipsnio 3 dalies netinkamo taikymo ir nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos priteisiant neproporcingai didelę kompensaciją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kompensacijos dydis taip pat turėtų būti proporcingas pažeidimo sunkumui ir nukentėjusios šalies patirtiems netekimams (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. G. v. A. V. IĮ, bylos Nr. 3K-3-545/2010), todėl net ir sprendžiant, kad darbo užmokesčio sumažinimas iki 800 Lt buvo neteisėtas, kompensacija ieškovei turėjo būti skaičiuojama po 1300 Lt mėnesinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti su ja laiką po darbo sutarties nutraukimo bei įvertinus tai, kad atsakovo pažeidimas yra nulemtas ne jo paties tyčinių veiksmų, bet nuo jo nepriklausančių aplinkybių, todėl negali būti laikomas sunkiu. Ieškovei priteista kompensacija turėjo būti sumažinta, nes yra neadekvati, neproporcingai didelė sankcija darbdaviui, galinti turėti įtakos jo mokumui, dėl ko nukentėtų ir kiti darbuotojai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. G. v. A. V. IĮ, bylos Nr. 3K-3-545/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Z. v. bendra Lietuvos ir Čekijos įmonė UAB ,,Gepala“, bylos Nr. 3K-3-409/2011; 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. G. v. UAB „Inspectorate Klaipėda“, bylos Nr. 3K-3-5/2012). Kasatorius nurodo, kad jo finansinė padėtis yra sunki, dedamos pastangos išvengti bankroto, o nepagrįstai didelės kompensacijos priteisimas gali dar labiau pabloginti esamą situaciją. Taigi, kasatoriaus nuomone, 1950 Lt mėnesinio darbo užmokesčio priteisimas už kiekvieną pradelstą atsiskaityti mėnesį yra nepagrįstas ir neteisingas.

15Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė R. P. prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistus. Atsiliepime nurodoma:

  1. Ieškovės teigimu, teismai nepažeidė CPK 185 straipsnio 2 dalies ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nes būtent iš byloje esančių įrodymų (ieškovės siųstų laiškų atsakovui, atlyginimo apskaičiavimo pažymos, atsakovo atsakymų į laiškus, Valstybinės darbo inspekcijos sprendimo) visumos nustatyta, kad kasatorius iki pat bylos nagrinėjimo pabaigos vengė pateikti pažymas, o Valstybinei darbo inspekcijai pateikė tokias, kuriose neišmokėtas darbo užmokestis apskaičiuotas pagal neteisėtai sumažintą darbo užmokesčio dydį, todėl ieškovė pagrįstai, skaičiuodama neišmokėto užmokesčio dydį vadovavosi turima, galiojančia 2008 m. rugsėjo 4 d. darbo sutartimi Nr. 664, iš jos pateiktos lentelės akivaizdu, kad kasatorius liko skolingas 21 298,98 Lt (išskaičiavus gautas pinigų sumas pagal kasos išlaidų orderius, sutartą sumą už baldus, nedarbo laikotarpį). Ieškovė pabrėžia, kad kasatoriaus 2011 m. birželio 9 d. pateiktoje pažymoje nesutampa darbo užmokesčio suma už 2008 m. gruodžio mėn., 2009 m. sausio mėn., su kita atsakovo pateikta pažyma Nr. 90303-2. Atsakovas neįrodė savo teiginių, kad ieškovei buvo išmokėta iš viso 17 031,83 Lt. Ieškovė pabrėžia, kad su kasatoriumi buvo sutarta, jog pirmą mėnesį ji gaus 1300 Lt atlyginimą, o nuo antro mėnesio – 1950 Lt dydžio darbo užmokestį. Tą patvirtina ir jos pateikta darbo sutartis, o kasatoriaus nurodoma laikina darbo sutartimi (pagal DK 113 straipsnio 1 dalies nuostatas), kurioje sulygtas pradinis atlyginimas už pirmą darbo mėnesį, teismai pagrįstai nesivadovavo. Tai, kad ieškovė turėjo gauti 1950 Lt darbo užmokestį, patvirtina kasatoriaus pažyma Nr. 90303-2. Ieškovei nebuvo žinoma apie darbo užmokesčio mažinimą. Kadangi atsakovas nuolat vėluodavo mokėti darbo užmokestį, mokėdavo tik iš dalies, tai ieškovei nebuvo galimybių įtarti apie sumažintą darbo užmokestį, nes nė karto nebuvo gautas visas jai priklausęs atlyginimas. Ieškovė ilgą laiką dirbo atsakovo įmonėje, nes apie sumažintą atlyginimą nežinojo, o dėl vėluojančių atlyginimų reiškė pretenzijas žodžiu. Ieškovės prašomi priteisti delspinigiai buvo apskaičiuoti laikantis Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. sausio 27 d. įsakymo „Dėl delspinigių patvirtinimo“ Nr. A1-32 nustatytais dydžiais. Lėšų nebuvimas įmonėje, skirtingai nei nurodo kasatorius, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Optimalūs finansai“ v. G. P., bylos Nr. 3K-3-428/2008), yra traktuojamas kaip darbdavio kaltė.
  2. Pagal CK 207 straipsnio 1 dalį, 141 straipsnio 3 dalį ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, kai uždelsiama atsiskaityti su darbuotoju, jam pagrįstai skaičiuojamas ir sumokamas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką. Teismų pripažinta, kad ieškovei turėjo būti mokamas 1950 Lt darbo užmokestis, jo sumažinimai buvo neteisėti, todėl pagrįstai ir proporcingai priteistas nustatyto dydžio vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką, juolab kad, ieškovės teigimu, ji dėl uždelsimo atsiskaityti patyrė nuostolių (gaudama išmokas iš valstybinio socialinio draudimo už ligos laikotarpį, deklaruodama pajamas dėl sumokėtų bankui būsto palūkanų, be to, laikotarpis, kai buvo sumažintas darbo užmokestis turėjo įtakos kaupiant pensiją, ieškovė negaudama pajamų buvo priversta skolintis ir mokėti palūkanas, nes tuo metu ji vienintelė išlaikė šeimą, vyras nedirbo, augo mažametis vaikas, reikėjo mokėti už studijas universitete). Ieškovės teigimu, vertinant visus ieškovės patirtus nuostolius, atsakovo sukeltus sunkumus ieškovės šeimai, tai, kad atsakovas nebandė net dalimis su ja atsiskaityti, per visą darbo laikotarpį ji uždirbo 36 099,36 Lt, o realiai gavo tik 8912,33 Lt, vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį – adekvati sankcija darbdaviui, juolab kad ieškovė yra įtraukta į atsakovo kreditorių sąrašą ir priteista suma jai bus išmokėta tik per ketverius metus nuo restruktūrizacijos plano patvirtinimo.

16Teisėjų kolegija

konstatuoja:

17IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

18Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tik tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, t. y. ar teisingai kvalifikavo ginčo santykį pagal byloje nustatytas aplinkybes, taip pat ar tinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas.

19Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės, įtvirtintos CPK 185 straipsnyje, nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, netinkamai taikytos ir aiškintos DK 141 straipsnio 3 dalies, 207 straipsnio, Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies teisės normos. Šie kasacinio skundo argumentai yra pagrindas bylą peržiūrėti kasacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalis), todėl teisėjų kolegija jų pagrindu pasisako.

20Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo, teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo

21Kasacinis teismas, siekdamas formuoti vienodą ir nuoseklią teismų praktiką, yra ne kartą plačiai pasisakęs dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Kučiauskienė v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra akcentavęs tai, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB „Y. W. Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. 3K-3-439/2008; kt.).

22Su tinkamai atliktu įrodymų tyrimu ir vertinimu byloje glaudžiai susijęs ir teismo pareigos pakankamai motyvuoti procesinį sprendimą tinkamas įgyvendinimas, nes, tik ištyrus visus byloje esančius įrodymus ir jų viseto analizės pagrindu padarius išvadas dėl tam tikrų faktų egzistavimo ar neegzistavimo, galima priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą byloje. Proceso teisės normos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismą įpareigoja priimamą procesinį sprendimą tinkamai motyvuoti, sprendimo (nutarties) išvadas pagrindžiant įrodymais bei įstatymais ir kitais teisės aktais bei teisiniais argumentais (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis). Nurodyti imperatyvieji įstatymo reikalavimai, keliami teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamajai daliai, reiškia, kad kiekvienoje byloje teismo procesiniai dokumentai turi būti priimami laikantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo įstatyme nustatytų reikalavimų. CPK 259 straipsnyje nustatyta, kad galutiniu sprendimu ginčas išsprendžiamas visiškai. Galutinis teismo sprendimas priimamas, kai ištirti visi įrodymai ir teismas gali išspręsti byloje pareikštų visų reikalavimų pagrįstumo klausimą. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje (CPK 263 straipsnis). Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje laikosi pozicijos, jog tinkamas teismo sprendimo motyvavimas yra svarbus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą įgyvendinimo aspektas. Principinės šio teismo sprendimuose suformuluotos nuostatos yra tokios, kad teismų sprendimuose turi būti tinkamai išdėstomi motyvai, kuriais jie pagrįsti; pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, tačiau kartu pažymima, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą; atskirais atvejais apeliacinės instancijos teismas atmesdamas apeliacinį skundą gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismų priimtiems sprendimams (A. A. v. Bulgari, no. 51343/99, judgment of 15 February 2007; Higgins and Others v. France, no. 134/1996/753/952, judgment of 19 February 1998; Van der Hurk v. Netherlands, no. 1603/90, judgmentof 19 April 1994; Helle v. Finland, no. 157/1996/776/97, judgment of 19 December 1997). Pabrėžtina, kad įstatyme nustatyta galimybė teismo sprendimą panaikinti dėl proceso teisės normų pažeidimų tik tada, jeigu dėl konstatuoto pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 360 straipsnis).

23Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė nurodytas įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, neišanalizavo visų byloje esančių įrodymų ir būtent jų viseto pagrindu nenustatė bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių bei nepakankamai motyvavo priimtus procesinius sprendimus. Nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose atsakovas (kasatorius) buvo pateikęs šiuos rašytinius įrodymus: pažymą, banko sąskaitos išrašus, atlyginimo priskaitymo žiniaraščius, kasos išlaidų orderius (T. 1, b. l. 110–134), kurie kasatoriaus teigimu, patvirtina, kad jis per visą ieškovės darbo laiką yra jai išmokėjęs iš viso 17 031,83 Lt darbo užmokesčio. Tačiau, kaip matyti iš žemesniųjų instancijų teismų priimtų procesinių sprendimų, teismai šių byloje esančių įrodymų iš esmės netyrė, neanalizavo ir nevertino laikydamiesi suformuotų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių. Kaip nurodo ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą, jos pateikti įrodymai patvirtina, kad iš viso atsakovas jai buvo išmokėjęs tik 8912,33 Lt. Tais atvejais, kai yra prieštaravimų tarp byloje esančių rašytinių įrodymų (ieškovės pateiktų banko sąskaitos išrašų ir atsakovo pateiktų pažymų, išrašų, žiniaraščių, kasos išlaidų orderių), bylą nagrinėję teismai turėjo pasisakyti, kuriais įrodymais ir kodėl vadovaujasi, kokie kiti byloje esantys įrodymai patvirtina ar paneigia bylos šalių nurodomas aplinkybes, tačiau priimtuose procesiniuose sprendimuose to nepadarė. Esant tokiems proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, teismo procesinio sprendimo motyvavimo reikalavimus, pažeidimams, bylą nagrinėję teismai nenustatė reikšmingų faktinių bylos aplinkybių ir priimdami procesinius sprendimus jų atitinkamai neįvertino.

24Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju teismai tinkamai neištyrė ir nevertino visų byloje esančių įrodymų, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad teismų procesiniai sprendimai yra pagrįsti. Pirma, iš priimtų procesinių sprendimų dėl jų motyvavimo stokos nėra aišku, kodėl ieškovei priteista būtent 20 000 Lt neišmokėto darbo užmokesčio. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje apskritai nenurodė, kokiu pagrindu, kaip apskaičiavus ir už kokį konkretų laikotarpį ieškovei priteistinas neišmokėtas darbo užmokestis; taip pat priteistinos sumos dydžio, jis nurodomas tik rezoliucinėje sprendimo dalyje. Apeliacinės instancijos teismas šio aspekto nenagrinėjo. Priimtuose procesiniuose sprendimuose nepasisakyta dėl fakto, kad byloje yra pateiktos dviejų (tos pačios datos ir numerio; T. 1, b. l. 25, 40) darbo sutarčių, kuriose nustatytas skirtingas darbo užmokesčio dydis, kopijos. Teismai visiškai neargumentavo, kodėl buvo remiamasi būtent ieškovės pateikta darbo sutartimi, kurioje nustatytas 1950 Lt darbo užmokesčio dydis, o ne atsakovo pateiktąja, kai abiejose yra ginčo šalių parašai, o atsakovo pateiktoje yra ieškovės parašas prie įrašo apie darbo sutarties nutraukimą. Antra, spręsdamas delspinigių priteisimo klausimą pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atleidęs ieškovę iš darbo atsakovas su ja neatsiskaitė, todėl ieškovei priteistini delspinigiai, tačiau motyvuojamojoje sprendimo dalyje nenurodyti įrodymai, kuriais grindžiama ši teismo padaryta išvada bei priteistinos delspinigių sumos dydis. Tik rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje nurodyta, kad ieškovei priteisiama 6200 Lt delspinigių. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl delspinigių priteisimo, nurodė, kad delspinigius pirmosios instancijos teismas priteisė pagal ieškovės į bylą pateiktą delspinigių skaičiavimo lentelę, iš kurios matyti, kad 6200 Lt delspinigių apskaičiuota už darbo sutarties galiojimo metu pavėluotus atsiskaitymus už laikotarpį nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. (T. 1, b. l. 31; T. 2, b. l. 15–16), tačiau, kaip matyti iš pirmiau nurodytos delspinigių apskaičiavimo lentelės (T. 1, b. l. 31), delspinigiai joje apskaičiuoti už visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį ir yra 6246,06 Lt. Taigi, atsižvelgus į tai, kas nurodyta, iš teismų priimtų procesinių sprendimų neaišku, kodėl buvo priteista tik 6200 Lt delspinigių ir už kokį laikotarpį jie turi būti bei yra realiai priteisti. Taip pat pažymėtina, kad DK 207 straipsnio 1 dalyje nustatyta: jeigu ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), tai kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai, kurie apskaičiuojami pagal 1996 m. vasario 20 d. priimtą Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymą. Delspinigių dydį pagal įstatyme įtvirtintą reglamentavimą sudaro 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Įstatymo nustatytas delspinigių dydis kartą per metus indeksuojamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus. Socialinės apsaugos ir darbo ministras 2009 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. A1-32 „Dėl delspinigių dydžio patvirtinimo“, patvirtino, kad nuo 2009 m. vasario 1 d. įsigalioja indeksuotas delspinigių dydis – 0,07 proc. (toks delspinigių dydis socialinės apsaugos ir darbo ministro kasmetiniais įsakymais yra patvirtintas ir galioja iki šiol). Taigi, bylą nagrinėję teismai turėjo tiksliai apskaičiuoti priteistinų delspinigių dydį, laikydamiesi teisės aktų nustatyto delspinigių dydžio (taikant 0.06 proc. dydį iki 2009 m. vasario 1 d. ir 0,07 proc. dydį nuo 2009 m. vasario 1 d.) bei nurodyti laikotarpius, už kuriuos jie priteistini sprendimų motyvuojamosiose dalyse, nes nagrinėjamu atveju neaišku, kokio dydžio delspinigiai, už kokius laikotarpius ir kokias pavėluotas išmokėti sumas buvo priteisti.

25Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog teismų priimti procesiniai sprendimai yra pakankamai motyvuoti, pagrįsti byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais, nes juose nenurodyta, kodėl tam tikrais įrodymais remtasi, o kiti – atmesti, kokiu pagrindu padarytos pirmiau nurodytos išvados dėl darbo užmokesčio dydžio, nesumokėto darbo užmokesčio ir delspinigių apskaičiavimo bei dydžio.

26Pagal CPK 360 straipsnio nuostatas kasacinis teismas sprendimą ar nutartį visą arba iš dalies panaikina ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tuo atveju, jeigu yra konstatuojami absoliutūs sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindai, nurodyti CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Taip pat byla gali būti perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui nustačius esminius proceso teisės normų pažeidimus, kurie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju nenustatyta CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Tačiau teisėjų kolegija nustatė, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių taikymo, kai nebuvo ištirti ir įvertinti visi byloje esantys įrodymai, o teismo padarytos išvados priimant procesinį sprendimą nepagrįstos byloje esančių įrodymų viseto pagrindu, nenurodoma, kodėl tam tikrais įrodymais buvo remiamasi, o kitais – ne, taip pat esant nepakankamam procesinio sprendimo motyvavimui (nutartis iš esmės nepagrįsta ir neteisėta), naikintina, o byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nurodyti proceso teisės normų pažeidimai gali būti pašalinti bylą nagrinėjant iš naujo apeliacinėje instancijoje.

27Nagrinėjant bylą iš naujo apeliacinės instancijos teismas privalo visapusiškai ir objektyviai įvertinti visas bylos aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu (CPK 185 straipsnis). Tik tinkamai nustačius ieškovei neišmokėto darbo užmokesčio dydį ir laikotarpį, už kurį buvo uždelsta išmokėto darbo užmokestį, galimas kitų ieškinio reikalavimų (delspinigių, kompensacijos už uždelsimo atsiskaityti laiką) išnagrinėjimas.

28Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

29Kasacinis teismas patyrė 24,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi bylos nagrinėjimas iš esmės nėra baigtas ir byla grąžinama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, tai nėra galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti nurodytų bylinėjimosi išlaidų, todėl šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo.

30Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

Nutarė

31Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui apeliacine tvarka.

32Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių... 6. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo UAB „Lijasta“... 7. Teismai nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 11 d.... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo... 9. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 7 d. sprendimu ieškinį... 10. Teismas nurodė, kad atsakovas, esant blogai įmonės finansinei padėčiai,... 11. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 12. Teisėjų kolegija nurodė, kad iš 2008 m. rugsėjo 4 d. padarytų įrašų... 13. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 14. Kasatorius RUAB „Lijasta“ pateiktu kasaciniu skundu prašo panaikinti... 15. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė R. P. prašo palikti galioti... 16. Teisėjų kolegija... 17. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 18. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio... 19. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės... 20. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo, teismo sprendimo (nutarties)... 21. Kasacinis teismas, siekdamas formuoti vienodą ir nuoseklią teismų praktiką,... 22. Su tinkamai atliktu įrodymų tyrimu ir vertinimu byloje glaudžiai susijęs ir... 23. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės... 24. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju teismai tinkamai neištyrė ir... 25. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 26. Pagal CPK 360 straipsnio nuostatas kasacinis teismas sprendimą ar nutartį... 27. Nagrinėjant bylą iš naujo apeliacinės instancijos teismas privalo... 28. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo... 29. Kasacinis teismas patyrė 24,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių... 30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 31. Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 32. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...