Byla 3K-3-477/2006

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Antano Simniškio (pranešėjas) ir Algimanto Spiečiaus, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotųjų asmenų Z. L., J. Ch. ir J. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys Vilniaus apskrities viršininko administracija, Z. L., J. Ch. ir J. M.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Pareiškėja J. K. kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji ir jos sesuo V. S. (mirusi 2004 m. liepos 8 d.) 1991 m. lapkričio 21 d. pateikė Vilniaus rajono Avižienių apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymus grąžinti tėvo I. Z. turėtą žemę, esančią Švedų kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajone. Anot pareiškėjos, ji yra mirusios sesers V. S. įpėdinė. Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2005 m. sausio 27 d. raštu Nr. 15 pranešė, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje trūksta pareiškėjos ir V. S. prašymų atkurti nuosavybės teises į žemę. Pareiškėjos teigimu, prašymus atkurti nuosavybės teises ji, V. S. bei pusbrolis S. Z. 1991 m. lapkričio 21 d. pateikė Vilniaus rajono Avižienių apylinkės agrarinės reformos tarnybai, tačiau jos ir V. S. prašymai nebuvo išsaugoti, todėl prašymų pateikimo faktas nustatytinas teismo. Pareiškėja pažymėjo, kad 1999 m. gegužės 13 d. ji ir jos sesuo V. S. gavo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus pažymas, kad pagal jų pateiktus dokumentus nustatyta, jog jos turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,84 ha žemės.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2005 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškimą tenkino - nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1991 m. lapkričio 21 d. pareiškėja J. K. ir V. S. Vilniaus rajono Avižienių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą - žemę, esančią Švedų kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajone - atkūrimo.

7Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas, išnagrinėjęs Z. L., J. M. ir J. Ch. prašymą dėl proceso atnaujinimo, 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.

8Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2005 m. spalio 26 d. sprendimu panaikino 2005 m. kovo 31 d. teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą - pareiškimą atmesti. Teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė, jog 1991 m. lapkričio 21 d. kartu su V. S. pateikė Vilniaus rajono Avižienių apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymus grąžinti žemę. Teismas nustatė, kad I. Z. nuosavybės teisių atkūrimo byla buvo užvesta 1991 m. spalio 15 d., savininku nurodytas I. Z., o pretendentais - B. Z., J. K., J. V., J. M., V. S. Teismo vertinimu, nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateiktos giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų kopijos ir pareiškėjos bei jos sesers įvardijimas pretendentėmis neduoda pagrindo išvadai, kad agrarinės reformos tarnybai buvo pateikti pareiškėjos ir V. S. prašymai, kadangi iš Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus atstovės paaiškinimų nustatyta, jog giminystės dokumentai buvo renkami nepaisant to, ar buvo asmeniniai pretendentų prašymai, ar jų nebuvo. Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra B. Z. prašymas-anketa, prašymas grąžinti žemę, datuoti 1991 m. spalio 15 d., ir S. Z. 1992 m. balandžio 29 d. prašymas grąžinti žemę, tačiau nėra jokių įrodymų apie tai, kad būtų pateikti J. K. ir V. S. prašymai. Teismas kritiškai vertino liudytojų J. Z. ir S. Z. parodymus, nes jais remiantis negalima nustatyti, kad pareiškėja ir jos sesuo asmeniškai rašė, pasirašė prašymus dėl žemės grąžinimo. Suinteresuoto asmens J. Ch. paaiškinimus, kad ji iš tėvo žinojo, jog 1991 metais tik jis vyko rašyti prašymo dėl nuosavybės teisių į žemę atstatymo, jis įrašė ir kitus pretendentus ir daugiau niekas prašymų nerašė, teismas laikė objektyviais, kadangi iš nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančio juodraštinio pretendentų sąrašo į I. Z. žemę matyti, kad iš viso sąrašo buvo tik vieno-kito pretendento prašymas, o daugumos - nebuvo. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad prašymai būtų dingę.

9Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjos apeliacinį skundą, 2006 m. sausio 30 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 26 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą - suinteresuotųjų asmenų Z. L., J. M. ir J. Ch. prašymą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 31 d. sprendimo panaikinimo atmesti. Kolegija nurodė, kad pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ir 445 straipsnį pareiškėjos prašomo nustatyti fakto nustatymas yra galimas, kadangi pareiškėja negali kitokia tvarka gauti šį faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų, o taip pat negalima atkurti prarastų dokumentų. Kolegija konstatavo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. gegužės 13 d. pažymos Nr. 3689 ir 3690 tvirtina, jog pareiškėja ir jos sesuo V. S. turi nuosavybės teises į 2,84 ha buvusio savininko I. Z. žemės. Šios pažymos parengtos pagal Vilniaus rajono ekspertų komisijos 1995 m. kovo 29 d. išvadą ir pareiškėjų pateiktus dokumentus. Be to, I. Z. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantis 1995 m. vasario 7 d. pasiūlymas-pažyma rodo, kad tiek pareiškėjai, tiek jos seseriai V. S. jau 1995 m. vasario 7 d. galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, kadangi visi dokumentai, vadinasi ir prašymai, buvo byloje, nes pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 18 straipsnį (redakcija galiojusi pasiūlymo-išvados surašymo dieną) Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos pasiūlymus ir išvadas galėjo surašyti tik išnagrinėję atitinkamų piliečių prašymus. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 25 d. sprendimu nuosavybės teisių atkūrimo tikslu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos tėvas I. Z. 1940 m. nacionalizacijos metu nuosavybės teise valdė 7 ha žemės Švedų kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajone, viena iš pareiškėjų dėl tokio fakto nustatymo buvo ir J. K. Kolegija kritiškai vertino Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus atstovės paaiškinimus, jog Vilniaus apskrityje buvo susiformavusi ydinga praktika, kai nuosavybės atkūrimo dokumentai buvo ruošiami asmenims, kurie nėra padavę prašymų, tačiau yra įrašyti kaip giminaičiai kitų pretendentų prašymuose, nes, kaip nurodė kolegija, šie paaiškinimai prieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 18 straipsnio (redakcija galiojusi pasiūlymo-išvados surašymo dieną) nuostatoms, nustačiusioms, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nagrinėja piliečių prašymus dėl nuosavybės teisės į žemę ar mišką atstatymo, t. y., jeigu nėra prašymo, negali būti ir nagrinėjimo bei išvadų. Kolegijos nuomone, liudytojų J. Z. ir S. Z. parodymų nežymūs netikslumai nėra pagrindas laikyti juos nepatikimais. Atsižvelgdama į bylos aplinkybes, kitus įrodymus, į tai, jog kalbama apie aplinkybes, vykusias seniai, kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas šių liudytojų parodymus vertino nepakankamai visapusiškai, kompleksiškai su kitais dokumentais, bet izoliuotai vieną nuo kito, tuo tarpu suinteresuoto asmens J. Ch. paaiškinimai negali būti vertinami kaip objektyvūs ir patikimi, kadangi jie yra duoti akivaizdžiai suinteresuoto bylos baigtimi asmens ir nėra paremti kitais įrodymais. Kolegija darė išvadą, kad nebuvo pagrindo naikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 31 d. sprendimą.

10III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

11Kasaciniu skundu suinteresuotieji asmenys Z. L., J. Ch. ir J. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 30 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 26 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

121. Nustatydamas prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 445 straipsnio nuostatas, įpareigojančias pareiškėją prieš kreipiantis į teismą išnaudoti visus įmanomus teisėtus būdus, gauti dokumentus neteisminiu keliu. Kasatorių teigimu, šioje byloje pareiškėja tiesiogiai kreipėsi į teismą, nepabandžiusi gauti faktą patvirtinančių įrodymų kitokia tvarka. Kasatorės atkreipia dėmesį į tai, kad menamų prašymų padavimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 376 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarkos 7 punkte nustatyta, kad apylinkės agrarinės reformos tarnyba piliečių prašymus ir prašymus-anketas registruoja atskirais kaimais. Kasatorių teigimu, pagal tuo metu galiojusią tvarką pareiškėjo prašymas likdavo nuosavybės teisių atkūrimo byloje, o duomenys apie tai, kad jis pateikė prašymą, būdavo registruojami pagal aukščiau minėto nutarimo nuostatas, todėl, prieš kreipdamasi į teismą, pareiškėja privalėjo kreiptis dėl 1991 metų prašymų registracijos dokumento nuorašo išdavimo. Tik nesant šių registracijos dokumentų arba įrašo apie pareiškėjos ir jos sesers prašymo padavimą juose, teismas galėjo nagrinėti šią bylą. Dėl prašymų registracijos dokumentų pareiškėja nesikreipė, todėl teismas negalėjo nagrinėti šios bylos (CPK 445 straipsnis), o pareiškėjos pareiškimas privalėjo būti paliktas nenagrinėtu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

132. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje netinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005, nes vertino tik įrodymus, kurie leidžia tikėti, kad faktas buvo, o įrodymų paneigiančių šį faktą neįvertino, todėl pažeidė tikimybių pusiausvyros principą ir šiuo klausimu susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Kasatorių nuomone, byloje yra daugiau įrodymų, kurie leidžia tikėti, kad nustatinėjamo fakto nebuvo. Įrodymas - pareiškėjai ir jos seseriai parengtos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus pažymos Nr. 3689 ir Nr. 3690, neva patvirtinantis, kad prašymai buvo paduoti, paneigtas Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau - VAVA) atstovo paaiškinimais, jog Vilniaus apskrityje buvo susiformavusi ydinga praktika, kai nuosavybės atkūrimo dokumentai buvo ruošiami ir asmenims, kurie nebuvo padavę prašymų, tačiau buvo įrašyti kaip giminaičiai kitų pretendentų prašymuose. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi liudytojų parodymais, kurie prieštarauja pačios pareiškėjos paaiškinimams ir kitiems įrodymams: nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra prašymo-anketos, kuri buvo siunčiama į Lietuvos valstybinį archyvą; nėra dokumento, patvirtinančio apie mokestį už archyvo pažymėjimą. Kasatorės pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimo byla vedama nuo pat 1991 metų, ji tvarkingai susiūta ir sunumeruota, nėra jokių žymų, kad iš bylos buvo išimti kokie nors dokumentai, todėl apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktas prieštarauja logikos dėsniams, šis teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51.

14Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėja J. K. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad Vilniaus rajono apylinkės teismui nagrinėjant pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad I. Z. iki nacionalizacijos valdė 7 ha žemės, suinteresuotieji asmenys neprieštaravo, kad J. K. ir jos sesuo dalyvautų šiame procese kaip pareiškėjos. Pareiškėjos teigimu, nurodytos bylos dalyviai, neginčydami jos - J. K. ir V. S. procesinės padėties, pripažino, kad sprendimas minėtoje civilinėje byloje sukels J. K. ir jos seseriai teisines pasekmes, t. y. jos bus pripažintos pretendentėmis atkurti nuosavybės teisę į I. Z. iki nacionalizacijos turėtą žemę. Anot pareiškėjos, tai yra dar vienas įrodymas, kad ji ir jos sesuo V. S. 1991 m. lapkričio 21 d. pateikė prašymus grąžinti tėvo I. Z. turėtą žemę, priešingu atveju ji nebūtų dalyvavusi teismo procese kaip pareiškėja, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, kad I. Z. iki nacionalizacijos valdė 7 ha žemės. Pareiškėjos teigimu, įrašai prašymų registracijos žurnale ir prašymo-anketos buvimas nuosavybės teisių atkūrimo byloje gali būti vertinami tik kaip vienas iš papildomų įrodymų, kuriais remiantis teismas gali nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą. Pareiškėjos nuomone, apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino visus įrodymus, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, proceso ir materialinės teisės normų nepažeidė.

15Teisėjų kolegija

konstatuoja:

16IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

17I. Z. nuosavybės teisių atkūrimo byla buvo užvesta 1991 m. spalio 15 d., savininku nurodytas I. Z., o pretendentais - B. Z., J. K., J. V., J. M., V. S. Šioje nuosavybės teisių atkūrimo byloje, greta kitų dokumentų, yra B. Z. prašymas-anketa ir prašymas grąžinti žemę, datuoti 1991 m. spalio 15 d., S. Z. 1992 m. balandžio 29 d. prašymas grąžinti žemę, taip pat yra pateiktos pareiškėjos J. K. ir jos sesers V. S. giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų kopijos, tuo tarpu pareiškėjos J. K. ir V. S. prašymų grąžinti žemę nėra. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. gegužės 13 d. pažymose Nr. 3689 ir 3690 nurodyta, jog pareiškėja ir jos sesuo V. S. turi nuosavybės teises į 2,84 ha buvusio savininko I. Z. žemės. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiame 1995 m. vasario 7 d. pasiūlyme-pažymoje nurodyta, kad tiek pareiškėjai, tiek jos seseriai V. S. gali būti atkurtos nuosavybės teisės. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 25 d. sprendimu nuosavybės teisių atkūrimo tikslu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos tėvas I. Z. 1940 m. nacionalizacijos metu nuosavybės teise valdė 7 ha žemės Švedų kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajone; viena iš pareiškėjų dėl tokio fakto nustatymo buvo J. K.

18V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

19CPK 444 ir 445 straipsnių nuostatose nurodytos aplinkybės, lemiančios galimybę nustatinėti juridinę reikšmę turinčius faktus teisme: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridinis; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia tvarka, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šios įstatymo nuostatos yra imperatyvios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai.

20Nagrinėjamoje byloje kasatorės kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 445 straipsnio nuostatas, nes pareiškėja, prieš kreipdamasi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, privalėjo pasinaudoti kitokia tvarka, kad gauti dokumentą, tiesiogiai patvirtinantį jos prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, t. y. kreiptis dėl 1991 metų prašymų registracijos dokumentų nuorašo išdavimo. Kasatorių nuomone, tik nesant šių registracijos dokumentų arba įrašo apie pareiškėjos ir jos sesers prašymo padavimą juose, teismas galėjo nagrinėti šią bylą.

21Nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį pareiškimų padavimo faktą. Bylos duomenys liudija, kad pareiškėja neturi dokumentų, patvirtinančių prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Kasatorių nurodomas piliečių prašymų įregistravimas, numatytas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 376 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarkos 7 punktą, nėra tapatus pareiškimo padavimo faktui ir gali būti tik kaip pareiškimo padavimo fakto įrodymas. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pagal CPK 445 straipsnį pareiškėjos prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas teismine tvarka yra galimas, nes pareiškėja negali kitokia tvarka gauti šį faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų, ir atmeta kaip nepagrįstus kasatorių argumentus apie CPK 445 straipsnio pažeidimą.

22Kasaciniame skunde teigdamos apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartimi bei nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“, kasatorės iš esmės kelia įrodymų pakankamumo ir įrodymų vertinimo klausimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis bei kasacinio skundo argumentus, sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo tokius kasacinio skundo argumentus pripažinti pagrįstais, nes nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, netinkamai išsprendė įrodymų pakankamumo klausimą.

23Nagrinėjamoje byloje suinteresuoto asmens VAVA atstovė teigė, kad negalinti atsakyti, ar pareiškėja rašė prašymą, o taip pat paaiškino apie Vilniaus apskrityje buvusią susiformavusią ydingą praktiką, kai nuosavybės atkūrimo dokumentai buvo ruošiami asmenims, kurie nėra padavę prašymų, tačiau yra įrašyti kaip giminaičiai kitų pretendentų prašymuose (b. l. 149), ir prašė bylą spręsti teismo nuožiūra (b. l. 153). Tai liudija, kad ginčas dėl prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tarp pareiškėjos ir suinteresuoto asmens VAVA nekilo, pastarasis suinteresuotas asmuo pareiškėjai ir V. S. parengtų nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų (b. l. 90, 91, 101) tiesiogiai nesiejo su Vilniaus apskrityje buvusia ydinga praktika. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad VAVA atstovo paaiškinimai byloje apie buvusią ydingą praktiką paneigia Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus pareiškėjai ir V. S. nuosavybės teisių atkūrimui parengtas pažymas Nr. 3689 ir Nr. 3690.

24Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino liudytojų J. Z. ir S. Z. parodymus, taipogi ir šių parodymų netikslumo aspektu. Kasatorių argumentai, kad liudytojų parodymai prieštarauja kitiems įrodymams, o būtent, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra pareiškėjos ir V. S. prašymo-anketos, nėra dokumento apie pareiškėjos ir V. S. sumokėjimą mokesčio už archyvo pažymėjimą, yra atmestini kaip nepagrįsti. Kaip matyti iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos (b. l. 60-137), joje yra S. Z. 1992 m. balandžio 29 d. prašymas grąžinti žemę (b. l. 97), tačiau S. Z. prašymo-anketos bei dokumento apie tai, kad ji sumokėjo mokestį už archyvo pažymėjimą nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra ir tai liudija, kad prašymai-anketos buvo pildomi bei atitinkamas mokestis buvo mokamas ne visais atvejais.

25Kasatorių nurodomos aplinkybės, kad nuosavybės teisių atkūrimo byla, kuri buvo vedama nuo pat 1991 metų, yra tvarkingai susiūta ir sunumeruota, joje nėra jokių žymų apie kokių nors dokumentų išėmimą, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje neeliminuoja galimybės padaryti logišką išvadą, kad prašomas nustatyti prašymų padavimo faktas egzistavo jau vien dėl to, kad nėra jokių duomenų apie tai, kada nuosavybės teisių atkūrimo byla buvo susiūta ir jos lapai buvo sunumeruoti. Juo labiau, kad, kaip matyti iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos, joje dokumentai nėra susiūti jų gavimo eilės tvarka.

26Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pagrindų jį naikinti nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

27Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

29Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

30Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Pareiškėja J. K. kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašė nustatyti... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė... 6. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2005 m. kovo 31 d. sprendimu... 7. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas, išnagrinėjęs Z. L., J. M. ir J.... 8. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2005 m. spalio 26 d. sprendimu... 9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 10. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai... 11. Kasaciniu skundu suinteresuotieji asmenys Z. L., J. Ch. ir J. M. prašo... 12. 1. Nustatydamas prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, apeliacinės... 13. 2. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje netinkamai rėmėsi Lietuvos... 14. Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėja J. K. prašo kasacinį skundą... 15. Teisėjų kolegija... 16. IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės... 17. I. Z. nuosavybės teisių atkūrimo byla buvo užvesta 1991 m. spalio 15 d.,... 18. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 19. CPK 444 ir 445 straipsnių nuostatose nurodytos aplinkybės, lemiančios... 20. Nagrinėjamoje byloje kasatorės kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės... 21. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę... 22. Kasaciniame skunde teigdamos apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas... 23. Nagrinėjamoje byloje suinteresuoto asmens VAVA atstovė teigė, kad negalinti... 24. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai... 25. Kasatorių nurodomos aplinkybės, kad nuosavybės teisių atkūrimo byla, kuri... 26. Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą sprendimą teisės taikymo aspektu,... 27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 29. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.... 30. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...