Byla 2A-1334-163/2013
Dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, suinteresuoti asmenys K. G., D. Ž., R. K., R. M., Ž. V., A. M., L. P., N. Z., A. G., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Klaipėdos rajono savivaldybės administracija

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Alonos Romanovienės, kolegijos teisėjų Rimvidos Zubernienės, Žydrūno Bertašiaus, sekretoriaujant S. V., dalyvaujant pareiškėjai P. M. B., jos atstovams J. B., advokatei O. G., suinteresuoto asmens LR Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos atstovei R. S., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos P. M. B., suinteresuotų asmenų K. G., D. Ž., R. K., Ž. V., A. M., L. P. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-04-23 sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos P. M. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, suinteresuoti asmenys K. G., D. Ž., R. K., R. M., Ž. V., A. M., L. P., N. Z., A. G., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Klaipėdos rajono savivaldybės administracija,

Nustatė

2pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemė ir pastatai, įregistruoti P. G. vardu, iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė abiem sutuoktiniams P. G. ir B. G.; atnaujinti LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str., 1 d., 4 d. nustatytą terminą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 7855 kv. m ginčo žemės sklypą – įvažiavimą į kiemą ir kiemą, pažymėtą plane raudona linija, ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. G. ir B. G. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė ūkinį pastatą 12I1b, kurio unikalus Nr. ( - ), lauko rūsį 13I1p, kurio unikalus Nr. ( - ), bei žemės sklypą – įvažiavimą į kiemą, kuriuos paveldėjo iš M. G., o po vyro mirties B. G. priėmė šį palikimą ir nuosavybės teise toliau valdė ūkinį pastatą 12I1b (išlikę pamatai ir dalis lauko sienų), kurio unikalus Nr. ( - ), lauko rūsį 13I1p, kurio unikalus Nr. ( - ), bei žemės sklypą –įvažiavimą į kiemą ir kiemą, esančius ( - ), iki ištrėmimo 1949 m. ir po 1989 m. iki mirties.

3Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2013-04-23 sprendimu pareiškimą tenkino iš dalies, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. G. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė ūkinį pastatą 121Ib, kurio unikalus Nr. ( - ), ir lauko rūsį 131Ip, kurio unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ), kuriuos paveldėjo iš M. G.. Juridinę reikšmę turintį faktą nustatė turint tikslą įteisinti iki nacionalizacijos P. G. valdytus neįregistruotus minėtus pastatus (jų likučius) ir atkurti į juos nuosavybę, kitą pareiškimo dalį atmetė. Iš pareiškėjos priteisė 196,51 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas konstatavo, kad iki nacionalizacijos visas turimas turtas nuosavybės teise priklausė tik P. G.. Pareiškėja, net ir žinodama apie esamą testamentą, kuriuo M. G. visą jam priklausantį turtą paliko P. G. ir jo sutuoktinei B. G. lygiomis dalimis, nesiekė atkurti nuosavybės teisių į motinai priklausančią pagal minėtą testamentą žemės sklypo dalį, priešingai, pateikdama prašymą, ji kaip ir kiti pretendentai nurodė, kad žemės savininkas buvo jų tėvas. Teismas nurodė, kad nuosavybės teisės į buvusio savininko P. G. visą iki nacionalizacijos turėtą 39,48 ha žemę ( - ), atkurtos pagal pareiškėjos bei suinteresuotų asmenų K. G. ir A. A. G. 1991-11-08 pateiktus prašymus bei susitarimus, o tai paneigia pareiškėjos teiginį, kad atkūrus nuosavybės teises ji buvo įsitikinusi, kad į atkurtą žemę įeina ir žemės sklypas – įvažiavimas į kiemą ir kiemas, nes jis iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė jos tėvams. Pažymėjo, kad pagal Liaudies Seimo 1940-07-22 priimtą deklaraciją visa Lietuvos žemė paskelbta tautos, t. y. valstybės nuosavybe, todėl P. G. savo mirties dieną negalėjo nuosavybes teise valdyti savo turto, taip pat ir žemės, todėl po jo mirties žemės paveldėti ir valdyti nuosavybes teise iki 1949 m. ir po 1989 m. iki mirties negalėjo ir B. G.. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo nustatyti juridinį faktą, kad po vyro mirties B. G. priėmė palikimą (žemės sklypą – įvažiavimą į kiemą) ir nuosavybės teise toliau valdė žemės sklypą – įvažiavimą į kiemą ir kiemą, esančius ( - ), iki ištrėmimo 1949 m. ir po 1989 m. iki mirties. Atmetęs pareiškėjos prašymą dėl minėto juridinio fakto nustatymo, atmetė ir pareiškėjos prašymą atnaujinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str., 1 d., 4 d. nustatytą terminą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 7855 kv. m ginčo žemės sklypą – įvažiavimą į kiemą ir kiemą, pažymėtą plane raudona linija. Teismas, ištyręs rašytinius įrodymus, pareiškėjos, suinteresuotų asmenų paaiškinimus, liudytojų parodymus, padarė išvadą, kad yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. G. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė ūkinį pastatą 121Ib, kurio unikalus Nr( - ), lauko rūsį 131Ip, kurio unikalus Nr. ( - ), kuriuos paveldėjo iš M. G..

4Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, prašo iš dalies panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013-04-23 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismo išvada, kad iki nacionalizacijos visas turimas turtas nuosavybės teise priklausė tik P. G., prieštarauja bylos medžiagai bei faktiniai padėčiai. Teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, formaliai apsiribojo Lietuvos Valstybinio archyvo pažymomis. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybę, kad B. G. priėmė palikimo dalį iš M. G. ir paveldėtą turtą valdė kartu su vyru P. G., o po vyro P. G. mirties visą ūkį valdė jos motina ir ji faktiškai priėmė palikimą, o iš ūkio buvo iškeldinta todėl, kad buvo įvardijama kaip buožės šeima. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą atnaujinti LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytą terminą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 7855 kv. m ginčo žemės sklypą – įvažiavimą į kiemą ir kiemą ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. G. ir B. G. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė žemės sklypą –įvažiavimą į kiemą, kurį paveldėjo iš M. G., o po vyro mirties B. G. priėmė šį palikimą ir nuosavybės teise toliau valdė žemės sklypą – įvažiavimą į kiemą ir kiemą, esančius ( - )r., iki ištrėmimo 1949 m. ir po 1989 m. iki mirties. Teigia, kad atkūrus nuosavybes teises į žemę, manė, kad kiemas neįeina į atkurtą žemę ir bus vadovaujamasi šalių susitarimu 1992-04-28 atliktais matavimais, įvažiavimas į sodybą bei kiemas yra bendra dalinė nuosavybė iki tol, kol paveldėtojai nepasirašys žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto, nes jis iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė jos tėvams. Nurodo, kad be jos žinios ir sutikimo 2006 metais buvo pertvarkomas 3,1093 ha žemės sklypas, esantis ( - ), kurio organizatorius – K. G.. Dėl to buvo įteisintas žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas bei priimtas Klaipėdos apskrities viršininko 2007-03-30 įsakymas, kuriuo patvirtintas K. G. nuosavybės teise valdomo žemės ūkio apskrities sklypo Nr. 62 padalijimas į 4 sklypus pagal UAB „Gargždų Sieksnis“ parengtą sklypo padalijimo projektą. Su kitokiu žemės sklypų koregavimu, negu nustatytas šalių susitarimu 1992-04-28 pagal atliktus matavimus, nesutiko. Mano, kad šio juridinio fakto nustatymas dėl kiemo ir 6 metrų pločio keliuko yra būtinas, nes priešingu atveju ši žemės sklypo dalis tampa laisva Valstybinės žemės fondo dalis. Pažymėjo, kad sužinojusi apie pažeistas teises buvo aktyvi, elgėsi sąžiningai, bet teismas į tai neatsižvelgė, o priešinga šalis buvo nesąžininga, pažeisdama teisės aktus vienašališkai įteisino žemės sklypo parodymo-paženklinimo aktą. Mano, kad termino atnaujinimas nepažeis suinteresuotų asmenų turtinių teisių, nes K. G. jau yra išspręstas nuosavybės teisių atkūrimas į jam priklausančią žemės sklypo dalį, t. y. atkurta nuosavybė, ir jis ją perleido savo dukroms, jų plotas nesumažės. Neatnaujinus termino, jos teisės bus pažeistos, nes jai nebeliktų atkurto natūra 11,84 ha žemės sklypo dydžio, nes įvažiavimas į kiemą ir kiemas nebeįeina į grąžintinos žemės sklypo dalį. Teismas neįvertino, kad termino nepratęsimas neigiamai paveiks jos teisėtus interesus. Teismas pagrįstai nustatė, kad iki nacionalizacijos jos tėvai turėjo ūkio pastatą, lauko rūsį, tačiau neteisingai nusprendė, kad šiuos pastatus valdė tik vienas jos tėvas, todėl nepagrįstai nustatė juridinį faktą, kad tik P. G. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė ūkio pastatą bei lauko rūsį.

5Suinteresuoti asmenys K. G., D. Ž., R. K., Ž. V., A. M., L. P. pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013-04-23 sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė pareiškimą tenkinti iš dalies ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. G. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė ūkinį pastatą 121Ib, kurio unikalus Nr. ( - ), ir lauko rūsį 131Ip, kurio unikalus Nr. ( - ), kuriuos paveldėjo iš M. G., ir pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti. Nurodo, kad teismas šioje byloje netinkamai taikė CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nes pareiškėja nepateikė įrodymų, kad ji pati įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu buvo įgijusi nuosavybės teisę į ginčo ūkinius statinius, kad statiniai buvo registruoti viešame registre nuosavybės teise, kad pareiškėja turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę. Šioje byloje teismas nenustatė, kad iki žemės nacionalizacijos M. G. būtų valdęs nuosavybės teise ginčo ūkinius statinius. Faktas galėjo būti nustatytas tik nustačius, kad ginčo statiniai nuosavybės teise iki nacionalizacijos priklausė M. G., tačiau M. G. mirė ( - ), o pareiškėja į civilinę bylą pateikė statinių kadastrinių matavimų bylą, kurioje nurodyta, kad ginčo statiniai statyti 1936 m., todėl nepagrįstos teismo išvados, kad ginčo statinius paveldėjo P. G. iš M. G.. Pareiškėja nėra pateikusi jokio prašymo dėl nuosavybės atkūrimo, todėl teismas neturėjo pagrindo nagrinėti tokio pareiškėjos prašymo. Pareiškėjai net nesikreipus ir negavus atitinkamų institucijų sprendimų minėtas klausimas buvo išspręstas ypatingosios teisenos tvarka, nors tokio pobūdžio ginčai yra teismingi administraciniams, o ne bendrosios kompetencijos teismams. Pažymi, kad pareiškėja neprašė atnaujinti praleisto termino pateikti giminystės ryšį ir nuosavybės teisę patvirtinančius įrodymus, nors tokius įrodymus turėjo pateikti iki 2003-12-31. Mano, kad pareiškėjos pateiktų nuotraukų bei liudytojų parodymų nepakanka, kad būtų konstatuotas faktas, kad P. G. iki nacionalizacijos valdė ginčo ūkinius pastatus, kuriuos paveldėjo iš M. G.. Kadangi pareiškėja nėra pretendentė dėl nuosavybės teisės atkūrimo, nėra pateikusi prašymo dėl nuosavybės atkūrimo, giminystės ryšį bei nuosavybės teisę patvirtinančių įrodymų į ginčo statinius, klausimo dėl pareiškėjo nuosavybės atkūrimo nesvarstė kompetentinga institucija, pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas.

6Pareiškėja M. B. atsiliepime į suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir tenkinti jos apeliacinį skundą. Nurodo, kad dauguma pastatų jau grąžinti pareiškėjos motinai, tačiau ginčo objektai nėra grąžinti, nes nėra išlikusių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į juos, todėl ginčo objektai nebuvo įrašyti į turto priėmimo–perdavimo aktą, tačiau lauko rūsys egzistuoja iki šiol, o iš ūkinio pastato yra išlikę pamatai ir kai kurios sienos, todėl šio juridinio fakto nustatymas sukurs jai teisines pasekmes. Nurodo, kad siekė neteismine tvarka įteisinti pastatus, kreipėsi į Registrų centrą, tačiau Registrų centras registruoti atsisakė, nes pastatai nėra įrašyti į namų valdos ūkinę knygą. Tam, kad ginčo pastatai būtų įteisinti VĮ Registrų centre pagal suteiktus unikalius numerius, būtina nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog rūsys, ūkinis pastatas jau egzistavo iki nacionalizacijos. Kadangi kilęs ginčas yra kompleksinis, byla nagrinėtina bendrosios kompetencijos teisme.

7Suinteresuotas asmuo Klaipėdos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą nurodo, kad suinteresuotų asmenų apeliacinis skundas pagrįstas, todėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013-04-23 sprendimo dalis, kuria teismas nusprendė pareiškimą tenkinti iš dalies ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. G. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė ūkinį pastatą 121Ib, kurio unikalus Nr. ( - ), ir lauko rūsį 131Ip, kurio unikalus Nr. ( - ), kuriuos paveldėjo iš M. G., turi būti panaikinta. Pareiškėja M. B. nėra pateikusi Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai nei prašymo, nei nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų. Tik išsprendus klausimą administracinės teisenos tvarka dėl įstatymo nustatyto termino atnaujinimo, atitinkamai viešojo administravimo institucijai nurodžius apie prašymą, nuosavybes teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų nepakankamumą, asmuo gali kreiptis į teismą dėl Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo bei atitinkamo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

8Suinteresuotas asmuo Klaipėdos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, kad skundas nepagrįstas, todėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013-04-23 sprendimo dalis, kuria atmesti pareiškėjos reikalavimai atnaujinti terminą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 7855 kv. m žemės sklypą, pagrįsta ir teisinga. Pareiškėjos prašomi nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai nesukels jokių teisinių pasekmių, nes nuosavybės teisių tiek į pastatus, kuriuos valdė jos tėvai, tiek į žemę, atkūrimo procesas yra užbaigtas, o tenkinus pareiškėjos reikalavimus turėtų būti sprendžiami klausimai dėl sprendimų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, panaikinimo.

9Atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą suinteresuoti asmenys K. G.,

10D. Ž., R. K., Ž. V., A. M., L. P. prašo skundą atmesti. Nurodo, kad juridinis faktas turėjo būti įrodytas CPK leistinais įrodymais, tačiau pareiškėja nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jos pareiškime nurodytas aplinkybes. Tai, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, būdavo patvirtinama aktais, kurių pareiškėja nagrinėjant bylą nepateikė. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad iki nacionalizacijos žemės ir pastatų savininku buvo ne P. G., bet du bendraturčiai – P. G. ir B. G., nepateikė įrodymų, kad B. G. būtų faktiškai priėmusi M. G. palikimą. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas jau yra pasibaigęs, pareiškėja civilinės bylos nagrinėjimo metu neginčijo žemės nuosavybės atkūrimo metu priimtų sprendimų ir susitarimų dėl žemės pasidalijimo. Apie testamentą pareiškėja žinojo dar iki nuosavybės atkūrimo į žemę ir statinius, tačiau pareiškėja neatliko jokių veiksmų, kurie patvirtintų, kad iki nacionalizacijos žemės ir pastatų savininkai buvo jos motina ir tėvas. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad iki nacionalizacijos žemės ir pastatų savininkas buvo P. G.. Prašomi nustatyti juridiniai faktai nesukels teisinių pasekmių pareiškėjai, nes sprendimas dėl nuosavybės atkūrimo jau yra priimtas 1995 metais, šiam sprendimui ginčyti yra praėjęs senaties terminas, nuosavybės teisės atkurtos ir dalis nekilnojamojo turto perleista kitiems asmenims.

11Teismo posėdžio metu pareiškėja P. M. B. ir jos atstovai apeliacinį skundą palaiko ir prašo jį tenkinti visa apimtimi.

12Suinteresuoto asmens LR Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos atstovė su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

13Pareiškėjos P. M. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, suinteresuotų asmenų K. G., D. Ž., R. K., Ž. V., A. M., L. P. apeliacinis skundas atmestinas.

14Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, yra patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

15Nagrinėjamoje byloje keliamas juridinio fakto, kad pareiškėjos tėvams P. G. ir

16B. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė žemė ir pastatai, įregistruoti P. G. vardu, nustatymas. Nustačius šį faktą pareiškėjai atsirastų teisė motinos B. G. vardu atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą – įvažiavimą ir kiemą bei įteisinti neįregistruotus esamus pastatus.

17Teismas kompetentingas ypatingosios teisenos tvarka nustatyti faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-04-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2001 ir kt.) laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgys tam tikrą subjektinę teisę. Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 str.).

18Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, taip pat ir dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas), dėl palikimo priėmimo fakto (CPK 444 straipsnio 1 dalies 8 punktas) nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 straipsniai) bei suformuotos kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-09-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008; 2009-03-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009; 2011-08-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2011-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011), atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus. Pažymėtina, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 str.), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-08-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2009; 2008-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2005-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005). Tačiau, nepaisant tokių bylų įrodinėjimo proceso specifikos, įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.), o teismai, vertindami pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009-07-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.)

19Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iki nacionalizacijos visas turimas turtas nuosavybės teise priklausė tik P. G.. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada neturi pagrindo sutikti, teismas tinkamai ir visapusiškai neįvertino visų byloje esančių įrodymų ir nepagrįstai savo išvadą dėl palikimo priėmimo iš esmės grindė tik Lietuvos Valstybinio archyvo pažymomis, kurios savaime nepatvirtina palikimo priėmimo fakto. Pareiškėja teigia, kad po jos senelio M. G. mirties ( - ) pagal testamentą palikimą priėmė abu jos tėvai. Pažymėtina, kad sprendžiant palikimo priėmimo fakto nustatymą, būtina atsižvelgti į tai, kaip šie santykiai buvo reglamentuoti palikimo priėmimo metu. Šie faktai nustatomi pagal palikimo atsiradimo momentu galiojusius įstatymus. Iš bylos duomenų nustatyta, kad M. G. ( - ) sudarė testamentą, kuriuo visą savo judamąjį ir nejudamąjį turtą, iš ko jis besusidėtų ir kur rastųsi, ir apskritai viską, kas tik mirties dieną jam priklausys, o ypač jam priklausantį ( - ), esantį ūkį, susidedantį iš 19 ir 3/4 ha žemės ir trobesių, šiuo testamentu palieka savo sūnui P. G. ir jo žmonai B. G. bendron jų nuosavybėn lygiomis dalimis. Pagal Lietuvoje galiojusį Rusijos imperijos civilinių įstatymų X tomo 1 dalį testamentas, palikėjui mirus, turėjo būti pristatytas per metus laiko nuo mirties gyvenantiems Lietuvoje ir per 2 metus nuo mirties gyvenantiems užsienyje taikos teisėjui, kad jis padarytų įrašą pristatytame tvirtinti testamento originale ar ištraukoje. Jei testamentas patvirtinamas, jis pateikiamas „Vyriausybės žinių“ redakcijai išspausdinti (Civilinių įstatymų X tomo 1 dalies 1060, 1603, 1066, 1068 str.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad testatorius M. G. mirė ( - ), jo sudarytas testamentas buvo pateiktas Kretingos rajono teismo teisėjui. Teisėjas 1934-10-29 patvirtino testamentą ir 1934-11-16 paskelbė „Vyriausybės žiniose“. Šie pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad dėl palikimo patvirtinimo buvo kreiptasi per įstatymo nustatytą terminą, testamentas buvo patvirtintas ir paskelbtas „Vyriausybės žiniose“ pagal tuo metu galiojančius įstatymus. Civilinių įstatymų X tomo 1 dalies 1254 straipsnyje nurodyta, kad teisė į iškilusį palikimą priklauso įpėdiniams nuo pat turėtojo mirties. Taigi paveldėjimo teisė įpėdiniui tiek pagal įstatymą, tiek pagal testamentą atsiranda nuo palikėjo mirties fakto, taigi įstatymas nenustatė pareigos teismo keliu pasitvirtinti paveldėjimo teises (Civilinių įstatymų X tomo 1 dalies 1254 str.). Kad įgytų palikimą įpėdinis turėjo jį priimti, įstatymas neleido priimti palikimo su sąlyga (Civilinių įstatymų X tomo 1 dalies 1255 str.). Palikimas tapdavo įpėdinio nuosavybe, jei įpėdinis jį priimdavo. Palikimo priėmimu buvo laikoma, kada paveldėtojai nei atsišaukimo apie skolų nemokėjimą nepadarė, nei mirusiojo turto pajamų nesutaupė, tik turėjo ir naudojo turtą savo asmeniniam pelnui gauti (Civilinių įstatymų X tomo 1 dalies 1261 str.). Pagal tuo metu galiojusį įstatymą buvo pripažintinas faktinis palikimo priėmimas. Palikimo priėmimo faktui konstatuoti pakanka įrodyti, kad įpėdinis po palikimo atsiradimo pradėjo palikimą faktiškai valdyti. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, kad po M. G. mirties B. G. liko gyventi kartu su P. G. ūkyje ir būtų paveldėjusi dalį M. G. turto, nes ji padaryta išsamiai neištyrus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių bei jas pagrindžiančių įrodymų. Bylos duomenimis, M. G. mirė ( - ), Kretingos apskrities Gargždų valsčiaus ( - ) seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1933-12-20 sąraše, patvirtintame 1934-04-14, įrašytas savininkas P. G., turėjęs 19,77 ha žemės, 1940-10-31 Žemės ūkio komisijos nutarime įrašytas 39,48 ha žemės savininkas P. G., iš kurio į Valstybės žemės fondą paimta 9,48 ha. Lietuvos statistikos vadybos archyviniame fonde, gyventojų surašymo 1942-05-27 žiniose, Kretingos apskrities Gargždų valsčiaus ( - ) kaimo gyventojo P. G. buto-ūkio lape įrašyti: P. G. – šeimos galva, žmona B., vaikai K., A., R., M. (t. 2, b. l. 109–110). ( - ) m. P. G. buvo suimtas ir išvežtas. Lietuvos TRS Ministrų Tarybos Reikalų valdybos Slaptojo skyriaus 1957-08-02 raštas patvirtina, kad, Klaipėdos Valstybinio saugumo ministerijos apskrities skyriaus duomenimis, B. A. G. ir jos vyras G. G., gyvendami ( - ), savo ūkyje turėjo 40 ha žemės, 4 arklius, 4–5 karves, galvijų ir kito turto, turėjo du nuolatinius samdinius (t. 2, b. l. 128). Šių įrodymų visuma patvirtina, kad tiek P. G., tiek B. G. po M. G. mirties kartu gyveno, naudojo, tvarkė, rūpinosi bei prižiūrėjo palikėjo turtą, taigi abu elgėsi kaip paveldėto turto savininkai. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai taip pat patvirtino, kad sodyboje gyveno ir turtą valdė abu G.. Vien pagal tai, kad archyviniuose dokumentuose kaip savininkas buvo įrašytas tik P. G., negalima daryti kategoriškos išvados, kad tik P. G. priėmė palikimą. Įrodymų, kad B. G. palikimo būtų atsisakiusi ar jo nepriėmė, nėra. Abiejų sutuoktinių faktinis paveldėto turto naudojimas, disponavimas ir pastovus gyvenimas sodyboje patvirtina palikimo priėmimą. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad po M. G. mirties P. G. ir B. G. priėmė palikimą faktiškai pradėję turtą valdyti ir jį naudoti (Civilinių įstatymų X tomo 1 dalies 1261 str.).

20P. G. ( - ) tremtyje mirė. Civilinių įstatymų (X tomo 1 dalis) 1148 str. numatė, kad žmona gauna po vyro mirties ¼ dalį jo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nuosavybe. Vaikai turėjo artimiausią teisę paveldėti po tėvo ar motinos mirties kartu su likusiu sutuoktiniu, kuriam priklauso ¼ mirusio sutuoktinio turto dalis (1127–1128 str.). Klaipėdos valstybinio saugumo ministerijos apskrities skyriaus 1949-02-28 pažyma patvirtina, kad B. G. buvo įvardijama kaip buožė ir šeimos galva, iki žemės reformos G. ūkyje buvo 40 ha žemės, 4 karvės, 4 arkliai, 9 kiaulės, kuliamoji, šienpjovė ir kitoks žemės ūkio inventorius, adresas ( - ) (t. 2, b. l. 130). Slapto pranešėjo „Lempa“ 1949-02-22 agento pranešime nurodyta, kad ( - ) B. G. iki žemės reformos turėjo stambų buožės ūkį, samdė darbo jėgą, B. G. vyras ( - ) m. iškeldintas tarybinių organų. B. G. su vaikais laikotarpiu nuo 1949-03-27 iki 1958-06-05 buvo ištremti, o 1988-09-20 Lietuvos TRS Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 274 reabilituoti (t. 1, b. l. 97–98). Liudytojai teismo posėdžio metu patvirtino, kad po P. G. ištrėmimo B. G. liko gyventi sodyboje su vaikais. 1989-04-13 Klaipėdos rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 116 B. G. išmokėta 3 000 rublių kompensacija už konfiskuotą turtą, Gargždų tarybinis ūkis įpareigotas perduoti B. G. gyvenamąjį namą, malkinę ir svirną, esančius ( - ), ir įtraukti į apskaitą pastatus jos vardu, įpareigoti suteikti B. G. sodybinį žemės sklypą prie jai grąžinamų pastatų (I t., 104 b. l.). Vykdant šį sprendimą, 1990-01-12 Klaipėdos rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 7 buvo nuspręsta patvirtinti Gargždų tarybinio ūkio direktoriaus 1990-01-09 įsakymą Nr. 10, kuriuo B. G. skirtas 2500 kv. m žemės sklypas prie grąžinamų pastatų, esančių ( - ) (t. 1, b. l. 69–70). 1990-01-05 perdavimo–priėmimo aktu B. G. buvo perduotas gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, daržinė (malkinė), be vertės kiti pastatai – griaunami (t. 1, b. l. 71). Teisėjų kolegija įvertinusi šiuos įrodymus sprendžia, kad jų pakanka konstatuoti faktą, kad po M. G. mirties palikimą priėmė ne tik P. G., bet ir jo sutuoktinė B. G. ir kartu su vyru valdė paveldėtą turtą, o po savo vyro P. G. mirties B. G. toliau liko gyventi ūkyje ir paveldėjo visą ūkį. Pirmosios instancijos teismas neįvertino šių įrodymų, todėl nepagrįstai konstatavo, kad iki nacionalizacijos visas turimas turtas nuosavybės teise priklausė tik P. G.. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turtinį faktą, kad žemė ir pastatai, įregistruoti P. G. vardu, iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė abiem sutuoktiniams P. G. ir B. G. (CPK 444 str. 1 d. 5 p).

21Pareiškėja taip pat prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. G. ir B. G. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė ūkinį pastatą 121Ib, unikalus Nr. ( - ), kurio šiuo metu yra išlikę pamatai ir dalis lauko sienų, bei lauko rūsį 131Ip, unikalus Nr. ( - ), šiuos pastatus paveldėjo iš M. G., o po vyro mirties B. G. priėmė šiuos pastatus, esančius ( - ), ir toliau valdė iki ištrėmimo 1949 m. ir po 1989 m. iki mirties. Nustačius šį faktą pareiškėjai atsirastų teisė motinos B. G. vardu įteisinti neįregistruotus esamus pastatus, nes VĮ Registrų centras atsisako įteisinti juos, kadangi nėra duomenų, kad šie pastatai buvo įrašyti į namų valdos ūkinę knygą, taip pat pareiškėja įgytų teisę šiuos pastatus paveldėti, nes notarė atsisako išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, argumentuodama, jog nėra duomenų, kad B. G. valdė šį turtą.

22Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu dėl pastato valdymo nuosavybės teise galima tik išlikus objektui, kurio valdymo nuosavybės teise faktą prašoma nustatyti. Vertinant pareiškėjos nurodytą pareiškimo pagrindą, darytina išvada, kad ji prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog žemės sklype, į kurį jai atkurta nuosavybės teisė, buvo ūkinis pastatas ir rūsys, kuriuos nuosavybės teise valdė P. G. ir B. G., kurie šiuos pastatus paveldėjo iš M. G., o po vyro mirties B. G. priėmė šiuos pastatus, esančius ( - ), ir toliau valdė iki ištrėmimo 1949 m. ir po 1989 m. iki mirties.

23Bylos duomenimis, 1990-01-05 perdavimo–priėmimo aktu B. G. buvo perduotas gyvenamasis namas, ūkinis pastas, daržinė (malkinė), be vertės kiti pastatai – griaunami (I t. 71).

241990-03-21 notarine sutartimi B. G. savo dukrai pareiškėjai P. M. B. ir sūnui K. G. padovanojo gyvenamąjį namą su mansarda, mūrinį ūkinį pastatą, molinį ūkinį pastatą (abu pastatai – po vienu stogu), rūsį, medinę daržinę, mūrinį tvartą, medinę malkinę, tris medinius ūkinius pastatus, tris medines malkines ir visus kiemo įrenginius, pastatų dalies žemės sklypas išskirtas iš 2500 kv. m. B. G. šie pastatai priklausė pagal 1989-04-13 Klaipėdos rajono LDT vykdomojo komiteto sprendimą Nr. 116, pastatų perdavimo–priėmimo aktą, 1990-01-05 Klaipėdos rajono LDT vykdomojo komiteto išduotą pažymėjimą Nr. 89.

25Ūkinio pastato ir lauko rūsio, kurie iki šių dienų neišliko, o yra išlikę tik jų pamatai, sienų fragmentai, ir kurie nebuvo grąžinti B. G. 1990-01-05 perdavimo–priėmimo aktu, B. G. 1990-03-21 dovanojimo sutartimi nepadovanojo savo vaikams P. M. B. ir K. G.. ( - ) testamentu B. G. visus piniginius indėlius su priskaičiuotais procentais, esančius Taupomajame banke, lygiomis dalimis paliko savo dukroms, t. y. pareiškėjai P. M. B. ir suinteresuotam asmeniui R. M., o visą kitą turtą, kuris priklausys jau jos mirties dieną, kur jis bebūtų ir iš ko susidėtų, ji paliko pareiškėjai P. M. B. (t. 1, b. l. 102). 1993-08-04 P. M. B. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal motinos testamentą, juo pareiškėja paveldėjo pinigines lėšas (t. 1, b. l. 73–74). Taigi jokių dokumentų, patvirtinančių apie pareiškėjos tėvų nuosavybę į ginčo objektus – ūkinį pastatą ir lauko rūsį, nėra išlikę. Nors šiems statiniams yra suteikti unikalūs numeriai, tačiau VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas atsisako įregistruoti juos, argumentuodamas, kad nebuvo pateikta savivaldybės (seniūnijos) išduota pažyma, kad ūkinėse knygose buvo padaryti įrašai apie atitinkamus pastatus, o 2010-01-22 Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos ( - ) seniūnijos pažymoje Nr. V10-3 duomenų apie įrašus ūkinėse knygose apie namų valdą nėra. Klaipėdos m. pirmojo notarų biuro notarė A. K. 2010-05-06 atsisakė atlikti notarinį veiksmą pagal P. M. B. prašymą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į nekilnojamąjį turtą, likusį po B. G., mirusios ( - ), mirties, nes nebuvo pateikta kita informacija apie B. G. turtą.

26Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 0004/08/F-224 antstolė V. D. konstatavo, kad sode netoli gyvenamojo namo yra žemės kauburys, po žeme yra iš akmenų sumūrytas statinys, akmeniniame statinyje yra anga, pro kurią patenkama į vidų – rūsio patalpas. Sodybos dešinėje pusėje, šalia pastato tvarto yra betoninės sienos, statinio pamatų liekanos (t. 1, b. l. 109–125). Pareiškėjos pateiktose nuotraukose matyti ūkinis pastatas, kurio šiandien likę tik pamatai, ir prie šio pastato stovi jos tėvas P. G., tokią pat nuotrauką pateikė ir suinteresuotas asmuo D. Ž.. Teisme apklausti liudytojai patvirtino, kad buvo rūsys ir ūkinis pastatas, statyti Smetonos laikais, jie šiuo metu išgriauti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino rašytinius įrodymus, dalyvaujančių byloje paaiškinimus, liudytojų parodymus ir pagrįstai sprendė, kad ūkinis pastatas 121Ib, unikalus Nr. ( - ), lauko rūsys 131Ip, unikalus Nr. ( - ), buvo pastatyti iki nacionalizacijos ir nuosavybės teise priklausė M. G.. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su teismo išvada, kad šiuos pastatus paveldėjo tik P. G., nes, kaip jau buvo minėta, visą turtą po M. G. mirties paveldėjo abu sutuoktiniai, t. y. P. G. ir B. G., o po P. G. mirties turtą paveldėjo jo sutuoktinė B. G. faktiškai jį toliau valdydama. Atsižvelgiant į tai, teismo sprendimo dalis keistina, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. G. ir B. G. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė ūkinį pastatą 121Ib, kurio unikalus Nr. ( - ), lauko rūsį 131Ip, kurio unikalus Nr. ( - ), kuriuos paveldėjo iš M. G., o po vyro mirties B. G. priėmė šį palikimą ir nuosavybės teise toliau valdė ūkinį pastatą 121Ib (išlikę pamatai ir dalis lauko sienų), kurio unikalus Nr. ( - ), lauko rūsį 131Ip, kurio unikalus Nr. ( - )., iki ištrėmimo 1949 m. ir po 1989 m. iki mirties. Šio juridinio fakto nustatymas sukurs pareiškėjai galimybę įteisinti motinos B. G. valdytus, tačiau neįregistruotus pastatus bei juos paveldėti.

27Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str., 1 d., 4 d. nustatytą terminą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 7855 kv. m ginčo žemės sklypą – įvažiavimą į kiemą ir kiemą, pažymėtą plane raudona linija, ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. G. ir B. G. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė žemės sklypą – įvažiavimą į kiemą ir kiemą, kuriuos paveldėjo iš M. G., o po vyro mirties B. G. priėmė šį palikimą ir nuosavybės teise toliau valdė žemės sklypą – įvažiavimą į kiemą ir kiemą, esančius ( - ) iki ištrėmimo 1949 m. ir po 1989 m. iki mirties.

28Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja 1994-07-27 buvo pateikusi prašymą atkurti jai nuosavybės teises į 13,16 ha žemės (t. 2, b. l. 34). Tarp pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų K. G. ir A. A. G. buvo sudaryti susitarimai, kuriais jie susitarė, kad pareiškėjai atitenka 13,16 ha, A. A. G. – 8,28 ha, o K. G. – 13,16 ha iš jų tėvo P. G. turėtos visos 34,60 ha žemės (t. 2, b. l. 35–36). Pretendentai A. A. G., P. M. B. ir K. G. pateiktuose prašymuose grąžinti jiems žemę nurodė, kad jų tėvui P. G. priklausė 39 ha žemės ( - ), kurią jų tėvas buvo įgijęs: 19,35 ha pagal M. G. testamentą, 9,37 ha pirkta iš A. D., 4,88 ha pirkta iš K. T., o likusi žemė pirkta, tačiau dokumentai nėra išlikę (t. 2, b. l. 101–106). 1995-08-31 Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos sprendimu Nr. 2026 pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į tėvo turėtus 12,41 ha žemės ir 0,75 ha miško, natūra pareiškėjai grąžinant 11,84 ha, iš jų 0,75 ha miško ir 2,45 ha mišku apaugusios žemės, o išpirkta 1,32 ha išmokant kompensaciją – 1 584 Lt (t. 2, b. l. 29–35, 18–21). Įvertinus šiuos įrodymus darytina išvada, kad tiek pareiškėjai, tiek suinteresuotiems asmenims K. G. ir A. A. G., vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, 1995 m. jau atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko P. G. turėtą žemę ( - ), todėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo procesas baigtas. Pažymėtina, kad ginčo kiemas prie M. B. ir kitiems asmenims priklausančių statinių ( - ), buvo įtrauktas į atkuriamą žemės plotą ir atkurtas, tačiau pareiškėja ir K. G., kaip bendraturčiai, nėra atlikę šio žemės sklypo – kiemo kadastrinių matavimų, todėl nėra įteisinta jų nuosavybė kaip namų valda ir šiuo metu ji laikoma valstybine žeme, tačiau tai nėra pagrindas teigti, kad jiems nėra atkurta nuosavybė teisė į ginčo žemės sklypą – kiemą. Tuo tarpu įvažiavimas, kuris veda į M. B. sodybą ir į kurį pareiškėja prašo atkurti nuosavybes teisę, nebuvo įtrauktas į bendrą atkurtą žemės sklypų plotą, nes tai yra vietinės reikšmės kelias, kuris nuosavybės teise priklauso valstybei. Tiek pareiškėja, tiek kiti asmenys, kuriems priklauso statiniai, turi teisę bendrai naudotis šiuo vietinės reikšmės keliu. Kadangi kelias nebuvo įtrauktas į bendrą atkurtą žemės plotą, jis yra vietinės reikšmės, priklausantis valstybės nuosavybei, todėl nuosavybės teisės į šį kelią ir nebuvo atkurtos. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja principas, kad niekas negali perleisti daugiau teisių, nei turi pats (CK 4.48 str. 2 d.). Negali būti tokia teisinė situacija, kad pareiškėjai būtų atkurta didesnė dalis nuosavybės teisės į žemę, nei turėjo P. G. iki nacionalizacijos. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą atnaujinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str., 1 d., 4 d. nustatytą terminą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 7855 kv. m ginčo žemės sklypą – įvažiavimą į kiemą ir kiemą, pažymėtą plane raudona linija, ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. G. ir B. G. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė žemės sklypą – įvažiavimą į kiemą ir kiemą, kuriuos paveldėjo iš M. G., o po vyro mirties B. G. priėmė šį palikimą ir nuosavybės teise toliau valdė žemės sklypą – įvažiavimą į kiemą ir kiemą, esančius ( - ) , iki ištrėmimo 1949 m. ir po 1989 m. iki mirties.

29Kadangi pirmosios instancijos teismas be pagrindo atmetė pareiškėjos pareiškimą nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad žemė ir pastatai, įregistruoti P. G. vardu, iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė abiem sutuoktiniams P. G. ir B. G. ir P. G. ir B. G. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė ūkinį pastatą 121Ib, kurio unikalus Nr. ( - ), lauko rūsį 131Ip, kurio unikalus Nr. ( - ), kuriuos paveldėjo iš M. G., o po vyro mirties B. G. priėmė šį palikimą ir nuosavybės teise toliau valdė ūkinį pastatą 121Ib (išlikę pamatai ir dalis lauko sienų), kurio unikalus Nr. ( - ), lauko rūsį 131Ip, kurio unikalus Nr. ( - ), iki ištrėmimo 1949 m. ir po 1989 m. iki mirties, todėl ši sprendimo dalis keistina, ją panaikinant ir nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemė ir pastatai, įregistruoti P. G. vardu, iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė abiem sutuoktiniams P. G. ir B. G. ir P. G. ir B. G. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė ūkinį pastatą 121Ib, kurio unikalus Nr. ( - ), lauko rūsį 131Ip, kurio unikalus Nr. ( - ), kuriuos paveldėjo iš M. G., o po vyro mirties B. G. priėmė šį palikimą ir nuosavybės teise toliau valdė ūkinį pastatą 121Ib (išlikę pamatai ir dalis lauko sienų), kurio unikalus Nr. ( - ), lauko rūsį 131Ip, kurio unikalus Nr. ( - ), iki ištrėmimo 1949 m. ir po 1989 m. iki mirties (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

30Vadovaudamasi CPK 325?331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

31pakeisti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013-04-23 sprendimą.

32Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 19 ir 3/ 4 ha žemė ir pastatai, įregistruoti P. G. vardu, iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė abiem sutuoktiniams P. G. ir B. G..

33Pakeisti sprendimo dalį, kuria nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad P. G. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė ūkinį pastatą 121Ib, kurio unikalus Nr. ( - ), ir lauko rūsį 131Ip, kurio unikalus Nr. ( - ), kuriuos paveldėjo iš M. G., ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. G. ir B. G. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė ūkinį pastatą 121Ib, kurio unikalus Nr. ( - ), lauko rūsį 131Ip, kurio unikalus Nr. ( - ), kuriuos paveldėjo iš M. G., o po vyro mirties B. G. priėmė šį palikimą ir nuosavybės teise toliau valdė ūkinį pastatą 121Ib (išlikę pamatai ir dalis lauko sienų), kurio unikalus Nr. ( - ), lauko rūsį 131Ip, kurio unikalus Nr. ( - ), iki ištrėmimo 1949 m. ir po 1989 m. iki mirties.

34Juridinę reikšmę turintys faktai nustatomi turint tikslą įteisinti iki nacionalizacijos P. G. ir B. G. valdytus neįregistruotus pastatus (jų likučius) bei įforminti B. G. palikimą.

35Kitas dalis palikti nepakeistas.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama nustatyti juridinę reikšmę... 3. Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2013-04-23 sprendimu pareiškimą tenkino... 4. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, prašo iš dalies panaikinti... 5. Suinteresuoti asmenys K. G., D. Ž., R. K., Ž. V., A. M., L. P. pateikė... 6. Pareiškėja M. B. atsiliepime į suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą... 7. Suinteresuotas asmuo Klaipėdos rajono savivaldybės administracija atsiliepime... 8. Suinteresuotas asmuo Klaipėdos rajono savivaldybės administracija atsiliepime... 9. Atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą suinteresuoti asmenys K. G.,... 10. D. Ž., R. K., Ž. V., A. M., L. P. prašo skundą atmesti. Nurodo, kad... 11. Teismo posėdžio metu pareiškėja P. M. B. ir jos atstovai apeliacinį... 12. Suinteresuoto asmens LR Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio... 13. Pareiškėjos P. M. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies,... 14. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos... 15. Nagrinėjamoje byloje keliamas juridinio fakto, kad pareiškėjos tėvams P. G.... 16. B. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė žemė ir pastatai,... 17. Teismas kompetentingas ypatingosios teisenos tvarka nustatyti faktus, nuo... 18. Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, taip pat ir dėl... 19. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iki nacionalizacijos visas... 20. P. G. ( - ) tremtyje mirė. Civilinių įstatymų (X tomo 1 dalis) 1148 str.... 21. Pareiškėja taip pat prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą,... 22. Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą CPK 444 straipsnio 2 dalies 5... 23. Bylos duomenimis, 1990-01-05 perdavimo–priėmimo aktu B. G. buvo perduotas... 24. 1990-03-21 notarine sutartimi B. G. savo dukrai pareiškėjai P. M. B. ir... 25. Ūkinio pastato ir lauko rūsio, kurie iki šių dienų neišliko, o yra... 26. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 0004/08/F-224 antstolė V. D.... 27. Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti Lietuvos Respublikos piliečių... 28. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja 1994-07-27 buvo pateikusi prašymą... 29. Kadangi pirmosios instancijos teismas be pagrindo atmetė pareiškėjos... 30. Vadovaudamasi CPK 325?331 straipsniais, teisėjų kolegija... 31. pakeisti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013-04-23 sprendimą.... 32. Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 19 ir 3/ 4 ha žemė ir... 33. Pakeisti sprendimo dalį, kuria nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas,... 34. Juridinę reikšmę turintys faktai nustatomi turint tikslą įteisinti iki... 35. Kitas dalis palikti nepakeistas....