Byla 2A-468-619/2018

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Eglės Surgailienės ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo L. R. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. R. ieškinį atsakovei G. V.-A. dėl įpareigojimo pašalinti teisės pažeidimus ir atsakovės G. V.-A. priešieškinį ieškovui L. R. dėl kelio servituto nustatymo, tretieji asmenys byloje - R. V., O. K., VĮ Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos, VĮ Trakų miškų urėdija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Trakų istorinis nacionalinis parkas,

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas L. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė įpareigoti atsakovę išardyti neteisėtai įrengtą kelią, atstatyti neteisėtai sunaikinto dirvožemio sluoksnį, riboženklius, jodinėjimo keliuką, ieškovui priklausančiame žemės sklype, unikalus ( - ), į buvusią padėtį ir nugriauti neteisėtai pastatytą tvorą ant šio sklypo ribos.
  2. Nurodė, kad jam nuosavybes teise priklauso 1,35 ha dydžio žemės sklypas, kurio ribos yra paženklintos atliekant preliminarius matavimus ir pažymėtos žemės sklypo plane, todėl yra aiškios ir dėl to ginčų su gretimų sklypų savininkais nekyla. Tačiau, dalį ieškovui nuosavybės teise priklausančio sklypo neteisėtai bei savavališkai yra užėmusi gretimo sklypo savininkė atsakovė G. V.-A., kuri sunaikinusi dalį riboženklių, neturėdama tam ieškovo sutikimo ar leidimo, nei suderintos projektinės dokumentacijos, nei statybos leidimo, ieškovui priklausančioje žemės sklypo dalyje pradėjo vykdyti kelio tiesimo darbus. Be to, atsakovė pastatė tvorą ant ieškovo sklypo dalies nesuderinusi to su ieškovu. Dėl nurodytų atsakovės veiksmų yra pažeistas ieškovui priklausančios žemės sklypo dalies viršutinis dirvožemis, panaikintas jodinėjimo keliukas, sunaikinta dalis riboženklių.
  3. Atsakovė G. V. – A. su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Pateikė priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis žemės sklype unikalus Nr. ( - ), adresu ( - ) keliu pažymėtu kadastro žemėlapio ištraukoje patvirtintoje 2001 m. rugsėjo 11 d., tikslu patekti į viešpataujantį daiktą – jai priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas..
  4. Nurodė, kad atsakovė 2013-03-06 su V. M. ir P. M. pasirašė pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią V. M. ir P. M. pardavė, o atsakovė nupirko nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), bendras plotas 0,5294 ha su statiniais, esančius adresu ( - ). Šis atsakovei nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas su statiniais ribojasi su ieškovui nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, unikalus Nr. ( - ), esančiu ( - ). Atsakovė į jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą patekdavo važiuodama keliu, kuris buvo ir yra ieškovo žemės sklype. 2013 m. rugpjūčio 21 d. Trakų rajono savivaldybės administracija atsakovei išdavė leidimą statyti naują statinį, rekonstruoti statinį, atnaujinti (modernizuoti) pastatą. Jame nurodyta, kad atsakovė gali vykdyti statybos darbus pagal UAB „Trakuva“ 2002 metais parengtą statinio projektą. Taigi, nors ieškovas neigia kelio buvimo faktą, atsakovės pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčo kelias buvo dar 2001 metais. Visos šios aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad kelias vedantis į atsakovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą yra kelias ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, todėl esant tokioms faktinėms aplinkybėms yra pagrindas prašyti teismo nustatyti kelio servitutą. Žiemą ūkinis miško keliukas, kuriuo atsakovei į sodybą siūlo važiuoti ieškovas, dažnai tampa nepravažiuojamas. Atsakovė už prašomą nustatyti servitutą pasiūlė sumokėti vienkartinę kompensaciją, kuri lygi 650 EUR. Nesutinka su reikalavimu išardyti neteisėtai įrengtą kelią, atstatyti neteisėtai sunaikinto dirvožemio sluoksnį, riboženklius ir jodinėjimo keliuką, kadangi kelias šiuo metu yra suartas. Kelias nebuvo įrenginėjamas, tiesiog esamo kelio vietoje ir ribose buvo užpilta skaldos. Taip pat byloje nėra jokio tvorą žyminčio dokumento, kuris atitiktų Kadastrinių matavimo ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių reikalavimus. Ieškovas neįrodinėjo ir neįrodė nei aplinkybės, kad tvoros konstrukcijos peržengia sklypo ribą, atsakovės sklypo tvora yra segmentinė, be pamatų, taigi konstrukcijų, kurios galėtų peržengti sklypo ribą, nėra.
  5. Ieškovas L. R. su atsakovės pareikštu priešieškiniu nesutiko prašė jį atmesti neįrodžius servituto būtinumo.
  6. Nurodė, jog senuose žemėlapiuose kelio einančio per ieškovo žemės sklypą nėra, tik 2010-2012 m. atsirado ginčo keliukas, nes senieji šeimininkai M. norėjo matyti savo jachtą, todėl pradėjo važinėti ieškovo žemės sklypu. 2014 m. atsakovė atvežė smėlio ir žvyro, juos supylė ir padarė kelią. Atsakovė privažiavimui prie savo sklypo turi kelią, kuriuo naudojasi, todėl nesuprantama, kodėl siekia nustatyti servitutą per ieškovo sklypą. Ieškovas savo žemės sklype vykdo žemės ūkio veiklą, todėl žemės sklypas tiesiogiai tenkina jo ekonominius ir socialinius poreikius, o kelio servituto nustatymas sukeltų didelių nepatogumų ir nuostolių, neproporcingai apribotų jo teises.
  7. Tretysis asmuo O. K. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad 2002 m. UAB „Trakuva“ parengtame žemės sklypo plane pažymėtas 1456 m. kv. kelias yra įsiterpęs į jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį ( - ). Kiek ji pamena, šiuo keliu tiek buvę sodybos savininkai, tiek ir atsakovė patekdavo į savo žemės sklypą, taigi, tokia patekimo į atsakovei priklausantį žemės sklypą tvarka yra nusistovėjusi jau seniai. Atsakovė ne visada, ypač žiemą, turi galimybę saugiai kitu būdu, t.y. ne per keliuką, kuriam prašoma nustatyti servitutą, patekti į jai priklausantį žemės sklypą, todėl mano, kad atsakovės priešieškinys dėl servituto nustatymo yra pagrįstas ir tenkintinas.
  8. Trečiojo asmens VĮ Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos VĮ Trakų miškų urėdijos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad neprieštarauja, kad į atsakovės priklausančią sodybą būtų važiuojama ūkiniu miško keliuku, einančiu per VĮ Trakų miškų urėdijos patikėjimo teise valdomą valstybinės reikšmės mišką (sklypo unikalus Nr. ( - )). Nurodė, kad šis keliukas yra 3 m. pločio, keliukas skirtas miško ūkio reikmėms, šis keliukas jų valdomo žemės sklypo plane apskritai yra nepažymėtas, jis neatsispindi ir nuosavybės dokumentuose. Valdomas valstybinės reikšmės miškas yra nacionalinio parko teritorijoje, ūkinė veikla jame yra labai ribota. Miško administravimo tikslams esamas keliukas yra pakankamas, todėl jis rekonstruojamas nebus. Norint rekonstruoti miško keliuką būtų privaloma rengti miškotvarkos projektą visai urėdijos teritorijai, taip pat techninį projektą, kas yra labai brangu. Prieštarauja, kad ūkinis miško kelias būtų platinamas, keičiamas jo reljefas ar esama kelio trasa, būtų kertami šalia augantys žali medžiai.
  9. Trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad žemėtvarkos projekte prie atsakovės žemės sklypo nėra numatyto privažiavimo, kadangi šis žemės sklypas suformuotas 1993 m., o bendrojo naudojimo keliai žemėtvarkos projektuose buvo projektuojami tuomet, kai jais buvo numatomas patekimas į mažiausiai 5 žemės sklypus. Projektuojant ieškovo sklypą ginčo kelias buvo pažymėtas, sklypas suformuotas 2010 m. Ieškovo žemės sklype kelias buvo pažymėtas dar abrise, t.y. viename pagrindinių žemės sklypo plano suformavimo dokumentų, atliekant kadastrinius matavimus yra privalu vadovautis abrisu.
  10. Tretysis asmuo R. V. atsiliepime į ieškinį nurodė, jog neprieštarauja atsakovės G. V.-A.s prašymui nustatyti servitutą patekti į žemės sklypą esamu keliu.
  1. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
  1. Trakų rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priešieškinį tenkino visiškai. Nustatė servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), ( - )., pažymėtu keliu su tikslu patekti į viešpataujantį daiktą – žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ), pagal UAB „Traksalis“ 2016-11-14 parengtą šio žemės sklypo planą. Priteisė iš G. V. A. 650,00 Eur kompensaciją ieškovui L. R. už suteiktą servitutą. Priteisė iš L. R. 1152,55 Eur bylinėjimosi išlaidų G. V. – A. Priteisė iš L. R. 59,21 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.
  2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ). Kadastro duomenys nustatyti 2010 m. lapkričio 2 d.). Nekilnojamojo turto registre nurodyta, jog kelių plotą žemės sklype sudaro 0,0900 ha. 2013-03-06 pirkimo – pardavimo sutarties, matyti, kad pardavėjai V. M. ir P. M. pardavė pirkėjams G. V. A. ir R. A. žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), esantį ( - ), su jame esančiais statiniais. Atsakovei priklausantis, šalia esantis, žemės sklypas buvo privatizuotas 1993 m. birželio 30 d., žemės sklypo kadastro duomenys užfiksuoti 1993 m. gruodžio 11 d. Antstolės B. P. 2014 m. liepos 28 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu buvo užfiksuota, kad per ieškovui priklausantį žemės sklypą yra vykdomi kelio tiesimo darbai, tiesiamas kelias yra aukščiau nei pats sklypas, tai yra dirbtinai pakeltas – užpiltas žvyru, matyti numestas riboženklis, kuris žymėjo ieškovo sklypo ribą. Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM atstovas taip pat patvirtino, jog ieškovo žemės sklype yra kelias, kuriam servitutą ir prašo nustatyti atsakovė. Teismo posėdžio metu jis patvirtino, jog jau projektuojant ieškovo sklypą ginčo kelias buvo pažymėtas, sklypas suformuotas dar 2010 m., t.y. dar iki tol, kol ieškovas įgijo į jį nuosavybės teisę, todėl ieškovas visą laiką žinojo, kad kelias jam priklausančiame žemės sklype egzistuoja tiek faktiškai, tiek teisiškai.
  3. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas servituto vietos klausimą atkreipė dėmesį, jog į atsakovės žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), galima patekti keliu, einančiu per privačią ieškovo valdą, taip pat Trakų miškų urėdijos patikėjimo teise valdomame valstybinės reikšmės miške, esančiame 306 kv. 25, 26 miško sklype esančiu 3 m. pločio siauru ūkiniu miško keliuku. Miškų urėdija prieštarauja, kad ūkinis miško kelias būtų platinamas, keičiamas jo reljefas ar esama kelio trasa, būtų kertami šalia augantys žali medžiai. Tuo tarpu per ieškovo sklypą einantis kelias yra platesnis nei 4,5 m. Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Trakų priešgaisrinės gelbėjimo tarnyba informavo teismą, kad remiantis teisiniu reglamentavimu gaisrų gesinimo ir gelbėjimo automobiliai į atsakovei priklausantį žemės sklypą atlikti gelbėjimo darbų vyktų Pakrantės gatve (ieškovui priklausančiu žemės sklypu). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais bei liudytojų parodymais atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, jog ginčo keliukas atsirado 2010-2012 m., o iki tol toje vietoje buvo žemės ūkio paskirties žemė, jis augino karves, avis, ten buvo ganiava, jodinėjimo keliukas. Taip pat atmetė ieškovo argumentus, kad servitutas sumažintų jo žemės sklypo vertę, kadangi jis ketina žemės sklypo naudojimo paskirtį keisti į namų valdą, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo žemės sklypas patenka į miško parkų teritoriją, todėl jo paskirties keitimas ir statyba šiame sklype yra negalima. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog byloje esantis 2014-07-28 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, iš kurio matosi, jog žemės sklypas yra apaugęs mišku ir krūmynais, paneigia ieškovo argumentus apie jo vykdomą žemės ūkio veiklą ginčo sklype.
  4. Atsižvelgdamas į VĮ Registrų centro duomenų bazės išrašą, kuriame nurodyta, jog žemės ūkio naudmenų plotas yra tik 0,85 ha, kitą plotą sudaro miško žemė, kelio naudmenos ir kitos naudmenos, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nustačius servitutą nei faktinė padėtis, nei galimybė vykdyti žemės ūkio veiklą, nepasikeistų. Remdamasis Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM atstovo nurodytomis aplinkybėmis, jog jau projektuojant ieškovo sklypą ginčo kelias buvo pažymėtas, sklypas suformuotas dar 2010 m., t.y. dar iki tol, kol ieškovas įgijo į jį nuosavybės teisę bei tai, kad kol sklypas tik formuojamas, servitutą nustatyti yra neįmanoma, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovo žemės sklype esantis kelias nuo pat sklypo suformavimo buvo skirtas važiuoti transporto priemonėmis. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pagal atsakovės pateiktą projektą, tarnaujantis daiktas apribojamas kuo mažiausiu būdu, todėl servitutas nustatytinas pagal šį planą, nes tik taip atsakovė saugiai pateks į savo žemės sklypą ir gyvenamąjį namą.
  5. Įvertinęs atsakovės siūlomą kompensaciją už servitutą, apskaičiuotą proporcingai žemės sklypo vertei, bei tai, kad ieškovas nepasisakė dėl atsakovės siūlomos vienkartinės kompensacijos, nors tokią galimybę teismas keletą kartų siūlė, pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui atsakovės siūlomą 650 EUR vienkartinę kompensaciją.
  6. Vertindamas ieškovo reikalavimą išardyti neteisėtai nutiestą kelią, atstatyti neteisėtai sunaikinto dirvožemio sluoksnį, riboženklius, jodinėjimo keliuką bei nugriauti neteisėtai pastatytą tvorą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teismo posėdžio metu ieškovas pats pripažino, jog keliuką suarė pats ieškovas, 2014-07-28 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 171-14-23 patvirtina, kad naujas kelias nebuvo įrenginėjamas, tiesiog esamo kelio vietoje ir ribose buvo užpilta skaldos. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovė nebegali išardyti kelio, nes ieškovui jį suarus, jo ir taip nebėra, o byloje įrodymų, kad atsakovė sunaikino dirvožemio sluoksnį byloje nėra, todėl šį reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat atmetė reikalavimą įpareigoti atsakovę atstatyti jodinėjimo keliuką, kadangi ieškovas neįrodė tokio keliuko egzistavimo fakto.
  7. Pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo dėl tvoros nugriovimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog bylą nagrinėjant pirmą kartą Trakų rajono apylinkės teismas 2015 m. liepos 2 d. sprendimu konstatavo, kad reikalavimas dėl tvoros nugriovimo yra nepagrįstas jokiais įrodymais ir ieškinį šioje dalyje atmetė, tačiau bylą nagrinėjant iš naujo, ieškovas papildomai jokių naujų įrodymų nepateikė. Pažymėjo, jog nėra aišku, kur konkrečiai tvora pastatyta, koks pastatytos tvoros ilgis, ar tvora yra atsakovės teritorijoje ar yra ant ieškovo sklypo ribos, ar pastatyta ieškovo žemės sklype, todėl šį reikalavimą pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįstu ir neįrodytu.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
  1. Apeliaciniu skundu ieškovas L. R. prašė Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti, atsakovės priešieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas tenkindamas atsakovės priešieškinį dėl servituto nustatymo, nesivadovavo kasacinio teismo praktika. Teismas pripažino, kad atsakovė gali patekti i savo žemės sklypą nesinaudodama keliu einančiu per ieškovo žemės valdą. Taigi, teismo sprendimas riboti ieškovo žemės valdą servitutu, vertintinas kaip neproporcingas vienos šalies interesų tenkinimas. Servituto nustatymas yra pagrįstas ne neišvengiama būtinybe, o atsakovės naudingumo ir patogumo prioritetu. Po tokio teismo sprendimo atsakovė turės net du privažiavimus prie savo žemės sklypo, vieną iš jų ieškovo interesų sąskaita. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog miško keliukas kaip patekimo kelias į atsakovės žemės sklypą yra netinkamas, kadangi neatitinka STR 2.06.04:2014 15 p. reikalavimų, kad vietinės reikšmės kelio minimalus plotis be paplatinimų turi būti 4,5 m. Šiuo atveju nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl kelio tiesimo, rekonstravimo ar remonto, taip pat nebuvo sprendžiamas klausimas dėl vietinės reikšmės kelio nustatymo ieškovo žemės sklype, todėl minėtos normos negali būti taikomos. Teismas nustatinėdamas kelio tinkamumą patekti į atsakovės žemės sklypą turėjo vadovautis ne sugalvotais išmatavimais, o realia galimybe tinkamai patekti į atsakovės žemės sklypą. Apelianto nuomone, byloje surinkta įrodymų visuma patvirtina, kad miško keliukas yra tinkamas transporto priemonėms, įskaitant ir gelbėjimo tarnybas, patekti į atsakovės žemės sklypą ir atsakovė gali juo naudotis.
  3. Pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ieškovo ir jo atstovo teisme nurodytų aplinkybių, kad miško keliukas nuo pat pirminio atsakovės žemės sklypo privatizavimo 1993 metais buvo numatytas kaip pateikimas į atsakovės žemės sklypą. Tai patvirtina, kad atsakovės žemės sklypo planas sudarytas 1993 metais bei Kariotiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas patvirtintas 2000 m. Tuo tarpu per ieškovo sklypą einantis jodinėjimo keliukas, kuris teismo buvo nustatytas kaip servitutas, niekada nebuvo pažymėtas jokiame teritorijų planavimo dokumente. Tai, jog kažkas patekimui į savo žemės sklypą naudojosi susiformavusiu jodinėjimo keliuku, nereiškia, kad šis keliukas buvo teisiškai įtvirtintas kaip servitutas ar kelias. Jodinėjimo keliukas yra ieškovo žemės sklypo naudmena, kurią jis naudoja tik savo poreikiams. Teismo sprendimo motyvavimas tuo, kad kelias yra pažymėtas ieškovo žemės sklypo plane ir registrų centro išraše parodo, kad teismas šioje byloje nesigilino ir nesuprato esminių aplinkybių, kas yra žemės ūkio naudmena, o kas teisės aktų tvarka nustatytas kelio servitutas.
  4. Apeliantas taip pat atkreipė dėmesį, jog teismas sprendime net nepasivarginęs patikrinti jų teisingumo, vadovavosi nacionalinės žemės tarnybos atstovo paaiškinimais, kurie prieštarauja byloje esantiems dokumentams. Skirtingai nei nurodė NŽT atstovas, miško keliukas buvo pažymėtinas 2000 m. patvirtintame Kariotiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte. Taip pat nepagrįstas argumentas, jog formuojant ieškovo žemės sklypą nebuvo įmanoma nustatyti servituto, kadangi tai numato Žemės servitutų nustatymo administracinių aktų taisyklių 2 punktas.
  5. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria kaip neįrodyti atmesti ieškovo ieškinio reikalavimai. Pažymi, jog keliuko faktą pagrindžia 2014-08-26 aplinkos ministerijos raštas, kuriame nurodyta, jog atsakovė smėlio sluoksniu užpylė ieškovui priklausančios žemės dalį, kuri buvo išvažinėta transporto priemonėmis. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme 2015 03 02 teismo posėdžio metu (garso įrašas nuo 26 min. iki 27.40 min.) atsakovės atstovas patvirtino, kad ginčo tvora yra pastatyta ieškovo žemės sklype. Tai atitinka LR CPK 187 str. nustatytą faktų pripažinimą. Be to, aplinkybę, kad atsakovės tvora yra pastatyta ieškovo žemės sklype patvirtina ir žemės sklypo planas, kurį byloje pateikė pati atsakovė reikšdama reikalavimą dėl servituto nustatymo. Apelianto nuomone, šių įrodymų pakako ieškinio patenkinimui. Pažymėjo, jog nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra aišku kokia tvora ir kur ji pastatyta, tačiau atsakovui paprašius papildomai pateikti faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, toks prašymas buvo atmestas.
  6. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė G. V. – A. prašė jį atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  7. Nesutiko su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas servitutą nustatė nesant būtinumo. Pažymėjo, jog servituto nustatymas teismo sprendimu siejamas ne su absoliučiu negalėjimu be servituto savininkui naudotis jam priklausančiu daiktu, o su sąlyga, kad nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis ir sąlygomis daikto naudoti pagal paskirtį. Būtent tokios aplinkybės ginčo atveju ir egzistuoja. Atsakovės negalėjimą patekti į savo žemės sklypą ir sodybą esamomis sąlygomis konstatavo Vilniaus apygardos teismas 2016-05-05 nutartimi c.b. Nr. 2A-891-431/2016. Vilniaus apygardos teismas taip pat konstatavo, jog ūkinis miško keliukas, kuriuo į savo sodybą atsakovei siūlė patekti apeliantas, negali užtikrinti patekimo į sodybą visokio tipo transporto priemonėmis, tarp jų specialiųjų tarnybų transporto priemonėmis. Tai reiškia, kad atsakovė neturi galimybės saugiai, t.y. normaliomis sąlygomis, gyventi savo sodyboje, taigi naudotis savo turtu pagal jo paskirtį. Apelianto subjektyvūs pamąstymai, kad 3 m. pločio keliuku priešgaisrinio gelbėjimo tarnybų transporto priemonės vis tik pravažiuotų, kadangi jų plotis yra mažesnis (2,6 m), yra teisiškai nereikšmingi, kadangi patekimui į atsakovės žemės sklypą reikšmingas yra ne tik keliuko plotis, tačiau ir pravažumas, nuolydžiai, posūkiai. Atsakovė pažymi, kad svarbu ir jos pačios galimybės saugiai visais metų laikais patekti į savo sodybą. Atsakovės šeima žiemos metu yra priversta gyventi kitur, kadangi žiemą ūkinis miško keliukas, kuriuo atsakovei į sodybą siūlo važiuoti apeliantas, dažnai tampa nepravažiuojamas, ypač nesaugus, dėl stačių šlaitų ir nuolydžių transporto priemonės slysta nuo kelio. Be to, ūkinis miško keliukas de jure apskritai neegzistuoja, yra praktiškai neeksploatuojamas ir nereikalingas, todėl prižiūrimas minimaliai. Jeigu ūkinis miško keliukas apaugtų augmenija, suirtų ir pan., jo tvarkyti urėdija neleistų, nes be miškotvarkos projekto tą daryti draudžia veiklą saugomose teritorijose reguliuojantys teisės aktai. Galiausiai, urėdijos atstovas pabrėžė, kad invazija į mišką saugomoj teritorijoj yra negalima, o tai reiškia, kad nei platinti keliuką, nei lyginti jo reljefą, nei rekonstruoti jį apskritai negalima.
  8. Apelianto apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, neva ūkinis miško keliukas buvo numatytas patekimui į atsakovės sklypą dar 2000-06-15 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2068-79 patvirtintame Kariotiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, yra neteisingi, nes jame yra pažymėtas tik privažiavimas iki miško, ūkinis miško keliukas žemėtvarkos projekte nepažymėtas.
  9. Atsakovė atkreipė dėmesį, jog prašomas nustatyti servitutas yra faktiškai esančio kelio per ieškovo žemės sklypą ribose. Kelias yra pažymėtas tiek ieškovo žemės sklypo plane (taip pat ir pridėtame prie ieškinio ortofoto plane), tiek abrise, kadastro žemėlapio ištraukoje, kelio naudmenos užfiksuotos ir NTR išraše. Taigi, pirmosios instancijos teismas tik įteisino faktiškai esančią situaciją. Patekimas į atsakovės žemės sklypą per apelianto žemės sklypą buvo nusistovėjusi praktika, kuri nepažeidė apelianto interesų. Tačiau atsakovei to leisti apeliantas tiesiog nebenori. Nustačius servitutą nei faktinė padėtis, nei galimybė vykdyti žemės ūkio veiklą, nepasikeistų. Jokių kitų įrodymų ar argumentų apie žemės sklypo vertės sumažėjimą apeliantas į bylą nepateikė. Taigi, nepagrįstas argumentas, jog atsakovo teisės buvo neproporcingai apribotos. Nacionalinės žemės tarnybos atstovas teismo posėdžio metu akcentavo, kad abrise nežymimi jodinėjimo keliukai, taigi apelianto sklype esantis kelias yra skirtas važiuoti transporto priemonėmis į atsakovės žemės sklypą. Jokių įrodymų, pagrindžiančių teiginius, neva ginčo kelias yra jodinėjimo keliukas, apeliantas nepateikė. Apelianto skunde nurodytas argumentas, neva NŽT atstovo paaiškinimai prieštarauja teisės aktams yra nepagrįstas.
  10. Atsakovė taip pat nesutinka su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi STR 2.06.04:2014 nuostatomis, kadangi teismas, priimdamas sprendimą dėl servituto vietos, privalo atsižvelgti tiek į šalių reikalavimus, tiek ir į įstatymo normą, paaiškinančią, jog servitutui parenkama vieta privalo kiek įmanoma labiau atitikti kelio reikalavimus. Teismas nepriėmė jokio sprendimo įrengti ar rekonstruoti kelią taip, kaip tai numato cituojamas STR, teismas tiesiog palygino siūlomas servituto vietas su šio teisės akto nuostatomis ir servitutą parinko tokiu būdu.
  11. Atsakovė taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl ieškovo pareikšto ieškinio atmetimo. Pažymi, jog teismas sprendime pateikė aiškius argumentus, kodėl atmeta apelianto reikalavimą išardyti kelią ir atstatyti dirvožemio sluoksnį – užpiltas skaldos sluoksnis yra nebeišlikęs, nes apeliantas pats jį suarė. Įrodymų, kad atsakovė sunaikino dirvožemio sluoksnį, byloje nėra. Kelias nebuvo įrenginėjamas, tiesiog esamo kelio vietoje ir ribose buvo užpilta skaldos, tą patvirtina tas pats aplinkos ministerijos raštas, kuriuo remiasi ieškovas. Nacionalinės žemės tarnybos atstovas patvirtino, jog jau formuojant žemės sklypą jame buvo numatytas kelias, o ne jodinėjimo keliukas. Reikalavimas atstatyti jodinėjimo keliuką, kurio niekada nebuvo, taip pat yra neįrodytas ir nepagrįstas, todėl jis atmestas pagrįstai. Vertindama apelianto argumentus dėl tvoros nugriovimo, atsakovė atkreipė dėmesį, jog apeliantas ieškinyje buvo nurodęs, kad tvora yra pastatyta ant jo žemės sklypo ribos negavus sutikimo, todėl turi būti nugriauta, tačiau ieškinyje jis nepateikė argumentų, kodėl tas sutikimas būtų reikalingas. Pažymėjo, jog nagrinėjant bylą iš esmės, o taip pat ir baigiamųjų kalbų metu, apeliantas pakeitė reikalavimo pagrindą – pradėjo aiškinti, neva tvora stovi jo žemės sklype. Pabrėžtina, kad ieškinio apeliantas netikslino, taigi teismas savo iniciatyva neturėjo teisės pakeisti faktinį ieškinio pagrindą. Apelianto teiginys, neva jo žemės sklype esanti atsakovės tvora yra užfiksuota pačios atsakovės pateiktame žemės sklypo plane su prašomo nustatyti servituto koordinatėmis, neatitinka tikrovės. Kaip nepagrįsti atmestini apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nesudarė galimybių pateikti ieškovui įrodymus pagrindžiančius jo ieškinį, kadangi apeliantas prašymą leisti pateikti naujus įrodymus pareiškė jau baigus įrodymų tyrimą, teismas priėmė teisingą sprendimą proceso nebevilkinti ir naujų įrodymų nebeprijunginėti.
  12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija, prašė apeliacinio skundo tenkinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra.
  1. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovo apeliacinio skundo ribose.
  2. Apeliantas prašo skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal LR CPK 321 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, pagal kurias apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu byla nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pažymėtina, jog apeliantas nenurodė priežasčių, dėl kurių apeliacinis skundas nagrinėtinas žodinio proceso tvarka. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, todėl atsižvelgiant į byloje surinktą medžiagą, kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Ieškovo prašyme išdėstytos aplinkybės, kurias jis nurodo galintis paaiškinti teismo posėdžio metu nebuvo minimos apeliaciniame skunde, taip pat jomis nesirėmė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, jog pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas (LR CPK 321 straipsnio 1 dalis).
  3. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl įpareigojimo pašalinti teisės pažeidimus ir tenkintas atsakovės priešinis ieškinys dėl kelio servituto nustatymo.
  4. Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovui nuo 2011 m. gegužės 6 d. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - )), ( - ). Kadastro duomenys nustatyti 2010 m. lapkričio 2 d., Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruota šio sklypo servitutų, tačiau nurodyta, jog kelių plotą žemės sklype sudaro 0,0900 ha. 2013-03-06 pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovė įsigijo žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), su jame esančiais statiniais. Atsakovei priklausantis, šalia ieškovo žemės sklypo esantis, žemės sklypas buvo privatizuotas 1993 m. birželio 30 d. Antstolės B. P. 2014 m. liepos 28 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu buvo užfiksuota, kad per ieškovui priklausantį žemės sklypą yra vykdomi kelio tiesimo darbai, tiesiamas kelias yra aukščiau nei pats sklypas, tai yra dirbtinai pakeltas – užpiltas žvyru, matyti numestas riboženklis, kuris žymėjo ieškovo sklypo ribą. Atsakovei priklausančiame namų valdos žemės sklypo ribų plane yra pažymėtas kelias, vedantis prie sklypo, kuris kerta ir ieškovui priklausantį žemės sklypą. Atsakovė byloje pareikštu priešieškiniu prašo nustatyti servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), ( - ), pažymėtu keliu su tikslu patekti į jai nuosavybės teise priklausančią sodybą, esančią žemės sklype, unikalus Nr. ( - ). Ieškovas nurodo, kad servitutas nėra būtinas, kadangi atsakovė į jai priklausančią sodybą gali patekti važiuojant ūkiniu miško keliuku, einančiu per VĮ Trakų miškų urėdijos patikėjimo teise valdomą valstybinės reikšmės mišką (sklypo unikalus Nr. ( - )) ir prašo įpareigoti atsakovę išardyti neteisėtai įrengtą kelią, atstatyti neteisėtai sunaikinto dirvožemio sluoksnį, riboženklius, jodinėjimo keliuką į buvusią padėtį ir nugriauti neteisėtai pastatytą tvorą.
  5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, šalių argumentus, liudytojų parodymus, konstatavo, kad nustačius kelio servitutą pagal atsakovės pateiktą UAB „Traksalis“ parengtą 2016-11-14 planą, tarnaujantis daiktas bus apribojamas kuo mažiausiu būdu ir tik taip atsakovė saugiai pateks į savo žemės sklypą ir gyvenamąjį namą. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo ieškinio reikalavimus kaip nepagrįstus ir neįrodytus.
  6. Apeliantas kvestionuoja skundžiamą sprendimą apeliacinį skundą iš esmės grįsdamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas kelio servitutą neproporcingai patenkino atsakovės interesus, ieškovo interesų sąskaita, kadangi servituto nustatymą grindė ne neišvengiama būtinybe, o atsakovės naudingumo ir patogumo prioritetu. Apelianto nuomone, byloje surinkta įrodymų visuma patvirtina, kad miško keliukas yra tinkamas transporto priemonėms, įskaitant ir gelbėjimo tarnybas, patekti į atsakovės žemės sklypą ir atsakovė gali juo naudotis.
  7. Pažymėtina, jog servituto teisė pasižymi savininko (tarnaujančiojo daikto) nuosavybės teisės suvaržymais siekiant įgyvendinti viešpataujančiojo daikto savininko nuosavybės teisę. Nuosavybės teisė jokiais atvejais neturi būti varžoma nepagrįstai, tam būtinas objektyvus pagrindas. Dėl to ir daikto apsunkinimas servitutu pateisinamas tik esant svarbioms priežastims (kai yra objektyviai būtinas). Kasacinio teismo praktika dėl servitutų nustatymo išplėtota ir nuosekli (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. K. v. J. J., bylos Nr. 3K-3-210/2012; 2012 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M., Z. M. v. A. N. ir V. N., bylos Nr. 3K-3-433/2012; 2014 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. L. v. P. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-259/2014; kt.). Joje pažymima, kad teismas pirmiausia turi įsitikinti, kad servitutas yra būtinas viešpataujančiajam daiktui naudoti. Tam teismas turi įvertinti, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis tinkamai naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį, ar daikto savininkas, siekdamas įgyti servituto teisę į kito asmens nekilnojamąjį turtą, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad galėtų savo daiktu tinkamai naudotis, neapribodamas kito asmens nuosavybės teisių ir interesų. Servituto būtinybei pagrįsti nereikšmingas jo naudingumas ar patogumas viešpataujančiojo daikto savininkui – esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę.
  8. Taigi, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, teismas spręsdamas servituto nustatymo klausimą turi įvertinti ar servitutas yra objektyviai būtinas ir nėra būdų įgyvendinti nuosavybės teisę neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Tačiau visų pirma atkreiptinas apelianto dėmesys, jog Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, teismo sprendimo motyvuose konstatavo servituto nustatymo būtinybę šiuo atveju, nurodydamas, kad atsakovė neturi objektyvios galimybės patekti į savo sklypą kitaip, kaip tik naudodamasi servitutu per tarnaujantįjį daiktą (tiek važiuodama ūkiniu miško keliuku, tiek norėdama patekti į savo žemės sklypą tiesiai iš Pakrantės gatvės), kadangi VĮ „Trakų miškų urėdija“ patikėjimo teise valdomas kelias neprieina prie pat atsakovės žemės sklypo, tačiau veda prie ieškovui priklausančio žemės sklypo.
  9. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad miško keliuku, kuriuo atsakovas siūlo naudotis atsakovei, nėra galimybės pravažiuoti visomis transporto priemonėmis. Nors apeliantas, selektyviai vertindamas byloje esančius įrodymus apeliaciniame skunde įrodinėja, kad miško keliukas yra tinkamas naudoti, tačiau pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir byloje pateiktų įrodymų visuma suponuoja priešingas išvadas. Skirtingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai“ nuostatas. Kolegijos vertinimu, nors byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl kelio tiesimo ar rekonstravimo, tačiau šiuo atveju ieškovui nepateikus tai pagrindžiančių įrodymų bei teigiant, kad be servituto nustatymo yra kitas tinkamas būdas atsakovės nuosavybės naudojimo būdas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi teisės aktu, kuris nustato vietinės reikšmės keliui keliamus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą taip pat pagrįstai atsižvelgė į Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Trakų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pateiktą informaciją, jog gaisrų gesinimo ir gelbėjimo automobiliai į atsakovei priklausantį žemės sklypą atlikti gelbėjimo darbų vyktų Pakrantės gatve. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog šiuo atveju svarbu ne tai, kad egzistuoja techninė galimybė (pagal kelio ir transporto priemonės plotį) transporto priemonei patekti prie atsakovės sodybos, tačiau ir kelio būklė, pravažumas ir kitos sąlygos, kadangi gaisro ar kito nelaimingo atsitikimo atveju yra svarbu, kad specialiosios tarnybos galėtų operatyviai patekti prie atsakovei priklausančio sklypo per ūkinį miško kelią. Taigi, atmestini kaip deklaratyvūs ir nepaneigiantys pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių apeliacinio skundo argumentai susiję su tarnybų naudojamų transporto priemonių išmatavimais. Nors apeliantas įrodinėja, kad išvažiuojamojo teismo posėdžio, kuri vyko žiemos metu nebuvo jokių problemų patekti į atsakovės žemės sklypą, tačiau kolegija atkreipia dėmesį, jog oro sąlygos nėra pastovios ir yra kintantis dalykas. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, jog remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1250 patvirtintame bendros miško kelių priežiūros ir taisymo visų nuosavybės formų miškuose apraše numatyta, jog vadovaujantis aprašu prižiūrimi ir taisomi (remontuojami) į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruotus miško žemės sklypus patenkantys miško keliai, kurie pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymą priskiriami vietinės reikšmės vidaus keliams. Šiuo atveju kaip teismo posėdžio metu nurodė Trakų miškų urėdijos atstovas, ginčo miško kelias nėra pavaizduotas miško žemės sklypo ir nuosavybės plane. Kelias yra prižiūrimas tik pagal miško administravimo poreikį, dėmesys šiam keliui yra minimalus.
  10. Taigi, kolegijos vertinimu, byloje esanti įrodymų visuma patvirtina, jog miško keliukas tokios būklės, kokios yra bylos nagrinėjimo metu, neužtikrina atsakovės tinkamo naudojimosi nuosavybe. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad servituto būtinybei pagrįsti nereikšmingas jo naudingumas ar patogumas – esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę; toks apribojimas turi sukelti kuo mažesnius nepatogumus tarnaujančiojo (to, kurį apriboja) daikto savininkui (CK 4.111 straipsnio 1 dalis, 4.113 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. P. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-259/2014). Taigi, konstatavimui, jog servitutas nėra būtinas ar servituto vietos parinkimui, nepakanka fakto, kad egzistuoja tam tikras alternatyvus būdas atsakovei naudotis jai priklausančia nuosavybės teise. Kolegijos vertinimu, tas alternatyvus būdas turi būti užtikrinantis galimybę nuosavybe naudotis tinkamai. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog šiuo atveju byloje aktualus klausimas ar yra galimybė atsakovei pritaikyti miško keliuką, jog jis būtų tinkamas naudojimui ir atitiktų bent minimalius keliui keliamus reikalavimus. Būtent šias aplinkybes aiškintis ir buvo grąžinta byla pirmosios instancijos teismui Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi. Bylą nagrinėjant iš naujo nustatyta, kad VĮ Trakų miškų urėdija prieštarauja miško kelio platinimui, jo reljefo ar esamos kelio trasos keitimui bei šalia augančių žalių medžių kirtimui. Todėl remiantis byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų visuma konstatuotina, jog nenustačius atsakovės prašomo servituto, ji neturi kitos galimybės tinkamai naudotis jai priklausančia nuosavybe. Taigi, kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas servituto vietą parinko remdamasis tik atsakovės naudingumo ir patogumo prioritetu.
  11. Taip pat atkreiptinas apelianto dėmesys, jog Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartimi pažymėta, jog ieškovas nurodydamas, kad atsakovė gali naudotis miško keliuku ir jis sutiktų, kad atsakovė iš miško keliuko į savo sklypą patektų per atsakovui priklausančio sklypo dalį nepateikė įrodymų, jog galima įrengti servitutinį kelią jo nurodomoje vietoje pagal teisės aktų reikalavimus, nepateikė nei minimalių jų schemų, projektų, skaičiavimų ar pan. Gražinus bylą naujam nagrinėjimui ieškovas nesiėmė papildomų priemonių savo pozicijai įrodyti. Tuo tarpu atsakovė prašydama nustatyti servitutą, nurodė šį prašymą pagrindžiančias aplinkybes, pateikė servitutinio kelio planą ir kitus įrodymus. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo parinkta servituto vieta yra objektyviai pagrįsta ir labiausiai atitinkanti tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyros principą.
  12. Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tuo pagrindu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo ieškinio reikalavimus įpareigoti atsakovę išardyti neteisėtai įrengtą kelią, atstatyti neteisėtai sunaikinto dirvožemio sluoksnį, riboženklius, jodinėjimo keliuką į buvusią padėtį ir nugriauti neteisėtai pastatytą tvorą.
  13. Pažymėtina, jog įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-110/2013; 2014 m. liepos 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Manfula“ v. UAB „Ekoresursai“, bylos Nr. 3K-3-372/2014). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
  14. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškovo ieškinio reikalavimus, konstatavo, kad ieškovas jų nepagrindė įrodymais. Tuo tarpu apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu šioje dalyje, vertindamas pirmosios instancijos teismo argumentus, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę ir argumentus, deklaratyviai teigdamas, jog jo nuomone, byloje esantys įrodymai pakankami ieškinio tenkinimui. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi ieškovas, nesudaro teisinio pagrindo teigti, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ar kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
  15. Kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde ieškovo nurodomas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2014-08-26 raštas bei antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatyto fakto, kad kelias kurį prašo išardyti ieškovas, yra suartas paties ieškovo, todėl tokio ieškinio reikalavimo nėra galimybės tenkinti. Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ieškovo reikalavimui dėl tvoros nugriovimo patenkinti byloje taip pat nėra pakankamai įrodymų. Apeliaciniame skunde apelianto nurodoma aplinkybė, kad atsakovė pripažino tvoros egzistavimo faktą, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kurie yra būtini sprendimui dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo priimti, t.y. neaišku, kur konkrečiai tvora pastatyta, koks pastatytos tvoros ilgis, ieškovui nesilaikant nuoseklios pozicijos byloje taip pat nėra aišku ar tvora yra atsakovės teritorijoje ar yra ant ieškovo sklypo ribos, ar pastatyta ieškovo žemės sklype, ar buvo reikalingas atsakovės sutikimas tvorai statyti. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. liepos 2 d. sprendime konstatavo, jog ieškovas nepagrindė reikalavimo įpareigoti atsakovę nugriauti tvorą, ieškovas sprendimo šioje dalyje neskundė, o Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 27 d. nutartimi minėtą sprendimą iš esmės panaikino dėl neištirtų aplinkybių, susijusių su servituto nustatymu. Tačiau bylą nagrinėjant iš naujo, ieškovas nesiėmė savalaikių ir papildomų įrodinėjimo priemonių ieškinio reikalavimams pagrįsti. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas atmetė prieš pat baigiamąsias kalbas pateiktą ieškovo prašymą leisti papildomai pateikti faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, patvirtina, jog ieškovas netinkamai įgyvendino įrodinėjimo pareigą. Pažymėtina, jog minėtas įrodymas nebuvo pateiktas ir kartu su apeliaciniu skundu. Kolegija pažymi, jog šiuo atveju teismas priimdamas sprendimą įpareigojanti asmenis atlikti tam tikrus veiksmus sprendimo rezoliucinę dalį turi suformuluoti aiškiai ir nedviprasmiškai, kad toks sprendimas galėtų būti realiai įvykdomas. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pagal ieškovo reikalavimus ir pateiktus įrodymus, kurie nėra pakankami teismo įsitikinimui suformuoti apie ieškovo nurodomų faktų egzistavimą, ieškinys pagrįstai atmestas kaip neįrodytas.
  16. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

4Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).
  2. Atsakovei iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikus jos patirtų teisinės pagalbos išlaidas pagrindžiančių dokumentų, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

5Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija,

Nutarė

6Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai