Byla e2A-810-180/2016
Dėl skolos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono,

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1185-160/2016 pagal ieškovės akcinės bendrovės SEB banko ieškinį atsakovei D. K., dalyvaujant trečiajam asmeniui M. P. P. (M. P. P.), dėl skolos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė AB SEB bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės D. K., trečiojo asmens M. P. P. solidariosios bendraskolės, 49 675,81 Eur skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 962 Eur žyminį mokestį.
  2. Ieškovė nurodė: AB SEB bankas ir M. P. P. 2006 m. spalio 23 d. sudarė kredito sutartį Nr. 1450618014093-B8 (toliau – Kredito sutartis), pagal kurią bankas suteikė 172 463 Eur kreditą, skirtą gyvenamajam būstui pirkti. Kredito sutarties specialiosios dalies 5.2. punkte šalys susitarė, kad kredito grąžinimo data yra 2031 m. spalio 22 d. Kredito sutarties pabaigoje kaip antroji kredito gavėja pasirašė ir atsakovė D. K.. Pagal hipotekos lakštą Nr. 01/1/2006/0026035 AB SEB bankui buvo įkeistas butas (unikalus Nr. ( - )), esantis ( - ), priklausantis M. P. P. ir D. K.. Skolininkai savo prievolės nevykdė, dėl to, remdamasi Kredito sutarties bendrosios dalies 5.2. punktu, 2014 m. vasario 22 d. kredito sutartis buvo nutraukta ir inicijuotas priverstinis skolos išieškojimas iš įkeisto turto.
  3. Įkeistas turtas buvo parduotas iš antrųjų varžytynių už 112 400 Eur. Likusi skola pagal Kredito sutartį sudarė: 40 378,26 Eur kredito, 7813,91 Eur palūkanų, 1 483,64 Eur delspinigių, iš viso 49 675,81 Eur. Kadangi vienas iš skolininkų – M. P. P. prievolės nevykdo, kreditorius pasinaudoja teise reikalauti iš solidariųjų bendraskolių bendrai įvykdyti prievolę (jos neįvykdytą dalį). Ieškovės teigimu, Kredito sutartį pasirašė ir antrasis kredito gavėjas – atsakovė, kreditas buvo suteiktas šeimos poreikiams tenkinti – gyvenamajam būstui pirkti; kredito gavėjai buvo sudarę santuoką, augino bendrą vaiką, todėl laikytina, kad pagal prievoles, kylančias iš Kredito sutarties atsakovė ir trečiasis asmuo turi atsakyti solidariai.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 5 d. sprendimu priteisė iš D. K. (solidariai su M. P. P.) AB SEB bankui 49 675,81 Eur ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo ieškinio teisme priėmimo dienos (2015-08-18) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ir 1 262,86 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas nustatė, kad nors ginčo Kredito sutartyje buvo nurodytas kredito gavėjas M. P. P., tačiau Kredito sutartį kaip kredito gavėja pasirašė ir atsakovė D. K., kuri paraiškoje dėl kredito gavimo patvirtino turinti nuosavybės teisę į ½ dalį buto su kitu bendraturčiu, patvirtino bendrų šeimos pajamų dydį, iš kurių galėtų būti grąžintas kreditas. Kreditas buvo suteiktas butui, esančiam ( - ), pirkti. Sudarius šią sutartį, atsakovė ir trečiasis asmuo M. P. P. paminėtą butą nusipirko ir tarpusavio susitarimu nustatė turintys į butą po ½ dalį nuosavybės teisių. 2013 m. kovo 7 d. atsakovė prašė, kad ieškovė pagal Kredito sutartį suteiktą ½ paskolos trečiajam asmeniui M. P. P. perrašytų jai, nes bet kuriuo atveju tik ji moka visą paskolą.
  3. Įvertinęs paminėtas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad M. P. P. ir atsakovė, siekdami gauti kreditą būstui pirkti, veikė bendrai, todėl, remdamasis CK 6.6 straipsnio 4 dalimi, sprendė, kad ieškovė turi teisę reikalauti skolos iš solidarios skolininkės – atsakovės.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8

  1. Atsakovė D. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas ir prijungti prie bylos jos atsiskaitomosios sąskaitos išrašą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Kredito sutartis buvo sudaryta tik tarp ieškovės ir trečiojo asmens M. P. P.. Ji (atsakovė) nebuvo sutarties šalis, nederino jos sąlygų, o Kredito sutartį pasirašė tik kaip ½ buto, įkeičiamo bankui už suteikiamą kreditą, savininkė. Kadangi atsakovė nebuvo kredito gavėja, tai ji negavo iš banko jokių pinigų. ½ buto, esančio ( - ), ji (atsakovė) pirko iš savo asmeninių lėšų. Tai, kad asmeninių lėšų turėjo, įrodo su apeliaciniu skundu pateiktas banko sąskaitos išrašas. Iš hipotekos sandorio jai (atsakovei), kaip ½ buto įkaito davėjai, kilo prievolė atsakyti bankui už skolininko M. P. P. neįvykdytą prievolę jai priklausančio ir bankui įkeisto turto vertės ribose.
    2. Pirmos instancijos teismas neįvertino ieškovės veiksmų, išieškant skolą pagal Kredito sutartį ir sprendime dėl jų visiškai nepasisakė. Banko veiksmai po Kredito sutarties nutraukimo akivaizdžiai įrodo, kad pats bankas nelaikė atsakovės bendraskole, nes: 1) 2015 m. liepos 17 d. raštu Nr. 01.01.03-15170 prašė po varžytinių likusios skolos išieškojimą tęsti tik iš skolininko M. P. P.; 2) 2015 m. liepos 21 d. AB SEB banko pažymoje nurodyta, kad M. P. P. yra skolingas 40 378,26 Eur kredito, 7 813,91 Eur palūkanų ir 1 483,64 Eur delspinigių, t. y. būtent tiek, kiek ieškiniu prašoma priteisti iš jos (atsakovės); 3) 2014 m. birželio 3 d. vykdomajame įraše, notarinio registro Nr. DJ-4355, nurodyta išieškoti skolą iš skolininko M. P. P. bei iš su skolininku subsidiariai atsakingos įkeisto turto savininkės D. K..
    3. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmos instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo dėl solidariosios skolininkų atsakomybės prezumpcijos suformuotos praktikos. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad viena iš įstatyme nustatytų CK 6.6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad solidarioji skolininkų atsakomybė nepreziumuojama, išimčių įtvirtinta CK 3.109 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamu atveju nenustačius jos (atsakovės) ir trečiojo asmens M. P. P. bendrų neteisėtų veiksmų prieš ieškovę ir tokiais veiksmais bankui padarytos žalos fakto, papildoma išimtis dėl solidariosios atsakomybės prezumpcijos galėjo būti taikoma tik pagal CK 3.109 straipsnio 2 dalį, tačiau tam teismas turėjo nustatyti, kad Kredito sutarties sudarymo metu atsakovė ir trečiasis asmuo M. P. P. K. buvo sutuoktiniai, bet santuoka buvo sudaryta tik 2007 m. birželio 22 d.
    4. Pirmos instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neištyrė Kredito sutarties sudarymo ir kredito suteikimo fakto aplinkybių, dėl didžiosios dalies jos (apeliantės) teisinių argumentų iš viso nepasisakė ir jų neanalizavo, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reguliuojančias skolininkų solidariosios prievolės institutą, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.
  2. Ieškovė – AB SEB bankas, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį (skundą) atmesti, o pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Su atsiliepimu pateikia 2006 m. spalio 23 d. buto, esančio ( - ), pirkimo – pardavimo sutartį. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
    1. Pirmos instancijos teismas ištyrė visumą bylos aplinkybių bei tinkamai taikė ir aiškinio materialinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
    2. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantės su trečiojo asmens atsakomybė yra solidari, nes, siekdami gauti paskolą, jie abu aktyviai veikė. Be to, Kredito sutartį abu pasirašė kaip kredito gavėjai (Kredito sutarties 12 punktas). Apeliantė teiginio, kad ½ dalį buto, esančio ( - ), pirko iš savo asmeninių lėšų, nepagrindė. Kadangi Kredito sutartį apeliantė su trečiuoju asmeniu sudarė kartu, tai ir už prievoles, kylančios iš Kredito sutarties, jie turi atsakyti solidariai. Pagal CK 6.6 straipsnio 4 dalį, jei skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų atskirai.
  3. Trečiojo asmens M. P. P. kuratorius advokatas G. U. atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko ieškovės poziciją. Pateikė esminius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
    1. Pirmos instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylą, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių vertinimu, priėmė teisėtą sprendimą.
    2. Kredito sutartyje apeliantė pasirašė kaip kredito gavėja. Visa paskolos suma buvo perduota paskolos gavėjams Kredito sutartyje numatytu būdu, o paskolos gavėjai gautą paskolą panaudojo pagal tikslinę jos paskirtį – įsigijo butą. Pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį, jei skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų atskirai. Ieškovei pareikalavus įvykdyti prievolę iš skolininko M. P. P. ir šiam prievolės tinkamai neįvykdžius, buvo parduotas iš varžytinių atsakovei ir trečiajam asmeniui priklausantis nekilnojamasis turtas. Sumos, gautos už parduotą turtą, neužtekus padengti paskolą, ieškovė turi teisę prašyti priteisti skolą iš solidariosios skolininkės D. K..

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10Apeliacinis skundas netenkinamas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nei absoliučių, nei kitokių civilinio proceso bei materialiosios teisės normų pažeidimų, dėl kurių skundžiamą teismo sprendimą reikėtų panaikinti ar pakeisti, nėra.

11Dėl naujų rašytinių įrodymų

  1. Su apeliaciniu skundu buvo pateikta atsakovės atsiskaitomosios sąskaitos išrašo kopija, kuri, apeliantės teigimu, patvirtina, kad buto, esančio ( - ), įsigijimo metu ji turėjo pakankamai lėšų, kad galėtų atsiskaityti už ½ ketinamo įsigyti nekilnojamojo turto. Taip pat su atsiliepimu į apeliacinį skundą naują rašytinį įrodymą – 2006 m. spalio 23 d. buto pirkimo – pardavimo sutartį, pateikė ieškovė AB SEB bankas.
  2. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti, ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
  3. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu pirmos instancijos teisme metu jokių įrodymų, pagrindžiančių tai, kad ji turėjo asmeninių lėšų neteikė, nors tam turėjo visas galimybes. Sprendžiama, kad rašytinių įrodymų, susijusių su jos turtine padėtimi, pateikimas tik su apeliaciniu skundu yra akivaizdžiai pavėluotas. Reikšminga ir tai, kad nurodomu argumentu, jog ji (atsakovė) ½ dalį buto, esančio ( - ), įsigijo už savo asmenines lėšas, savo pozicijos negrindė pirmosios instancijos teisme, o apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmos instancijos teisme (CPK 302 str. 2 d.). Apeliantės pateiktą papildomą rašytinį įrodymą (banko sąskaitą) priimti ir vertinti atsisakoma.
  4. Ieškovės pateikta 2006 m. spalio 23 d. pirkimo – pardavimo sutartis byloje jau yra (elektroninės bylos t. 1, b.l. 138-142). Rašytinį įrodymą, kaip perteklinį, atsisakytina priimti.

12Dėl faktinių bylos aplinkybių

  1. Byloje nustatyta, kad nors AB SEB bankas 2006 m. spalio 23 d. sudarė Kredito sutartį Nr. 1450618014093-B8 su M. P. P., pagal kurią bankas suteikė 172 463 Eur kreditą, skirtą gyvenamajam būstui, esančiam ( - ), pirkti, tačiau šią sutartį pasirašė ir apeliantė kaip antroji kredito gavėja, užtikrinant kredito grąžinimą bendro turto hipoteka – Hipotekos lakštu Nr. 01/1/2006/0026035 įkeičiant butą, esantį ( - ), unikalus Nr. ( - ). Ieškovė atsakovę D. K. pripažįsta kaip trečiojo asmens M. P. P. solidarią bendraskolę, privalančią grąžinti likusią skolą.

13Dėl atsakovės apeliacinio skundo

  1. Pirmos instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino solidarią civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad M. P. P. ir atsakovė, siekdami gauti kreditą būstui pirkti, veikė bendrai, sutartį pasirašė abu, kreditą gavo ir jį panaudojo bendram tikslui – įsigijo butą. Apeliantei pagrįstai pripažintas solidarios skolininkės statusas (CK 6.6 str. 1, 3 d.) ir pagal CK 6.6 straipsnio 4 dalį ieškovė turi teisę skolos solidariai reikalauti ir iš atsakovės.
  2. CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jei prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Nagrinėjamoje byloje aktuali solidarioji atsakomybė jungtinės veiklos kontekste, todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl šio solidariosios atsakomybės prezumpcijos atvejo.
  3. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 str. 1 d.). Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2013).
  4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016).
  5. Taigi jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Pagal nurodytą teismų praktiką tai atitinka jungtinės veiklos sutartį. Pagal jos nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).
  6. Atsakovė nuosekliai laikosi pozicijos, kad ji nebuvo kredito gavėja pagal ginčo Kredito sutartį, tačiau ši apeliantės pozicija į bylą pateiktų rašytinių įrodymų visete vertintina kaip nepagrįsta (CPK 185 str.).
  7. Paminėta (nutarties 16 p.), kad kredito gavėjai M. P. P. ir atsakovė D. K.: paraišką kreditui gauti teikė abu (M. P. P. ir atsakovė), nurodydami bendras savo pajamas, iš kurių galėtų būti grąžintas kreditas, ir turimą nekilnojamąjį turtą. Kredito sutartį pasirašė taip pat abu. Suteiktas kreditas buvo tikslinis – gyvenamajam būstui, esančiam ( - ), pirkti (Kredito sutarties 2 p.), kurį atsakovė ir trečiasis asmuo įsigijo lygiomis dalimis. Nors kredito gavėjai tuo metu dar nebuvo sudarę santuokos, tačiau jų veiksmuose esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kooperavo turtinius išteklius (įnašus); įsipareigojo naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; turėjo bendrą tikslą ir interesą – siekti tam tikro tikslo – įsigyti gyvenamąjį būstą, bendrai gyventi. Be to, buvus atsakovės ir trečiojo asmens veiklos bendrumui ir bendram tikslui, įrodo ( - ) sudaryta santuoka ir ( - ) bendro vaiko gimimas.
  8. Nors apeliantė teigia, kad paskolą pagal Kredito sutartį gavo ir už paskolos mokėjimą buvo atsakingas tik trečiasis asmuo M. P. P., tačiau šį teiginį paneigia į bylą pateikti rašytiniai įrodymai: atsakovės prašymas įmokas pagal Kredito sutartį nuskaityti iš jos sąskaitos; prašymas ½ trečiajam asmeniui M. P. P. priklausančios ginčo paskolos dalį perrašyti jai (atsakovei), nes tik ji viena moka paskolą; prašymas Kredito sutartyje nustatytas fiksuotas palūkanas pakeisti į kintamąsias 1,6 proc., taikant 12 mėnesių VILIBOR. Vien ta aplinkybė, kad ginčo paskola buvo pervesta į trečiojo asmens sąskaitą, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad kredito gavėjas yra tik M. P. P..
  9. Aplinkybė, kad 2014 m. birželio 3 d. Vilniaus miesto 15-ojo notarų biuro vykdomajame įraše (notarinio registro Nr. DJ-4355), išduotame vadovaujantis Hipotekos lakštu Nr. 01/1/2006/0026035 bei Kredito sutartimi, kurios dalyje „Kredito gavėjas (gavėjai)“ kredito gavėju įvardintas tik M. P. P., nors Kredito sutartis pasirašyta ir atsakovės D. K. ir trečiojo asmens M. P. P., yra nurodyta, kad skola išieškoma iš skolininko M. P. P., vertinant ją visų į bylą pateiktų rašytinių įrodymų kontekste, nepaneigia pirmos instancijos teismo išvadų dėl prievolės pagal Kredito sutartį solidarumo.
  10. Remiantis CK 6.6 straipsnio 4 dalimi, jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Taigi esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2011; 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).
  11. Kredito gavėjų prievolės pagal Kredito sutartį yra solidarios, todėl bankas turi teisę reikalauti, kad prievoles įvykdytų tiek visi ar keli kredito gavėjai bendra, tiek bet kuris iš jų skyrium. Tai įvirtinta ir Kredito sutartyje (Bendrosios dalies 2.1 p.), kadangi atsakovė ir trečiasis asmuo M. P. P. yra solidarieji skolininkai, ieškovas pagal CK 6.6 straipsnio 4 dalies nuostatas turi teisę reikalauti, kad likusią prievolės pagal Kredito sutartį dalį įvykdytų atsakovė.
  12. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai įvertino įrodymus: neištyrė faktinių aplinkybių, susijusių su Kredito sutarties sudarymu ir kredito suteikimu, visiškai nepasisakė dėl didžiosios dalies atsakovės teisinių argumentų.
  13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų, taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158-695/2015 ir kt.).
  14. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015 ir kt.).
  15. Nors apeliantė teigia, kad pirmos instancijos teismas nevertino jos į bylą pateiktų įrodymų, o rėmėsi išimtinai tik ieškovės pateiktais įrodymais, konkrečiai nenurodo, kurie nagrinėjamam ginčui reikšmingi įrodymai buvo neįvertinti, kuo jie reikšmingi, kokias faktines aplinkybes paneigs ar patvirtins. Teismo procesiniame sprendime neturi būti pasisakoma dėl absoliučiai kiekvieno byloje esančio rašytinio įrodymo, o glausta forma nurodomi ir teisiškai įvertinami tie, kuriais grindžiamas teismo priimamas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2012). Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis, nereiškia, kad šios išvados neteisingos.
  16. Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimų į skundą argumentus atsakyta. Keisti ar naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 263 str. 1 d.).

14Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).
  2. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, iš ieškovės valstybei priteistina Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutartimi atidėta už apeliacinį skundą mokėtina 761,50 Eur žyminio mokesčio dalis.
  3. Byloje yra duomenys, kad ieškovė – AB SEB bankas, už kuratoriaus paslaugas apeliacinės instancijos teisme yra sumokėjusi trečiojo asmens M. P. P. kuratoriui advokatui G. U. 250 Eur, kurie vertintini kaip išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 88 str. 1 d. 5 p.), ir priteistini iš atsakovės. Duomenų apie kitas ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nėra.

15Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

16Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17Priteisti iš atsakovės D. K. (a. k. ( - ) ieškovei – AB SEB bankui (j. a. k. 112021238), 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

18Priteisti iš atsakovės D. K. (a. k. ( - ) valstybei (sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai) 761,50 Eur (septynis šimtus šešiasdešimt vieną eurą penkiasdešimt euro centų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Proceso dalyviai
Ryšiai