Byla e3K-3-96-611/2018
Dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – R. M

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Protingi sprendimai“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Protingi sprendimai“ ieškinį atsakovui E. M. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – R. M.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendrovės vadovo atsakomybę už fiduciarinių pareigų pažeidimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnis), ir proceso teisės normų, reglamentuojančių absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindus, aiškinimo bei taikymo.
  2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 60 472,78 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų metines kompensuojamąsias palūkanas (2891,09 Eur), skaičiuojamas nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki 2013 m. spalio 25 d., 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Ieškovė nurodė, kad atsakovas nuo 2003 m. rugsėjo 19 d. iki 2012 m. lapkričio 9 d. ėjo UAB „Protingi sprendimai“ direktoriaus pareigas, taip pat nuo 2011 m. lapkričio 25 d. iki 2013 m. sausio 29 d. buvo valdybos narys. Naujajam UAB „Protingi sprendimai“ vadovui S. S. kilus įtarimų, jog bendrovė nėra pateikusi sąskaitų už atliktus darbus klientams, buvo atliktas vidinis buvusio bendrovės vadovo E. M. veiklos auditas, jo metu buvo nustatyta, jog atsakovas netinkamai vykdė savo, kaip UAB „Protingi sprendimai“ direktoriaus bei valdybos nario, pareigas. Bendrovės elektroninio pašto dėžutėse rasti atsakovo ir bendrovės klientų laiškai. Šie laiškai buvo siunčiami ir gaunami, naudojantis atsakovo darbo funkcijoms skirtu elektroniniu paštu. Ieškovės teigimu, šis susirašinėjimas patvirtina, jog atsakovas slapta veikė kaip individualią veiklą vykdantis asmuo, užsiėmė analogiška kaip ieškovės veikla, todėl nebuvo lojalus bendrovei. Už bendrovės atliktus darbus atsakovas išrašydavo sąskaitas sau asmeniškai arba kitų įmonių vardu, taip pasisavindamas UAB „Protingi sprendimai“ priklausančias lėšas ir padarydamas didelę žalą ieškovei. Už UAB „Protingi sprendimai“ atliktus darbus pagal slaptą susitarimą tarp atsakovo ir UAB „Estina“ sąskaitas klientams išrašė ne UAB „Protingi sprendimai“, o UAB „Estina“. Be to, atsakovas, būdamas UAB „Protingi sprendimai“ direktorius, neišrašė sąskaitų klientams už darbus, kuriuos atliko UAB „Protingi sprendimai“ darbuotojai, neperdavė apskaityto turto naujajam bendrovės direktoriui.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies; priteisė ieškovei iš atsakovo 16 708,18 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. lapkričio 4 d. iki sprendimo visiško įvykdymo bei 376 Eur žyminio mokesčio; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas taip pat nurodė, kad, sprendimui įsiteisėjus, iki 17 084,18 Eur sumažinamas atsakovo turtui Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi pritaikytas areštas.
  2. Teismas nurodė, kad neturi teisinio pagrindo abejoti 2015 m. gruodžio 8 d. bei 2016 m. balandžio 18 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktų išvadomis, nes šios išvados yra nuoseklios ir logiškos, pagrįstos tiriamąja bei aprašomąja ekspertizės akto medžiaga. Teismas atmetė ieškinio reikalavimų dalį dėl 1427,83 Eur (4930 Lt) atsakovo neperduoto įmonės turto kaip nepagrįstą, nes ekspertiniam tyrimui nebuvo pateikti UAB „Protingi sprendimai“ turto, balansinių sąskaitų perdavimo–priėmimo aktas ar inventorizacijos aprašas atsakovo atleidimo iš darbo dieną bei anksčiau atliktos inventorizacijos aprašas ir ekspertai neturėjo galimybės nustatyti, kokio į buhalterinę apskaitą įtraukto turto ir už kokią sumą atsakovas neperdavė ieškovei.
  3. Teismas įvertino tai, kad UAB „Protingi sprendimai“ ir atsakovas 2010–2012 metais buvo konkurentai toje pačioje rinkos dalyje dėl reklamos, leidybos, spausdinimo ir su tuo susijusių paslaugų, kad atsakovas, būdamas UAB „Protingi sprendimai“ vadovas, žinodamas visą ieškovės komercinę veiklą, vykdė individualią veiklą ir gavo pajamų iš įmonių, kurios buvo ir ieškovės klientės, todėl pripažino atsakovo gautą 16 708,18 Eur (57 690 Lt) pajamų (be PVM) sumą ieškovės nuostoliais. Teismas sprendė, kad atsakovas yra atsakingas dėl nesąžiningos konkurencijos ieškovės atžvilgiu. Teismo nuomone, tai, kad nebuvo sudaryto tarp šalių susitarimo dėl nekonkuravimo, nesudaro teisinio pagrindo atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės, nes byloje nėra duomenų, paneigiančių atsakovo atliktus nesąžiningos konkurencijos veiksmus.
  4. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. gegužės 30 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinys, panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė visiškai, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, panaikino atsakovo turtui pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
  5. Kolegija nustatė, kad atsakovas nuo 2003 m. rugsėjo 19 d. iki 2012 m. lapkričio 9 d. ėjo UAB „Protingi sprendimai“ direktoriaus pareigas, taip pat nuo 2011 m. lapkričio 25 d. iki 2013 m. sausio 29 d. buvo valdybos narys. Atsakovas, būdamas UAB „Protingi sprendimai“ vadovas, 2010–2012 metais vykdė veiklą pagal verslo liudijimus (taikomosios dailės ir vaizduojamojo meno dirbinių gamybos veiklą), nuo 2012 m. birželio 21 d. – individualią veiklą pagal pažymą (specializuota projektavimo veikla, fotografavimo veikla, kompiuterių programavimo veikla). Kolegija taip pat nustatė, kad ieškovė neturėjo patvirtinto komercinių paslapčių sąrašo, nesudarinėjo sutarčių dėl nekonkuravimo nei su atsakovu, nei su kitais darbuotojais.
  6. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados yra padarytos tinkamai neįvertinus visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Vien faktas, kad atsakovas vykdė veiklą, kuri pagal formaliuosius požymius galėtų būti vertinama kaip konkuruojanti su įmonės veikla, savaime nereiškia nesąžiningos konkurencijos veiksmų. Kolegijos nuomone, ieškovės klientų sąrašas nelaikytinas komercine paslaptimi, kadangi ieškovė nesiėmė jokių priemonių šiai informacijai apsaugoti. Nepakanka konstatuoti darbdavio ir darbuotojo veikimo tapačioje rinkos dalyje fakto kaip neteisėtų veiksmų Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo prasme – turi būti įrodyta, kad tokia veikla buvo nesąžininga, t. y. kad darbuotojas (net jeigu jis yra įmonės vadovas) buvo įsipareigojęs neveikti tame pačiame rinkos segmente ar kad jis nesąžiningai pasinaudojo kito subjekto (šiuo atveju – darbdavės) komercine paslaptimi. Ieškovė turėjo pareigą informuoti savo darbuotojus, jog tam tikra informacija laikytina komercine paslaptimi, tačiau nesiėmė jokių veiksmų šiam reikalavimui įvykdyti. Taip pat ieškovė nebuvo sudariusi nekonkuravimo susitarimų su savo darbuotojais.
  7. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas buvo vienas iš įmonės steigėjų, tarp akcininkų nebuvo susitarimo nekonkuruoti, atsakovo darbo sutartyje nustatytas santykinai mažas atlyginimas, pripažino pagrįstais atsakovo teiginius, jog steigiant įmonę egzistavo akcininkų susitarimas atsakovui ir toliau leisti užsiimti savarankiška veikla dizaino kūrimo srityje. Tai, kad darbo sutartis vėliau buvo pakeista, šiuo atveju aptarto vertinimo nekeičia, nes ją pakeičiant nebuvo įtrauktos jokios naujos nuostatos dėl draudimo užsiimti kita veikla, nekonkuruoti ar kt.
  8. Kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo spręsti, jog atsakovas, pasinaudodamas ieškovės vardu ir (ar) reputacija, siekė pritraukti klientus savo individualiai veiklai. Atsakovo pareigos įmonėje neapėmė dizaino kūrimo, maketavimo darbų, todėl tokia jo veikla negali būti vertinama kaip konkurencinė. Kolegija šios bylos faktinių aplinkybių kontekste ieškovės darbuotojų resursus, paslaugų teikimo metodus, darbų atlikimo ir kliento pritraukimo praktinę patirtį nelaikė įmonės komercinėmis paslaptimis.
  9. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino kilusio ginčo teisinę kvalifikaciją iki nesąžiningos konkurencijos veiksmų ir netyrė, ar atsakovas tinkamai atliko įmonės vadovo pareigas ir ar žala galėjo būti kildinama ir pagrindais, nurodytais ieškovės ieškinyje. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas pažeidė savo, kaip valdybos nario, pareigas, be to, ieškovė aiškiai neįvardijo, kokios valdybos nario pareigos buvo pažeistos, todėl šiuo pagrindu atsakovo atsakomybės sąlygų nesvarstė.
  10. Kolegija pažymėjo, jog vien aplinkybė, kad atsakovas su bendrais įmonės klientais sudarinėjo sutartis savo vardu, įstatyme nustatytų fiduciarinių pareigų nepažeidė. Byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad ieškovės klientų valią paslaugas pirkti iš atsakovo lėmė ne jų asmeninis atsakovo, kaip profesionalo, vertinimas, o atsakovo neteisėtas poveikis. Ieškovės nurodomos elektroninių laiškų ištraukos taip pat nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą, nes atsakovas, būdamas UAB „Protingi sprendimai“ vadovas, 2010–2012 metais vykdė veiklą ne tik pagal verslo liudijimus, bet nuo 2012 m. birželio 21 d. vykdė ir individualią veiklą pagal pažymą.

    8

  11. Kolegija konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės poziciją, kad jos nurodyti darbuotojų atlikti darbai buvo pateikti klientui, kliento buvo priimti ir už juos su ieškove nebuvo atsiskaityta. Turi būti nustatyti ir įvertinti konkretūs darbuotojų atlikti ir klientams perduoti darbai, o ieškovė pateikė iš esmės tik abstraktų darbuotojų atlikto darbo aprašymą iš darbo apskaitos lentelių, nors susirašinėjimas elektroniniu paštu vyko ir siunčiant pačius darbų pavyzdžius (priedai prie elektroninių laiškų). Vien faktas, kad darbai buvo atlikti, nereiškia, kad už juos turėjo būti sumokėta, nes klientai gali ir nepriimti darbų. Bylos duomenys nesuteikia pagrindo abejoti atsakovo sąžiningumu, todėl ieškovės argumentai dėl atsakovo fiduciarinių pareigų pažeidimo atmestini kaip neįrodyti.

9III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10

  1. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 30 d. bei Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai nenagrinėjo materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendrovės vadovo ir valdybos nario fiduciarines pareigas, taikymo sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad įstatymai nenustato pareigos vadovui sudaryti sandorius tik bendrovės vardu, veikti aktyviai ir siekti, kad jo klientai sutartis sudarytų su ieškove. Tokią pareigą lemia tiek lojalumo vadovaujamai bendrovei pareiga, tiek vadovo rūpestingumo imperatyvas. Atsakovas, prieš sudarydamas sutartis dėl tapačių paslaugų teikimo tiek jau esamiems, tiek potencialiems bendrovės klientams, turėjo pareigą išsiaiškinti visas aplinkybes ir pašalinti bet kokias abejones dėl interesų konflikto ir lojalumo bendrovei, tačiau to nepadarė. Nustačius aplinkybes, kad vadovas bendrovės turtą ir finansus valdo ar juo disponuoja nesilaikydamas CK 2.87 straipsnio nustatytų principų, nevykdydamas fiduciarinių pareigų bendrovei, gali būti sprendžiama dėl jo veiksmų vykdant pareigas neteisėtumo. Atvejai, kai vadovas aiškiai suteikia prioritetą savo asmeniniams interesams, nors visą aktualų laikotarpį galiojo pareiga teikti pirmenybę bendrovės, kurios valdovu ir valdybos nariu jis buvo, interesams, reiškia bendrovės vadovo fiduciarinės ir lojalumo pareigos pažeidimą. Atsakovo, kaip vadovo, pareigų vykdymą reikėjo įvertinti ir pagal sąžiningumo kriterijų.
    2. Teismai netinkamai nustatė nagrinėtinas faktines aplinkybes, sudarančias ieškinio pagrindą, ir jų apimtį, dėl to netinkamai apibrėžė ginčo apimtį ir netinkamai parinko taikytinus teisinį pagrindą sudarančius teisės aktus (dalies jų netaikė), dėl to nebuvo atskleista ginčo esmė. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino ginčo apimtį iki nesąžiningos konkurencijos ir nenagrinėjo atsakovo, kaip bendrovės vadovo ir valdybos nario, fiduciarinių pareigų, nurodyto trūkumo neištaisė ir plačiau bylos ginčo nenagrinėjo, taip pažeisdamas ieškovės teisę į apeliaciją. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra daug aktualių įrodymų, tačiau apie tokių įrodymų pateikimo galimybę ar būtinumą šalys nebuvo informuotos, todėl priimtas teismo sprendimas yra siurprizinis.
    3. Teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nurodydami, kad ieškovė turi detaliai įrodyti visas aptartas aplinkybes, o atsakovui netaikė jokios pareigos jas paneigti. Apeliacinės instancijos teismo reikalavimai ieškovei pateikti paaiškinimus, kaip konkrečiai klientai buvo pritraukiami naudotis įmonės paslaugomis, kai jai vadovavo atsakovas, paneigti atsakovo paaiškinimus dėl teisinių santykių, kurių dalyvė ieškovė nebuvo, paaiškinti kitų asmenų, su kuriais ieškovė neturi tiesioginių teisinių santykių, valią paslaugas pirkti iš atsakovo, reiškia reikalavimą įrodyti neįmanoma. Priešingai – jei atsakovas mano, kad jis veikė teisėtai interesų konflikto aplinkybėmis ir aplinkybėmis, kurios pagal įstatymą lemia jo nelojalumo vadovaujamai bendrovei, nesąžiningumo ieškovės atžvilgiu prezumpciją ir kartu netinkamą fiduciarinių pareigų vykdymą, tai savo veiksmų teisėtumą ar kaltės nebuvimą turi įrodyti pats atsakovas. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama. Atsakovas neįrodinėjo, kad savo fiduciarines pareigas vykdė maksimaliai protingai, rūpestingai ir atidžiai.
    4. Teismai iš esmės nenagrinėjo ir nevertino žalos fakto ir dydžio, nors visa prašoma priteisti žala yra pagrįsta dokumentais. Dėl ieškovės naujajam direktoriui atsakovo neperduoto turto vertės teismai faktiškai iš viso nepasisakė. Ši reikalavimo dalis atmesta vien dėl to, kad ekspertai neturėjo galimybės nustatyti, kokio turto ir už kokią sumą atsakovas neperdavė ieškovei, nebuvo taikoma įrodymų pakankamumo taisyklė. Byloje surinkti įrodymai ir teismų argumentai patvirtina, kad atsakovo vadovaujama bendrovė pagal pateiktas į bylą PVM sąskaitas faktūras įsigijo prekių už 1427,83 Eur (4930 Lt), tačiau prekių faktiškai nerasta, nėra ir jokių dokumentų ar atsakovo paaiškinimų, kur tos prekės panaudotos. Jei bendrovės vadovas nevykdė savo pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą, inventorizuoti materialines vertybes ir tokiu savo neveikimu sukūrė padėtį, kai duomenų apie prekių judėjimą įmonėje nėra, jis neturėtų būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos ir ši pareiga neturėtų būti perkeliama įmonei.
  2. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; už piktnaudžiavimą procesu skirti ieškovei iki 5792 Eur baudą, 50 proc. šios sumos skiriant atsakovo naudai. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. CK 2.87 straipsnis nenustato jokių prezumpcijų, kurios įpareigotų netaikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnio. Ieškovė kasaciniame skunde pateikė nuorodas į kasacinio teismo praktiką, tačiau jos nurodytų nutarčių aplinkybės skirtingos, o bet kokios nutartyse nurodytos išimtys iš bendrosios įrodinėjimo naštos siejamos su CK 6.67 straipsnyje nurodytomis sąlygomis arba specifiniais santykiais, kurių šioje byloje nėra. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimus ne dėl atsakovo kaip juridinio asmens vadovo atliktų veiksmų juridinio asmens vardu, bet dėl atsakovo kaip savarankiškai veikusio asmens sudarytų sandorių su trečiaisiais asmenimis.
    2. Apeliaciniame skunde ieškovė nenurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad byla nebuvo nagrinėta kitu ieškovės nurodytu faktiniu pagrindu – dėl bendrovės vadovo ir valdymo nario fiduciarinių pareigų nevykdymo. Tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra paminėta žodžių „fiduciarinės pareigos“, nereiškia, jog šia prasme teismas visiškai nenagrinėjo bylos. Pirmosios instancijos teismas sprendime analizavo ir vertino atsakovo veiksmus pagal CK 2.87 straipsnyje nurodytas pareigas. Taigi pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visus ieškovės pareikštus reikalavimus ir ieškinio dalį tenkino. Apeliacinės instancijos teismas turėjo omenyje ne aplinkybę, kad tam tikri reikalavimai nebuvo nagrinėti, o tai, kad tam tikrų aplinkybių teisinis kvalifikavimas nėra pakankamai išsamus, todėl sprendė, jog būtina papildomai plačiau pasisakyti tam tikrais klausimais. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas atmesti reikalavimus dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo ir negrąžinti bylos į pirmąją instanciją buvo siurprizinis ir dėl to buvo pažeistos jos procesinės teisės.
    3. Teismai nebuvo konstatavę, kad ieškovės ir atsakovo veikla identiška. Apeliacinės instancijos teismas nepripažino veiklos tapatumo, o apskritai laikė, kad net jei atsakovas būtų konkuravęs su ieškove taip, kaip tai apibrėžta Konkurencijos įstatyme, tokia veikla nebūtų buvusi neteisėta.
    4. Apeliaciniu skundu ieškovės reikalavimo suma buvo sumažinta iki 56 900,89 Eur (be prašomų priteisti palūkanų), o kasaciniu skundu prašoma priteisti 60 472,78 Eur žalos atlyginimą. Papildoma 2143,75 Eur suma negali būti kasacijos objektas. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė ieškovės reikalavimą atlyginti neperduoto turto vertę (1427,83 Eur), o apeliaciniu skundu ieškovė šios teismo sprendimo dalies neskundė. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturėjo pareigos dėl šio reikalavimo pasisakyti ir dėl to šis reikalavimas taip pat negali būti kasacijos objektas.
    5. Kasacinis skundas sietinas su ieškovės veikimu prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą (CPK 95 straipsnio 1–2 dalys), todėl jos veiksmai laikyti piktnaudžiavimu procesu, taip sudarant atsakovui kaip fiziniam asmeniui, kurio finansinės galimybės ir resursai riboti, itin daug nepatogumų tiek laiko, tiek finansine prasme. Dėl to prašoma už piktnaudžiavimą procesu skirti ieškovei baudą.

11Teisėjų kolegija

konstatuoja:

12IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

13Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

  1. CPK 353 straipsnyje reglamentuojamos Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bylos kasacine tvarka nagrinėjimo ribos: kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (1 dalis). Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (2 dalis).
  2. Kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti konkretūs materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimai, turintys esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei galėję turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, ar kiti CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose įtvirtinti kasacijos pagrindai, išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys kasaciniame skunde nurodytų kasacijos pagrindų buvimą.
  3. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).
  4. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka (CPK 341 straipsnis). Kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad jeigu teismo sprendimas ar jo dalis nebuvo apskųsti ir peržiūrėti apeliacine tvarka, tai toks teismo sprendimas ta apimtimi, kiek nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas.
  5. Ieškovė ieškinyje, be kitų reikalavimų, buvo pareiškusi ir reikalavimą priteisti iš atsakovo 1427,83 Eur (4930 Lt) žalos, susidariusios dėl atsakovo neteisėtų veiksmų neperduodant turto įmonės naujajam vadovui, atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovės reikalavimą atmetė kaip neįrodytą. Apeliacine tvarka ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nebuvo apskųsta, ieškovė apeliaciniame skunde nebuvo nurodžiusi jokių argumentų dėl šios teismo sprendimo dalies neteisėtumo, nepagrįstumo, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka nebuvo peržiūrėta, todėl kasacija dėl jos, remiantis CPK 341 straipsniu, negalima. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų dalies, susijusios su 1427,83 Eur žalos atlyginimu.
  6. Ieškovė kasaciniame skunde nenurodo teisinių argumentų dėl tos apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies neteisėtumo ar nepagrįstumo, kuria atmestas jos reikalavimas dėl atsakovo nesąžininga konkurencija padarytos žalos, todėl teisėjų kolegija dėl šios apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies taip pat nepasisako.

14Dėl bendrovės vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimo (CK 2.87 straipsnis)

  1. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė bendrovės vadovo fiduciarines pareigas reglamentuojančias teisės normas (CK 2.87 straipsnis) dėl bendrovės vadovo lojalumo ir rūpestingumo pareigų turinio.
  2. Teisėjų kolegija pripažįsta šį kasacinio skundo argumentą iš dalies pagrįstu. Pirmosios instancijos teismas atsakovo veiksmus kvalifikavo ne kaip fiduciarinių pareigų pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad iš ieškovės argumentų negali nustatyti, kokias, ieškovės vertinimu, fiduciarines pareigas pažeidė atsakovas kaip valdybos narys. Kadangi atsakovas buvo ir bendrovės vadovas, ir valdybos narys, tai apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodinėjo aplinkybių, jog už Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 34 straipsnyje valdybos kompetencijai priskirtų pareigų nevykdymą ar pažeidimą atsakovui galėtų kilti atsakomybė kaip valdybos nariui. Dėl atsakovo, kaip bendrovės vadovo, veiksmų teisėtumo apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, su bendrais įmonės klientais sudarinėdamas sutartis savo vardu, vien šiais veiksmais įstatyme nustatytų ar fiduciarinių pareigų nepažeidė. Teismas sprendė, kad tam, kad ieškovė įrodytų, jog atsakovas pažeidė įstatyme nustatytas ar fiduciarines pareigas, turėjo būti įrodyta, kad klientai turėjo įsigyti konkrečius darbus iš ieškovės, bet dėl atsakovo daryto poveikio sutarčių su įmone nesudarė.
  3. Teisėjų kolegija su šia apeliacinės instancijos teismo išvada nesutinka. Bendrovės vadovas turi pozityvią pareigą teikti pirmumą bendrovės, kuriai vadovauja, interesams, ir susilaikyti nuo savo interesų tenkinimo bendrovės sąskaita. Tai vienas esminių lojalumo pareigos, apibrėžtos CK 2.87 straipsnio 2 dalyje ir ABĮ 19 straipsnio 8 dalyje, elementų. Lojalumo pareiga veikti išimtinai bendrovės naudai, įtvirtinta CK 2.87 straipsnio 2 dalyje, saisto ne tik bendrovės vadovą, bet ir kolegialių valdymo organų narius. Valdymo organų narių lojalumo pareigą konkretina atskiros pareigos, įtvirtintos CK ir ABĮ: pareiga laikytis konfidencialumo (CK 2.87 straipsnio 2 dalis), vengti interesų konflikto (CK 2.87 straipsnio 3 dalis), pranešti apie interesų konfliktą (CK 2.87 straipsnio 5 dalis; ABĮ 19 straipsnio 9 dalis), pareiga nepainioti turto, nesinaudoti bendrovės galimybėmis (CK 2.87 straipsnio 4 dalis) bei pareiga informuoti apie sandorių sudarymą su juridiniu asmeniu, kurio vadovas jis yra (CK 2.87 straipsnio 6 dalis).
  4. Nagrinėjamos bylos kontekste aktuali vadovo pareiga nenaudoti bendrovės turto asmeninei naudai bei nesinaudoti bendrovės galimybėmis (CK 2.87 straipsnio 4 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad lojalumo pareiga reiškia, jog juridinio asmens valdymo organo narys privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, taip pat negali naudoti juridinio asmens turto asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Nustačius aplinkybes, kad vadovas bendrovės turtą ir finansus valdo ar turtu bendrovės vardu disponuoja nesilaikydamas CK 2.87 straipsnyje nustatytų principų, nevykdydamas fiduciarinių pareigų bendrovei, gali būti sprendžiama dėl jo veiksmų vykdant pareigas neteisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016, 20–23 punktai).
  5. Lojalumo pareigos turinys – veikti bendrovės interesais – apima ne tik negatyvius pareigos aspektus: vengti interesų konflikto, nekonkuruoti, nesinaudoti bendrovės galimybėmis, turtu ir pan., bet ir pozityvias pareigas – visą buvimo vadovu terminą ex officio (savo iniciatyva) veikti išimtinai įmonės interesais (CK 2.87 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2010), tai reiškia teikti pirmenybę įmonės, kurios vadovas jis yra, bet ne savo asmeniniams interesams.
  6. Atsižvelgdama į šios nutarties 25–27 punktuose nurodytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo atsakovo veiksmus kaip teisėtus vien dėl to, kad jis aktyviai neveikė prieš bendrovės interesą. Teisinis reguliavimas įtvirtina priešingą taisyklę, nei rėmėsi apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, – bendrovės vadovas, savo ar susijusių asmenų vardu sudaręs sandorius, kurie yra jo vadovaujamos bendrovės verslo sferoje, laikytinas pažeidusiu lojalumo pareigą, nes pasinaudojo bendrovės galimybėmis, jei nėra jo elgesio neteisėtumą paneigiančių aplinkybių.
  7. CK 2.87 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vadovas turi pranešti kitiems juridinio asmens valdymo organo nariams arba juridinio asmens dalyviams apie aplinkybes dėl interesų konflikto ir nurodyti jų pobūdį, ir, jei įmanoma, vertę. Ši informacija turi būti pateikta raštu arba įrašyta į juridinio asmens organų posėdžio protokolą. Taip pat bendrovės vadovas, sudarydamas sandorį su juridiniu asmeniu, kurio organo narys jis yra, apie tokį sandorį privalo nedelsdamas pranešti kitiems juridinio asmens organams arba juridinio asmens dalyviams, jei juridinio asmens steigimo dokumentai aiškiai nenustato kitos informavimo tvarkos (CK 2.87 straipsnio 6 dalis). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad kolegialių bendrovės organų, konkrečiai valdybos, kaip aukštesnę kompetenciją turinčio organo, pritarimas vadovo sudaromam sandoriui, jei vadovas sąžiningai ir kvalifikuotai pateikė informaciją, atleidžia jį nuo atsakomybės bendrovei ir jos akcininkams su sąlyga, kad ir vykdydamas sandorį vadovas nepažeis savo fiduciarinių pareigų. Jei sutartis buvo sudaryta atskleidžiant interesų konfliktą, vadovo atsakomybės negalima kildinti iš sutarties sudarymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2014).
  8. Jei įrodomos aplinkybės, kad vadovas (valdybos narys) naudojosi bendrovės turtu asmeninei naudai gauti arba pasinaudojo bendrovės galimybėmis (sudarė savo ar su juo susijusių įmonių vardu sandorius, kurie yra jo vadovaujamos bendrovės verslo srityje, pasinaudojo įmonės turtu ar darbuotojų veikla savo asmeninei naudai gauti), vadovui (valdybos nariui) pereina pareiga įrodyti, kad jo veiksmai buvo teisėti. Vadovas gali išvengti atsakomybės tik įrodydamas, kad bendrovė buvo davusi sutikimą tokiems veiksmams (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2014). Pagal kasacinio teismo praktiką vadovo atsakomybę dėl lojalumo pareigos pažeidimo šalina akcininkų pritarimas veiksmams, kurie yra interesų konflikto sferoje, taip pat faktas, kad vadovo veiksmai yra naudingi bendrovei (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2013; 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016 24 punktą).
  9. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra pripažinęs, kad šios nutarties 30 punkte nurodytiems bendrovės vadovo veiksmams akcininkų pritarimas gali būti išreiškiamas ne tik raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-335/2009; 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016 29 punktą).
  10. Dėl to ieškovės kasacinio skundo argumentas, jog, nesant rašytinio bendrovės sutikimo vadovui veikti savarankiškai toje pačioje rinkoje kaip ir jo vadovaujama įmonė, laikoma, kad toks sutikimas nebuvo duotas ir kad tokiu atveju sutikimas privalo būti duodamas tik raštu, neatitinka formuojamo kasacinio teismo CK 2.87 straipsnio normos aiškinimo ir yra teisiškai nepagrįstas. Nors pagal ABĮ 19 straipsnio 9 dalį kiekvienas kandidatas į bendrovės vadovo pareigas, valdybos ir stebėtojų tarybos narius privalo pranešti jį renkančiam organui, kur ir kokias pareigas jis eina, kaip kita jo veikla yra susijusi su bendrove ir su bendrove susijusiais kitais juridiniais asmenimis, ir sutiktina, kad tik rašytinės formos pranešimas patikimai įrodo tokį pranešimą buvus, tačiau negalima teigti, kad bendrovė negali duoti sutikimo ir kita forma. Taigi bylą nagrinėję teismai pagrįstai galėjo spręsti, kad buvo bendrovės pritarimas bendrovės vadovui veikti toje pačioje rinkoje, kaip jo vadovaujama bendrovė.
  11. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis ir šalių pateiktus įrodymus, pripažino įrodyta aplinkybę, kad steigiant įmonę egzistavo akcininkų susitarimas, jog atsakovas ir toliau galės užsiimti savarankiška veikla dizaino kūrimo srityje (apeliacinės instancijos teismo nutarties 75 punktas). Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), pats faktų nenustato. Ieškovė kasaciniame skunde nenurodo teisinių argumentų dėl proceso teisės normų pažeidimo, apeliacinės instancijos teismui nustatant šią aplinkybę. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, atsižvelgiant į tai, kad bendrovės pritarimas gali būti duodamas ir konkliudentiniais veiksmais (šios nutarties 31–32 punktai), laikytina, jog bendrovė davė sutikimą atsakovui kaip bendrovės vadovui konkuruoti su jo vadovaujama bendrove dizaino kūrimo srityje ir todėl atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų ta apimtimi, kiek jis konkuravo su ieškove dizaino kūrimo srityje. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas nepažeidė fiduciarinių pareigų ieškovės atžvilgiu, nors ir nevisiškai tinkamai motyvuota, tačiau yra pagrįsta ir teisinga.

15Dėl absoliutų teismo sprendimo negaliojimą lemiančio proceso teisės normų pažeidimo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas)

  1. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, susiaurinęs ginčo apimtį iki nesąžiningos konkurencijos, nepasisakė dėl visų ieškovo reikalavimų, neatskleidė ginčo esmės ir tai sudarė pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl ginčo esmės neatskleidimo bei absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, anot ieškovės, šio trūkumo neištaisė, o sprendęs ginčą tik pagal pirmosios instancijos teismo surinktų įrodymų apimtį plačiau bylos ginčo nenagrinėjo, taip pažeisdamas ieškovės teisę į apeliaciją.
  2. Pasisakydama dėl šių kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2013).
  3. CPK 135 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įrodymai, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai, pateikiami kartu su ieškiniu. Esant poreikiui jie gali būti renkami ir teikiami iki bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 straipsnis). Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas (CPK 314 straipsnis).
  4. Civilinis procesas, be kita ko, grindžiamas ginčo šalių rungimosi principu, kurio esmė yra ta, kad būtent dėl įrodinėjamų aplinkybių nustatymo suinteresuotoms šalims tenka įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo, renkant įrodymus. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai).
  5. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu (1) nustatyti CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai arba (2) neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju kasaciniame skunde keliami CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 329 straipsnio 2 dalies 7 punkto tinkamo taikymo klausimai. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktą absoliučiu teismo sprendimo negaliojimu pagrindu laikomas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, t. y. perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo tik bylos dalį dėl neišspręstų reikalavimų (CPK 327 straipsnio 2 dalis). Reikalavimas šios normos prasme suprantamas kaip CPK 135 straipsnyje įtvirtintas ieškinio dalykas, kurį ieškovas turi nurodyti ieškinyje, t. y. ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas. Ieškinyje taip pat turi būti nurodytas faktinis ieškinio pagrindas. Ieškovo suformuluotas ieškinio dalykas ir jo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2006).
  6. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nutarties 38 punkte aptartais motyvais, išaiškina, kad pirmosios instancijos teismo padarytas proceso teisės normos pažeidimas pasisakant ne dėl visų ieškovės nurodytų faktinių ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių nesudaro pagrindo jį vertinti kaip pasisakymą dėl ne visų ieškovės pareikštų reikalavimų, atitinkamai nesudaro pagrindo šį pažeidimą vertinti kaip absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktą.
  7. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo 60 472,78 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų metines kompensuojamąsias palūkanas (2891,09 Eur) ir 5 procentų metines procesines palūkanas. Šį ieškovės reikalavimą pirmosios instancijos teismas išsprendė, tenkindamas jį iš dalies, todėl kasacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų ieškovės pareikštų reikalavimų, yra teisiškai nepagrįstas. Atitinkamai nėra pagrindo konstatuoti CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodyto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo buvimą.
  8. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimo ir taikymo, pažymi, jog kasacinis teismas yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2015 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-74-421/2015). Neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas pirmosios instancijos teisme gali būti vertinamas kaip procesinis pažeidimas, sudarantis pagrindą teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, bet jis nėra pakankamas perduoti ginčą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu tai įmanoma padaryti apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-501-701/2015)
  9. Taigi, vien ta aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos nustatė, jog pirmosios instancijos teismas pasisakė ne dėl visų ieškovės nurodytų ieškinio faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių, nesudaro pagrindo konstatuoti CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą pažeidimą ir pareigą grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą procesinį pažeidimą ir pasisakė dėl visų ieškinio faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, padarė atitinkamas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas bylos esmės neatskleidimo nekonstatavo bei sprendė, kad pagal byloje pateiktus įrodymus galima bylą išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu apeliacinės instancijos teismo vertinimu. Tai, kad ieškovė nepateikė visų turimų įrodymų jos įrodinėjamoms aplinkybėms pagrįsti ar kad neįrodė įrodinėjamų aplinkybių, nesudaro pagrindo konstatuoti bylos esmės neatskleidimo fakto ar ieškovės teisės į apeliaciją pažeidimo.
  10. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad ieškovės kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  11. Kiti atsakovo kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

16Dėl atsakovo prašymo skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis

  1. Atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodė, kad ieškovė, piktnaudžiaudama savo teisėmis, pateikė nepagrįstą kasacinį skundą, t. y. nurodė argumentus dėl teismo sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindo, nors pati pripažįsta, jog įvardyti teisės aktų pažeidimai yra formalūs. Be to, ieškovė, pateikdama kasacinį skundą, veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, besitęsiantis procesas atima iš atsakovo daug laiko ir finansų. Dėl to, atsakovo manymu, yra pagrindas skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesu.
  2. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010). Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį įtvirtinta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais jis gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2013).
  4. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad paduodama kasacinį skundą ieškovė šia teise naudojosi ne pagal jos paskirtį. Dalis kasacinio skundo argumentų buvo pripažinti pagrįstais, tačiau kasacinis skundas netenkintas, konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir nevisiškai tinkamai motyvavo išvadą dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo, tačiau ji yra pagrįsta ir teisinga. Nenustačius ieškovės piktnaudžiavimo procesu pateikiant kasacinį skundą, nėra pagrindo taikyti CPK 95 straipsnį ir skirti ieškovei baudą.

17Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Atmetus kasacinį skundą, ieškovės patirtos kasaciniame teismo išlaidos neatlygintinos.
  2. Duomenų apie atsakovo patirtas kasaciniame teisme išlaidas nepateikta, todėl jų priteisimo klausimas nespręstinas.
  3. Kasacinis teismas patyrė 5,19 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės.

18Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

19Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Protingi sprendimai“ (j. a. k. 126327871) 5,19 Eur (penkis Eur 19 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

21Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai