Byla 2A-885-577/2018
Dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, K. V., G. G., akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autekos transportas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autekos transportas“ ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Compensa Vienna Insurance Group“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, K. V., G. G., akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė UAB „Autekos transportas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 6 545,62 Eur nuostolių atlyginimą, 0,04 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo sumos, kurią sumokėti praleistas terminas nuo 2016 m. birželio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013 m. balandžio 10 d., apie 7.45 val., G. G., vairuodamas automobilį Volvo S80 (valstybinis numeris ( - ) (toliau ir – Volvo S80)), važiuodamas atbuline eiga, atsitrenkė į K. V. naudojamą, UAB „Autekos transportas“ priklausantį, automobilį VW PASSAT (valstybinis numeris ( - ) (toliau ir – VW Passat) ir jį apgadino. G. G. automobilio Volvo S80 valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta atsakovo bendrovėje. Pagal atsakovės pareiškimą (kuriame nurodoma, jog eismo įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis, nei nurodė vairuotojai eismo įvykio deklaracijoje) buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo ir dokumento klastojimo. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 1 d. nuosprendžiu K. V. išteisintas, nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Ieškovė prašo remtis teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis ir priteisti iš atsakovo 5 045,62 Eur automobilio remonto išlaidas, kurios grindžiamos UAB „Kredora“ sąmata, taip pat 1 500 Eur nuostolius, susijusius su automobilio vertės sumažėjimu ikiteisminio tyrimo metu uždraudus automobilio remontą bei jo eksploatavimą.
  2. Atsakovė UADB „Compensa Vienna Insurance Group“ su ieškovo reikalavimu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju akivaizdžiai nesutapo abiejų eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių apgadinimo apimtys. Draudimo įstatymo 82 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtina pareigą draudikui įsitikinti, kad įvykis yra draudžiamasis. Nepriklausomą įvykio tyrimą atlikęs UAB „Impulsana“ specialistas nurodė, jog deklaruoto eismo įvykio parodymai dėl automobilių sugadinimo susidarymo aplinkybių yra nepagrįsti; šios išvados pagrindu atsakovas atsisakė įvykį pripažinti draudžiamuoju. Ikiteisminio tyrimo metu atliktus ekspertizę įvykio mechanizmui nustatyti nurodyta, jog apgadinimai buvo padaryti ne eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis. Dažų pėdsakų ekspertizėje konstatuota, jog ant VW PASSAT visos kairės pusės dažų dangos pavyzdžių nerasta pateikto tirti Volvo S80 automobilio dažų pavyzdžių pėdsakų. Papildomos dažų pėdsakų ekspertizės metu konstatuota, jog VOLVO S80 automobilio pėdsakų yra rasta tik ant VW PASSAT automobilio kairės pusės priekinių durelių. Ieškovas neteikė ekspertizes paneigiančių įrodymų, todėl jos laikytinos patikimomis ir pakankamomis draudikui priimti sprendimą atsisakyti įvykį pripažinti draudžiamuoju. Prašė taikyti sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti.
  3. Trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ dėl ieškinio pagrįstumo prašė spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, jog ieškovė su trečiuoju asmeniu buvo sudariusi draudimo sutartį, todėl ieškovė turėjo pareigą pateikti trečiajam asmeniui reikiamus dokumentus nuostolių dydžiui nustatyti, tačiau jokių dokumentų, kurie būtų leidę nustatyti žalos dydį ir eismo įvykio aplinkybes nepateikė. Dėl šios priežasties žalos bylos administravimas buvo nutrauktas.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės 34 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.
    1. Teismas nurodė, jog baudžiamojoje byloje nustatyti faktai civilinėje byloje turi ribotą prejudicinę galią. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, tuo tarpu kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi. Teismas sutiko su atsakovo nuomone, jog ieškovas neteikė ekspertizes (2013 m. balandžio 30 d. UAB „Impulsana“ specialisto V. M. išvada MV2013-26; Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. liepos 31 d. specialisto išvada; Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. rugsėjo 9 d. specialisto, tyrusio eismo įvykyje dalyvavusių automobilių dažų dangos pavyzdžius, išvada; Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. kovo 29 d. aktas) paneigiančių įrodymų, todėl jas laikė patikimomis ir pakankamomis draudikui priimti sprendimą atsisakyti įvykį pripažinti draudžiamuoju. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas netiksliai nurodė prašomą priteisti automobilio remonto išlaidų sumą.
    2. Teismas nustatė, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-27-749/2016 2015 m. balandžio 3 d. vykusiame teisiamajame posėdyje K. V. nurodė, jog įmonės automobilis yra suremontuotas, visos pažeistos detalės – sparnas, durys yra padėtos ir jos saugomos. Be to, baudžiamojoje byloje esančiame 2014 m. spalio 9 d. prokuratūros rašte Nr. 6-S-30826 nurodyta, jog 2014 m. spalio 8 d. nutarimu buvo leista automobilį suremontuoti ir jį naudoti bendrovės veikloje; VĮ Registrų centro duomenimis automobilio VW Passat dalyvavimas viešajame eisme yra leidžiamas. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas padarė išvadą, jos ieškovas neatskleidė visų aplinkybių dėl ginčo automobilio faktinės būklės, tai yra, neįrodė savo teiginio, jog ginčo automobilis iki šiol yra nesuremontuotas. Taip pat visiškai įrodymais nepagrindė prašomos priteisti 1500 Eur nuostolių, susijusių su automobilio vertės sumažėjimu.
    3. Kadangi atsakovas atsisakė ieškovui išmokėti draudimo išmoką 2016 m. rugpjūčio 1 d. raštu, o ieškovas po mėnesio (2016 m. rugsėjo 1 d.) kreipėsi į teismą su ieškiniu sprendė, kad atsakovo prašymas taikyti vienerių metų ieškinio senaties terminą yra nepagrįstas.

5III.

6Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

  1. Ieškovė UAB „Autekos transportas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės UAB „Autekos transportas“ ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:
    1. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 2 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-27-749/2016 nustatyti faktai, apibrėžiantys draudiminio įvykio, įvykusio 2013 m. balandžio 10 d., aplinkybes, pripažintini prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje. Pasak apeliantės, teismas nenustatinėjo, koks buvo įrodinėjimo dalykas baudžiamojoje byloje ir koks - nagrinėjamoje byloje. Teigia, jog minėtoje baudžiamojoje byloje nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį šioje civilinėje byloje; joje nustatytos aplinkybės dėl nusikaltimo BK 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 1 dalies sudėties sutapo su civilinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis dėl draudiminio įvykio buvimo. Baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas konstatavo, jog trečiųjų asmenų (civilinėje byloje) nurodytos aplinkybės ir automobilių sugadinimai yra 2013 m. balandžio 10 d. įvykio padarinys; teismas nustatė konkrečias įvykio aplinkybes ir šio įvykio metu padarytus automobilių sugadinimus. Apeliantės įsitikinimu, šios aplinkybės negali būti iš naujo įrodinėjamos. Nesilaikęs CPK 182 straipsnio, teismas atliko savarankišką tų pačių aplinkybių vertinimą.
    2. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, konstatuodamas, jog ieškovė neteikė baudžiamojoje byloje esančias ekspertizes paneigiančias aplinkybes.
    3. Teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintą visapusišką ir objektyvų aplinkybių, kurios buvo įrodinėjimo proceso metu, ištyrimo principą. Nėra pagrindo teigti, kad ekspertizės bei specialistų išvados kategoriškai paneigia draudiminio įvykio faktą. UAB „Impulsana“ specialisto išvada paneigia atsakovo poziciją dėl draudiminio įvykio nebuvimo. Specialistui konstatavus konkrečius automobilio VW Passat sugadinimus minėto įvykio metu, nebuvo sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo dalies, su kuria sutiko specialistas. Pasak apeliantės, ekspertų išvados dėl automobilių kontakto nebuvimo nėra kategoriškos, iš 2014 m. liepos 31 d. specialisto išvados bei Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. kovo 29 d. ekspertizės akto matyti, jog ant abiejų automobilių nustatyti labai artimos savo sudėtimi ir kilme mikrodalelės, medžiagos ir elementai, įskaitant ir pašaliniai elementai, todėl darytina išvada, kad įvykyje dalyvavo automobiliai VW Passat ir Volvo.
    4. Teismas nepagrįstai atmetė UAB „Kredora“ 2013 m. balandžio 17 d. sudarytą sąmatą. Pažymi, kad ieškovė reikalavimą priteisti žalos atlyginimą grindžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 15 punktu. Kadangi ieškovė automobilio neremontavo, reikalauja žalos atlyginimo būtinųjų remonto išlaidų forma. Ieškovė automobiliu nedisponuoja, todėl negali atsakyti, ar trečiasis asmuo, kiti asmenys minėtą automobilį remontavo.
    5. Teismas nevertino žalos dydžio, kurį apskaičiavo atsakovė (pagal 2013 m. balandžio 22 d. parengtą sąmatą – ieškovės patirtos žalos dydis – 2 265,19 Eur).
    6. Ieškovė negalėjo naudoti automobilio bendrovės veikloje 16 mėnesių; jo vertė sumažėjo. Ieškovė reikalavo minimalių nuostolių, kuriuos įvertino 1 500 Eur.
  2. Atsakovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ atsiliepime prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
    1. Ieškovė viso proceso metu laikėsi nuostatos, kad visas teismo nuosprendis turi prejudicinę galią civilinėje byloje; aplinkybių dėl įrodinėjamo dalyko panašumo neišskyrė, todėl atsakovė neturėjo galimybės atsikirsti į tokius argumentus.
    2. Civilinės bylos ir baudžiamosios bylos įrodinėjimo dalykai skyrėsi:1) nuosprendyje teismo išvados buvo padarytos vertinant kaltinamojo nusikalstamą veiką, o ne atsakovo sutartinių prievolių vykdymą; 2) nesutampa baudžiamosios ir civilinės bylos šalys; procese, kuriame nėra konstatuota nusikalstama veika ir nagrinėtos tik galimos jos padarymo aplinkybės, pavienės teismo išvados savaime neturi prejudicinės reikšmės prievolėms pagal draudimo sutartį vykdyti; 3) naujų šalių įrodinėjimo dalykai dėl prievolės pagal draudimo sutartį įvykdymo skiriasi nuo baudžiamojoje byloje nagrinėtos veikos padarymo. CPK 182 straipsnis įtvirtina baigtinį sąrašą aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti. Pagal šio straipsnio 3 dalį – nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Kiti nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios neturi.
    3. Teismas teisingai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą.
    4. Visos ekspertinės ir specialisto išvados buvo pateiktos kaip kategoriškos, bet ne tikėtinos; jos neprieštaravo viena kitai, ekspertams netrūko duomenų išvadoms priimti, todėl teismas pagrįstai vertino šių ekspertizių turinį ir jomis vadovavosi. Ieškovė remiasi ekspertinių tyrimų kontekstu (kad transporto priemonės galėjo kontaktuoti taip, kad buvo nubraukti VW Passat galinio bamperio paviršinis dažų sluoksnis), tačiau ekspertai neteikė dėl to išvadų; tos prielaidos negali būti vertinamos kaip išvados.
    5. Aplinkybės, kad kaltinamasis buvo išteisintas, ar aplinkybės, kad vairuotojų automobiliai galimai tam tikra dalimi kontaktavo, savaime nesuponuoja atsakovės pareigos mokėti draudimo išmoką, jei nenustatytas draudžiamojo įvykio faktas.
    6. Ieškovė toliau teigdama, kad automobilis nesuremontuotas, kitų patikimų įrodymų neteikė. Automobilio remonto faktas aktualus nustatant žalos dydį, nes ieškovės cituotų taisyklių 15 punktas numato dvi skirtingas išmokos mokėjimo sąlygas. Atsakovas neturi galimybės patikslinti reikalaujamos žalos pagrįstumo bei teikti atsikirtimus. Pažymi, kad ieškovas žalą reikalauja priteisti su PVM, kuris į žalos dydį neįskaičiuojamas.
    7. Neaišku, kokiu būdu buvo apskaičiuotas 1 500 Eur nuostolių dydis, už kokį laikotarpį ir pan.

7IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8

  1. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Byloje nustatyta, kad tretieji asmenys G. G. ir K. V. 2013 m. balandžio 10 d. užpildė eismo įvykio deklaraciją, nurodydami, kad 2013 m. balandžio 10 d., apie 7.45 val., ( - ), automobilių stovėjimo aikštelėje, trečiasis asmuo G. G., vairuodamas automobilį Volvo S80, valst. Nr. ( - ), važiuodamas atbuline eiga, atsitrenkė į ieškovui priklausantį automobilį VW PASSAT, valst. Nr. ( - ), ir jį apgadino. G. G. pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio. Eismo įvykio deklaracijoje įrašyta, jog buvo sugadinta nukentėjusio automobilio kairė pusė, sparnas, durelės, veidrodis, keleivio durelės, galinis sparnas, galinis bamperis. G. G. vairavusio automobilį Volvo S80 civilinė atsakomybė buvo apdrausta transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu UADB „Compensa Vienna Insurance Group“. Atsakovė 2013 m. gegužės 16 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos Vilniaus apylinkės prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Trečiasis asmuo K. V. buvo kaltinamas tuo, kad ne vėliau kaip iki 2013 m. balandžio 10 d., turėdamas tikslą apgaule UAB „Autekos transportas“ naudai įgyti svetimą turtą – pinigus, pasinaudodamas tuo, kad 2013 m. balandžio 10 d., 7.45 val. G. G., vairuodamas automobilį Volvo S80, valst. Nr. ( - ), važiuodamas atbuline eiga, nesuvaldęs automobilio, atsitrenkė į jo naudojamą, UAB „Autekos transportas“ priklausantį automobilį VW Passat, valst. Nr. ( - ), tyčia suklastojo tikrą dokumentą – eismo įvykio deklaraciją, kurioje įrašė ne tik G. G. automobilio padarytus VW Passat sugadinimus, bet ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku bei aplinkybėmis padarytus priekinio kairio sparno, abiejų kairės pusės durelių ir užpakalinio kairio sparno priekinės dalies deformaciją bei įbrėžimus, ir šį suklastotą dokumentą patvirtino parašu bei davė pasirašyti nieko nežinančiam apie daromus klastojimus G. G., po ko panaudojo šį suklastotą tikrą dokumentą, jį pateikdamas Compensa TU S.S Viena Insurance Group, kur suklastojęs tikrą dokumentą – Pranešimą apie transporto priemonės žalą <...>, kėsinosi apgaule UAB „Autekos transportas“ naudai įgyti svetimą turtą – pinigus (2 265,19 Eur) <...>. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 1 d. nuosprendžiu išteisino K. V., vairavusį automobilį VW Passat ir pripažino jį nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje. Po nuosprendžio priėmimo (2016 m. rugpjūčio 8 d.), ieškovė kreipėsi į atsakovę, prašydama padengti padarytą žalą. Atsakovė, remdamasi specialistų išvadomis, kad VW Passat apgadinimai atsirado kitomis aplinkybėmis, nei deklaravo eismo įvykio dalyviai, taip pat Draudimo įstatymo 82 straipsnio 3 bei 6 dalimis, 2016 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 211-16 atsisakė išmokėti draudimo išmoką. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl nuostolių atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą.
Dėl išteisinamajame nuosprendyje konstatuotų faktų vertinimo kaip prejudicinių faktų nagrinėjamoje byloje
  1. Apelianto teigimu, baudžiamojoje byloje, kurioje trečiasis asmuo K. V. išteisintas nepadarius nusikalstamos veikos, nustatyti faktai, apibrėžiantys draudžiamojo įvykio aplinkybes, yra prejudiciniai faktai nagrinėjamoje byloje, tačiau pirmosios instancijos teismas, neanalizuodamas įrodinėjimo dalykų šiose bylose, netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 3 punktą ir nepagrįstai nuosprendžiu nustatytas aplinkybes įvertino iš naujo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.
  2. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu (prejudiciniai faktai).
  3. Klausimo dėl nagrinėjamai bylai aktualaus baudžiamosios bylos išteisinamuoju nuosprendžiu nustatytų aplinkybių vertinimo, reikšminga apelianto cituojama kasacinio teismo praktika, pagal kurią sprendžiant dėl to, ar tam tikri priimtame išteisinamajame teismo nuosprendyje konstatuoti faktai gali būti vertinami kaip prejudiciniai nagrinėjamoje civilinėje byloje, yra būtina nustatyti, koks buvo įrodinėjimo dalykas baudžiamojoje byloje ir koks jis yra šioje byloje. Tačiau civilinę bylą nagrinėjantis teismas privalo nustatyti ne tik tai, ar sutapo baudžiamojoje ir civilinėje byloje įrodinėtinos aplinkybės, bet ir įvertinti priežastis, kodėl buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis: nenustačius nusikalstamos veikos, suėjus senaties terminams, nesant baudžiamajame procese leistinų įrodymų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-701/2013, 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-969/2017).
  4. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad prejudicinę galią turi visų rūšių teismo nuosprendžiais (apkaltinamuoju, išteisinamuoju, taip pat nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama) nustatytos nusikalstamų veiksmų pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009). Be to, kasacinis teismas, aiškindamas minėtą proceso teisės normą, ne kartą konstatavo, kad teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje3K-3-378/2009; kt.), nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų nuostatas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-684/2017 27 punktą).
  5. Į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje įeina, pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Taigi pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, tuo tarpu kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-969/2017, 16 punktas).
  6. Pagal kasacinio teismo praktiką išteisinamasis nuosprendis absoliučiai visais atvejais negali būti pripažįstamas prejudicinę galią turinčiu ir eliminuojančiu išteisinto asmens civilinės atsakomybės taikymo galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2001). Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad išteisinamajame nuosprendyje nustatytos aplinkybės tiek, kiek jos susijusios su nusikalstamos veikos vertinimu ir inkriminavimu baudžiamosios teisės prasme, neturi prejudicinės galios civilinėje byloje, nes skiriasi šių bylų įrodinėjimo dalykas bei žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumo vertinimo kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009). Remiantis kasacinio teismo praktika, teismo nuosprendžiai, kuriais nustatyti faktai civilinio ginčo teisiniame santykyje nėra prejudiciniai, vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008, 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018).
  7. Nagrinėjamu atveju, ieškovė teigia, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-27-749/2016 nustatytos aplinkybės dėl nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, sudėties sutapo su civilinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis dėl draudiminio įvykio buvimo. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju baudžiamojoje byloje nusikalstamomis veikomis, numatytomis BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, buvo kaltinamas K. V., t. y. buvo sprendžiama, ar jis atliko neteisėtus veiksmus po eismo įvykio (klastojo dokumentus (į eismo įvykio deklaraciją, pranešimą apie transporto priemonės žalą įrašė ne tik G. G. automobilio padarytus sugadinimus), kėsinosi apgaule UAB „Autekos transportas“ naudai įgyti svetimą turtą). Apelianto cituojama nuosprendyje nustatyta aplinkybė, jog 2013 m. balandžio 10 d., apie 7.45 val. G. G., vairuodamas automobilį Volvo S80, važiuodamas atbuline eiga, nesuvaldęs automobilio atsitrenkė į K. V. naudojamą automobilį VW Passat, padarydamas savo automobiliui Volvo kairiojo užpakalinio žibinto, kairiojo užpakalinio sparno dalies, besiribojančios su žibintu, užpakalinio buferio kairiojo kampo sugadinimus, taip pat automobiliui VW Passat padarydamas kairiosios pusės: priekinio sparno, užpakalinio vaizdo šoninio veidrodėlio, vairuotojo durelių bei jų atidarymo rankenos, keleivio durelių, užpakalinio sparno ir užpakalinio buferio kampo sugadinimus, nebuvo kaltinimo G. G. dalis. Civilinėje byloje reikalavimas pareikštas draudimo bendrovei, apdraudusiai trečiojo asmens G. G. civilinę atsakomybę, t. y. įrodinėjama, ar dėl eismo įvykio kilo šio asmens civilinė atsakomybė ir ar draudikas turi prievolę išmokėti draudimo išmoką. Dėl išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog įrodinėjimo dalykai abejose bylose sutampa ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino nuosprendžiu nustatytų aplinkybių prejudiciniais faktais bei pats nustatinėjo faktines įvykio aplinkybes.
  8. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai nurodo, kad nors baudžiamojoje byloje buvo remiamasi iš esmės tais pačiais įrodymais, kaip ir šioje civilinėje byloje, tačiau skirtingas įrodinėjimo dalykas lemia skirtingas įrodinėjimo apimtis ir skirtingą tų įrodymų reikšmę.
  9. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato, kad išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė. Draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog draudikas neturi teisės 1) išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo; 2) atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos. Pagal šio straipsnio 7 dalį – draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Taigi, minėto straipsnio nuostatos patvirtina, kad būtent draudikas, tai yra atsakovas, privalėjo įrodyti įstatymus atitinkantį atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrindą.
  10. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas civilinio proceso tvarka konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo; įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Civiliniame procese vadovaujamasi pirmiau nurodyta įrodymų pakankamumo taisykle, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008;2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2016; kt.).
  11. Nagrinėjamu atveju apeliantas teigia, kad UAB „Impulsana“ specialistas 2013 m. balandžio 30 d. išvadoje konstatavo konkrečius automobilio VW Passat sugadinimus minėto įvykio metu, tačiau teismas nesprendė klausimo dėl tos dalies žalos atlyginimo, su kuria sutiko specialistas dr. V. M.. Pažymėtina, kad 2016 m. rugpjūčio 1 d. atsisakymą mokėti draudimo išmoką atsakovė grindė tuo, kad automobilio VW Passat apgadinimai atsirado kitomis aplinkybėmis, nei deklaravo eismo įvykio dalyviai; draudikui pateikus aplinkybes ir dokumentus, kurios nesuderinamos su automobiliui padarytų apgadinimų pobūdžiu ir jų atsiradimu, draudikas, vadovaudamasis DĮ 98 straipsnio 3 ir 6 dalimi, atsisakė deklaruojamą įvykį pripažinti draudžiamuoju. Teisėjų kolegija pritaria, jog vien tai, kad nustatytas abiejų automobilių kontaktas, nereiškia, kad egzistuoja draudiminis įvykis.
  12. Ieškovės cituojamoje Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. kovo 29 d. ekspertizės akto Nr. 11-2038(15) išvados dalyje nurodyta, kad yra tikimybė, kad pašaliniai dažų ir plastiko pėdsakai ant automobilio VW Passat kairės pusės priekinių durelių yra iš automobilio Volvo standartine (gamykline) dažų danga padengtos plastiko detalės. Tačiau ši išvada nepaneigia kitos šiame ekspertizės akte nustatytos aplinkybės, kuria skundžiamame teismo sprendime rėmėsi pirmosios instancijos teismas, t.y., kad ant VW Passat kairės pusės galinių durelių dažų dangos pavyzdžių yra pašalinių pėdsakų, kuriuos sudaro kontakto (smūgio, braukimo) metu įsitrynę, susimaišę tarpusavyje bespalvis lakas <...>; pašaliniai dažai skiriasi nuo tirti pateiktų automobilio Volvo S80 galinio buferio kairiojo kampo ir kairės pusės galinio sparno kampo (sugadintos dalies, susiliečiančios su žibintu) dažų dangos pavyzdžių. Šis faktas leidžia daryti išvadą, kad apgadinimai padaryti ne tik automobiliu Volvo. Be to, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. liepos 31 d. specialisto išvadoje (tiriamojoje dalyje) nurodyta, jog atlikus galimo automobilių „Volvo S80“ ir VW Passat“ susidūrimo modeliavimą nustatyta, kad automobilis Volvo S80, važiuodamas atbuline eiga susidūrimo metu, kad padarytų automobilio „VW Passat“ sugadinimus nuo užpakalinio kairės pusės sparno iki priekinio kairės pusės sparno, turi kontaktuoti ne tik užpakaliniu bamperiu, užpakaliniu kairės pusės sparnu ir žibintu, bet didesniu kairiojo šono plotu, panašiu į automobilio VW Passat sugadinimų plotą. Pirmosios instancijos teismas pacitavo ir kitas tyrimų išvadų dalis (šioje nutartyje jos nekartojamos), kurios patvirtina atsakovės įrodinėjamas aplinkybes, kad transporto priemonės buvo apgadintos kitomis aplinkybėmis nei nurodo įvykio dalyviai.
  13. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2016 m. gruodžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016 yra nurodęs, jog nors byloje nustatyta, kad trečiųjų asmenų vairuojami automobiliai susidūrė ir jiems padaryta žalos, tačiau (...) tai savaime nesuponuoja atsakovės pareigos išmokėti draudimo išmoką, jeigu nėra nustatyta draudžiamojo įvykio fakto. Šioje nutartyje taip pat išaiškinta, kad nustačius, jog eismo įvykio aplinkybės nėra aiškios, jis įvyko kitomis, nei nurodo vairuotojai, aplinkybėmis, todėl nėra aišku, kieno neteisėti veiksmai lėmė atsiradusią žalą, o nenustačius priežastinio ryšio, neteisėtų veiksmų apimties ir priežasties, negalima teigti, kad trečiajam asmeniui kyla civilinė atsakomybė.
  14. Priešingai, nei nurodo apeliantė, teismas nepažeidė įrodinėjimo paskirstymo taisyklių, o konstatuodama, kad atliktos ekspertizės laikomos patikimais ir pakankamais įrodymais, pažymėjo, kad juos paneigiančių įrodymų byloje nėra (ieškovė nepateikė). Taigi teismas rėmėsi ne atsakovės nurodomomis aplinkybėmis, o įrodymais, kuriais ji grindė savo atsikirtimus.
Dėl automobilio remonto bei žalos
  1. Ieškovė teigia, kad automobilio nėra suremontavusi; be to, automobiliu ji nedisponuoja, todėl negali atsakyti, ar trečiasis asmuo, kiti asmenys automobilį remontavo.
  2. Nenustačius draudiminio įvykio, netenka prasmės pasisakyti dėl ginčo eismo įvykiu padarytos žalos dydžio. Tačiau, kaip minėta, ieškovas reikalavo iš atsakovės priteisti ir 1 500 Eur nuostolius, susijusius su automobilio vertės sumažėjimu. Teismas šį reikalavimą atmetė, nustatęs, jog automobilis buvo suremontuotas; be to, padarė išvadą, kad ieškovė įrodymais nepagrindė prašomos priteisti 1 500 Eur sumos.
  3. Pažymėtina, kad šis reikalavimas nėra kildinamas iš draudimo santykių. Ieškovė iš atsakovės nuostolius prašė priteisti bendraisiais deliktinės atsakomybės pagrindais (dėl atsakovės kreipimosi į ikiteisminio tyrimo įstaigą bei pastarajai tyrimo metu apribojus galimybę naudotis, valdyti bei disponuoti ieškovei priklausančiu automobiliu), todėl turėjo įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 - 6.249 straipsniai). Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamame teismo sprendime nėra pasisakyta, ar ieškovė atliko neteisėtus veiksmus, kurių apeliacinės instancijos teismo vertinimu ieškovė neįrodė (kreipimasis į ikiteisminio tyrimo įstaigą savaime nelaikomas neteisėtu). Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė ir patirtos žalos. Nėra pagrindo nesutikti su tokia teismo išvada. Atkreiptinas dėmesys, kad būtent ieškovas turi įrodyti patirtos žalos dydį. Apeliaciniame skunde nieko nepasisakyta dėl įrodymų, kuriais teismas grindė išvadą, kad ieškovės automobilis yra suremontuotas, o teiginiai, kad ieškovė, būdama automobilio savininkė, ir savo valia perdavusi automobilį trečiajam asmeniui, nežino, ar jį kas nors remontavo, teismo nustatyto fakto nepaneigia.
  4. Ieškinyje ieškovė buvo nurodžiusi, kad ieškovas buvo įpareigotas saugoti automobilį (neremontuoti, neeksploatuoti) ikiteisminio tyrimo bei nagrinėjimo teisme metu, o apeliaciniame skunde nurodė, jog dėl negalėjimo eksploatuoti automobilio pagal tiesioginę paskirtį laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 31 d. (Reikalaujamų daiktų dokumentų pateikimo protokolas) iki 2014 m. spalio 9 d., t. y šešiolika mėnesių; be to, automobilio vertė sumažėjo. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde ieškovė pakeitė aplinkybes apie ribojimo naudotis automobiliu laikotarpį (baudžiamoji byla Panevėžio miesto apylinkės teisme gauta 2015 m. vasario 27 d; nuosprendis priimtas 2016 m. birželio 1 d.), nemažindama žalos dydžio. be to, šie argumentai negali būti laikomi patirtos žalos dydį pagrindžiančiais įrodymais. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkinta reikalavimo dalis dėl 1 500 Eur patirtos žalos, tai pat pagrįsta bei teisėta, ją naikinti ar keisti nėra pagrindo.
  5. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).
  6. Apibendrinus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ieškovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

9Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

10Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai