Byla A-63-624/2016

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Romano Klišausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės teismų administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. D., R. E., P. K., B. P. ir A. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Teisingumo ministerija, Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Nacionalinė teismų administracija).

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjai P. K., A. V., R. E., G. D. ir B. P. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–8), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 58–60, 98) prašydami iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2012 m. balandžio mėn. R. E. – 43 952,55 Lt, P. K. – 44 932,02 Lt, A. V. – 43 252,30 Lt, už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2011 m. liepos mėn. – B. P. – 39 306,60 Lt, už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2011 m. rugsėjo mėn. 20 d. G. D. – 44 456,41 Lt.

5Nurodė, kad G. D. Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. sausio 4 d. dekretu Nr. 1636 nuo 2002 m. sausio 7 d. paskirta ir iki šiol dirba Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėja; R. E. Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. balandžio 28 d. dekretu Nr. 277 paskirta ir iki šiol dirba Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėja; P. K. Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. balandžio 25 d. dekretu Nr. 269 paskirtas ir iki šiol dirba Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėju; B. P. Lietuvos Respublikos Prezidento 2000 m. balandžio 26 d. dekretu Nr. 856 nuo 2000 m. gegužės 1 d. iki įgaliojimų pasibaigimo 2011 m. liepos 20 d. buvo paskirta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėja; A. V. Lietuvos Respublikos Prezidento 2004 m. birželio 5 d. dekretu Nr. 1347 paskirtas ir iki šiol dirba Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėju. Nurodė, kad priėmus 2009 m. balandžio 28 d. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-235 (įsigaliojo nuo 2009 m. gegužės 1 d.) ir 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-362 (įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.) pareiškėjams nepagrįstai buvo sumažintas atlyginimų (pareiginės algos) koeficientas atitinkamai iki 12,5 (nuo 2009 m. gegužės 1 d.) ir iki 11,56 (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.). Pažymėjo, kad mažinant pareiginės algos koeficientą, kartu buvo mažinamas ir teisėjų atlyginimas, tuo tarpu galimybė mažinti teisėjų atlyginimą, mažinant pareiginės algos koeficientą, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatyme nėra numatyta. Pareiškėjų manymu, visą Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo galiojimo laiką turėjo būti taikomas 2008 m. lapkričio 6 d. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje įtvirtintas apylinkių teismų teisėjų atlyginimo (pareiginės algos) koeficientas – 14,2. Pareiškėjai rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatomis, kuriomis buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. balandžio 28 d.; 2010 m. birželio 30 d.; 2011 m. lapkričio 22 d.; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui ir kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija) 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d.; 2010 m. birželio 30 d.; 2011 m. lapkričio 22 d.; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taip pat pabrėžė, kad sumažinus pareiškėjų atlyginimus, nesilaikant Teismų įstatymo ir Teisėjų atlyginimų įstatymo nuostatų, buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas, reiškiantis visų valdžios šakų (įskaitant įstatymų leidžiamosios valdžios) pareigą laikytis įstatymų reikalavimų.

6Atsakovas Vilniaus miesto apylinkės teismas atsiliepimuose (I t., b. l. 21–22, 76–77, 112) prašė pareiškėjų skundą atmesti.

7Nurodė, kad teisėjų atlyginimai finansuojami iš Valstybės biudžeto lėšų pagal Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas apskaičiuodamas ir išmokėdamas teisėjams atlyginimus, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais. Pabrėžė, kad teismas neturi nei materialinio, nei procesinio suinteresuotumo bylos baigtimi, nes patenkinus pareiškėjų reikalavimus, teismui turėtų būti skirti asignavimai teismo sprendimo įvykdymui.

8Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, kartu išreiškianti poziciją ir kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimuose (I t., b. l. 23–24, 125) prašė pareiškėjų skundą atmesti, o tuo atveju, jei pareiškėjų reikalavimai būtų tenkinami, sprendimo vykdymą prašė atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

9Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė teismų administracija atsiliepimuose (I t., b. l. 84–89, 119–120) prašė pareiškėjų skundą tenkinti ta apimtimi, kuria ginčijama atlyginimo nepriemoka, susidariusi dėl neproporcingai sumažintų teisėjų pareiginės algos koeficientų, taip pat nustatyti pareiškėjams priteistinos sumos kompensavimą pagal įstatymo leidėjo patvirtintą tvarką ir sąlygas, o tuo atveju, jei kompensavimo tvarka nebus nustatyta, prašė sumas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

10II.

11Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjų R. E., P. K., B. P., A. V. skundą patenkino. Priteisė pareiškėjai R. E. 43 952,55 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, susidariusio per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėn. 1 d. iki 2012 m. balandžio mėn. 30 d. Sprendimo vykdymą šioje dalyje atidėjo 2015 m. biudžetiniams metams. Priteisė pareiškėjui P. K. 44 932,02 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, susidariusio per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėn. 1 d. iki 2012 m. balandžio mėn. 30 d. Sprendimo vykdymą šioje dalyje atidėjo 2015 m. biudžetiniams metams. Priteisė pareiškėjai B. P. 39 306,60 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, susidariusio per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėn. 1 d. iki 2011 m. liepos mėn. 31 d. Sprendimo vykdymą šioje dalyje atidėjo 2015 m. biudžetiniams metams. Priteisė pareiškėjui A. V. 43 252,30 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, susidariusio per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėn. 1 d. iki 2012 m. balandžio mėn. 30 d. Sprendimo vykdymą šioje dalyje atidėjo 2015 m. biudžetiniams metams. Priteistų neišmokėto atlyginimo dalių sumos nurodytos neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje. Skundas dalyje dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies 44 456,41 Lt priteisimo pareiškėjai G. D. paliktas nenagrinėtu.

12Teismas nurodė, kad buvo gautas G. D. prašymas, kuriuo pareiškėja, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 4 punktu, jos atžvilgiu pateikto skundo dalį prašė palikti nenagrinėtą. Paaiškino, kad yra pateikusi skundą tam pačiam teismui dėl ginčo tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko pakartotinai. Teismas nustatė, kad pareiškėjos G. D. skundas dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo bus nagrinėjamas 2014 m. gegužės 9 d. (administracinė byla Nr. I-170-244/2014). G. D. skundas paliktas nenagrinėtu ABTĮ 103 straipsnio 4 punkto pagrindu.

13Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo, jo 4 straipsnio 2 ir 3 dalių, 3 straipsnio, Seimo 2008 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 2, 3 straipsnių, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. balandžio 30 d.), 2009 m. balandžio 28 d. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo Nr. XI-235 1 straipsnio (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gegužės 1 d.), 2009 m. liepos 17 d. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo Nr. XI-362 1 straipsnio (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.) nuostatomis. Teismas atsižvelgė į Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, Konstitucijos 107 straipsniu. Pažymėjo, jog tai, kad tuo metu, kai pareiškėjams buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjų teisės į neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

14Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodyti koeficientai negali būti taikomi. Tokiu atveju pareiškėjų teisės gintinos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo, t. y. laikant, jog apylinkių teismų, kuriuose dirba 15 ir daugiau teisėjų, teisėjo pareiginės algos koeficientas – 14,2.

15Teismas nustatė R. E., P. K., B. P., A. V. jų nurodytu laikotarpiu dėl taikytų teisėjų pareiginės algos koeficientų – 12,5 ir 11,56 susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kuris priteistinas iš Lietuvos valstybės. Pažymėjo, kad trejų metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.

16Atsakovas prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kadangi dėl objektyvių priežasčių negalėtų įvykdyti teismo sprendimo. Teismas vadovavosi ABTĮ 851 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsnio 1 dalimi. Kadangi 2014 m. valstybės biudžete šiuo sprendimu priteista suma ar tokio pobūdžio išlaidos nėra numatytos, sprendimo vykdymas atidedamas 2015 m. biudžetiniams metams. Jei šiuo laiko tarpu sprendimo įvykdyti nebus galimybės, atsakovas turės galimybę teikti naują prašymą, pagrįstą CPK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta aplinkybe.

17III.

18Pareiškėjas A. V. padavė apeliacinį skundą (I t., b. l. 172–176), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį, kuria teismo sprendimo vykdymas atidėtas 2015 biudžetiniams metams.

19Apeliaciniame skunde pažymi, kad nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, turi būti atsižvelgiama į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai.

20Teigia, kad teismo sprendimo vykdymas gali būti atidėtas ne vien tik remiantis aplinkybe, kad Lietuvos valstybė nėra nusimačiusi savo biudžete lėšų, skirtų išmokėti priteistą sumą, tačiau ir nustačius skolininko – Lietuvos valstybės – sunkią finansinę padėtį. Tai nebuvo nustatyta.

21Nurodo, kad byla teisme buvo nagrinėjama ilgą laiką, Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas 2013 m. liepos 1 d., taigi, Lietuvos valstybė, galėjo numatyti skolų išmokėjimo tvarką ir šių skolų išmokėjimui reikalingas lėšas numatyti 2014 m. valstybės biudžete.

22Teigia, jog teismo sprendimo vykdymas atidėtas neproporcingai ilgam laikotarpiui. Mano, kad turėjo būti remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais bylose dėl pareigūnų ir karių neišmokėtų pensijų grąžinimo.

23Teigia, jog yra neaišku, ką tiksliai teismas laikė 2015 m. biudžetiniais metais, ir ar pareiškėjas, sprendimo pagrindu, galėtų gauti vykdomąjį raštą 2015 m.

24Pažymi, jog 2013 m. liepos 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 710, kuriuo nutarta skirti lėšas iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės rezervo teismo sprendimais priteistoms teisėjų atlyginimo dalims sumokėti.

25Tvirtina, kad palikus galioti ginčijamo sprendimo dalį, Lietuvos valstybė galėtų piktnaudžiauti savo teisėmis ir nenustatyti skolų kreditoriams grąžinimo tvarkos bei nenumatyti lėšų, reikalingų tokių skolų grąžinimui, o teikti prašymus atidėti sprendimo vykdymą.

26Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė teismų administracija apeliaciniu skundu (I t., b. l. 181–186) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų prašymą dėl teisėjų atlyginimų priteisimo tenkinti ta apimtimi, kuria ginčijama atlyginimo nepriemoka, susidariusi dėl neproporcingai sumažintų teisėjų pareiginės algos koeficientų, bei nustatyti pareiškėjams priteistinos sumos kompensavimą pagal įstatymo leidėjo patvirtintą tvarką bei sąlygas.

27Apeliaciniame skunde teigia, kad vėliau valstybei nustačius patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, kuris galimai neatitiks pareiškėjams priteistų sumų, gali kilti poreikis peržiūrėti teismo sprendimą, siekiant užtikrinti visų asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Pažymi, kad skundžiamas sprendimas priimtas dar iki 2014 m. gegužės 1 d., t. y. protingo termino, kuris numatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui nustatyti.

28Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priteisė visą neišmokėto darbo užmokesčio sumą. Tai neatitinka Konstitucinio Teismo išaiškinimo, pagal kurį asmenims turėtų būti atlyginti praradimai, kiek patirti praradimai buvo neproporcingi.

29Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Teisingumo ministerija, pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 188–190), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį, kuria skundas buvo patenkintas, ir joje priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

30Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kuriam įsigaliojus valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Seimas patvirtino įsipareigojimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį priimdamas ir Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą.

31Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, turėjo nustatyti, ar valstybės ekonominė, finansinė padėtis, įvairūs valstybės prisiimti įsipareigojimai, susiję su finansine drausme, ir kitos aplinkybės, leidžia atidėti kompensavimo mechanizmo reglamentavimą, ar įstatymų leidėjas pagrįstai delsia nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir kt. Praradimai dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo bus kompensuoti valstybės nustatyta tvarka, todėl šiuo metu priteisti juos teismui nebuvo pagrindo.

32Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė teismų administracija atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–4) nurodo, kad sutinka su atsakovo reikalavimu panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

33Pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nurodė, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas dar iki 2014 m. gegužės 1 d., t. y. protingo termino, kuris numatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui nustatyti.

34Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė teismų administracija atsiliepime į pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą (II t., b. l. 5–6) nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas ta apimtimi, kuria pareiškėjų skundai dėl neišmokėtos atlyginimo dalies patenkinti, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimais.

35Pareiškėjai R. E., P. K., B. P. atsiliepimu į apeliacinius skundus (II t., b. l. 8–12) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Nacionalinės teismų administracijos apeliacinius skundus atmesti.

36Teigia, kad iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo matyti, kad teisėjų atlyginimų mažinimas buvo neproporcingas toje dalyje, kurioje buvo pritaikyti sumažinti pareiginės algos koeficientai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjų teisės gintinos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio koeficiento nustatymo.

37Pažymi, kad pareiškėjai skundą pateikė 2011 m. rugsėjo 20 d. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog dėl tų asmenų, kurie dar nesikreipė į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, tačiau priėmus nutarimą kreiptųsi, turi būti per protingą terminą nustatyta tvarka, kuria tokių asmenų patirti praradimai būtų kompensuoti. Tai nereiškia, kad asmenų, kurie skundus pateikė iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, skundai neturėtų būti tenkinami. Pareiškėjai, apriboti senaties terminais, privalėjo kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo.

38Pareiškėjai palaiko A. V. apeliacinį skundą.

39Atsakovas Vilniaus miesto apylinkės teismas atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą (II t., b. l. 13–14) prašo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

40Sutinka, kad valstybė vykdo Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu nustatytą pareigą patvirtinti kompensavimo mechanizmą. Nepritaria prašymui, kad panaikinus sprendimą būtų priimtas naujas sprendimas – skundą atmesti.

41Atsakovas Vilniaus miesto apylinkės teismas atsiliepime į pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą (II t., b. l. 15–16) nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo motyvais, dėl ko sprendimas turėtų būti vykdomas iš karto.

42Nurodo, kad Seimas patvirtino įsipareigojimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį. Mano, kad sprendimo vykdymo atidėjimas 2015 metams yra protingas terminas, nepažeidžiantis pareiškėjo teisėtų lūkesčių.

43Atsakovas Vilniaus miesto apylinkės teismas atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės teismų administracijos apeliacinį skundą (II t., b. l. 17–18) prašo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

44Pritaria, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas prašomas sumas, privalėjo tinkamai įvertinti Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime išdėstytą išaiškinimą ir pagal tai priimti galutinį sprendimą.

45Pareiškėjas A. V. atsiliepimu į apeliacinius skundus (II t., b. l. 19–23) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Nacionalinės teismų administracijos apeliacinius skundus atmesti.

46Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Teisingumo ministerija, atsiliepimu į pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą (II t., b. l. 25–27) prašo apeliacinį skundą atmesti.

47Nurodo, kad teisinis pagrindas taikyti teisės normą, reglamentuojančią sprendimo vykdymo atidėjimą, buvo. Nors pareiškėjas teigia, kad atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių sunkią valstybės finansinę padėtį, tačiau Seimas patvirtino įsipareigojimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį priimdamas Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą, iš kurio matyti, kad neįmanoma tuo pačiu metu 2014 metais laikytis fiskalinės drausmės ir kompensuoti sumažintą atlyginimo dalį.

48Pareiškėjai A. V., R. E. ir P. K. pateikė rašytinius paaiškinimus. Nurodo, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A602-669/2016 pateiktu išaiškinimu. Mano, kad Grąžinimo įstatymas savaime nepaneigia pareiškėjų teisės reikalauti priteisti didesnius nuostolius, nei paminėta šiame įstatyme. Pareiškėjų vertinimu, jie taip pat neprivalo ginčyti tokio įstatymo konstitucingumo. Ieškinio atmetimas dėl chronologiškai vėliau priimto įstatymo reikštų teisiškai nepagristo pranašumo suteikimą atsakovui ir diskriminuotų pareiškėjus.

49Teisėjų kolegija

konstatuoja:

50IV.

51Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

52Pažymėtina, kad atsižvelgiant į pareiškėjos G. D. pirmosios instancijos teismui pateiktą prašymą, jos atžvilgiu pateikto skundo dalis pagrįstai palikta nenagrinėta. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams, dirbusiems Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo: pareiškėjams R. E., P. K., A. V. per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2012 m. balandžio mėn., ir B. P. per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2011 m. liepos mėn.

53Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą patenkino ir priteisė iš Lietuvos valstybės kiekvienam iš pareiškėjų neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį: pareiškėjams R. E., P. K., A. V. už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d., B. P. už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. liepos 31 d. Sprendimo vykdymą atidėjo 2015 biudžetiniams metams.

54Pareiškėjas A. V. pateikė apeliacinį skundą, nesutikdamas su teismo sprendimo dalimi, kuria teismo sprendimo vykdymas atidėtas 2015 biudžetiniams metams.

55Trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės teismų administracijos apeliacinio skundo argumentai nukreipti į tai, kad pirmosios instancijos teismas priteisė visą neišmokėto darbo užmokesčio sumą, o ne tik tuos praradimus, kiek jie buvo neproporcingi.

56Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad įstatymų leidėjas vykdo Konstitucinio Teismo jam nustatytą pareigą, Vyriausybei yra pavesta parengti darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas pagal įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, kompensavimo tvarką, todėl tik pagal tokią įstatymų leidėjo priimtą tvarką ir turėtų būti atliekamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimas pareiškėjams.

57Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu 2009 – 2012 metų laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo kiekvienam iš pareiškėjų minėtu laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

58Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos nuostatos.

59Konstitucinis teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

60Be to, Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

61Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

62Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

63Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. gegužės 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-23-552/2016, 2016 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-62-552/2016 ir kt. ). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

64Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

65Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą– įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

66Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

67Darytina išvada, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjai dirba arba dirbo, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Dėl šios priežasties atsakovo apeliacinio skundo argumentai pripažintini pagrįstais.

68Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

69Pirmosios instancijos teismas pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę.

70Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti tik Vilniaus miesto apylinkės teismas. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ši institucija taip pat dalyvavo kaip atsakovas ir savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjų reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo iš esmės neturi teisinės reikšmės.

71Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria skundas tenkintas keičiama, pareiškėjų R. E., P. K., B. P. ir A. V. skundas atmetamas.

72Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

73pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

74Trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės teismų administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

75Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės apeliacinį skundą tenkinti.

76Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą pakeisti.

77Pareiškėjų R. E., P. K., B. P. ir A. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

78Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį palikti pakeistą.

79Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjai P. K., A. V., R. E., G. D. ir B. P. kreipėsi į teismą su... 5. Nurodė, kad G. D. Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. sausio 4 d. dekretu... 6. Atsakovas Vilniaus miesto apylinkės teismas atsiliepimuose (I t., b. l.... 7. Nurodė, kad teisėjų atlyginimai finansuojami iš Valstybės biudžeto... 8. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė teismų administracija... 10. II.... 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 15 d. sprendimu... 12. Teismas nurodė, kad buvo gautas G. D. prašymas, kuriuo pareiškėja,... 13. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo, jo 4... 14. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, kad Teisėjų... 15. Teismas nustatė R. E., P. K., B. P., A. V. jų nurodytu laikotarpiu dėl... 16. Atsakovas prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo sprendimo... 17. III.... 18. Pareiškėjas A. V. padavė apeliacinį skundą (I t., b. l. 172–176), kuriuo... 19. Apeliaciniame skunde pažymi, kad nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo... 20. Teigia, kad teismo sprendimo vykdymas gali būti atidėtas ne vien tik... 21. Nurodo, kad byla teisme buvo nagrinėjama ilgą laiką, Konstitucinio Teismo... 22. Teigia, jog teismo sprendimo vykdymas atidėtas neproporcingai ilgam... 23. Teigia, jog yra neaišku, ką tiksliai teismas laikė 2015 m. biudžetiniais... 24. Pažymi, jog 2013 m. liepos 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė... 25. Tvirtina, kad palikus galioti ginčijamo sprendimo dalį, Lietuvos valstybė... 26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė teismų administracija apeliaciniu... 27. Apeliaciniame skunde teigia, kad vėliau valstybei nustačius patirtų... 28. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priteisė visą neišmokėto darbo... 29. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 30. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013... 31. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo... 32. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė teismų administracija atsiliepimu... 33. Pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nurodė,... 34. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė teismų administracija atsiliepime... 35. Pareiškėjai R. E., P. K., B. P. atsiliepimu į apeliacinius skundus (II t.,... 36. Teigia, kad iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo matyti, kad... 37. Pažymi, kad pareiškėjai skundą pateikė 2011 m. rugsėjo 20 d.... 38. Pareiškėjai palaiko A. V. apeliacinį skundą.... 39. Atsakovas Vilniaus miesto apylinkės teismas atsiliepimu į atsakovo Lietuvos... 40. Sutinka, kad valstybė vykdo Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu... 41. Atsakovas Vilniaus miesto apylinkės teismas atsiliepime į pareiškėjo A. V.... 42. Nurodo, kad Seimas patvirtino įsipareigojimą kompensuoti neproporcingai... 43. Atsakovas Vilniaus miesto apylinkės teismas atsiliepimu į trečiojo... 44. Pritaria, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas prašomas sumas,... 45. Pareiškėjas A. V. atsiliepimu į apeliacinius skundus (II t., b. l. 19–23)... 46. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 47. Nurodo, kad teisinis pagrindas taikyti teisės normą, reglamentuojančią... 48. Pareiškėjai A. V., R. E. ir P. K. pateikė rašytinius paaiškinimus. Nurodo,... 49. Teisėjų kolegija... 50. IV.... 51. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta... 52. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į pareiškėjos G. D. pirmosios instancijos... 53. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą patenkino ir priteisė iš... 54. Pareiškėjas A. V. pateikė apeliacinį skundą, nesutikdamas su teismo... 55. Trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės teismų administracijos... 56. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 57. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame... 58. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m.... 59. Konstitucinis teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pabrėžė, kad: 1)... 60. Be to, Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad... 61. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas,... 62. Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos... 63. Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo... 64. Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija... 65. Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą,... 66. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos... 67. Darytina išvada, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir... 68. Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų... 69. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką... 70. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas... 71. Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes,... 72. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 73. pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.... 74. Trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės teismų administracijos... 75. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės... 76. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą... 77. Pareiškėjų R. E., P. K., B. P. ir A. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.... 78. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d.... 79. Nutartis neskundžiama....