Byla A-23-552/2016
Dėl neišmokėtos bendrosios kompetencijos teisėjų atlyginimo dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. M. ir A. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Vilniaus apygardos teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos bendrosios kompetencijos teisėjų atlyginimo dalies priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjai V. M. ir A. P. skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Vilniaus apygardos teismo neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią jiems einant Vilniaus apygardos teismo teisėjo pareigas: pareiškėjai V. M. už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. – 53 697,21 Lt, o pareiškėjui A. P. už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. – 48 643,86 Lt.

5Skundu pareiškėjai prašė priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, kuri susidarė dėl neteisėtai ir nepagrįstai sumažintų teisėjų pareiginės algos koeficientų, kurie buvo taikomi teisėjų atlyginimams apskaičiuoti. Pareiškėjai nurodė, kad jų teisės ir interesai buvo pažeisti, nes Lietuvos Respublikos Seimui 2009 metais priėmus įstatymų, reglamentuojančių teisėjų atlyginimą, pakeitimus buvo nepagrįstai ir neteisėtai sumažinti teisėjų atlyginimai, kurie nepagrįstai ir neteisėtai iki pat 2013 m. spalio 1 d. buvo tęsiami vėlesniais įstatymais. Savo reikalavimus pareiškėjai grindė Lietuvos Respublikos Konstitucija ir jos nuostata, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai, bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais, kuriuose nuosekliai ir sistemiškai buvo pasisakyta dėl įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, reglamentuojančių teisėjų atlyginimus, konstitucingumo. Pareiškėjai pažymėjo, jog remiantis iš esmės pablogėjusia valstybės ekonomine ir finansine būkle, kaip teisiniu pagrindu mažinti teisėjo atlyginimą, teisėjų atlyginimai 2009 metais buvo mažinami du kartus: pirmą kartą teisėjų atlyginimai buvo sumažinti nuo 2009 m. gegužės 1 d. sumažinus teisėjų pareiginės algos koeficientus ir antrą kartą teisėjų atlyginimai buvo sumažinti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažinus tiek pareiginės algos bazinį dydį nuo 475 Lt iki 450 Lt., tiek ir teisėjų pareiginės algos koeficientus. 2009 metais bendrosios kompetencijos teismų teisėjų pareiginė alga buvo sumažinta 24,4 proc. – nuo 8428 Lt (490 Lt x 17,2) iki 6300 Lt (450 Lt x 14) per mėnesį, o laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., vien dėl teisėjų pareiginės algos koeficientų sumažinimo, pareiškėjams buvo mokama tik 81,4 proc. priklausančio atlyginimo. Pareiškėjai pažymėjo, kad mažėjant pareiginės algos koeficientams taip pat proporcingai mažėjo ir priedas už ištarnautus valstybei metus bei kitų socialinių išmokų dydžiai teisėjams. Pareiškėjų vertinimu, teisėjų pareiginės algos koeficientų mažinimas 2009 metais ir sumažintų koeficientų taikymas apskaičiuojant teisėjų atlyginimus iki 2013 m. rugsėjo 30 d. yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėjai rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ir pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Seimo priimti įstatymai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir joje įtvirtintiems teisinės valstybės principui, proporcingumo principui, laikinumo principui, taip pat teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principams, kaip jie yra apibrėžti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje.

6Atsakovas Lietuvos valstybė atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepimais į pareiškėjų skundą ir patikslintą skundą prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Taip pat prašė, teismui patenkinus pareiškėjų reikalavimą, teismo sprendimo įvykdymą atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

7Atsakovas Lietuvos valstybė, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, pažymėjo, jog įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir valstybė per protingą laiką juos turi kompensuoti. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir 2013 m. rugsėjo 19 d. įstatymas Nr. XII-523) 2 straipsniu Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimą reglamentuojančio įstatymo projektą, t. y. įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą, neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies kompensavimas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl nėra pagrindo pareiškėjų reikalavimus tenkinti teismine tvarka. Teismo sprendimo vykdymo atidėjimo atsakovas prašė remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi bei pažymėjęs, kad esant sunkiai valstybės ekonominei bei finansinei situacijai, galimai pareiškėjams palankaus teismo sprendimo įvykdymas yra apsunkintas objektyvių priežasčių. Be to, vykdant minėtą Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, valstybė privalės skirti didelę lėšų sumą kompensuoti sumažintus atlyginimus ne tik teisėjams, bet ir kitiems valstybės pareigūnams bei tarnautojams.

8Atsakovas Vilniaus apygardos teismas atsiliepimais į pareiškėjų skundą ir patikslintą skundą prašė pareiškėjų reikalavimus išspręsti teismo nuožiūra.

9Vilniaus apygardos teismas paaiškino, kad neginčija pareiškėjų skunde išdėstytų faktinių aplinkybių. Taip pat pabrėžė, jog nesant teisinio reguliavimo, kaip bus kompensuojami dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirti praradimai, pareiškėjų prašymas negali būti tenkinamas. Pažymėjo, jog darbo užmokestį pareiškėjui skaičiavo ir mokėjo vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog neveikė taip, kaip turėjo veikti. Pateikdamas teismo Finansų skyriaus atliktus paskaičiavimus, kuriuose, be kita ko, atsispindi ir sumos, kurios būtų priklausiusios pareiškėjams, jei nebūtų įvykęs teisėjų atlyginimų koeficientų dydžių mažinimas, Vilniaus apygardos teismas nurodė, jog neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis pareiškėjai V. M. yra 53 161,96 Lt, o pareiškėjui A. P. – 47 457,41 Lt.

10Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė pareiškėjų prašymą atmesti ir nurodė argumentus, iš esmės analogiškus atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Teisingumo ministerija, atsiliepime nurodytiems argumentams.

11II.

12Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisė V. M. 53 161,96 Lt nesumokėto teisėjo atlyginimo už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., o A. P. – 47 457,41 Lt nesumokėto teisėjo atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Teismo sprendimo vykdymą atidėjo 2015 biudžetiniams metams.

13Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo 3, 4 straipsniais, pažymėjo, kad pritaikius 2009 m. balandžio 28 d. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-235 ir 2009 m. liepos 17 d. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-362 apygardos teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas nuo 17,2 buvo sumažintas: nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 15,4 ir nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 14. Šis koeficientas galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Teismas atkreipė dėmesį į teisėjo ir teismų nepriklausomumo svarbą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir darė išvadą, kad Teisėjų atlyginimo įstatymo priedėlyje nurodyti ir Konstitucijai prieštaraujančiais pripažinti koeficientai toliau negali būti taikomi. Teismas vertino, jog tokiu atveju pareiškėjų teisės turi būti ginamos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo, t. y. laikant, jog apygardos teismo teisėjų pareiginės algos koeficientas yra 17,2, ir priteisiant pareiškėjams skirtumą tarp taikant nesumažintą koeficientą apskaičiuotos sumos ir pagal faktiškai taikytą koeficientą išmokėtos sumos. Vadovaudamasis Vilniaus apygardos teismo parengta pažyma, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjai V. M. laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo neišmokėta 53161,96 Lt, o pareiškėjui A. P. laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. – 47457,41 Lt.

14Dėl atsakovo vertinimo, jog prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl nėra pagrindo reikalavimą tenkinti teismine tvarka, teismas, pažymėjo, jog 2013 m. rugsėjo 19 d. įstatymas Nr. XII-523, kurio 2 straipsnio 2 punktu Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą nereiškia Konstitucinio Teismo įstatymo leidėjui nustatytos pareigos įvykdymo ir nepaneigia pareiškėjų teisės į pažeistų teisių teisminę gynybą. Teismas tokios pozicijos laikėsi atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjams teisės aktais nėra nustatyta teisinė pareiga „laukti“, kol įstatymų leidėjas savo nuožiūra nuspręs kada ir kokiu mastu atkurti jų pažeistas teises, įvertinęs tai, jog pareiškėjų pažeistų teisių gynimą pavedus įstatymų leidėjo valiai, susidarytų prielaidos situacijai, kai asmenų teises pažeidęs subjektas spręstų šių teisių gynimo klausimą. Taip pat teismas pažymėjo, jog atsakovas iki šiol nėra sumokėjęs pareiškėjams atlyginimo nepriemokos, nėra patvirtinęs pareiškėjų praradimų kompensavimo mechanizmo bei administracinės bylos nagrinėjimo metu nereagavo į pareiškėjų iniciatyvą sudaryti taikos sutartį. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjų skundą tenkino.

15Papildomai teismas pažymėjo, jog Vilniaus apygardos teismui nesant pareiškėjų darbdaviu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 992 „Dėl atstovavimo valstybei (Vyriausybei) bylose dėl neišmokėtos socialinių išmokų ir darbo mokesčio dalies priteisimo“ 2 punkto nuostata, atsakovu šioje byloje yra Lietuvos valstybė (Lietuvos Respublikos Vyriausybė), o Vilniaus apygardos teismas laikytinas jos atstovu, o ne savarankišku atsakovu.

16Atsižvelgdamas į atsakovo prašymą ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsniu bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, teismas sprendimo įvykdymą atidėjo 2015 biudžetiniams metams.

17III.

18Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundus atmesti.

19Atsakovas pažymi, jog įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu jam nustatytą pareigą, t. y. pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo pareiškėjų reikalavimus tenkinti teismine tvarka. Atsakovas nurodo, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas įsigaliojo 2013 m. spalio 1 d., todėl valstybė turėjo itin trumpą terminą finansinių galimybių įvertinimui ir teisės aktų parengimui, be kita ko, per šį laikotarpį ji turėjo sudaryti sąlygas atstatyti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį valstybės tarnautojams ir kitiems pareigūnams, taip pat kompensuoti visų jų darbo užmokesčio sumažinimą, tuo tarpu ekonominė finansinė valstybės padėtis vis dar išlieka sudėtinga. Atsakovas pažymi, kad pavedimas Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. nustatyti teisinį reguliavimą negali būti laikomas nepagrįstu delsimu, taip pat, kad negalima teigti, jog pareiškėjų teisės buvo iš esmės apribotos, kadangi buvo neišmokėta ir turėtų būti grąžinama nesumokėto darbo užmokesčio dalis. Atsakovo teigimu, vadovaujantis Konstitucinio Teismo praktika, teisingas praradimų kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo mechanizmais, o pirmosios instancijos teismas, pats nenustatęs tikslaus turtinės žalos dydžio, visą atsakomybę perkėlė atsakovui, kurio manymu, neišmokėta atlyginimų dalis pareiškėjams turėtų būti kompensuota būtent remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais ir terminais.

20Pareiškėjai V. M. ir A. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21Pareiškėjai atkreipia dėmesį, jog apeliacinis skundas yra grindžiamas prielaidomis apie ateityje įstatymų leidėjo ketinamus priimti teisės aktus, tačiau šiuo metu neegzistuoja joks kompensavimo mechanizmas, kuris užtikrintų pareiškėjų pažeistų teisių gynimą, jų patirti praradimai nėra atlyginti. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, jog 2013 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. XII-523 2 straipsnio 2 punktu Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą, tačiau tai nebus galutinis kompensavimo mechanizmą nustatysiantis dokumentas, todėl Konstitucinio Teismo nustatytos pareigos įvykdymas gali užtrukti. Pareiškėjai pažymi, jog tai, kad Konstitucinis Teismas nustatė, jog atsakovo veiksmai, dėl kurių teisėjams nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo mokamas neteisėtai sumažintas atlyginimas, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų ir principų, turėtų būti vertinama kaip teisėjų ginamos teisės gauti pagal Teisėjų atlyginimų įstatymą nustatyto dydžio atlyginimą, apskaičiuotą taikant nesumažintus pareiginės algos koeficientus, užtikrinimas. Pareiškėjų teigimu, nustačius, jog savo teises jie gali ginti tik įstatymų leidėjui patvirtinus praradimų kompensavimo tvarką, būtų pažeistas valdžių padalijimo principas ir paneigta teismo kompetencija teismine tvarka ginti pažeistas asmenų teises, taip pat būtų ribojama asmenų teisė į teisinę gynybą. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2005/2011 ir nurodo, jog turėtų būti laikoma, kad priėmus minėtą 2013 m. rugsėjo 19 d. įstatymą Nr. XII-523 yra nustatomas alternatyvus neteisminis susidariusios problemos sprendimo būdas, neribojantis teisėjų teisės savo pažeistas teises ginti teismuose. Atsižvelgdami į tai pareiškėjai pažymi, kad šis alternatyvus teisių gynimo būdas negali būti laikoma ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, kadangi šiuo metu neegzistuoja nei alternatyvus ginčo sprendimo būdas, nei ikiteisminė bylos nagrinėjimo tvarka. Dėl tikslaus kompensuotinos turtinės žalos dydžio nustatymo pareiškėjai pažymi, jog šio klausimo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas nekėlė. Taip pat atkreipia dėmesį, jog sprendžiant individualų teisinį ginčą neįmanoma nustatyti kokia teisinga proporcija turėtų būti mažintini konkrečių asmenų pareiginės algos koeficientai, kurių nustatymas – įstatymų leidėjo kompetencija, tačiau sumažinti koeficientai nebegali būti taikomi nuo tada, kai buvo pripažinta, jog jų taikymas prieštarauja Konstitucijai. Taip pat pareiškėjai pažymi, kad vykdant Konstitucinio Teismo nutarimą koeficientai buvo atstatyti visa apimtimi, t. y. atkurti iki sumažinimo galioję koeficientų dydžiai, todėl mano, jog taip atsakovas pats pripažino ir vykdė Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą.

22Teisėjų kolegija

konstatuoja:

23IV.

24Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai – Vilniaus apygardos teismo teisėjai - kreipėsi į teismą, reikalaudami priteisti dalį darbo užmokesčio, kuris jiems 2010 – 2013 metais buvo sumažintas įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

25Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų reikalavimus tenkino ir priteisė pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį už 2010 – 2013 metus

26Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad įstatymų leidėjas vykdo Konstitucinio Teismo jam nustatytą pareigą, Vyriausybei yra pavesta parengti darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas pagal įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, kompensavimo tvarką, todėl tik pagal tokią tvarką ir turėtų būti atliekamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimas.

27Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu 2010 – 2013 metų laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo kiekvienam iš pareiškėjų nuo minėtu laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

28Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

29Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

30Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų V. M. ir A. P. reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

31Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr.A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

32Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

33Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

34Darytina išvada, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjai dirbo, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Dėl šios priežasties atsakovo apeliacinio skundo argumentai pripažintini pagrįstais.

35Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

36Pirmosios instancijos teismas pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Vilniaus apygardos teismas.

37Apibendrindama sprendime išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas bei nepagrįstai tenkino pareiškėjų skundą ir priteisė jiems teisėjų darbo užmokesčio nepriemoką.

38Esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas atmetamas.

39Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

40Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą patenkinti.

41Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų V. M. ir A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

42Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjai V. M. ir A. P. skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus... 5. Skundu pareiškėjai prašė priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį,... 6. Atsakovas Lietuvos valstybė atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 7. Atsakovas Lietuvos valstybė, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio... 8. Atsakovas Vilniaus apygardos teismas atsiliepimais į pareiškėjų skundą ir... 9. Vilniaus apygardos teismas paaiškino, kad neginčija pareiškėjų skunde... 10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija... 11. II.... 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 6 d. sprendimu... 13. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo 3, 4... 14. Dėl atsakovo vertinimo, jog prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje... 15. Papildomai teismas pažymėjo, jog Vilniaus apygardos teismui nesant... 16. Atsižvelgdamas į atsakovo prašymą ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos... 17. III.... 18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 19. Atsakovas pažymi, jog įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo 2013... 20. Pareiškėjai V. M. ir A. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo... 21. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, jog apeliacinis skundas yra grindžiamas... 22. Teisėjų kolegija... 23. IV.... 24. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai – Vilniaus apygardos teismo teisėjai -... 25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų reikalavimus tenkino ir priteisė... 26. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad įstatymų leidėjas vykdo... 27. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame... 28. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas,... 29. Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos... 30. Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo... 31. Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija... 32. Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą,... 33. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos... 34. Darytina išvada, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir... 35. Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų... 36. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką... 37. Apibendrindama sprendime išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija... 38. Esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas... 39. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 40. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 41. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimą... 42. Sprendimas neskundžiamas....