Byla e2A-431-252/2016
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Birutės Jonaitienės, Eigirdo Činkos, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5455-223-2015 pagal ieškovo BŽŪK „Evertos maistas“ ieškinį atsakovui E. K., trečiajam asmeniui UAB „Vijana“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3ieškovas BŽŪK „Evertos maistas“ prašė: pripažinti atsakovo E. K. ieškovui BŽŪK „Evertos maistas“ 2014-02-01 išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 01-014 ir 2014-03-20 išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą Nr. EK 04-014 negaliojančiomis; pripažinti negaliojančiais BŽŪK „Evertos maistas“ ir E. K. atliktus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymus ir priteisti ieškovui 12 265,41 Eur įsiskolinimo.

4Ieškovas ieškinyje nurodė, jog atsakovas buvo ieškovo valdybos narys ir artimas kooperatyvo vadovės giminaitis. Todėl, ieškovo manymu, jei jis teikė kokias tai konsultacijas, tai jas teikė kaip valdybos narys, ir jokie teisiniai santykiai tarp šalių nebuvo susiklostę. Įmonės buhalterijoje nėra jokių duomenų apie tokių paslaugų pirkimą, taip pat nėra sudarytų jokių rašytinių sutarčių, nėra aišku, kokias konkrečiai konsultacijas atsakovas teikė. Neaišku, kokiu pagrindu yra nurodytas toks neva teiktų paslaugų įkainis, kiek laiko buvo teikiamos paslaugos. Todėl, ieškovo manymu, minėtos sąskaitos yra tariamas sandoris, kuris negali sukurti jokių teisių ir pareigų. Be to, mokėjimai atlikti esant ieškovo sunkiai finansinei padėčiai, ieškovui esant nemokiam. Atliktais priešpriešiniais reikalavimų įskaitymais vienam iš kreditorių UAB „Vijana“ buvo suteiktas pranašumas prieš kitus kreditorius. Mano, kad įrodinėti sandorių buvimą liudytojo parodymais yra negalima.

5Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nustatė, kad ieškovui 2014-07-30 Panevėžio apygardos teismas iškėlė bankroto bylą. Byloje esančios PVM sąskaitos faktūros 2013-06-28 Nr. EVR 03305 ir 2013-12-31 Nr. EVR 03337 patvirtina, kad atsakovas už patalpų nuomą turėjo sumokėti 8 470 Lt ir 42 350 Lt nuomos mokesčio. Atsakovas 2014-12-08 elektroniniu laišku informavo bankroto administratorių, kad jis nėra skolingas ieškovui už patalpų nuomą, nes pagal pirmą sąskaitą jis yra sumokėjęs 8 470 Lt pagal orderį BLB 4909665, o pagal kitą sąskaitą yra padarytas sudengimas, nes jis už ieškovą trečiajam asmeniui yra sumokėjęs ieškovo skolą. Nurodė, kad buvo susitarimas su ieškovu, jog jis dengs ieškovo skolą trečiajam asmeniui ir tai bus užskaitoma už jo nuomą. Byloje taip pat pateiktos atsakovo 2014-02-01 ir 2014-03-20 išrašytos PVM sąskaitos – faktūros Nr. EK 01-014 10 648 Lt sumai ir Nr. EK 04-014 9 680 Lt sumai už suteiktas konsultacijas įmonės uždarymo klausimu. Atsakovas pateikė Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. 21-37-963, kuri patvirtina, kad atsakovas vykdo individualią veiklą – finansinis tarpininkavimas, nekilnojamas turtas, nuoma, kita verslo, konsultacinė veikla. Teismas taip pat nustatė, kad tarp šalių 2009-02-13 buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, kurioje numatytas 5 000 Lt nuomos mokestis plius PVM mokestis už mėnesį. Pagal 2014-03-19 pinigų priėmimo kvitą NR. BLB Nr. 4909696 atsakovas už patalpų nuomą sumokėjo 210,26 Lt. Byloje taip pat yra rašytiniai įrodymai, kad trečiasis asmuo UAB „Vijana“ ieškovui 2012-2013 metais teikė įvairius maisto priedus. Pagal pateiktą 2015-09-28 pažymą matyti, kad per 2012 m. įvairių maisto priedų pateikta už 20 152,42 Lt, o per 2013 metus – už 24 752,44 Lt. Teismas sprendė, kad yra visos sąlygos, numatytos CK 6.66 str. 1 d. dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais, nes jie pažeidžia kreditorių teises. Teismas nurodė, kad sudaryti sandoriai, t. y. PVM sąskaitos – faktūros Nr. 1 ir Nr. 2 buvo tada, kai atsakovas buvo skolingas ieškovui už nuomą 50 820 Lt. Be to, sandoriai sudaryti tuo metu, kai ieškovo kiti skoliniai įsipareigojimai buvo neįvykdyti, nors jų įvykdymo terminai jau seniau buvo suėję, todėl teismas sprendė, jog ieškovas suteikė pirmenybę vienam iš kreditorių ir pažeidė kitų kreditorių teises. Sprendė, kad atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas pažeidė kreditorių teises ir gali būti pripažintas negaliojančiu CK 6.66 str. pagrindu. Teismas nurodė, jog atsakovui, kaip valdybos nariui, turėjo būti žinomas ieškovo nemokumas ir negalėjimas atsiskaityti su kreditoriais, ir tiek jo, tiek kooperatyvo veiksmai pažeidė apdairaus bei protingo verslo subjekto elgesio standartus. Teismas sprendė, kad byloje yra pakankamai įrodymų, kurie pagrindžia tiek atsakovo, tiek trečiojo asmens nesąžiningumą. Trečiasis asmuo buvo pakankamai gerai informuotas apie ieškovo sunkią finansinę padėtį, nes pats pripažino, jog 2013 m. kovo mėnesį informavo ieškovą, kad nebeteiks maisto priedų dėl to, jog ieškovas neatsiskaito su trečiuoju asmeniu, o ieškovas informavo trečiąjį asmenį, kad neišgali sumokėti visos skolos. Teismas taip pat sprendė, kad yra visi pagrindai pripažinti ginčijamus sandorius ir tariamais sandoriais, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad kokios tai konsultacinės paslaugos buvo teikiamos. Teismo vertinimu, liudytojo D. P. parodymai patvirtina tik tai, kad atsakovas teikdavo konsultacijas gaminamos produkcijos technologiniais klausimais ir maisto priedų klausimais. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovui išvis būtų buvę reikalingos paslaugos įmonės uždarymo klausimu, už ką yra išrašytos abi sąskaitos. Todėl teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visumą, sprendė, jog labiau tikėtina, kad atsakovas, būdamas valdybos nariu, dalyvavo kooperatyvo veikloje, tame tarpe ir savo patarimais gamybos stadijoje. CK 1.80 str. 2 d. pagrindu teismas konstatavo, kad pripažinus sandorį negaliojančiu viena sandorio šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį. Todėl sprendė, kad yra pagrindas taikyti restituciją ir priteisė reikalaujamą piniginę sumą iš atsakovo ieškovui.

6Apeliaciniu skundu atsakovas E. K. prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2014 m. sausio mėn. ieškovas daugiau nei po 1,5 metų teiktų konsultacijų informavo atsakovą, kad jo teikiamos paslaugos nebebus reikalingos, todėl atsakovas išrašė ieškovui dvi sąskaitas – faktūras bendrai 5 887,40 Eur sumai (20 328 Lt). Sąskaitų išrašymo dienai atsakovas ieškovui už patalpų nuomą buvo skolingas 12 265,41 Eur (42 350 Lt). Tik tada atsakovui tapo žinoma, kad trečiasis asmuo nutraukė maisto papildų tiekimą ieškovui dėl susidariusios ilgalaikės skolos. Atsižvelgiant į tai, kad be maisto papildų ieškovas negalėjo toliau vykdyti veiklos, ir į tai, kad ieškovas ir atsakovas turėjo priešpriešinių vienarūšių piniginių reikalavimų, pats ieškovas pasiūlė atsakovui padengti jo turimą įsiskolinimą tokia tvarka (6 317,12 Eur atsakovas turėjo sumokėti trečiajam asmeniui už ieškovą ir šiai sumai atlikti užskaitymą, o likusią sumą sumokėti grynais, kas ir buvo padaryta), mano, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas sandorius negaliojančiais CK 1.86 str. pagrindu, neįvertino surinktų įrodymų kompleksiškai, nenustatė tikrųjų šalių ketinimų. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas nuo 2005 m. teikia konsultacines paslaugas įmonėms. Pasikeitus rinkos pokyčiams, ieškovas taip pat atsidūrė sunkioje padėtyje, todėl jam buvo reikalingos konsultacijos pakeisti gamybos technologijas. Šią aplinkybę patvirtino byloje apklaustas liudytojas D. P.. Kad atsakovas teikė konsultacijas ieškovui, patvirtina ir trečiojo asmens pateikti rašytiniai įrodymai. Todėl sudaryti sandoriai buvo realiai vykdomi, nėra jokių įrodymų, kad jie buvo tariami. Apeliantas taip pat nesutinka, kad yra visos sąlygos pripažinti sandorius negaliojančiais CK 6.66 str. pagrindu. Nesant nors vienai iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 str. nuostatas. Ieškovas, įvertinęs ilgametę atsakovo patirtį konsultuojant kitus ūkio subjektus panašiais klausimais, kreipėsi į atsakovą dėl konsultacijų suteikimo, nes dėl 2010 m ieškovo produkcijai mėsos gaminių rinkoje susiklosčiusių aplinkybių tapus nekonkurencingai ieškovas patyrė didelių nuostolių, todėl buvo priverstas ieškoti būdų, kaip rinkai pateikti konkurencingą bei šių dienų poreikius labiau atitinkančią produkciją. Todėl ieškovo veiksmai susidariusioje situacijoje atitiko protingo asmens, veikiančio ne tik kooperatyvo, bet ir savo kreditorių interesais, elgesio standartą, nes tai buvo vienintelis būdas išvengti bankroto. Tokiu būdu, byloje nepaneigta aplinkybė, kad ieškovui tokius sandorius sudaryti buvo privalu. Apeliantas taip pat nurodė, kad teismas nepagrįstai teigia neva buvo pažeistos kreditorių teisės. Bankroto byla ieškovui buvo iškelta tik 2014-08-11, o sandoriai sudaryti 2014 m vasario ir kovo mėnesiais. Kad ieškovas tuo metu buvo mokus, byloje patvirtina teismo nutartys, kuriomis teismas atsisakė ieškovui iškelti bankroto bylą.

7Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas BŽŪK „Evertos maistas“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas nevertino apelianto išrašytų PVM sąskaitų – faktūrų kaip betarpiško tarp šalių susiklosčiusių sutartinių santykių įrodymo. Abiejose sąskaitose nurodyta, kad konsultacijos buvo teikiamos įmonės uždarymo klausimais, atsakovas neįrodinėjo, jog tokias konsultacijas būtų teikęs. Apeliantas nepateikė jokių duomenų, kad jis turi atitinkamą kvalifikaciją ir žinių teikti konsultacijas įmonės uždarymo klausimais. Jo pateikta pažyma nurodo visai kitokio pobūdžio konsultacijų teikimą, tačiau sąskaitos išrašytos būtent už konsultacijas dėl įmonės uždarymo. UAB „Vijana“ jokiame rašte nėra nurodžiusi, kad apeliantas teikė konsultacines paslaugas ieškovui. Be to, trečiasis asmuo byloje stojo atsakovo pusėje, todėl jis negali veikti prieš atsakovą, ir jo parodymai turi būti vertinami kritiškai. Be to, UAB „Vijana“ niekada nebuvo ieškovo pagrindine maisto priedų tiekėja, ką nepagrįstai teigia atsakovas. Šią aplinkybę patvirtino liudytojas D. P..

8Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Vijana“ prašo apeliacinį skundą tenkinti. Mano, kad bylos įrodymai patvirtina, jog apelianto konsultacijos ieškovui buvo būtinos ir jos realiai buvo suteiktos. Todėl pripažinti sandorius negaliojančiais CK 1.86 str. ir 6.66 str. pagrindu nebuvo pagrindo.

9Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

10Pagal CPK 320 str. 1 d., bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo E. K. apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

11Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, priešingai apelianto argumentams, pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK176, 185 str.). Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.). Kartu pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas, jeigu apeliacinį skundą atmeta pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams išsamiai jų nekartoja ir toliau pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų bei dėl, apelianto nuomone, netinkamų pirmosios instancijos teismo išvadų.

12Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės: pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014; kt.). Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamais, siekiant patvirtinti ar paneigti sandorio fiktyvumą, nustatinėjamos dvi pagrindinės faktinių aplinkybių grupės: pirma, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012; kt.). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorį, nereikia apsiriboti tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015). Paminėtas kasacinio teismo suformuluotas taisykles nurodė ir pirmosios instancijos teismas, dėl jų sprendime išsamiai pasisakė. Šioje byloje apeliantui teko pareiga įrodyti faktą, kad jis realiai teikė konsultacijas ieškovui, t. y. apeliantas privalėjo įrodyti konsultacinių paslaugų teikimo faktą ieškovui, kas leistų daryti pagrįstą ir tikėtiną išvadą dėl jo įrodinėjamų faktinių aplinkybių egzistavimo. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas to neįrodė. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės, ką konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, leidžia spręsti, jog šalys tik siekė sudaryti vaizdą, kad yra sudaryta sutartis tam, kad būtų sukurtas fiktyvus pagrindas atsakovui gauti lėšas, todėl realiai nė viena iš šalių jokių teisių ir pareigų pagal sutartį neįgijo. Šiuo atveju sandoris pagal 2014-02-01 ir 2014-03-20 atsakovo pateiktas sąskaitas už suteiktas konsultacijas buvo sudarytas dėl akių, todėl išmokėjimas pinigų už nesuteiktas paslaugas, kurias nei teikti, nei jų teikimo reikalauti ir nebuvo ketinama, negali būti pripažįstamas sandorio įvykdymu.

13Byloje nustatyta, jog paslaugų sutartinių santykių faktą tarp ieškovo ir atsakovo patvirtina tik atsakovo išrašytos PVM sąskaitos – faktūros. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo išrašytos ir ieškovo apmokėtos sąskaitos – faktūros savaime nepatvirtina sandorio realaus vykdymo – PVM sąskaitos – faktūros teismui neturi iš anksto nustatytos galios (CPK 185 str. 2 d.), tai tik viena iš įrodinėjimo priemonių, todėl realių sutartinių santykių buvimo, sandorio vykdymo faktas įrodinėjamas kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Tokiam faktui įvertinti pirmosios instancijos teismas kompleksiškai vertino visas byloje nustatytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad sąskaitų išrašymas ir apmokėjimas įrodymų visumos kontekste nepatvirtina realaus sutarties vykdymo. Kadangi apeliantas iš esmės nepateikė duomenų apie suteiktas konkrečias paslaugas (PVM sąskaitose – faktūrose yra nurodyta tik tai, kad suteiktos konsultacijos įmonės uždarymo klausimu, jų kiekis valandomis, įkainis ir bendra suma, tačiau nėra jokių duomenų nei kokiu laikotarpiu, nei kuo konkrečiai pasireiškė konsultacijų teikimas), tai, įvertinus sutarties šalių nurodytus veiksmus, kaip atliktus paslaugų sutarties pagrindu, byloje esančių duomenų kontekste laikytina, jog išorinė sandorio forma (sąskaitų išrašymas) panaudota tik gauti vienai šaliai iš kitos lėšų. Sandorio sąžiningumu abejonių kelia ir tai, kad apeliaciniame skunde pats apeliantas nurodo, jog konsultavo ieškovą nuo 2012 m., kai PVM sąskaitos – faktūros buvo išrašytos tik praėjus maždaug dvejiems metams jose abstrakčiai nurodant tik sugaištų valandų kiekį. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pirmos instancijos instancijos teismas, vertindamas bylos aplinkybes, nepažeidė CPK nustatytų ir teismo praktikoje pateiktų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių. Dėl to teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus dėl nukrypimo nuo teismų praktikos įrodinėjimo, įrodymų vertinimo klausimais kaip teisiškai nepagrįstus ir nesudarančiais pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

14Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai nevertino trečiojo asmens UAB „Vijana“ paaiškinimų apie teiktas konsultacines paslaugas ieškovui, taip pat nesivadovavo liudytojo D. P. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad UAB „Vijana“ nagrinėjamoje byloje dalyvauja trečiuoju asmeniu apelianto pusėje, todėl remiantis CPK 47 str. 4 d. jis negali veikti procese prieš E. K. interesus. Kaip minėta, apeliantas nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, jog jį ir UAB „Vijana“ realiai siejo kokie nors sutartiniai santykiai. Liudytoju apklausiamas D. P. teismo posėdžio metu konkrečiai negalėjo nurodyti, kokias konkrečiai konsultacijas, kiek tiksliai kartų apeliantas suteikė ir kiek konkrečiai laiko šios konsultacijos užtruko. Kaip nurodė ir teismas skundžiamame sprendime, šio liudytojo paaiškinimai nepatvirtina, kad atsakovas teikė konsultacijas įmonės uždarymo klausimu, kaip kad nurodyta ginčijamose sąskaitose. Apeliantas taip pat neįrodinėjo, kad jis teikė konsultacijas įmonės uždarymo klausimu. Visi jo argumentai grindžiami tuo, kad teikė konsultacijas gamybos klausimais, kad įmonė būtų konkurencinga rinkoje. Kad su atsakovu kartais būdavo konsultuojamasi dėl produkcijos kokybės, priedų taikymo pirmos instancijos teisme patvirtino liudytojas D. P., tačiau liudytojas nepatvirtino ir nežinojo kad atsakovas konsultacijas teikė įmonės uždarymo klausimu, ko neįrodinėjo ir pats atsakovas.

15Nesutiktina su apeliantu, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog egzistuoja visos sąlygos taikyti CK 6.66 str. ir pripažinti sandorius negaliojančiais. Priešingai, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką, tinkamai nurodė actio Pauliana (CK 6.66 str.) taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Nors apeliantas teigia, kad sandorių sudarymo privalomumą šiuo atveju lėmė susiklosčiusios faktinės aplinkybės (ieškovo produkcijos konkurencingumo sumažėjimas 2010 m. bei siekis užsitikrinti maisto priedų tiekimą iš pagrindinio maisto priedų tiekėjo UAB „Vijana“), tačiau įstatyme nustatyta pareiga įvykdyti savo prievolę (pareigą) savaime nereiškia asmens pareigos sudaryti sandorį. Būtina nustatyti, ar skolininkas nepiktnaudžiavo šia pareiga ir ar trečiasis asmuo apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Neretai įmonė, turėdama finansinių sunkumų ir siekdama išvengti bankroto, sandoriais prisiima įvairių įsipareigojimų, tačiau tai nelemia išvados, kad ji privalėjo juos prisiimti. Tam tikros faktinės aplinkybės, pvz., įmonei gresiantis bankrotas, sunki finansinė padėtis, skola kitam kreditoriui, pareiga išlaikyti tėvus, vaikus ir pan., kurios gali turėti įtakos skolininko elgesiui, negali būti traktuojamos kaip pareiga sudaryti sandorį. Skolininkas, turėdamas pareigą sudaryti sandorį, ją turėtų įvykdyti kuo mažiau pakenkdamas kreditoriaus interesams, nes galimi tokie atvejai, kai skolininkas gali piktnaudžiauti šia pareiga, siekdamas išvengti atsiskaitymo su kreditoriumi (pvz., sudaro sandorį nepalankesnėmis sau sąlygomis, nei būtų galėjęs, t. y. vykdydamas sutartinį įsipareigojimą, parduoda turtą už daug mažesnę kainą nei jo rinkos vertė). Taigi vykdydamas tokią savo pareigą skolininkas, sudarydamas sandorį, turi siekti, kad kuo mažiau būtų pažeisti kreditoriaus interesai, todėl turi pasirinkti tokį sandorį ar tokias jo sąlygas, kad likusio turto ir prisiimtų įsipareigojimų santykis kuo mažiau apsunkintų atsiskaitymą su kreditoriumi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, CK 6.66 str. 1 d. sąlyga „neprivalėjo“ reiškia neturėjimą teisinės prievolės sudaryti sandorį, o privalėjimas sudaryti sandorį – viena iš imperatyviųjų nuostatų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 str. 1 d., 6.156 str.); pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad atsakovas E. K. turėjo pareigą išrašyti ginčijamas PVM sąskaitas – faktūras, o ieškovas BŽŪK „Evertos maistas“ jau tuomet iš esmės būdamas nemokus suteikti pirmenybę vienam kreditoriui, taip sumažinant savo galimybę atsiskaityti su kitais kreditoriais. Byloje nustatyta, jog priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas būtent įvyko tuo metu, kai ŽŪK „Evertos maistas“ ir atsakovui E. K., kaip kooperatyvo valdybos nariui, buvo žinoma apie didelės apimties skolinių prievolių neįvykdymą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas žinodami sunkią finansinę įmonės padėtį ir žinodami rinkos pokyčius bei sumažėjusias apyvartas ir pan., turėjo suprasti ir žinoti, kad sudaromas sandoris tiesiogiai pažeis kitų kreditorių teises, kad jų veiksmai niekaip nesuderinami su teisingumu ir sąžiningumu.

16Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su skunde dėstoma apelianto pozicija, kad sandorių sudarymas nepažeidė kitų ieškovo kreditorių teisių. Kaip minėta, sandorių sudarymo metu ieškovas jau buvo įsiskolinęs didžiajai daliai savo kreditorių, kuriems pradelstas bendras įsiskolinimas 2014 m. vasario 1 d. viso sudarė 135 921,98 Eur (469 311,44 Lt) (t. 1, b. l. 32-33), o bendra ieškovo patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma sudarė 243 076 Eur (839 292,82 Lt) (t.1, b. l. 34-36). Tai patvirtina, kad ieškovo finansinė padėtis tik blogėjo. CK 6.66 str. 1 d. pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius sandoris pripažįstamas pažeidžiančiu kreditoriaus teises: dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Dėl CK 6.66 str. 1 d. nurodytos sąvokos „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ kasacinis teismas išaiškino, kad ši formuluotė reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Kasacinio teismo praktika, aiškinanti skolininko teisę prioritetiškai atsiskaityti su vienu ar keliais kreditoriais, tais atvejais, kai įmonė (skolininkas) jau turi finansinių sunkumų, yra formuojama ta linkme, kad tokie sandoriai paprastai gali būti pateisinami tik tokiais atvejais, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ar atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2014). Nurodyta kasacinio teismo praktika patvirtina, kad, esant ginčui dėl tokių sandorių, svarbu, jog sandoris nepažeistų kitų tokioje pačioje situacijoje esančių kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti tokį sandorį sudaryti tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog, priešingai apelianto teiginiams, faktinės sandorių sudarymo aplinkybės leidžia ne tik teigti, kad jokio privalomumo juos sudaryti nebuvo, bet ir matyti, kad ieškovas suteikė pirmenybę vienam iš savo kreditorių visiškai su juo atsiskaitydamas. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bylos duomenys nepatvirtina ginčijamų sandorių sudarymo privalomumo, t. y. nėra duomenų, kad šalys turėjo pareigą sudaryti minėtus sandorius, kurių negalėjo išvengti.

17Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

18Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

19Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. ieškovas BŽŪK „Evertos maistas“ prašė: pripažinti atsakovo E. K.... 4. Ieškovas ieškinyje nurodė, jog atsakovas buvo ieškovo valdybos narys ir... 5. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu... 6. Apeliaciniu skundu atsakovas E. K. prašo apylinkės teismo sprendimą... 7. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas BŽŪK „Evertos... 8. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Vijana“... 9. Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m.... 10. Pagal CPK 320 str. 1 d., bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro... 11. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, priešingai apelianto... 12. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl tariamojo sandorio... 13. Byloje nustatyta, jog paslaugų sutartinių santykių faktą tarp ieškovo ir... 14. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai nevertino trečiojo asmens UAB... 15. Nesutiktina su apeliantu, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog egzistuoja... 16. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su skunde dėstoma... 17. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos... 18. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 19. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti...