Byla e2A-123-302/2016
Dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės – Balynienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), ir Alvydo Poškaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-379-460/2015 pagal ieškovo S. U. ieškinį atsakovams A. G., uždarajai akcinei bendrovei „Virbarta“ dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovas S. U. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2004-10-29 žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. K1AK -17787 ab initio ir priteisti iš atsakovų solidariai bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2004 metais atsakovas A. G. įkalbėjo jį pirkti žemės sklypą, esantį ( - ), unikalaus Nr. ( - ) (toliau – žemės sklypas). Žemės sklypas buvo įsigytas turint tikslą pakeisti žemės sklypo paskirtį iš žemės ūkio į rekreaciniams objektams statyti ir eksploatuoti. Norint pakeisti žemės sklypo paskirtį, buvo būtina atlikti detalųjį planą. Atlikus detalųjį planą ir pakeitus žemės sklypo tikslinę paskirtį buvo galima tikėtis parduoti žemės sklypą maždaug už 500 000 Lt. Tą pačią dieną, kai buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, ieškovas atsakovui A. G. išrašė įgaliojimą – naudotis, valdyti ir disponuoti ieškovui nuosavybės teise priklausančiu sklypu. 2004 m. spalio pradžioje atsakovas A. G. paskambino ieškovui ir pranešė, jog įsigytame sklype neįmanoma atlikti detalaus plano norint pakeisti paskirtį į gyvenamosios teritorijos, todėl patarė šį žemės sklypą parduoti, kad bent jau būtų susigrąžinti pinigai. Anksčiau išduoto įgaliojimo pagrindu atsakovas su UAB „Virbarta“ sudarė 2004-10-29 žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. K1AK -17787 ir pardavė ieškovui nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Pasak ieškovo, jis 2012 metais sužinojo, kad atsakovas A. G. pasielgė nesąžiningai, nes suteikė ieškovui melagingą informaciją apie galimybes atlikti detalųjį planą, kad neva neįmanoma pakeisti sklypo paskirties, o pats po sklypo pardavimo įsidarbino UAB „Virbarta“ ir dėjo visas pastangas, kad detalus planas būtų parengtas ir patvirtintas. Ieškovas tvirtino, kad ginčijamą 2004-10-29 žemės sklypo prikimo–pardavimo sutartį sudarė dėl apgaulės ir dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi (CK 1.91 str.). Pasak ieškovo, atsakovas A. G., sudarydamas ginčijamą sandorį veikė laikantis piktavališko susitarimo su pirkėju, atsakove UAB „Virbarta“. Piktavališką susitarimą patvirtina tai, kad A. G. po sandorio sudarymo įsidarbino pas UAB „Virbarta“ bei kelerius metus gyvena pirkėjo pastatytame name neatlygintinai.

4Atsakovas A. G. su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad jis ieškovą apgavo nurodydamas, kad dėl teisinių kliūčių nebus galima parengti žemės sklypo detaliojo plano ir pakeisti žemės sklypo paskirtį. Šią aplinkybę, pasak atsakovo, jis išgalvojo, nes buvo susitaręs su UAB „Virbarta“ akcininku ir statybos direktoriumi J. M. dėl sklypo pardavimo jam.

5Atsakovė UAB „Virbarta“ su ieškiniu nesutiko, prašė jo netenkinti. Nurodė, jog žemės sklypo kaina atitiko tuometinę perkamo turto rinkos vertę, tą patvirtina VĮ Registrų centro pažyma, o ieškovas nepateikė jokių duomenų ir įrodymų apie tai, kad jis buvo pavedęs atsakovui A. G. pakeisti žemės sklypo paskirtį iš žemės ūkio paskirties į rekreacinę, ir kad šio pavedimo įvykdymas ar neįvykdymas būtų kaip nors susietas su ginčijamos sutarties sąlygomis. Pažymėjo, kad oficialūs dokumentas įrodo, jog ginčijamo sandorio sudarymo momentu ir iš karto po jo žemės sklypo paskirties pakeisti nebuvo galima.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė UAB „Virbarta“ iš ieškovo S. U. 1 752,20 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8Pirmos instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, darė išvadą, kad 2004 m. spalio 29 d. tarp atsakovės UAB „Virbarta“ ir ieškovo įgaliotinio A. G. sudarytas pirkimo–pardavimo sandoris, kuriuo ieškovo įgaliotinis A. G. pardavė, o atsakovė UAB „Virbarta“ nupirko 1,66 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą ( - ) nėra išskirtinis ar savo kaina neadekvatus sandoris. Teismo vertinimu, žemės sklypo pirkimo–pardavimo kaina atitiko tuometinę perkamo turto rinkos vertę. Taip pat teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų ar rašytinių įrodymų apie tai, kad jis buvo pavedęs atsakovui A. G. pakeisti žemės sklypo paskirtį iš žemės ūkio paskirties į rekreacinę, ir kad šio pavedimo įvykdymas ar neįvykdymas būtų kaip nors susietas su ginčijamos sutarties sąlygomis. Be to, pažymėjo, kad žemės sklypo įgijimo momentu žemės sklypo paskirties pakeisti nebuvo galima, kadangi to neleido tuo metu galioję teisės aktai. Tik teisės aktų pakeitimai sudarė sąlygas ir prielaidas atsakovei UAB „Virbarta“ įregistruoti žemės sklypo paskirties pakeitimus viešajame registre. Į bylą pateiktas išrašas iš Nekilnojamojo turto registro Centrinės duomenų bazės patvirtina, kad tik 2006-07-19, t. y. praėjus 1 metams 9 mėnesiams po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, pasikeitus teisės aktams, reglamentuojantiems žemės paskirties keitimo sąlygas ir tvarką, Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. 13.6-3727 buvo pakeista paskirtis, įrašas Nekilnojamojo turto registre galioja nuo 2006-07-20. Pirmos instancijos teismo nuomone, aplinkybė, kad atsakovams praėjus 1 metams 9 mėnesiams po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo visgi pavyko pakeisti ginčo žemės sklypo paskirtį, nereiškia, kad 2004 m. spalio 29 d. tarp atsakovės UAB „Virbarta“ su ieškovo įgaliotiniu A. G., sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis buvo sandoris sudarytas dėl apgaulės ar atsakovo piktavališko susitarimo su UAB „Virbarta“. Teismas pažymėjo, kad šalys negali susitarti dėl to, kas objektyviai neegzistuoja.

9Byloje nesant įrodymų, kurie leistų spręsti, jog atsakovų veikla buvo tyčia nukreipta nesąžiningai įtikinti ieškovą sudaryti sandorį (parduoti sklypą), sąmoningai nuslėpti itin reikšmingą sandoriui informaciją ir kad būtent tai nulėmė ieškovo apsisprendimą bei ginčo sandorio sudarymą, pirmos instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė tų aplinkybių, kuriomis grindė apgaulę ir šalies atstovo piktavališką susitarimą su antrąja šalimi, todėl ieškinį atmetė.

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11Ieškovas S. U. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

12Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

131. Pirmos instancijos teismas neteisingai nustatė, kuo pasireiškė A. G. apgavystė. Ieškovui buvo žinoma, kad sklypo įsigijimo metu žemės sklypo paskirties pakeisti nebuvo galima dėl imperatyvių teisės aktų draudimų, tačiau ieškovas buvo pasiryžęs laukti, kol išnyks teisinės kliūtys, trukdžiusios rengti sklypo detalųjį planą, ir tik atsakovui patvirtinus, kad niekada nebebus galima pakeisti ginčo žemės sklypo paskirties, žemės sklypą buvo nuspręsta parduoti už 30 000 Lt. Atsakovas A. G. ieškovą apgavo, nurodęs, kad ginčo žemės sklype niekada nebus įmanoma pakeisti paskirties, nes yra pakeisti specialaus nacionalinio regioninio parko plano sprendiniai.

142. Neatitinkantis tiesos yra ir pirmos instancijos teismo teiginys, kad ginčo žemės sklypas buvo parduotas rinkos kaina. Teismas nepagrįstai nevertino su ieškiniu pateiktos konsultacijos dėl galimos turto kainos išvados ir 2004-02-09 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties, iš kurių matyti, kad ginčo žemės sklypo rinkos kaina pardavimo dieną buvo ne mažesnė nei 30 000 Lt. Teismas skundžiamame sprendime net neužsimena apie šiuos įrodymus, o tai reiškia, kad jų visiškai netyrė.

153. Nepagrįstas ir pirmos instancijos teismo argumentas, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių teiginius, jog jis buvo pavedęs atsakovui A. G. pakeisti ginčo žemės sklypo paskirtį ir kad šio pavedimo įvykdymas ar neįvykdymas būtų kaip nors susijęs su ginčijamos sutarties sąlygomis. Šias aplinkybes pripažino pats atsakovas A. G., tačiau pirmos instancijos teismas apie tai net neužsimena skundžiamame sprendime ir nenurodo jokių motyvų, kodėl nelaikė A. G. pripažintų aplinkybių nustatytomis.

164. Negalima sutikti ir su pirmos instancijos teismo motyvu, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu galimybės pakeisti žemės sklypo paskirtį neegzistavo. Iš skundžiamo sprendimo sunku suprasti, kokią aplinkybę teismas laikė neegzistuojančia. Ta aplinkybė, kad ginčijamo sandorio sudarymo momentu ir iškart po jo sudarymo žemės sklypo paskirties pakeisti nebuvo galima, nereiškia, kad ginčijamo sandorio sudarymo momentu pagrindinė ieškinyje nurodoma sandorio ginčijimo sąlyga – galimybė pakeisti žemės paskirtį – iš vis neegzistavo. Galimybė pakeisti ginčo žemės sklypo paskirtį egzistavo, tačiau tai buvo galima padaryti tik po Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo.

175. Byloje yra pakankamai duomenų, kurie patvirtina, kad atsakovas A. G. pripažino visas ieškinyje nurodytas aplinkybes, maža to, atsakovas paaiškino ir tokio elgesio motyvus ir pateikė kitus netiesioginius įrodymus, patvirtinančius, kad egzistavo piktavališkas susitarimas tarp atsakovų, kurio pagrindu atsakovas A. G. įtikino ieškovą, kad reikia skubiai atsikratyti beverčiu žemės sklypu. Kai sandoris įvyko, atsakovas A. G. buvo priimtas į darbą pas atsakovę UAB „Virbarta“, o vėliau, kai buvo pastatyti namai, atsakovui A. G. buvo leista įsirengti vieną iš pastatytų namų ir jame apsigyventi. Atsakovų veikla buvo tyčia nukreipta nesąžiningai įtikinti ieškovą parduoti sklypą, kas, neatskleidžiant reikšmingos informacijos, ir buvo padaryta. Net ir laikant, kad UAB „Virbarta“ už pagalbą atsakovui neįsipareigojo perleisti nuosavybės teisių į namą, atsakovas A. G. iš šio susitarimo gavo akivaizdžią naudą, nes nuo 2007 metų iki šiol gyvena UAB „Virbarta“ priklausančiame name.

186. Pirmos instancijos teismas visiškai ignoravo atsakovo A. G. ieškinio pripažinimą. Jei teismas nepriėmė atsakovo ieškinio pripažinimo, tai jis pagal CPK 140 straipsnio 4 dalį turėjo priimti šiuo klausimu nutartį.

19Atsakovė UAB „Virbarta“ su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

20Pateikia šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

211. Pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį teismas gali pripažinti sandorį negaliojančiu, jei sandoris yra sudarytas dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi. Piktavališko susitarimo atveju yra ir vienos sutarties šalies atstovo, ir kitos šalies kaltės, todėl nustatant, ar yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu dėl piktavališko susitarimo, reikia konstatuoti vienos sutarties šalies atstovo ir kitos šalies kaltę tyčios forma. Ieškovas nagrinėjamu atveju neįrodė ne tik piktavališko, bet ir jokio atsakovų tarpusavio susitarimo dėl ginčo sandorio. Abiejų šalių valia yra aiškiai išreikšta notaro patvirtintoje sutartyje. Sutartyje aiškiai nurodyta parduodamo žemės sklypo paskirtis – žemės ūkio. Pats apeliantas teismo posėdyje patvirtino, kad būtent tokius įgaliojimus dėl sutarties sudarymo jis ir buvo davęs savo atstovui A. G., todėl laikytina, jog ieškovo valia ginčijamoje sutartyje yra išreikšta tinkamai. Sutarties sudarymo metu atsakovas A. G. nebuvo susijęs su UAB „Virbarta“ jokiais santykiais, UAB „Virbarta“ atsakovą A. G. į darbą priėmė tik 2005-06-01. Atsakovas A. G. gyveno UAB „Virbarta“ nuosavybės teise priklausančiame name UAB „Virbarta“ leidimu panaudos pagrindais, dabar yra reikalaujama, kad atsakovas išsikeltų iš namo. Nei UAB „Virbarta“, nei atsakovas A. G. ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu neturėjo ir negalėjo turėti jokių patikimų duomenų, kad žemės sklypo paskirtį pavyks pakeisti. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą nebuvo jokių galimybių pakeisti žemės sklypo paskirtį. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmos instancijos teismas pagrįstai ieškovo teiginius dėl jo apgaulės ir piktavališko susitarimo vertino kaip neįrodytus.

222. Ginčo sandorio vertė ir parduoto žemės sklypo kaina atitiko rinkos kainas. Ginčijamos sutarties 2 punkte nurodoma, kad pagal 2004-10-25 VĮ „Registrų centras“ pažymą Nr. 44-488712 žemės sklypo vertė (indeksuota) yra 4 155 Lt, vidutinė žemės sklypo rinkos vertė yra 32 900 Lt. Šis įrodymas yra oficialus rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią. Be to, likus dviem savaitėm iki ginčo sandorio, t.y. 2004-10-12, tarp ieškovo ir atsakovo A. G., kuris atstovavo savo motiną, buvo sudaryta to paties žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis, kurios pagrindu žemės sklypas buvo parduotas ieškovui už 25 000 Lt. Po dviejų savaičių tas pats žemės sklypas buvo parduotas už 30 000 Lt. Ieškovo į bylą pateikta UAB „Ober – Haus“ paruošta konsultacija dėl galimos turto kainos vertintina kritiškai, kadangi ieškovas ginčija žemės ūkio paskirties sklypo pirkimo – pardavimo sandorį, o konsultacija teikiama dėl pakeistos paskirties žemės sklypo, taip pat ginčijamas sandoris sudarytas 2004-10-29, o konsultacijoje remiamasi 2006-06-29 patvirtintu detaliuoju planu. Be to, ir pačioje konsultacijoje yra aiškiai nurodyta, kad ši konsultacija yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, neatitinkantis turto vertinimo ataskaitos turinio, kurį reglamentuoja Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas.

233. Nagrinėjamu atveju įžvelgtinas ieškovo ir atsakovo A. G., kuris dar aktyviau už patį ieškovą įrodinėjo ieškinio pagrįstumą, siekis pasipelnyti iš atsakovės UAB „Virbarta“ verslo bei darbo rezultatų.

24IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

25Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovės apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

26Dėl faktinių bylos aplinkybių

27Iš bylos medžiagos matyti, kad 2004-10-12 ieškovas už 25 000 Lt nusipirko žemės sklypą, esantį ( - ), kurio plotas 1,6600 ha, paskirtis – žemės ūkio, unikalaus Nr. ( - ). Ieškovas, atstovaujamas atsakovo A. G., minėtą žemės sklypą 2004-10-29 už 30 000 Lt pardavė kitam atsakovui UAB „Virbarta“. Ieškovo teigimu, jis minėtą žemės sklypą pirko tik dėl to, kad atsakovas A. G. patikino jį, jog, pakeitus žemės sklypo paskirtį iš žemės ūkio į rekreacinių objektų statybos, ateityje žemės sklypą bus galima parduoti už 500 000 Lt. Atsakovui A. G. patvirtinus, kad vis dėlto žemės sklypo paskirties pakeisti nėra galimybių, atsakovo A. G. siūlymu žemės sklypas buvo parduotas atsakovui UAB „Virbarta“. Ieškovo tvirtinimu, tik 2012 m. vasarą, kai atvykęs į Lietuvą pamatė, jog minėto žemės sklypo paskirtis vis dėl to buvo pakeista, o jo buvusiame žemės sklype esančiame name gyvena A. G., jis suprato, kad buvo apgautas, todėl Klaipėdos apygardos teismui pateikė ieškinį dėl 2004-10-29 žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. K1AK -17787 pripažinimo negaliojančia ab initio. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, darė išvadą, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų ar rašytinių įrodymų apie tai, kad jis buvo pavedęs atsakovui A. G. pakeisti žemės sklypo paskirtį iš žemės ūkio paskirties į rekreacinę, ir kad šio pavedimo įvykdymas ar neįvykdymas būtų kaip nors susietas su ginčijamos sutarties sąlygomis. Be to, pažymėjo, kad žemės sklypo įgijimo momentu žemės sklypo paskirties pakeisti nebuvo galima, tik teisės aktų pakeitimai praėjus 1 metams ir 9 mėnesiams po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo sudarė sąlygas ir prielaidas atsakovei UAB „Virbarta“ įregistruoti žemės sklypo paskirties pakeitimus viešajame registre. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, kad žemės sklypo pirkimo–pardavimo kaina atitiko tuometinę perkamo turto rinkos vertę. Byloje nesant įrodymų, kurie leistų spręsti, jog atsakovų veikla buvo tyčia nukreipta nesąžiningai įtikinti ieškovą sudaryti sandorį (parduoti sklypą), sąmoningai nuslėpti itin reikšmingą sandoriui informaciją ir kad būtent tai nulėmė ieškovo apsisprendimą bei ginčo sandorio sudarymą, pirmos instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė tų aplinkybių, kuriomis grindė apgaulę ir šalies atstovo piktavališką susitarimą su antrąja šalimi, todėl ieškinį atmetė. Ieškovas su tokiu pirmos instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia šiais esminiais argumentais: 1) pirmos instancijos teismas neteisingai nustatė, kuo pasireiškė A. G. apgavystė; 2) neatitinkantis tiesos yra pirmos instancijos teismo teiginys, kad ginčo žemės sklypas buvo parduotas rinkos kaina; 3) neatitinka tiesos pirmos instancijos teismo motyvas, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu galimybės pakeisti žemės sklypo paskirtį neegzistavo; 4) byloje yra pakankamai duomenų, kurie patvirtina, kad atsakovas A. G. pripažino visas ieškinyje nurodytas aplinkybes, tačiau pirmos instancijos teismas ignoravo ieškinio pripažinimą.

28Dėl įrodymų vertinimo

29Vertinant apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, pirmiausia pasisakytina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs ir tai, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Civiliniame procese vadovaujamasi pirmiau nurodyta įrodymų pakankamumo taisykle, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; kt.). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes.

30Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju ieškovo S. U. vardu pagal 2004-10-12 notarinį įgaliojimą atsakovas A. G. 2004-10-29 su atsakove UAB „Virbarta“ sudarė žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį. Ieškovo teigimu, minėta sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės ir dėl jo atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi, t.y. atsakove UAB „Virbarta“, todėl turėtų būti pripažinta negaliojančia ab initio. Taigi būtent šias aplinkybes, t.y. kad atsakovas A. G. ir atsakovė UAB „Virbarta“ veikė tyčia iš anksto susitarę sudaryti sandorį ieškovui nenaudingomis sąlygomis, ir kad atsakovas A. G. jį apgavo, nurodęs aplinkybes neatitinkančias tikrovės, ieškovas nagrinėjamoje byloje ir turėjo įrodyti.

31Dėl piktavališko susitarimo

32Asmenys turi teisę sandorius sudaryti tiek patys asmeniškai, tiek ir veikdami per atstovus (CK 2.132 str. 1 d.). Pagal CK 2.132 straipsnio 2 dalį atstovauti galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu. Vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas (CK 2.132 str. 1 d.). Ši įstatymo norma reiškia, kad esant joje nurodytoms sąlygoms, teisiniai juridinių veiksmų atlikimo padariniai tenka ne atstovui, bet atstovaujamajam.

33CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu sandoris, sudarytas dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi. Atstovas privalo veikti pagal įgaliojimus ir atstovaujamojo interesais. Jeigu sandorį atstovas sudaro piktavališkai susitaręs su kita šalimi (jos atstovu) ir kenkia atstovaujamojo interesams, toks sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu. Piktavališkas susitarimas yra tyčinė veika, dėl kurios sudaryto sandorio sąlygos yra nenaudingos atstovaujamajam. Pažymėtina, kad piktavališko susitarimo atveju yra ir vienos sutarties šalies atstovo, ir kitos šalies (jos atstovo) kaltės, todėl nustatant, ar yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu dėl piktavališko susitarimo, reikia konstatuoti vienos sutarties šalies atstovo ir kitos šalies (jos atstovo) kaltę tyčios forma. Šiame kontekste svarbu akcentuoti, kad sandorio, atstovo sudaryto nesant jo piktavališko susitarimo su kita šalimi, suklydus ar neapdairiai, negalima pripažinti negaliojančiu minėtu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2009; 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2013; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2014). Taigi piktavališko susitarimo atveju pirmosios šalies atstovas veikia ne išreikšdamas tikrąją atstovaujamojo valią, o veikia kitos sandorio šalies naudai dėl susitarimo su pastarąja.

34Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovo argumentai, kad ginčo pirkimo – pardavimo sutartis galėjo būti pasirašyta jo atstovui – A. G., ir atsakovui UAB „Virbarta“ piktavališkai tarpusavyje susitarus, yra pagrįsti tik prielaidomis ir deklaratyvūs, įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė UAB „Virbarta“ kaip nors dėl ieškinyje nurodytų aplinkybių susitarė su atsakovu A. G. ir kad toks susitarimas buvo piktavališkas, nukreiptas suklaidinti ir apgauti ieškovą, apeliantas nepateikė, nors, kaip minėta, būtent jo pareiga buvo tai įrodyti (CPK 178 str.). Ginčo sutartyje yra aiškiai nurodyta parduodamo žemės sklypo paskirtis – žemės ūkio, būtent tokios paskirties žemės sklypą UAB „Virbarta“ ir įsigijo, taip pat yra nurodyta ir žemės klypo kaina, ginčo dėl to, kad sutarta pinigų suma už žemės sklypą ieškovui buvo pervesta, nėra. Pastebėtina, kad ir pats ieškovas teismo posėdyje patvirtino, jog jis davė nurodymus A. G. dėl ginčo sutarties sudarymo ir jo valia ginčo sutartyje buvo tinkamai išreikšta. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra ir jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovo tarpusavio santykius iki ginčo sutarties sudarymo. Ginčo sutarties sudarymo metu atsakovas A. G. nebuvo susijęs jokiais santykiais su atsakove UAB „Virbarta“, pas atsakovę A. G. buvo įdarbintas tik nuo 2005-06-01. Be to, ieškovas nepateikė ir jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius apie tai, kad jis buvo pavedęs atsakovui A. G. pakeisti žemės sklypo paskirtį iš žemės ūkio paskirties į rekreacinę, ir kad šio pavedimo įvykdymas ar neįvykdymas būtų kaip nors susietas su ginčijamos sutarties sąlygomis. Vien atsakovo A. G. ieškinio pripažinimas, vertinant tai, jog, kaip matyti iš ieškinio turinio ir liudytojo R. F. parodymų, ieškovas ir atsakovas A. G. nuo senų laikų buvo draugai, o dabar A. G. ir atsakovės UAB „Virbarta“ tarpusavio santykiai yra pašliję, vertintinas kritiškai. CPK 187 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šalis turi teisę pripažinti faktus, kuriais kita proceso šalis grindžia savo reikalavimą ar atsikirtimą. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu, jeigu įsitikina, kad pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra šalies pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad fakto pripažinimą galima konstatuoti, jei yra šios sąlygos: 1) šalis žodžiu teismo posėdyje ar raštu procesiniame dokumente aiškiai išreiškė valią pripažinti faktą; 2) šalis aiškiai apibrėžė pripažįstamą faktą; 3) teismas nustato, kad tokio valios išreiškimo nelėmė apgaulė, smurtas, grasinimai, suklydimas ar siekimas nuslėpti tiesą; 4) teismas nustato, kad pripažinimas atitinka kitus bylos duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2014). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo konstatuotas konkretaus byloje reikšmingo fakto pripažinimas reiškia, jog dėl tokio fakto neliko tarp šalių ginčo, kartu – šalių pareigos teikti įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tokį faktą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „Virbarta“ neigia bet kokius ieškovo ir atsakovo A. G. teiginius, jog jis su A. G. piktavališkai buvo susitaręs apgauti ieškovą, nupirkti iš jo ginčo žemės sklypą ir vėliau pakeisti jo paskirtį, todėl ieškovas negalėjo būti atleistas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo pareigos. Ieškovui nepateikus jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad tarp atsakovų buvo kažkoks susitarimas dėl ginčo žemės sklypo, laikytina, kad šiuo atveju ieškovas neįrodė tarp atsakovų buvus piktavališką susitarimą jo atžvilgiu.

35Bet kuriuo atveju pažymėtina ir tai, kad jei, atsižvelgiant į atsakovo A. G. prisipažinimą, ir būtų galima laikyti, jog atsakovas A. G. turėjo siekį ieškovą piktavališkai apgauti, tai vien jo kaltės pripažinimas nagrinėjamu atveju nėra pakankamas, kadangi, kaip jau buvo minėta, norint sandorį pripažinti negaliojančiu dėl piktavališko susitarimo, reikia konstatuoti vienos sutarties šalies atstovo ir kitos šalies kaltę tyčios forma. Ieškovui neįrodžius, kad UAB „Virbarta“, sudarydama ginčo pirkimo – pardavimo sutartį, žinojo apie tai, jog atstovas A. G. veikė, pažeisdamas atstovaujamojo interesus ir ieškovą apgavo, negali būti taikomas CK 1.91 straipsnyje numatytas sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindas - sandoris, sudarytas dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi. Priešingas teisės normų aiškinimas pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nes sąžininga sandorio šalis nukentėtų dėl netinkamai susiklosčiusių vidinių atstovaujamųjų ir atstovo santykių, apie kurių detales ji negalėjo žinoti.

36Pasak apelianto, šiuo atveju šalių piktavališkumas pasireiškia ir tuo, kad ginčo žemės sklypas UAB „Virbarta“ 2004-10-29 sutartimi buvo parduotas mažesne nei rinkos kaina. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nepritarti pirmos instancijos teismo išvadai, kad ieškovo įgaliotinio A. G. ir atsakovės UAB „Virbarta“ sutarta žemės sklypo pirkimo–pardavimo kaina (30 000 Lt) atitiko tuometinę perkamo turto rinkos vertę. Tai patvirtina VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2004-10-25 duomenys, pagal kuriuos vidutinė ginčo žemės sklypo rinkos vertė yra 32 900 Lt. Taip pat nagrinėjamo klausimo kontekste negalima ignoruoti ir tos aplinkybės, kad likus dviem savaitėm iki ginčo sandorio, t.y. 2004-10-12, tarp ieškovo ir atsakovo A. G., kuris atstovavo savo motiną, buvo sudaryta to paties žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis, kurios pagrindu žemės sklypas buvo parduotas ieškovui už 25 000 Lt. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos nuomone, papildomai patvirtina, kad ginčo žemės sklypas buvo parduotas atsakovei UAB „Virbarta“ rinkos kaina. Pastebėtina, kad ieškovas dėl ginčijamo sandorio jokių finansinių nuostolių nepatyrė, o per dvi savaites tik uždirbo 5 000 Lt, kas sudaro 1/5 pradinės žemės sklypo kainos. Ieškovo į bylą pateikta UAB „Ober – Haus“ paruošta konsultacija dėl galimos turto kainos vertintina kritiškai. Pastebėtina, kad ieškovas ginčija žemės ūkio paskirties sklypo pirkimo – pardavimo sandorį, o konsultacija teikiama dėl pakeistos paskirties žemės sklypo, ginčijamas sandoris sudarytas 2004-10-29, o konsultacijoje remiamasi 2006-06-29 patvirtintu detaliuoju planu. Be to, ir pačioje konsultacijoje yra aiškiai nurodyta, kad ši konsultacija yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, neatitinkantis turto vertinimo ataskaitos turinio, kurį reglamentuoja Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas.

37Taigi nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad ginčijama 2004-10-29 pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta paties apelianto pageidavimu, galimai siekiant finansinės naudos, todėl nepagrįsta būtų teigti, jog 2004-10-29 pirkimo – pardavimo sutartis ieškovui buvo nenaudinga ir sudaryta tik dėl atsakovų tarpusavio piktavališko susitarimo.

38Dėl sandorio sudarymo dėl apgaulės

39CK 1.91 straipsnio 1 dalyje, kurioje, inter alia, nustatyta, kad sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu, jeigu jis sudarytas dėl apgaulės, nedetalizuojama apgaulės sampratos ir sandorio pripažinimo negaliojančiu šiuo pagrindu sąlygų, tačiau šios normos aiškinimo ir taikymo klausimais plačiai pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Vadovaujantis CK 1.91 straipsniu, apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Be to, sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2013; 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015).

40Nagrinėjamu atveju apgaulė, pasak ieškovo, pareiškė tuo, kad atsakovas A. G. jį apgavo, nurodęs aplinkybes neatitinkančias tikrovės, kad ginčo žemės sklype niekada nebus įmanoma pakeisti paskirties, nes yra pakeisti specialaus nacionalinio regioninio parko plano sprendiniai. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsakovų veiksmai po 2004-10-29 pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo – siekis pakeisti žemės sklypo paskirtį, neabejotinai buvo susieti su rizika. Pabrėžtina, kad nei UAB „Virbarta“, nei A. G. žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu neturėjo ir negalėjo turėti jokių patikimų duomenų apie tai, kad žemės sklypo paskirtį pavyks pakeisti ir kad ant tos žemės bus leista statyti gyvenamuosius namus. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (Komisijos prašymų išnagrinėjimui ir siūlymų teikimui dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo (toliau – Komisija) 2004-12-17 išvada Nr. 337, Komisijos 2005-04-14 išvada Nr. 240, Komisijos 2005-05-26 išvada Nr. 338), kurių turinys ir jų išdavimo chronologinė eiga yra išsamiai atskleista pirmos instancijos teismo sprendime, akivaizdžiai patvirtina, kad ginčo sandorio sudarymo metu galioję teisės aktai dar ilgą laiką po ginčo sutarties sudarymo neleido patenkinti atsakovų prašymo dėl žemės sklypo paskirties keitimo, o ketinimai dėl sklypo paskirties keitimo priklausė ne nuo šalių valios, bet nuo Lietuvos Respublikos teisinės bazės pokyčių. Tik 2006-06-08 įstatymu Nr. X-679 priėmus Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 1, 2, 7, 10, 12, 15, 17, 18, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 31, 32, 34, 35, 36 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2006-06-13, susidarė sąlygos atsakovei UAB „Virbarta“ įregistruoti žemės sklypo paskirties pakeitimus viešajame registre. Į bylą pateiktas išrašas iš Nekilnojamojo turto registro patvirtina, kad tik 2006-07-19, t. y. praėjus vieneriems metams ir devyniems mėnesiams po ginčo pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, pasikeitus teisės aktams, reglamentuojantiems žemės paskirties keitimo sąlygas ir tvarką, Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. 13.6-3727 buvo pakeista ginčo žemės sklypo paskirtis. Pažymėtina, kad susiklosčius kitokiai teisinei situacijai, atsakovų siekis pakeisti žemės sklypo paskirtį galėjo likti ir neįgyvendintas.

41Esant nurodytoms aplinkybėms, pritartina pirmos instancijos teismo pozicijai, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu pagrindinė ieškinyje nurodoma sandorio ginčijimo sąlyga – galimybė pakeisti žemės paskirtį – neegzistavo, o tai, kad, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, kurio pokyčių atsakovai sąlygoti neturėjo jokių galimybių, pavyko pakeisti ginčo žemės sklypo paskirtį, teisėjų kolegijos nuomone, negali reikšti, jog ieškovas buvo apgautas.

42Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina ir tai, kad įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo, remiantis vien deklaratyviais ieškovo samprotavimais, šiam stabilumo tikslui prieštarautų.

43Dėl bylos procesinės baigties

44Nurodytų argumentų pagrindu konstatuotina, instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 1.91 straipsnį, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, spręsdamas, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas A. G., kaip jo atstovas, sudarė piktavališką susitarimą su atsakovu UAB „Virbarta“, jį apgavo ir dėl to buvo sudarytas jam nenaudinga ginčijama 2004-10-29 pirkimo – pardavimo sutartis, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

45Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

46Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).

47Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, ieškovui bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos. Tuo tarpu atsakovė UAB „Virbarta“ į bylą pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad ji, rengiant atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, patyrė 847 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, kurios teisėjų kolegijos nuomone, vertintinos kaip tinkamai pagrįstos bei atitinkančios teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) įtvirtintus maksimalius dydžius (redakcija galiojanti nuo 2015-03-20), todėl visa apimtimi priteistinos iš ieškovo.

48Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Nutarė

49Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

50Atsakovei UAB „Virbarta“ (j.a.k. 180238153) iš ieškovo S. U. (a.k. ( - ) priteisti 847 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovas S. U. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2004-10-29 žemės... 4. Atsakovas A. G. su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad jis... 5. Atsakovė UAB „Virbarta“ su ieškiniu nesutiko, prašė jo netenkinti.... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinį... 8. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, darė išvadą, kad... 9. Byloje nesant įrodymų, kurie leistų spręsti, jog atsakovų veikla buvo... 10. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 11. Ieškovas S. U. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m.... 12. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:... 13. 1. Pirmos instancijos teismas neteisingai nustatė, kuo pasireiškė A. G.... 14. 2. Neatitinkantis tiesos yra ir pirmos instancijos teismo teiginys, kad ginčo... 15. 3. Nepagrįstas ir pirmos instancijos teismo argumentas, kad ieškovas... 16. 4. Negalima sutikti ir su pirmos instancijos teismo motyvu, kad ginčijamo... 17. 5. Byloje yra pakankamai duomenų, kurie patvirtina, kad atsakovas A. G.... 18. 6. Pirmos instancijos teismas visiškai ignoravo atsakovo A. G. ieškinio... 19. Atsakovė UAB „Virbarta“ su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka,... 20. Pateikia šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:... 21. 1. Pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį teismas gali pripažinti sandorį... 22. 2. Ginčo sandorio vertė ir parduoto žemės sklypo kaina atitiko rinkos... 23. 3. Nagrinėjamu atveju įžvelgtinas ieškovo ir atsakovo A. G., kuris dar... 24. IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados... 25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 26. Dėl faktinių bylos aplinkybių... 27. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2004-10-12 ieškovas už 25 000 Lt nusipirko... 28. Dėl įrodymų vertinimo... 29. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės susiję su tuo, kad... 30. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju ieškovo S. U. vardu... 31. Dėl piktavališko susitarimo ... 32. Asmenys turi teisę sandorius sudaryti tiek patys asmeniškai, tiek ir veikdami... 33. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gali būti teismo tvarka... 34. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovo argumentai, kad... 35. Bet kuriuo atveju pažymėtina ir tai, kad jei, atsižvelgiant į atsakovo A.... 36. Pasak apelianto, šiuo atveju šalių piktavališkumas pasireiškia ir tuo, kad... 37. Taigi nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad ginčijama 2004-10-29... 38. Dėl sandorio sudarymo dėl apgaulės... 39. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje, kurioje, inter alia, nustatyta, kad sandoris gali... 40. Nagrinėjamu atveju apgaulė, pasak ieškovo, pareiškė tuo, kad atsakovas A.... 41. Esant nurodytoms aplinkybėms, pritartina pirmos instancijos teismo pozicijai,... 42. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina ir tai, kad įstatymuose... 43. Dėl bylos procesinės baigties... 44. Nurodytų argumentų pagrindu konstatuotina, instancijos teismas tinkamai... 45. Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme... 46. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi... 47. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, ieškovui bylinėjimosi... 48. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 49. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti... 50. Atsakovei UAB „Virbarta“ (j.a.k. 180238153) iš ieškovo S. U. (a.k. ( - )...