Byla eA-4418-1062/2018

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos ir Lietuvos policijos profesinės sąjungos skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas, Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga, Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas) dėl sprendimų panaikinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Pareiškėjai Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga ir Lietuvos policijos profesinė sąjunga kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–8), prašydami 1) panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas, Departamentas, atsakovas) 2016 m. spalio 13 d. rašte Nr. 5-S-8065 „Dėl reikalavimo nagrinėjimo ir informacijos pateikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir 2016 m. spalio 3 d. posėdžio protokole Nr. 5-P1-489 (toliau – ir Posėdžio protokolas) išdėstytą sprendimą atsisakyti tenkinti pareiškėjų reikalavimą atšaukti (sustabdyti vykdymą) Generalinio komisaro 2016 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-534 patvirtintų Apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų viešosios ir kriminalinės policijos veiklos organizavimo pakeitimo metmenų (toliau – ir Metmenys, Įsakymas Nr. 5-V-534) įgyvendinimą bei Lietuvos policijos generalinio komisaro (toliau – ir Generalinis komisaras) sprendimų, susijusių su steigiamų pareigybių sąrašų patvirtinimu įgyvendinimą, 2) panaikinti šiuos Generalinio komisaro sprendimus, priimtus pažeidžiant esmines procedūras: 2016 m. rugpjūčio 9 d. įsakymą Nr. 5-V-640 „Dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašų patvirtinimo“, kuriuo įsteigia naujas pareigybes visame Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate (Joniškio, Pakruojo, Radviliškio, Raseinių rajonų policijos komisariatuose); 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymą Nr. 5-V-650 „Dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų bei perkeltų ir pervardytų pareigybių sąrašų patvirtinimo“‚ kuriuo įsteigia naujas pareigybes visame Telšių apskrities vyriausiajame policijos komisariate (Akmenės, Kelmės, Mažeikių rajonų policijos komisariatuose ir Telšių apskrities vyriausiajame policijos komisariate); 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymą Nr. 5-V-651 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“, kuriuo įsteigia naujas pareigybes Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariate; 2016 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. 5-V-675 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“, kuriuo įsteigia naujas pareigybes Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto ketvirtajame policijos komisariate; 2016 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. 5-V-685 „Dėl Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“, kuriuo įsteigia naujas pareigybes Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariate; 2016 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. 5-V-686 „Dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“, kuriuo įsteigia naujas pareigybes Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Santakos policijos komisariate; 2016 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. 5-V-687 „Dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašų patvirtinimo“, kuriuo įsteigia naujas pareigybes, be kita ko, Skuodo rajono policijos komisariate; 2016 m. rugsėjo 5 d. įsakymą Nr. 5-V-697 „Dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“, kuriuo įsteigia naujas pareigybes Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos komisariate; 2016 m. rugsėjo 5 d. įsakymą Nr. 5-V-698 „Dėl Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų bei perkeltų ir pervardytų pareigybių sąrašų patvirtinimo“, kuriuo įsteigia naujas pareigybes Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Zarasų rajono policijos komisariate; 2016 m. rugsėjo 15 d. įsakymą Nr. 5-V-732 „Dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ tiek, kiek juo įsteigia naujas pareigybes Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Palangos policijos komisariate; 2016 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 5-V-766 „Dėl Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašų patvirtinimo“ tiek, kiek juo įsteigia naujas pareigybes Kazlų Rūdos ir Kalvarijų policijos komisariatuose (toliau – ir Generalinio komisaro sprendimai, ginčijami sprendimai). Pareiškėjai nurodė:

61.1. Generalinio komisaro 2016 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-534 patvirtintų Apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų viešosios ir kriminalinės policijos veiklos organizavimo pakeitimo metmenų pagrindu inicijuota policijos reforma, be kita ko, priimti ir ginčijami sprendimai dėl naujų pareigybių tam tikruose apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose įsteigimo. Pareiškėjai kartu su kitomis pareigūnus atstovaujančiomis profesinėmis sąjungomis (toliau – ir Profesinės sąjungos) 2016 m. rugsėjo 23 d. kreipėsi į Lietuvos policijos generalinį komisarą raštu „Dėl darbo įstatymų pažeidimų pašalinimo“ Nr. NP17-107(16) ir reikalavo atšaukti (sustabdyti vykdymą) Metmenų bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. rugsėjo 8 d. įsakymo Nr. 5-V-713 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 5-V-713) ir „analogiškų sprendimų dėl kitų apskričių“ įgyvendinimą (toliau – ir Reikalavimas). Profesinės sąjungos 2016 m. rugsėjo 28 d. Policijos departamentui pateikė papildomą prašymą „Dėl reikalavimo nagrinėjimo ir informacijos pateikimo“ Nr. NP17-114(16), kuriuo prašė išnagrinėti Reikalavimą teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais bei pateikti informaciją apie vykdomą policijos reformą (toliau – ir Prašymas). Policijos departamentas 2016 m. spalio 13 d. raštu Nr. 5-S-8065 „Dėl reikalavimo nagrinėjimo ir informacijos pateikimo“ informavo, kad 2016 m. spalio 3 d. posėdžio protokolu Nr. 5-P1-489 nutarta atmesti Reikalavimą.

    1. Pareiškėjų Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (toliau – ir Profesinių sąjungų įstatymas, PSĮ) 18 straipsnio pagrindu pareikštu Reikalavimu ir skundu teismui prašomi panaikinti sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, kadangi lemia nesaugias darbo sąlygas pareigūnams, kurie perkeliami į šias pareigas (Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – ir Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas) 3 str. 2 d.: pareigybių aprašymų specialieji reikalavimai neatitinka vykdomų funkcijų pobūdžio, dėl to pareigūnams yra pavedama dirbti pavojingą darbą, kuriam jie yra nepasirengę. Pareigūnai yra perkeliami į naująsias pareigas be papildomo apmokymo, neatlikus sveikatos patikrinimo (ekspertizės) ir neįvertinus, ar jie gali eiti siūlomas pareigas. Pareiškėjų duomenimis, pareigūnai jau yra perkelti į naująsias pareigas, kurios reikalauja atitikti aukštesnę sveikatos skiltį, nei pareigūnai atitiko iki tol. Tokiu būdu nėra laikomasi Vidaus tarnybos statuto 7 straipsnio 1 dalies 5 punkto, kuriuo numatyta, kad Sveikatos būklės reikalavimus nustato vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrai, Vidaus reikalų ministro 2008 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 1V-230 patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų privalomų periodinių profilaktinių sveikatos patikrinimų tvarkos aprašo (toliau tekste – Sveikatos tvarkos aprašas). Šios aplinkybės rodo, jog reformai (priimtų sprendimų įgyvendinimui) yra nepasirengta, pareigūnams pavesta vykdyti pareigas, kurių vykdymas gali sukelti realią grėsmę jų sveikatai. Be to, reforma įgyvendinama apeinant teisės aktuose nustatytas taisykles, ką patvirtina komisariatams rugpjūčio mėn. išplatintas aplinkraštis Nr. S-6691.
    2. Pareiškėjai atkreipė dėmesį į tai, kad pertvarkant policijos veiklą ir steigiant naujas pareigybes, senosios nėra naikinamos iš karto, t. y. faktiškai vienu metu veikia dvi struktūros – senoji (viešoji ir kriminalinė policija atskiruose skyriuose) ir naujoji – Veiklos skyrius ir Reagavimo skyrius tame pačiame policijos komisariate. Tai leidžia formaliai išvengti įspėjimo apie atleidimą procedūros ir tik laikinai sumažina atleidžiamų pareigūnų skaičių – vėliau pareigūnai, kurie nesutinka būti perkeliami į kitas pareigas, yra atleidžiami šalių susitarimu, tokiu būdu išvengiama Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) numatytų specialių taisyklių grupės darbuotojų atleidimui (Darbo kodekso 1301 str.) ir pareigos apie galimą darbuotojų atleidimą informuoti teritorinę darbo biržą. Dėl su reforma susijusių priežasčių, pavyzdžiui, Trakų rajono policijos komisariate pareigas palieka 11 pareigūnų. Toks skaičius pareigūnų santykinai nedideliame komisariate ir santykinai nedideliame mieste yra reikšmingas, o darbo birža nebus informuota apie tokius pokyčius.
    3. Nuo Metmenų patvirtinimo iki naujų pareigybių steigimo (ir vėliau) Policijos departamentas iš esmės nederino su darbuotojų atstovais jokių sprendimų, nevykdė informavimo ir konsultavimo procedūros, kaip tai numatyta Darbo kodekso 47 straipsnio 3 ir 4 dalyse, informavimo nevykdė ir visuotiniame darbuotojų susirinkime ar tiesiogiai (Darbo kodekso 47 str. 10 d.). Taip pat pagal policijos įstaigų, kuriose vykdoma reforma, galiojančias kolektyvines sutartis privaloma vykdyti informavimo ir konsultavimo procedūrą, o pareiškėjai pripažįstami darbuotojų atstovais kolektyviniuose darbo santykiuose. Lietuvos policijoje iki 2016 m. liepos 8 d. veikė ir 2014 m. liepos 8 d. pasirašyta šakos kolektyvinė sutartis, pagal kurią Policijos departamentas buvo įsipareigojęs vykdyti informavimą ir konsultavimą rengiant ir įgyvendinant pertvarkas, kuriomis keičiamas darbo organizavimas ir darbuotojų teisinė padėtis. Tačiau Policijos departamentas ignoravo šiuos kolektyvinių sutarčių įsipareigojimus.
    4. Policijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, nepateikė faktinio ir teisinio jų pagrindo, t. y. sprendimai dėl steigiamų pareigybių yra grindžiami ne objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis, o patvirtintais nuostatais (pakeista struktūra) ir pavaldžios įstaigos pateiktais siūlymais. Juose nėra nurodoma, kodėl tiek ir tokių pareigybių steigiama, kodėl vienus ar kitus pareigūnus siūloma perkelti į būtent vienas ar kitas pareigas, todėl pažeidžiamos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 8 straipsnio nuostatos.
    5. Pareiškėjai atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1014/2003, kurioje pateiktas Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimas.
  1. Pareiškėjai pirmosios instancijos teismui pateikė papildomus paaiškinimus (VI t., b. l. 71–78), kuriuose nurodė, kad iki ginčijamos reformos vykdymo pradžios pareigūnai vykdė jiems pagal grandį priskirtas funkcijas, o tai lėmė, jog pareigūnai buvo rengiami konkrečioms užduotims atlikti, taip pat buvo keliami skirtingi reikalavimai dėl pareigūnų sveikatos būklės, fizinio pasiruošimo bei kvalifikacijos, pareigūnai dirbdavo pagal jų grandžiai skirtas instrukcijas ir rekomendacijas. Dėl šios priežasties pareigūnai, kurie iki reformos tyrė nusikaltimus, teisės pažeidimus ir t. t., neturi ir negali turėti kompetencijos vykdyti staigų reagavimą į pranešimus apie galimus teisės pažeidimus, vykti į įvykio vietą ir tinkamai reaguoti į pavojingas situacijas, ir atvirkščiai – pareigūnai, vykę į įvykių vietas, neturi pakankamai kvalifikacijos tirti galimą teisės pažeidimą. Siekiant tinkamai įvykdyti reformą ir užtikrinti, kad pareigūnai turėtų tinkamą kvalifikaciją, privalėjo būti laikomasi nuoseklaus ir efektyvaus plano, kaip tinkamai apmokyti pareigūnus atlikti universalias funkcijas, tačiau šios pareigos atsakovas neatliko. Pareiškėjai pažymėjo, kad pareigūnams taip pat nebuvo užtikrintas fizinis bei taktinis pasirengimas, Policijos departamentas neužtikrino tinkamo, nuoseklaus ir neskuboto pareigūnų apmokymo, pareigūnai perkeliami į kitas pareigas neatlikus sveikatos patikrinimo. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad darbdavys turi pareigą užtikrinti saugias ir sveikas darbo sąlygas darbuotojams; atsižvelgiant į tai, kad pareigūnai neturi kvalifikacijos atlikti tam tikras funkcijas, kyla didžiulė grėsmė, jog pareigūnai bus priversti veikti padidėjusios rizikos sąlygomis, todėl sužalojimų, nelaimingų atsitikimų, eismo įvykių tikimybė neproporcingai išaugs ir dėl to nukentės pareigūnų teisės, pareigūnų darbo socialiniai ir ekonominiai interesai.
  2. Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą (III t., b. l. 81–92) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Pareiškėjų teismui pateiktame skunde reikalaujami panaikinti 11 Generalinio komisaro sprendimų nebuvo nurodyti Policijos departamentui pateiktame Reikalavime, nebuvo detalizuoti ir analizuoti Policijos departamente surengtame posėdyje, priimdamas sprendimą atmesti Profesinių sąjungų Reikalavimą, Policijos departamentas jų nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė. Policijos departamento vertinimu, ši skundo dalis neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 26 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi šie sprendimai nebuvo ginčyti Policijos departamente, kaip privalomoje išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, todėl, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punktu, vertintini kaip nenagrinėtini šioje administracinėje byloje.
    2. Pareiškėjai teismui pateiktame skunde neformuluoja jokių skundo reikalavimų dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 5-V-534 „Dėl apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų viešosios ir kriminalinės policijos veiklos organizavimo pakeitimo metmenų patvirtinimo“ ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. rugsėjo 8 d. įsakymo Nr. 5-V-713 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“, dėl kurių Policijos departamente buvo priimtas administracinis sprendimas, o tiesiog reikalauja panaikinti Policijos departamento 2016 m. spalio 13 d. rašte Nr. 5-S-8065 „Dėl reikalavimo nagrinėjimo ir informacijos pateikimo“ išdėstytą 2016 m. spalio 3 d. posėdžio protokole Nr. 5-P1-489 užfiksuotą administracinį sprendimą atsisakyti tenkinti pareiškėjų Reikalavimą. Atsižvelgiant į tai, įvertinus skundo dalyko apimtį ir turinį, konstatuotina, kad administracinis ginčas šioje byloje kilo dėl Policijos departamento 2016 m. spalio 13 d. rašte Nr. 5-S-8065 „Dėl reikalavimo nagrinėjimo ir informacijos pateikimo“ išdėstyto 2016 m. spalio 3 d. posėdžio protokole Nr. 5-P1-489 užfiksuoto administracinio sprendimo atsisakyti tenkinti pareiškėjų Reikalavimą pagrįstumo.
    3. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-690/2013, kurioje analizuoti profesinių sąjungų įgaliojimai veikti PSĮ 18 straipsnio pagrindu.
    4. Pateikdamos Reikalavimą Policijos departamentui Profesinės sąjungos neinformavo, kokiems Profesinių sąjungų nariams ar jų grupei jos atstovauja. Policijos departamento duomenimis (2016 m. rugpjūčio mėn. duomenys), Policijos departamente yra tik 2 profesinės sąjungos, turinčios narių, kurie yra Policijos departamento pareigūnai ar tarnautojai, t. y. Kriminalinės policijos biuro profesinė sąjunga (KPBP) (kuri yra Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos (toliau – ir LTPF) narė) ir Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga. Abi šios profesinės sąjungos dalyvavo (KPBP atstovaujama LTPF) pateikiant Reikalavimą Policijos departamentui. Kitų profesinių sąjungų, neturinčių narių Policijos departamente, dalyvavimas pateikiant Reikalavimą kelia abejonių dėl jų teisinio subjektiškumo, įgyvendinant PSĮ 18 straipsnyje numatytas profesinių sąjungų teises (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-125-662/2016). Vadovaujantis DK 16 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (toliau – ir Policijos įstatymas) 16, 17, 18 straipsniais, nors šiuo metu policijos įstaigų sistemą sudarančios policijos įstaigos yra pavaldžios Policijos departamentui, tačiau jos veikia kaip savarankiški juridiniai asmenys, DK 14 straipsnyje numatytą teisnumą įgyjantys nuo jų įsteigimo momento, o veiksnumą įgyvendinantys per paskirtus policijos įstaigoms vadovaujančius policijos įstaigų viršininkus bei šių įstaigų administraciją. Policijos departamentas, nors ir yra kitų policijos įstaigų steigėjas, nėra ir negali būti vertinamas kaip šių įstaigų darbdavys pagal DK 16 straipsnio 1 dalį. PSĮ 18 straipsnyje numatyta darbdavio sąvoka negali būti interpretuojama plačiau negu ją apibrėžia DK, todėl PSĮ 18 straipsnio pagrindu į Policijos departamentą teisę kreiptis turi išimtinai tik tos profesinės sąjungos, kurios turi profesinės sąjungos narių Policijos departamente. Kitos profesinės sąjungos (šiuo atveju – Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas, Lietuvos policijos profesinė sąjunga, Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga) neturi teisės veikti PSĮ 18 straipsnio pagrindu šioje įstaigoje, nes Policijos departamentas nėra jų atstovaujamų profesinių sąjungų narių darbdavys. Šių profesinių sąjungų teisė kreiptis į Policijos departamentą PSĮ 18 straipsnio pagrindu ginant viešąjį interesą taip pat apribota (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-2246/2011).
    5. Skundą teismui pateikė būtent profesinės sąjungos, neturinčios profesinės sąjungos narių Policijos departamente – Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga ir Lietuvos policijos profesinė sąjunga, kurios neturi teisės ginčyti Policijos departamento sprendimų PSĮ 18 straipsnyje numatyta tvarka. ABTĮ taikymo požiūriu tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo pripažinti, jog skundžiamais Generalinio komisaro sprendimais (ar administraciniu sprendimu) buvo pažeistos pareiškėjų teisės ar įstatymų saugomi interesai (ABTĮ 5 str. 1 d., 23 str. 1 d.), todėl skundas šiuo pagrindu atmestinas.
    6. Dėl reikalavimo panaikinti Įsakymus Nr. 5-V-534 ir Nr. 5-V-713 atsakovas nurodė, kad Profesinės sąjungos PSĮ 18 straipsnio pagrindu kreipėsi į Policijos departamentą, kaip darbdavį, dėl savo narių teisių pažeidimo, kurio atsiradimą sieja su Lietuvos policijos generalinio komisaro priimtais teisės aktais, kuriais nėra reglamentuojamos Policijos departamento pareigūnų, tarnautojų ar darbuotojų teisės. Ginčijamais teisės aktais yra reguliuojamas policijos veiklos organizavimo pakeitimų įgyvendinimas apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose. Įsakymu Nr. 5-V-534 patvirtinti Metmenys yra strateginio pobūdžio dokumentas, kuriame detalizuojamas policijos veiklos pertvarkymo mechanizmas. Jame nėra numatomos konkrečios teisės ar pareigos Policijos departamento ar kitų policijos įstaigų pareigūnams, kurias šie, įsakymui įsigaliojus, turėtų vykdyti. Kaip strateginis dokumentas Metmenys nustato tvarką, kuria remiantis toliau bus organizuojamas apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų darbas. Tai deklaratyvus dokumentas, kuris be įgyvendinamųjų teisės aktų nedaro jokio poveikio pareigūnų teisėms, todėl negali būti vertinamas kaip darbdavio sprendimas PSĮ 18 straipsnio prasme. 2016 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 5-V-713 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ patvirtinti konkretūs pareigybių sąrašai atskiruose Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato policijos komisariatuose. Be konkrečioje policijos įstaigoje priimtų įgyvendinamųjų teisės aktų šis įsakymas ir juo nustatyta tvarka nedaro jokio realaus poveikio toje įstaigoje pareigas atliekantiems pareigūnams. Reikalavime ir skunde teismui nurodomos aplinkybės dėl saugių darbo sąlygų, nepasiruošimo, perkėlimo neatlikus sveikatos patikrinimo ir pan. yra pažeidimai, galintys atsirasti netinkamai priimant šį įsakymą įgyvendinančius lokalius teisės aktus policijos įstaigose, kurie yra atskirų individualių tarnybinių ginčų nagrinėjimo dalykas. Faktas, kad įstaigoje yra patvirtinti nauji pareigybių sąrašai, pats savaime pareigūnų teisių nesusiaurina, nepaneigia ir kitaip nepažeidžia, todėl ir Įsakymas Nr. 5-V-713 negali būti laikomas darbdavio sprendimu PSĮ 18 straipsnio prasme.
    7. Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, Policijos įstatymo 18 straipsniu, 19 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1836/2014), struktūrinių pertvarkymų įgyvendinimas, taip pat darbo vietų ir darbuotojų skaičiaus sumažinimas, funkcijų pakeitimas, perskirstymas ir įforminimas, priklauso įmonės vadovo ar jo įgaliotų asmenų kompetencijai. Generalinis komisaras, priimdamas Įsakymus Nr. 5-V-534 ir Nr. 5-V-713, vykdė vidaus administravimo funkciją, pirmiausia, įtvirtindamas struktūrinių pertvarkymų ir funkcijų perskirstymo planą strateginio pobūdžio dokumente, po to patvirtindamas konkrečius pareigybių sąrašus konkrečioje įstaigoje. Šių sprendimų priėmimas yra Generalinio komisaro diskrecija. Ekonominės sąlygos, darbo sąlygų analizė ir kitos priežastys, nulėmusios konkrečių sprendimų priėmimą, nėra šio administracinio ginčo dalykas, nes nepriskirtas teismo kompetencijai (ABTĮ 3 str.). Administracinėje byloje nėra duomenų, kad Įsakymai Nr. 5-V-534 ir Nr. 5-V-713 būtų priimti peržengiant numatytos kompetencijos ribas ar kad jie prieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta, todėl jie laikytini teisėtais ir pagrįstais.
    8. Atsakovas taip pat rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1014/2003 pateiktu išaiškinimu, kad darbdavio sprendimas pertvarkyti įmonės konkretaus skyriaus darbą, numatyti, kokia tvarka darbuotojai bus atleidžiami iš darbo, kaip atleidimo metu užtikrinamas įmonei reikalingų funkcijų vykdymas, nėra darbdavio sprendimas, kurį profesinė sąjunga gali skųsti pagal PSĮ 18 straipsnį.
    9. Atsakovas pastebėjo, kad skunde nėra pasisakyta dėl Policijos departamento administracinio sprendimo atsisakyti tenkinti Profesinių sąjungų Reikalavimą pagrįstumo, nepateiktos aplinkybės, kuriomis pareiškėjai grindžia šį reikalavimą. Skunde pateikti padriki pasisakymai dėl saugių ir sveikų darbo sąlygų, perkėlimo tvarkos, pažeidimų dėl sveikatos patikrinimų nėra pagrįsti šiuos teiginius patvirtinančiais įrodymais ir negali būti vertinami kaip tinkamas skundo pagrindimas.
  1. Atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė papildomus paaiškinimus (VI t., b. l. 66–68), kuriuose nurodė, kad Policijos departamentas, priimdamas sprendimus, pažeidžiančius teisės aktuose įtvirtintas profesinių sąjungų narių teises, kai priimami sprendimai yra taikomi kitoms policijos įstaigoms, laikytinas tinkamu subjektu PSĮ 18 straipsnio prasme, ir kad palaiko atsiliepime išdėstytus paaiškinimus. Atsakovo teigimu, pareiškėjų argumentai dėl nevykdytos konsultavimosi procedūros yra klaidinantys, nes Policijos departamentas prieš priimdamas ginčijamus sprendimus vykdė konsultavimosi procedūrą. Pažymėjo, kad ginčijamais sprendimais nėra reglamentuojamos pareigūnų teisės, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skundą.
  2. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas atsiliepime į pareiškėjų skundą (II t., b. l. 5–7) su juo sutiko ir prašė jį tenkinti.
    1. Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas papildomai pažymėjo, kad atsakovas pažeidė DK 23 straipsnyje suformuluotus imperatyvius reikalavimus, jog darbdavys, priimdamas sprendimus, galinčius turėti įtakos darbuotojų teisinei padėčiai, privalo konsultuotis su darbuotojų atstovais. Atsakovas nagrinėjamu atveju nesikonsultavo su profesine sąjunga ir priėmė darbuotojams nepalankius sprendimus, pažeidžiančius Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo normas bei darbdavio pareigą užtikrinti saugias ir sveikas darbo sąlygas darbuotojams.
  3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija atsiliepime į pareiškėjų skundą (II t., b. l. 93–95) su juo sutiko ir palaikė jame išdėstytus reikalavimus:
    1. Vadovavosi Darbo kodekso 47 straipsnio nuostatomis ir teigė, kad atsakovas visiškai ignoravo įstatyme numatytas imperatyvias pareigas, susijusias su informavimu ir konsultavimusi. Atsakovas, prieš priimdamas sprendimus, kurie buvo esminiai darbo organizavimui įstaigoje ir darbuotojų teisinei padėčiai (keitėsi darbuotojų darbo laikas, faktinė darbo vieta, funkcijos, sveikatos ir fizinio pasirengimo reikalavimai ir t. t.), neteikė konstruktyvios informacijos darbuotojų atstovams ir nesikonsultavo su jais dėl tokių sprendimų priežasčių bei teisinių, ekonominių ir socialinių padarinių darbuotojams, neaptarė galimų padarinių ir nenumatė priemonių padariniams išvengti arba sušvelninti. Atsakovo įgyvendinti darbo organizavimo pakeitimai turėjo esminę reikšmę darbuotojų teisinei padėčiai. Daliai darbuotojų, dirbusių nuolatiniu fiksuotu darbo laiku, pakeistas darbo laiko režimas – įvestas pamaininis darbas, nustatytos ilgesnės nei 8 val. trukmės pamainos, daliai darbuotojų įvesta suminė darbo laiko apskaita. Šie pasikeitimai neabejotinai sukėlė padarinius darbuotojų šeimyninių įsipareigojimų vykdymui. Darbo organizavimo pakeitimai taip pat lėmė ir darbuotojų darbo funkcijų pakeitimus – patvirtinti nauji pareigybių aprašymai, išplėstos darbuotojų funkcijos. Atsakovas visiškai nevertino darbuotojų specialiųjų žinių ir naujų kompetencijų poreikio. Viešai buvo deklaruojama, kad visų darbuotojų, kaip policijos pareigūnų, pirminis parengimas yra vienodas, o tai neva reiškia, kad visi darbuotojai per savo darbo praktiką yra įgiję vienodus įgūdžius, darbinę praktiką, pasiekę vienodas kompetencijas. Tai neatitinka tikrovės, nes iki darbo organizavimo pakeitimų darbuotojų policijoje darbas buvo profiliuojamas pagal savarankiškas veiklos sritis, todėl tiek darbuotojų įgūdžiai, patirtis, tiek kompetencijos labai skyrėsi. Tas pat pasakytina ir apie sveikatos bei fizinio pasirengimo reikalavimus. Kaip teisingai nurodo pareiškėjai, darbuotojų sveikatos patikrinimai buvo atliekami jau po darbo organizavimo pakeitimų įgyvendinimo. Šie aspektai nebuvo jokia forma aptariami, vertinami, nebuvo numatomos priemonės padariniams išvengti ar sušvelninti, nebuvo sudaryta galimybė socialiai jautrių grupių darbuotojams išsakyti problemas, kurias lėmė atsakovo sprendimai, nebuvo diskutuojama, kaip sušvelninti neigiamas pasekmes.
    2. Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija vadovavosi Darbo kodekso 95 straipsnio 1 ir 2 dalių, 120 straipsnio 2 dalies ir 121 straipsnio nuostatomis ir teigė, kad atsakovas, įgyvendindamas darbo organizavimo pakeitimus ir keisdamas darbuotojų funkcijas, pareigybių paskirtį, kompetencijų ir darbo apimtis, neklausė darbuotojų nuomonės. Atsakovas ignoravo įstatymo reikalavimus ir pažeidė darbuotojų teises.
  4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjų skundą (II t., b. l. 9–14) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, remdamasis šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Pareiškėjų teiginiai, jog įgyvendinus reformą, suprastės atliekamų ikiteisminių tyrimų kokybė bei, panaikinus pareigūnų specializacijas, suprastės jų atliekamų funkcijų kokybė, yra nekonkretūs ir deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjai neįvardija, kokiu būdu ir kokias konkrečias darbuotojų darbo, ekonomines bei socialines teises pažeis (gali pažeisti) hipotetiškai kritęs nusikalstamų veikų išaiškinamumo rodiklis bei hipotetiškai suprastėjusi pareigūnų atliekamų funkcijų kokybė. Atsižvelgiant į tai, minėti profesinių sąjungų teiginiai apskritai negali būti svarstomi Profesinių sąjungų 18 straipsnio kontekste kaip argumentai, pagrindžiantys darbdavio sprendimo neteisėtumą.
    2. Dėl argumento, kad pareigūnai nėra parengti vykdyti naujų funkcijų (neatitinka sveikatos, fizinio pasirengimo reikalavimų), nurodė, jog, kuriant naująjį policijos veiklos ir darbo organizavimo modelį bei modeliuojant pareigūnų funkcijų apimtis, buvo griežtai laikomasi teisės aktų, nustatančių reikalavimus pareigūnų sveikatos būklei ir fiziniam pasirengimui. Taigi pareigybių aprašymuose įtvirtintos funkcijos buvo suderintos su teisės aktuose keliamais specialiais reikalavimais. Nei vienas pareigūnas, pageidavęs būti perkeltas į įsteigtas pareigas (lygiavertes ar žemesnes), laimėjęs atranką, ar kurio veikla vertinimo komisijos buvo įvertinta „labai gerai“, siūlant jį perkelti į aukštesnes pareigas, tačiau neatitikęs pareigybei keliamų specialiųjų reikalavimų, nebuvo įstaigos vadovo įsakymu perkeltas į šias pareigas tol, kol jo tinkamumas tarnybai pagal atitinkamą sveikatos skiltį nebuvo įvertintas Centrinės medicinos ekspertizės komisijos ekspertiniu sprendimu.
    3. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pareiškėjų argumentą dėl informavimo ir konsultavimosi pareigos nevykdymo vertino kaip melagingą. Nurodė, kad ruošiantis reformos įgyvendinimui (2016 m. vasarą), su profesinių sąjungų atstovais vyko pakankamai intensyvus dialogas aktualiais klausimais. 2016 m. birželio 16 d. įvyko pirmasis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir įstaigoje veikiančių profesinių sąjungų (Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos ir Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos) atstovų susitikimas (2016 m. liepos 7 d. protokolas Nr. 14949), kurio metu buvo aptartas klausimas dėl susitikimų poreikio bei jų reguliarumo reformos įgyvendinimo metu. Dar 7 susitikimai su minėtų profesinių sąjungų atstovais įvyko 2016 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. Jų tikslas buvo aptarti įvairius su reforma susijusius klausimus. Be to, profesinių sąjungų atstovai buvo kviečiami dalyvauti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovų ir darbuotojų susitikimuose, kurių tikslas buvo pristatyti darbuotojams naująjį veiklos ir darbo organizavimo modelį, struktūrą, atsakyti į rūpimus klausimus (planuojamų susitikimų grafikas buvo iš anksto suderintas su profesinių sąjungų atstovais).
    4. Vienintelės oficialiai (išsamiai ir aiškiai) išdėstytos profesinių sąjungų pastabos buvo pateiktos Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos 2016 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. VA17-102(16) „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariato pareigybių aprašymų“. Į šias pastabas buvo atsakyta Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. 10-S-183075, nurodant motyvuotas atsisakymo jas tenkinti priežastis. Daugiau pastabų (skundų) nebuvo gauta, todėl Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas tai traktavo kaip socialinių partnerių pritarimą įstaigos paruoštiems dokumentams ir išdėstytai pozicijai.
    5. Pareiškėjų prašymas teismui panaikinti Policijos departamento atsisakymą tenkinti jų Reikalavimą yra grindžiamas papildomomis aplinkybėmis (kad prašomi naikinti sprendimai lemia nesaugias darbo sąlygas, kadangi jų pagrindu patvirtintuose pareigybių aprašymuose nustatyti specialieji reikalavimai neatitinka nustatytų funkcijų ir t. t., kad sprendimai yra įgyvendinami pažeidžiant informavimo ir konsultavimosi pareigą, kad darbdavys vengia įspėti darbuotojus apie galimą atleidimą iš pareigų bei teritorinę darbo biržą apie grupės darbuotojų atleidimą) ir tokiu būdu apeinamos įstatymų nustatytos procedūros, išplečiamos nagrinėjamo ginčo ribos. Nagrinėjamo ginčo ribas apibrėžia Profesinių sąjungų 2016 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. NP17-107(16) „Dėl darbo įstatymų pašalinimo“ teiktas reikalavimas ir ginčijamas Policijos departamento atsisakymas jį tenkinti bei šiuose dokumentuose išdėstyti argumentai. Pareiškėjai nėra įstatymu įgalioti ir kompetentingi ginčyti vidaus sistemos pertvarkas tol, kol jų vykdymas tiesiogiai nelemia (nepažeidžia) darbuotojų teisių ir teisėtų interesų, nustatytų ir saugomų įstatymais. Kitaip tariant, profesinės sąjungos, atstovaudamos ir gindamos savo narius, turi teisę ginčyti ne pačią reformą (jos esmę), bet jos įgyvendinimo būdus ir priemones, jeigu, jų nuomone, pastarieji pažeidžia darbuotojų darbo, ekonomines ar socialines teises. Šiuo klausimu yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007. Taigi pareiškėjų teismui pateiktame skunde nurodyti skundžiami reformos įgyvendinimo būdai ir priemonės, kurių iki tol jie nereikalavo koreguoti ar panaikinti paties darbdavio, neteisėtai ir nepagrįstai peržengia nagrinėjamo ginčo ribas.
    6. Informavimo ir konsultavimosi institutas nesuponuoja darbdavio pareigos atsižvelgti į visas socialinių partnerių teikiamas pastabas ir vykdyti visus jų teikiamus pasiūlymus. Šiuo atveju visi profesinių sąjungų pasiūlymai ir pastabos buvo išanalizuoti ir įvertinti, į visus pasiūlymus ir pastabas, kuriuos įgyvendinti buvo įmanoma (vertinant objektyviai), buvo atsižvelgta (pvz., buvo atsisakyta reikalavimų mokėti anglų kalbą, turėti vairuotojo pažymėjimą).
    7. Visuose Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato struktūriniuose padaliniuose naujų pareigybių buvo įsteigta tiek, kad visiems juose dirbantiems pareigūnams būtų garantuojamos sąlygos pasilikti dirbti tame pačiame struktūriniame padalinyje, nors atlikta darbo krūvio analizė rodė etatų perskirstymo poreikį. Aptariamais veiklos ir darbo organizavimo pakeitimais nėra siekiama mažinti darbuotojų skaičiaus. Todėl Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas neskubėjo masiškai teikti įspėjimus apie galimą atleidimą iš vidaus tarnybos. Visų pirma, darbuotojams buvo suteikta galimybė susipažinti su nauju veiklos ir darbo organizavimo modeliu bei nauja struktūra. Antra, visiems pareigūnams, nepageidavusiems tęsti tarnybos pasikeitusiomis sąlygomis ir neišreiškusiems valios nutraukti vidaus tarnybą šalių susitarimu, buvo įteikti įspėjimai apie galimą atleidimą iš vidaus tarnybos (įteikus įspėjimo lapelius, pareigūnams buvo siūlomos kitos laisvos pareigos apskrities mastu). Trečia, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nei vienam pareigūnui nėra siūlęs nutraukti vidaus tarnybos santykius įstaigos iniciatyva, žinia apie tokią galimybę (esant darbuotojo pageidavimui) buvo paskleista tik bendrų susitikimų metu. Ketvirta, tokia strategija buvo pasirinkta ne siekiant išvengti įspėjimo terminų ar pareigos pranešti teritorinei darbo biržai apie grupės darbuotojų atleidimą, bet siekiant suteikti pareigūnams kuo platesnę pasirinkimo laisvę ir užtikrinti kuo tolygesnį pereinamąjį laikotarpį. Toks pereinamojo laikotarpio mechanizmas buvo aptartas ir sulygtas su profesinių sąjungų atstovais dar pirmųjų susitikimų metu (pvz., 2016 m. rugpjūčio 1 d. vykusio susitikimo metu ir kt.).
    8. Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate nebuvo gauta darbuotojų skundų, nebuvo kilę individualių ginčų. Todėl pareiškėjų skundo dalyje dėl laikino pareigūnų perkėlimo į naujai įsteigtas pareigas (vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas, VTS) 22 str. nustatytais pagrindais) išdėstyti argumentai peržengia jiems suteiktų įgaliojimų ir kompetencijos ribas. Įstaigos vadovo įsakymas dėl pareigūno perkėlimo yra individualaus taikymo administracinis aktas, todėl jo sukeliamos teisinės pasekmės yra pagrindas kilti individualiam ginčui, tačiau tokių ginčų, kaip minėta, nebuvo kilę. Taigi pastarasis klausimas nėra ir negali būti šio nagrinėjamo ginčo, iškelto Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio pagrindu, dalyku. Trečiasis suinteresuotas asmuo vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1014/2003 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1554/2008. Taip pat prašė teismo įvertinti pareiškėjų skundą Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies aspektu.
  5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjų skundą (III t., b. l. 1–6) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą, remdamasis šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Kadangi apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų veiklos organizavimo krypčių keitimas vykdomas vadovaujantis Metmenų nuostatomis ir apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų teikiamais siūlymais dėl naujai steigiamų Veiklos skyrių struktūrų, Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2016 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. 20-S-125366 „Dėl veiklos organizavimo patikslinimo“ Lietuvos Respublikos generaliniam komisarui pasiūlė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato Veiklos skyriuje įsteigti 56 pareigybes. Vadovaudamasis Metmenimis ir atsižvelgdamas į minėtą pasiūlymą, Lietuvos policijos generalinis komisaras 2016 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 5-V-686 (įsigaliojusiu 2016 m. rugsėjo 5 d.) „Dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ patvirtino Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato Veiklos skyriuje steigiamų pareigybių sąrašą, kuriame nustatytos 56 steigiamos pareigybės. 2016 m. rugpjūčio 24 d. pasiūlymo metu Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariate buvo 62 pareigybės, iš kurių: 57 užimti etatai ir 5 laisvi etatai. Vienas vyresnysis tyrėjas 2016 m. liepos 16 d. buvo pateikęs prašymą Nr. 20-PR4-4169 išeiti iš tarnybos nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. jo paties prašymu. Taigi 2016 m. rugsėjo 1 d. šiame komisariate iš 62 turimų pareigybių buvo užimti 56 etatai. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariate į naujai įsteigtą Veiklos skyrių buvo numatyta perkelti visus pareigūnus, dirbusius Kriminalinės ir Viešosios policijos skyriuose. Todėl nepagrįstas pareiškėjų teiginys, jog pertvarkant policijos veiklą buvo siekiama sumažinti pareigūnų skaičių.
    2. Pareigūnų perkėlimas vyko keliais etapais. Perkeliant pareigūnus į lygiavertes ar aukštesnes pareigas bei rengiant išvadas dėl pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo, buvo patikrinta, ar pareigūnai atitinka pareigybei keliamus specialiuosius reikalavimus dėl išsilavinimo, leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima atitinkamomis slaptumo žymomis, sveikatos būklės atitikimo nustatytai skilčiai, fizinio pasirengimo bei papildomus reikalavimus, susijusius su fiziniais ir praktiniais gebėjimais. Visi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato pareigūnai, perkeliami į pareigas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato Veiklos skyriuje, atitiko jų pareigybėse nurodytus specialiuosius reikalavimus. Policijos reformos laikotarpiu iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato buvo atleisti tik keturi pareigūnai: du pareigūnai pagal Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 1 punktą (paties prašymu) ir du pareigūnai pagal VTS 62 straipsnio 1 dalies 11 punktą (kai panaikinama jo pareigybė ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų kitų pareigų). Taigi, akivaizdu, kad, vykdant policijos veiklos organizavimo pakeitimą, nebuvo poreikio atleisti grupės darbuotojų, todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo taikyti Darbo kodekso 1301 straipsnio nuostatas.
    3. Nors Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nėra sudaręs kolektyvinės sutarties, tačiau, reorganizuojant policijos veiklą, pareigą konsultuoti ir informuoti darbuotojų atstovus vykdė vadovaudamasis Darbo kodekso 47 straipsnio 4 dalimi. Dėl darbo veiklos organizavimo ir darbo sąlygų pakeitimo buvo konsultuojamasi su visų Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate veikiančių profesinių sąjungų atstovais: 2016 m. rugpjūčio 4 d. vyko pasitarimas dėl veiklos organizavimo bei darbo sąlygų pakeitimo ar galimo atleidimo iš tarnybos (darbo), kuriame dalyvavo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato vadovybė, darbo grupės nariai ir Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“, Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos bei Lietuvos policijos profesinės sąjungos atstovai. Pasitarimo metu buvo pristatytas naujas policijos veiklos modelis, buvo pateikta informacija apie kiekviename policijos komisariate numatytus etatinius pakeitimus. Profesinių sąjungų atstovams buvo suteikta galimybė gauti atsakymus į visus su policijos veiklos reorganizavimu susijusius klausimus, pasitarimo metu susirinkusieji buvo informuoti, kad visiems darbuotojams bus pasiūlytos darbo vietos ir nei vienas darbuotojas vykstant reorganizacijai nebus atleistas, tačiau jis gali pasinaudoti savo teise išeiti į kitą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato padalinį ar pasirinkti išeiti į pensiją. Pasitarimo metu visi profesinių sąjungų atstovai vienbalsiai pritarė pristatytam naujam policijos veiklos modeliui. Bendradarbiavimas su profesinių sąjungų atstovais naujo policijos veiklos modelio klausimais buvo tęsiamas ir toliau – 2016 m. lapkričio 15 d. vyko Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato ir Lietuvos profesinės sąjungos pirmininkės R. K. susitikimas su Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato pareigūnais, kurio metu (dalyvavo ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato psichologė) nebuvo išsakyta jokių nusiskundimų naujuoju veiklos modeliu. Taip pat 2016 m. spalio 7 d. ir 2016 m. lapkričio 9 d. vykusių pareigūnų vertinimų metu buvo teiraujamasi pareigūnų nuomonės apie vykdomą policijos reformą ir apie asmeniškai kiekvieno iš jų adaptacijos laikotarpiu patiriamas problemas. Pareigūnai neišreiškė nusiskundimų, tik kai kurie iš jų nurodė, kad reikia laiko prisitaikyti prie pakitusių darbo funkcijų. Iš esmės daugelis nurodė, kad yra patenkinti vykdoma reforma.
    4. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato teigimu, nepagrįstas pareiškėjų teiginys, kad pareigūnai perkeliami į naujas pareigas be papildomo apmokymo. Pareigūnų mokymai vyksta nuolat ir nuosekliai. Nors mokymuose dalyvauja visi pareigūnai, prioritetas teikiamas tiems pareigūnams, kurių darbo funkcijos policijos veiklos reorganizavimo laikotarpiu labiausiai pakito. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariatas buvo aprūpintas visomis priemonėmis, reikalingomis papildomoms funkcijomis atlikti.
  6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjų skundą (II t., b. l. 98–101) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti, remdamasis iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.
  7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjų skundą (II t., b. l. 46–48) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
    1. Teigė, kad 2016 m. liepos 26 d. Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate vyko konsultacija su darbuotojų atstovais, kurios metu jie informuoti apie darbo organizavimo pakeitimus, tad pareiškėjų argumentas, jog nebuvo užtikrinti Darbo kodekse nustatyti imperatyvūs reikalavimai dėl informavimo ir konsultavimosi procedūros, yra nepagrįstas.
    2. Pažymėjo, jog atsižvelgiant į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 5-V-580 ,,Dėl pavyzdinių pareigybių aprašymų patvirtinimo“ patvirtintus pavyzdinius pareigybių aprašymus, buvo patvirtinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato policijos komisariatų Veiklos ir Reagavimo skyrių pareigybių aprašymai, kuriais pareigūnams nebuvo iškelti aukštesni specialieji reikalavimai (dėl išsilavinimo, užsienio kalbos mokėjimo bei teisės vairuoti B kategorijos transporto priemones), nei juos turėjo atitikti iki tol dirbtose pareigose. Visi pareigūnai jų prašymu buvo perkelti į lygiavertes ar, atlikus neeilinį veiklos vertinimą, į aukštesnes pareigas, o neatitinkantys sveikatos būklės reikalavimų buvo pasiųsti tikrintis į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją. Taigi į naujas pareigas buvo perkelti visi specialiuosius reikalavimus atitinkantys pareigūnai. Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate tik vienas pareigūnas buvo atleistas iš pareigų dėl struktūrinių pertvarkymų prieš tai įspėjus jį apie atleidimą, kadangi jis nesutiko toliau tęsti tarnybos ir nepageidavo palikti jos šalių susitarimu. Kadangi Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate nebuvo planuojama nutraukti grupės darbuotojų tarnybos santykius, naujų pareigybių įsteigta tiek, kiek jų buvo planuojama panaikinti, todėl darbdaviui nekilo pareiga pagal aktualų teisinį reglamentavimą (Darbo kodekso 1301 str.) apie tai informuoti teritorinę darbo biržą. Dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atliktų struktūrinių pakeitimų nebuvo gauta jokių pareigūnų skundų ir pastarieji nekėlė ginčų dėl atleidimo iš pareigų dėl pareigybės naikinimo.
  8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjų skundą (II t., b. l. 113–115) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą, remdamasis šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Pareiškėjai skunde nenurodė, kokios esminės procedūros buvo pažeistos ir kokių teisės aktų reikalavimų buvo nepaisyta priimant Lietuvos Respublikos generalinio policijos komisaro 2016 m. rugsėjo 5 d. įsakymą Nr. 5-V-697 „Dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“. Jokios procedūros nebuvo pažeistos, Policijos įstatymo 19 straipsnio nuostata taip pat nebuvo pažeista. Vadovaujantis Metmenimis, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. 50-S-48090-(1.30E) Lietuvos policijos generaliniam komisarui pateiktas prašymas dėl pareigybių įsteigimo. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. 5-V-697, atsižvelgiant į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato siūlymus, įsteigta tiek naujų pareigybių, kiek buvo pasiūlyta.
    2. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato vadovų ir profesinių sąjungų atstovų konsultacija vyko 2016 m. rugpjūčio 1 d. Jos metu buvo kalbėta apie darbo organizavimo pakeitimus, perspektyvas. Susirinkimo metu nutarta, kad dėl komisariatų viešosios ir kriminalinės policijos veiklos organizavimo pakeitimų grėsmių neįžvelgta. Trečiasis suinteresuotas asmuo darbuotojų skundų negavo, individualių ginčų dėl vykdomų veiklos organizavimo pakeitimų nekilo.
    3. Pareiškėjų argumentai dėl saugių ir sveikų darbo sąlygų neužtikrinimo deklaratyvūs ir nepagrįsti, grindžiami prielaidomis. Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas užtikrina saugias ir sveikas darbo sąlygas pareigūnams. Jokių skundų iš pareigūnų ar profesinių sąjungų atstovų dėl saugos ir sveikatos reikalavimų neužtikrinimo nebuvo gauta. Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate yra sudarytas ir veikia darbuotojų saugos ir sveikatos komitetas, kurio sudėtyje yra ir profesinių sąjungų atstovai ir kuris svarsto darbuotojų saugos ir sveikatos būklę Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate bei sprendžia kitus su tuo susijusius klausimus.
    4. Pareiškėjai nenurodo, kurių pareigybių ir kokie specialieji reikalavimai neatitinka vykdomų funkcijų pobūdžio, nepateikė įrodymų šioms aplinkybėms pagrįsti. Kupiškio rajono policijos komisariate yra 52 pareigybės. Vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 5-V-580 „Dėl pavyzdinių pareigybių aprašymų patvirtinimo“ patvirtintais pavyzdiniais pareigybių aprašymais, pareigybių aprašymai parengti ir patvirtinti atsižvelgiant į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos komisariato viršininko 2016 m. rugsėjo 14 d. tarnybinį pranešimą Nr. 50-PR2-34101 „Dėl pareigybių aprašymo patvirtinimo“.
    5. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, laimėję atranką, ar kurių veikla vertinimo komisijos buvo įvertinta „labai gerai“, siūlant perkelti į aukštesnes pareigas, ir neatitinkantys pareigybei keliamų specialiųjų reikalavimų, nebuvo perkelti į įsteigtas pareigas (lygiavertes ar žemesnes) tol, kol jų tinkamumas tarnybai pagal atitinkamą sveikatos skiltį nebuvo įvertintas CMEK. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos komisariate (ir kituose komisariatuose) nei vienas pareigūnas nebuvo perkeltas nuolatiniam darbui į naujai įsteigtas pareigybes anksčiau nei pasitikrino sveikatą. Nė vienas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos komisariato pareigūnas negavo įspėjimo lapelių apie atleidimą, todėl darbdaviui nekilo pareiga informuoti apie grupės darbuotojų atleidimą.
  9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjų skundą (II t., b. l. 66–69) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, remdamasis šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teigė, kad laikydamasis su Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų profesinių sąjungų jungtine atstovybe 2015 m. sausio 30 d. pasirašytos kolektyvinės sutarties Nr. 89-IL-1202/NPG-ESP-PD-2(15) 69 punkto nuostatų, į kiekvieną komisiją visuomet įtraukdavo ir profesinių sąjungų atstovus / atstovą. Utenos apskrities vyriausiajame policijos komisariate konsultavimosi ir informavimo pareiga buvo vykdoma nuolat. 2016 m. liepos 29 d. buvo surengta konsultacija su Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato valstybės tarnautojų ir darbuotojų atstovais dėl darbo sąlygų pakeitimo ar galimo atleidimo iš tarnybos (darbo) (2016 m. rugpjūčio 2 d. protokolas Nr. 89-P1-143). Galutinę poziciją dėl numatomų pokyčių Lietuvos policijos profesinės sąjungos pirmininkė turėjo pateikti iki 2016 m. rugpjūčio 10 d., tačiau atsakymas įstaigoje nebuvo gautas.
    2. Utenos apskrities vyriausiajame policijos komisariate sprendimas veiklos organizavimo pakeitimus vykdyti etapais buvo priimtas suderinus su Policijos departamento Veiklos analizės ir kontrolės valdyba poziciją dėl pareigybių ir terminų (2016 m. rugpjūčio 29 d. raštai Nr. 89-S-26465, Nr. 89-S-26466 ir 2016 m. spalio 13 d. raštas Nr. 89-S-30856). Veiklos ir Reagavimo skyrius nutarta steigti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Zarasų rajono ir Visagino policijos komisariatuose. Vėliau buvo teikti kiti siūlymai dėl veiklos organizavimo pakeitimų vykdymo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariate (2016 m. lapkričio 30 d. raštas Nr. 89-S-35317 ir 2016 m. gruodžio 7 d. raštas Nr. 89-S-35863), Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos komisariate (2016 m. lapkričio 30 d. raštas Nr. 89-S-35332), Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariate (2016 m. lapkričio 10 d. raštas Nr. 89-S-33438 ir 2016 m. lapkričio 24 d. raštas Nr. 89-S-34788).
    3. Nei vienas įstaigos pareigūnas nebuvo perkeltas į naujai įsteigtas pareigybes anksčiau, nei praėjo CMEK. Pareigūnai, kuriuos planuota perkelti į pareigybes, kurioms buvo taikomi aukštesni sveikatos reikalavimai, prieš paskiriant juos į pareigas buvo siunčiami į CMEK dėl sveikatos būklės nustatytų reikalavimų atitikimo. Įspėjimo lapeliai dėl pareigybių naikinimo, darbo sąlygų pasikeitimo ar galimo atleidimo iš darbo (tarnybos) įteikti nebuvo, kadangi neatsirado tokių pareigūnų, kurie nesutiktų savo noru pereiti į lygiavertes pareigas, arba tokių, kurie nesutiktų, kad jų veikla būtų vertinama neeilinio vertinimo metu dėl perkėlimo į aukštesnes pareigas, arba tokių, kurie nesutiktų dalyvauti atrankoje į aukštesnes pareigas. Informacija darbo biržai nebuvo teikta, kadangi pareigybių buvo siūloma steigti tiek pat, kiek jų buvo prieš įgyvendinant reformą. Nebuvo numatyta atleisti 30 ir daugiau žmonių, todėl Darbo kodekso 1301 straipsnio 3 dalies nuostatos netaikytinos. Visi pareigybių aprašymai buvo tvirtinami pagal Generalinio komisaro patvirtintus pavyzdinius pareigybių aprašymus. Struktūra buvo patvirtinta pagal Metmenis ir kitas teiktas rekomendacijas. Utenos apskrities vyriausiajame policijos komisariate skundų iš policijos pareigūnų dėl policijos pertvarkos gauta nebuvo, individualių ginčų nebuvo kilę. Vykdant veiklos optimizavimo etapus, visiems pareigūnams, norintiems toliau tęsti tarnybą, buvo išsaugotos pareigos, buvo sudarytos karjeros galimybės, išlyginti darbo krūviai ir išlaikytas aprūpinimas materialine baze (automobiliai, techninės priemonės, darbo kabinetai ir kt.).
  10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjų skundą (II t., b. l. 131–135) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą:
    1. Pažymėjo, kad įgyvendinant veiklos organizavimo pakeitimus, Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato struktūrinių padalinių (komisariatų) pareigybių aprašymai buvo patvirtinti pagal pavyzdinius pareigybių aprašymus. Į naujai įsteigtas pareigybes (į aukštesnes ar lygiavertes pareigas) Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato struktūriniuose padaliniuose buvo skiriami pareigūnai, atitinkantys specialiuosius reikalavimus (sveikatos, fizinio pasirengimo, užsienio kalbos mokėjimo ir pan.). Nei vienas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas nebuvo anksčiau perkeltas dirbti į naujai patvirtintas pareigybes, nei buvo atlikta jo sveikatos patikra Centrinėje medicinos ekspertizės komisijoje, patikrintas fizinis pasirengimas ar užsienio kalbos žinojimas.
    2. Ginčui aktualiu laikotarpiu Marijampolės apskrities vyriausiajame policijos komisariate ir struktūriniuose padaliniuose nuolat vyko informavimas ir konsultacijos žodžiu dėl kriminalinės ir viešosios policijos padalinių veiklos organizavimo pakeitimo ir toks veikimas (informavimas bei konsultacijos) visiškai atitiko keliamus reikalavimus, t. y. Policijos departamento atstovai ir Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato vadovybė 2016 m. rugsėjo 2 d. ir 2016 m. rugsėjo 9 d. dalyvavo struktūrinių padalinių (komisariatų) darbuotojų susirinkimuose, pristatė veiklos organizavimo pakeitimus. Marijampolės apskrities vyriausiajame policijos komisariate 2016 m. liepos 20 d. vyko konsultacija su profesinėmis sąjungomis dėl Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios ir kriminalinės policijos veiklos organizavimo pakeitimų, kurios metu buvo pristatyti veiklos organizavimo pakeitimai, įgyvendinant priemonių plano parengimo darbo grupės 2016 m. birželio 7 d. darbo veiklos ataskaitą Nr. 5-IL-1713. Lietuvos profesinės sąjungos atstovas pritarė, jog esant galimybei veikla galėtų būti pradėta organizuoti ir anksčiau, nei iki 2017 m. sausio 1 d., tačiau, jei tai nepažeistų darbuotojų teisių (2016 m. liepos 20 d. protokolas Nr. 64-P1-177). Taip pat Marijampolės apskrities vyriausiajame policijos komisariate 2016 m. rugpjūčio 24 d. vyko konsultacijos su profesinėmis sąjungomis dėl Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios ir kriminalinės policijos veiklos organizavimo pakeitimų, susijusių su apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų viešosios ir kriminalinės policijos padalinių sujungimo į vieną veiklos padalinį, įgyvendinant priemonių plano parengimo darbo grupės 2016 m. birželio 7 d. darbo veiklos ataskaitą Nr. 5-IL-1713. Lietuvos profesinės sąjungos atstovas ir Vilkaviškio rajono vidaus reikalų sistemos darbuotojų profesinės sąjungos atstovas pritarė, jog esant galimybei veikla galėtų būti pradėta organizuoti ir anksčiau, nei iki 2017 m. sausio 1 d. (palaipsniui po vieną komisariatą), tačiau, jei tai nepažeistų darbuotojų teisių. Sutarta, kad planuojamiems pakeitimams ir funkcijoms užtikrinti bus steigiama tiek pareigybių, kiek yra užimta, ir visiems bus pasiūlytos pareigybės, atitinkančios jų turimą kvalifikaciją, nes šiais veiklos organizavimo pakeitimais nėra siekiama mažinti pareigybių skaičiaus (2016 m. rugpjūčio 24 d. protokolas Nr. 64-P1-186).
    3. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pasitarimų metu nuolat buvo aptariami kriminalinės ir viešosios policijos padalinių veiklos organizavimo pakeitimai. Struktūrinių padalinių (komisariatų) vadovai, dalyvaujant profesinių sąjungų atstovams, pasitarimų metu žodžiu informuodavo pareigūnus apie veiklos organizavimo pakeitimus, akcentuodami pakeitimų esmę, jų naudą policijos sistemai, visuomenei. Pasitarimų, susirinkimų metu buvo akcentuojama, kad veiklos organizavimo pakeitimais nėra siekiama mažinti pareigybių skaičių. Be to, informacija apie veiklos organizavimo pakeitimus (Policijos departamento 2016 m. liepos 27 d. protokolas Nr. 5-P1-304) buvo siunčiama per dokumentų valdymo sistemą „Avilys“ ir padalinių vadovams, kurie su ja supažindindavo pavaldžius darbuotojus.
    4. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato struktūrinių padalinių (komisariatų) pareigybių skaičius ginčui aktualiu laikotarpiu praktiškai nesikeitė (naujų pareigybių buvo įsteigta tiek, kiek buvo planuojama panaikinti): 2016 m. rugpjūčio 30 d. Kalvarijos policijos komisariate buvo 34 pareigybės, Kazlų Rūdos policijos komisariate – 28 pareigybės, Vilkaviškio rajono policijos komisariate – 63 pareigybės; atitinkamai 2016 m. lapkričio 7 d. (po pareigybių panaikinimo): Kalvarijos policijos komisariate – 32, Kazlų Rūdos policijos komisariate – 27, Vilkaviškio rajono policijos komisariate – 64. Taigi buvo įsteigta tiek naujų pareigybių, kad visiems pareigūnams būtų galimybė pasiūlyti darbą po veiklos organizavimo pakeitimų.
    5. Atkreipė dėmesį į tai, kad Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareiga informuoti darbo biržą dėl veiklos organizavimo pakeitimų nekilo, kadangi apie atleidimą buvo įspėti vos 4 darbuotojai. Kiti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato struktūrinių padalinių (komisariatų) darbuotojai buvo perkelti į naujai įsteigtas lygiavertes arba aukštesnes pareigas.
    6. Ginčui aktualiu laikotarpiu Marijampolės apskrities vyriausiajame policijos komisariate pareigūnų skundų dėl veiklos organizavimo pakeitimo ir / ar steigiamų pareigybių nebuvo gauta, ginčų dėl pareigybių naikinimo nebuvo užfiksuota.

7II.

8

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 2 d. sprendimu (IV t., b. l. 85) pareiškėjų skundą atmetė. Teismas sprendė, kad policijos pareigūnų darbdaviu Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio prasme laikytinas ne atsakovas, bet vyriausieji apskričių policijos komisariatai, todėl pareiškėjai reikalavimus dėl policijos pareigūnų saugių darbo sąlygų bei sveikos darbo aplinkos pažeidimų turėjo reikšti ne atsakovui, bet atitinkamiems apskričių vyriausiesiems policijos komisariatams. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjai nesilaikė Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnyje nustatytos specialios profesinių sąjungų teisės reikalauti panaikinti darbdavio sprendimus įgyvendinimo procedūros.
  2. Pareiškėjai, nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimu, pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą.
  3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai siaurai aiškino darbdavio sąvoką ir taip neproporcingai apribojo pareiškėjų, kaip darbuotojų atstovų, teises ir teisėtus interesus. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog tais atvejais, kai Policijos departamentas sprendžia dėl policijos pareigūnų teisių ar interesų darbo, ekonominių bei socialinių teisių srityse, jo atžvilgiu gali būti taikomas Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnis. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo bylos iš esmės ir netyrė pareiškėjų pateiktų įrodymų, todėl teismo sprendimas panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

9III.

10

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 12 d. sprendimu (VII t., b. l. 30–52) pareiškėjų skundą tenkino ir panaikino skundžiamus sprendimus. Teismas taip pat priteisė pareiškėjams iš atsakovo su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme susijusių išlaidų atlyginimą.
  2. Teismas nustatė, kad Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas, Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija, Lietuvos policijos profesinė sąjunga, Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga ir Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga Reikalavimu 2016 m. rugsėjo 23 d. kreipėsi į Lietuvos policijos generalinį komisarą, prašydamos atšaukti / sustabdyti Metmenų bei Lietuvos policijos generalinio komisaro Įsakymo Nr. 5-V-713, kuriuo patvirtintas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašas, ir analogiškų sprendimų dėl kitų apskričių komisariatų įgyvendinimą, taip pat prašė iki šio Reikalavimo nagrinėjimo pateikti aktualią informaciją (galutinius sprendimus) apie sprendimus, kuriais: 1) buvo patvirtinti (pakoreguoti) apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų viešosios ir kriminalinės policijos veiklos organizavimo pakeitimo metmenys (galutinę metmenų redakciją); 2) sprendimus, kuriais yra steigiamos pareigybės apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų teritoriniuose policijos komisariatuose; 3) kitus jau priimtus sprendimus, jei jie yra priimti įgyvendinant apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų viešosios ir kriminalinės policijos veiklos organizavimo pakeitimo metmenis.
  3. Profesinės sąjungos 2016 m. rugsėjo 28 d. Policijos departamentui pateikė papildomą raštą „Dėl reikalavimo nagrinėjimo ir informacijos pateikimo“ Nr. NP17-114(16) (toliau – ir Prašymas), kuriame išdėstė reikalavimą pateikti informaciją: 1) kaip, kokiais veiksmais įgyvendinant reformą ketinama gerinti ikiteisminio tyrimo kokybę; 2) kaip, kokiais konkrečiais veiksmais įgyvendinant reformą ketinama didinti nusikaltimų išaiškinimą, kokius rezultatus yra planuojama pasiekti; 3) kaip planuojama organizuoti ir vykdyti prevencines programas, individualią prevenciją, prevencinį darbą su nepilnamečiais, kokie planuojami rezultatai; 4) kada ir kokia forma planuojama pristatyti (paskelbti) anksčiau įvykdytos kriminalinės policijos reformos rezultatus, kai kriminalinė žvalgyba buvo sukoncentruota apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose (specializuotuose padaliniuose); 5) kada ir kokia forma planuojama pristatyti ir paskelbti 5 policijos komisariatų, pertvarkytų pagal vykdomą reformą, veiklos rezultatus.
  4. Policijos departamente 2016 m. spalio 3 d. buvo surengtas posėdis, kuriame, dalyvaujant Profesinių sąjungų atstovams, buvo nagrinėjami Reikalavime ir Prašyme pateikti reikalavimai. Posėdžio metu nutarta siūlyti Generaliniam komisarui atmesti Profesinių sąjungų Reikalavimus. Policijos departamentas 2016 m. spalio 13 d. raštu Nr. 5-S-8065 (skundžiamas Sprendimas) pranešė Profesinėms sąjungoms, kad buvo priimtas sprendimas netenkinti Reikalavimų dėl Metmenų bei Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymų, kuriais patvirtinti apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų steigiamų pareigybių sąrašai.
  5. Teismas nustatė, kad policijos įstaigos, kuriose vykdoma reforma, turi galiojančias kolektyvines sutartis, pagal kurias privaloma vykdyti informavimo ir konsultavimo procedūrą ir pareiškėjai pripažįstami darbuotojų atstovais kolektyviniuose darbo santykiuose: Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. birželio 30 d. kolektyvinė sutartis (14 punktas)? Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. vasario 27 d. kolektyvinė sutartis (58–59 punktai); Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. sausio 6 d. kolektyvinė sutartis (63–64 punktai)? Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. vasario 10 d. kolektyvinė sutartis (65–66 punktai)? Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. vasario 12 d. kolektyvinė sutartis (56–57 punktai)? Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. sausio 30 d. kolektyvinė sutartis (73–74 punktai)? Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. kovo 16 d. kolektyvinė sutartis (14 punktas); Lietuvos policijos šakos 2014 m. liepos 18 d. kolektyvinė sutartis Nr. 5-IN-10/4-61/LP6-KS-1(14).
  6. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsniu, Darbo kodekso 47 straipsnio 3–4 dalimis ir nurodė, kad darbdavys (Policijos departamentas) privalo informuoti pareigūnų atstovus – pareiškėjus – ir konsultuotis su jų paskirtais atstovais dėl vykdomų veiksmų (nagrinėjamu atveju veiksmų, susijusių su naujai steigiamomis pareigybėmis apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose) ekonominių ir socialinių padarinių darbuotojams ir dėl numatytų priemonių galimiems padariniams išvengti arba jiems sušvelninti.
  7. Teismas nustatė, kad Generalinis komisaras 2015 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 5-V-1040 patvirtino policijos veiklos 2015–2020 m. gaires, kurių 21 punkte numatyta sujungti apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų viešąją ir kriminalinę policiją (IV t., b. l. 5–8). Generalinio komisaro 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymu buvo sudaryta darbo grupė parengti minėtų padalinių veiklos organizavimo pakeitimus, į kurios sudėtį įtrauktas pareiškėjo Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos atstovas, darbo grupės posėdžiuose taip pat dalyvavo ir Lietuvos policijos profesinės sąjungos atstovė (IV t., b. l. 9).
  8. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad darbo grupė rengė posėdžius: 2016 m. vasario 2 d. protokolas Nr. 5-P1-37 (IV t., b. l. 20–22), 2016 m. vasario 2 d. protokolas Nr. 5-P1-38 (IV t., b. l. 24–27), 2016 m. vasario 2 d. protokolas Nr. 5-P1-39 (IV t., b. l. 28–29), 2016 m. vasario 24 d. protokolas Nr. 5-P1-74 (IV t., b. l. 30–32), 2016 m. kovo 17 d. (protokole klaidingai nurodyta posėdžio data 2015 m. kovo 17 d.) protokolas Nr. 5-P1-132 (IV t., b. l. 34–37), 2016 m. balandžio 26 d. protokolas Nr. 5-P1-178 (IV t., b. l. 38–41), 2016 m. gegužės 23 d. protokolas Nr. 5-P1-184 (IV t., b. l. 44–45) ir 2016 m. gruodžio 30 d. protokolas Nr. 5-P1-211 (IV t., b. l. 48–49). Posėdžiuose dalyvavo Lietuvos policijos profesinės sąjungos atstovė ir Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos atstovas. Iš posėdžių protokolų matyti, kad pasitarimuose buvo pateikta apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų nuomonė dėl veiklos organizavimo įvykdžius policijos reformą. Darbo grupės veiklos išvados įformintos 2016 m. birželio 7 d. Generaliniam komisarui teiktoje ataskaitoje Nr. 5-IL-1713 (toliau – ir Ataskaita), kurioje Generaliniam komisarui pasiūlyta parengti metmenis, patvirtinti pavyzdinius pareigybių aprašymus, steigiamų ir naikinamų pareigybių sąrašus, rengti konsultacijas su darbuotojų atstovais, akcentuota, kad ruošiantis policijos pertvarkai būtina tęsti pareigūnų kvalifikacijos kėlimo renginius. Ataskaitoje darbo grupė teikė ir siūlomas alternatyvas steigiant apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose veiklos skyrius. (IV t., b. l. 54).
  9. Generalinis komisaras 2016 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-534 patvirtino Kriminalinės ir viešosios policijos veiklos organizavimo pakeitimo metmenis (Metmenys). Generalinio komisaro 2016 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 5-V-579 patvirtinti Apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų veiklos ir reagavimo skyrių pavyzdiniai nuostatai ir 2016 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 5-V-580 buvo patvirtinti pavyzdiniai apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų pareigybių aprašymai.
  10. 2016 m. rugpjūčio 9 d.–rugsėjo 23 d. Generalinis komisaras priėmė nagrinėjamoje byloje ginčijamus sprendimus, kuriais nustatė pareigybių sąrašus teritoriniuose apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose (I t., 16–23, 47–49, 25–27, 28–30, 43–45, 32–34, 51–52, 36–37, 39–41, 54–64, 66–74).
  11. Teismas pažymėjo, kad darbo grupės ataskaitoje nebuvo pateikta išsami pozicija dėl apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų struktūrų ir pareigybių sąrašų, Metmenyse nebuvo pateikta profesinių sąjungų pozicija, susijusi su apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose steigiamais pareigybių sąrašais. Teismas nurodė, kad pasitarimo, vykusio 2016 m. liepos 27 d. su apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų atstovais metu, atstovai nepateikė savo pozicijos dėl konkrečių pareigybių sąrašų. Apskričių vyriausieji policijos komisariatai bendravo su darbuotojų atstovais, tačiau pareigybių sąrašus iš esmės rengė Policijos departamentas.
  12. Atsižvelgdamas į tai, kad Policijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog Policijos generalinis komisaras nustato ir tvirtina Policijos departamentui pavaldžių policijos įstaigų vidaus struktūrą ir policijos įstaigų pareigybių sąrašus, teismas padarė išvadą, kad pareiga pristatyti planuojamus steigti pareigybių sąrašus tenka Policijos departamentui, o ne apskričių vyriausiesiems policijos komisariatams.
  13. Teismas sprendė, kad, Generaliniam komisarui tvirtinant steigiamų pareigybių sąrašus skirtinguose apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose, nebuvo vykdoma informavimo ir bendravimo procedūra su pareiškėjų atstovais, kurie pagal Lietuvos policijos šakos 2014 m. liepos 18 d. kolektyvinės sutarties Nr. 5-IN-10/4-61/LP6-KS-1(14) nuostatas turėjo teisę dalyvauti priimant sprendimus, kurie gali sukelti darbuotojams teisinius, ekonominius ir socialinius padarinius. Konstatavęs, kad Generalinio komisaro sprendimai buvo priimti pažeidžiant Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnyje ir Darbo kodekso 47 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytas pareigas vykdyti konsultacijas su pareiškėjais, teismas sprendė, kad egzistuoja pagrindas panaikinti skundžiamus sprendimus.
  14. Pasisakydamas dėl pareiškėjų skundo argumentų, kad dėl vykdomos policijos pertvarkos dalis pareigūnų išėjo iš tarnybos, dalis darbuotojų negalėjo tinkamai atlikti funkcijų dėl pasikeitusių sveikatos reikalavimų, pareigūnai buvo perkeliami į naujas pareigas be papildomo apmokymo, neatlikus sveikatos patikrinimo (ekspertizės) ir neįvertinus, ar jie gali eiti siūlomas pareigas, teismas pažymėjo, kad teismas negali pasisakyti dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su policijos darbo efektyvumu ar pareigūnų pasitenkinimu esamomis tarnybos sąlygomis, ir kad individualus darbo ginčas kyla dėl atskiro darbuotojo individualios subjektinės teisės pažeidimo, todėl, jeigu konkrečiu atveju yra pažeidžiamos pareigūno teisės, tai gali sudaryti pagrindą inicijuoti individualų ginčą.

11IV.

12

  1. Atsakovas apeliaciniame skunde (II t., b. l. 55–68) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti. Taip pat apeliantas prašo priteisti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  2. Apeliantas prašo bylą perduoti nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai vadovaujantis ABTĮ 43 straipsnio 2 dalimi. Atsakovo manymu, byla yra priskirtina prie sudėtingų bylų kategorijos, be to, yra svarbi teisminės praktikos formavimui, nes nagrinėjamoje byloje yra keliami aktualūs teisės aiškinimo klausimai dėl profesinių sąjungų teisės reikalauti naikinti valstybės institucijos sprendimus bei būtinybės atlikti informavimo ir konsultavimo procedūras vykdant valstybės institucijos, neužsiimančios ekonomine veikla, struktūrinius pertvarkymus, nurodyti teisės aiškinimo klausimai turės reikšmės tolimesniam administracinių teismų praktikos vystymui.
  3. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas dėl informavimo ir konsultavimo:
      1. Darbo kodekso 47 straipsniu yra įgyvendinamos 1998 m. liepos 20 d. Tarybos direktyvoje Nr. 98/59/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo (toliau – ir Direktyva Nr. 98/59/EB), 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvoje Nr. 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (toliau – ir Direktyva Nr. 2001/23/EB) ir 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr. 2002/14/EB dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais sistemos sukūrimo Europos bendrijoje (toliau – ir Direktyva Nr. 2002/14/EB) numatytos darbuotojų informavimo ir konsultavimo procedūros. Teismas neįvertino, kad minėtos direktyvos ir jose įtvirtinamos informavimo ir konsultavimo procedūros yra netaikomos viešojo sektoriaus įmonėms ir įstaigoms, jeigu šios nevykdo ekonominės veiklos (Direktyvos Nr. 2002/14/EB 2 straipsnio a punktas, Direktyvos Nr. 2001/23/EB 1 straipsnio 1 dalies c punktas, Direktyvos Nr. 98/59/EB 1 straipsnio 2 dalies a punktas (Direktyvoje Nr. 98/59/EB aiškiai nurodyta, kad ji apskirtai netaikoma asmenims, dirbantiems valstybės valdymo įstaigose arba įstaigose, kurių veiklą reglamentuoja viešoji teisė)). Apeliantas remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, pagal kurią ūkinei veiklai paprastai nepriskiriama veikla, susijusi su viešosios valdžios prerogatyvų vykdymu (ESTT 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimas Ivana Scattolon prieš Ministero dell’Istruzione, dell’Universit? e della Ricerca, C-108/10, EU:C:2011:542); veikla, kuri patenka į viešosios valdžios prerogatyvų vykdymą, kaip antai valstybės gynyba, iš principo nėra ekonominė veikla (ESTT 2012 m. spalio 18 d. sprendimas JAV prieš Christine Nolan, Nr. C-583/10, EU:C:2012:638). Apelianto įsitikinimu, informavimo ir konsultavimo procedūros, kai priimami sprendimai, susiję su viešojo administravimo įstaigų veiklos organizavimu, įskaitant ir struktūrinius pokyčius, kurie gali turėti įtakos valstybės tarnautojų ir pareigūnų teisinei padėčiai, net ir priimant sprendimus dėl grupės darbuotojų atleidimo, apskritai yra neprivalomos. Taigi Darbo kodekso 47 straipsnis turi būti aiškinamas kaip netaikytinas ginčo santykiams.
      2. Profesinių sąjungų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad šio įstatymo taikymo ypatumai krašto apsaugos, policijos, valstybės saugumo ir kitose organizacijose gali būti nustatyti šių organizacijų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose. Vidaus tarnybos statuto 52 straipsnio 8 dalyje yra įtvirtinti profesinių sąjungų dalyvavimo priimant sprendimus ypatumai: „Pareigūnai, kurie yra profesinių sąjungų atstovai, turi teisę dalyvauti sprendžiant pareigūnų profesinius, ekonominius ir socialinius klausimus, taip pat profesinių sąjungų organizacinėje veikloje. <...>“. Taigi profesinių sąjungų teisė dalyvauti informavimo ir konsultavimo procedūrose, be kita ko, turi būti vertinama ir Vidaus tarnybos statute įtvirtintų ypatumų kontekste bei negali būti nepagrįstai išplėsta.
      3. Profesinių sąjungų įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, kad darbo, ekonominius, socialinius klausimus įstatymų numatytais atvejais darbdavys privalo spręsti, suderinęs su profesinės sąjungos organais, veikia tik tada, jei tokia pareiga yra įtvirtina įstatyme. Jokia įstatymo nuostata neįpareigojo Policijos departamento derinti sprendimus su pareiškėjais. Policijos departamentas, siekdamas maksimaliai sklandžiai vykdyti reformas ir gerbdamas ilgalaikius bendradarbiavimo ryšius su profesinėmis sąjungomis, savo valia geranoriškai ėmėsi informavimo ir konsultavimo procedūrų vykdymo. Sprendimas, kokia apimtimi ir kokia forma turi vykti informavimo ir konsultavimo procedūros, priklausė išimtinai Policijos departamento ir apskričių vyriausiųjų komisariatų diskrecijai. Be to, kokia forma ir kokia apimtimi turi vykti informavimo ir konsultavimo procedūros, nedetalizavo nei Darbo kodeksas, nei ginčo įsakymų priėmimo metu jau nebegaliojusi Lietuvos policijos šakos 2014 m. liepos 18 d. kolektyvinė sutartis Nr. 5-IN-10/4-61/LP6-KS-1(14). Kadangi apeliantas apskritai neturėjo įstatyminės pareigos vykdyti informavimo ir konsultavimo procedūras, tačiau jas faktiškai vykdė, tai tariamai padaryti informavimo ir konsultavimo procedūrų pažeidimai negalėjo būti teismo vertinami kaip lemiantys ginčo įsakymų neteisėtumą.
    2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnį:
      1. Teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-690/2013, 2003 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1014/2003; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2246/2011, 2011 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-660/2011) yra išgryninta pozicija, kad Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio taikymas suponuoja reikalaujamo panaikinti darbdavio sprendimo atitiktį tam tikriems kriterijams: pirma, tokiems sprendimams keliamas visuotinio privalomumo reikalavimas; antra, sprendimuose turi būti išdėstyti tam tikri darbdavio nurodymai ar patvarkymai, kuriais būtų tiesiogiai sprendžiami su darbuotojų darbo, socialinėmis ar ekonominėmis teisėmis susiję klausimai ir tokiu būdu tiesiogiai įtakojami darbo santykiai; trečia, sprendimai turi būti tokio pobūdžio, kad jais tiesiogiai būtų sukurta kokių nors akivaizdžių materialinių teisinių padarinių. Skundžiami sprendimai neatitinka nei vieno iš teismų praktikoje suformuluotų kriterijų:
        1. Ginčo įsakymai neatitinka visuotinio privalomumo kriterijaus, nes jie įtvirtino tik atitinkamuose apskričių policijos komisariatuose steigiamų pareigybių sąrašus, t. y. buvo aktualūs tik vienam arba dviem struktūriniams padaliniams. Tas pats pasakytina ir apie Metmenis, kurių pareiškėjai tiesiogiai ir nereikalavo panaikinti (t. y. reikalavo panaikinti Policijos departamento atsisakymą tenkinti pareiškėjų prašymą naikinti Metmenis).
        2. Ginčo įsakymuose nėra nustatyta jokių nurodymų ar patvarkymų, tiesiogiai veikiančių profesinės sąjungos narių (darbuotojų) teises. Tai yra vidaus administravimo aktai, kurių tiesioginė paskirtis yra tvarkyti organizacinę struktūrą, o ne nustatyti, pakeisti ar kitaip modifikuoti darbuotojų teises ar pareigas.
        3. Ginčo įsakymai nesukūrė jokių akivaizdžių materialinių teisinių padarinių. Apelianto nuomone, teismas šio aspekto apskritai nevertino, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartyje pabrėžė, kad Profesinės sąjungos, siekdamos palankaus teismo sprendimo, iš esmės turi įrodyti, kad jas sudarančių profesinės sąjungos narių konkrečios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti taip, kaip numatyta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje. Apelianto manymu, ginčo įsakymai nei savaime keitė teismo sprendime minimas darbo sąlygas, nei sudarė tiesiogines prielaidas joms keisti. Pareiškėjai faktiškai pateikė ne konkrečių pareigūnų subjektinių teisių pažeidimo, sąlygoto skundžiamų sprendimų ir (ar) atsisakymo panaikinti Metmenis, įrodymus, o tik savo pačių rengtus dokumentus, kuriuose pasisako dėl neva buvusių subjektinių teisių pažeidimų, sukeltų ginčo įsakymais, ir institucijų atsakymus, paruoštus pačių pareiškėjų pateiktos medžiagos pagrindu.
      2. Teismas, taikydamas ir aiškindamas Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio turinį, šią normą klaidingai įvardijo kaip įpareigojančią darbdavį vykdyti konsultavimo procedūrą. Teismas nepagrįstai Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnį tapatina su Darbo kodekso 47 straipsniu. Pažymėtina, kad Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnis ir Darbo kodekso 47 straipsnio 3 ir 4 dalys reguliuoja skirtingus teisinius santykius bei šių teisės normų dispozicijos nustato skirtingas sąlygas jose įtvirtintų elgesio taisyklių taikymui (remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4386-438/2017).
    3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad pagal Lietuvos policijos kolektyvinės sutarties 72 punktą ši sutartis, kuri Darbo kodekso nustatyta tvarka buvo įregistruota ir įsigaliojo 2014 m. rugpjūčio 6 d., ir, po vienerių metų šalims neišreiškus valios dėl jos pabaigos, automatiškai prasitęsė dar vieneriems metams, pasibaigė 2016 m. rugpjūčio 6 d., o pirmasis ginčo įsakymas buvo priimtas 2016 m. rugpjūčio 9 d. Metmenų priėmimo metu informavimo ir konsultavimo procesas vyko pilna apimti nepaisant to, kad nebuvo privalomas pagal norminius teisės aktus.
    4. Teismas nepagrįstai nevertino profesinių sąjungų atstovų įtraukimo į darbo grupę, rengusią Metmenis, ir aktyvaus jų dalyvavimo darbo grupės veikloje, kaip įrodančio, jog Policijos departamentas ėmėsi pakankamų priemonių tinkamam informavimo ir konsultavimo procedūrų įgyvendinimui:
      1. Į darbo grupės sudėtį nario teisėms buvo įtrauktas profesinių sąjungų deleguotas atstovas, kuris tuo metu ėjo Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos pirmininko pareigas, jam buvo suteikta visa informacija ir lygiaverčiai įgaliojimai teikti pastabas, pasiūlymus, sprendimų projektus, kas iš esmės yra konsultavimo veiksmai. Profesinių sąjungų atstovo įtraukimas į darbo grupę suteikė joms galimybę ne vien teikti nuomonę dėl priimamų sprendimų projektų, bet dalyvauti juos svarstant ir priimant „realiu laiku“, kas sudaro palankias sąlygas įgyvendinti konsultavimo tikslą. Be to, darbo grupės posėdyje yra dalyvavusi ir Lietuvos policijos profesinės sąjungos atstovė, kas liudija, kad profesinės sąjungos aktyviai tarpusavyje keitėsi informacija ir sekė padėtį.
      2. Teismas neatsižvelgė į faktą, kad darbo grupė atliko pagrindinius parengiamuosius darbus, kurių rezultatą įformino darbo grupės veiklos ataskaitoje (2016 m. birželio 7 d., reg. Nr. 5-IL-1713) ir ją lydinčiuose teisės aktų projektuose (veiklos organizavimo pakeitimo metmenų projektas, veiklos organizavimo pakeitimo priemonių plano projektas, pavyzdinių teritorinių policijos įstaigų ir jų padalinių nuostatų projektai, pavyzdinių pareigybių aprašymų projektai ir kt.). Byloje pateikti įrodymai (pavyzdžiui, darbo grupės posėdžių protokolai) pagrindžia, kad pareiškėjai jokių kritinių ir (ar) konkrečių pastabų nei dėl priimamų sprendimų (įskaitant tarpinius), nei dėl rengiamų projektų darbo grupės veiklos laikotarpiu neteikė, nors procese aktyviai dalyvavo.
      3. Teismas klaidingai nurodė, jog „iš bylos duomenų matyti, kad, Generaliniam komisarui tvirtinant steigiamų pareigybių sąrašus skirtinguose apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose, nebuvo vykdoma informavimo ir bendravimo procedūra su pareiškėjų atstovais“.
        1. Darbo grupė išsikėlė uždavinį nustatyti steigtinų pareigybių skaičiaus nustatymo kriterijus, o konkretų pareigybių skaičių nuspręsta leisti nustatyti pačioms policijos įstaigoms. Šis sprendimas atsispindi darbo grupės posėdžių protokoluose (žr., pvz., 2016 m. balandžio 26 d. posėdžio protokolą, reg. Nr. 5-P1-178) bei yra įtvirtintas darbo grupės veiklos ataskaitoje (žr. 5.2 p., 7 p. ir kt.), atitinkamai, jis buvo žinomas, suprantamas ir priimtinas darbo grupės veikloje dalyvavusioms profesinėms sąjungoms, tačiau, kaip minėta, pastabų ar prieštaravimų dėl šio pasirinkto veikimo modelio nebuvo gauta.
        2. Teismas nepagrįstai nevertino trečiųjų asmenų pateiktų paaiškinimų ir dokumentų, kurie įrodo, kad teritorinės policijos įstaigos atliko savarankišką darbo krūvių analizę, skaičiavimus ir Policijos departamentui teikė siūlymus dėl steigiamų pareigybių sąrašų, dalyvaujant darbuotojų atstovams – profesinėms sąjungoms, veikiančioms konkrečioje policijos įstaigoje ir ginančioms atitinkamos įstaigos darbuotojų teises bei interesus (žr., pvz., Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. rugpjūčio 1 d. posėdžio protokolą, reg. Nr. 10-IL-17434, 2016 m. rugpjūčio 9 d. posėdžio protokolą, reg. Nr. 10-IL-17185).
        3. Teismas, nurodydamas, kad „<…> iš byloje pateiktų duomenų negalima vienareikšmiškai nustatyti, kaip tiksliai buvo nuspręsta steigti pareigybes ir sudaryti pareigybių sąrašus teritoriniuose apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose <...>“, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutarties, kurioje aiškiai pažymėta, kad teismas neturi vertinti politinio ar ekonominio struktūrinių pertvarkymų pagrįstumo. Teismo teiginys, kad „<...> Ataskaitoje nepateikti konkretūs siūlymai dėl apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų struktūrų. Darbo grupės, kurioje dalyvavo darbuotojų atstovai, posėdžių metu taip pat nebuvo priimti sprendimai, nepateiktos išsamios pozicijos dėl apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų struktūrų ir pareigybių sąrašų“ taip pat peržengė nagrinėjamo ginčo ribas.
      4. Pirmosios instancijos teismas klaidingai pasisakė, jog „iš bylos duomenų matyti, kad prieš priimant Generalinio komisaro sprendimus atsakovas konsultavosi tik su apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų atstovais, vadovavosi sudarytais Metmenimis, kuriuose nebuvo pateikta profesinių sąjungų pozicija, susijusi su apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose steigiamais pareigybių sąrašais.“ Teismas, viena vertus, pripažįsta, kad ginčijami teisės aktai buvo priimti vadovaujantis Metmenimis, tačiau, kita vertus, atsisako pripažinti Metmenų parengiamuosius veiksmus ir jų vaidmenį informavimo ir konsultavimo procedūroje, nurodydamas, kad šiame dokumente nėra pateikta profesinių sąjungų pozicija. Informavimas ir konsultavimas, skirtingai nei konstatuoja teismas, nėra skirtas sprendimų derinimui ar kategoriškų pozicijų teikimui bei fiksavimui. Informavimo tikslas yra informacijos suteikimas, o konsultavimo – pasikeitimas nuomonėmis. Šie tikslai buvo visiškai pasiekti. Metmenų, kaip dokumento, įforminančio darbo grupės rezultatus, paskirtis nėra fiksuoti profesinių sąjungų pozicijas (nuomones). Informacijos suteikimui ir nuomonių pateikimui (apsikeitimui) buvo skiriamas laikas klausimų svarstymo etape darbo grupėje. Būtent šiuo tikslu profesinių sąjungų atstovai ir buvo įtraukti į darbo grupes tiek Policijos departamente, tiek teritorinėse policijos įstaigose. Jokie teisės aktai neįtvirtina reikalavimo darbdavio sprendime (šiuo atveju – Metmenyse) pateikti profesinės sąjungos poziciją, susijusią su klausimu, dėl kurio vyko informavimo ir konsultavimo procedūros. Teismas turėjo įvertinti tai, jog darbo grupėje profesinės sąjungos delegatu buvo profesinės sąjungos pirmininkas ir jis galėjo labai operatyviai ir vienašališkai spręsti, kiek būti aktyviam darbo grupėje.
      5. Teismas padarė neteisingą išvadą, jog darbuotojų atstovai neturėjo galimybės pareikšti nuomonę (įskaitant dėl planuojamų sudaryti pareigybių sąrašų). Minėta, kad darbuotojų atstovai nuomonę pateikti galėjo darbo grupėse, kurios buvo sudarytos tiek Policijos departamento lygmenyje, tiek teritorinių policijos įstaigų. Teismo išvada, jog apskričių policijos komisariatuose informavimo ir konsultavimo procedūras taip pat privalėjo vykdyti Policijos departamentas, o ne patys komisariatai, yra nepagrįsta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartyje nekonstatavo, kad visą pertvarkos procesą privalo vykdyti Policijos departamentas. Policijos departamentui norminiai teisės aktai priskiria tik tam tikras darbdavio teises ir pareigas, todėl komisariatai vis tiek išlaiko darbdavio statusą. Atitinkamai, komisariatai, turėdami darbdavio statusą, galėjo vykdyti informavimo ir konsultavimo procedūras.
      6. Jokie teisės aktai, doktrina, teismų praktika nenustato ir neaptaria konsultavimo procedūrai keliamų reikalavimų (jos stadijų, etapų, formos, terminų, dokumentacijos ir t. t.). Kritiniai aspektai yra darbuotojų atstovų informavimas laiku apie ketinimus priimti sprendimus, turinčius esminės įtakos darbuotojų statusui, ir galimybės suteikimas jiems išsakyti savo nuomonę dėl atitinkamų sprendimų bei dėl priemonių neigiamiems padariniams išvengti. Apelianto įsitikinimu, atsižvelgiant į tai, kad pagal norminius teisės aktus atsakovas apskritai neturėjo vykdyti informavimo ir konsultavimo procedūrų, bei laikantis protingumo kriterijų, byloje įrodyta, kad buvo sudarytos maksimaliai palankios sąlygos darbuotojų atstovams dalyvauti pertvarkos procese, būti informuotiems ir išsakyti savo nuomonę. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendime Tarptautinių ir Europos viešųjų paslaugų organizacijų darbuotojų, dirbančių Vokietijos Federacinėje Respublikoje, profesinė sąjunga (IPSO), įsteigta Frankfurte prie Maino (Vokietija), prieš Europos Centrinį Banką (ECB), T-713/14, EU:T:2016:727 konstatuota, kad „<…> profesinės sąjungos, ieškovės, kaip socialinės partnerės, teise, kad su ja būtų konsultuojamasi ir kad ji būtų informuojama, nesiekiama susitarti klausimu, kuriam taikomos jos procesinės garantijos, o tik norima suteikti profesinei sąjungai progą daryti įtaką priimant sprendimą.“
    5. Pagal savo esmę ginčijami teisės aktai nesukuria jokių pasekmių patiems pareiškėjams. Teismas, pripažindamas pareiškėjų reikalavimą pagrįstu, sudarė sąlygas kvestionuoti individualius tarnybos santykius (paskyrimo į pareigas ir pan.), nesant atitinkamo santykio subjektų (darbuotojų) valios. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismui reiškiamas reikalavimas turi būti toks, kad jį patenkinus, pažeidimas būtų pašalintas efektyviai ir veiksmingai, nesukuriant nepagrįstų prielaidų tolesniems ginčams ir bylinėjimuisi (remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-2301/2011), be to, bylos dalyku negali būti skundo reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti ginčą, taip pat kurio patenkinimas nereikštų teisių ar teisėtų interesų apgynimo (remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS442-484/2010). Tačiau skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu yra sukuriama būtent tokia situacija, kai, viena vertus, ginčo šalys yra formaliai grąžinamos į buvusią padėtį (naikinami darbdavio sprendimai ir šalys įpareigojamos vykdyti informavimą ir konsultavimą), kita vertus, jų ginčas nėra ir negali būti laikomas iš esmės išspręstu (jeigu ginčo pagrindą sudarytų tik formalus procedūrinis pažeidimas, ginčo tiesiog nebūtų kilę).
    6. Teismas neatsižvelgė į tai, kad vidaus administravimo aktus reikalaujama panaikinti iš esmės formaliu pagrindu, tai yra dėl tariamų procedūrinių pažeidimų (nevykdžius ar netinkamai vykdžius informavimo ir konsultavimo pareigos), tačiau nekvestionuojant ginčijamų teisės aktų turinio ir jų priėmimo teisinių padarinių. Net jeigu apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant informavimo ir konsultavimo procedūrą, būtina atkreipti dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-624/2008, 2008 m. birželio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-1061/2011 ir kt.).
  4. Pareiškėjai Vilniaus apygardos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga ir Lietuvos policijos profesinė sąjunga atsiliepime į apeliacinį skundą (VII t., b. l. 73–84) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Priešingai, nei teigia atsakovas, Lietuvos Respublikos įstatymai, taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija įpareigoja bet kurį Lietuvos Respublikos darbdavį vykdyti DK 47 straipsnyje numatytus veiksmus:
      1. Europos Sąjunga, priimdama teisės aktus, susijusius su darbuotojų informavimu bei konsultavimu, turi tikslą užtikrinti minimalius bei būtiniausius standartus nacionaliniame lygmenyje tam, kad nebūtų pažeistos darbuotojų teisės, ir suteikia diskrecijos laisvę valstybėms narėms priimti darbuotojams palankesnes nuostatas. Darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir VTĮ; 5 str.). Remiantis Vidaus tarnybos statuto 6 straipsnio 2 punktu, pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja šis statutas ir VTĮ. VTS įtvirtina tik profesinių sąjungų veiklos vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus (VTS 1 str.). Iš šios formuluotės akivaizdu, kad minėtame teisės akte yra numatyti specialūs veiklos aspektai, tačiau tai negali reikšti, jog šios profesinės sąjungos netenka kituose įstatymuose nustatytų teisių. Atsižvelgus į tai, jog darbdavio pareiga informuoti darbuotojų atstovus ir konsultuotis su jais dėl sprendimų, galinčių turėti esminės įtakos darbo organizavimui ir darbuotojų teisinei padėčiai, nėra aptarta VTS, vadovaujantis šio įstatymo 5 straipsniu, yra būtina taikyti teisinį reguliavimą, kurį nustato DK. Pareiškėjai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3594-520/2017 ir 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-759/2013.
      2. Nei Lietuvos Respublikos įstatymai, nei teismų jurisprudencija nenustato atsakovo minimų apribojimų, jog darbdavys turi pareigą informuoti darbuotų atstovus ir su jais konsultuotis tik įmonėse, kurios vykdo ekonominę veiklą, siekia arba nesiekia pelno. Taigi Lietuvos Respublikos teisės aktuose yra įtvirtintas ne tik ES teisės nurodytas minimalus bei būtinas darbuotojų apsaugos standartas, tačiau yra reglamentuota ir papildoma apsauga – nacionalinėje teisėje DK 47 straipsnio prasme, darbuotojo sąvoka apima ir valstybės tarnautojus bei statutinius pareigūnus, t. y. nedaroma jokia išimtis minėtų darbuotojų profesinėms sąjungoms. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nagrinėjęs profesinės sąjungos, veikiančios vidaus reikalų statutinėse įstaigoje, skundus ir konstatavęs, jog jų veikla yra reglamentuoja, be kita ko, ir DK (remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-974/2010, 2013 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-177/2013).
    2. Nors faktiškai priimant įsakymus dėl konkrečių apskričių steigiamų pareigybių sąrašų Lietuvos policijos šakos kolektyvinė sutartis nebegaliojo, atsakovui išliko pareiga informuoti darbuotojų atstovus ir konsultuotis su jais remiantis DK 47 straipsnio 4 dalies nuostatomis, nes jose įtvirtintas įpareigojimas galioja darbdaviui nepaisant to, ar sudaryta ir galioja kolektyvinė sutartis.
    3. Atsakovas klaidina teismą teigdamas, kad informavimo ir konsultavimosi procedūra, kuri neva jam buvo neprivaloma, buvo tinkamai įvykdyta darbo grupės veikloje ir apskričių komisariatams vedant informavimą ir konsultavimą, nors ši grupė neanalizavo ir nerengė konkrečių apskričių steigiamų pareigybių sąrašų, o DK 47 straipsnio 4 dalyje nurodytą pareigą turėjo atlikti ne kas kitas, o tik Atsakovas. Policijos departamentas prieš priimant skundžiamus Generalinio komisaro sprendimus, kuriais buvo įsteigtos naujos pareigybės apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose, nevykdė informavimo ir konsultavimo pareigos. Susiklosčiusioje situacijoje vyko formalus informavimas ir konsultavimas: nors buvo rengiami susitikimai su darbuotojų atstovais, juos vykdė netinkami subjektai, o jų metu profesinės sąjungos buvo tik informuotos apie suplanuotus pokyčius. Taip buvo paneigta profesinių sąjungų teisė daryti įtaką darbdavio sprendimams dėl esminių struktūros pokyčių.
      1. Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio ir Darbo kodekso 47 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas vienija bendras požymis – tai subjektų tapatumas, nes atitinkamos teisės bei pareigos šiose teisės normose yra nustatytos tiems patiems subjektams – atitinkamoje įmonėje veikiančiai profesinei sąjungai ir šioje įmonėje dirbančių darbuotojų darbdaviui (remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4386-438/2017). Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartyje pripažino, jog nagrinėjamu atveju būtent atsakovas yra darbdavys, darytina išvada, kad būtent Policijos departamentas, o ne apskričių komisariatai turėjo vykdyti DK 47 straipsnio 4 dalyje numatytas pareigas. Priešingu atveju būtų paneigtas informavimo ir konsultavimosi tikslas – apskričių komisariatų viršininkai negali daryti įtakos Generalinio komisaro priimamiems įsakymams dėl steigiamų pareigybių sąrašų, nes jie nėra subjektai, priimantys minėtus dokumentus. Tai, kad darbuotojų atstovai turi susitikti su sprendimus priimančiais subjektais, nurodo ir DK 47 straipsnio 7 dalis. Ši išvada yra pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartyje, todėl negali būti iš naujo nagrinėjama.
      2. Procedūros, vykusios apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose, negalėtų būti pripažintos tinkamu informavimu ir konsultavimu – jų metu buvo pateikta tik tam tikra bendra informacija apie reformą ir atsakyti susitikimo metu kilę klausimai, tačiau iš pateiktų protokolų akivaizdu, kad jomis nebuvo siekiama, kaip nustatyta DK 47 straipsnio 7 dalyje, abi šalis tenkinančio sprendimo.
      3. Faktas, jog, kaip teigia Atsakovas, darbuotojų atstovai dalyvavo darbo grupėje, kuri rengė Metmenis, neleidžia daryti išvados, jog buvo tinkamai įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros dėl konkrečių apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų steigiamų pareigybių sąrašų. Metmenyse yra nurodyti tik tikslai ir tam tikros gairės, todėl nelogiškas atsakovo argumentas, jog šios darbo grupės veiklos metu pareiškėjai nepateikė jokių pretenzijų ar siūlymų, nes minėtos grupės tikslas nebuvo informuoti darbuotojų atstovus ir konsultuotis su jais dėl konkrečių apskričių. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog nei darbo grupės parengtoje Ataskaitoje, nei Metmenyse nebuvo pateikta profesinių sąjungų pozicija, susijusi su apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose steigiamais pareigybių sąrašais, akcentavo ne tai, jog Ataskaitoje ar Metmenyse turėjo būti užfiksuota darbuotojų atstovų pozicija, o tai, kad darbo grupėje nebuvo aptartas konkrečių komisariatų pareigybių sąrašų klausimas.
      4. Profesinių sąjungų atstovas nedalyvavo posėdyje, kuriame buvo tvirtinama darbo grupės Ataskaita, todėl darbuotojų atstovai nebuvo supažindinti ir su šiuo dokumentu bei jo priedais. Be to, socialinio dialogo ydingumas yra konstatuotas ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymoje „Dėl apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų viešosios ir kriminalinės policijos veiklos organizavimo pakeitimo“, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad buvo netinkama vidinė bei išorės komunikacija ir bendradarbiavimas su socialiniais partneriais, ypač planuojant pertvarką ir jai rengiantis; į pertvarkos planavimą nebuvo įtraukti darbuotojai.
    4. Skundžiami įsakymai patenka į Profesinių sąjungų 18 straipsnio 1 dalies taikymo apimtį, o pareiškėjai tinkamai pasinaudojo ABTĮ 5 straipsnyje nustatyta teise:
      1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nustatęs, kad profesinė sąjunga gali kreiptis į teismą kaip profesinės sąjungos nario atstovas, kai yra pažeidžiamos šio nario subjektinės teisės ar teisėti interesai, o kreiptis į teismą kaip pareiškėjas, tais atvejais kai gina profesinių sąjungų narių teises ir teisėtus jų interesus, t. y. įgyvendindama Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio 1 dalies ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2 punkto jai suteiktas teises, gali tik tada, jeigu kilęs ginčas nėra sietinas su individualaus ar kolektyvinio darbo ginčo nagrinėjimu (remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1554/2008). Nagrinėjamu atveju ginčas nėra sietinas nei su individualiu, nei su kolektyviniu ginču, todėl priskirtinas administracinių teismų kompetencijai ir nagrinėtinas administraciniame teisme.
      2. Skundžiamus įsakymus priėmė darbdavys ir jie, tinkamai neįvykdžius informavimo ir konsultavimo procedūrų, sukelia neigiamas teisines pasekmes suinteresuotiems asmenims. Profesinių sąjungų narių teisės gali būti pažeidžiamos darbdavio sprendimais, kai visiems darbuotojams privalomais vykdyti lokaliniais aktais susiaurinamos, paneigiamos ar kitaip pažeidžiamos įstatymais suteiktos teisės. Pareiškėjai Vilniaus apygardos administraciniam teismui teiktuose 2017 m. spalio 16 d. paaiškinimuose jau nurodė, kokios konkrečios jų teisės buvo pažeistos priimant ginčijamus sprendimus, prieš tai neinformavus ir nevykdžius konsultavimosi procedūrų su profesinėmis sąjungomis. Ginčijami įsakymai daro įtaką visų apskričių vyriausiesiems komisariatams, o ne pavieniams pareigūnams. Be kita ko, ginčijami sprendimai buvo tiesiogiai susiję su pareigūnų darbo krūviu, darbo laiku ir vieta, jų funkcijomis, kvalifikacija ir pan.
      3. Profesinės sąjungos skundžia ne pačius vykdomus struktūrinius pertvarkymus, o jų būdą – netinkamai įvykdytas informavimo ir konsultavimosi procedūras, kurių pasekmė yra ginčijamų sprendimų tolesnis vykdymas ir iš to kilsiančios neigiamos pasekmės.
      4. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos sprendimu, kuriuo buvo pripažinta, kad informavimo ir konsultavimo procedūra nebuvo tinkamai vykdoma, ginčas būtų laikomas išspręstu – skundžiami sprendimai būtų panaikinti, o tai suponuotų atsakovo pareigą iš naujo vykdyti DK 47 straipsnyje numatytus įpareigojimus. Atlikus minėtas procedūras, būtų priimami teisėti Generalinio komisaro sprendimai, kurie nepažeistų darbuotojų teisių ir teisėtų interesų. Atsakovo teiginiu, jog tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad informavimo ir konsultavimo procedūra nebuvo tinkamai įvykdyta, tai laikytina formaliu pažeidimu, yra paneigiama darbuotojų atstovų, o kartu ir darbuotojų teisė siekti daryti įtaką darbdavio sprendimams ir sumažinti galimas neigiamas pasekmes darbuotojams. Profesinės sąjungos, kaip socialinės partnerės, teisė, kad su ja būtų konsultuojamasi ir kad ji būtų informuojama, yra viena kukliausių dalyvavimo priimant sprendimą formų (remiasi Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2003 m. lapkričio 23 d. sprendimu byloje Cerafogli ir Poloni prieš Europos centrinį banką, T-63/02, EU:T:2003:308), taigi, neužtikrinus net minimalių darbuotojų atstovų teisių, yra grubiai pažeidžiamas socialinės partnerystės principas.

13Teisėjų kolegija konstatuoja:

14V.

15

  1. Nagrinėjamoje byloje esminis ginčas kilo dėl darbuotojų atstovų, profesinės sąjungos informavimo ir konsultavimo proceso, vykdant apskričių policijos komisariatuose struktūrinius pakeitimus, teisėtumo.
  2. Pareiškėjai skunde Vilniaus apygardos administracinio teismo prašė panaikinti Policijos departamento 2016 m. spalio 13 d. Sprendime ir Posėdžio protokole išdėstytą sprendimą atsisakyti tenkinti pareiškėjų reikalavimą atšaukti (sustabdyti vykdymą) Generalinio komisaro 2016 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-534 patvirtintų Metmenų (Įsakymas Nr. 5-V-534) įgyvendinimą ir Generalinio komisaro sprendimų, susijusių su apskričių vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašų patvirtinimu, įgyvendinimą, ir panaikinti Generalinio komisaro sprendimus, kuriais patvirtinti apskričių vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašai, kaip priimtus pažeidžiant esmines procedūras.
  3. Vilniaus apygardos administracinis teismas padaręs išvadą, kad Generaliniam komisarui tvirtinant steigiamų pareigybių sąrašus skirtinguose apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose, nebuvo vykdoma informavimo ir bendravimo procedūra su pareiškėjų atstovais, kurie pagal Lietuvos policijos šakos 2014 m. liepos 18 d. kolektyvinės sutarties Nr. 5-IN-10/4-61/LP6-KS-1(14) nuostatas turėjo teisę dalyvauti priimant sprendimus, ir, kad pareiga pristatyti planuojamus steigti pareigybių sąrašus tenka Policijos departamentui, o ne apskričių vyriausiesiems policijos komisariatams, konstatavęs, kad Generalinio komisaro sprendimai buvo priimti pažeidžiant Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnyje ir Darbo kodekso 47 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytas pareigas vykdyti konsultacijas su pareiškėjais, panaikino skundžiamus sprendimus (Sprendimą, Protokolą), taip pat panaikino ir Generalinio komisaro įsakymus, kuriais patvirtinti atskirų apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų steigiamų pareigybių sąrašai.
  4. Pirmosios instancijos teismas pažymėjęs, kad „prieš priimant Generalinio komisaro sprendimus atsakovas konsultavosi tik su apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų atstovais, vadovavosi sudarytais Metmenimis, kuriuose nebuvo pateikta profesinių sąjungų pozicija, susijusi su apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose steigiamais pareigybių sąrašais“, kartu nurodė, jog Policijos departamentas nuo darbo grupės ataskaitos pateikimo 2016 m. birželio 7 d. iš esmės nederino su pareiškėjais policijos pertvarkos sprendimų, šią funkciją iš dalies vykdė apskričių vyriausieji policijos komisariatai.

16Dėl ginčijamų sprendimų nuostatų atitikties Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsniui

  1. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmiau šio sprendimo 38–39 punktuose nurodyti pirmosios instancijos teismo argumentai nepagrindžia atsakovo jam priimant ginčijamus sprendimus padaryto, kaip nurodo pirmosios instancijos teismas, Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio pažeidimo. Pagal Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnį (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. birželio 28 d.) profesinės sąjungos turi teisę reikalauti iš darbdavio panaikinti jo sprendimus, kurie pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų numatytas darbo, ekonomines bei socialines profesinių sąjungų narių teises (1 dalis). Šiuos reikalavimus darbdavys turi išnagrinėti ne vėliau kaip per 10 dienų, dalyvaujant juos pateikusios profesinės sąjungos atstovams (2 dalis); jeigu darbdavys laiku neišnagrinėja profesinių sąjungų reikalavimo panaikinti tokį sprendimą arba atsisako jį patenkinti, profesinė sąjunga turi teisę kreiptis į teismą (3 dalis).
  2. Iš pacituoto Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio turinio matyti, kad jis nesuteikia teisės reikalauti naikinti atitinkamų aktų (nagrinėjamu atveju Metmenų) tuo pagrindu, kad juose nėra pateikta konkreti profesinės sąjungos pozicija ( kaip nurodo pirmosios instancijos teismas – pozicijos, susijusios su apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose steigiamais pareigybių sąrašais). Pažymėtina, kad teisės aktas turi atitikti pagal savo rūšį (pobūdį) Lietuvos Respublikos teisėkūros įstatyme nustatytą struktūrą. Įstatymai ar kiti teisės aktai nenumato reikalavimo teisės akte expressis verbis išdėstyti konkrečią kurios nors profesinės sąjungos poziciją. Kita vertus, iš visuminio Metmenų turinio matyti, kad jame viešosios ir kriminalinės policijos veiklos organizavimo pakeitimai yra siejami su vienodų reikalavimų pareigūnų pareigybėms nustatymu (8.6 punktas); pareigūnų darbo krūvio tame pačiame apskrities vyriausiajame policijos komisariate suvienodinimu (10.2 punktas); pavyzdiniu pareigūnų pareigybių aprašymu (11.7 punktas) (III t., b. l. 109–114). Metmenyse nurodyti tikslai, veiklos organizavimo keitimo kryptys, kriterijai buvo svarstyti darbo grupės, sudarytos Policijos generalinio komisaro 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-1202, posėdžiuose, kuriuose dalyvavo profesinių sąjungų atstovas V. L., kuris teikė pastabas ir pasiūlymus. Taigi, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad Metmenyse nėra fiksuoti pareigybių pokyčiai ir, kad profesinių sąjungų pozicija juose neatsispindi.
  3. Kartu pažymėtina, kad pagal Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnį teisė reikalauti panaikinti darbdavio sprendimus kyla tuomet, kai yra pažeistos darbo, ekonominės bei socialinės profesinių sąjungų narių teisės. Pareiškėjai savo skunde vertindami atsakovo priimtus sprendimus nurodė, kad iki ginčijamos reformos vykdymo pradžios pareigūnai vykdė jiems pagal grandį priskirtas funkcijas, o priėmus ginčijamus sprendimus jiems dėl sveikatos būklės yra keliami skirtingi reikalavimai: naujoms nustatytoms pareigoms būtina atitikti aukštesnę sveikatos skiltį, nei pareigūnai atitiko iki tol. Tokiu būdu nesilaikoma Vidaus reikalų ministro 2008 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 1V-230 patvirtinto Sveikatos tvarkos aprašo, kurio įstatyminis pagrindas yra Vidaus tarnybos statuto 7 straipsnio 1 dalies 5 punktas. Pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino šio pareiškėjo reikalavimo, neanalizavo, ar pareiškėjo skundžiami atsakovo sprendimai minėtu aspektu nepažeidžia pareiškėjo pirmiau nurodytų aktų. Pabrėžtina, kad vertinant, ar nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnis, pirmosios instancijos teismas yra saistomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (žr., 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2246/2011). Minėtoje nutartyje išaiškinta, jog pažeidimas konstatuotinas tuomet, kai yra pažeidžiamos įstatymais ar kitais galiojančiais teisės aktais numatytos profesinių sąjungų narių teisės, kai visiems darbuotojams privalomais vykdyti lokaliniais aktais yra susiaurinamos, paneigiamos ar kitaip pažeidžiamos įstatymais suteiktos teisės darbdavio sprendimais. Taigi, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti, ar ginčijamų atsakovo sprendimų nuostatos nesusiaurino, nepaneigė, ar kitaip nepažeidė pareigūnams įstatymais suteiktų teisių ir, jei tai konstatuojama, kartu pripažįstamas ir Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio pažeidimas.

17Dėl Darbo kodekso 47 straipsnio 3 ir 4 dalių pažeidimo

  1. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad prieš priimant Generalinio komisaro sprendimus, atsakovas nuo darbo grupės ataskaitos pateikimo 2016 m. birželio 7 d. iš esmės nederino su pareiškėjais policijos pertvarkos sprendimų, šią funkciją iš dalies vykdė apskričių vyriausieji policijos komisariatai, nebuvo vykdoma informavimo ir bendravimo procedūra su pareiškėjų atstovais, kurie pagal Lietuvos policijos šakos 2014 m. liepos 18 d. kolektyvinės sutarties Nr. 5-IN-10/4-61/LP6-KS-1(14) nuostatas turėjo teisę dalyvauti priimant sprendimus, ir, kad pareiga pristatyti planuojamus steigti pareigybių sąrašus tenka Policijos departamentui, o ne apskričių vyriausiesiems policijos komisariatams (Policijos generalinis komisaras nustato ir tvirtina Policijos departamentui pavaldžių policijos įstaigų vidaus struktūrą ir policijos pareigūnų sąrašus) pripažino, kad ginčijami sprendimai buvo priimti pažeidžiant Darbo kodekso 47 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytas pareigas vykdyti konsultacijas su pareiškėjais.
  2. Šis pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas vadovaujantis tuo, kad pareiga pristatyti planuojamus steigti pareigybių sąrašus tenka Policijos departamentui, o ne apskričių vyriausiesiems policijos komisariatams, t. y. teismas sprendė, kad konsultacijas su pareiškėjais vykdė netinkamas subjektas. Teismas konsultacijų vykdymo pareigą kildino iš kolektyvinės sutarties ir Darbo kodekso 47 straipsnio 3 ir 4 dalių.
  3. Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ginčijami įsakymai buvo priimti įgyvendinant Generalinio komisaro 2015 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 5-V-1040 patvirtintų policijos veiklos 2015–2020 m. gairių 21 punktą, kuriame numatyta sujungti apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų teritorinių policijos komisariatų viešąją ir kriminalinę policiją į vieną veiklos padalinį, atsižvelgiant į 2015 m. gruodžio 30 d. Generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-1202 sudarytos minėtos darbo grupės ataskaitą, Generalinio komisaro patvirtintais Metmenimis (III t., b. l. 109–114), remiantis 2016 m. liepos 15 d. Generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-580 „Dėl pavyzdinių pareigybių aprašymų patvirtinimo“ patvirtintais pavyzdiniais pareigybės aprašymais (I t., b. l. 76–79), taip pat Generalinio komisaro patvirtintais pavyzdiniais apskrities vyriausiojo policijos komisariato miesto ir (ar) rajono policijos komisariato nuostatais (I t., b. l. 124–129); patvirtintais pavyzdiniais apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiklos skyriaus nuostatais (I t., b. l. 13–134). Profesinių sąjungos atstovas V. L., kaip darbo grupės, sudarytos 2015 m. gruodžio 30 d. Generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-1202, narys, nuolat nuo 2015 m. gruodžio 30 d. (IV t., b. l. 20) dalyvavo šios grupės darbe, teikė klausimus, pasiūlymus. Ginčijami Generalinio komisaro sprendimai dėl atskirų apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų steigiamų pareigybių sąrašų, kuriais įsteigiamos naujos pareigybės, priimti 2016 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Pirmasis ginčijamas įsakymas dėl policijos komisariatų steigiamų pareigybių sąrašų buvo priimtas 2016 m. rugpjūčio 9 d., o kolektyvinė sutartis, pagal kurią Policijos departamentas buvo įsipareigojęs vykdyti informavimą ir konsultavimą rengiant ir įgyvendinant pertvarkas, galiojo tik iki 2016 m. liepos 8 d. (I t., b. l. 155), todėl po šio laikotarpio vadovautis šia sutartimi teismui nebuvo pagrindo.
  4. Kartu pažymėtina, kad nepaisant to, jog pareiga atsakovui konsultuotis nekilo iš nebegaliojančios minėtos kolektyvinės sutarties, tačiau Darbo kodekso 47 straipsnyje įtvirtinta pareiga darbdaviui konsultuotis atitinkamais atvejais su darbuotoju nėra siejama su kolektyvine sutartimi. Dėl šios priežasties atmestinas atsakovo argumentas, kad atsakovas apskritai neturėjo teisės aktais nustatytos pareigos konsultuotis su darbuotojais.
  5. Darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad prieš priimdamas sprendimą dėl grupės darbuotojų atleidimo iš darbo, darbdavys privalo informuoti darbuotojų atstovus ir su jais konsultuotis. Informavimas turi apimti planuojamų atleidimų priežastis, bendrą ir atleidžiamų darbuotojų skaičių pagal jų kategorijas, laikotarpį, per kurį bus nutraukiamos darbo sutartys, atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijus, darbo sutarčių nutraukimo sąlygas ir kitą svarbią informaciją. Konsultacijomis turi būti siekiama išvengti grupės darbuotojų atleidimų ar sumažinti jų skaičių arba sušvelninti šių atleidimų padarinius. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad prieš priimdamas sprendimą dėl įmonės reorganizavimo, verslo ar jo dalies perdavimo ir kitus sprendimus, galinčius turėti esminės įtakos darbo organizavimui įmonėje ir darbuotojų teisinei padėčiai, darbdavys privalo informuoti darbuotojų atstovus ir konsultuotis su jais dėl tokio sprendimo priežasčių bei teisinių, ekonominių ir socialinių padarinių darbuotojams ir dėl numatytų priemonių galimiems padariniams išvengti arba jiems sušvelninti.
  6. Nei iš nurodytų Darbo kodekso nuostatų, nei iš Policijos įstatymo, kuriame nustatyta, kad apskrities vyriausiasis policijos komisariatas yra Policijos departamento struktūrinis padalinys, įgyvendinantis policijos uždavinius policijos generalinio komisaro įsakymu nustatytoje teritorijoje (16 straipsnis), nei iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutarties negalima daryti išvados, kad Policijos generalinis komisaras negali pavesti struktūriniam padaliniui (apskrities vyriausiajam policijos komisariatui) vykdyti atitinkamame etape pareigūnų informavimą ar konsultavimą. Vien tai, kad Policijos generalinis komisaras nustato ir tvirtina Policijos departamentui pavaldžių policijos įstaigų vidaus struktūrą ir policijos pareigūnų sąrašus, nesudaro teisinių prielaidų, leidžiančių teigti, kad Generalinis komisaras, vadovaudamasis konstituciniu atsakingo valdymo principu, gero administravimo principu negali pavesti atitinkamų funkcijų dalies (nagrinėjamu atveju informavimo ir konsultavimo funkcijos) vykdymo struktūriniam padaliniui arba ją vykdyti su struktūriniu padaliniu atitinkamu metu kartu). Šiame kontekste paminėtina, kad iš bylos medžiagos (III t., b. l. 30–36) matyti, jog aptariamos pertvarkos (reformos) metu atskiruose policijos komisariatuose aptariant vykdomą pertvarką dalyvavo ne tik to komisariato profesinės sąjungos atstovai, bet ir Lietuvos policijos profesinės sąjungos atstovai (kurios narė A. G. pasitarimo metu teigė, kad priežasčių, trukdančių įvykti reformai, nėra, pritaria numatytiems pokyčiams, tikisi, kad bus užtikrintos pareigūnų socialinės garantijos).
  7. Aiškinant Darbo kodekso 47 straipsnyje įtvirtintą darbdavio pareigą informuoti darbuotojų atstovus ir konsultuotis su jais dėl sprendimo priežasčių bei teisinių, ekonominių ir socialinių padarinių darbuotojams ir dėl numatytų priemonių galimiems padariniams išvengti arba jiems sušvelninti, svarbu yra kaip įgyvendinamas šios teisės turinys viso pasirengimo pertvarkai proceso metu: ar Policijos departamentas teikė tiesiogiai ar per teritorinius policijos komisariatus pakankamą, teisingą informaciją apie planuojamus priimti sprendimus, ar ši informacija laiku pasiekė darbuotojus, ar jiems buvo nustatytas protingas terminas pateikti savo siūlymus, ar darbuotojų atstovų pateikti siūlymai buvo vertinami, ar jie buvo žodžiu, o atitinkamais atvejais raštu informuojami apie jų pasiūlymų, svarstymą. Pirmosios instancijos teismas to nevertino. Teismas taip pat nevertino, ar nagrinėjamu atveju taikoma Darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalis, kuri nustato reikalavimą darbdaviui informuoti prieš priimant sprendimą dėl grupės darbuotojų atleidimo iš darbo. Pažymėtina, kad grupės darbuotojų atleidimu laikomi darbo sutarčių nutraukimai kai per 30 kalendorinių dienų atleidžiamas Darbo kodekso 1301 straipsnyje nurodytas darbuotojų skaičius, atsižvelgiant į visų, dirbančių, darbuotojų įmonėje (organizacijoje) skaičių. Iš į bylą pateiktų darbo grupių, sudarytų atskiruose policijos komisariatuose, kuriose dalyvavo profesinių sąjungų atstovai, pasitarimo atitinkamų protokolų matyti, kad policijos komisariatuose buvo siekiama steigti tiek pareigybių, kiek yra dirbančių pareigūnų (II t., b. l. 22–23). Iš bylos medžiagos negalima spręsti, kiek konkrečiai darbuotojų dėl atliktų pertvarkymų policijos komisariatuose buvo atleista ir šiuos duomenis surinkti yra pirmosios instancijos teismo pareiga.
  8. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog iš byloje pateiktų duomenų negalima vienareikšmiškai nustatyti, kaip tiksliai buvo nuspręsta steigti pareigybes ir sudaryti pareigybių sąrašus teritoriniuose apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutarties, kurioje nurodyta, kad teismas neturi vertinti politinio ar ekonominio struktūrinių pertvarkymų pagrįstumo.
  9. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką profesinė sąjunga turi teisę, kad su ja būtų konsultuojamasi ir kad ji būtų informuojama, tačiau nesiekiama susitarti klausimu, kuriam taikomos jos procesinės garantijos, o tik norima suteikti profesinei sąjungai progą daryti įtaką priimant sprendimą. Kartu atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad vien dėl to, jog 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr. 2002/14/EB dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais sistemos sukūrimo Europos Bendrijoje yra numatyta, kad darbuotojų informavimo ir konsultavimo procedūros taikomos įmonei, nereiškia, kad minėta direktyva draudžia nacionalinėje teisėje numatyti atitinkamas teises ir pareigas viešųjų įstaigų tarnautojų / darbuotojų atžvilgiu, ypač atsižvelgiant į tai, kad pagal šios direktyvos principus ir tikslus valstybės narės gali nustatyti specialias nuostatas įmonėms ir padaliniams, kurie tiesiogiai ir iš esmės siekia politinių, profesinių, organizacinių, religinių, labdaringų, švietimo, mokslo ir meno tikslų, bei tikslų, susijusių su informacija ir nuomonės pareiškimu, jeigu, įsigaliojus šiai direktyvai, tokios nuostatos jau taikomos nacionalinės teisės aktuose.
  1. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, netinkamai patikrino viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, neteisingai sprendė dėl taikytinų materialiosios teisės normų, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimas naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nevertina kitų atsakovo apeliaciniame skunde ir pareiškėjų atsiliepime išdėstytų argumentų, kadangi jie šiuo atveju nebeturi teisinės reikšmės.

18Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

19Atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

20Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

21Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai