Byla e2A-1485-794/2018
Dėl dalies draudimo išmokos priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui V. K. dėl dalies draudimo išmokos priteisimo.

3Teismas

Nustatė

4I.

5Ginčo esmė

61.

7Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo V. K. 578,19 EUR dalį draudimo išmokos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

82.

9Nurodė, kad 2016-05-06 ( - ) eismo įvykio metu V. K. vairuojama transporto priemonė Toyota Avensis, valst. Nr. ( - ), susidūrė su M. D. vairuojama transporto priemone Ford Transit, valst. Nr. ( - ) Eismo įvykis įvyko dėl V. K. kaltės. Eismo įvykio metu transporto priemonės Toyota Avensis, valst. Nr. ( - ), valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta ieškovės įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu. 2016-05-06 įvykusios avarijos metu padarytai žalai atlyginti AB „Lietuvos draudimas“ draudimo sutarties pagrindu išmokėjo 2312,77 EUR draudimo išmoką. Ieškovės teigimu, atsakovas, eismo įvykio metu būdamas naujuoju transporto priemonės Toyota Avensis, valst. Nr. ( - ), savininku ir iki eismo įvykio nepranešęs apie transporto priemonės savininko pasikeitimą, turi pareigą atlyginti ieškovei iki 50 procentų jos išmokėtos draudimo išmokos. Šiuo atveju V. K. drausmingumo kriterijus yra 3 kartus mažesnis nei pirminio poliso draudėjo P. Š.. Esant tokiai situacijai transporto priemonės savininko pasikeitimas yra susijęs su padidėjusia rizika, o tai reiškia, kad apie rizikos padidėjimą V. K. privalėjo informuoti draudiką, kad AB „Lietuvos draudimas“ galėtų pakartotinai įvertinti riziką ir apskaičiuoti ženkliai didesnę draudimo įmoką arba pasinaudoti teise nutraukti draudimo sutartį. Atsakovo V. K. kaltė dėl draudimo sutarties sąlygų pažeidimo pasireiškė tuo, jog būdamas naujasis transporto priemonės Toyota Avensis, valst. Nr. ( - ), savininku nepranešė draudikui apie padidėjusią riziką, t. y. kad jis tapo minėtos transporto priemonės savininku. Teismo posėdžio metu ieškovė papildomai paaiškino, kad atsakovo automobilis buvo apdraustas AB „Lietuvos draudimas“, tačiau eismo įvykio dieną galiojo dar senasis draudimas, pagal kurį draudimo rizika transporto priemonės valdytojui eismo įvykio metu buvo mažesnė. Nurodė, kad atsakovas pagal pasirašytą naują sutartį pirmąją įmoką turėjo sumokėti iki 2016-05-01 dienos, tačiau atsakovas apmokėjimą atliko 2016-05-17, t. y. po eismo įvykio. Todėl išmokėjo žalą patyrusiam automobilio savininkui 2312,77 EUR pagal ankstesnį minėto automobilio draudimo polisą, kuris galiojo draudiminio įvykio metu. Ieškovės teigimu, atsakovas draudikui tinkamai nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą. Atsakovas transporto priemonę Toyota Avensis įsigijo 2016-04-09, pirminė draudimo sutartis su buvusiu automobilio savininku P. Š. buvo sudaryta 2015-04-15, jo draudiminė rizika buvo prilyginta D6 kategorijai, t. y. 6 metai drausmingo laikotarpis, o atsakovo buvo D2 kategorija - 2 metai drausmingo vairavimo, todėl atsakovui draudiminė rizika buvo aukštesnė. P. Š. prašymą dėl draudimo sutarties nutraukimo pateikė 2016-05-05, kuriuo prašė automobilio Toyota Avensis draudimo sutartį nutraukti nuo 2016-05-20. Paaiškino, kad draudiminio įvykio metu draudimo sutartis galiojo, nes buvęs savininkas jos tuo metu nenutraukė, o atsakovas nepranešė, kad jis tapo naujuoju automobilio savininku ir dėl to yra padidėjusi draudiminė rizika. Be to, nuo atsakovo sąskaitos nebuvo nuskaitytos lėšos, nes nebuvo sudaryta tokios paslaugos sutartis per banką. Taip pat atsakovas patvirtino, kad mėnesį po transporto priemonės įsigijimo jis naudojosi P. Š. vardu išduotu draudimu. Atsakovas laiku nepranešė apie transporto priemonės savininko pasikeitimą, todėl jis yra atsakingas dėl susidariusios žalos.

103.

11Atsakovas V. K. atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Paaiškino, kad yra kaltas dėl sukelto eismo įvykio, tačiau ieškovė nepagrįstai reikalauja iš jo sumokėti dalį išmokėtos draudimo išmokos. Nurodė, kad automobilio draudimą įsigijo per ieškovo draudimo agentą Elektrėnuose. Su draudimo agentu sutarė, kad naujas draudimas tarp jo ir Lietuvos draudimo pradės galioti nuo 2016-05-01, o sumokėti už automobilio draudimą jis įsipareigojo dalimis, ieškovui tam tikru laiku automatiškai nuskaitant lėšas nuo jo asmeninės banko sąskaitos. Atsakovas taip pat paaiškino, kad jis nesinaudoja elektronine bankininkyste, todėl pats negalėjo pamatyti, kad 2016-05-01 draudikas nenuskaitė nuo jo banko sąskaitos reikiamos sumos. Po eismo įvykio jis susisiekė su draudimo agentu, kuris patikino jį, kad su draudimu yra viskas tvarkoje. Praėjus kuriam laikui po eismo įvykio su juo susiekė draudimo agentas, kuris pasakė, kad jam reikia sumokėti draudimo įmoką, ką jis ir padarė 2016-05-17, o vėliau sužinojo, kad jo draudimo sutartis eismo įvykio metu negaliojo, nes nebuvo nuskaityta įmoka. Atsakovo teigimu, jis nėra kaltas, jei ieškovės darbuotojas neišsiuntė bankui sąskaitos apmokėjimui ir bankas automatiškai negalėjo nuskaičiuoti pinigų nuo atsakovo sąskaitos. Nurodė, kad įmokos nuskaičiavimo dieną, atsakovo sąskaitoje buvo pakankama pinigų suma atlikti apmokėjimą. Be to, ieškovė klaidina teismą, nes pranešti draudimui apie savininko pasikeitimą reikia per dvi savaites, o atsakovas šią sąlygą įvykdė, sudarydamas naują to pačio automobilio draudimo sutartį. Atsakovas laiko, kad tai yra tuo pačiu pranešimas apie pasikeitusį automobilio savininką. Taip pat ieškovė nepateikė teismui duomenų kodėl P. Š. draudiminė rizika buvo tris kartus mažesnė nei atsakovo. Atsakovo teigimu, ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas, todėl turi būti atmestas.

12II.

13Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

144.

15Trakų rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

165.

17Teismas konstatavo, jog TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. įtvirtinta draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 str. 2 d. įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažįsta teismas. Teismo vertinimu, atsakovas 2016-03-29 pateikęs prašymą ieškovui gauti elektroninę sąskaitą Nr. ( - ), žinodamas, kad jo banko sąskaitoje yra reikiama suma atlikti mokėjimui už draudimą, negalėjo tikėtis, kad ieškovė laiku nepateiks bankui apmokėti elektroninės sąskaitos. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus dėl įmokų mokėjimo pagal draudimo sutartį, padarė išvadą, kad atsakovas ieškovės padalinyje buvo sudaręs automatinio apmokėjimo sutartį, ir laikėsi aukščiau nurodytų taisyklių reikalavimų, tačiau ne dėl atsakovo kaltės AB „Lietuvos draudimas“ 2016-05-01 nepateikė bankui apmokėti elektroninės sąskaitos, nors 2016-05-01, atsakovo sąskaitoje buvo pakankama pinigų suma nuskaičiuoti draudimo įmoką (39,96 EUr). Teismo teigimu, įstatyme nedraudžiama draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kada draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, tačiau ši teisė neturi paneigti draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų, todėl draudimo sutarties sąlyga, ribojanti draudimo apsaugos apimtį ir apibrėžianti draudimo rizikos laipsnį, vertintina kaip esminė draudimo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys turi aiškiai susitarti. Teismas nenustatė, kad dėl galimo draudimo įmokos pavėluoto mokėjimo, ieškovė būtų pareiškusi atsakovui pretenziją ar kaip nors jį informavusi apie netinkamą sutarties vykdymą ir kad ji bus nutraukta ar draudimo sutartis bus sustabdyta, taip pat, kad ieškovė priėmė po 2016-05-06 eismo įvykio atsakovo sumokėtas eilinės draudimo įmokos, kurios atsakovui nebuvo grąžintos, todėl padarė išvadą, kad ieškovė aplinkybės dėl įmokos savalaikio neįmokėjimo nelaikė esminiu sutarties pažeidimu ir reikalaudama priteisti iš atsakovo išmokėtą pinigų sumą kitam asmeniui, faktiškai negali remtis kitos šalies formaliai netinkamu sutarties įvykdymu. Teismas konstatavo, kad eismo įvykio metu Sutartis Nr. 2 galiojo ir užtikrino draudėjui V. K. draudimo apsaugą per visą jos galiojimo laikotarpį, o įvykus draudiminiam įvykiui, ką patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, draudimo išmoka buvo apskaičiuojama ir išmokama ne pagal su atsakovu sudaryta draudimo sutartį, bet pagal su buvusio automobilio savininku P. Š. sudarytą draudimo sutartį. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškinio patenkinimas šioje byloje, faktiškai prieštarautų ir pačiai draudimo sutarties esmei bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, kadangi sumokėjęs visas draudimo įmokas draudėjas pats turėtų atlyginti ir draudiminio įvykio metu padarytą žalą. Nenustatęs byloje atsakovo veiksmuose kaltės, atsižvelgęs į tai, kad tokią situaciją lėmė aplaidus ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ atsakingų asmenų darbą, teismo teigimu, ieškovės reikalavimas negali būti tenkinamas, todėl jį atmetė.

18III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

196.

20Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2017-12-01 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

216.1.

22Pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės argumentų, kreipimosi pagrindo ir susikoncentravo į aplinkybių, nesusijusių su ginčo esme, vertinimu.

236.2.

24Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, kad atsakovas privalėjo pranešti ieškovei apie draudimo sutarties perėmimą ir tapimą nauju transporto priemonės savininku, tačiau to nepadarė. Apeliantės teigimu, kreipimasis dėl naujos sutarties sudarymo negali būti vertinamas kaip tinkamas pranešimas apie draudimo rizikos padidėjimą, kaip tai numatyta draudimo sutartyje. Atsakovas, vykdydamas draudimo sutarties, kurią perėmė iš P. Š. nuostatas, privalėjo kreiptis į ieškovę per sutartyje numatytą terminą ir pateikti informaciją apie tai, kad jis perėmė senojo transporto priemonės savininko draudimo sutartį, tam, kad ieškovė galėtų apskaičiuoti naują draudimo įmoką pagal padidėjusią riziką, arba atsakovas turėjo nutraukti senąją sutartį ir sudaryti naują. Šiuo atveju atsakovas kreipėsi dėl naujos sutarties sudarymo, tačiau neinformavo ieškovės apie tai, kad jis perėmė P. Š. draudimo sutartį ir ja naudojasi, nesikreipė dėl šios sutarties nutraukimo. Apeliantei, sutarties su atsakovu sudarymo metu, ši aplinkybė nebuvo ir negalėjo būti žinoma. Be to, sudarius naują sutartį su atsakovu, ieškovė savo iniciatyva vienašališkai neturėjo teisės nutraukti sutarties, sudarytos su P. Š. vardu. Apeliantės teigimu, būtent atsakovo elgesys lėmė, kad eismo įvykio metu galiojo dvi draudimo sutartys ir abi šios sutartys sukėlė teises ir pareigas tiek ieškovei, tiek ir atsakovui. Teismas šių aplinkybių visiškai nevertino ir dėl jų nepasisakė. Jeigu apeliantei būtų tinkamai pranešta apie draudimo rizikos padidėjimą, ieškovė būtų perskaičiavusi draudimo įmoką pagal draudimo sutartį, kuri buvo sudaryta P. Š. vardu ir kurią buvo perėmęs atsakovas.

257.

26Atsakovas V. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2017-12-01 sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

277.1.

28Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą bei nustatytas faktines aplinkybes, priėmė teisingą sprendimą. Be to, teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priešingai nei tvirtinta apeliantė, nepažeidė jokių materialių ar proceso teisės normų. Apeliantės skunde išdėstyti argumentai yra deklaratyvūs, nemotyvuoti bei nepagrįsti nei teisės normomis, nei faktinėmis aplinkybėmis.

297.2.

30Ieškovė nuo pat pradžių, t. y. iki ieškinio pateikimo ir po ieškinio, su atsakovu elgėsi nesąžiningai. Dar 2016-06-17 pretenzijoje ieškovė reikalavo iš atsakovo žalą padengti naujos draudimo sutarties, t. y. Sutartie Nr. 2, pagrindu. Tačiau ieškinį teismui pateikė jau dėl draudimo sutarties, sudarytos su buvusiu transporto priemonės savininku, sąlygų pažeidimo. Tuo tarpu apeliaciniame skunde ieškovė jau tvirtina, kad abi sutartys yra galiojančios.

31Teismas

konstatuoja:

32IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

33Apeliacinis skundas atmestinas

34Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

358.

36Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

379.

38Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

3910.

40Nagrinėjamu atveju tikslinga nurodyti tai, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovės apeliacinio skundo ir atsakovo atsiliepimo į jį motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

4111.

42Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

4312.

44Šioje byloje apeliacinės instancijos teisme pagrindinis ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės pareikšto reikalavimo atsakovui atlyginti dalį patirtos žalos, dėl įvykusio eismo įvykio. Kaip matyti iš ieškovės paaiškinimų bei iš byloje esančių rašytinių įrodymų, draudimo išmoka nukentėjusiajam asmeniui buvo išmokėta pagal tuo metu dar galiojančią draudimo sutartį, sudarytą su pirmuoju automobilio savininku P. Š..

45Dėl apeliacinio skundo argumentų

4613.

47Apeliantė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą nurodo, jog ieškinio reikalavimą ieškovė grindė atsakovo kalte dėl draudimo sutarties sąlygų pažeidimų, kuri pasireiškė tuo, jog būdamas naujasis transporto priemonės savininku, atsakovas nepranešė draudikui apie padidėjusią riziką. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, kad atsakovas nepranešė ieškovei apie draudimo sutarties perėmimą ir tapimą nauju transporto priemonės savininku. Apeliantės teigimu, kreipimasis dėl naujos sutarties sudarymo negali būti vertinamas kaip tinkamas pranešimas apie draudimo rizikos padidėjimą, kaip tai numatyta draudimo sutartyje. Atsakovas, vykdydamas draudimo sutarties, kurią perėmė iš P. Š. nuostatas, privalėjo kreiptis į ieškovę per sutartyje numatytą terminą ir pateikti informaciją apie tai, kad jis perėmė senojo transporto priemonės savininko draudimo sutartį, tam, kad ieškovė galėtų apskaičiuoti naują draudimo įmoką pagal padidėjusią riziką, arba atsakovas turėjo nutraukti senąją sutartį ir sudaryti naują. Tačiau su tokia apeliantės dėstoma pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka šioje nutartyje nurodomų argumentų pagrindu.

4814.

49Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Vadovaujantis LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalimi, transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Už draudimo sutarties sudarymą TPVCAPDĮ nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas (to paties straipsnio 2 dalis). Transporto priemonės valdytojas neturi teisės sudaryti dėl tos pačios transporto priemonės kelių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių tam pačiam ar iš dalies sutampančiam sutarties galiojimo laikotarpiui (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 10 dalis).

5015.

51Draudimo įstatymo 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sudaryta civilinės atsakomybės draudimo sutartis dėl civilinės atsakomybės, galinčios atsirasti valdant, naudojant individualiais požymiais apibrėžtą daiktą ar juo disponuojant, jei joje nenustatyta kitaip, pasibaigia pasikeitus daikto savininkui.

5216.

53Draudimo įstatymo nuostatos santykiams, susijusiems su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (Draudimo įstatymo 1 straipsnio 8 dalis). Pagal TPVCAPDĮ 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys pasibaigia, inter alia (be kita ko), Draudimo įstatymo nustatytais pagrindais.

5417.

55Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties galiojimą pasikeitus transporto priemonės savininkui, aiškinimo ir taikymo, taip pat yra išaiškinęs, kad pagal bendrąją Draudimo įstatymo 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę, pasikeitus transporto priemonės savininkui, inter alia, transporto priemonės pardavimo atveju, buvusio transporto priemonės savininko sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis pasibaigia ir naujam transporto priemonės savininkui pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą atsiranda pareiga apdrausti tokios transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr.3K-3-478-403/2017).

5618.

57Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas V. K. 2016-04-09 įsigijo transporto priemonę Toyota Avensis, valst. Nr. ( - ) iš P. Š. (1 t., b. l. 26). P. Š. parduodant minėtą transporto priemonę, ji buvo apdrausta 2015-09-03 Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi (toliau – Sutartis Nr. 1), draudimo laikotarpis buvo numatytas nuo 2015-09-30 iki 2016-09-29 (1 t., b. l. 75-77). Praėjus 9 dienoms po automobilio įsigijimo, atsakovas savo vardu 2016-04-18 sudarė naują Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąją draudimo sutartį (toliau – Sutartis Nr. 2) su ieškove AB „Lietuvos draudimas“ (1 t. b .l. 4-6), pagal kurią Sutartis Nr. 2 įsigalioja nuo 2016-05-01.

5819.

59Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismo vertinimu svarbu pažymėti, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą bei faktines aplinkybes, skundžiamame sprendime padarė išvadą, jog eismo įvykio metu (2016-05-06) atsakovo su ieškove sudaryta nauja 2016-04-18 įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomoji draudimo sutartis galiojo ir užtikrino draudėjui V. K. draudimo apsaugą per visą jos galiojimo laikotarpį. Pirmosios instancijos teismo teigimu, 2016-03-29 atsakovas buvo užpildęs prašymą, kurio pagrindu nuo atsakovo bankinės sąskaitos už Sutartį Nr. 2 periodiškai turėjo būti nuskaičiuojamos įmokos AB „Lietuvos draudimas“. Tačiau ne dėl atsakovo kaltės, bet dėl ieškovės atsakingų už tai asmenų kaltės 2016-05-01 nuo atsakovo sąskaitos nebuvo nuskaičiuota pirmoji įmoką už Sutartį Nr. 2, todėl atsakovas negalėjo tikėtis, jog ieškovė laiku nepateiks bankui apmokėti elektroninės sąskaitos. Šios faktinės pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, t. y. kad eismo įvykio metu Sutartis Nr. 2 galiojo ir užtikrino draudėjui V. K. draudimo apsaugą per visą jos galiojimo laikotarpį, apeliantė neginčija ir nekvestionuoja. Priešingai, pati apeliantė savo pateiktame apeliaciniame skunde nurodo, jog eismo įvykio metu galiojo dvi draudimo sutartys ir abi šios sutartys sukėlė teises ir pareigas tiek ieškovei, tiek ir atsakovui, t. y. iš pateikto apeliacinio skundo matyti, jog apeliantė sutinka ir pripažįsta, jog eismo įvykio metu galiojo atsakovo ir ieškovės pasirašyta 2016 m. balandžio 18 d. Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis (Sutartis Nr.2).

6020.

61Taigi, remiantis aukščiau išdėstytu, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju atsakovas įvykdė imperatyvią jam įstatymo nustatytą pareigą apdrausti naujai (t. y. 2016-04-09) įsigytos transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

6221.

63Pastebėtina, jog apeliantė kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiasi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuria nustatyta, kad jei pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui draudėjas perdavė naujajam transporto priemonės savininkui dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį, tokiu atveju naujajam transporto priemonės savininkui pereina draudėjo teisės bei pareigos pagal sudarytą draudimo sutartį ir naujasis transporto priemonės savininkas nedelsdamas, ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos, privalo raštu pranešti draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, taip pat savo duomenis.

6422.

65Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog savininkas, perleisdamas apdraustą transporto priemonę kitam savininkui, turi teisę perduoti naujajam savininkui galiojančios draudimo sutarties dokumentus. Tokiu atveju transporto priemonės draudimo teisiniai santykiai tęsiasi ir naujajam savininkui pereina visos draudėjo teisės bei pareigos pagal jau sudarytą sutartį. Apie tai šis privalo nedelsiant pranešti draudikui ir su draudiku suderintomis sąlygomis ją pakeisti arba įstatymo nustatyta tvarka ją nutraukti bei sudaryti kitą transporto priemonės draudimo sutartį.

6623.

67Nors byloje nėra ginčo, kad pardavus atsakovui transporto priemonę buvo perduoti ir galiojančios draudimo sutarties dokumentai, tačiau nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad draudikas apeliantės skunde minima LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata gali naudotis, jeigu draudimo sutartis yra galiojanti, t. y. ji yra sudaryta, įsigaliojusi ir nenustojusi galios.

6824.

69Remiantis LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 6 straipsnio 10 dalies nuostata, transporto priemones valdytojas neturi teisės sudaryti dėl tos pačios transporto priemonės kelių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių tam pačiam ar iš dalies sutampančiam sutarties galiojimo laikotarpiui. Tuo atveju, kai yra sudarytos kelios draudimo sutartys, įsigaliojus naujai draudimo sutarčiai, prieš tai dėl tos pačios transporto priemonės sudaryta draudimo sutartis pasibaigia. Taigi, draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu draudikas negali sudaryti tokią pat draudimo apsaugą suteikiančią draudimo sutartį tam pačiam ar iš dalies sutampančiam laikotarpiui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši įstatymo nuostata yra specialioji norma, nustatanti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutarčių galiojimo trukmę, sudarius vėlesnę sutartį.

7025.

71Nagrinėjamu atveju atsakovui tinkamai įvykdžius imperatyvią jam įstatymo nustatytą pareigą apdrausti naujai įsigytos transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir su ieškove pasirašius naują 2016 m. balandžio 18 d. Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. ( - ), kuria buvo apdrausta transporto priemonės Toyota Avensis, valst. Nr. ( - ) valdytojo civilinė atsakomybė, bei nustačius, jog sutartis įsigalioja nuo 2016 m. gegužės 1 d., nuo šios naujos sutarties įsigaliojimo datos pasibaigė 2015 m. rugsėjo 3 d. Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. ( - ), sudarytos draudėjo P. Š. (t. y. ankstesnio transporto priemonės savininko) ir AB „Lietuvos draudimas“ galiojimas. Taigi, eismo įvykiu metu galiojant naujai 2016-04-18 Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčiai, apeliantė draudimo išmoką turėjo apskaičiuoti ne pagal su buvusio transporto priemonės savininku P. Š. sudarytą draudimo sutartį, bet pagal su atsakovu sudaryta draudimo sutartimi.

7226.

73Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nagrinėjamu atveju taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad 2016-06-17 atsakovui pateiktoje pretenzijoje „Dėl išmokos išieškojimo“ (1 t., b. l. 144), apeliantė remdamasi 2016 m. balandžio 18 d. Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi Nr. ( - ), sudaryta tarp atsakovo ir ieškovės, prašė grąžinti 2312,77 EUR dydžio draudimo išmoką, kurią ieškovė išmokėjo dėl 2016-05-06 eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui padarytai žalai atlyginti, t. y. ieškovė Sutarties Nr. 2 pagrindu prašė atsakovo grąžinti jos sumokėtą nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką. Tačiau pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje ieškovė jau nurodė, kad įvykus draudiminiam įvykiui apeliantė draudimo išmoką apskaičiavo ir išmokėjo pagal su buvusio transporto priemonės savininko P. Š. sudarytą draudimo sutartį, todėl remdamasi Sutarties Nr. 1 nuostatomis ji prašo teismo iš atsakovo priteisti dalį draudimo išmokos. Tuo tarpu apeliaciniame skunde ieškovė jau tvirtina, kad abi sutartys, t. y. tiek su atsakovu sudaryta nauja draudimo sutartis, tiek ir su buvusiu transporto priemonės savininku sudaryta draudimo sutartis, yra galiojančios, nors remiantis LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 6 straipsnio 10 dalies nuostata vieną transporto priemonę apdrausti keliomis civilinės atsakomybės draudimo sutartimis draudžiama. Toks apeliantės nenuoseklumas ir pozicijų keitimas, bylą nagrinėjančio apeliacine tvarka teismo teigimu, tik papildomai patvirtina faktą, jog apeliantė draudimo išmoką turėjo apskaičiuoti ne pagal su buvusio transporto priemonės savininku P. Š. sudarytą draudimo sutartį, bet pagal su atsakovu sudaryta draudimo sutartimi, kuri galiojo eismo įvykio metu.

7427.

75Dėl apeliantės argumento, jog kreipimasis dėl naujos draudimo sutarties sudarymo negali būti vertinamas kaip tinkamas pranešimas apie draudimo rizikos padidėjimą, apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog viena vertus, sutiktina su ieškovės dėstoma pozicija, kad pardavus atsakovui transporto priemonę ir perdavus jam galiojančios draudimo sutarties dokumentus, atsakovas privalėjo pranešti ieškovei apie tapimą nauju transporto priemonės savininku. Tačiau kita vertus, byloje esant nustatytiems duomenimis, kurių apeliantė neginčija ir nekvestionuoja, t. y., jog praėjus 9 dienoms po automobilio įsigijimo, atsakovas įvykdė įstatymo nustatytą jam imperatyvią pareigą ir savo vardu 2016-04-18 sudarė naują Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąją draudimo sutartį su ieškove AB „Lietuvos draudimas“, kuri kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, eismo įvykio metu galiojo ir užtikrino draudėjui V. K. draudimo apsaugą per visą jos galiojimo laikotarpį, sudaro pagrindą daryti išvadą, jog vien šis apeliantės skunde akcentuojamas atsakovo nepranešimas draudikui apie transporto priemonės savininko pasikeitimą nesuteikė teisės apeliantei prašyti iš atsakovo priteisti dalį draudimo išmokos, apskaičiuotos ir išmokėtos pagal negaliojančią draudimo sutartį, sudarytą su buvusiu transporto priemonės savininku. Be to, iš byloje pateikto buvusio transporto priemonės savininko P. Š. prašymo dėl draudimo sutarties nutraukimo (b. l. 25) matyti, jog 2016 m. gegužės 5 d. (t. y. prieš eismo įvykį) P. Š. kreipėsi į ieškovę su prašymu nutraukti draudimo sutartį. Kartu su šiuo prašymu buvęs transporto priemonės savininkas taip pat pridėjo ir 2016-04-09 VĮ „Regitra“ pažymą apie pasikeitusių duomenų registravimą, kurioje nurodyta, jog buvęs transporto priemonės savininkas P. Š. 2016-04-09 pranešė apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perdavimą naujam valdytojui, t. y. atsakovui. Taigi, akivaizdu, jog ieškovė dar prieš eismo įvykį buvo informuota apie draudimo rizikos padidėjimą, t. y. apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perdavimą atsakovui, todėl apeliantės teiginys, kad būtent atsakovo elgesys lėmė, jog eismo įvykio metu galiojo dvi sutartys, atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

7628.

77Kritiškai vertintinas ir apeliantės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas tik susikoncentravo į draudimo įmokos sumokėjimo klausimą, o tokių aplinkybių, kaip kad eismo įvykio metu galiojo dvi sutartys, kurios sukėlė teises ir pareigas tiek ieškovei, tiek atsakovui, teismas nepagrįstai nevertino ir visiškai nepasisakė.

7829.

79Kaip jau aukščiau šioje teismo nutartyje buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą bei faktines aplinkybes, skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, jog eismo įvykio metu (2016-05-06) atsakovo su ieškove sudaryta nauja 2016-04-18 įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomoji draudimo sutartis galiojo ir užtikrino draudėjui V. K. draudimo apsaugą per visą jos galiojimo laikotarpį. Šios faktinės pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apeliantė neginčija ir nekvestionuoja. Taigi, nustatęs, jog eismo įvykio metu galiojo nauja atsakovo su ieškove sudaryta draudimo sutartis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad draudimo išmoka turėjo būti apskaičiuota ir išmokėta pagal su atsakovu sudarytą naują draudimo sutartį, o ne pagal su buvusio transporto priemonės savininku sudarytą draudimo sutartį. Be to, šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka ir su pirmosios instancijos teismo nurodytu pastebėjimu, jog ieškinio patenkinimas šioje nagrinėjamoje byloje, faktiškai prieštarautų ir pačiai draudimo sutarties esmei bei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, kadangi sumokėjęs visas draudimo įmokas draudėjas pats turėtų atlyginti ir draudiminio įvykio metu padarytą žalą. Taigi, apeliantės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas vertino aplinkybes, nesusijęs su ginčo esme, atmestinas kaip neteisėtas ir neįrodytas.

8030.

81Lietuvos Aukščiausias Teizmas savo praktikoje taip pat ne kartą yra nurodęs kasacinis teismas, įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką, ir nei pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą, nei susiformavusią teismų praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; kt.).

8231.

83Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytų įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių pirmosios instancijos teismas nepažeidė ir pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą kaip neteisėtą ir neįrodytą.

8432.

85Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

86Dėl bylos procesinės baigties

8733.

88Apeliacinės instancijos sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į ieškovės apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms ir nenustačius jokių absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

89Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme

9034.

91Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu, atsakovas V. K. turi teisę į jo patirtas bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

9235.

93Atsakovas V. K. pateikė prašymą priteisti 400,00 EUR bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2017-12-01 sprendimo parengimą. Minėtoms išlaidoms pagrįsti atsakovas taip pat pateikė rašytinius įrodymus: 2018-01-31 sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 001/2018 ir 2018-02-01 pinigų priėmimo kvitą.

9436.

95Pagal CPK 98 straipsnį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai patirtos, už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą toje konkrečioje byloje sumokėtos išlaidos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei vadovaudamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis, sprendžia priteisti iš apeliantės AB „Lietuvos draudimas“ atsakovui V. K. 400,00 EUR bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

96Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

97ieškovės AB “Lietuvos draudimas” apeliacinį skundą atmesti.

98Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

99Priteisti atsakovui V. K. iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ 400,00 EUR (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

100Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai... 3. Teismas... 4. I.... 5. Ginčo esmė... 6. 1.... 7. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu,... 8. 2.... 9. Nurodė, kad 2016-05-06 ( - ) eismo įvykio metu V. K. vairuojama transporto... 10. 3.... 11. Atsakovas V. K. atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Teismo posėdžio metu... 12. II.... 13. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 14. 4.... 15. Trakų rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškovės... 16. 5.... 17. Teismas konstatavo, jog TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. įtvirtinta draudiko teisė... 18. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 19. 6.... 20. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo... 21. 6.1.... 22. Pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės argumentų, kreipimosi... 23. 6.2.... 24. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, kad atsakovas privalėjo... 25. 7.... 26. Atsakovas V. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo... 27. 7.1.... 28. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą bei nustatytas... 29. 7.2.... 30. Ieškovė nuo pat pradžių, t. y. iki ieškinio pateikimo ir po ieškinio, su... 31. Teismas... 32. IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados... 33. Apeliacinis skundas atmestinas... 34. Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės... 35. 8.... 36. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo... 37. 9.... 38. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę... 39. 10.... 40. Nagrinėjamu atveju tikslinga nurodyti tai, kad pagal CPK 2 straipsnio... 41. 11.... 42. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir... 43. 12.... 44. Šioje byloje apeliacinės instancijos teisme pagrindinis ginčas kilo dėl to,... 45. Dėl apeliacinio skundo argumentų... 46. 13.... 47. Apeliantė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą nurodo, jog... 48. 14.... 49. Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo... 50. 15.... 51. Draudimo įstatymo 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sudaryta civilinės... 52. 16.... 53. Draudimo įstatymo nuostatos santykiams, susijusiems su transporto priemonių... 54. 17.... 55. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl materialiosios teisės... 56. 18.... 57. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas V. K. 2016-04-09 įsigijo transporto... 58. 19.... 59. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismo vertinimu svarbu pažymėti,... 60. 20.... 61. Taigi, remiantis aukščiau išdėstytu, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju... 62. 21.... 63. Pastebėtina, jog apeliantė kvestionuodama pirmosios instancijos teismo... 64. 22.... 65. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog savininkas, perleisdamas... 66. 23.... 67. Nors byloje nėra ginčo, kad pardavus atsakovui transporto priemonę buvo... 68. 24.... 69. Remiantis LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės... 70. 25.... 71. Nagrinėjamu atveju atsakovui tinkamai įvykdžius imperatyvią jam įstatymo... 72. 26.... 73. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nagrinėjamu atveju taip pat svarbu... 74. 27.... 75. Dėl apeliantės argumento, jog kreipimasis dėl naujos draudimo sutarties... 76. 28.... 77. Kritiškai vertintinas ir apeliantės teiginys, kad pirmosios instancijos... 78. 29.... 79. Kaip jau aukščiau šioje teismo nutartyje buvo minėta, pirmosios instancijos... 80. 30.... 81. Lietuvos Aukščiausias Teizmas savo praktikoje taip pat ne kartą yra nurodęs... 82. 31.... 83. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytų įrodinėjimo bei... 84. 32.... 85. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti skunde nurodyti... 86. Dėl bylos procesinės baigties... 87. 33.... 88. Apeliacinės instancijos sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas... 89. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme... 90. 34.... 91. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos... 92. 35.... 93. Atsakovas V. K. pateikė prašymą priteisti 400,00 EUR bylinėjimosi išlaidų... 94. 36.... 95. Pagal CPK 98 straipsnį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas... 96. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasi... 97. ieškovės AB “Lietuvos draudimas” apeliacinį skundą atmesti.... 98. Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti... 99. Priteisti atsakovui V. K. iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ 400,00 EUR... 100. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos....