Byla e2-1264-330/2018
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 1 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-1832-866/2018, dalies, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo I. G. prašymą įtraukti jį į bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lesnora“ trečios eilės kreditorių sąrašą

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo I. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 1 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-1832-866/2018, dalies, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo I. G. prašymą įtraukti jį į bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lesnora“ trečios eilės kreditorių sąrašą.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Klausimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB arba BUAB) ,,Lesnora“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Reniva“. Nutartis įsiteisėjo 2017 m. kovo 7 d. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutartimi patvirtintas kreditorių reikalavimų sąrašas, tarp jų trečios eilės kreditoriaus M. M. 48 605 Eur reikalavimas. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartimi M. M. kreditorinis reikalavimas padidintas iki 50 401,13 Eur sumos. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 31 d. nutartimi UAB „Lesnora“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  2. Bankrutavusios UAB „Lesnora“ bankroto administratorė informavo Vilniaus apygardos teismą, kad į ją kreipėsi pareiškėjas I. G., be kita ko, prašydamas įtraukti į BUAB „Lesnora“ trečios eilės kreditorių sąrašą su 48 000 Eur dydžio kreditoriniu reikalavimu. Prašymą pareiškėjas grindė tuo, kad jis yra įvykdęs Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį (priimta civilinėje byloje Nr. eB2-3301-866/2017), kuria M. M. naudai iš BUAB „Lesnora“ ir I. G. solidariai priteista 48 000 Eur suma žalai atlyginti, ir kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2-1847-823/2017) buvo palikta nepakeista. Bankroto administratorė nesutiko su šiuo I. G. prašymu. Nurodė, kad vien tai, jog 48 000 Eur žala buvo priteista solidariai tiek iš I. G., tiek iš BUAB „Lesnora“, nereiškia, kad I. G. sumokėjus visą priteistą sumą, jis turi būti įtrauktas į BUAB „Lesnora“ kreditorių sąrašą. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartyje ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nutartyje nurodyta, kad M. M. įgaliotinis I. G. viršijo jam suteiktus įgaliojimus ir be jokio teisinio pagrindo iš M. M. sąskaitos į UAB „Lesnora“ banko sąskaitą pervedė 48 000 Eur sumą. Bankroto administratorės teigimu, nustatytais neteisėtais I. G. veiksmais buvo padaryta žala ne tik M. M., bet ir UAB „Lesnora“, nes veikdamas kaip šios įmonės vadovas I. G. neteisėtai į įmonės sąskaitą pervedė įgaliotojui M. M. priklausiusius pinigus, kuriuos panaudojo atsiskaitymams su UAB „Lesnora“ kreditoriais, taip pat ir atsiskaitymui su pačiu savimi, kaip su UAB „Lesnora“ kreditoriumi. Vien tai, kad I. G. neteisėtai disponavo jam nepriklausiusiais pinigais, leidžia teigti, kad net ir kompensavęs M. M. padarytą žalą, pareiškėjas I. G. negali įgyti teisėto reikalavimo į BUAB „Lesnora“, nes iš neteisės negali atsirasti teisė.
  3. Pareiškėjas I. G. atskirai pateikė teismui pareiškimą, be kita ko, prašydamas jį įtraukti į BUAB „Lesnora“ trečios eilės kreditorių sąrašą su 48 000 Eur dydžio finansiniu reikalavimu, šį prašymą motyvuodamas analogiškais motyvais, kurie buvo nurodyti bankroto administratorei teiktame pareiškime – t. y. kad jis įvykdė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. eB2-3301-866/2017, ir nuo šio momento jis įgijo 48 000 Eur dydžio reikalavimo teisę į BUAB „Lesnora“.
  4. Pateiktame atsiliepime į BUAB „Lesnora“ bankroto administratorės UAB „Reniva“ prašymą I. G. palaikė savo pareiškime nurodytą poziciją, nurodydamas, kad jam padengus M. M. naudai priteistą 48 000 Eur sumą, jis regreso tvarka turi būti įtrauktas į BUAB „Lesnora“ trečios eilės kreditorių sąrašą vietoje M. M..
  5. Kreditorius M. M. atsiliepime į BUAB „Lesnora“ bankroto administratorės UAB „Reniva“ prašymą nurodė, jog nesutinka su I. G. 48 000 Eur dydžio kreditoriniu reikalavimu. Pasak jo, atsižvelgiant į tai, kad I. G. neteisėtus veiksmus atliko veikdamas tuo pačiu metu ir kaip M. M. įgaliotinis, ir kaip UAB „Lesnora“ vadovas, pripažintina, kad 48 000 Eur dydžio prievolė atsirado išimtinai dėl I. G. interesų, šiam siekiant pinigines lėšas išsimokėti sau, tuo tarpu UAB „Lesnora“ neturėjo objektyvių galimybių grąžinti iš M. M. be pagrindo gautus 48 000 Eur, nes įmonės vardu veikė tas pats asmuo – I. G.. Dėl šių priežasčių I. G. neturi jokių reikalavimo teisių į BUAB „Lesnora“. M. M. taip pat pažymėjo, kad I. G. galėjo reikšti kreditorinį reikalavimą tik dėl 24 000 Eur, o norėdamas pareikšti didesnį reikalavimą, turėjo įrodyti, jog M. M. atžvilgiu prievolė atsirado išimtinai dėl UAB „Lesnora“ interesų arba prievolė buvo neįvykdyta tik dėl UAB „Lesnora“ kaltės. Kreditoriaus nuomone, sprendžiant dėl dalinių prievolių buvimo ar nebuvimo, prejudicinę galią turi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nutartimi nustatytos aplinkybės, o būtent tai, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo nustatyti neteisėti I. G. veiksmai. Kreditorius akcentavo, kad subjektas, atlikęs neteisėtus veiksmus M. M. atžvilgiu ir neteisėtus veiksmus UAB „Lesnora“ atžvilgiu, šiuo atveju sutampa. Dėl minėtų priežasčių ir remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9 straipsnio 5 dalimi, I. G. kreditorinis reikalavimas negali būti tvirtinamas.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 1 d. nutartimi atmetė I. G. pareiškimą dėl jo įtraukimo į BUAB „Lesnora“ trečios eilės kreditorių sąrašą su 48 000 Eur dydžio kreditoriniu reikalavimu.
  2. Teismas, vertindamas I. G. prašymo įtraukti jį į trečios eilės kreditorių sąrašą su 48 000 Eur dydžio kreditoriniu reikalavimu pagrįstumą, atsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nutartyje konstatuotus prejuducinius faktus, kad: I. G. pavedimus į UAB „Lesnora“ sąskaitą atliko viršydamas įgaliojimus ir veikdamas priešingai įgaliotojo M. M. interesams; I. G. buvo ne tik M. M. įgaliotinis, bet ir UAB „Lesnora“ vadovas; UAB „Lesnora“, kaip juridiniam asmeniui, turėjo būti suprantama, kad ji neturi teisės priimti iš M. M. sąskaitos neteisėtai pervestų lėšų ir šių lėšų naudoti savo veiklai, todėl tai darydama UAB „Lesnora“ taip pat atliko neteisėtus veiksmus; pinigų iš M. M. įgijimas ir panaudojimas UAB „Lesnora“ vardu gali būti vertinamas ne tik kaip nepagrįstas turto gavimas, bet ir kaip neteisėtais veiksmais, nesilaikant CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos, padarymas žalos. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartyje konstatuotų prejudicinių faktų pagrindu teismas nustatė, kad atsakovas I. G. 2016 m. kovo 24 d., veikdamas M. M. įgaliojimo pagrindu, atliko du pavedimus į UAB „Lesnora“ banko sąskaitą (25 000 Eur ir 23 000 Eur), mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad pervedama pagal 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutartį. Iš UAB „Lesnora“ sąskaitos I. G. pervedė į savo sąskaitą 25 000 Eur (tokiu būdu susigrąžindamas 2016 m. kovo 1 d. bendrovei suteiktą paskolą), 3 000 Eur pervedė savo dukrai Š. K. G. (už suteiktas patalpų nuomos paslaugas). Likusios dalies pinigų panaudojimo paskirtis nenustatyta. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad I. G. be teisinio pagrindo atlikdamas nurodytus bankinius pavedimus, visų pirma veikė išimtinai savo interesais, nes susigrąžino įmonei paskolintą 25 000 Eur lėšų sumą. Teismas pažymėjo, kad nėra duomenų, įrodančių 20 000 Eur sumos panaudojimą įmonės interesais, ir tik dėl 3 000 Eur apmokėjimo galima daryti išvadą, jog ši suma buvo panaudota įmonės interesais.
  3. Nustatęs, kad į UAB „Lesnora“ sąskaitą neteisėtai pervesta 45 000 Eur suma buvo panaudota išimtinai paties pareiškėjo I. G. interesais, o likusi 3 000 Eur suma, nors ir buvo panaudota įmonės poreikiams, tačiau I. G. veikiant neteisėtai, kas ir nulėmė įmonės prievolės atsiradimą, teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju taikytinos CK 6.9 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatos, pripažįstant, kad I. G. neįgijo atgręžtinio reikalavimo teisės į BUAB „Lesnora“. Teismas pažymėjo, kad pripažinus I. G. atgręžtinį reikalavimą, susiklostytų situacija, kai įmonė turėtų įvykdyti prievolę, kurią išimtinai savo neteisėtais veiksmais sukūrė įmonės vadovas. Tokiu atveju vieno iš skolininkų (I. G.) padėtis pagerėtų, nes jo turtiniai paradimai sumažėtų, o kito skolininko (įmonės) turtiniai praradimai padidėtų. Dėl šių priežasčių teismas konstatavo, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškimo dėl I. G. įtraukimo į BUAB „Lesnora“ trečios eilės kreditorių sąrašą su 48 000 Eur dydžio kreditoriniu reikalavimu.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Atskirajame skunde pareiškėjas I. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 1 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas jo prašymas įtraukti į BUAB „Lesnora“ trečios eilės kreditorių sąrašą su 48 000 Eur dydžio kreditoriniu reikalavimu, ir šio reikalavimo tvirtinimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o likusią teismo nutarties dalį palikti nepakeistą. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
    1. Apeliantas yra sumokėjęs už BUAB „Lesnora“ Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartimi solidariai priteistą 48 000 Eur sumą, įskaitant ir 25 000 Eur sumą, kuria apeliantas buvo pasidengęs suteiktą atsakovei paskolą. Šią dieną įmonės 25 000 Eur skola apeliantui yra nepadengta, taigi įmonė jam skolinga. Teismas, spręsdamas apelianto kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimą, šių aplinkybių nevertino, nors byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantas suteikė atsakovei (įmonei) 25 000 Eur dydžio paskolą. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad 25 000 Eur sumą pareiškėjas panaudojo asmeniniams interesams tenkinti. Sugrąžinus apeliantui paskolą, buvo sumažinta bendra atsakovės kreditoriams mokėtina suma.
    2. Po to, kai apeliantas atlygino M. M. padarytą žalą, remiantis CK 6.9 straipsnio 1 dalimi jis įgijo teisę iš atsakovės reikalauti bent pusę sumokėtos sumos – 24 000 Eur.
    3. 3 000 Eur suma buvo panaudota apmokant už atsakovės nuomotas patalpas ir dėl to ginčo byloje nėra. Teismas nurodė, kad nėra aišku, kur buvo panaudota 20 000 Eur suma, tačiau turėdamas būti aktyvus renkant įrodymus šioje byloje, teismas neišreikalavo iš apelianto duomenų, pagrindžiančių šios sumos panaudojimą.
  2. Atsiliepime į I. G. atskirąjį skundą BUAB „Lesnora“ bankroto administratorė prašo atskirąjį skundą atmesti ir apskųstą teismo nutarties dalį palikti nepakeistą. Nurodo, kad I. G. neteisėtais veiksmais žalą padarė ne tik M. M., bet ir UAB „Lesnora“, nes būdamas įmonės vadovas, neteisėtai į jos banko sąskaitą pervedė M. M. priklausiusius pinigus, kuriuos panaudojo atsiskaitymui su UAB „Lesnora“ kreditoriais, taip pat ir su savimi. Vien faktas, kad I. G. neteisėtai disponavo jam nepriklausiusiais pinigais, kuriuos realizavo per UAB „Lesnora“, leidžia teigti, jog net ir kompensavęs M. M. padarytą žalą, pareiškėjas I. G. negali įgyti teisėto reikalavimo į BUAB „Lesnora“ (iš neteisės negali atsirasti teisė). Kitoje civilinėje byloje (bylos Nr. e2-2407-560/2018) BUAB „Lesnora“ reikalauja iš I. G. priteisti 34 366,40 Eur žalos, kurią šis įmonei padarė neteisėtais veiksmais, konstatuotais Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartyje ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nutartyje.
  3. Atsiliepime į I. G. atskirąjį skundą kreditorius M. M. prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 1 d. nutartį palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie pagrindiniai argumentai:
    1. Apeliantas atskirajame skunde reiškia naują reikalavimą, nes prašo patvirtinti 25 000 Eur kreditorinį reikalavimą BUAB „Lesnora“ bankroto byloje, kildinamą iš sutartinių paskolinių santykių, susiformavusių tarp apelianto ir UAB „Lesnora“. Nors tokio prašymo dalykas sutampa su apelianto 2018 m. kovo 15 d. pateikto prašymo dalyku, tačiau skiriasi prašymo pagrindas. Apelianto 2018 m. kovo 15 d. prašymas buvo grindžiamas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1847-823/2017, o atskirojo skundo prašymas – jau paskolinių teisinių santykių pagrindu. Kadangi atskirajame skunde pareikštas apelianto reikalavimas nebuvo nagrinėtas pirmosios instancijos teisme, šalys dėl jo nepasisakė ir teismas tokio reikalavimo nevertino, toks reikalavimas yra neteisėtas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 306 straipsnio 2 dalis) ir nesudarantis pagrindo naikinti teisėtą teismo nutartį.
    2. Deklaratyviais ir nesudarančiais pagrindo naikinti apskųstą teismo nutartį laikytini apelianto argumentai, kad jam atlyginus visą žalą, priteistą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartimi, jis esą įgijo teisę reikalauti pusės sumokėtų pinigų sumos – 24 000 Eur. Apeliantas nenurodo jokių argumentų, kurie pagrįstų tokio atgręžtinio reikalavimo egzistavimą.
    3. Nepagrįstais laikytini apelianto argumentai, kad jam susigrąžinus 25 000 Eur skolą, BUAB „Lesnora“ turtinė padėtis pagerėjo, jos skolų našta sumažėjo. Apeliantas neteisėtais veiksmais M. M. lėšomis papildė UAB „Lesnora“ banko sąskaitą ir patenkino savo asmeninį finansinį reikalavimą. Tokiais veiksmais apeliantas sukūrė naujus prievolinius teisinius santykius, žinodamas, kad UAB „Lesnora“ neturės pakankamai piniginių lėšų atsiskaityti su M. M.. Vadinasi, bendra įmonės skolų našta nesumažėjo, o apeliantas neteisėtai buvo pakeistas kitu kreditoriumi – M. M..
    4. Sprendžiant apelianto kreditorinio reikalavimo tvirtinimo BUAB „Lesnora“ bankroto byloje klausimą, viešojo intereso egzistavimas yra sąlyginis ir neatleidžia nuo pareigos įrodyti pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Apeliantas savo kreditorinio reikalavimo nepagrindė, todėl teismas pagrįstai jo netvirtino. Apeliantas galėjo pateikti įrodymus apeliacinės instancijos teisme, tačiau šia teise nepasinaudojo.
  4. Apeliantas I. G. 2018 m. liepos 9 d. pateikė rašytinius paaiškinimus apie 20 000 Eur sumos panaudojimą.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 1 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo I. G. prašymą dėl įtraukimo į BUAB „Lesnora“ trečios eilės kreditorių sąrašą su 48 000 Eur dydžio kreditoriniu reikalavimu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai).
  2. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutartimi BUAB „Lesnora“ bankroto byloje buvo patvirtintas M. M. 48 605 Eur kreditorinis reikalavimas.
  3. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs prie BUAB „Lesnora“ bankroto bylos prijungtą civilinę bylą pagal ieškovo M. M. ieškinį atsakovams BUAB „Lesnora“, I. G. ir Šarlotai K. G. dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta arba negaliojančia ir dėl 48 000 Eur sumos priteisimo, 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. eB2-3301-866/2017) M. M. ieškinį tenkino iš dalies – šio ieškovo naudai solidariai iš atsakovų I. G. ir BUAB „Lesnora“ priteisė 48 000 Eur sumą. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. lapkričio 20 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2-1847-823/2017) šią pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Toje byloje nustatyta, kad 2012 m. rugpjūčio 17 d. ieškovas M. M. atsakovui I. G. išdavė įgaliojimą. I. G. 2016 m. kovo 24 d. iš M. M. banko sąskaitos į UAB „Lesnora“ banko sąskaitą dviem mokėjimo pavedimais pervedė atitinkamai 23 000 Eur ir 25 000 Eur sumas, iš viso – 48 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodant, kad pervedama pagal 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutartį. Tą pačią dieną iš UAB „Lesnora“ sąskaitos į I. G. sąskaitą, kaip paskolos grąžinimas, buvo pervesta 25 000 Eur suma. 2016 m. kovo 31 d. bei 2016 m. balandžio 1 d. iš UAB „Lesnora“ sąskaitos I. G. buvo išmokėti grynieji pinigai, atitinkamai – 10 000 Eur ir 7 000 Eur sumomis. Iš UAB „Lesnora“ sąskaitos I. G. 3 000 Eur pervedė savo dukrai Š. K. G. (už suteiktas patalpų nuomos paslaugas) (žr. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nutartį; CPK 182 straipsnio 2 punktas). Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad pavedimai iš M. M. banko sąskaitos į UAB „Lesnora“ sąskaitą buvo atlikti I. G. viršijant savo įgaliojimus, be to, tokie veiksmai aiškiai prieštaravo pačiame įgaliojime įtvirtintam draudimui I. G. sudaryti sandorius su asmeniu, kurio atstovas jis tuo pat metu yra. Teismas padarė išvadą, kad I. G. atlikti pavedimai nesukuria jokių įsipareigojimų M. M., o UAB „Lesnora“ laikytina įgijusia M. M. lėšas be teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas toje byloje taipogi pažymėjo, kad pavedimų atlikimų metu I. G. buvo ne tik M. M. įgaliotinis, bet ir UAB „Lesnora“ vadovas, t. y. asmuo, veikiantis UAB „Lesnora“ vardu. Atsižvelgiant į tai, jog UAB „Lesnora“ vardu veikė I. G., UAB „Lesnora“, kaip juridiniam asmeniui, turėjo būti suprantama, kad ji neturi teisės priimti iš M. M. sąskaitos pervestų lėšų ir šių lėšų naudoti savo veiklai. Tai darydama UAB „Lesnora“ atliko neteisėtus veiksmus, o jos iš M. M. įgyta ir vėliau panaudota suma gali būti vertinama ne tik kaip nepagrįstas turto gavimas, bet ir kaip neteisėtais veiksmais, nesilaikant CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos, padaryta žala. Teismo konstatuota, kad žala M. M. buvo padaryta bendrais I. G. ir UAB „Lesnora“ veiksmais, neteisėtai pervedant, priimant ir panaudojant UAB „Lesnora“ veikloje M. M. priklausančias lėšas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nutartį; CPK 182 straipsnio 2 punktas).
  4. Analizuojamo ginčo atveju apeliantas I. G. prašė įtraukti jį į BUAB „Lesnora“ trečios eilės kreditorių sąrašą su 48 000 Eur dydžio kreditoriniu reikalavimu, įrodinėdamas, jog jis įvykdė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį, kuria solidariai iš jo ir BUAB „Lesnora“ ieškovui M. M. buvo priteista 48 000 Eur suma. Byloje nėra ginčo dėl to, kad minėtą teismo procesinį sprendimą apeliantas įvykdė visa apimtimi. Apeliantas pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad jam padengus (sumokėjus) teismo priteistą 48 000 Eur sumą, su kuria M. M. buvo įtrauktas į BUAB „Lesnora“ trečios eilės kreditorių sąrašą, jis (apeliantas) regreso tvarka turi būti įtrauktas į BUAB „Lesnora“ trečios eilės kreditorių sąrašą su 48 000 Eur dydžio kreditoriniu reikalavimu vietoje pirminio kreditoriaus M. M..
  5. Įvertinus pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytus motyvus, darytina išvada, jog jis reiškiamo kreditorinio reikalavimo pagrįstumą įrodinėjo tuo, kad įvykdęs teismo procesinį sprendimą, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į solidarųjį bendraskolį – t. y. BUAB „Lesnora“. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į kitoje byloje priimtose Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartyje ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nutartyje nustatytus prejudicinę reikšmę turinčius faktus, apskųstoje nutarties dalyje konstatavo, kad apeliantas neįgijo atgręžtinio reikalavimo į BUAB „Lesnora“ (CK 6.9 straipsnio 5 dalies nuostatos), nes bankinius pavedimus jis atliko be teisinio pagrindo ir išimtinai savo asmeniniais interesais (susigrąžino 25 000 Eur paskolintą įmonei lėšų sumą, dar 20 000 Eur sumos panaudojimo tikslai nenustatyti), o 3 000 Eur suma, nors ir buvo panaudota įmonės poreikiams, tačiau tai atlikta I. G. veikiant neteisėtai.
  6. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) reglamentuojamo įmonės bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Bankroto bylose kreditorių reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštus ieškinio reikalavimus ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalyje. Kreditorinio reikalavimo pagrįstumo klausimo nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens dispozityvumo principu pasirinktas ir pareiškime dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo nurodytas pagrindas bei dalykas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą bei apginti pažeistas teises, apsprendžia atsakovo ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų atsikirtimų turinį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013). Toks išaiškinimas aktualus ir nagrinėjant besikreipiančio asmens kreditorinio reikalavimo pagrįstumo klausimą.
  7. Kaip jau minėta šioje nutartyje, apeliantas reiškiamo 48 000 Eur kreditorinio reikalavimo pagrįstumą pirmosios instancijos teisme įrodinėjo tuo, jog jam įvykdžius teismo procesinį sprendimą, kuriuo buvo priteista 48 000 Eur suma solidariai iš jo ir iš BUAB „Lesnora“, atsirado apelianto atgręžtinio reikalavimo teisė į BUAB „Lesnora“, kaip į solidarųjį bendraskolį. Tačiau atskirajame skunde apeliantas reiškiamo reikalavimo 25 000 Eur apimtyje pagrįstumą papildomai bando įrodyti aplinkybe, jog jam atsiskaičius su M. M., atsakovė BUAB „Lesnora“ išliko apelianto skolininke, kadangi liko negrąžinta apelianto jai paskolinta pinigų suma.
  8. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. CPK 312 straipsnyje numatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis skundas taipogi negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Esminio bylos nagrinėjimo teisme procesas vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui ar naujų reikalavimų nagrinėjimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir / ar fakto klaidų ištaisymui. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirajame skunde nurodytos naujos aplinkybės pareiškėjo kreditorinio reikalavimo pagrįstumui įrodyti apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinos, kadangi apeliantas šiomis aplinkybėmis, kaip faktiniu pagrindu kreditorinio reikalavimo pagrįstumui įrodyti, nesirėmė pirmosios instancijos teisme.
  9. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir apelianto pateiktus argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas neįgijo atgręžtinio reikalavimo teisės į BUAB „Lesnora“ ir nėra pagrindo jį įtraukti į BUAB „Lesnora“ trečios eilės kreditorių sąrašą su 48 000 Eur dydžio kreditoriniu reikalavimu.
  10. CK 6.9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. To paties straipsnio 5 dalyje įtvirtinta specialioji teisės norma, nustatanti, kad jeigu prievolė atsirado išimtinai vieno iš bendraskolių interesais arba prievolė neįvykdyta tik dėl vieno iš skolininkų kaltės, tai toks skolininkas atsako kitiems bendraskoliams už visą skolą.
  11. Analizuojamu atveju teisėjų kolegija turi pagrindą konstatuoti, kad prievolė sumokėti M. M. priteistą 48 000 Eur sumą atsirado ir nebuvo įvykdyta tik dėl vieno iš solidariųjų skolininkų, t. y. dėl apelianto kaltės (dėl jo neteisėtų veiksmų). Kaip jau minėta, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartyje ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nutartyje yra konstatuota, kad I. G., pervesdamas 48 000 Eur iš M. M. banko sąskaitos į UAB „Lesnora“ banko sąskaitą, veikė viršydamas M. M. suteiktus jam įgaliojimus. Kitaip tariant, I. G. veikė prieš M. M. valią, nesant šio pritarimui suteikti įmonei (atsakovei) paskolą. M. M. priklausančios lėšos atiteko atsakovei UAB „Lesnora“ (buvo pervestos į jos sąskaitą) išimtinai dėl I. G. neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad būtent I. G., būdamas UAB „Lesnora“ vadovu, turėjo imtis veiksmų sugrąžinti be teisinio pagrindo atsakovei pervestus M. M. pinigus, tačiau to nepadarė, todėl veikė ne tik prieš M. M., bet ir priešingai BUAB „Lesnora“ interesams. Savo veiksmais I. G. jo vadovaujamai įmonei sukūrė naują skolinę prievolę nesant tam teisėto pagrindo. Kadangi iš neteisėtai pervestų M. M. pinigų apeliantas iš karto susigrąžino atsakovei UAB „Lesnora“ paskolintas lėšas, yra pagrindas spręsti ir apie tai, kad lėšos atsakovei buvo pervestos siekiant išimtinai asmeninės apelianto naudos – patenkinti savo paties finansinį reikalavimą. Apeliantas deklaruoja, kad jam susigrąžinus 25 000 Eur skolą (suteiktą įmonei paskolą), UAB „Lesnora“ turtinė padėtis esą pagerėjo, jos skolų našta bendrovės kreditoriams sumažėjo. Tačiau tokie argumentai yra nepagrįsti, nes, kaip teisingai nurodo M. M. atsiliepime į atskirąjį skundą, UAB „Lesnora“ skolų mastas faktiškai nesumažėjo, nes vienas kreditorius – I. G. buvo pakeistas kitu kreditoriumi – M. M.. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš M. M. sąskaitos neteisėtai buvo pervesta 48 000 Eur suma, o I. G. suteikta įmonei paskola buvo 25 000 Eur dydžio, vadinasi, byloje esančių duomenų pagrindu galima spręsti, jog įmonės įsipareigojimai galėjo išaugti. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo atsakovę BUAB „Lesnora“ pripažinti atsakinga prieš kitą bendraskolį I. G. už prievolę grąžinti pinigines lėšas M. M., kadangi tokią prievolę savo neteisėtais veiksmais sukūrė tik I. G.. Konstatavus, jog solidarioji prievolė atlyginti M. M. padarytą žalą atsirado išimtinai dėl vieno iš bendraskolių – I. G. kaltės, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog tokią prievolę įvykdęs I. G. neįgijo atgręžtinio reikalavimo teisės į BUAB „Lesnora“, nes jis laikytinas atsakingu prieš kitą bendraskolį – BUAB „Lesnora“ už visą skolą pagal tą prievolę (CK 6.9 straipsnio 5 dalis).
  12. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo būti aktyvus renkant byloje rašytinius įrodymus ir turėjo įpareigoti apeliantą pateikti duomenis, pagrindžiančius iš M. M. gautų 20 000 Eur panaudojimą UAB „Lesnora“ interesais. Betgi, kaip teisingai pažymėta ir M. M. atsiliepime, šiuos įrodymus apeliantas galėjo pateikti apeliacinės instancijos teismui. Tačiau apeliantas apsiribojo tik rašytiniais paaiškinimais, nepateikdamas tos pinigų sumos panaudojimą patvirtinančių konkrečių įrodymų, o deklaratyvaus pobūdžio paaiškinimai lėšų panaudojimo fakto negali pagrįsti. Kita vertus, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, jog nagrinėjamu atveju teisingam klausimo išsprendimui neturi reikšmės aplinkybė, kur buvo panaudota iš M. M. banko sąskaitos neteisėtai pervesta suma, kadangi konstatavus, kad BUAB „Lesnora“ solidarioji prievolė M. M. atsirado ir nebuvo įvykdyta išimtinai dėl I. G. kaltės (dėl jo neteisėtų veiksmų), ši aplinkybė sudaro pakankamą pagrindą atmesti apelianto prašymą įtraukti jį į BUAB „Lesnora“ trečios eilės kreditorių sąrašą su 48 000 Eur dydžio kreditoriniu reikalavimu (įskaitant ir 24 000 Eur dydžio kreditorinio reikalavimo dalį), nes įrodyta, jog apeliantas neįgijo atgręžtinio reikalavimo teisės į bendraskolį BUAB „Lesnora“.
  13. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai išsprendė ginčą. Apeliantas neįrodė, jog egzistuoja pagrindas perduoti ginčo klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 327 ir 329 straipsniai), todėl nėra pagrindo naikinti apskųstą teismo nutarties dalį atskirajame skunde pateiktais argumentais (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  14. M. M. atsiliepime į atskirąjį skundą suformulavo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų. Dėl šios priežasties jo prašymas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimu netenkinamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

6Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

7Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 1 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo I. G. prašymas įtraukti jį į bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lesnora“ trečios eilės kreditorių sąrašą, palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai