Byla e2-1847-823/2017
Dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta arba negaliojančia ir 48 000 Eur sumos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo I. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-3301-866/2017, kuria teismas iš dalies tenkino ieškovo M. M. (M. M.) ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Lesnora“, I. G. ir Š. K. G. dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta arba negaliojančia ir 48 000 Eur sumos priteisimo,

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas M. M. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti nesudaryta 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutartį, solidariai iš atsakovų BUAB „Lesnora“ ir I. G. priteisti 45 000 Eur, solidariai iš atsakovų UAB „Lesnora“, I. G. ir Š. K. G. priteisti 3 000 Eur; alternatyviai – pripažinti 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutartį negaliojančiai ab initio ir taikyti restituciją, solidariai iš atsakovų BUAB „Lesnora“ ir I. G. priteisti 45 000 Eur, solidariai iš atsakovų UAB „Lesnora“, I. G. ir Š. K. G. priteisti 3 000 Eur; priteisti iš atsakovų 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovas paaiškino, kad su atsakovu I. G. nusprendė vykdyti bendrą nekilnojamojo turto – žemės sklypo, projektą, investuojant ir dalinantis pelną tokiomis dalimis: 75 proc. – ieškovas ar jo sutuoktinė A. K., 25 proc. – I. G.. Prieš UAB „Lesnora“ vardu įsigyjant 500 000 Eur vertės žemės sklypą projektui vystyti, šalys susitarė, kad 75 proc. žemės sklypo vertės finansuos ieškovas, dėl to jis pasirašė keletą paskolos sutarčių variantų, tarp jų ir 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutartį, bei 2016 m. vasario 18 d. persiuntė atsakovui I. G.. Nei viena iš sutarčių UAB „Lesnora“ nebuvo pasirašyta. Vėliau buvo nuspręsta, kad ne ieškovas, bet jo sutuoktinė A. K. investuos pinigus, nes ji rengėsi tapti įmonės akcininke, todėl vietoje paskolos sutarties su ieškovu buvo pasirašyta 2016 m. vasario 5 d. paskolos sutartis tarp A. K. ir UAB „Lesnora“, kurios pagrindu A. K. 2016 m. kovo 1 d. paskolino UAB „Lesnora“ 120 631,01 Eur sumą ir ketino paskolinti likusią pinigų sumą, skirtą 75 proc. žemės sklypo įsigijimo kainos finansavimui.
  3. Atsakovas I. G. turėjo 2012 m. rugpjūčio 17 d. ieškovo jam išduotą įgaliojimą naudotis, valdyti bei disponuoti ieškovo turtu, sudaryti sutartis, vykdyti prievoles, atstovauti ieškovą įstaigose ir kt. 2016 m. balandžio 4 d. ieškovas, nuvykęs į AB „Citadele“ banką, sužinojo, kad atsakovas I. G., pasinaudodamas turimu įgaliojimu, 2016 m. kovo 24 d. dviem mokėjimo pavedimais pervedė iš ieškovo banko sąskaitos į UAB „Lesnora“ sąskaitą iš viso 48 000 Eur sumą (25 000 Eur ir 23 000 Eur). Šiuos pavedimus, veikdamas kaip UAB „Lesnora“ direktorius bei pasinaudodamas turimu įgaliojimu, I. G. atliko prieš ieškovo valią, ieškovas šių pavedimų niekada nepatvirtino. UAB „Lesnora“ pervesti pinigai buvo panaudoti tokiu būdu: 25 000 Eur pervesta I. G., 17 000 Eur I. G. išsiėmė grynaisiais pinigais, 3 000 Eur pervedė savo dukrai Š. K. G. ir 3 000 Eur buvo panaudoti UAB „Lesnora“ veikloje.
  4. Ieškovas nurodė, kad 2016 m. vasario 5 d. paskolos sutartis tarp A. K. ir UAB „Lesnora“ buvo realiai vykdoma – 2016 m. kovo 1 d. A. K. įmonei pervedė 120 634,01 Eur sumą. Tai reiškia, kad tarp UAB „Lesnora“ ir A. K. susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Tuo tarpu 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutartis tarp ieškovo ir UAB „Lesnora“ nebuvo sudaryta, nes UAB „Lesnora“ projekto įgyvendinimui reikalingą paskolą suteikė A. K., o ne ieškovas. Priešingas aiškinimas reikštų, kad buvo sudalytos dvi paskolos sutartys bendrai 877 000 Eur (427 000 Eur + 450 000 Eur) sumai; minėta suma ženkliai viršytų projektui reikalingą 500 000 Eur sumą, kadangi ir pats I. G. sudarė dar vieną paskolos sutartį su įmone dėl 125 000 Eur paskolos. Ikisutartinėje stadijoje šalims derinant įmonės finansavimą, 2016 m. sausio 9 d. oferta dėl paskolos sutarties buvo atšaukta, nes ieškovas, A. K. ir I. G. nusprendė, kad investuos A. K. – būtent todėl buvo sudaryta ir vykdoma vėlesnė 2016 m. vasario 5 d. paskolos sutartis.
  5. Ieškovas paaiškino, kad jis, nebūdamas UAB „Lesnora“ akcininku, objektyviai negalėjo turėti komercinio suinteresuotumo dėl beprocentės paskolos suteikimo įmonei. Itin didelės, beprocentės paskolos suteikimas įmonei, kurioje ieškovas nėra dalyviu, be jokio prievolės įvykdymo užtikrinimo, prieštarauja elementariai verslo logikai, todėl akivaizdu, kad 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutartis dėl pasikeitusių aplinkybių – susitarimo, kad investuos ir UAB „Lesnora“ akcininke bus A. K. – negalėjo būti sudaryta ir tokių ketinimų ieškovas negalėjo turėti. Tai, kad 2016 m. kovo 24 d. I. G., savavališkai pasinaudojęs ieškovo įgaliojimu, pervedė UAB „Lesnora“ 48 000 Eur sumą, iš kurių į asmeninę sąskaitą persivedė 42 000 Eur, o 3 000 Eur pervedė savo dukrai Š. K. G., nepaneigia fakto, kad 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutartis yra nesudaryta, nes ne bet koks pinigų pervedimas, o tik šalių valią atitinkantis, gali būti laikomas sukuriančiu teisines pasekmes.
  6. Ieškovo teigimu, atsakovas I. G. akivaizdžiai žinojo apie 2016 m. sausio 9 d. ofertos dėl 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutarties atšaukimą, nes jis, kaip UAB „Lesnora“ vadovas, pats pasirašė 2016 m. vasario 5 d. paskolos sutartį ir panaudojo 2016 m. kovo 1 d. A. K. paskolintus pinigus. Kadangi 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutartis nebuvo sudaryta, UAB „Lesnora“, I. G. ir Š. K. G. be teisinio pagrindo kartu įgijo ieškovo 48 000 Eur turtą, todėl turi pareigą gražinti be pagrindo įgytą turtą bei atlyginti ieškovui padarytą žalą.
  7. I. G. 2016 m. kovo 24 d. pavedimą iš ieškovo sąskaitos atliko kaip ieškovo įgaliotas asmuo, todėl buvo saistomas fiduciarinių pareigų ieškovui, privalėjo veikti geriausiais ieškovo interesais, bet juos šiurkščiai pažeidė, siekdamas asmeninės naudos. Apie I. G. apgaulę galima spręsti iš to, kad jis žinojo, jog į UAB „Lesnora“ investuos A. K., o ne ieškovas, žinojo apie 2016 m. vasario 5 d. tarp A. K. ir UAB „Lesnora“ sudarytą paskolos sutartį, nes pats ją pasirašė, žinojo, kad 2016 m. kovo 1 d. A. K. įmonei pervedė 120 634,01 Eur, nes pats dalį jų panaudojo atsiskaitymui su žemės sklypo pardavėju. I. G. veikė akivaizdžia tyčia, piktavališkai, siekdamas asmeninės naudos sau ir susijusiems asmenims, žinodamas ir suvokdamas, kad ieškovas akivaizdžiai nebūtų pritaręs pavedimui ir paskolos sutarčiai, dėl pasikeitusių aplinkybių ir investavimo į UAB „Lesnora“ modelio. I. G. 2016 m. kovo 24 d. buvo interesų konflikto situacijoje, nes sudarė atstovaujamojo (ieškovo) interesams prieštaraujantį sandorį. UAB „Lesnora“ laikytina nesąžininga, nes jos vardu veikė I. G..
  8. Ieškovas paaiškino, kad net ir tuo atveju, jeigu teismas laikytų 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutartį sudaryta ir galiojančia, ieškinys vis tiek būtų pagrįstas dalyje dėl 48 000 Eur priteisimo iš UAB „Lesnora“, nes pagal sutartį paskolos gražinimo terminas yra 30 dienų, kuris bylos nagrinėjimo metu yra arba bus suėjęs, net jei pareikalavimo momentu būtų laikoma ieškinio pateikimo teismui diena.
  9. Atsakovas I. G. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad susitarimą, jog be 375 000 Eur paskolos įsigyti žemės sklypą, ieškovas kartu su A. K. suteiks UAB „Lesnora“ tikslinę paskolą, patvirtina paskolos sutartis, kurios 3 straipsnyje numatyta, jog ieškovas įsipareigoja suteikti UAB „Lesnora“ maksimalią 427 000 Eur paskolą, t. y. faktiškai daugiau, nei partnerių sutarta investicijų į žemės sklypą dalis. Tarp UAB „Lesnora“ ir A. K. sudaryta paskolos sutartimi taip pat sulygta, kad A. K. suteiks UAB „Lesnora“ maksimalią 450 000 Eur paskolą. Ieškovas, A. K. ir atsakovas taip pat sulygo, kad atsakovo paskola UAB „Lesnora“ sudarys fiksuotą 125 000 Eur sumą. Partneriai, be kita ko, sulygo, kad suteikta paskola bus grąžinta įvykdžius projektą, tačiau, prieš grąžinat paskolą, bus padengtos UAB „Lesnora“ veiklos sąnaudos.
  10. Siekiant įgyvendinti pirmąją projekto dalį (įsigyti žemės sklypą) 2016 m. kovo 1 d. tarp UAB „Lesnora“ ir Danske Bank A/S Lietuvos filialo buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis. Atsakovas, siekdamas įvykdyti pirkimo – pardavimo sutartį, veikdamas įgaliojimo pagrindu, pervedė iš ieškovo sąskaitos į UAB „Lesnora“ sąskaitą 48 000 Eur sumą. Nei ieškovui, nei jo sutuoktinei nesuteikus paskolos UAB „Lesnora“, bankas nutraukė su UAB „Lesnora“ pirkimo – pardavimo sutartį dėl UAB „Lesnora“ kaltės ir dėl to UAB „Lesnora“ turėjo sumokėti 5 000 Eur baudą.
  11. Atsakovo teigimu, tarp ieškovo ir UAB „Lesnora“ buvo sudaryta tikslinė paskolos sutartis, pagal kurią šalys susitarė, kad ieškovas suteiks UAB „Lesnora“ maksimalią 427 000 Eur paskolą, kuri bus panaudota UAB „Lesnora“ įgyvendinant projektą ir kuri bus grąžinta ieškovui, UAB „Lesnora“ įvykdžius projektą, t. y. pardavus žemės sklypą už didesnę nei pirkimo kainą arba pastačius žemės sklype gyvenamuosius namus ir juos pardavus. Paskolos sutartis yra pasirašyta tiek ieškovo, tiek UAB „Lesnora“ bei patvirtinta UAB „Lesnora“ antspaudu. Ieškovas neginčija aplinkybės, kad jis pasirašė paskolos sutartį, todėl nesuprantama ieškovo pozicija, kad paskolos sutartis turi ieškovo valios trūkumų. UAB „Lesnora“ nepažeidė paskolos sutarties bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.873 straipsnio, kadangi ieškovas neįgyvendino paskolos sutartyje numatytų sąlygų, kad UAB „Lesnora“ grąžintų ieškovui paskolą.
  12. Ieškovo sutuoktinė A. K. yra UAB „Lesnora“ dalyvė, turinti net 75 proc. UAB „Lesnora“ akcijų, šiuo metu ieškovas taip pat yra UAB „Lesnora“ vadovas. Šios aplinkybės, atsakovo vertinimu, paneigia ieškovo teiginį, kad neva ieškovas neturėjo komercinio suinteresuotumo dėl beprocentės paskolos suteikimo UAB „Lesnora“.
  13. Atsakovo teigimu, piniginės lėšos buvo pervestos į UAB „Lesnora“ banko sąskaitą pagrįstai, ir, atitinkamai, atsakovų veiksmuose nėra civilinės atsakomybės sąlygų. Patikslintame ieškinyje nurodomas 2016 m. kovo 31 d. ir 2016 m. balandžio 1 d. grynų pinigų išsiėmimas iš UAB „Lesnora“ banko sąskaitos yra tinkamai apskaitytas. Piniginės lėšos iš UAB „Lesnora“ sąskaitos į Š. K. G. sąskaitą pervestos nuomos teisinių santykių pagrindu. Tuo tarpu 2016 m. kovo 24 d. UAB „Lesnora“ grąžino atsakovui I. G. 25 000 Eur paskolą, kurią pastarasis suteikė UAB „Lesnora“ 2016 m. kovo 1 d.
  14. Atsakovė BUAB „Lesnora“ prašė ieškinį atmesti, paskirti ieškovui 289 Eur baudą už aiškiai nepagrįstą pareiškimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Procesiniuose dokumentuose iš esmės palaikė atsakovo I. G. nurodytus argumentus.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartimi ieškovo ieškinį tenkino iš dalies – ieškovo M. M. naudai solidariai iš atsakovų I. G. ir BUAB „Lesnora“ priteisė 48 000 Eur; priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų I. G. ir BUAB „Lesnora“ 3 592, 26 Eur teisinės pagalbos išlaidų (iš kiekvieno po 1 796, 13 Eur); grąžino ieškovui M. M. 937 Eur žyminio mokesčio.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovas, I. G. ir A. K. nusprendė vystyti bendrą projektą, kuriam pirmiausia reikėjo įsigyti 500 000 Eur vertės žemės sklypą, vėliau atitinkamai sprendžiant dėl kitų projekto įgyvendinimo krypčių (vykdyti statybas, ar kt.).
  3. Teismas pažymėjo, kad tiek šalių procesiniuose dokumentuose nurodomos aplinkybės apie tarp šalių vykusias derybas, bendradarbiavimą, tiek perkamo žemės sklypo vertė, tiek aplinkybė, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kam konkrečiai sutarčių sudarymo metu reikėjo apie 400 000 Eur papildomų investicijų, sudaro pagrindą spręsti, kad šalių susitarimas dėl lėšų skolinimo apėmė ne daugiau, nei jų reikėjo žemės sklypui įsigyti ir kitiems būtiniesiems veiksmams atlikti. Atsakovo teiginius, kad projektui įgyvendinti buvo reikalinga bendra tiek ieškovo, tiek A. K. paskolos sutartyse nurodyta suma, t. y. 877 000 Eur, teismas vertino kaip atsakovo pasirinktą gynybinę poziciją, kurios nepatvirtina byloje nustatytos aplinkybės. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad ieškovas įrodė, jog jo ir A. K. valia buvo ne paskolinti bendrą abiejų paskolų sumą, bet tik vienos paskolos sumą.
  4. Vertindamas ginčo paskolos sutartį pagal CK 1.93 straipsnyje nustatytas taisykles, o būtent pačios sutarties turinį, tarp šalių susiklosčiusius santykius derantis dėl projekto vystymo ir tam reikalingos lėšų sumos, teismas sprendė, kad šioje byloje ginčijama 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutartimi ieškovas įsipareigojo paskolinti įmonei iki maksimalios nurodytos 427 000 Eur sumos, tačiau vėliau – 2016 m. vasario 5 d., iš esmės savo turiniu analogišką sutartį sudarius ieškovo sutuoktinei, buvo išreikšta aiški ieškovo valia neskolinti įmonei lėšų. Priešingos išvados, anot teismo, būtų nesuderinamos su teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl projekto apimties ir vertės, ypač atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra įrodymų apie pinigų perdavimo faktą sulygtų investicijų apimtyje.
  5. Teismas pažymėjo, kad, nors tarp ieškovo ir I. G. rašytinė sutartis nebuvo sudaryta, tačiau 2012 m. rugpjūčio 17 d. įgaliojimo išdavimas patvirtina tarp šalių susiklosčiusius atstovavimo teisinius santykius. Atsižvelgdamas į šioje byloje nustatytas aplinkybes, t. y. į tai, kad atsakovas I. G. neturėjo jokio pagrindo manyti, kad iš esmės analogiškas sumas skolins abu sutuoktiniai, ypač kai A. K. buvo pradėjusi vykdyti savo įsipareigojimus pagal vėlesnę paskolos sutartį, teismas padarė išvadą, kad atsakovas I. G., pervesdamas ieškovo lėšas į įmonės sąskaitą nesant aiškaus ieškovo nurodymo, neva vykdydamas ieškovo prievoles pagal sutartį ir įmonės sąskaitoje gautas lėšas vėliau paskirstydamas ne tik įmonės veiklos sąnaudoms dengti, bet ir susigrąžindamas jo paties įmonei paskolintą 25 000 Eur sumą, veikė akivaizdžiai priešingai įgaliotojo interesais ir dėl to turi atlyginti ieškovui padarytą žalą.
  6. Teismas konstatavo, kad tarp ieškovo ir UAB „Lesnora“ nesusiklostė paskolos teisiniai santykiai, nesant tam ieškovo valios, todėl sprendė, kad be teisinio pagrindo gautą 48 000 Eur sumą UAB „Lesnora“ turi grąžinti ieškovui, taikant solidariąją atsakomybės formą kartu su I. G..
  7. Teismas netenkino ieškinio reikalavimo dėl solidarios atsakomybės Š. K. G. taikymo, nenustatęs Š. K. G. civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas pažymėjo, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes 3 000 Eur sumą Š. K. G. gavo pagal 2016 m. kovo 22 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuri nepatenka į šios bylos nagrinėjimo dalyką.

3III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4

  1. Atsakovas I. G. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutarties dalį, kuria ieškinys jo atžvilgiu buvo patenkintas, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo M. M. ieškinį jo atžvilgiu visiškai atmesti; priimti į bylą naujus rašytinius įrodymus; priteisti iš ieškovo M. M. visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje priėmė atskiruoju skundu per 7 dienas skundžiamą nutartį, nors turėjo priimti per 30 dienų apeliaciniu skundu skundžiamą sprendimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 259 straipsnio 1 dalis). Tai laikytina šiurkščiu procesinės teisės normų pažeidimu, dėl kurio buvo esmingai pažeistos atsakovo teisės ne tik į tinkamą procesą pirmosios instancijos teisme, bet ir teisė į apeliaciją. Dėl tokio pažeidimo galėjo būti netinkamai išnagrinėta civilinė byla ir priimta nepagrįsta bei neteisėta nutartis (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
    2. Ieškiniu ieškovas reiškė du alternatyvius reikalavimus: pripažinti paskolos sutartį nesudaryta; alternatyviai, pripažinti paskolos sutartį negaliojančia ab initio bei taikyti restituciją. Iš ginčijamos nutarties motyvuojamosios ir rezoliucinės dalies matyti, kad nei vienas iš minėtų reikalavimų teismo patenkintas nebuvo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Atsižvelgiant į tai vertintina, ar egzistuojant sudarytai ir nenuginčytai paskolos sutarčiai, ieškovo naudai iš atsakovo solidariai su BUAB „Lesnora“ pagrįstai bei teisėtai buvo priteista 48 000 Eur suma.
    3. Teismas ieškinio reikalavimų dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta ir/ar negaliojančia netenkino. Atsižvelgiant į tai akivaizdu, jog, tenkinant ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo, skola paties ieškovo aiškiai ir nedviprasmiškai ieškinyje suformuluota valia galėjo būti priteista tik iš BUAB „Lesnora“, bet ne solidariai ir iš atsakovo. Be to, teismas iš atsakovo priteisė net ne skolą ar pinigų sumą restitucijos pagrindu, tačiau nuostolius, t. y. atsakovo atžvilgiu taikė civilinę atsakomybę, nors ieškovas neįrodinėjo, o teismas nenustatinėjo visų privalomųjų sąlygų atsakovo civilinės atsakomybės taikymui.
    4. CK 6.760 straipsnis yra CK VI knygos XXXVI skyriaus, reglamentuojančio pavedimo institutą, norma, tačiau pavedimo sutartis tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta nebuvo. Iš ieškovo atsakovui išduoto įgaliojimo matyti, kad jam yra taikomos CK II knygos XI skyriaus, reglamentuojančio atstovavimą, normos. Sutiktina, jog esant pavedimo santykiams, yra taikytinos ir atstovavimą reglamentuojančios teisės normos, tačiau esant atstovavimo teisiniams santykiams pavedimą reglamentuojančios teisės normos nebus taikomos, jeigu tarp šalių nėra pavedimo sutarties. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas taikė ne tas materialinės teisės normas, kurias turėjo taikyti.
    5. Įgaliojime jokių specialių pareigų įgaliotiniui (atsakovui), tarp jų gauti papildomus įgaliotojo žodinius ir/ ar raštiškus elgesio nurodymus, nustatyta nebuvo. Kaip matyti iš įgaliojimo, visus veiksmus atsakovas ieškovo vardu turėjo teisę atlikti „savo nuožiūra“. Atsakovas, būdamas sąžiningas, apdairus ir rūpestingas, veikė viską suderinęs su ieškovu, esant jo pritarimui bei jam stebint visą procesą. Atsakovas, ieškovo vardu atlikdamas pavedimus, jam ieškovo įgaliojimu suteiktų teisių neviršijo. Pagrindų CK 2.133 straipsnio 1 dalyje ir CK 2.136 straipsnyje nustatytų pasekmių taikymui šioje byloje nėra, ieškovas šių pagrindų net neįrodinėjo. Ieškovas neginčijo jo vardu iš AB „Citadele“ banko atsakovo padarytų pavedimų, kaip sandorių, sudarytų neturint tam teisės arba viršijant suteiktas teises, o AB „Citadele“ bankas šioje byloje jokiu procesiniu statusu nedalyvavo.
    6. Iš ginčijamos teismo nutarties turinio neįmanoma įvertinti, kokiu pagrindu atsakovo atžvilgiu buvo taikyta solidarioji atsakomybė. Joks įstatymas ar šalių susitarimas aptariamu atveju solidariosios atsakovo atsakomybės nenumato. Be to, ieškinys dalyje dėl paskolos sutarties nesudarymo ar negaliojimo ab initio patenkintas nebuvo, todėl ir restitucija yra pritaikyta nepagrįstai ir neteisėtai. Pats ieškovas prašė priteisti tik skolą ir tik iš BUAB „Lesnora“.
    7. Byloje nustatyta, kad BUAB „Lesnora“, atstovaujama atsakovo, 2016 m. kovo 24 d. 25 000 Eur panaudojo iš atsakovo gautos 25 000 Eur paskolos grąžinimui. Likusi ieškovo paskolinta pinigų suma buvo panaudota BUAB „Lesnora“ veiklos sąnaudoms dengti. Pinigų panaudojimo santykiai susiklostė tarp atsakovo ir BUAB „Lesnora“, kuri turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą grąžinti atsakovui iš jo gautą paskolą. Dėl to, kaip ir dėl jos veiklos sąnaudų dengimo, jokių reikalavimų ir/ar pretenzijų BUAB „Lesnora“ atsakovui po paskolos grąžinimo nereiškė. Taigi, ieškovas neturėjo ir neturi reikalavimo teisės į atsakovą dėl piniginių lėšų, panaudotų BUAB „Lesnora“ veikloje, priteisimo. Ieškovas, neturėdamas tiesioginio reikalavimo į atsakovą, netiesioginio ieškinio BUAB „Lesnora“ vardu atsakovui CK 6.68 straipsnio pagrindu taip pat nereiškė.
    8. Atsakovas jokių neteisėtų, kaltų veiksmų ieškovo atžvilgiu neatliko ir nuostolių ieškovui nepadarė. Priešingai, būtent ieškovas, pasinaudodamas atsakovo kompetencija, ryšiais, pastangomis ir kt., visą atsakovo sugalvotą, pasiūlytą ir pradėtą įgyvendinti projektą pasisavino sau. Po teismo nutarties priėmimo paaiškėjo itin reikšmingos nagrinėjamai bylai aplinkybės apie ieškovo nesąžiningumą ir galimai nusikalstamą veiką, o būtent, kad ieškovas ir A. K. M. iš anksto suplanavo ir vėliau įgyvendino bendro, visų sutarto, itin vertingo žemės sklypo įsigijimo ir jo vystymo projekto perėmimą į savo asmeninę dispoziciją, iš jo eliminuojant atsakovą. Šias aplinkybes patvirtina kartu su atskiruoju skundu teikiami nauji, po skundžiamos nutarties priėmimo, gauti rašytiniai įrodymai, iš kurių matyti, kad Danske Bank A/S Lietuvos filialui 2016 m. lapkričio 17 d. grąžinus BUAB „Lesnora“ 95 000 Eur pagal 2016 m. spalio 7 d. „Susitarimą“ dėl pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo, tuometinis BUAB „Lesnora“ vadovas, t. y. ieškovas, juos panaudojo ne iš jo pagal paskolos sutartį gautos 48 000 Eur paskolos susigrąžinimui, tačiau beveik visus iš žemės sklypo pardavėjo atgautus pinigus dviem pavedimais (t. y. 2016 m. lapkričio 17 d. pavedimu 44 600 Eur sumai ir 2016 m. lapkričio 18 d. pavedimu 47 980 Eur sumai) pervedė savo sutuoktinei A. K. M., nors BUAB „Lesnora“ skola jai tuo metu buvo tik 75 634,01 Eur. Tai reiškia, kad ieškovas, būdamas BUAB „Lesnora“ vadovu, valingai vengė atsiskaitymo su savimi pagal paskolos sutartį tam, kad būtų dirbtinai sukurtas pagrindas prašyti teismo iškelti BUAB „Lesnora“ bankroto bylą. Minėti duomenys taip pat patvirtina, kad A. K. M. šiuo metu yra skolinga BUAB „Lesnora“ jai nepagrįstai permokėtą pinigų sumą, kurią turėtų grąžinti. Iš naujai teikiamų įrodymų taip pat matyti, kad ieškovo išduoto įgaliojimo pagrindu veikiantis I. Š. ieškovo vardu 2016 m. spalio 14 d., t. y. nedelsiant po ieškovo ir A. K. M. išprovokuoto žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo, įsteigė UAB „RAMIG“ su 650 000 Eur įstatiniu kapitalu; tą patį žemės sklypą, dėl kurio pirkimo – pardavimo sutartį buvo sudariusi BUAB „Lesnora“ ir dėl kurio įsigijimo ir vystymo atsakovas su ieškovu ir A. K. M. turėjo bendrų verslo planų, 2016 m. lapkričio 2 d. pirkimo – pardavimo sutartimi iš to paties pardavėjo – Danske Bank A/S Lietuvos filialo, nusipirko ieškovo tam tikslui įsteigta UAB „RAMIG“, kurios vienintelis akcininkas iki šiol yra pats ieškovas.
  2. Ieškovas M. M. atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Skundžiama nutartis priimta BUAB „Lesnora“ bankroto byloje, todėl teismo procesinis sprendimas, išnagrinėjus bylą iš esmės priimti nutartį, atitinka suformuotą teismų praktiką bei nereiškia CPK 259 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Atsakovo teiginys, kad atskirajam skundui paduoti nustatytas terminas nebuvo pakankamas tinkamam jo procesinių teisių įgyvendinimui, yra deklaratyvus, nes tiek atsakovo atskirojo skundo apimtis, tiek jo turinys neleidžia daryti išvados, jog atsakovo apeliacijos teisė buvo iš esmės suvaržyta. Kita vertus, atsakovas, manydamas, kad įstatymo suteiktas terminas atskirajam skundui parengti nebuvo pakankamas, galėjo pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis ir prašyti teismo šį terminą pratęsti.
    2. Net jei teismas spręstų, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas priėmė netinkamos formos procesinį sprendimą, tai nėra pakankamas pagrindas naikinti iš esmės teisingą ir teisėtą nutartį. Procesinio dokumento formos neteisingas įvardijimas neturi reikšmės nei jame išdėstytoms išvadoms, nei jų pagrįstumui.
    3. Atsižvelgus į atsakovo, atstovaujamo profesionalių teisininkų, pateikto atskirojo skundo turinį bei paties skundo apimtį, darytina išvada, kad atsakovui yra aišku, kuris ieškinio reikalavimas buvo patenkintas, bei iš to kylančios teisinės pasekmės. Skundžiamos nutarties motyvų aiškumą patvirtina ir tai, kad nei ieškovas, nei kiti du atsakovai atskirųjų skundų nepateikė.
    4. Atsakovas nurodo akivaizdžiai nepagrįstus argumentus, neva bylos nagrinėjimo metu nebuvo keliamas klausimas dėl atsakovo civilinės atsakomybės bei neįrodinėjamos tokios atsakomybės taikymo sąlygos. Teismas nagrinėjo atsakovo I. G. civilinės atsakomybės sąlygas ir dėl jų pasisakė. Ieškovas dėl atsakovo I. G. civilinės atsakomybės taikymo pasisakė žodžiu 2017 m. rugpjūčio 22 d. teismo posėdžio metu bei pateikė paaiškinimus raštu. Atstovo atsakomybė atstovaujamojo atžvilgiu yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis). Priešingai nei nurodoma atskirajame skunde, atsakovo I. G. veiksmuose yra visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos.
    5. Teismas konstatavo, kad paskolos teisiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovės UAB „Lesnora“ nesusiklostė. Atsakovas I. G. 2016 m. kovo 24 d. atliko du mokėjimo pavedimus bendrai 48 000 Eur sumai iš ieškovo asmeninės sąskaitos į UAB „Lesnora“ sąskaitą be ieškovo žinios, jo pritarimo, nesant jo nurodymo bei prieš jo valią (CK 6.759 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos veikti pagal ieškovo nurodymus pažeidimas). Atsakovui I. G. buvo žinoma, kad nei ieškovas, nei ieškovo sutuoktinė A. K. neketina tuo metu pervesti jokių lėšų. Atsakovas I. G., atlikdamas mokėjimo pavedimus, veikė priešingai ieškovo interesais, t. y. sumažino ieškovo turtą. Asmenines lėšas, kurias ieškovas tuo metu būtų panaudojęs kitais tikslais, atsakovas I. G. pervedė UAB „Lesnora“ – įmonei, kuri neturėjo jokio turto bei galimybės grąžinti lėšas. Tai yra esminės atstovavimo – fiduciarinės, pareigos pažeidimas (CK 6.760 straipsnio 1 dalis).
    6. Atsakovas I. G. mokėjimo pavedimus atliko į UAB „Lesnora“, kurios direktorius bei akcininkas jis buvo, sąskaitą. Be to, tą pačią dieną iš ieškovo sąskaitos pervestas lėšas persivedė sau (25 000 Eur, kaip paskolos grąžinimą), 17 000 Eur išėmė grynaisiais pinigais, 3 000 Eur pervedė savo dukrai – atsakovei Š. K. G., o likusias lėšas panaudojo UAB „Lesnora“ veikloje. Tokiais veiksmais I. G. iš esmės pažeidė pareigą vengti savo asmeninių interesų konflikto su įgaliotojo interesais (CK 6.760 straipsnio 1 dalis, 2.135 straipsnis). Atsakovas I. G. sudarė sandorį ieškovo vardu su UAB „Lesnora“, kurios atstovas jis tuo metu buvo, tokiu būdu iš esmės pažeisdamas CK 2.134 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą ir tokiais neteisėtais veiksmais sąlygodamas žalos ieškovui atsiradimą.
    7. Ieškovo 2012 m. rugpjūčio 17 d. atsakovui išduotas generalinis įgaliojimas nepatvirtina atsakovo teisės atlikti 48 000 Eur mokėjimo pavedimą iš ieškovo sąskaitos, kadangi: jis skirtas naudoti prieš trečiuosius asmenis, nurodant, kad atsakovas turi teisę veikti ieškovo vardu; nepatvirtina ieškovo valios perduoti/skolinti UAB „Lesnora“ 48 000 Eur, jis tik patvirtina, kad ieškovas sutinka/pageidauja būti atstovaujamu atsakovo, vykdant ieškovo duodamus pavedimus/nurodymus; buvo išduotas atsakovui atlikti tam tikrus teisinius veiksmus pagal atskirus ieškovo pavedimus/nurodymus; jo turinys nepatvirtina, kad juo buvo išreikšta ieškovo valia parduoti visą ieškovo turtą, skolinti visas ieškovo lėšas, pirkti bet kokį atsakovo nuožiūra turtą ir nėra besąlyginis ieškovo pavedimas atlikti visus šiuos veiksmus be ieškovo nurodymo/pavedimo.
    8. Kaip patvirtina pats atsakovas I. G. bei kartu su 2016 m. birželio 9 d. atsiliepimu į ieškinį pateiktas 2016 m. kovo 22 d. elektroninis ieškovo laiškas, 2016 m. kovo 22 d. atsakovui I. G. tapo žinoma, kad ieškovo sutuoktinė iki 2016 m. kovo 30 d. negalės nei finansiškai, nei kaip nors kitaip dėl savo ligos dalyvauti žemės sklypo pirkime. Ieškovas sutuoktinės vardu inicijavo kreipimąsi į banką, prašydamas atidėti apmokėjimą už žemės sklypą. Atsakovas I. G., sužinojęs, kad bankas gali neatidėti mokėjimo termino ir žemės sklypas gali būti nenupirktas, nedelsiant, t. y. po dviejų dienų (2016 m. kovo 24 d.), panaudodamas ieškovo lėšas, susigrąžino savo 25 000 Eur investiciją, nors, kaip nurodo ir pats atsakovas, jo ir ieškovo sutuoktinės investicijos turėjo būti atsiimtos tik įvykdžius projektą. Atsakovas I. G. siekė perimti ieškovo pinigus sau bei galimai patenkinti kitų kreditorių ar UAB „Lesnora“ interesus, žinodamas, kad šios lėšos nebus grąžintos. Šiuo metu UAB „Lesnora“ yra bankrutuojanti, jokio turto neturi ir jokio turto I. G. nėra perdavęs nei ieškovui (kaip vėliau paskirtam UAB „Lesnora“ vadovui), nei bankroto administratoriui. Akivaizdu, kad 48 000 Eur ieškovas iš bendrovės neatgaus.
    9. Ieškovas niekada nepatvirtino atsakovo atliktų mokėjimo nurodymų, priešingai, 2016 m. balandžio 7 d. (tik sužinojęs) raštu pareiškė apie savo nesutikimą. Atsakovas, atlikdamas mokėjimo nurodymus, veikė prieš ieškovo valią, viršijo savo įgaliojimus, todėl mokėjimo nurodymas menamos paskolos pagrindu negali sukurti jokių pareigų ieškovui.
    10. Jeigu atsakovas I. G. nebūtų neteisėtais veiksmais atlikęs mokėjimo nurodymų, ieškovas nebūtų patyręs 48 000 Eur žalos. Nustačius neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, atstovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).
    11. CK 6.263 straipsnio, reglamentuojančio pareigą atlyginti padarytą žalą, 2 dalyje nurodyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Vadovaujantis minėta norma, atsakovui I. G. kilo pareiga atlyginti ieškovui padarytą žalą, o tokia prievolė laikytina asmenine prievole. Tačiau atsakovė UAB „Lesnora“, kuriai buvo pervestos ieškovo piniginės lėšos, neturėjo teisinio pagrindo tokias lėšas gauti ir jas pasilikti, o turėjo jas nedelsiant grąžinti ieškovui. 2016 m. kovo 24 d. mokėjimo nurodymą atlikęs asmuo ir UAB „Lesnora“ direktorius yra tas pats asmuo – I. G.. Ši aplinkybė patvirtina, kad UAB „Lesnora“ buvo žinoma ne tik tai, kad bendrovė neturi jokio teisinio pagrindo gauti pinigines lėšas, bet ir tai, kad pats mokėjimo nurodymas buvo atliktas nesant piniginių lėšų savininko valios. Negrąžindama piniginių lėšų, atsakovė UAB „Lesnora“ atliko neteisėtą veiksmą, kuris lėmė nuostolių ieškovui atsiradimą.
    12. Solidarios atsakomybės taikymas teisiškai reikšmingas vertinant tik atsakovės UAB „Lesnora“ atsakomybę, nes pirmąjį neteisėtą veiksmą atliko I. G.. Bendrovės civilinė atsakomybė kilo vėliau, kai įmonė ieškovui negrąžino be pagrindo gautų piniginių lėšų. Tačiau UAB „Lesnora“ dėl skundžiamos nutarties atskirojo skundo nepateikė, todėl teigtina, jog su teismo motyvais dėl solidarios atsakomybės taikymo sutiko.
    13. Didelė dalis atsakovo atskirojo skundo teiginių yra skiriama aptarti tariamą paties ieškovo nesąžiningumą ir perimtą verslą, tačiau šie atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant šioje byloje tarp šalių kilusį ginčą.

5IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6

  1. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas iš atsakovų I. G. ir UAB „Lesnora“ solidariai priteisė ieškovui 48 000 Eur sumą, I. G., veikiančio pagal ieškovo išduotą įgaliojimą, pervestą į UAB „Lesnora“ sąskaitą ir panaudotą šios įmonės veikloje, neturint tam ieškovo sutikimo.
  2. Apeliantas I. G., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu, atskirąjį skundą grindžia proceso teisės normų pažeidimais, teismui priimant netinkamos formos procesinį dokumentą, bylos nagrinėjimo ribų viršijimu, neteisingu materialinės teisės normų, reglamentuojančių pavedimo ir atstovavimo teisinius santykius, aiškinimu ir taikymu, civilinės atsakomybės apeliantui taikymu, nenustačius jo civilinės atsakomybės sąlygų, solidariosios atsakomybės taikymu, nesant tam įstatyme nustatytų pagrindų. Šie apelianto argumentai, kartu su ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, sudaro šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK 320 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
  1. CPK įtvirtina ribotos apeliacijos modelį, pagal kurį ginčijamo teismo procesinio sprendimo teisėtumas tikrinamas pagal byloje esančius, ir tik išimtinais atvejais – pagal naujai pateiktus, įrodymus (CPK 314 straipsnis). Sprendžiant dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme svarbios ne tik CPK 314 straipsnyje įtvirtintos specialiosios naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme taisyklės, bet ir bendrosios įrodinėjimo procesą reglamentuojančios nuostatos, tarp jų įrodymų sąsajumo taisyklė (CPK 180 straipsnis). Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje.
  2. Atsakovas I. G. kartu su atskiruoju skundu pateikė į bylą naujus įrodymus: 2016 m. spalio 7 d. susitarimą, UAB „Lesnora“ bankroto administratoriaus lydraštį ir UAB „Lesnora“ banko sąskaitos išrašą, Juridinių asmenų registro duomenis bei dokumentus apie UAB „RAMIG“, Nekilnojamojo turto registro išrašą. Naujai teikiami įrodymai, apelianto teigimu, turėtų patvirtinti ieškovo nesąžiningą veikimą, perimant iš atsakovo jo verslo dalį bei tyčia sukeliant UAB „Lesnora“ bankrotą.
  3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas, teikdamas apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus, nepagrindė šių įrodymų sąsajumo su nagrinėjama byla. Aplinkybės, kurias, apelianto teigimu, gali patvirtinti naujai teikiami įrodymai, nesudaro šios bylos nagrinėjimo dalyko. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija apelianto pateiktų naujų įrodymų nepriima ir grąžina juos apeliantui.

7Dėl byloje nustatytų, nagrinėjamam ginčui reikšmingų, faktinių aplinkybių

  1. Byloje nustatyta, kad 2012 m. rugpjūčio 17 d. ieškovas M. M. atsakovui I. G. išdavė įgaliojimą, kuriuo atsakovas buvo įgaliotas ieškovo vardu įpareigoti įvykdyti bet kurias prievoles ir jas vykdyti bet kuriais įstatymų leidžiamais būdais, taip pat valdyti, naudoti ir disponuoti ieškovui priklausančiomis sąskaitose esančiomis lėšomis. Aptariamas įgaliojimas taip pat numatė, kad atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių su pačiu savimi, bei su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo sutuoktiniu bei tėvais, vaikais ir kitais giminaičiais; atstovas privalo pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą.
  2. 2016 m. sausio 27 d. I. G. buvo paskirtas UAB „Lesnora“ vadovu.
  3. 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutartimi ieškovas M. M. (paskolos davėjas) bei UAB „Lesnora“ (paskolos gavėja) susitarė dėl 427 000 Eur paskolos suteikimo, numatant, kad visą gautos paskolos sumą paskolos gavėjas privalo grąžinti per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį. 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutarties 12 punkte, be kita ko, pažymėta, kad paskola gali būti naudojama tik pagal tikslinę paskirtį.
  4. 2016 m. vasario 5 d. paskolos sutartimi A. K. (paskolos davėja) bei UAB „Lesnora“ (paskolos gavėja) susitarė dėl 450 000 Eur paskolos suteikimo, paskolos sutarties 12 punkte nurodant, kad paskola gali būti naudojama tik pagal tikslinę paskirtį.
  5. 2016 m. kovo 1 d. sutartimi Danske Bank A/S Lietuvos filialas (pardavėjas) ir UAB „Lesnora“ (pirkėjas) susitarė dėl žemės sklypo, esančio ( - ), pirkimo – pardavimo už 500 000 Eur kainą. Tos pačios dienos mokėjimo nurodymu A. K. į UAB „Lesnora“ sąskaitą, kaip paskolą, pervedė 120 634,01 Eur sumą, o UAB „Lesnora“ kasos išlaidų orderiais 2016 m. kovo 1 d. jai iš viso buvo išduota 45 000 Eur suma.
  6. 2016 m. kovo 24 d. iš ieškovo M. M. banko sąskaitos, esančios AB „Citadele“ banke, į UAB „Lesnora“ banko sąskaitą dviem mokėjimo pavedimais buvo pervestos atitinkamai 23 000 Eur ir 25 000 Eur sumos, iš viso – 48 000 Eur suma (byloje neginčijama, kad pavedimus atliko atsakovas I. G.). Tą pačią dieną iš UAB „Lesnora“ sąskaitos į I. G. sąskaitą, kaip paskolos grąžinimas, buvo pervesta 25 000 Eur suma; I. G. iš UAB „Lesnora“ sąskaitos 2016 m. kovo 31 d. bei 2016 m. balandžio 1 d. taip pat buvo išmokėti grynieji pinigai, atitinkamai – 10 000 Eur ir 7 000 Eur sumos.
  7. 2016 m. balandžio 7 d. ieškovas M. M. informavo I. G. bei UAB „Lesnora“ apie 2012 m. rugpjūčio 17 d. atsakovui I. G. išduoto įgaliojimo atšaukimą, taip pat paprašė nurodyti, kokiu pagrindu buvo atlikti 2016 m. kovo 24 d. lėšų pervedimai bei kur buvo panaudotos pervestos lėšos (48 000 Eur). Ieškovas M. M. taip pat pažymėjo, kad jis nepatvirtina 48 000 Eur sumos pavedimo, o atliktas pavedimas yra priešingas jo interesams. Tą pačią dieną ieškovas taip pat pateikė UAB „Lesnora“ reikalavimą nedelsiant jam grąžinti 48 000 Eur sumą.
Dėl alternatyvių ieškinio reikalavimų
  1. Ieškovas M. M. šioje byloje buvo pareiškęs alternatyvius reikalavimus – pripažinti 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutartį nesudaryta arba negaliojančia ab initio. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad alternatyvių ieškovo reikalavimų esmė yra ta, kad vienas ieškinio reikalavimas pašalina kito galimybę, tačiau bet kuriuo iš jų yra siekiama apginti pažeistas ar ginčijamas asmens materialines subjektines teises arba įstatymo saugomus interesus. Alternatyvių ieškovo reikalavimų nurodymas reiškia, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą teisminės gynybos, apibrėžia teisme nagrinėtino ginčo ribas tokiu būdu, kad bet kurio iš pareikštų reikalavimų patenkinimas reikštų kilusio ginčo išsprendimą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).
  2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad iš ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, jog nei vienas iš ieškovo ieškiniu pareikštų alternatyvių reikalavimų teismo nebuvo tenkintas. Priešingai, iš ginčijamos nutarties turinio akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutartį laikė nesudaryta ir atsižvelgdamas į tai sprendė dėl ieškovo reikalavimo dėl atitinkamos sumos iš atsakomų priteisimo pagrįstumo.
  3. Paskolai, kaip realinei sutarčiai (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), pinigų arba daiktų perdavimas reikšmingas sandorio sudarymo faktui konstatuoti, nes toks sandoris pripažįstamas sudarytu tik nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento, o nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų arba daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014). Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo nurodomus argumentus, kad pagal ginčo paskolos sutartį nebuvo jo, kaip paskolos davėjo, valios perduoti pinigus, pagrįstai visų pirma, sprendė dėl ieškovo ieškinio reikalavimo pripažinti paskolos sutartį nesudaryta, pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad paskolos teisiniai santykiai tarp ieškovo ir UAB „Lesnora“ nesusiklostė (skundžiamos teismo nutarties 39 punktas), t. y. paskolos sutartis nebuvo sudaryta, išnyko kito alternatyvaus ieškovo ieškiniu reiškiamo reikalavimo – pripažinti paskolos sutartį negaliojančia, taikymo galimybė.
Dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, kad 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutartis nebuvo sudaryta, pagrįstumo
  1. Byloje neginčijama, kad ieškovas M. M., jo sutuoktinė A. K. ir atsakovas I. G. buvo nusprendę vystyti bendrą nekilnojamojo turto – žemės sklypo, esančio ( - ), projektą – už 500 000 Eur įsigyti žemės sklypą, dėl ko su M. M. ir A. K. buvo susitarta dėl tikslinių paskolų suteikimo.
  2. Ieškovas byloje įrodinėjo, kad, siekiant minėto projekto įgyvendinimo, iš pradžių buvo nuspręsta, jog 75 proc. žemės sklypo įsigijimo finansuos ieškovas ar jo sutuoktinė A. K., o 25 proc. – I. G., dėl ko buvo pasirašyta keletas paskolos sutarčių variantų, tarp jų ir šioje byloje ginčijama 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutartis. Tačiau vėliau buvo nuspręsta, kad ne ieškovas, bet jo sutuoktinė A. K. investuos pinigus žemės sklypo įsigijimui, kadangi ji ketino tapti įmonės akcininke, todėl 2016 m. vasario 5 d. buvo pasirašyta paskolos sutartis tarp A. K. ir UAB „Lesnora“, kurios pagrindu A. K. 2016 m. kovo 1 d. paskolino UAB „Lesnora“ 120 631, 01 Eur sumą ir ketino paskolinti likusią pinigų sumą, skirtą 75 proc. žemės sklypo įsigijimo kainos finansavimui, t. y. ikisutartinėje stadijoje pasikeitus šalių pozicijai dėl projekto finansavo, oferta suteikti paskolą pagal 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutartį buvo atšaukta. Tuo tarpu atsakovas I. G., gindamasis nuo ieškiniu jam pareikštų reikalavimų, laikėsi pozicijos, kad projekto partneriai buvo sutarę, jog be 375 000 Eur beprocentės paskolos žemės sklypui įsigyti, ieškovas su A. K. taip pat suteiks tikslinę paskolą UAB „Lesnora“, kuri bus panaudota padengiant UAB „Lesnora“ veiklos sąnaudas.
  3. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant tiek į ieškovo, tiek į atsakovo I. G. procesiniuose dokumentuose dėstytą poziciją, o būtent, kad iš esmės susitarimais dėl tikslinių paskolų suteikimo UAB „Lesnora“ buvo siekiama vienintelio tikslo – žemės sklypo už 500 000 Eur sumą įsigijimo, kad byloje nėra jokių duomenų apie šalių siekius suteikti paskolas UAB „Lesnora“ kitais tikslais, kaip ir duomenų, kad žemės sklypo įsigijimui buvo reikalinga ženkliai (beveik dvigubai) didesnė, nei minėto sklypo kaina, suma, leidžia manyti esant labiau tikėtiną faktą, kad tiek pirminė M. M. sutartis su UAB „Lesnora“ dėl 427 000 Eur tikslinės paskolos suteikimo, tiek vėlesnė A. K. sutartis su UAB „Lesnora“ dėl 450 000 Eur tikslinės paskolos suteikimo, buvo sudarytos tam pačiam tikslui – padengti sutartą dalį žemės sklypo kainos, o tuo pačiu patvirtina ir pasikeitusią šalių valią dėl paskolos davėjo, susitariant, kad vietoje M. M. atitinkamą sumą žemės sklypo įsigijimui paskolins A. K..
  4. Tokias išvadas, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina šios aplinkybės: panaši M. M. ir A. K. paskolos sutarčių suma (atitinkamai 427 000 Eur ir 450 000 Eur), paskolos sutarčių pasirašymo laikas (paskolos sutartis su A. K. pasirašyta po savaitės, per minėtą laikotarpį M. M. neatlikus jokių mokėjimų pagal 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutartį), 2016 m. kovo 1 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta žemės sklypo kaina – 500 000 Eur, t. y. kaina artima tiek M. M., tiek A. K. pasirašytų paskolų sumai, tačiau ne bendrai minėtų paskolų sumai – 877 000 Eur, beveik dvigubai viršijančiai žemės sklypo kainą, dalinis A. K. su UAB „Lesnora“ sudarytos paskolos įvykdymas 2016 m. kovo 1 d., A. K. į UAB „Lesnora“ sąskaitą, kaip paskolą, pervedus 120 634,01 Eur sumą. Tuo tarpu įrodymų, patvirtinančių apelianto teiginius, kad UAB „Lesnora“ turėjo būti skolinama jos veiklos sąnaudoms reikalinga suma, ir įrodymų, patvirtinančių atitinkamas sąnaudas, byloje nėra. Priešingai, ta aplinkybė, kad apeliantas, atlikęs pavedimus iš ieškovo sąskaitos, nedelsdamas susigrąžino savo paties UAB „Lesnora“ suteiktą paskolą, leidžia daryti išvadą, kad skolinti UAB „Lesnora“ lėšas jos veiklos sąnaudoms poreikio nebuvo.
  5. Kaip jau minėta, paskolos sutartis yra realinis sandoris, laikomas sudarytu nuo pinigų perdavimo momento. Vieninteliai mokėjimai, kurie neva buvo atlikti pagal 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutartį, buvo šioje byloje ginčijami apelianto atlikti pavedimai iš ieškovo banko sąskaitos. Sandoris, kurį kito asmens vardu sudaro neturintis teisės sudaryti tokį sandorį asmuo arba asmuo, viršydamas suteiktas teises, sukuria, pakeičia ir panaikina teises bei pareigas atstovaujamajam tik tuo atveju, kai atstovaujamasis po to pritaria visam šiam sandoriui arba viršijančiai teises jo daliai; paskesnis atstovaujamojo pritarimas sandorį padaro galiojantį nuo jo sudarymo (CK 2.136 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Kadangi apeliantas 2016 m. kovo 24 d. pavedimus iš ieškovo banko sąskaitos į UAB „Lesnora“ banko sąskaitą atliko viršydamas jam suteiktas teises (dėl šios aplinkybės teisėjų kolegija plačiau pasisakys toliau šioje nutartyje), ieškovas šiems atsakovo veiksmams nepritarė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nurodytais pavedimais paskolos teisiniai santykiai tarp ieškovo ir UAB „Lesnora“ nebuvo sukurti. Tuo pačiu pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad 2016 m. sausio 29 d. paskolos sutartis laikytina nesudaryta (žr. šios nutarties 37 punktą).
Dėl pavedimo ir atstovavimo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymo
  1. CK 2.132 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus sandorius. Pagal šio straipsnio 2 dalį, atstovauti galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu. Pagal CK 2.137 straipsnio 1 dalį, įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis.
  2. Atstovui suteiktų teisių apimtis, kaip ir atstovavimo faktas, gali būti aiškiai išreikšti – nustatyti įgaliojime (kai atstovaujama sandorio pagrindu), kituose atstovavimo faktą patvirtinančiuose dokumentuose (kai atstovaujama įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu) arba numanomi – suprantama iš konkrečių aplinkybių, kuriomis atstovas veikia (pardavėjas mažmeninėje prekyboje, kasininkas ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-915/2017).
  3. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atstovavimo pagrindu atsiranda dvejopo pobūdžio santykiai: vidiniai – tarp atstovo ir atstovaujamojo, ir išoriniai – tarp atstovo ir trečiųjų asmenų, su kuriais atstovas sudaro sandorius ar atlieka kitus teisinius veiksmus atstovaujamojo vardu ir interesais. Vidinius atstovaujamojo ir atstovo santykius reguliuoja jų sudaryta sutartis, pvz., pavedimo, o išoriniams atstovavimo santykiams skiriamas įgaliojimas. Jis parodo, kokius sandorius ir kitokius teisinius veiksmus su trečiuoju asmeniu turi teisę atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-648/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
  4. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pavedimo sutartis ir įgaliojimas atskiri teisiniai institutai. Pavedimo sutarties, kaip sutarčių teisės dalies, bendrosios taisyklės yra įtvirtintos CK šeštos knygos ketvirtos dalies 36 skyriuje, o įgaliotinio pagal pavedimo sutartį teisių ir pareigų visa apimtis įtvirtinta CK antros knygos trečioje dalyje, kurioje aptarti atstovavimo teisiniai santykiai ne tik pagal pavedimo sutartį, bet ir pagal įstatymą bei administracinį aktą. Todėl, aiškinant atstovaujamojo ir atstovo teisinius santykius, taikomos ne tik pavedimo sutartį, bet ir atstovavimą reguliuojančios CK normos (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-585/2006). Kadangi 2012 m. rugpjūčio 17 d įgaliojimas apeliantui buvo išduotas susitarimo tarp jo ir ieškovo pagrindu, pirmosios instancijos teismas santykiams tarp ieškovo ir atsakovo, kaip atstovaujamojo ir atstovo, pagrįstai taikė pavedimą reglamentuojančias materialinės teisės normas.
Dėl apeliantui suteiktų įgaliojimų apimties ir įgaliojimų viršijimo
  1. Minėta, kad 2012 m. rugpjūčio 17 d. įgaliojimu atsakovui buvo suteikta teisė ieškovo vardu įpareigoti įvykdyti bet kurias prievoles ir jas vykdyti bet kuriais įstatymų leidžiamais būdais, valdyti, naudoti ir disponuoti ieškovui priklausančiomis, sąskaitose esančiomis, lėšomis. Kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad toks platus apelianto, kaip atstovo, teisių apibūdinimas išduotame įgaliojime savaime reiškia, jog bet kokius veiksmus, remdamasis išduotu įgaliojimu, apeliantas galėjo atlikti savo nuožiūra, nederindamas jų su ieškovu. Pagal CK 6.759 – 6.760 straipsnius, įgaliotinis privalo įvykdyti jam duotą pavedimą pagal įgaliotojo nurodymus, sąžiningai ir rūpestingai, kad įvykdymas geriausiai atitiktų įgaliotojo interesus, bei vengti savo asmeninių interesų konflikto su įgaliotojo interesais. Platus apeliantui suteiktų teisių apibrėžimas įgaliojime reikšmingas tik sprendžiant dėl apelianto santykių su trečiaisiais asmenimis, kurie apie apeliantui suteiktų teisių apimtį sprendžia pagal pateikto įgaliojimo turinį, tačiau ne vidiniams atstovavimo santykiams tarp ieškovo ir atsakovo.
  2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje surinktų įrodymų visuma leidžia teigti, jog apeliantui, kaip UAB „Lesnora“ vadovui bei M. M. atstovui pagal 2012 m. rugpjūčio 17 d. įgaliojimą, buvo (turėjo būti) žinoma apie pasikeitusią šalių valią didžiąją dalį žemės sklypo įsigijimui reikiamos sumos skolintis ne iš M. M., o iš A. K. pagal 2016 m. vasario 5 d. paskolos sutartį. Byloje nenustatyta, kad ieškovas būtų pavedęs apeliantui atlikti kokius nors mokėjimus UAB „Lesnora“ iš jam priklausančios banko sąskaitos. Pagrįsta manyti, kad M. M. apie atsakovo ketinimus iš jo banko sąskaitos į UAB „Lesnora“ banko sąskaitą pervesti 48 000 Eur sumą nežinojo (byloje nėra įrodymų net apie tai, kad atsakovas ieškovui būtų pateikęs ataskaitą apie jo aptariamų veiksmų atlikimą (ketinimą juo atlikti), kurią pagal 2012 m. rugpjūčio 17 d. įgaliojimą turėjo privalomai teikti). Apeliantas, nors ir turėdamas ieškovo M. M. išduotą įgaliojimą, teisinio pagrindo iš ieškovo į UAB „Lesnora“ sąskaitą pervesti iš viso 48 000 Eur sumą, neturėjo (t. y. atlikto pinigų perdavimo negalima pateisinti nei konkrečiu teisės aktu, nei sandoriu, nei kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu). Atsižvelgiant į tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pavedimai UAB „Lesnora“ iš ieškovo banko sąskaitos buvo atlikti apeliantui viršijant savo įgaliojimus, be to, tokie veiksmai aiškiai prieštaravo pačiame įgaliojime įtvirtintam draudimui apeliantui sudaryti sandorius su asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra.
  3. Pagal CK 2.133 straipsnio 9 dalį, jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises. Šiuo atveju mokėjimo pavedimai atlikti UAB „Lesnora“, kuriai vadovavo apeliantas, t. y., nepaisant plataus apelianto teisių apibūdinimo išduotame įgaliojime, UAB „Lesnora“, kaip ir pačiam apeliantui, turėjo būti žinoma, jog pavedimai atlikti be teisinio pagrindo ir apeliantui viršijant savo įgaliojimus. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto atlikti pavedimai nesukuria jokių įsipareigojimų ieškovui, o UAB „Lesnora“ laikytina įgijusia ieškovo lėšas be teisinio pagrindo.

8Dėl apelianto civilinės atsakomybės sąlygų

  1. Kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad ieškovas neįrodinėjo, o teismas nenustatinėjo visų privalomųjų sąlygų jo civilinės atsakomybės taikymui. Ieškovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu aiškiai išdėstė faktines aplinkybes, sudarančias jo reikalavimo pagrindą, t. y. kad apeliantas, viršydamas jam suteiktus įgaliojimus ir nesuderinęs su ieškovu, savavališkai atliko mokėjimus iš jo banko sąskaitos į UAB „Lesnora“ sąskaitą, dėl ko ieškovas neteko 48 000 Eur sumos. Tai, kad apelianto civilinės atsakomybės klausimas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo keliamas, patvirtina tiek teismui teiktų šalių procesinių dokumentų (atsakovo I. G. atsiliepimas į patikslintą ieškinį, triplikas, ieškovo 2017 m. rugpjūčio 22 d. paaiškinimai raštu ir kt.), tiek ieškovo baigiamosios kalbos turinys.
  2. Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2008; kt.). Priešingai nei teigia apeliantas, ieškovas patikslintu ieškiniu 48 000 Eur sumą jo naudai prašė priteisti ne tik iš BUAB „Lesnora“, tačiau solidariai ir iš apelianto, o pirmosios instancijos teismas dėl šio reikalavimo pagrįstumo sprendė taikydamas teisės normas, kurios, teismo vertinimu, turi būti taikomos nagrinėjamoje byloje. Taigi, sutikti su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nėra pagrindo.
  3. Pirmosios instancijos teismas, ginčijama nutartimi taikydamas apeliantui civilinę atsakomybę, nutarties motyvuojamojoje dalyje aptarė apelianto civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus (įgaliojimų viršijimą, veikimą priešingai įgaliotojo interesams), priežastinį ryšį tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir žalos (48 000 Eur, kurie iš ieškovo sąskaitos buvo pervesti be teisinio pagrindo, netekimo). Nustačius, kad atsakovas atliko pirmosios instancijos teismo nutartyje nustatytus ir šioje nutartyje išsamiai aptartus neteisėtus veiksmus, jo kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1, 3 dalis), siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, šią prezumpciją turėto paneigti, tačiau nepaneigė, būtent apeliantas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas).

9Dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo ir solidariosios atsakomybės

  1. CK 6.237 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ (ex iniuria ius non oritur) išraiška. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2011). Pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą yra asmeninė pareiga, tenkanti tik turtą gavusiam asmeniui. Atsižvelgdama į tai, kolegija iš dalies pritaria apelianto argumentams, kad, vertinant ieškovo reikalavimą UAB „Lesnora“ tik kaip reikalavimą grąžinti be pagrindo įgytą turtą, solidarios atsakomybės apeliantui taikymas nebūtų pagrįstas.
  2. Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo institutu asmens teisės gali būti ginamos tik tais atvejais, kai reikalavimas grąžinti turtą ar priteisti nuostolius negali būti apgintas kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) arba jos apginamos nevisiškai. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinės teisės gynybos būdų atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014 ir joje nurodyta praktika). Taigi, šioje byloje turi būti vertinama, ar ieškovo pareikštas reikalavimas UAB „Lesnora“ atžvilgiu negali būti tenkinamas kitais pagrindais, inter alia taikant UAB „Lesnora“ deliktinę atsakomybę.
  3. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Pagal CK 2.81 straipsnio 1 dalį, juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus.
  4. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas, viršydamas įgaliojimus ir veikdamas priešingai ieškovo interesams, atliko pavedimus į UAB „Lesnora“ sąskaitą ir pervestos lėšos buvo panaudotos UAB „Lesnora“ veikloje. Nurodytų pavedimų atlikimo metu apeliantas buvo ne tik ieškovo įgaliotinis, bet ir UAB „Lesnora“ vadovas, t. y. asmuo, veikiantis UAB „Lesnora“ vardu. Kolegija sutinka su ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad, atsižvelgiant į tai, jog UAB „Lesnora“ vardu veikė apeliantas, UAB „Lesnora“, kaip juridiniam asmeniui, turėjo būti suprantama, kad ji neturi teisės priimti iš ieškovo sąskaitos pervestų lėšų ir šių lėšų naudoti savo veiklai. Tai darydama, UAB „Lesnora“ atliko neteisėtus veiksmus, o jos iš ieškovo įgyta ir vėliau panaudota suma gali būti vertinama ne tik kaip nepagrįstas turto gavimas, bet ir kaip ieškovui neteisėtais veiksmais, nesilaikant CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos, padaryta žala.
  5. CK 6.6 straipsnio 3 dalyje nustatyta bendroji taisyklė solidariajai skolininkų pareigai preziumuoti – jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą reglamentuojama CK 6.279 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Bendru žalos padarymu laikomi tokie atvejai, kai žala yra kelių asmenų veiksmų padarinys. Atsakomybė yra solidari ne vien tuo atveju, kai nustatomas subjektyvus bendrininkavimas (bendri atsakovų veiksmai, sukėlę žalą), bet ir tada, kai nesusiję kelių asmenų veiksmai sukelia bendrą žalą, t. y. objektyvaus bendrininkavimo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).
  6. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 56-57 punktuose išdėstytus argumentus, sprendžia, kad žala ieškovui buvo padaryta bendrais apelianto ir UAB „Lesnora“ veiksmais, neteisėtai pervedant, priimant ir panaudojant UAB „Lesnora“ veikloje ieškovui priklausančias lėšas, todėl pirmosios instancijos teismas, nors ir savo išvadą dėl solidariosios apelianto ir UAB „Lesnora“ atsakomybės pagrindęs netinkamu argumentu, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 328 straipsnis).
Dėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio dokumento formos
  1. Nesutikimą su ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi apeliantas taip pat grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, turėjęs užbaigti nagrinėjamą bylą sprendimu, vietoje to priėmė nutartį, tokiu būdu esmingai pažeisdamas apelianto teisę į tinkamą procesą pirmosios instancijos teisme bei teisę į apeliaciją.
  2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais dėl netinkamos pirmosios instancijos teismo priimto procesinio dokumento formos. Nors vienas iš nagrinėjamos bylos atsakovų yra juridinis asmuo, kuriam bylos nagrinėjimo metu – Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartimi, buvo iškelta bankroto byla, tačiau ši byla buvo nagrinėjama pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, be to, ginčas yra kilęs iš bendrųjų civilinių teisinių santykių, o ne specifinių bankroto teisinių santykių. Todėl, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į išspręstų klausimų pobūdį, išnagrinėjęs bylą turėjo ją užbaigti priimdamas sprendimą, o ne nutartį. Tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, nurodytas pažeidimas, pats savaime, nesudaro pagrindo ginčijamam procesiniam sprendimui panaikinti.
  3. CPK 329 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Netinkamos formos procesinio sprendimo priėmimas pats savaime nesudaro absoliutaus jo negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).
  4. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas šią civilinę bylą išnagrinėjo pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, jų laikėsi tiek pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje, tiek ir nagrinėdamas bylą iš esmės, skundžiamoje nutartyje išdėstė faktinius ir teisinius argumentus dėl ginčo esmės, pasisakė dėl byloje dalyvaujančių asmenų pozicijos nagrinėtais klausimais. Apeliantas niekaip nepagrindžia, kokiu būdu vien baigiamojo teismo procesinio dokumento forma galėjo pažeisti jo teisę į tinkamą pirmosios instancijos teismo procesą. Apeliantui pateikus tinkamos formos, išsamiai motyvuotą atskirąjį skundą, bei kartu su juo naujus įrodymus, nepagrįstais laikytini taip pat ir apelianto argumentai dėl jo teisių į apeliaciją pažeidimo. Be to, kaip pagrįstai pažymi ieškovas, apeliantas nesinaudojo galimybe prašyti teismo suteikti ilgesnį terminą atskirojo skundo parengimui, nors tokią procesinę galimybę turėjo.
  5. Šioje nutartyje jau aptarta, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas yra pagrįstas, pirmosios instancijos teismo išvados yra teisingos, o atskirojo skundo argumentai jų nepaneigia. Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytas procesinės teisės normų pažeidimas pirmosios instancijos teismui priimant netinkamos formos baigiamąjį procesinį dokumentą yra neesminis, nesudarantis savarankiško pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 328 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų
  1. Atskirąjį skundą atmetus, ieškovui iš atsakovo priteisiamos jo patirtos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos, neviršijančios aktualiomis 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą nustatytų maksimalių dydžių – 1 062 Eur.

10Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

11Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

12Priteisti iš atsakovo I. G. ieškovo M. M. naudai 1 062 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai