Byla 2-563-196/2017
Dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo R. P

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,FAULANA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-3344-431/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,FAULANA“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei ,,AVERE“, P. P., dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo R. P.,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė BUAB ,,FAULANA“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti niekiniais ir negaliojančiais 2015 m. kovo 9 d. kasos pajamų orderį BFAU Nr. 2, 2015 m. kovo 10 d. orderį BFAU Nr. 1, 2015 m. kovo 12 d. paskolos sutartį, 2015 m. kovo 27 d. pinigų priėmimo – perdavimo aktą; 2) priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „AVERE“ neteisėtai panaudotas BUAB „Faulana“ priklausančias lėšas, viršijančias patvirtintą (teismo ir kreditorių susirinkimo) administravimo sąmatą, t. y. iš viso 220 123,73 Eur sumą; 3) priteisti ieškovei iš UAB „AVERE“ nepagrįstai panaudotus (pasisavintus) 45 proc. patvirtinto administravimo atlyginimo, t. y.

    447 309,43 EUR sumą.

  2. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti UAB „AVERE“ priklausantį ir pas UAB „AVERE“ ar trečiuosius asmenis esantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises 267 433,16 Eur sumai. Nurodė, kad ieškinys yra pagrįstas pateikiamais įrodymais, ginčas yra kilęs dėl didelės pinigų sumos, o atsakovė yra finansiškai nepajėgi įvykdyti galimai palankų ieškovei teismo sprendimą, todėl priimto sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi ieškovės prašymą atmetė.
  2. Teismas nurodė, kad ieškovė, reikšdama reikalavimus atsakovei, ginčija savo pačios pasirašytus dokumentus, prašo priteisti kreditorių nustatytą administravimo išlaidų sumą viršijančią išlaidų dalį, tačiau nepateikia patikimų įrodymų, ar prašoma priteisti suma buvo panaudota bankrutuojančios įmonės interesams, ar atsakovės interesams.
  3. Teismo teigimu, su patikslintu ieškiniu nauji įrodymai iš esmės nėra teikiami, nėra analizuojami ir jau byloje surinkti įrodymai. Todėl teismas vertino, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės pagal patikslintame ieškinyje nurodytą ieškinio dalyką ir pagrindą sukels atsakovei, administruojančiai bankroto procedūras bankrutuojančiose įmonėse, didesnius suvaržymus, nei būtina užtikrinti galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Ieškovė BUAB „FAULANA“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas visiškai formaliai, neatsižvelgęs į ieškovės pateiktus įrodymus ir nepateikdamas pagrįstų motyvų, atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškinys prima facie nepagrįstas. Ieškovė patikslintame ieškinyje išsamiai ir aiškiai išdėstė tarp šalių susiklosčiusią ginčo situaciją, paaiškino, kokiomis aplinkybėmis esant ir kokių atsakovės veiksmų įtakoje buvo pasirašyti ginčijami dokumentai, bei kokiu teisiniu pagrindu prašoma pripažinti juos negaliojančiais. Be to, ieškovė pateikė visus turimus įrodymus teiginiams pagrįsti. Nagrinėjamu atveju jau vien tas faktas, kad yra viršyta patvirtinta administravimo išlaidų sąmata savaime suponuoja ieškinio prima facie pagrįstumą.
    2. Teismas nepasisakė dėl galimos grėsmės galutinio teismo sprendimo įvykdymui. Teismas nevertino ieškovės pateiktų įrodymų dėl atsakovės finansinės padėties ir dėl jų nepasisakė. Ieškovė surinko ir pateikė visus viešai prieinamus duomenis, kurie patvirtina aplinkybę, jog atsakovės finansinė padėtis kelia grėsmę būsimo, ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Taip pat teismas turėjo atsižvelgti į atsakovės tikėtinai neteisėtus ir nesąžiningus veiksmus administruojant ieškovę. Toks atsakovės elgesys didina tikimybę, kad atsakovė imsis priemonių, siekdama nuslėpti jai priklausantį turtą, iš kurio galėtų būti tenkinami ieškovės reikalavimai. Patikslinto ieškinio suma yra laikytina didele atsakovei, kas vadovaujantis teismų praktika preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
    3. Nepagrįsta teismo išvada, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės sukels didesnius suvaržymus nei būtina užtikrinti ieškovei galimai palankų teismo sprendimą. Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės tiek savo pobūdžiu, tiek apimtimi atitinka ieškovės byloje keliamus reikalavimus ir yra būtinos būsimam ieškovei galimai palankiam teismo sprendimui užtikrinti. Ieškovė prašo areštuoti tik tokią dalį atsakovės turto, kuri yra lygi ieškovės reiškiamiems reikalavimams. Ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės atitinka ekonomiškumo bei proporcingumo principus ir nevaržo atsakovės teisių daugiau nei būtina.
  2. Atsakovė UAB ,,AVERE“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su skundu argumentus:
    1. Byloje pateikti ieškovės patikslinto ieškinio argumentai, ieškinio dalykas ir pagrindas bei įrodymai byloje, negali būti vertinami kaip suteikiantys pagrįstą pagrindą teigti, kad ieškovės pareikšti patikslinto ieškinio reikalavimai galėtų būti pagrįsti.
    2. Ieškovė neįrodė egzistuojant aplinkybių, patvirtinančių grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo, todėl ieškovės argumentas dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, negali būti laikomas pagrįstu. Ieškovės nurodyti argumentai dėl neva atsakovės tikėtinai neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų administruojant ieškovę, yra subjektyvi pačios ieškovės nuomonė, kuri nepagrindžiama jokiais objektyviais įrodymais.
    3. Ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės negali būti laikomos proporcingomis, kadangi atsakovė savo veikloje, vykdant įmonių bankroto procedūras, patirtų nepagrįstai didesnius suvaržymus, nei tai būtina užtikrinti galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui.

5Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio (atskirojo) skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
  3. Teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
  4. Preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą, pirmos instancijos teismas sprendė, kad patikslintas ieškinys nėra prima facie pagrįstas, todėl atsisakė tenkinti ieškovės prašymą taikyti atsakovei laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantė atskirajame skunde ginčija šią teismo išvadą.
  5. Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Taigi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr.2-827-370/2015).
  6. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pateikto ieškovės patikslinto ieškinio forma ir turinys atitinka įstatyme keliamus reikalavimus, suformuluotas ieškinio reikalavimas ir jo faktinis bei teisinis pagrindai. Ieškovė atskirajame skunde nurodo, kad patikslintą ieškinį įrodinėja byloje pateiktais įrodymais, kurie jos nuomone, patvirtina patikslintame ieškinyje nurodytas aplinkybes ir reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai, kad ieškovė, reikšdama reikalavimus atsakovei, ginčija savo pačios pasirašytus dokumentus, nepateikia patikimų įrodymų, ar prašoma priteisti suma buvo panaudota bankrutuojančios įmonės interesams, ar atsakovės interesams, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, kuris negali būti sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atlikęs ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimą, duomenų dėl ieškinio akivaizdaus nepagrįstumo nenustatė. Tiek ieškovė, tiek atsakovė teismui pateikė ir tolimesniuose bylos nagrinėjimo etapuose turės galimybę teikti jų pozicijas pagrindžiančius argumentus, įrodymus, kitus faktinius duomenis. Todėl apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio reikalavimai nėra prima facie pagrįsti.
  7. Antra sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šios privalomos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizikos, nenagrinėjo bei dėl jos (ne)buvimo skundžiamoje nutartyje nepasisakė. Apeliantė realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui sąlygą grindžia ieškinio suma bei atsakovės finansine padėtimi.
  8. Pažymėtina, kad sprendžiant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, grindžiamas didele ieškinio suma, kiekvienu atveju turi būti vertinamos konkrečios faktinės bylos aplinkybės, atsižvelgiama į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamomis pajamomis, taip pat atsakovo įsipareigojimais, yra didelė. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovams yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar jų netaikyti, nes vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr e2-43-186/2016; 2016 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-189-407/2016). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pats savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą. Tokia priemonė gali būti taikoma, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina perleisti, įkeisti turimą turtą ar pan.
  9. Nagrinėjamu atveju ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones rėmėsi teismų praktikoje suformuluota prezumpcija, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos. Ši argumentą grindė tik atsakovės pelno (nuostolių) ataskaita, pagal kurią 2015 metais atsakovės gautas pelnas sudarė 12 264 Eur bei išrašu iš Creditinfo duomenų, pagal kurį atsakovės metinė apyvarta sudaro 100 000 – 200 000 Eur.
  10. Šiuo atveju pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei klausimas nagrinėjamoje byloje jau buvo sprendžiamas ieškovei pateikus pradinį ieškinį, kuriuo ieškovė prašė priteisti iš atsakovės neteisėtai panaudotus 193 132,26 Eur, 47 309 Eur administravimo išlaidų, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ir šių reikalavimų užtikrinimui prašė areštuoti atsakovei priklausantį turtą ir pinigines lėšas, taip pat pinigines lėšas, esančias pas trečiuosius asmenis. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. sausio 21 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-3344-431/2016) ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė, ši nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi palikta nepakeista (civilinė byla Nr. 2-845-381/2016). Apeliacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje išreikalautų duomenų pagrindu nustatė, kad atsakovės UAB „AVERE“ veikla 2014 metais buvo pelninga, atsakovė turėjo 1 351 468 Lt vertės turto, iš kurio nuosavą kapitalą sudarė 1 143 291 Lt, atsakovės per vienerius metus mokėtinas sumas sudarė 208 177 Lt.
  11. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė duomenų, kad atsakovės finansinė padėtis yra pasikeitusi ir kad jai patikslintu ieškiniu pareikštų reikalavimų suma yra didelė ir tai gali apsunkinti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Juo labiau, kad atsakovės pateiktais duomenimis atsakovės, kaip bankroto administratorės, profesinė civilinė atsakomybė yra apdrausta bendrai

    6144 800 Eur sumai. Ieškovės nurodyti argumentai dėl atsakovės tikėtinai neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų administruojant ieškovę, nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Taigi nesant įrodymų dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nėra pagrindo taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

  12. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį, todėl naikinti ją dėl netinkamo proceso teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, taikymo nėra pagrindo (CPK 144 str. 1 d., 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.).

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

8Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai