Byla 2A-342/2010

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Danutės Gasiūnienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei, dalyvaujant: ieškovės atstovėms advokatei Jelenai Smirnovai ir advokatei Marinai Laurinaitienei, atsakovės atstovui advokatui Linui Mažonui, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 29 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-445-324/2009 pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovei L. K. dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovės J. K. atstovė patikslintu ieškiniu prašė pripažinti sudaryta pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė L. K. įsipareigojo už 140 000 Lt parduoti, o ieškovė įsipareigojo pirkti ½ dalį dviejų aukštų gyvenamojo namo, su ½ dalimi kiemo statinių (tvora, kiemo aikštelė, šulinys, kanalizacijos šuliniai - 3 vnt.), ½ dalį ūkinio pastato 2Ilp, esančius ( - ), ir ½ dalį bendrojoje nuosavybėje 0,1513 ha ploto žemės sklypo, esančio ( - ), bei priteisti iš ieškovės sumokėti atsakovei 140 000 Lt per 45 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

4Ieškovės atstovė nurodė, kad Kauno rajono apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-17654-264/2006 pagal L. K. ieškinį J. K. dėl iškeldinimo iš L. K. priklausančios ½ dalies gyvenamo namo, esančio ( - ), J. K. priešieškiniu ginčijo L. K. nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį daiktą. Siekdamos išspręsti ginčą taikiai, 2007 m. gegužės 16 d. šalys susitarė dėl viso ginčo objekto perleidimo J. K. nuosavybėn, t.y. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią L. K. įsipareigojo J. K. parduoti, o J. K. už 140 000 Lt įsipareigojo nupirkti visą atsakovės vardu turimą ½ dalį bendrojoje nuosavybėje 0,1513 ha ploto žemės sklype su ½ dalimi kiemo statinių (tvora, kiemo aikštelė, šulinys, kanalizacijos šuliniai - 3 vnt.), ½ dalimi gyvenamojo namo ir pagalbiniu ūkio pastatu, esančius ( - ). Šalys susitarė, kad pirkimo-pardavimo sutartį notariškai įformins iki 2007 m. birželio 28 d. Dėl pasiekto susitarimo Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 16 d. posėdžio metu abi šalys pateikė teismui raštiškus prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Ieškovės atstovės teigimu, ieškovė susitarimą įvykdė visiškai: kreipėsi į banką su prašymu suteikti ilgalaikį kreditą dalies gyvenamojo namo su priklausiniais ir žemės pirkimui, jai buvo suteiktas 140 000 Lt kreditas, kelis kartus susitarė su notarais dėl notarinio pirkimo-pardavimo sutarties įforminimo, kiekvieną kartą atvykdavo sutartu laiku su visais notariniam sandorio įforminimui reikalingais dokumentais. Ieškovė apie notarinio sutarties įforminimo užsakymo pas notarą datą ir laiką iš anksto pranešdavo atsakovei telefonu bei raštu, tačiau ji vengė įforminti sutartį notarine tvarka. Atsakovė 2007 m. birželio 13 d. atvyko į Prienų 2-ąjį notarų biurą, tačiau nebuvo paruošusi visų reikiamų dokumentų notariniam sandorio įforminimui. Vėliau atsakovė, nors buvo gavusi ieškovės pranešimą, neatvyko į Kauno 16-ąjį notarų biurą nei 2007 m. birželio 26 d., nei 27 d. Kadangi tarp šalių buvo sudaryta nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau atsakovė vengia jį įforminti notarine tvarka, teismas turi pripažinta šią sutartį sudaryta.

5Kauno apygardos teismas 2009 m. balandžio 29 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

6Teismas nurodė, kad bylos ginčo dalykas – gyvenamojo namo dalies pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo fakto patvirtinimas, atsakovei atsisakant notariškai įforminti tokį sandorį. Šalių susitarimas dėl ginčo turto perleidimo J. K. nuosavybėn buvo pasiektas kitoje civilinėje byloje dėl daiktinių teisių į tą patį turtą. Taikia šios bylos baigtimi J. K. laikė notarinį pirkimo–pardavimo sutarties įforminimą, sumokant už perleidžiamą turtą L. K. 140 000 Lt. L. K. teigė nesirengusi parduoti namo, o pasižadėjimą tai padaryti parašiusi siekdama nors laikinai atsikratyti priešingos šalies atstovių spaudimo parduoti ginčo turtą. Teismo įsitikinimu, šis jos paaiškinimas neatitinka Kauno rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-0229-264/2007 užfiksuoto L. K. atstovo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, norint baigti bylą taikos sutartimi ir reiškiant prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamos bylos 2009 m. balandžio 15 d. teismo posėdyje atsakovė taip pat patvirtino, jog, pasirašydama pasižadėjimą, siekė taikos tarp savo sūnaus ir J. K.. Teismas nurodė, kad logiškai nepaaiškinama, jog atsakovė negali konkretizuoti „psichologinių aplinkybių“, dėl kurių nesutaria minėti asmenys, tačiau šios aplinkybės aiškiai išdėstytos J. K. vardu atsakovės surašytame pasižadėjime. Jame nurodyta, kad pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą atsakovė siejo su dar viena sąlyga – ieškovės įsipareigojimu nereikšti pretenzijų ar turtinių reikalavimų G. K. dėl jų dukters Vaivos. Iš atsakovės ir ieškovės atstovių paaiškinimų matyti, kad J. K. atsisakė vykdyti L. K. pageidavimą nereikšti vaiko tėvui pretenzijų dėl vaiko išlaikymo. Po to atsakovė notarei pasakė, kad neketina sudaryti sandorio. Neketinimą sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį atsakovė išreiškė neatvykdama ir į notarų biurą. Teismas nusprendė, kad atsakovė, sutartu laiku atvykusi į Prienų notarų biurą įforminti pirkimo–pardavimo sandorį, jo nesudarė būtent dėl minėtosios priežasties.

7Teismas nesutiko su atsakovės aiškinimu, kad nebuvo jos valios ginčo turtą perleisti ieškovei ir tai patvirtina neįvykdymas CK 4.79 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos. Teismas nusprendė, kad nėra CPK 47 straipsnyje nurodytų procesinių sąlygų įtraukti bendraturčius dalyvauti trečiaisiais asmenimis nagrinėjamoje byloje. Bendraturčiai buvo dalyvaujančiais byloje asmenimis sprendžiant ginčą dėl iškeldinimo ir pirkėjo teisių perkėlimo, žinojo apie atsakovės ketinimus dėl nuosavybės teisės perleidimo ir tam neprieštaravo. Sutarties įforminimui šalys buvo nuvykę pas notarą, todėl esant pardavėjo valiai turtą perleisti, notaras būtų užtikrinęs CK 4.79 straipsnio 2 dalies reikalavimų įvykdymą. Turto sudėties neatitikimai šalių pareiškimuose yra formalūs. Šalių derybos įrodo, kad atsakovė ketino sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, šiuo požiūriu derėdamasi elgėsi sąžiningai, tačiau, rūpindamasi neįgalaus sūnaus interesais, nuosavybės teisių perleidimą siejo su sąlyga, prieštaraujančia imperatyvioms įstatymų normoms dėl tėvų pareigos išlaikyti vaikus. Dėl tos yra niekinis atsakovės prašyme išreikštas namo pardavimo įsipareigojimas. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą apie šalių susitarimą dėl konkretaus atsiskaitymo būdo, apie ginčo nekilnojamojo daikto perdavimą ieškovės nuosavybėn ir jos galimybę prašyme nurodytu laiku sumokėti už įsipareigotą įsigyti turtą sutartą pinigų sumą. Ieškovė nurodė, kad nuo apsigyvenimo momento namu naudojosi kaip nuosavu, tačiau tai sietina su naudojimosi teisės įgyvendinimu ir šalių tarpusavio santykiais, t.y. ieškovė ir atsakovės sūnus buvo sugyventiniai, turi dukrą. Ieškinio dėl J. K. iškeldinimo pareiškimas patvirtina tai, kad L. K. nebuvo atsisakiusi ginčo turto valdymo teisės. AB „Hansabankas“ 2007 m. birželio 7 d. pažymėjimas Nr. K-SR-799 apie 140 000 Lt kredito suteikimo galimybes yra ne banko įsipareigojimas suteikti tokio dydžio kreditą, o informacinio pobūdžio raštas. Jokie įrodymai nepatvirtina šalių susitarimo, kad atsakovė sutiko laukti paskolos ieškovei suteikimo bet kokiomis bankui palankiomis sąlygomis. Nurodytų aplinkybių pagrindu konstatuota, kad ieškovė neįrodė neabejotinos atsakovės valios sudaryti ginčo sandorį ir įvykdyti pardavėjo pareigą dėl daikto perdavimo. Ieškovei neįrodžius, kad šalys susitarė dėl visų esminių sutarties sąlygų, nėra pagrindo konstatuoti sandorio fakto buvimą. Nenustačius susitarimo dėl daikto perleidimo, nėra pagrindo daryti išvadą, kad viena iš šalių sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė. Nesant atsakovės valios parduoti savo turtą ieškovei, pirkimo–pardavimo sandorio buvimo fakto konstatavimas, priteisiant pardavėjai pinigų sumą, kurios pirkėja realiai neturi, pažeistų atsakovės nuosavybės teisę, todėl ieškinys atmestas.

8Ieškovė J. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:

91.

10Teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį, kadangi sprendimas yra be motyvų. Teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir nepagrindė jų bylos įrodymų visuma. Vertinant, ar sutartis buvo sudaryta, esminę reikšmę turi šalių susitarimo pasiekimas, o ne formalūs dalykai. Teismo išvada, jog pirkimo-pardavimo sutartis buvo su sąlyga, kurią ieškovei atsisakius vykdyti, atsakovė atsisakė notariškai įforminti pirkimo-pardavimo sutartį, nepagrįsta įrodymais, o grindžiama tik prielaidomis. Teismas nepagrįstai pripažino niekiniu atsakovės pasižadėjimą perleisti ieškovei ginčo turtą, vadovavosi prielaidomis ir pažeidė įrodinėjimo taisykles.

112.

12Teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, nes neįvertino tarp šalių susiklosčiusių santykių ir jų teisiškai nekvalifikavo, dėl ko neteisingai aiškino ir pritaikė materialinės teisės normas bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teismas neįvertino bylos specifikos, kuri pasireiškia tuo, jog pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta siekiant taikiai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą Kauno rajono teismo civilinėje byloje Nr. 2-0229-264/2007 dėl J. K. iškeldinimo. J. K. priešieškiniu prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o teismas 2006 m. spalio 5 d. nutartį tokį prašymą patenkino.

133.

14Teismas neįvertino civilinės bylos Nr. 2-0229-264/2007 protokoluose užfiksuotų faktinių aplinkybių, kad iki ginčo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ieškovė ir atsakovė, norėdamos šią civilinę bylą užbaigti taikos sutartimi, vedė ilgas derybas. 2007 m. kovo 1 d. ieškovė siūlė atsakovei 90 000 Lt už jos turto dalį. 2007 m. gegužės 3 d. turtą siūlė perleisti už 130 000 Lt. Šie siūlymai nebuvo priimti. Atsakovei 2007 m. gegužės 16 d. pačiai pasiūlius pirkti jos turto dalį už 140 000 Lt ieškovė priėmė jos pasiūlymą ir galutinai buvo susitarta dėl visų sutarties sąlygų. Ieškovė akceptavo ofertą, o atsakovė gavo akceptą. Teismas nepagrįstai netaikė CK 6.154 straipsnio 1 dalies. Apie tai, kad šalys sudarė sutartį, jos pranešė teismui tiek žodžiu, tiek raštu. Tai patvirtina sutarties sudarymą. Šalys prašė panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, nes atsakovė visą turtą pardavinėjo ieškovei. Teismas nesivadovavo teismų praktika ir nekvalifikavo pagrindinio susitarimo.

154.

16Teismas nevertino sutarties šalių elgesio sąžiningumo aspektu. Atsakovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad persigalvojo parduoti turto dalį, kad turto neketino parduoti. Atsakovė kartu su ieškove 2007 m. birželio 13 d. buvo atvykusios pas notarą, tačiau sutarties neįformino tik todėl, kad atsakovė tinkamai neparuošė visų dokumentų, o ši aplinkybė paaiškėjo jau pas notarą. Vėliau atsakovė persigalvojo įforminti pirkimo-pardavimo sutartį notarine tvarka, nors sutarties sudarymo metu civilinių santykių teisinio reguliavimo principai nebuvo pažeisti. Atsakovės elgesys vertintinas kaip nesąžiningas, pažeidžiantis teisėtų lūkesčių principą.

175.

18Teismas turėjo taikyti CK 6.193 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas nesivadovavo teismų praktika dėl sutartinių teisinių santykių kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklių. Teismas nepagrįstai netaikė CK 1.93 straipsnio 3 dalies nuostatų. Teisme buvo nustatyta akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sutartį: ieškovė sutiko, kad būtų panaikintos laikinosios apsaugos priemonės dėl to, jog atsakovė galėtų paruošti įforminti sutartį notarine tvarka; gavo 140 000 Lt kreditą būsto pirkimui; susitarė su notaru dėl sutarties įforminimo laiko ir datos; šalys buvo nuvykę pas notarą, tačiau sutarties nesudarė tik dėl to, kad ne visi dokumentai buvo tinkamai paruošti; atsakovė atsisakė pretenzijų iškeldinti ieškovę iš ginčo turto ir nutraukti ankstesnį turto valdymą. Teismas netinkamai aiškino CK 6.309 straipsnį, darydamas išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovė perdavė jai valdyti ginčo turtą, todėl nėra pagrindo reikalauti patvirtinti pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą.

196.

20Teismas neįvertino to, kad atsakovė nemotyvuotai vengia įforminti pirkimo-pardavimo sutartį notarine tvarka, todėl yra pagrindas teigti, jog 2007 m. gegužės 16 d. pirkimo-pardavimo sutartis tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta bei yra pagrindas taikyti CK 6.309 straipsnio 3 dalies ir 1.93 straipsnio 4 dalies nuostatas.

21Atsakovė L. K. atsiliepimu į ieškovės J. K. apeliacinį skundą prašo ieškovės skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą teismo sprendimą. Atsiliepime rašoma, kad tarp šalių nebuvo susitarimo dėl konkretaus atsiskaitymo būdo, ginčo nekilnojamojo daikto perdavimo ieškovės nuosavybėn. Ieškovės naudojimasis turtu sietinas su jų asmeniniais santykiais. Reikalavimas dėl ieškovės iškeldinimo patvirtina tai, kad atsakovė nebuvo atsisakiusi ginčo turto valdymo teisės. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovė būtų perleidusi jai nuosavybės teise priklausantį turtą. Ieškovei neįrodžius, jog šalys susitarė dėl visų esminių sutarties sąlygų, nėra pagrindo konstatuoti sandorio fakto buvimą. Nenustačius susitarimo dėl daikto perleidimo nėra pagrindo daryti išadą, kad viena iš šalių sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė.

22Apeliacinis skundas atmestinas.

23Pirmosios instancijos teismas šios bylos ginčo dalyku apibrėžė gyvenamojo namo dalies ir kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo fakto patvirtinimą, kada viena iš sandorio šalių atsisakė notariškai įforminti tokį sandorį. Pirmosios instancijos teismo sprendime pažymėta, kad ieškovės ir atsakovės susitarimas dėl ginčo turto perleidimo ieškovės J. K. nuosavybėn buvo pasiektas Kauno rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-0229-264/2007 dėl daiktinių teisių į tą patį turtą. Teismo vertinimu, kitos bylos taikia baigtimi ieškovė J. K. laikė notarinį pirkimo–pardavimo sutarties įforminimą, gi atsakovė L. K. nagrinėjamoje byloje teigia nesirengusi parduoti namo, o įsipareigojimą tai padaryti parašiusi tik siekdama nors laikinai išvengti priešingos šalies atstovių spaudimo parduoti ginčo turtą. Teismas nesutiko su atsakovės aiškinimu, kad nebuvo jos valios ginčo turtą perleisti ieškovei. Skundžiamame sprendime padarytos išvados, jog šalių derybos įrodo, kad atsakovė ketino sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau rūpindamasi neįgalaus sūnaus interesais nuosavybės teisių perleidimą ketino susieti su sąlyga, prieštaraujančia imperatyvioms įstatymų normoms dėl tėvų pareigos išlaikyti vaikus. Dėl šios priežasties teismas atsakovės prašyme išreikštą įsipareigojimą dėl namo ieškovei pardavimo laikė niekiniu sandoriu. Nors ir padaręs išvadą, kad atsakovės elgesys derybose įrodo buvus jos valinį ketinimą sudaryti su ieškove gyvenamojo namo ir kitų daiktų pirkimo-pardavimo sandorį, pirmosios instancijos teismas po to sprendė, jog ieškovė neįrodė neabejotinos atsakovės valios sudaryti ginčo sandorį ir įvykdyti pardavėjo pareigą dėl daikto perdavimo, todėl neturėjo pagrindo konstatuoti sandorio fakto buvimo, taip pat šio sandorio visiško ar dalinio įvykdymo fakto. Teismo vertinimu, nesant atsakovės valios parduoti savo turtą ieškovei, pirkimo–pardavimo sandorio buvimo fakto konstatavimas pažeistų atsakovės nuosavybės teisę, todėl ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pastaroji pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovės valios parduoti ginčo turtą nebuvimo neatitinka anksčiau skundžiamame sprendime padarytų šio teismo išvadų apie tai, kad atsakovės ir ieškovės derybos įrodo buvus atsakovės valinius ketinimus tokią sutartį su ieškove sudaryti. Šiuo aspektu vertinant teismo išvadų atitiktį dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių, galima pritarti ieškovės apeliacinio skundo argumentui, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas iš dalies prieštaringomis išvadomis. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nuostata, kad šalys buvo išreiškusios valinius ketinimus sudaryti ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau teismas nepadarė aiškios šalių teisinių santykių įgyvendinant tuos ketinimus kvalifikacijos, t.y. neatribojo, ar šalių 2007 m. gegužės 16 d. prašymuose išdėstyti įsipareigojimai atlikti juridinę reikšmę turinčius veiksmus laikytini preliminariąja sutartimi dėl pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo ateityje, ar jau pačios pirkimo – pardavimo sutarties (pagrindinės sutarties) sudarymo fakto išraiškos forma.

24Dėl preliminariosios ir pagrindinės sutarčių atribojimo

25Byloje esminis teisės ir fakto klausimas yra tai, kaip kvalifikuoti ginčo šalių teisinius santykius – sutartiniais nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo ar ikisutartiniais, kylančiais iš preliminariosios sutarties, civiliniais teisiniais santykiais.

26Nustatant, ar gali būti šalių susitarimas kvalifikuotas kaip pagrindinė sutartis ar negali, esminę reikšmę turi šalių atlikti veiksmai, šių veiksmų tikslai, sutarties objekto formavimo specifika. Kasacinis teismas šios kategorijos bylose yra išaiškinęs, kad kilus ginčui, kaip kvalifikuotina sudaryta sutartis - preliminarioji ar pagrindinė, lemiamą reikšmę turi sutartį sudariusių šalių valios prasmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2009; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2008; 2006 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2006, ir kt.). Nustačius, kad išreikšta šalių valia rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį, pripažintinas ikisutartinių santykių etapas ir preliminariosios sutarties sudarymo faktas. Preliminariosios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis, dėl kurios sudarymo ateityje susiderama tokioje preliminariojoje sutartyje (CK 1.63 straipsnio 1, 6 dalys, 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.165 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo objektas yra turtinė vertybė (daiktas, daiktinės teisės, būsimas daiktas), kuri visada egzistuoja. Pagrindinėje sutartyje šalys arba viena iš jų visada turi ir subjektinę teisę į tokį objektą arba ši teisė sukuriama fikcijos (ateities vizijos) būdu, pavyzdžiui, būsimo daikto pirkimo-pardavimo sutarties atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2008). Minėtame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutarime taip pat išaiškinta, kad pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą išskirtini tokie būtini šios sutarties elementai: pirma, aiškus šalių suderinta valia pasiektas susitarimas sukurti naujus teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma (CK 6.159 straipsnis, 6.165 straipsnio 1, 2 dalys, 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Preliminarioji sutartis yra organizacinė sutartis, įstatymų priskirta ikisutartinių santykių stadijai. Šia sutartimi šalys tik įsipareigoja preliminariojoje sutartyje aptartomis sąlygomis ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnis). Tai yra šalių susitarimas dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. vasario mėn. 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010).

27 Dėl ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimo

28Ieškovės atstovės paduotame apeliaciniame skunde keliama šalių teisinio ginčo turinį sudarančių santykių kvalifikavimo problema. Šiame skunde ieškovės atstovė išdėstė argumentus, kuriais siekiama įrodyti, kad šalių sudaryta sutartis turi būti laikoma pagrindine nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartimi, kad buvo ne tik susiformavusi šalių valia sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį, bet ir jį įvykdyti. Su tokiais apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

29Pirmosios instancijos teismas nepateikė aiškaus faktinių šalių tarpusavio santykių, dėl kurių kilo ginčas, teisinio kvalifikavimo, o kaip jau minėta, padarė iš dalies prieštaringas išvadas dėl atsakovės valios prasmės sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį. Teisminėje praktikoje ne kartą nurodyta, kad teisinis ginčo santykio kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas, pagal ginčo šalių procesiniuose bei kituose bylos dokumentuose nurodytas aplinkybes savarankiškai atlieka faktų teisinį kvalifikavimą, parenka ginčo santykius reguliuojantį įstatymą, teisiniais argumentais atskleidžia taikomo įstatymo nuostatos prasmę. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal byloje nustatytas tikrąsias faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai negali būti vertinama kaip šalių reikalavimų (ieškinio ir/arba priešieškinio) pagrindo keitimas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2001; 2001 m. birželio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-725/2001; 2005 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2005, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008). Tai yra teisės taikymas, kurį atlieka teismas savo nuožiūra pagal konstatuotas aplinkybes. Teismas, parinkdamas teisės normą ir ją aiškindamas, yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės, pageidavimų ar nurodymų, todėl nėra varžomas teisinių argumentų, pateiktų ieškiniuose, atsiliepimuose į ieškinį, paaiškinimuose ir kituose šalių dokumentuose. Apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektais. Jis atliekamas analizuojant ir faktinį, ir teisinį bylos duomenų turinį, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes ir, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, - ar teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali padaryti priešingas išvadas dėl vienų ar kitų faktų, nei jas padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, taikydamas teisę, gali padaryti tokias pačias arba skirtingo turinio išvadas, nei tos, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2009). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

30Sutarties sudarymas paprastai prasideda derybomis, kurių metu šalys siekia suderinti tiek savo reikalavimus viena kitai, tiek galimas būsimos sutarties sąlygas. Šalims pradėjus derybas, tarp jų susiklostę santykiai vadinami ikisutartiniais. Derybas dėl sutarties sudarymo vedančios šalys turi abipusę pareigą elgtis sąžiningai (CK 1.5, 6.4, 6.158 straipsniai, 6.163 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Šioje byloje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė derėdamosi dėl galimo pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo elgėsi sąžiningai (skundžiamo sprendimo motyvuose, be kita ko, pažymėta, kad šalių derybos įrodo, jog atsakovė ketino sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, šiuo požiūriu derėdamasi elgėsi sąžiningai). Toli pažengę šalių ikisutartiniai santykiai gali būti užfiksuojami rašytinę formą privalančioje turėti preliminariojoje sutartyje. Pripažįstama, kad tokiu preliminariu susitarimu sukuriama sutartinė prievolė CK 6.1 straipsnio prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2009).

31Teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje pateiktais 2007 m. gegužės 16 d. šalių rašytiniais prašymais teismui (t. 1, b. l. 9-10, pridėtos civilinės bylos t. 2, b. l. 34-35) buvo išreikšti šalių derybų rezultate atsiradę jų įsipareigojimai iki 2007 m. birželio 28 d. sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Nagrinėjamoje byloje sutarties šalys skirtingai aiškina, dėl kokių prievolinių teisinių santykių jos susitarė 2007 m. gegužės 16 d. prašymuose išdėstytais įsipareigojimais – ieškovė aiškina, kad buvo pasiektas susitarimas dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, atsakovė teigia, tokio susitarimo nebuvus. Teismų praktikoje, be kita ko, pripažįstama, kad šalims skirtingai aiškinant savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2007; 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2008). Šioje byloje nagrinėjamu atveju iš 2007 m. gegužės 16 d. prašymuose išdėstyto teksto, fiksuojančio šalių įsipareigojimų turinį, matyti, kad šalys susitarė ateityje sudaryti kitą – pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, o ne notariškai įforminti jau sudarytąją sutartį. Prašymuose nėra jokių užuominų apie tai, kad šalys jau sudarė arba sudaro namo dalies ir kitų daiktų pirkimo-pardavimo sutartį. Tai reiškia, jog iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas buvo asmenų veiksmai, siekiant ateityje sudaryti pagrindinę sutartį, o ne veiksmai, kuriais objektas – vertybė – yra perduodamas (jį parduodant) kitai šaliai. Toks prievolės dalykas yra preliminariosios, o ne pagrindinės sutarties požymis.

32Ginčo šalių 2007 m. gegužės 16 d. rašytiniai įsipareigojimai prilygintini preliminariam susitarimui, kuriuo išreikšti šalių ketinimai ateityje sudaryti pagrindinę nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartį, aptariant kai kurias būsimos pagrindinės sutarties sąlygas (pvz., pirkimo-pardavimo kainą), todėl priešingai nei teigia ieškovė, toks susitarimas nebuvo ar netapo pačia pirkimo-pardavimo sutartimi, kuriai pagal įstatymą būtinas atitinkamas įforminimas. Nagrinėjamoje byloje konstatuotina, kad ginčo šalių 2007 m. gegužės 16 d. prašymuose išdėstytos prievolinės pareigos atitinka preliminariosios sutarties požymius, nes juose išreikštos aiškios sąlygos, pagal kurias sutariama iki 2007 m. birželio 28 d. sudaryti pagrindinę statinių ir žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Taigi šalys išreiškė valią sudaryti ateityje pagrindinę sutartį ir nustatė terminą tokiai pagrindinei sutarčiai sudaryti bei aptarė tam tikras pagrindinės sutarties sąlygas (sutarties dalyką, t. y. statinius ir žemės sklypą, būsimo sandorio kainą). Kadangi šalių 2007 m. gegužės 16 d. prašymuose aiškiai nurodyta sąlyga ateityje sudaryti sutartį per nurodytą terminą, vien dėl šios priežasties toks susitarimas negali būti pripažįstamas pagrindine, t. y. nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartimi.

33Pažymėtina, kad namo ar jo dalies, kaip nekilnojamojo turto, perleidimo sutartis yra specifinė sutarties formos ir momento, nuo kurio sutartis laikoma sudaryta, požiūriu. Nekilnojamojo turto perleidimo sutarčiai, kaip dvišaliam sandoriui, privaloma notarinė forma, notarinės formos reikalavimo nesilaikymas daro sutartį niekiniu sandoriu, todėl pagal bendrąją taisyklę tokia sutartis laikoma sudaryta ne nuo šalių susitarimo, o nuo sutarties notarinio patvirtinimo momento (CK 6.159, 6.181 straipsnio 4 dalis, 6.393 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu pagal faktines aplinkybes būtų konstatuota, kad šalys ne tik susitarė dėl esminių namo (jo dalies) pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, bet ir pradėjo vykdyti jos turinį sudarančius įsipareigojimus, tačiau viena iš šalių vengia sutartį patvirtinti notariškai, sutartį įvykdžiusios ir jos sudarymu suinteresuotos šalies teisės galėtų būti ginamos CK 1.93 straipsnio 4 dalies ir 6.309 straipsnio normų pagrindu ir tokia sutartis galėtų būti pripažinta galiojančia teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2009). Šioje byloje nepasitvirtino, kad ne tik ieškovė, bet ir atsakovė būtų pradėjusi vykdyti savo įsipareigojimus, nurodytus 2007 m. gegužės 16 d. prašymuose teismui dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Aplinkybę, kad 2007 m. gegužės 16 d. prašymais buvo išreikšti tik ketinimai ateityje sudaryti sandorį, t.y. pasiektas susitarimas, būdingas preliminariosioms sutartims, patvirtina ir byloje esantis J. K. vardu rašytas pasižadėjimas sudarant pirkimo-pardavimo sutartį nereikšti jokių pretenzijų ar turtinių reikalavimų G. K. dukters V. K. atžvilgiu (t. 1 b. l. 55). Byloje nustatyta, kad šio pasižadėjimo tekstas buvo parengtas atsakovės, kuriuo ji ketino išreikšti valią dėl ieškovės (būsimos pirkėjos) dar vieno įsipareigojimo, kaip sąlygos pagrindinei pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad toks ieškovės įsipareigojimas ar pasižadėjimas, kaip nuosavybės teisių įgijimo sąlyga, yra prieštaraujanti imperatyvioms įstatymų normoms dėl tėvų pareigos išlaikyti vaikus, todėl tokia sąlyga laikytina niekine, jos buvimas būtų pagrindas atsisakyti tvirtinti sandorį (sandoris, esant tokiai jo sudarymo sąlygai, būtų niekinis ir negaliojantis).

34Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalis siejo ikisutartiniai santykiai dėl būsimo sandorio sudarymo, kurie dėl atsakovės atsisakymo vykdyti preliminariojoje sutartyje apibrėžtus įsipareigojimus, nesitransformavo į sutartinius santykius dėl konkretaus nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo, kaip pagrindinės sutarties objekto. Preliminarioji sutartis nebuvo įgyvendinta, t.y. šalys per prašymuose nurodytą įsipareigojimų įvykdymo terminą nesudarė pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, todėl prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigė (CK 6.165 straipsnio 5 dalis).

35Apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovė dar nuo 2002 metų įgijo valdymo teisę į ginčo statinius ir žemės sklypo dalį, motyvuojant tuo, kad nuo tada ieškovė su vaikais gyvena ginčo name (jo dalyje) ir yra ten deklaravusi gyvenamąją vietą, moka mokesčius už įvairias namų valdai teikiamas paslaugas, nepatvirtintas pagal bylos įrodymus nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Vien ieškovės apsigyvenimo ir gyvenamosios vietos deklaravimo ginčo name faktas nesuteikia jai nekilnojamojo daikto savininko valdymo teisių. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apsigyvenimas ginčo name sietinas tik su naudojimosi teisės įgyvendinimu ir buvusiais šalių tarpusavio santykiais, o ieškinio kitoje byloje dėl ieškovės iškeldinimo pareiškimas patvirtina, jog atsakovė L. K. nebuvo atsisakiusi ginčo turto valdymo teisės. Nekilnojamojo daikto perdavimas pirkėjui atliekamas CK 6.398 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, pagal kurią nekilnojamojo daikto perdavimas ir jo priėmimas turi būti įformintas pardavėjo ir pirkėjo pasirašytu priėmimo-perdavimo aktu arba kitokiu sutartyje nurodytu dokumentu. Byloje nepateikta įrodymų apie savininko valdymo teisių perdavimą ieškovei. Priešingai, šalių 2007 m. gegužės 16 d. prašymuose aiškiai nurodyta, kad pirkimo-pardavimo sutartį šalys įsipareigoja sudaryti iki 2007 m. birželio 28 d., t.y. ateityje.

36Konstatavus, kad šalių sudarytas susitarimas dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo savo turiniu buvo preliminarioji sutartis, toks susitarimas negali būti patvirtintas CK 1.93 straipsnio 4 dalies ir 6.309 straipsnio 3 dalies pagrindais, nes vienai iš šalių neįvykdžius ikisutartinių prievolių ir pasibaigus jų įvykdymo terminui nėra pagrindo reikalauti įvykdyti susitarimą natūra – tai prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą. Šis principas draudžia versti kitą asmenį sudaryti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario mėn. 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010, 2009 m. lapkričio mėn. 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2009, ir kt.). Ikisutartiniuose santykiuose šalys neatsako už derybose nepasiektą susitarimą, bet šalis prieš ikisutartines prievoles pažeidusią kitą šalį gali gintis taikant tik vieną pažeistų teisių gynimo būdą – ikisutartinę civilinę atsakomybę – ir išieškoti iš pažeidusio teisę asmens padarytus nuostolius (CK 6.163 str. 1 ir 2 d., 6.165 str. 4 ir 5 d). Kito pažeistų teisių gynimo būdo – įvykdyti pareigą natūrą priteisimo – ikisutartiniuose santykiuose taikyti negalima.

37Ieškovės atstovės apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas nevertino sutarties šalių elgesio sąžiningumo aspektu. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo šalių sąžiningumo klausimas vykdant prisiimtus įsipareigojimus galėtų būti svarbus, jeigu byloje būtų pareikštas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, tačiau šioje byloje tokio reikalavimo nepareikšta, todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentai, susiję su atsakovės nesąžiningumu, yra teisiškai nereikšmingi.

38Kvalifikuojant šalis siejusius teisinius santykius pagal 2007 m. gegužės 16 d. prašymuose išdėstytų ketinimų ir įsipareigojimų turinį kaip ikisutartinius, ieškovės teisė prašyti pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį sudaryta (patvirtinti sandorio sudarymo faktą) negali būti laikoma pagrįsta, o jos reikalavimas negali būti tenkinamas. Šalių derybose dėl sutarties sudarymo prisiimti įsipareigojimai kitai derybų šaliai, šiuo atveju ieškovei, nesuteikia reikalavimo teisės teismo tvarka patvirtinti sutarties sudarymo faktą.

39Dėl kitų procesinio pobūdžio klausimų

40Ieškovės atstovės apeliaciniame skunde nurodoma, kad egzistuoja absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nes sprendimas esąs be motyvų. Tačiau apeliantas šį argumentą grindžia ne motyvų teismo sprendime nebuvimu apskritai, bet tuo, kad teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, nepagrindė jų esančių byloje įrodymų visuma, dėl tų pačių aplinkybių padarė nemotyvuotas priešingas išvadas. Teisėjų kolegija nurodo, kad tokie skunde nurodomi teismo sprendimo trūkumai neduoda pagrindo taikyti CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintų procesinių nuostatų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008), teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas (nutartis) yra visiškai be motyvų. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju viso teismo procesinio sprendimo kontekste. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismo pareiga pagrįsti spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2009). Įstatyme reikalaujama sprendimą argumentuoti glaustai, t.y. pasisakyti kiek įmanoma trumpai ir tik dėl esminių klausimų, plačiai neaptarinėti akivaizdžių išvadų. Remdamasi nurodyta kasacinio teismo praktika ir atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, kuriais pakankamai detaliai įvertinti byloje surinkti įrodymai, taip pat nurodyti įrodymai ir argumentai, kurių pagrindu teismas padarė atitinkamas išvadas dėl ieškovės reikalavimų nepagrįstumo, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrindimas (įrodymų įvertinimo aspektu) yra pakankamas. Dėl to nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrindė, kodėl atmetė vienus įrodymus, o rėmėsi kituose įrodymuose nurodytomis aplinkybėmis ir kodėl padarė atitinkamas išvadas dėl jų. Ieškovės atstovės paduoto apeliacinio skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 177, 178, 183, 185 straipsniuose išdėstytas taisykles, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą civiliniame procese.

41Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendimu teisingai nusprendė atmesti neįrodytą ieškovės ieškinį, todėl šis sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

42Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš jos atsakovei priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos (t. 2, b. l. 51), turėtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 ir 3 d.).

43Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš jos į valstybės biudžetą turi būti priteista žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą dalis, kurios mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo, taip pat procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos (CPK 84 str., 88 str., 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).

44Įsiteisėjus teismo sprendimui atmesti ieškinį, turi būti panaikinamos šioje byloje atsakovės L. K. atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (t. 1, b. l. 22).

45Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

46Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

47Priteisti atsakovei L. K. iš ieškovės J. K. 300 Lt advokato teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimą.

48Priteisti iš ieškovės J. K. į valstybės biudžetą 1 900 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 18,95 Lt procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

49Panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – areštą atsakovės L. K. nekilnojamajam turtui: gyvenamajam namui (unikalus Nr. ( - )), kiemo statiniams (unikalus Nr. ( - )), ūkiniam pastatui (unikalus Nr. ( - )), žemės sklypui (unikalus Nr. ( - )), esančiam ( - ).