Byla A-261-2801-14
Dėl administracinio akto panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos P. D. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos P. D. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant akcinei bendrovei „Klaipėdos nafta“, uždarajai akcinei bendrovei „Ardynas“, uždarajai akcinei bendrovei „Sweco Lietuva“, dėl administracinio akto panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėja P. D. M. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 5–13), prašydama panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymą Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1110 „Dėl servituto nustatymo P. D. M. žemės sklype (duomenys neskelbinti)“ (toliau – ir Įsakymas, ginčijamas įsakymas).

5Paaiškino, kad jai nuosavybės teise priklauso 14,2114 ha ploto žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbinti) (toliau – ir žemės sklypas). Ginčijamu įsakymu atsakovas pareiškėjos žemės sklypui nepagrįstai nustatė žemės servitutus, suteikiančius teisę 1,3589 ha plote tiesti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas.

6Argumentavo, jog nors servitutai suprojektuoti Suskystintų gamtinių dujų (toliau – ir SGD) terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiajame plane (toliau – ir Specialusis planas), patvirtintame Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130, tačiau Specialiojo plano grafinės dalies brėžiniuose projektuojami servitutai apskritai nėra pažymėti, tokiu būdu pažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte, Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 2.4 punkte numatytą sąlygą, leidžiančią administraciniu aktu nustatyti servitutus privačios žemės sklypams tik tuomet, jei servitutas numatytas pagal teritorijų planavimo dokumentus. Pabrėžė, jog Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktas suteikia galimybę administraciniu aktu pagal teritorijų planavimo dokumentų sprendinius nustatyti servitutus, suteikiančius teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus, tačiau Specialiuoju planu numatytas tiesti magistralinis dujotiekis negali būti priskiriamas prie bendrojo naudojimo inžinerinės infrastruktūros tinklų, nes Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 56 dalis prie bendrojo naudojimo sistemos priskiria tik gamtinių dujų skirstymo (o ne perdavimo) sistemos dalį. Rėmėsi Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 15 punktu, numatančiu, jog servitutas turi būti projektuojamas tokio dydžio, ribų ir ploto, kad būtų užtikrintas viešpataujančio daikto tinkamas naudojimas ir būtų kuo mažiau ribojamos tarnaujančio daikto savininko teisės naudotis žemės sklypu ir tvirtino, kad servituto apimtis pareiškėjos žemės sklypui nustatyta be jokios objektyvios bei technologiškai pagrįstos būtinybės, sukuriant situaciją, kai servituto turėtojos AB „Klaipėdos nafta“ teisės tampa didesnės už žemės savininkės teises. Pažymėjo, kad pareiškėja nepretenduoja naudotis ir nesinaudos teise tiesti, aptarnauti ar naudoti aukšto slėgio dujotiekį, todėl pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą pareiškėjai nustatyta visiškai nepagrįstai.

7Nesutiko su skundžiamo įsakymo 2.4 punktu nustatytos 8 652,58 Lt vienkartinės kompensacijos dydžiu. Nurodė, kad nuostoliai buvo apskaičiuoti remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtinta Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika (toliau – ir Metodika), kurioje visiškai nenumatytas žemės savininkų nuostolių atlyginimas dėl žemės rinkos vertės netekimo, nėra nustatyta nuostolių dydžio priklausomybė nuo servituto trukmės, nenustatytas periodinės kompensacijos apskaičiavimo būdas, todėl prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti: 1) ar Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalis, suteikianti teisę Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti Metodiką, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, kadangi deleguoja Lietuvos Respublikos Vyriausybei tas funkcijas, kurias Konstitucija priskiria įstatymų leidėjui; 2) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1541 ir juo patvirtinta Metodika neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, kadangi reguliuoja klausimus, kurie turi būti sprendžiami įstatymu; 3) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1541 ir juo patvirtinta Metodika neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.93 straipsnio 4 daliai ta apimtimi, kad nenumato visų realių savininko nuostolių atlyginimo.

8Paaiškino, jog, turėdama tikslą naudoti žemės sklypą ne žemės ūkio veiklai, pareiškėja parengė žemės sklypo detalųjį planą, numatantį naudojimo paskirties pakeitimą į kitos paskirties žemę, kurios naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, pobūdis – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos. Pabrėžė, jog parengtas detalusis planas buvo patvirtintas Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. AV-1433 ir įregistruotas teritorijų planavimo dokumentų registre, o minėto įsakymo 2 punktu pareiškėjos žemės sklypo paskirtis pakeista, nenumatant žemės sklypo naudojimo žemės ūkio veiklai. Todėl nuostoliai dėl praradimo naudoti žemę pagal paskirtį nepagrįstai skaičiuojami, vertinant žemės ūkio paskirties žemę.

9Akcentavo, kad atsakovas pažeidė ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes tinkamai neišaiškino ginčijamo akto apskundimo tvarkos.

10Pareiškėja patikslintame skunde (II t., b. l. 43–57) papildomai pažymėjo, kad parengė atskirų sklypų, į kuriuos buvo padalintas žemės sklypas (duomenys neskelbinti), planus ir įregistravo sklypus kaip atskirus turtinius vienetus, todėl ginčijamu įsakymu servitutai nustatyti aštuoniuose pareiškėjos sklypuose (duomenys neskelbinti). Tvirtino, kad žemės sklypas galėjo būti panaudotas dujotiekio tiesimui tik jį paėmus visuomenės poreikiams ir pakeitus žemės naudojimo paskirtį, vėliau servitutą nustatant jau valstybiniam žemės sklypui. Argumentavo, kad pareiškėja taip pat patirs suvaržymų ir apribojimų, susijusių su sklype (duomenys neskelbinti) planuojamu įrengti keliu įvažiavimui į kitus savo sklypus. Manė, jog servitutai gali būti nustatomi tik tuomet, kai tai nesusiję su dideliu tarnaujančio daikto savininko nuosavybės teisių suvaržymu.

11Papildė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekiant nustatyti ar Metodika neprieštarauja Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 daliai, įpareigojančiai Vyriausybę nustatyti „vienkartinės ar periodinės kompensacijos“ apskaičiavimo metodiką tiek, kiek Metodika nenustato periodinės kompensacijos mokėjimo. Pažymėjo, jog pakeitus pareiškėjos žemės naudojimo paskirtį VĮ Registrų centras nustatė žemės rinkos vertę vidutiniškai po 380 000 Lt už 1 ha, todėl nuostoliai dėl faktiškai prarastos 1,3589 ha žemės sudarytų daugiau nei 500 000 Lt. Be to, papildomus nuostolius pareiškėja patirtų ir dėl to, kad realiai nebegalėdama naudotis žemės dalimi, turėtų už šią dalį dar kasmet mokėti žemės mokestį.

12Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 39–47) prašė jį atmesti.

13Rėmėsi Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo (toliau – ir SGD terminalo įstatymas) 3 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas yra pripažintas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu. Pažymėjo, jog SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad teritorijai, kurioje turi būti įrengta suskystintų gamtinių dujų terminalo infrastruktūra ir (ar) gamtinių dujų sistemos įrenginiai, susiję su suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimu, ir kuri nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nėra valdoma bendrovės ar perdavimo sistemos operatoriaus, nustatomas žemės servitutas.

14Paaiškino, kad 2013 m. liepos 15 d. AB „Klaipėdos nafta“ pateikė prašymą Nr. (22.3)A6-432 dėl žemės servitutų nustatymo, pateikdama žemės sklypų, kuriems reikalinga nustatyti servitutą administraciniu aktu, sąrašą. Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, nustatant servitutus administraciniu aktu, teisės aktai nenumato pareigos ar teisės nagrinėti servituto būtinumo ir tikslingumo klausimą, nes tai sprendžia teritorijų planavimo dokumentas – Specialusis planas. Teigė, jog patvirtintas Specialusis planas nėra aktas, kuriuo nustatomas servitutas – dujotiekio statybai ir eksploatacijai reikalinga teritorija Specialiajame plane tik pažymėta kaip dujotiekio statybai ir eksploatacijai rezervuojama teritorija, o servitutai nustatomi teisės aktų nustatyta tvarka.

15Nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad ginčijamu įsakymu nustatyto servituto turinys nėra aiškus. Tvirtino, jog pareiškėjos žemės sklypui buvo nustatytas servitutas pagal Specialiojo plano rengėjo pateiktą žemės sklypo su nustatytomis specialiosiomis žemės ir miško naudojimosi sąlygomis bei servitutu planą, kuriame aiškiai nurodyta servituto vieta, ribos bei plotas.

16Argumentavo, kad ginčijamo įsakymo 2.3 punkte nustatyta prievolė žemės sklypo savininkui tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą reiškia, jog pareiškėja, kaip protingas ir rūpestingas asmuo, neturėtų imtis veiksmų, kurie akivaizdžiai trukdytų servituto turėtojui prižiūrėti ir naudotis infrastruktūros objektais.

17Pabrėžė, jog atsakovas patikrino, ar AB „Sweco Lietuva“, apskaičiuodama pareiškėjai kompensaciją, tinkamai taikė Metodikos nuostatas, ir jokių pažeidimų nenustatė. Nors pareiškėja ir teigia, jog remiantis Metodika apskaičiuota vienkartinė kompensacija neapima visų jos patiriamų nuostolių, tačiau ji turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl likusių neatlygintinų nuostolių priteisimo.

18Trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „Klaipėdos nafta“ atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 65–73) su jo argumentais nesutiko.

19Nurodė, jog pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Specialiuoju planu nebuvo suprojektuotas ginčo servitutas. Pabrėžė, kad tiek Specialiojo plano aiškinamajame rašte, tiek kiekviename Specialiojo plano sprendinių konkretizavimo brėžinyje yra pateikti žemės sklypų, kuriuose specialiuoju planu rezervuojama teritorija dujotiekio statybai, sąrašai, nurodytas konkretus rezervuojamos teritorijos plotas kvadratinių metrų tikslumu. Be to, administraciniu aktu nustatytų žemės servitutų plotas yra identiškas Specialiajame plane nurodytam rezervuojamos teritorijos plotui.

20Paaiškino, jog prieš rengiant Specialųjį planą, buvo įvertinta ir žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams alternatyva, tačiau šio nuosavybės paėmimo būdo buvo atsisakyta, kaip labiau ribojančio ir varžančio savininkų teises. Tvirtino, kad servitutas nustatytas laikantis teisės aktų reikalavimų ir tokios apimties, kokia būtina pagal teisės aktų reikalavimus. Argumentavo, jog servitutai administraciniu aktu nustatomi pagal teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, kuriuose yra suprojektuotas servituto dydis, plotas ir ribos, todėl nagrinėjamu atveju atsakovas, nustatydamas pareiškėjos žemės sklypui servitutą, privalėjo vadovautis galiojančiais Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130 patvirtinto Specialiojo plano sprendiniais.

21Pažymėjo, kad prievolę viešpataujančiu tampančio daikto savininkui kompensaciją apskaičiuoti pagal Metodiką nustato Žemės įstatymo 23 straipsnis, ir tiek Specialiojo plano rengėjas, parengęs vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo aktus, tiek viešpataujančiu tampančio daikto savininkas AB „Klaipėdos nafta“, tiek ir administracinį aktą patvirtinęs atsakovas, veikė vykdydami Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių servitutų nustatymą administraciniu aktu, reikalavimus, ir nei vienas iš šių subjektų neturi teisės nesilaikyti teisės aktų reikalavimų arba nustatyti kitokią, nei yra patvirtinta Vyriausybės, nuostolių apskaičiavimo metodiką. Nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad nuostoliai jai turtėtų būti kompensuoti kaip ir nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams atvejais. Vertino, jog servitutas nustatytas įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos ekonominį projektą, o servituto nustatymo galimybė numatyta SGD terminalo įstatyme, todėl kaip ir reikalauja Konstitucijos 23 straipsnis, nuosavybė apribota remiantis įstatymu. Manė, kad pareiškėjos argumentai dėl Metodikos ydingumo ir prieštaravimo Konstitucijai yra visiškai nepagrįsti, kadangi, priimant skundžiamą administracinį aktą, kompensacija pareiškėjai apskaičiuota pagal tuo metu buvusią nekilnojamojo turto būklę, o ne tai, ką pareiškėja planuoja daryti su žemės sklypu ateityje.

22Teigė, kad pareiškėja skundą teismui pateikė per įstatymo nustatytus terminus, todėl ginčijamame įsakyme jo apskundimo tvarka buvo išaiškinta tinkamai.

23Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Sweco Lietuva“ atsiliepimuose į pareiškėjos skundus (II t., b. l. 1–7, 116–119) prašė juos atmesti.

24Nurodė, kad yra Suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano rengėjas. Pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi, išnagrinėjęs administracinę bylą dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2013 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 1-130, kuriuo patvirtintas Suskystintų dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialusis planas, pripažino neteisėta tik tą Specialiojo plano sprendinių dalį, kuri numato, kad pareiškėjams priklausančiuose žemės sklypuose atstumas nuo linijų uždarymo įtaisų aikštelių, valymo prietaiso siuntimo ir priėmimo kamerų, kompresorių reguliavimo bei apskaitos stočių iki gyvenamųjų, visuomeninių pastatų ir kitų statinių, kelių ir geležinkelių sankryžų, viešojo naudojimo geležinkelių bei AM kategorijos kelių sankasos apačios turi būti ne mažesnis nei 50 metrų ir (ar) atstumas nuo uždarymo įtaisų iki bet kokios paskirties pastatų, nepriklausančių magistraliniam dujotiekiui, turi būti ne mažesnis kaip 100 metrų.

25Argumentavo, kad nei Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas, nei 2011 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministro ir aplinkos ministro įsakymu Nr. 1-10/D1-61 patvirtintos Infrastruktūros plėtros (šilumos, elektros, dujų ir naftos tiekimo tinklų) specialiųjų planų rengimo taisyklės nenumato servituto nustatymo specialiuoju teritorijų planavimo dokumentu, t. y. patvirtintas Specialusis planas nėra dokumentas, vadovaujantis kuriuo, viešpataujančiu tampančio daikto savininkas (planavimo organizatorius) galėtų registruoti savo teisę nekilnojamojo turto registre be tolimesnių teisinių aktų (sandorio ar administracinio akto).

26Pabrėžė, jog priešingai nei teigia pareiškėja, SGD terminalo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis aiškiai apibrėžia, kas yra laikoma SGD terminalo infrastruktūra, o Specialiuoju planu planuojamas dujotiekis yra priskiriamas prie Suskystintų gamtinių dujų terminalo infrastruktūros.

27Paaiškino, kad planavimo organizatorius AB „Klaipėdos nafta“, įvertinęs, jog dujotiekio apsaugos zonos ribose žemės sklypo savininkės ūkinė veikla bus ribojama bei siekdamas atlyginti žemės sklypo savininkės patiriamus nuostolius, teisės aktų nustatyta tvarka priėmė sprendimą nustatyti servitutą visos dujotiekio apsaugos zonos ribose, tokiu būdu siekdamas kompensuoti savininko nuostolius ne tik faktiškai dujotiekio statybai ir patarnavimui reikalingoje žemės juostoje, bet juostoje, kurioje nustatomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos.

28Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Ardynas“ atstovas palaikė kitų trečiųjų suinteresuotų asmenų AB „Klaipėdos nafta“ ir UAB „Sweco Lietuva“ atsiliepimuose išdėstytus motyvus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.

29II.

30Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (II t., b. l. 129–139) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1110 „Dėl servituto nustatymo P. D. M. žemės sklype (duomenys neskelbinti)“ 2.3 punktą. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

31Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministras 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130 ,,Dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtino Suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiųjų planą. Pareiškėja yra žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbinti), ir patenkančio į numatomą statyti suskystintų gamtinių dujų terminalą, savininkė. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjas administraciniu aktu – 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1110 ,,Dėl servituto nustatymo P. D. M. žemės sklype (duomenys neskelbinti)“, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868; 2004, Nr. 167-6098; 2010, Nr. 72-3616) 23 straipsniu, SGD terminalo įstatymo (Žin., 2012, Nr. 68-3466) 3 straipsniu, Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 (Žin., 2004, Nr. 153-5579; 2010, Nr. 107-5518), Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 (Žin., 2004, Nr. 175-6486; 2010, Nr. 102-5244) bei atsižvelgdamas į specialiojo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130 (Žin., 2013, Nr. 65-3269) sprendinius, AB „Klaipėdos nafta“ 2013 m. liepos 15 d. gautą prašymą Nr. (22.3)A6-432, – nustatė žemės servitutus, suteikiančius teisę tiesti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas (tarnaujantis daiktas, kodas 206) plotas 1,3589 ha, aptarnauti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas (tarnaujantis daiktas, kodas 207), plotas 1,3589 ha ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas (tarnaujantis daiktas, kodas 208), plotas 1,3589 ha, pareiškėjos nuosavybės teise valdomam žemės sklypui (duomenys neskelbinti) ir nurodė žemės savininkei atlyginti nuostolius dėl servitutų, išmokant vienkartinę 8 652,58 Lt kompensaciją (I t., b. l. 20–21).

32Bylos rašytiniai įrodymai ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtino, kad pareiškėja P. D. M., kartu su kitais asmenimis – T. G., I. N., J. Z., R. S., A. N., S. G., L. G., UAB „Ferteksos transportas“, UAB „Vidmarta“, kurių valdomi žemės sklypai patenka į planuojamojo suskystintų gamtinių dujų terminalo trasą ir kuriems jų valdomuose žemės sklypuose yra suplanuoti servitutai, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, ginčydami Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymą Nr. 1-130, kuriuo patvirtintas Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialusis planas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-803-189/2014 pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą pakeitė ir panaikino tą Specialiojo plano dalį, kurioje pareiškėjų valdomuose žemės sklypuose atstumas nuo linijų uždarymo įtaisų aikštelių, valymo prietaiso siuntimo ir priėmimo kamerų, kompresorių, reguliavimo bei apskaitos stočių iki gyvenamųjų, visuomeninių pastatų ir kitų statinių, kelių ir geležinkelių sankryžų, viešojo naudojimo geležinkelių bei AM kategorijos kelių sankasos apačios turi būti ne mažesnis kaip 50 metrų ir (ar) atstumas nuo uždarymo įtaisų iki bet kokios paskirties pastatų, nepriklausančių magistraliniam dujotiekiui, turi būti ne mažesnis kaip 100 metrų.

33Teismas vertino, kad išskyrus aukščiau nurodytą dalį, Specialusis planas likusia apimtimi buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje be kita ko pažymėjo, jog nėra pagrindo pripažinti ginčo (magistralinio) dujotiekio trasos vietos suprojektavimą neteisėtu, o aptariami servitutai yra suprojektuoti būtent išilgai šios trasos, šie servitutai yra būtini siekiant įgyvendinti SGD terminalo projektą (nutiesti magistralinį dujotiekį bei vėliau jį eksploatuoti). Pasisakydamas dėl aptariamų servitutų ploto, apeliacinės instancijos teismas paminėjo, jog byloje nėra ginčo, kad jie suprojektuoti išilgai per pareiškėjams priklausančius žemės sklypus planuojamos tiesti magistralinio dujotiekio trasą ir jų plotas atitinka Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau – ir Sąlygos), patvirtintų Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 25 punkte (Vyriausybės 2003 m. balandžio 29 nutarimo Nr. 539 redakcija) magistraliniams dujotiekiams nustatomą apsaugos zoną.

34Įvertinęs nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo konstatuotas faktines aplinkybes, nagrinėjamoje byloje teismas iš naujo nevertino pareiškėjos skundo argumentų dėl jos žemės sklype nustatytų servitutų pagrįstumo, ar jų apimties, kadangi servitutų turinys (apimtis) apibrėžti Specialiajame plane, o argumentų ir įrodymų, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyrius būtų nesilaikęs Specialiojo plano sprendinių ir nustatęs didesnio ploto ir apimties, nei numatyta Specialiajame plane, servitutus, pareiškėja nepateikė. Atitinkamai pareiškėjos skundo argumentai dėl jos žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams netenka juridinės reikšmės, kadangi pareiškėjos nuosavybės teisės ribojimo būdas – servitutų nustatymas, jau yra įtvirtintas galiojančiame ir nenuginčytame teritorijų planavimo dokumente.

35Teismas pažymėjo, jog, kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Specialiuoju planu servitutai tėra tik suprojektuojami (numatoma jų paskirtis, vieta, apimtis ir kt.), t. y. servitutai šiuo teritorijų planavimo dokumentu nėra nustatomi. Servitutai pareiškėjai buvo nustatyti ginčijamu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1110.

36Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju planavimo organizatorius AB „Klaipėdos nafta“ pirmenybę teikė servituto nustatymui sandoriu. Iš 2013 m. liepos 11 d. AB „Klaipėdos nafta“ rašto Nr. (22.3)A6-432, kuriuo bendrovė kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrių, prašydama nustatyti servitutus administraciniu aktu, matyti, jog AB „Klaipėdos nafta“ nuo 2013 m. kovo mėnesio derėjosi su privačių žemės sklypų, kuriuose ketina įrengti SGD terminalo dujotiekio trasą, savininkais dėl servitutų nustatymo sąlygų ir pasirašė 42 sutartis dėl servitutų nustatymo (I t., b. l. 49-50). Kartu su minėtu raštu AB „Klaipėdos nafta“ atsakovui pateikė Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje esančių žemės sklypų, kuriuose reikia nustatyti servitutus sąrašą, t. y. asmenų, kurie nesutiko nustatyti servitutus sudarant sutartis. Šiame sąraše 32 numeriu pažymėta pareiškėja (I t., b. l. 52–53).

37Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-367/2012), pagal kurią administraciniu aktu servitutai gali būti nustatomi tais atvejais, kai jie reikalingi viešajam interesui, numatytam įstatyme, tenkinti. Atvejai, kai servitutai gali būti nustatomi privačios žemės sklypams, negavus tos žemės savininkų sutikimo, nurodyti Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose. Jie pagrįsti socialine nuosavybės funkcija ir viešojo intereso viršenybės virš privačios nuosavybės principu, įtvirtintais Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Nagrinėjamu atveju toks viešasis interesas yra įtvirtintas SGD terminalo įstatymo preambulėje ir 3 straipsnio 2–3 dalyse bei pripažintas įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

38Atsižvelgiant į Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 bei 3 dalių nuostatas, AB „Klaipėdos nafta“ atsakovui (viešpataujančiojo daikto savininkas) prašymą dėl siūlomo servituto pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą nustatymo išreiškė 2013 m. liepos 11 d. raštu Nr. (22.3)A6-432 (I t., b. l. 49–50).

39Remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16 punkto nuostatomis bei analizuodamas skundžiamo administracinio akto turinio atitikimą ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų normoms, teismas sprendė, kad atsakovas iš esmės veikė savo kompetencijos ribose ir į įsakymą, kuriuo pareiškėjos žemės sklypui nustatė servitutus, įtraukė visas būtinas Taisyklių 16 punkte reglamentuotas tokio sprendimo sudedamąsias dalis. Tačiau teisėjų kolegija, inter alia atsižvelgdama į pareiškėjos skunde akcentuotą Civilinio kodekso 4.113 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui, pripažino, kad atsakovas 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1110 2.3 punkte nepagrįstai įtvirtino prievolę žemės savininkui (pareiškėjai) tinkamai išlaikyti tarnaujantį daiktą. Pagal Taisyklių 16.9 punktą, tarnaujančiojo žemės sklypo savininko pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį žemės sklypą nustatoma tik tais atvejais, kai servituto turinį sudarančiomis teisėmis naudojasi ir pats tarnaujančiojo žemės sklypo savininkas. Nagrinėjamu atveju servitutų turinį sudaro teisės – tiesti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas. Akivaizdu, jog nurodytomis servitutą sudarančiomis teisėmis naudosis išimtinai viešpataujančio daikto savininkas AB „Klaipėdos nafta“, o ne pareiškėja, todėl padaryta išvada, kad ginčijamo akto 2.3 punktas yra juridiškai nepagrįstas. Teismas pripažino, jog proceso šalių procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu akcentuotas argumentas, jog atitinkamos pareigos tiek žemės sklypo savininkui, tiek servituto turėtojui yra nustatytos teisės aktais, nesudaro pagrindo nesilaikyti Taisyklių 16.9 punkto nuostatų, ar analogiškai šią pareigą reglamentuojančio Civilinio kodekso 4.114 straipsnio 2 punkto. Tuo tarpu atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens AB „Klaipėdos nafta“ argumentai, jog pareiškėja, kaip protingas ir rūpestingas asmuo, neturėtų imtis veiksmų, kurie akivaizdžiai trukdytų servituto turėtojui prižiūrėti ir naudotis infrastruktūros objektais, yra bendro pobūdžio įpareigojimas ir nesudaro 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1110 2.3 punktu nustatytos pareigos turinio. Pabrėžta, kad 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, jog Specialiuoju planu suprojektuotais servitutais suteikiamos teisės, be kita ko, yra susijusios su Sąlygų 27.2 ir 27.3 punktuose nustatytomis magistralinį dujotiekį eksploatuojančio subjekto galimybėmis: apsaugos zonoje prižiūrėti ir remontuoti vamzdynus, pjauti žolę, kirsti krūmus ir atlikti kitus vamzdynų trasos priežiūros darbus; kasti apsaugos zonoje iškasas vamzdynų izoliacijos kokybei ir jų elektrocheminės apsaugos nuo korozijos įrenginių būklei tikrinti bei kitiems darbams atlikti. Nurodytos teisės normos sudaro pagrindą konstatuoti, kad žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbinti), 1,3589 ha plote, kuriame nustatytas servitutas, atlikti visus žemės sklypo priežiūros darbus priskirta būtent magistralinį dujotiekį eksploatuojančiam subjektui, o ne pareiškėjai.

40Nagrinėjamu atveju teismas, vertindamas ginčijamu aktu nustatytos kompensacijos dydį, patikrino, ar nuostoliai apskaičiuoti nepažeidžiant jų apskaičiavimo tvarką reglamentuojančio teisės akto (Metodikos). Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalis nukreipia į Metodiką, kurios 3 punktas įtvirtina, jog nuostolius dėl administraciniu aktu nustatyto žemės servituto, vadovaudamasis šia Metodika, apskaičiuoja teritorijų planavimo dokumento, kuriame projektuojamas žemės servitutas, rengėjas.

41Ginčijamu įsakymu nustatytas kompensacijos dydis – 8 652,58 Lt, grindžiamas UAB „Sweco Lietuva“ atliktais skaičiavimais, kurie įtvirtinti 2013 m. liepos 26 d. Kompensacijos už sunaikinamus pasėlius ir sodinius apskaičiavimo akte Nr. (duomenys neskelbinti) A (toliau – ir Apskaičiavimo aktas A) ir 2013 m. liepos 26 d. Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo akte Nr. (duomenys neskelbinti) B (toliau – ir Apskaičiavimo aktas B) (I t., b. l. 22–23). Iš Apskaičiavimo akto A ir Apskaičiavimo akto B turinio matyti, jog pareiškėjai buvo apskaičiuoti nuostoliai už sunaikinamus pasėlius ir nuostoliai, patirti dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį praradimo.

42Remdamasis Metodikos nuostatomis, įvertinęs Apskaičiavimo akto A ir Apskaičiavimo akto B turinį, teismas nenustatė, jog nuostoliai pareiškėjai būtų apskaičiuoti nesilaikant Metodikos reikalavimų.

43Teismas vertino, kad Metodika numato, jog žemės ūkio augalų vidutiniam derlingumui (Dvid.) rodiklis yra tvirtinamas žemės ūkio ministro įsakymu. Žemės ūkio augalų vidutinio derlingumo pagal kultūras (Dvid.) rodikliai nustatyti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. sausio 19 d. įsakyme Nr. 3D-35 „Dėl žemės ūkio augalų vidutinio derlingumo 1999–2003 metais patvirtinimo“, todėl šiame teisės akte nustatytu daugiamečių žolių šieno (šienainio) 26,12 (100 kg/ha) derlingumo dydžiu atsakovas ir privalėjo remtis. Teismas pabrėžė, kad vėlesnių Žemės ūkio ministro įsakymų, nustatančių vidutinį žemės ūkio augalų derlingumą, nebuvo priimta.

44Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, kadangi atskirų sklypų, į kuriuos buvo padalintas žemės sklypas (duomenys neskelbinti), Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko įrašai dėl pakeistos žemės sklypų pagrindinės naudojimo paskirties ir naudojimo būdo (II t., b. l. 58–81) galioja tik nuo 2014 m. kovo 28 d., pripažintina, jog atsakovas pagrįstai vadovavosi ta pareiškėjos žemės sklypo pagrindine naudojimo paskirtimi, kuri ginčijamo įsakymo priėmimo metu buvo įrašyta Nekilnojamojo turto registre (I t., b. l. 16–17).

45Taip pat teismas padarė išvadą, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyrius, apskaičiuodamas pareiškėjos patirtus nuostolius negalėjo veikti kitaip, nei tai numato Metodika, ir patirtus nuostolius skaičiuoti pagal, pareiškėjos vertinimu, teisingus kriterijus, o ne pagal tas formules, kurios įtvirtintos teisės akte. Vertinta, kad įstatymų leidėjas, pavesdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybei parengti Metodiką, pasirinko būtent tokį patirtų nuostolių vertės nustatymo būdą, kai ji apskaičiuojama remiantis formulėmis, atsižvelgiant į ploto, derlingumo, normatyvinės kainos, metinės pajamų normos ir kitus parametrus.

46Metodikos 2 punkte pateiktas baigtinis sąrašas atlygintinų nuostolių – už sunaikinamus pasėlius ir sodinius; už iškertamą mišką; už prarastą galimybę naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl nuostolių atlyginimo, kai yra nustatomas servitutas, yra konstatavęs, jog CK 4.129 straipsnyje nustatyta servituto atlygintinumo prezumpcija aiškinama kaip dvi savarankiškos tarnaujančiojo daikto savininko teisės reikalauti atlyginti dėl servituto patirtus netekimus. Viena, kad tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti vienkartinės ar periodinės kompensacijos kaip atlyginimo už jo teisių suvaržymą. Kita, kad tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti dėl servituto nustatymo patirtų nuostolių, įrodęs jų dydį ir priežastinį ryšį su servitutu, atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB ,,N. B.“, Ž. K. ir kt. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009; 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009). Vienkartinės ar periodinės kompensacijos nurodomos servituto turinyje, nustatant atlygintiną servitutą, o servitute nenusprendus dėl jo atlygintinumo (neatlygintinumo), nuostolių atlyginimas gali būti nustatytas teismo pagal tarnaujančiojo daikto savininko reikalavimą. Konkretūs nuostoliai, patirti dėl servituto, priteisiami pagal atskirą tarnaujančiojo daikto savininko reikalavimą. Pagrindai atlyginti nuostolius, patirtus dėl servituto, yra nuostolių faktas ir jų ryšys su servitutu. Tokie nuostoliai – tarnaujančiojo daikto būklės pablogėjimas dėl servituto; išlaidos, susijusios su tarnaujančiojo daikto tinkamos būklės išlaikymu; išlaidos dėl būklės atkūrimo, valstybės nustatyti mokesčiai; rinkliavos už tarnaujantįjį daiktą ir pan. Šių nuostolių išieškojimo ypatybė yra tai, kad jie, padaromi nors ir teisėtais servituto turėtojo veiksmais, tačiau tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti atlyginti (CK 6.246 str. 3 d., 4.129 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. UAB „Girga“, bylos Nr. 3K-3-420/2009, 2012 m. liepos 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-367/2012).

47Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, remiantis galiojančiu teisiniu reguliavimu bei suformuota teismine praktika, pareiškėja dėl Metodikoje nenumatytų nuostolių atlyginimo turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

48Dėl apskundimo tvarkos atsakovo 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakyme Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1110 (ne)nurodymo teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2004 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-266/2004, 2008 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-423/2008) ir pažymėjo, jog kadangi nagrinėjamu atveju apskundimo tvarkos netinkamas nurodymas nesutrukdė pareiškėjai Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytais terminais kreiptis į teismą, šis procedūrinis pažeidimas nelaikytinas esminiu.

49Šiuo atveju netenkintas ir pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegija, naudodamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi teismui suteikta diskrecija spręsti klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nusprendė, jog nėra pagrindo abejoti pareiškėjos nurodytų teisės aktų nuostatų konstitucingumu.

50III.

51Pareiškėja P. D. M. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 143–150), kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjos skundo reikalavimai, ir priimti naują sprendimą –pareiškėjos skundą visiškai patenkinti.

52Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi pirmosios instancijos teismui nepasisakius dėl daugelio pareiškėjos argumentų, šias pareiškėjos nurodytas aplinkybes (susijusias su pareiškėjos nuosavybės teisės konkrečiais suvaržymais, su servitutų nustatymo nepagrįstumu, dujotiekio nepriskirtinumu prie bendrojo naudojimo tinklų, pareiškėjos nuostolių neteisingu apskaičiavimu) pareiškėja, iškilus klausimams apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, galėtų paaiškinti. Be to, byla yra gana sudėtinga, joje nemažai grafinės medžiagos, todėl, apžiūrint šiuos dokumentus, teismo posėdyje dalyvaujančios pareiškėjos paaiškinimai padėtų ištirti bylos aplinkybes.

53Pareiškėja prašo apeliacinės instancijos teismo ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:

541) ar Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalis, suteikianti teisę Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui apskaičiavimo metodiką, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai (Nuosavybės teises saugo įstatymai), kadangi deleguoja Vyriausybei tas su nuosavybės teisės suvaržymu susijusias funkcijas, kurias Konstitucija priskiria įstatymų leidėjui;

552) ar Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1541 bei juo patvirtinta Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, kadangi reguliuoja klausimus, kurie turi būti sprendžiami įstatymu;

563) ar Metodika neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.93 straipsnio 4 daliai tiek, kiek joje nėra numatytas visų realių savininko nuostolių atlyginimas;

574) ar Metodika neprieštarauja Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 daliai, įpareigojančiai Vyriausybę nustatyti „vienkartinės ar periodinės kompensacijos“ apskaičiavimo metodiką tiek, kiek Metodika nenustato periodinės kompensacijos mokėjimo.

58Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino pareiškėjos nuosavybės teisės ribojimo būdo (nustatant servitutą) pagrįstumo, servituto įtakos pareiškėjos nuosavybės teisei, nors pareiškėja pateikė teismui patikslintą skundą (II t., b. l. 43–57), kuriame išvardijo net keliasdešimt teisės aktuose nustatytų suvaržymų, kurie pareiškėjos nuosavybės teisę apriboja tokia apimtimi, kad ši teisė tampa mažesnė už servituto turėtojo teises ir tuo būdu yra iš esmės paneigta. Teismas tik apsiribojo konstatavimu, kad, teismo manymu, pareiškėjos „nuosavybės teisės ribojimo būdas – servitutų nustatymas, jau yra įtvirtintas galiojančiame ir nenuginčytame teritorijų planavimo dokumente“, t. y. Specialiajame plane, kurio teisėtumo klausimas išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014. Tačiau jau kitoje sprendimo pastraipoje teismas pats sau paprieštaravo, pripažindamas, kad SGD terminalo Specialiuoju planu servitutai tėra tik suprojektuojami, bet nenustatomi. Taigi, pirmosios instancijos teismas neteisingai suprato ir išaiškino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarties motyvus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, iš esmės nenagrinėdamas aplinkybių, dėl kurių, pareiškėjos nuomone, nustatyti servitutus jos sklypui nebuvo pagrindo.
  2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje nurodyta: „nors SGD terminalo planas sudaro tam tikras prielaidas jame suformuotam servitutui nustatyti, ... tačiau siekiant šį servitutą nustatyti teismo sprendimu ar administraciniu aktu ir taip apriboti žemės savininko nuosavybės teisę be jo sutikimo, teismas ar kompetentingas viešojo administravimo subjektas turi įvertinti, ar toks nuosavybės teisių apribojimas yra pagrįstas, atitinka įstatymus, teismų praktikoje suformuotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles (inter alia pateiktas apeliantų nurodomuose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimuose), ar nustatomu apribojimu nėra paneigiama pati servituto esmė ir paskirtis. Akcentuotina ir tai, kad šis vertinimas atliekamas atsižvelgiant į siekiamo nustatyti servituto turinį, šio servituto nustatymo pasekmes konkretaus žemės sklypo savininko nuosavybės teisei“.
  3. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos nuoseklios praktikos, pripažįstančios, jog nuosavybės teisės apribojimai turi nepažeisti teisingumo, proporcingumo, šalių interesų derinimo principų, jog servituto teisė visais atvejais mažesnė už savininko teises, jog servitutas gali būti nustatomas tik tuomet, kai kitokiu būdu normaliomis sąnaudomis tarnaujančio daikto naudojimas nebūtų įmanomas (2002 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-l573/2002, 2005 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2005, 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2013). Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime bei ne kartą vėlesniuose nutarimuose (2000 m. vasario 23 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. balandžio 13 d.), taip pat yra konstatavęs, kad jeigu nuosavybės teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai duoda pagrindą teigti, jog pažeidžiama pati nuosavybės teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui. Taigi, servitutų suprojektavimas teritorijų planavimo dokumente nesuponuoja būtinumo servitutą pareiškėjos sklypui nustatyti administraciniu aktu bei nereiškia, kad reikalinga dujotiekiui tiesti pareiškėjos žemės sklypo dalis negali būti paimama visuomenės poreikiams, tik po to jame nustatant servitutą.
  4. Patikslintame skunde pareiškėja nurodė šiame ginče taikytinas teisės normas (SGD terminalo įstatymo 3 str. 3 d., Žemės įstatymo 45 str., Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymą), kuriomis remiantis pripažintina, kad reikalinga dujotiekio statybai pareiškėjos sklypo dalis, nesusitarus su pareiškėja dėl jos naudojimo, turi būti paimta visuomenės poreikiams, taip pat išanalizavo šių normų santykį su Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkto norma bei pagrindė, kodėl pastaroji norma neturėjo būti taikoma. Pirmosios instancijos teismas sprendime šių pareiškėjos juridinių argumentų iš viso nenagrinėjo bei nepaaiškino, kodėl su jais nesutinka, ir priėmė sprendimą, pasiremdamas Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktu bei nurodydamas formalų ginčijamo įsakymo atitikimą Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklėms. Sprendime teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjos argumento, teigiančio, jog servitutas administraciniu aktu nustatytas nepagrįstai, nes jis, pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktą, gali būti nustatomas tik tiesiant centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus, o SGD terminalo dujotiekio jungtis prie tokių tinklų nepriskirtina. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje toks klausimas nėra išspręstas, kadangi šis teismas pasisakė tik dėl servitutų suprojektavimo teisėtumo, bet nenagrinėjo servitutų nustatymo administraciniais aktais pagrįstumo, laikydamas šį klausimą ne tos bylos nagrinėjimo dalyku.
  5. SGD terminalo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, jog terminalo projekto įgyvendinimui taikomas Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymas. Specialaus įstatymo – Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, jog žemė visuomenės poreikiams paimama, kai ji reikalinga ypatingos valstybinės svarbos projektams, kurių svarbą visuomenės poreikiams pripažįsta Seimas, ir tokiems projektams priskiriami energetikos infrastruktūros projektai. Analogiškos nuostatos nurodytos ir to paties įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, 2 straipsnio 1, 5 dalyse. Šios normos visiškai atitinka Žemės įstatymo 45 straipsnio normas, numatančias žemės paėmimą visuomenės poreikiams, kai žemė reikalinga valstybei svarbiems ekonominiams projektams, kurių svarbą visuomenės poreikiams savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė, įgyvendinti (45 str. 1 d. 1 p.), ir ši žemė pagal specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar detaliuosius planus, parengtus Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka, tenkinant viešąjį interesą, reikalinga magistraliniams vamzdynams tiesti (45 str. 1 d. 4 p.). Tačiau Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte, kuriuo nepagrįstai vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nėra numatyta servituto nustatymo administraciniu aktu valstybei svarbiems ekonominiams projektams įgyvendinti galimybė ir nepažymėta servitutų nustatymo magistraliniams dujotiekiams tiesti galimybė. Todėl teismas privalėjo įvertinti pareiškėjos nurodytą teisinį reguliavimą, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės suvaržymo pareiškėjos žemės sklypo dalyje mastą bei numatomą ilgalaikę jo trukmę, visas servituto nustatymo pasekmes ir, remdamasis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, pripažinti, jog privačiame pareiškėjos sklype servitutus nustatantis atsakovės administracinis aktas yra neteisėtas bei jį panaikinti.
  6. Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nepasisakė dėl pareiškėjos argumento, jog servitutą nustatantis ginčijamas atsakovo įsakymas prieštarauja Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punktui, reikalaujančiam naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, kadangi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir aplinkos ministrų 2005 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 3D-37/Dl-40 priedo „Pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypų naudojimo būdų turinys, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašas ir turinys“ 4 punkte infrastruktūros objektų statybos galimybė žemės ūkio paskirties sklypuose nenumatyta. Tai, kad Specialiuoju planu servitutai suprojektuoti pareiškėjos žemės ūkio paskirties sklypui, visiškai nereiškia, kad jie gali būti nustatyti tokiam sklypui nepakeitus žemės paskirties.
  7. Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo pasisakyti dėl to, jog AB „Klaipėdos nafta“ teikė pirmenybę servituto nustatymui sandoriu, ir neva tik pati pareiškėja laikoma kalta dėl sandorio nesudarymo ir dėl to, kad buvo priimtas ginčijamas įsakymas, kadangi pasiūlytos servituto nustatymo sutarties sąlygos nebuvo teismui žinomos, sutarties projektas byloje nebuvo pateiktas ir ištirtas, o remtis neištirtais įrodymais nėra teisėta. Iš tiesų, AB „Klaipėdos nafta“ teikė pasiūlymą sudaryti sutartį tik su jai naudingomis sutarties sąlygomis, kurios atlyginimo už servitutą prasme mažai skyrėsi nuo vėliau atsakovo nustatyto atlyginimo, o taip pat atmetė pareiškėjos pasiūlymą atlikti turto vertinimą, nustatant, kiek sumažėtų jos sklypo rinkos vertė nutiesus suplanuotą dujotiekį. Pareiškėja turėjo galimybę susipažinti ir su sutartimis, pasirašytomis tarp AB „Klaipėdos nafta“ ir kitų žemės savininkų. Šios sutartys dar labiau nenaudingos žemės savininkams, negu atsakovo priimti aktai dėl servitutų nustatymo, kadangi sutartyse nurodoma, jog tas pats atlyginimas visiškai kompensuoja visus žemės savininkų nuostolius, tarp jų ir nuostolius dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo, t. y. sutartimis užkertamas kelias bet kokioms savininkų pretenzijoms ir reikalavimams dėl nuostolių atlyginimo ateityje. Be to, sutartyse įtvirtinta savininkų pareiga prižiūrėti žemės plotą, kuriam nustatytas servitutas, o tokią sąlygą pripažino neteisėta netgi pirmosios instancijos teismas šioje byloje.
  8. Dėl atlyginimo už servituto nustatymą pirmosios instancijos teismas pasirėmė aiškiai prieštaraujančiu Konstitucijai teisės aktu – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtinta Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika, ir dėl nepagrįstai nepripažino, jog, taikant šios Metodikos reikalavimus, mokėtina pareiškėjai kompensacija apskaičiuota neteisingai. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Metodikos 2 punkte pateiktas baigtinis atlygintinų nuostolių sąrašas, tačiau tokiu atveju nenuoseklus ir nelogiškas teismo sprendimo teiginys, jog pareiškėja galinti kreiptis į teismą dėl didesnių nuostolių atlyginimo. Pateikdamas tokį Metodikos vertinimą be kita ko teismas pasirėmė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009, tačiau būtent šioje nutartyje yra pasisakyta priešingai, t. y. kad Metodikoje „nustatytas ne visų rūšių nuostolių apskaičiavimas“ bei nurodyta, kad nustatant atlyginimą dėl servituto nustatymo, turi būti atsižvelgiama į tai, kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas, koks servituto turinys, pobūdis ir trukmė, kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui, į tai, kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo, į daikto nuvertėjimą dėl servituto nustatymo, asmens išlaidas, padarytas dėl servituto nustatymo arba būsimas išlaidas, kurias dėl to ateityje būtina daryti (kaštus) ir kitas svarbias aplinkybes. Taigi, akivaizdu, kad Metodikoje daugelis iš šių kriterijų nėra nustatyti, taip pat nenumatyta galimybė įvertinti keliasdešimt suvaržymų, nustatytų Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintomis Specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis, Magistralinių dujotiekių apsaugos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 1-213, Magistralinio dujotiekio įrengimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2014 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1-12, kuriuos pareiškėja išvardino patikslintame skunde. Skunde pareiškėja pateikė ir daugiau argumentų, patvirtinančių, kad teisingas nuostolių atlyginimo apskaičiavimas pagal Metodiką nėra įmanomas (kompensacijos dydis nesiejamas su servituto trukme, sklypo nuvertėjimu ir kt. esminiais faktoriais) ir kad realūs jos nuostoliai dėl servitutų nepalyginamai didesni, negu jai paskirta kompensacija, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šių argumentų nepasisakė ir į Metodikos nuostatas apskritai nesigilino.
  9. Nesutinka su teismo vertinimu, kad aplinkybė, jog Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. AV-1433 (I t., b. l. 29) patvirtintas detalusis planas ir numatytas pareiškėjos žemės sklypo padalijimas ir žemės paskirties pakeitimas (2013 m. rugpjūčio 19 d. detalusis planas buvo įregistruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre (I t., b. l. 30)), neturi reikšmės ginčo išsprendimui. Metodikoje nėra pasakyta, kad ją taikant, žemės naudojimo paskirtis turėtų būti nustatyta pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, o ne pagal Teritorijų planavimo dokumentų registro duomenis arba remiantis administraciniu aktu, kuriuo jau nuspręsta pakeisti žemės paskirtį. Be to, tai dar kartą patvirtina Metodikos ydingumą ir jos prieštaravimą Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 daliai, įpareigojančiai Vyriausybę nustatyti periodinės kompensacijos apskaičiavimo metodiką, o tai leistų atsižvelgti į žemės paskirties pokyčius.
  10. Nesutinka ir su teismo išvada, kad „nenustatė, jog nuostoliai pareiškėjai būtų apskaičiuoti nesilaikant Metodikos reikalavimų“. Pirmiausiai, nuostoliai dėl pasėlių sunaikinimo pagal Metodikos 4 punktą pareiškėjos atveju apskritai apskaičiuoti be pagrindo, kadangi 2013 m., priimant ginčijamą įsakymą, ji neaugino sklype jokių derlių duodančių augalų. Trečiasis suinteresuotas asmuo „UAB „Sweco Lietuva“ kartu su atsiliepimu į patikslintą pareiškėjos skundą pateikė Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. gruodžio 20 d. pranešimą apie deklaruotus pasėlius (pareiškėjos sklypas nurodytas 58 eilutėje (II t., b. l. 120)), tačiau pranešime pateikiami tik 2012 m. duomenys. Be to, šiame pranešime nenurodytas deklaruotų pasėlių plotas, tad nėra įrodyta, kad net ir 2012 m. pasėliai buvo būtent tame sklypo plote, kuriame nustatytas servitutas. Tačiau net ir pasėlių skaičiavimas neteisingas, kadangi vidutinio augalų derlingumo rodiklis buvo nustatytas pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. sausio 19 d. įsakymą Nr. 3D-35, nors įsakyme nurodoma, jog pagal jį derlingumas apskaičiuojamas 1999–2003 m., be to, jame šienainio derlingumas netgi nebuvo aptartas. Pareiškėja patikslintame skunde teigė, kad atsakovas neturėjo pagrindo vadovautis negaliojančiu teisės aktu, tačiau teismas tokį argumentą atmetė, nurodydamas, jog atsakovas privalėjo remtis minėtu Žemės ūkio ministro įsakymu, nes vėlesnių žemės ūkio ministro įsakymų tuo klausimu nebuvo priimta. Tokia teismo išvada akivaizdžiai neteisėta, nes nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas neturi diskrecijos teisės pratęsti galiojimą teisės akto, kuris turėjo būti nebetaikomas jau prieš dešimtmetį, ir tokia teisė negali atsirasti vien dėl to, kad Žemės ūkio ministerija nepriėmė teisės akto, galiojančio aktualiu laikotarpiu. Į šitokią su teisės akto galiojimu susijusią aplinkybę niekada neatkreipė dėmesio didelį skaičių panašių bylų nagrinėję teismai, o tai taip pat patvirtina nuomonę, jog teismai nėra pakankamai įsigilinę į Metodikos nuostatas ir jų taikymą, todėl suformuota teismų praktika – keistina. Be to, teismo posėdyje pareiškėjos atstovė nurodė, jog, taikydamas Metodikos 9.1 punktą, atsakovas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 3D-391 patvirtintu pajamų normatyvų aprašu, nes jie nustatyti socialinės paramos teikimo tikslais (tą pagrindžia Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimas Nr. 1251) bei neįvertinant tiesioginių išmokų (aprašo pirma pastaba), be to, niekuo nėra pagrįsta, kodėl būtent toks konkretus pajamų normatyvas buvo pasirinktas iš visos normatyvų lentelės. Dėl šio argumento pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė. Pareiškėjos nuostoliai dėl galimybės naudoti sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį praradimo pagal Metodikos 9.2 punktą iš viso nebuvo apskaičiuoti bei nenurodyti atlyginti, tačiau teismas dėl šio pareiškėjos argumento sprendime iš viso nepasisakė. Atsakovas atsiliepime į patikslintą skundą nurodė, jog remiantis kompensacijos apskaičiavimo akto 7 eilute už galimybės naudoti sklypą pagal paskirtį praradimą buvo nustatyta 8 316,47 Lt kompensaciją (II t., b. l. 113), tačiau iš atsakovo atsiliepimo į pirminį skundą matyti, kad ši kompensacija buvo apskaičiuota tik taikant Metodikos 9.1 punkte nurodytą formulę, o pagal Metodikos 9.2 punkto formulę joks skaičiavimas atliktas nebuvo (I t., b. l. 46). Tuo tarpu pagal Metodikos 10 punktą, skaičiuojant bendrą nuostolių sumą, turi būti sudedami ir nuostoliai, apskaičiuoti pagal 9.1 punktą (Nžūn), ir nuostoliai, apskaičiuoti pagal 9.2 punktą (Nk).

59Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamas Klaipėdos rajono skyriaus, atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 159–163) su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

60Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pagal Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo (Žin., 2012, Nr. 68-3466) 3 straipsnio 3 dalį SGD terminalo projektas yra pripažintas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu. Pagal SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, teritorijai, kurioje turi būti įrengta SGD terminalo infrastruktūra ir (ar) gamtinių dujų sistemos įrenginiai, susiję su SGD terminalo projekto įgyvendinimu, ir kuri nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nėra valdoma bendrovės ar perdavimo sistemos operatoriaus, nustatomas žemės servitutas. Įvertinus šią nuostatą bei atsižvelgus į Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 56-2224) 18 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad energetikos objektų statybai ir eksploatacijai gali būti nustatytas servitutas, SGD terminalo jungiamojo dujotiekio statybos teisei privačiuose žemės sklypuose realizuoti nustatyti servitutai sandoriu su žemės sklypo savininku, nepavykus susitarti – administraciniu aktu po Specialiojo plano patvirtinimo. Konkretus servituto dydis ir vieta, taip pat reikalinga SGD terminalo infrastruktūra suprojektuota projekto Specialiajame plane.
  2. Pareiškėja kartu su kitais asmenimis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, ginčydami Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymą Nr. 1-130, kuriuo patvirtintas SGD terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialusis planas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-0803-189/2014 pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą pakeitė ir panaikino tą Specialiojo plano dalį, kurioje pareiškėjų valdomuose žemės sklypuose atstumas nuo linijų uždarymo įtaisų aikštelių, valymo prietaiso siuntimo ir priėmimo kamerų, kompresorių, reguliavimo bei apskaitos stočių iki gyvenamųjų, visuomeninių pastatų ir kitų statinių, kelių ir geležinkelių sankryžų, viešojo naudojimo geležinkelių bei AM kategorijos kelių sankasos apačios turi būti ne mažesnis kaip 50 metrų ir (ar) atstumas nuo uždarymo įtaisų iki bet kokios paskirties pastatų, nepriklausančių magistraliniam dujotiekiui, turi būti ne mažesnis kaip 100 metrų. Išskyrus šią dalį, Specialusis planas likusia apimtimi buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje be kita ko pažymėjo, jog nėra pagrindo pripažinti ginčo (magistralinio) dujotiekio trasos vietos suprojektavimą neteisėtu, o aptariami servitutai yra suprojektuoti būtent išilgai trasos, šie servitutai yra būtini siekiant įgyvendinti Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo projektą (nutiesti magistralinį dujotiekį bei vėliau jį eksploatuoti). Pasisakydamas dėl aptariamų servitutų ploto, apeliacinės instancijos teismas paminėjo, jog byloje nėra ginčo, kad jie suprojektuoti išilgai per pareiškėjams priklausančius žemės sklypus planuojamos tiesti magistralinio dujotiekio trasą ir jų plotas atitinka Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 25 punkte (Vyriausybės 2003 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 539 redakcija) magistraliniams dujotiekiams nustatomą apsaugos zoną.
  3. Pareiškėjos valdomame žemės sklype (duomenys neskelbinti), nėra magistralinio dujotiekio uždarymo įtaisų aikštelių, valymo prietaiso siuntimo ir priėmimo kamerų, kompresorių, reguliavimo bei apskaitos stočių, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014, kuria pakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimas ir panaikinta atitinkama Specialiojo plano dalis, neįtakoja šioje byloje ginčijamo akto (įsakymo) teisėtumo ir pagrįstumo, anaiptol Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 konstatuotos faktinės aplinkybės tik patvirtina, kad ginčijamo akto dalis, kuria nustatytas atitinkamo ploto servitutai, jų pagrįstumas, jų apimtis, atitinka Specialųjį planą.
  4. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pareiškėja nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyrius būtų nesilaikęs Specialiojo plano sprendinių ir nustatęs didesnio ploto ir apimties, nei numatyta Specialiojo plano sprendinių ir nustatęs didesnio ploto ir apimties, nei numatyta Specialiajame plane, servitutus, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas šioje dalyje nepagrįstas ir atmestinas.
  5. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.129 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančio daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Tarnaujančio daikto savininkui už administraciniu aktu nustatytą žemės servitutą yra nustatoma vienkartinė arba periodinė kompensacija, kuri nustatoma vadovaujantis Metodika. Jos 10 punkte yra pateikta nuostolių (Nb) dėl žemės ūkio paskirties žemėje sunaikinamų žemės ūkio naudmenų formulė. Remdamasis minėta formule, teritorijų planavimo dokumento rengėjas apskaičiuoja kompensacijos dydį. Nagrinėjamu atveju Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos rajono skyrius, patikrinęs paskaičiavimus, nustatė, kad Specialaus plano rengėjas tinkamai apskaičiavo kompensaciją pagal Metodiką ir ginčijamo įsakymo 2.4 punkte nurodė 8 652,58 Lt dydžio vienkartinę kompensaciją. Nacionalinė žemės tarnyba neturi teisės iškraipyti ar savavališkai koreguoti Metodikoje imperatyviai nurodytų formulių ir jų dedamųjų dalių, savavališkai spręsti dėl kitų dedamųjų dalių įrašymo į formules.
  6. Metodika reglamentuoja ne tik nuostolių už sunaikinamus pasėlius ir sodinius, iškertamą mišką atlyginimą ir šių apskaičiavimo tvarką, bet ir nuostolių už prarastą galimybę naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį atlyginimą ir šių apskaičiavimo tvarką, todėl ji reglamentuoja tiek tiesioginių, tiek ir netiesioginių nuostolių, susijusių su administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, patiriamų tarnaujančiojo daikto savininko ar valstybinės žemės patikėtinio, atlyginimą ir apskaičiavimo tvarką. Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalies nuostatose ir Metodikoje nurodytas baigtinis objektų, už kuriuos atlyginami nuostoliai, sąrašas (baigtinis kompensuojamųjų nuostolių sąrašas), tuo tarpu yra galimos situacijos, kai dėl žemės servituto administraciniu aktu nustatymo tarnaujančiojo daikto savininkas patirs nuostolių ir dėl kitokių objektų, patirs kitokių rūšių nuostolių, taip pat situacijos, kai, išmokėjus Metodikoje nustatyta tvarka apskaičiuotą nuostolių kompensaciją, tarnaujančiojo daikto savininko realiai patirti dėl žemės servituto nustatymo nuostoliai (realiai patiriamas jo teisių ribojimas) nebus visiškai (realiai) ir teisingai atlyginti (kompensuoti). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu, 30 straipsnio 2 dalimi, teisinės valstybės, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais bei CK 4.129 straipsniu, 6.246 straipsnio 3 dalis, 6.251 straipsnio 1 dalimi, tokiu atveju, kai Metodikoje nustatyta tvarka apskaičiuota nuostolių kompensacija visiškai (realiai) ir teisingai nekompensuoja visų tarnaujančiojo daikto savininko dėl žemės servituto nustatymo patirtų nuostolių (patiriamo jo teisių ribojimo), tai tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu prieš viešpataujančiojo daikto savininką dėl likusių neatlygintų nuostolių priteisimo, pateikdamas savo nurodomą nuostolių dydį patvirtinančius faktinius ir teisinius argumentus. Todėl nepaisant to, jog pareiškėjai dėl nuostolių, patirtų dėl žemės servituto nustatymo, atlyginimo yra priimtas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymas Nr. 12VI-(14.12.2)-1110, ji turi teisę kreiptis į teismą dėl likusių neatlygintų nuostolių priteisimo.

61Teisėjų kolegija

konstatuoja:

62IV.

63Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1110 „Dėl servituto nustatymo P. D. M. žemės sklype (duomenys neskelbinti)“.

64Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis numato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Pareiškėjos apeliaciniame skunde pateiktas prašymas nagrinėti jos apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka motyvuojamas būtinybe jai pateikti išaiškinimus dėl tirtinų faktinių aplinkybių bei grafinės medžiagos. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodyti argumentai nepagrindžia būtinybės nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, teismas turi galimybę įvertinti esamus įrodymus, žodiniai šalių paaiškinimai nagrinėjamoje byloje nėra būtini. Todėl teisėjų kolegija nagrinėja apeliacinį skundą įprasta rašytinio proceso tvarka.

65Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą ABTĮ 136 straipsnio nustatyta apimtimi, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su padarytomis išvadomis jų nekartoja, o tik jas papildo atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus.

66Dėl servituto nustatymo pagrįstumo

67Pareiškėja ginčija Įsakymu nustatytą servitutą, nurodydama, kad šis servitutas pareiškėjos nuosavybės teises riboja tokia apimtimi, jog ši jos teisė iš esmės paneigiama. Teisėjų kolegija, siekdama įvertinti šių pareiškėjos teiginių pagrįstumą, vertina servitutu nustatytų ribojimų turinį servituto nustatymo pagrįstumo aspektu.

68Teisėjų kolegija pabrėžia, kad bylos dalykas yra ginčijamo įsakymo pagrįstumas, įskaitant servituto nustatymo klausimą, kompensacijos už servitutą, jei servitutas nustatytas pagrįstai, klausimą ir servituto atitiktį specialiojo planavimo dokumentams. Pareiškėja byloje remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014. Administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 buvo išspręstas ginčas dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 1-130 teisėtumo, kuriuo buvo patvirtintas Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialusis planas. Sprendimas priimtas minėtoje byloje turi prejudicinę reikšmę šiam ginčui ir faktai nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš naujo neįrodinėjami nagrinėjamoje administracinėje byloje (ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis). Minėta nutartimi neatliktas individualus vertinimas dėl suprojektuotų servitutų nustatymo pagrįstumo žemės sklypų savininkų nuosavybės teisės įgyvendinimo kontekste, toks vertinimas, konstatuota, turi būti atliekamas priimant konkretų sprendimą dėl servituto nustatymo. Klausimas dėl to, ar atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, teisėtai ir pagrįstai administraciniu aktu nustatė byloje nagrinėjamą servitutą – šios bylos dalykas.

69Pabrėžtina, kad bet koks nuosavybės teisių ribojimas, o tokio pobūdžio priemonė yra ir žemės servitutas, turi neprieštarauti konstituciniam reguliavimui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, kad savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ne valstybės nuosavybės subjektams būtų nustatyta nuolatinė pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms, kurios turi būti finansuojamos valstybės lėšomis, vykdyti (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai).

70Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti ir tuo atžvilgiu, jog ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir/arba dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Taigi pagal Konstituciją nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir/arba konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės. Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad jeigu teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

71Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.111 straipsnio 1 dalį, servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Atitinkamai Žemės servitutas – teisė į svetimą žemės sklypą ar jo dalį, suteikiama naudotis tuo svetimu žemės sklypu ar jo dalimi (tarnaujančiuoju daiktu), arba žemės savininko teisės naudotis žemės sklypu apribojimas siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (ŽĮ 2 straipsnio 13 dalis). Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų sprendinius servitutai administraciniu aktu nustatomi išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti (Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

72Servituto nustatytumo administraciniu aktu sąlygas ir tvarką reglamentuoja Žemės įstatymo 23 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad administraciniu aktu servitutus nustato Nacionalinė žemės tarnyba vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu, o to paties straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius servitutai nustatomi išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti. Teisinio santykio subjektas, kuriam suteikta teisė priimti tokio pobūdžio sprendimus, yra Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas; objektas – žemės naudojimo sąlygų nustatymas konkrečiam žemės sklypui; dalykas – servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1820/2013). Nagrinėjamu atveju žemės naudojimo sąlygos yra aptartos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130 „Dėl suskystintųjų gamtinių dujų (toliau – ir SGD) terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtintu Specialiuoju planu.

73SGD terminalo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad SGD terminalo įstatymu suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas pripažįstamas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu, kurio įgyvendinimui taikomas Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymas, išskyrus pastarojo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą reikalavimą pateikti projekto galimybių studiją. Pagal SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 4 dalį, jeigu Vyriausybė priima nutarimą patvirtinti projekto specialųjį planą ir pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, projekto įgyvendinimui reikalinga žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų arba valstybinės žemės nuomos ir (ar) panaudos sutartys gali būti nutraukiamos prieš terminą Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis.

74Teisėjų kolegija pažymi, kad nors SGD terminalo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas SGD terminalo ypatingos valstybinės svarbos ekonominio projekto statusas, kuris suteikia teisę atlikti žemės paėmimą visuomenės poreikiams pagal Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymą, tokia teisė savaime nereiškia pareigą tokį statusą turintį projektą vykdyti tik pagal minėtą įstatymą. Pagal SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, teritorijai, kurioje turi būti įrengta SGD terminalo infrastruktūra ir (ar) gamtinių dujų sistemos įrenginiai, susiję su SGD terminalo projekto įgyvendinimu, ir kuri nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nėra valdoma bendrovės ar perdavimo sistemos operatoriaus, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis nustatomas žemės servitutas.

75Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek žemės paėmimas visuomenės poreikiams, tiek servituto nustatymas administraciniu aktu yra skirtingo pobūdžio institutai, kuriais ribojamos savininko teisės. Abu institutai taikomi įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Tačiau jų taikymo būtinybė kyla iš būtinybės nuosavybei ypatingais atvejais atlikti nuosavybės socialinę funkciją. Kaip 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime yra nurodęs Konstitucinis Teismas, ši socialinė funkcija suponuoja, kad ne valstybės nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga savo nuosavybe prie ypatingų visuomenės reikmių prisidėti tiek, kiek pareiga prisidėti prie šių reikmių užtikrinimo esant nepaprastoms sąlygoms išplaukia iš Konstitucijos. Sekant konstitucine jurisprudencija, esminėmis nuosavybės ribojimo sąlygomis tampa proporcingumo principo laikymasis, pagal kurį įstatymuose numatytos nuosavybė ribojančios priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus.

76Kaip matyti iš SGD įstatyme įtvirtinto reguliavimo, įstatymų nustatytose ribose, esant įstatymuose įtvirtintoms sąlygoms ir pagrindams, SGD terminalo infrastruktūros projektų vykdymas gali būti nukreiptas skirtingomis kryptimis, t. y. tiek paimant žemę visuomenės poreikiams, tiek nustatant nuosavybės teises ribojančius servitutus. Abiem atvejais ribojimas – nuosavybės paėmimas arba ribojimas servitutu – kyla iš visuomenės poreikio. Nagrinėjamos bylos kontekste visuomenės poreikį pagrindžia infrastruktūros, dėl kurios nustatomas servitutas, priklausomybės SDG terminalo projektui, kuris yra pripažintas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu. Ginčo byloje dėl SGD projekto svarbos nėra.

77Įstatymų numatytais atvejais viena ar kita nuosavybės ribojimo priemonė gali būti prioretizuojama ir tinkamesnė individualiu atveju. Pavyzdžiui, analizuojamos situacijos kontekste, kaip administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, SGD terminalo projekto įgyvendinimui reikalinga žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Atitinkamai ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014, išanalizavęs susiklosčiusią situaciją, konstatavo, kad statytojo ir žemės sklypų savininkų interesus labiausiai atitiktų ir jų pusiausvyrą užtikrintų viešosios teisės normų reglamentuojamas žemės paėmimas visuomenės poreikiams. Tačiau nei viename iš nurodytų procesinių aktų žemės paėmimas visuomenės poreikiams nebuvo nurodytas kaip vienintelis teisių gynimo ir, atitinkamai, teisių ribojimo būdas. Vertinant tam tikro nuosavybės teisių ribojimo būdo parinkimą esminiais klausimais lieka konkrečios priemonės taikymo prielaidų tenkinimas ir tinkamas (ekvivalentis) iš ribojimų kylančios žalos kompensavimas, kuris atitiktų ir iš Konstitucijos kylantį reikalavimą dėl nuosavybės teisių ribojimo proporcingumo.

78Nurodytu aspektu SGD terminalo įstatymas įtvirtina sprendimus priimančios valstybės valdymą įgyvendinančios institucijos diskreciją rinktis tą metodą, kurį ji laiko tinkamiausiu konkrečiu atveju, siekiant įgyvendinti SGD terminalo įstatyme įtvirtintus tikslus. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į galimybes ir procesų ypatumus, buvo pasirinktas servituto nustatymas. Teisėjų kolegija pažymi, kad servitutas iš esmės yra mažesnio nuosavybės ribojimo laipsnio priemonė už nuosavybės paėmimą. Nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams instituto taikymo atveju visa paimama nuosavybė tampa kito savininko nuosavybe. Tuo tarpu servitutas, net ir esant dideliam daiktinių teisių suvaržymui, nelemia tarnaujančio daikto tapimo viešpataujančio daikto nuosavybe. Be to, žemės paėmimas visuomenės poreikiams yra išskirtinė, ypatinga procedūra. Ji turi būti taikoma tik ypatingais atvejais. Tai lemia ne tik įstatymuose įtvirtintos šios procedūros taikymo sąlygos, bet ir sudėtinga šios procedūros vykdymo tvarka. Pavyzdžiui, pagal SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad Vyriausybė pradeda žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Tuo tarpu servitutą administraciniu aktu nustato Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinis skyrius. Tad procedūrų priėmimo ir vykdymo lygmenys ypač skiriasi ir tai taip pat gali iš dalies lemti tam tikros procedūros prioretizavimą konkrečiu atveju.

79Kaip savo jurisprudencijoje servituto nustatymo bylose yra nurodęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011, 2014 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014), šiems teisiniams santykiams būdingas atlygintinumo principas, kuris reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip. Atitinkamai ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nustačius servitutą privačios žemės sklypui, įstatymas nustato tarnaujančio žemės sklypo savininkui kompensacinio pobūdžio teisines garantijas – nuostolių atlyginimą, vienkartines ar periodines išmokas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-93/2014). Ši praktika tiesiogiai susijusi ir su konstituciniu reikalavimu užtikrinti ribojamų nuosavybės teisių gynimą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Todėl nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, servituto taikymo apimtis tarnaujančiam daiktui (pareiškėjos žemės sklypui) turi būti vertinama per ekvivalentinės naudos kriterijų, t. y. ar pareiškėja, atsižvelgiant į taikomus ribojimus, nepraranda teisės į teisingą, ekvivalentį atlyginimą.

80Dėl kompensacijos nustatymo

81Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui (Civilinio kodekso 4.129 straipsnis). Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad žemės savininkas ar valstybinės žemės patikėtinis dėl nuostolių, patiriamų dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto servituto, atlyginimo turi teisę kreiptis į viešpataujančiojo daikto savininką, o kai nustatytas servitutas prieiti ar privažiuoti prie gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, – į valstybės ar savivaldybės instituciją, atsakingą už šių kompleksų ir objektų apsaugą. Nuostolių dydis ir atlyginimo terminai nustatomi viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų ar valstybinės žemės patikėtinių susitarimu, o tais atvejais, kai servitutas nustatytas prieiti ar privažiuoti prie gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, – valstybės ar savivaldybės institucijos, atsakingos už tokių kompleksų ir objektų apsaugą, ir tarnaujančiojo daikto savininko ar valstybinės žemės patikėtinio susitarimu. Šalims nesusitarus, ginčus dėl nuostolių dydžio ir atlyginimo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka sprendžia teismas. Kai servitutas nustatomas administraciniu aktu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui atlyginama sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą praradimo. Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodiką tvirtina Vyriausybė.

82Nagrinėjamu atveju pareiškėja buvo tarp asmenų, nesutikusių servituto sudaryti sutarties pagrindu (I t., 52–53), todėl servitutas nustatytas administraciniu aktu. Pareiškėja pažymi, kad viešpataujančiojo daikto savininkas pasiūlė sudaryti sutartį nenaudingomis sąlygomis, be to, atmetė pareiškėjos pasiūlymą atlikti turto vertinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios bylos dalykas – administracinio akto teisėtumas. Pareiškėjos nuomonė dėl galimai netinkamo kompensavimo dydžio yra aplinkybė, kuri turi būti pagrįsta. Tai, kad viešpataujančiojo daikto savininkas pateikė sutartį, kuri, pareiškėjos nuomone, yra mažiau naudinga pareiškėjai nei vėlesnis administracinis aktas, nepadeda teismui vertinti ginčijamo įsakymo pagrįstumo. Pareiškėjos atsisakymas sudaryti sutartį dėl servituto ir servituto administraciniu aktu nustatymas nedaro įtakos jos teisei į teisingą atlyginimą dėl daiktinių teisių suvaržymo servitutu.

83Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintos Metodikos 10 punkte pateikta nuostolių dėl žemės ūkio paskirties žemėje sunaikinamų žemės ūkio naudmenų formulė. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos teiginiais, kad Metodikoje įtvirtinta ir jos atžvilgiu pritaikyta formulė nebūtinai kompensuoja realiai dėl servituto nustatymo patiriamus nuostolius. Nagrinėjamos bylos kontekste Metodikos tikslas neatsiejamas nuo pasirinkimo nagrinėjamu atveju taikyti servitutą, kaip daiktinių teisių suvaržymą – tai sąlyginis paprastumas ir efektyvumas, vykdant didelę visuomeninę reikšmę turintį projektą (SGD terminalo ir jo infrastruktūros parengimą). Metodika yra pagalbinė priemonė, kuri leidžia nestabdyti tam tikros procedūros, nustatyti bent minimalius standartus atitinkantį kompensavimą. Kartu Metodika neužkerta kelio asmeniui Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka reikalauti atlyginti realiai patirtus nuostolius (pvz., rinkos vertės sumažėjimą, praradimą) tiek, kiek jų nepadengia Metodikos pagrindu nustatytas atlyginimas.

84Teisėjų kolegija sutinka, kad servituto atlygintinumo klausimą racionalu išspręsti nustatant servitutą, nes taip užtikrinamas proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, siekio kuo greičiau atkurti teisinę taiką principų įgyvendinimas (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2009 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010). Tačiau nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad Metodikoje įtvirtintą kompensacija nepakankama pareiškėja turi įrodyti. Kaip pažymima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, dėl turto nuvertėjimo atsirandantys nuostoliai yra turto vertės sumažėjimas. To priežastis yra savininko teisių naudotis daiktu varžymas. Nuostoliai (turto vertės netekimas) gali būti įrodinėjami buvusio iki servituto ir po servituto nustatymo turto vertės palyginimu. Turto nuvertėjimo faktą ir dydį privalo įrodyti asmuo, kuris šiomis aplinkybėmis remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009, Teismų praktika Nr. 31, 2009). Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo teisę į nepakankamą kompensacijos dydį pagrindžia preliminariais skaičiavimais (II t., b. l. 56). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie skaičiavimai turi būti pagrįsti (pavyzdžiui, turto vertinimo išvada) ir juos pareiškėja turi teisę pateikti, siekdama įgyvendinti savo teisę į ekvivalentį atlyginimą, kylantį dėl jos teisių ribojimo.

85V.

86Pareiškėja teigia, kad kai atsakovas priėmė ginčijamą įsakymą, Klaipėdos rajono savivaldybės administracija 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. AV-1433 (I t., b. l. 29) patvirtino detalųjį planą, numatantį pareiškėjos žemės sklypo padalijimą ir žemės paskirties pakeitimą, pakeitė pareiškėjos sklypo žemės naudojimo paskirtį. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal Žemės įstatymo 24 straispnio 2 dalį, sprendimą pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą (būdus) priima detalųjį planą, specialiojo teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą tvirtinanti institucija kartu su sprendimu patvirtinti detalųjį planą, specialiojo teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą, o urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, sprendimą pakeisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas, priima savivaldybės administracijos direktorius.

87Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko įrašai dėl pakeistos žemės sklypų pagrindinės naudojimo paskirties ir naudojimo būdo (II t., b. l. 58–81) galioja tik nuo 2014 m. kovo 28 d. Todėl atsakovas pagrįstai vadovavosi ta pareiškėjos žemės sklypo pagrindine naudojimo paskirtimi, kuri ginčijamo įsakymo priėmimo metu buvo įrašyta Nekilnojamojo turto registre (I t., b. l. 16–17).

88Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje ginčijamu įsakymu nustatytas servituas iš esmės atitinka Specialiajame plane numatytas sąlygas. Kaip administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 pažymėjo teismas, nėra pagrindo pripažinti ginčo (magistralinio) dujotiekio trasos vietos suprojektavimą neteisėtu, o planuojami servitutai yra suprojektuoti būtent išilgai šios trasos, šie servitutai yra būtini siekiant įgyvendinti SGD terminalo projektą (nutiesti magistralinį dujotiekį bei vėliau jį eksploatuoti). Todėl vertinant konkretaus Įsakymo pagrįstumą ir servitutu įtvirtinamus daiktinių teisių ribojimus, būtina pabrėžti, kad byloje nėra pateikta duomenų, kurie pagrįstų žymų servitutų nukrypimą nuo Specialiojo plano sprendinių.

89Pareiškėja pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalies atitikties Konstitucijai, ir Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintos Metodikos atitikties Konstitucijai ir įstatymams. ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju teisėjui kolegijai nekyla abejonių dėl būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nagrinėjamu atveju teismui abejonių šioje byloje tirtinu aspektu dėl minėtų teisės aktų nekyla. Metodikoje pateikta kompensacijos apskaičiavimo principai (formulė) neužkerta kelio asmeniui atgauti teisingo, realaus atlyginimo dėl servituto nustatymo. Šis atlyginimas priklausytų nuo individualaus turto vertinimo, pateiktų įrodymų pagrįstumo. Bendro pobūdžio formulės pateikimas turi kitus tikslus nei apimti visus idealius turto vertės nustatymo atvejus – tai preliminarus apskaičiavimas, leidžiantis vykdyti visuomenei svarbias procedūros paprastai ir efektyviai.

90Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir palieka pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

91Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

92Pareiškėjos P. D. M. apeliacinį skundą atmesti.

93Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

94Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėja P. D. M. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą... 5. Paaiškino, kad jai nuosavybės teise priklauso 14,2114 ha ploto žemės... 6. Argumentavo, jog nors servitutai suprojektuoti Suskystintų gamtinių dujų... 7. Nesutiko su skundžiamo įsakymo 2.4 punktu nustatytos 8 652,58 Lt... 8. Paaiškino, jog, turėdama tikslą naudoti žemės sklypą ne žemės ūkio... 9. Akcentavo, kad atsakovas pažeidė ir Lietuvos Respublikos viešojo... 10. Pareiškėja patikslintame skunde (II t., b. l. 43–57) papildomai pažymėjo,... 11. Papildė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekiant nustatyti ar... 12. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos... 13. Rėmėsi Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo... 14. Paaiškino, kad 2013 m. liepos 15 d. AB „Klaipėdos nafta“ pateikė... 15. Nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad ginčijamu įsakymu nustatyto... 16. Argumentavo, kad ginčijamo įsakymo 2.3 punkte nustatyta prievolė žemės... 17. Pabrėžė, jog atsakovas patikrino, ar AB „Sweco Lietuva“, apskaičiuodama... 18. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „Klaipėdos nafta“... 19. Nurodė, jog pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Specialiuoju planu nebuvo... 20. Paaiškino, jog prieš rengiant Specialųjį planą, buvo įvertinta ir žemės... 21. Pažymėjo, kad prievolę viešpataujančiu tampančio daikto savininkui... 22. Teigė, kad pareiškėja skundą teismui pateikė per įstatymo nustatytus... 23. Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Sweco Lietuva“... 24. Nurodė, kad yra Suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios... 25. Argumentavo, kad nei Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas, nei... 26. Pabrėžė, jog priešingai nei teigia pareiškėja, SGD terminalo įstatymo 2... 27. Paaiškino, kad planavimo organizatorius AB „Klaipėdos nafta“,... 28. Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Ardynas“ atstovas palaikė kitų... 29. II.... 30. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimu... 31. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministras 2013 m.... 32. Bylos rašytiniai įrodymai ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO... 33. Teismas vertino, kad išskyrus aukščiau nurodytą dalį, Specialusis planas... 34. Įvertinęs nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo konstatuotas... 35. Teismas pažymėjo, jog, kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis... 36. Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju planavimo organizatorius... 37. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m.... 38. Atsižvelgiant į Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 bei 3 dalių nuostatas, AB... 39. Remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr.... 40. Nagrinėjamu atveju teismas, vertindamas ginčijamu aktu nustatytos... 41. Ginčijamu įsakymu nustatytas kompensacijos dydis – 8 652,58 Lt,... 42. Remdamasis Metodikos nuostatomis, įvertinęs Apskaičiavimo akto A ir... 43. Teismas vertino, kad Metodika numato, jog žemės ūkio augalų vidutiniam... 44. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, kadangi atskirų sklypų, į kuriuos... 45. Taip pat teismas padarė išvadą, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie... 46. Metodikos 2 punkte pateiktas baigtinis sąrašas atlygintinų nuostolių –... 47. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, remiantis galiojančiu teisiniu reguliavimu... 48. Dėl apskundimo tvarkos atsakovo 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakyme Nr.... 49. Šiuo atveju netenkintas ir pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį... 50. III.... 51. Pareiškėja P. D. M. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 143–150),... 52. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi pirmosios... 53. Pareiškėja prašo apeliacinės instancijos teismo ir kreiptis į Lietuvos... 54. 1) ar Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalis, suteikianti teisę Lietuvos... 55. 2) ar Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1541 bei juo... 56. 3) ar Metodika neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, Lietuvos... 57. 4) ar Metodika neprieštarauja Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 daliai,... 58. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    59. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos,... 60. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pagal Lietuvos... 61. Teisėjų kolegija... 62. IV.... 63. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Nacionalinės žemės tarnybos... 64. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1... 65. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą ABTĮ 136 straipsnio... 66. Dėl servituto nustatymo pagrįstumo... 67. Pareiškėja ginčija Įsakymu nustatytą servitutą, nurodydama, kad šis... 68. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad bylos dalykas yra ginčijamo įsakymo... 69. Pabrėžtina, kad bet koks nuosavybės teisių ribojimas, o tokio pobūdžio... 70. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją pažymėtina ir tai,... 71. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.111 straipsnio 1 dalį,... 72. Servituto nustatytumo administraciniu aktu sąlygas ir tvarką reglamentuoja... 73. SGD terminalo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad SGD terminalo... 74. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors SGD terminalo įstatymo 3 straipsnyje... 75. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek žemės paėmimas visuomenės poreikiams,... 76. Kaip matyti iš SGD įstatyme įtvirtinto reguliavimo, įstatymų nustatytose... 77. Įstatymų numatytais atvejais viena ar kita nuosavybės ribojimo priemonė... 78. Nurodytu aspektu SGD terminalo įstatymas įtvirtina sprendimus priimančios... 79. Kaip savo jurisprudencijoje servituto nustatymo bylose yra nurodęs ir Lietuvos... 80. Dėl kompensacijos nustatymo... 81. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai... 82. Nagrinėjamu atveju pareiškėja buvo tarp asmenų, nesutikusių servituto... 83. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541... 84. Teisėjų kolegija sutinka, kad servituto atlygintinumo klausimą racionalu... 85. V.... 86. Pareiškėja teigia, kad kai atsakovas priėmė ginčijamą įsakymą,... 87. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad... 88. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje ginčijamu įsakymu nustatytas... 89. Pareiškėja pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Žemės... 90. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sutinka su... 91. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 92. Pareiškėjos P. D. M. apeliacinį skundą atmesti.... 93. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą... 94. Nutartis neskundžiama....