Byla e2A-1004-232/2017
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei skolos priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės, teisėjų Ramunės Mikonienės, Vido Stankevičiaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo BUAB „Unigela“ apeliacinį skundą dėl 2016 06 15 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „UNIGELA“ ieškinį atsakovui UAB „KOROZA“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei skolos priteisimo

Nustatė

3;

4

5I.Ginčo esmė

  1. Ieškovas ieškinio pareiškimu prašė pripažinti negaliojančiais 29 sandorius ieškovo atsakovui laikotarpiu nuo 2013 01 01 iki 2014 03 10 atliktus piniginius pervedimus, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo 16 774 eurų.
  2. Nurodė, kad 2014 08 12 Vilniaus apygardos teismo nutartimi ieškovui buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Audata“.
  3. 2015 01 20 bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui perduoti ieškovo finansiniai dokumentai. Patikrinus buhalterinius dokumentus nustatyta, jog buvę ieškovo vadovai, vykdydami atsiskaitymus su kreditoriais, pirmenybės teisę suteikdavo su ieškovu ir F. S. (ieškovo akcininku ir buvusiu vadovu) susijusioms įmonėms, pažeisdami kitų kreditorių teises.
  4. Ieškovas vykdė atsiskaitymus su atsakovu, pažeizdamas CK 6.9301 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias atsiskaitymų eiliškumą su kreditoriais, atsakovo naudai atlikdamas 29 pinigų pervedimus, iš jų 26 atvejais nurodydamas, jog grąžina permoką, o trijuose, kad apmoka 2013 metais išrašytas sąskaitas faktūras, nors kitiems ieškovo kreditoriams įsipareigojimai buvo susidarę daug anksčiau.
  5. Su atsakovu buvo atsiskaitoma, kai ieškovas turėjo nepadengtų įsipareigojimų darbuotojams. Iš administratoriui perduotų buhalterinės apskaitos dokumentų negalima nustatyti, kokiu pagrindu ir kokiai permokai grąžinti ieškovas pervedinėjo pinigines lėšas atsakovui. Todėl darytina išvada, jog minėtos lėšos pervestos be teisėto pagrindo. Banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad laikotarpyje nuo 2013-10-02 iki 2014-03-10 ieškovas iš viso atsakovui pervedė 57 919,00 Lt, kas atitinka 16 774,50 EUR.
  6. 2013-10-08 pavedimu, 1548MK buvo apmokėta PVM sąskaita faktūra KOR 20013-0004.
  7. 2013-10-08 pavedimu 1809MK buvo apmokėta PVM sąskaita faktūra KOR 20013-0005.
  8. 2014-01-14 pavedimu 1958MK buvo apmokėta PVM sąskaita faktūra KOR 2013-0006. Šios sąskaitos faktūros apmokėtos pažeidžiant CK 6.9301 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias atsikaitymų eiliškumą su kreditoriais, nes jos išrašytos 2013 metais, kai atsakovas turėjo nepadengtų įsipareigojimų kreditoriams dar nuo 2009 metų.
  9. Pažymėjo, jog mokėjimo pavedimais, kuriuose nurodyta, jog grąžinama permoka, net ir įrodžius, jog permoka egzistavo realiai tai situacijos nekeičia, nes atsakovo interesai buvo proteguojami lyginant su kitais kreditoriais, todėl visi mokėjimo sandoriai pripažintini negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu, kaip pažeidžiantys kreditorių interesus bei CK 1.80 ir 6.9301 straipsnių nuostatas.
  10. Iš byloje pateikto BUAB „UNIGELA“ balanso, sudaryto už 2009 metus, matyti, kad 2009 metais bedrovės įsipareigojimai sudarė 2 916 826 Lt (844 771,20 Eur), o turtas 1 760 893 Lt (5 099 989,86 Eur) kas rodo, jog bendrovė buvo nemoki jau 2009 metais.
  11. Bankroto byloje 2015 02 25 Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtinta kreditorinių reikalavimų 1 344 494,758 Eur sumai. Tame tarpe 124 223,48 Eur pirmos eilės kreditorių reikalavimų, 3 9851,39 Eur antros eilės kreditorių reikalavimų ir 1 180 419,95 Eur trečios eilės kreditorių reikalavimų.
  12. Nebuvo reguliariai atsiskaitoma su didžiausiu kreditoriumi UAB „FEROGAMA“ įsiskolinimas, kuriam didėjo nuo 2010 metų ir sudaro 608 882,01 EUR.
  13. Iš paraiškos garantiniam fondui gauti, matyti, kad UAB „UNIGELA“ turėjo nepadengtų įsipareigojimų bendrovės darbuotojams jau nuo 2013 metų lapkričio mėnesio.
  14. Iš pridedamo www.creditinfo.lt išrašo apie UAB „UNIGELA“ matyti, kad nuo 2008 metų UAB „UNIGELA“ atžvilgiu nuolatos buvo taikomi didelio masto turto areštai (nuo 2009-10-21 iki 2012-11-21 – 439 434,23 Lt dydžio areštas, nuo 2009-06-25 iki 2014-12-10 - 1 051 570,49 Lt dydžio areštas ir kt.).
  15. UAB „UNIGELA“ direktoriumi ir vieninteliu akcininku buvo atsakovas F. S., kuris laikotarpyje 2011-02-10 iki 2011-11-24 valdė 100 % UAB „KOROZA“ akcijų bei laikotarpyje nuo 2011-01-07 iki 2014-05-05 buvo UAB „Koroza“ direktorius. Šią informaciją patvirtina pridedami duomenų bazės www.creditinfo.lt išrašai apie ieškovą ir atsakovą, taip pat VĮ Registrų centro išrašas, todėl akivaizdu, jog mokėjimo sandoriai buvo atlikit tarp artimais ryšiais susijusių asmenų.
  16. 2015-12-08 Vilniaus apygardos teismo nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. eB2-5439-275/2015 BUAB „UNIGELA“ bankrotas pripažintas tyčiniu, nustačius, kad BUAB „UNIGELA“ vadovai protegavo su jais susijusias įmones bei vykdė atsiskaitymus su kreditoriais pažeidžiant CK 6.9301 straipsnio nuostatas.
  17. Ieškinį taip pat rėmė CK 6. 66, 6.67 straipsniais ir nurodė, jog pateikti įrodymai patvirtina byloje esant visas Actio Pauliana taikymo sąlygas.
  18. Bankroto byloje patvirtini 1 344 494,758 EUR dydžio kreditoriniai reikalavimai, todėl akivaizdu, jog kreditoriai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į UAB „UNIGELA“. Ginčijami sandoriai pažeidžia UAB „UNIGELA“ kreditorių teises, kadangi UAB „UNIGELA“ suteikė pirmumo teisę gauti atsikaitymą atsakovui.
  19. Nėra suėjęs vienų metų ieškinio senaties terminas, kadangi įmonės buhalteriniai dokumentai bankroto administratoriui buvo perduoti tik 2015-01-20. Sandorius bankroto administratorius privalėjo patikrinti per 6 mėnesius, t.y. iki 2015-07-20, todėl ieškinio vienų metų senaties termino skaičiavimo pradžia yra 2015-07-20, o pabaiga 2016-07-20.
  20. UAB „UNIGELA“ neprivalėjo sudaryti ginčijamų mokėjimų sandorių, tačiau juos sudarė. UAB „UNIGELA“ vadovas bei akcininkas F. S. ir atsakovas buvo nesąžiningi, kadangi žinojo ir puikiai suvokė, kad sudarydami ginčijamą sandorį pažeidžia bendrovės kreditorių interesus.
  21. UAB „UNIGELA“ direktorius bei vienintelis akcininkas F. S. valdė 100% UAB „KOROZA“ akcijų ir ginčo sandorių metu buvo UAB „KOROZA“ direktoriumi, todėl atsakovo nesąžiningumas, vadovaujantis LR CK 6.67 straipsniu preziumuojamas.
  22. Ieškinio reikalavimas nukreipiamas į ginčijamą sandorio vertę tiek, kiek būtina ieškovo kreditorių reikalavimui patenkinti, t.y. ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiais mokėjimo sandorius neviršija patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos.
  23. Remiantis CK 6.261 straipsniu už termino praleidimą turi būti priteistos šešių procentų dydžio metinės palūkanos sudarančio 1 507,00 EUR. bei 6.37 straipsnio 2 dalyje numatytos palūkanos nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  1. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog Bankroto administratorius pateikdamas ieškinį ieškovo vardu neįsigilino į BUAB „Unigela“ buhalterinės apskaitos ir kitus įmonės veiklos dokumentus bei akivaizdžiai neteisingai ir be pagrindo prašo taikyti actio Pauliana institutą.
  2. Ieškinys pareikštas formaliu pagrindu, nenustačius tikrųjų UAB „Unigela“ atliktų mokėjimų priežasčių ir paskirties, praleidus ieškinio senaties terminą, numatytą CK 6.66 straipsnio 3 dalyje.
  3. Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste ĮBĮ) 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas nustato, kad bankroto administratorius apie įmonės sandorius sužino nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Ieškinyje nurodoma, kad bankroto administratorius BUAB „Unigela“ finansinius dokumentus gavo 2015 01 20 ir nuo šios dienos bankroto administratoriui atsirado pareiga patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Taigi, ieškinio senaties terminas, baigėsi 2016 01 20, o ieškinys atsakovui pareikštas tik 2016 02 10. Atsakovas reikalavo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.
  4. Dėl UAB „Unigela“ atliktų mokėjimų pagrindo ir paskirties atsakovas nurodė, jog 2013 04 22 šalys sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas pardavė, o atsakovas nupirko šilumvežį TGK2 Nr. 7313, kurio kaina pagal sutartį buvo nustatyta 68 000 Lt + PVM, ir šilumvežį TGM4A-2855, identifikavimo numeris 932400028555, kurio kaina pagal sutartį buvo nustatyta 200 000 Lt + PVM. Viso už šilumvežius remiantis 2013 06 18 PVM sąskaita faktūra Nr. UNI 130761 turėjo būti sumokėta 310 000 Lt.
  5. 2013 06 10. priėmimo – perdavimo aktu ieškovas perdavė ir atsakovas priėmė parduotus šilumvežius. 2013 06 18 d. ieškovas išrašė atsakovui PVM sąskaitą – faktūrą Nr. UNI 130761 310000 Lt sumai. Vykdydamas savo pareigą pagal pirkimo – pardavimo sutartį atsakovas atliko šiuos mokėjimus už šilumvežius ieškovo naudai: 2013-04-24 mokėjimo pavedimu 164 000 Lt; 2013-05-06 mokėjimo pavedimu 49 000 Lt; 2013-06-06 mokėjimo pavedimu 55 000 Lt; 2013-06-27 mokėjimo pavedimu 70 000 Lt; 2013-06-28 mokėjimo pavedimu 40 000 Lt. Viso atsakovas ieškovo naudai sumokėjo 378 000,00 Lt, tokiu būdu permokėdamas už nupirktus šilumvežius 68 000,00 Lt. Dalis šios permokos – 67 931,25 Lt – ir buvo grąžinta atsakovui ieškinyje nurodomais mokėjimais.
  6. Žinodamas apie šią permoką, ieškovas daliniais mokėjimais grąžino atsakovui permokėtas pinigines lėšas, kurios ieškovui nepriklausė ir kurių negrąžinti ieškovas neturėjo teisės. Likusi nežymi mokėjimų dalis – 68,75 Lt 2013 04 22 įskaityta kaip šilumvežių, nuomos mokestis.
  7. Šie tarp ieškovo ir atsakovo susiklostę permokos už parduotus šilumvežius grąžinimo santykiai nėra ir negali būti traktuojami kaip sandoriai, kurių ieškovas sudaryti neprivalėjo ir kurie pažeidžia ieškovo kreditorių teises, o ieškovas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Teismui pateiktame ieškinyje ieškovas akivaizdžiai neteisingai taiko actio Pauliana institutą. Ieškovas neįrodė actio Pauliana taikymo sąlygų.
  8. Ieškovas neįrodė, kad susidariusios permokos grąžinimas atsakovui kaip nors pažeidė BUAB „Unigela“ kreditorių teises. Kaip jau buvo minėta, ieškinyje nurodomais mokėjimais buvo grąžinta permoka už atsakovo nupirktus šilumvežius. Tokiu būdu atsakovui nebuvo ir negalėjo būti suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius, kadangi atsakovas nebuvo kreditorius.
  9. Tuo metu, kai ieškovas grąžino atsakovui jam nepriklausančias pinigines lėšas, ieškovui nebuvo iškelta bankroto byla, todėl kiti ieškovo kreditoriai nebuvo ir negalėjo būti analogiškoje situacijoje su atsakovu. Kreditoriai negalėjo pretenduoti į BUAB „Unigela“ nepriklausančias lėšas. BUAB „Unigela“ neturėjo teisės iš jai nepriklausančių lėšų atsiskaityti su kitais savo kreditoriais.
  10. UAB „Unigela“ privalėjo atlikti mokėjimus, kuriais buvo grąžinta permoka už parduotus šilumvežius ir mokamas nuomos mokestis už šilumvežių naudojimą. Ieškovo turėtų piniginių lėšų permokos grąžinimas buvo paremtas ne tik verslo logika, tačiau ir elementaria teisine logika, kai be teisinio pagrindo turtą gavęs asmuo privalo jį grąžinti teisėtam savininkui. Taigi, atliktas permokos grąžinimas buvo būtinas ir galimas net ir esant pradelstiems įsiskolinimams kitiems ieškovo kreditoriams.
  11. Ieškovas neįrodė nei BUAB „Unigela“, nei UAB „Koroza“ nesąžiningumo mokėjimų atlikimo metu. Kaip jau buvo minėta, mokėjimais buvo grąžinta susidariusi permoka. Tiek BUAB „Unigela“, tiek UAB „Koroza“ tą aiškiai suvokė ir grąžinant permoką BUAB „Unigela“ siekė grąžinti jai nepriklausančias pinigines lėšas, bet ne proteguoti UAB „Koroza“ kitų kreditorių atžvilgiu. Aplinkybė, kad F. S., valdė abiejų įmonių akcijas ir skirtingais laikotarpiais buvo abiejų įmonių direktorius, nesant kitų actio Pauliana taikymo sąlygų, negali būti vertinama kaip BUAB „Unigela“ ir UAB „Koroza“ nesąžiningumo įrodymas.
  12. Pažymėjo, kad nei vienas kartu su ieškiniu pateiktas įrodymas nepatvirtina ieškinio reikalavimų. Ieškovo pateikti balansai už 2010 – 2013 metus jokiu būdu nepagrindžia ieškovą buvus nemokiu visų ginčijamų mokėjimų atlikimo metu, nuo 2013 10 02 iki 2014 03 10. Balanso duomenys yra tik vienas iš įrodymų, kuriais remdamasis teismas sprendžia dėl įmonės nemokumo būsenos, kaip ji apibrėžiama ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje.
  13. Pažymėjo, kad ieškovas neįrodinėjo ir neįrodė, kiek ir kokių pradelstų įsipareigojimų ir kokiems kreditoriams ieškovas turėjo kiekvieno iš ginčijamų mokėjimų atlikimo metu. Ieškovo pateiktuose Sodros raštuose nurodyta informacija apie pavėluotą įmokų mokėjimą už laikotarpį nuo 2014 metų 3 ketvirčio, kai tuo tarpu ginčijami sandoriai buvo sudaryti 2013 10 02 – 2014 03 10 laikotarpiu, anksčiau, nei ieškovas nurodo informaciją apie pavėluotą įmokų mokėjimą VSDFV.
  14. Iš ieškovo pateiktos informacijos apie darbuotojų kreditorinius reikalavimus bei jų struktūrą akivaizdu, kad didžioji dalis mokėtinų sumų susidarė kaip išeitinė išmoka ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, nutraukus su darbuotojais darbo sutartis, o ne kaip einamasis įsiskolinimas už faktiškai mokamą einamąjį laikotarpį (atlyginimai ir su jais susijusios išmokos).
  15. Ieškovo pateiktas sąskaitos išrašas, kuriame yra atvaizduojami ieškovo mokėjimai atsakovui, pats savaime nepagrindžia šių mokėjimų ydingumo. Priešingai, ginčijami pavedimai buvo būtini siekiant gražinti susidariusią permoką. Pažymėjo, kad ieškovas pateikė ne visą BUAB „Unigela“ sąskaitos išrašą už tam tikrą laikotarpį, o tik išfiltruotus pavedimus, kurie buvo atlikti atsakovui. Tokia informacija neleidžia objektyviai įvertinti ieškovo vykdytų atsiskaitymų eiliškumo tvarkos. Nesant pilnos informacijos apie ieškovo vykdytus atsiskaitymus ginčijamų sandorių sudarymo laikotarpiu, nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti tariamos pirmenybės suteikimo atsakovui.
  16. Ieškovo pateiktas teismo sprendimas dėl ieškovo bankroto pripažinimo tyčiniu nėra ir negali būti tinkamas ir leistinas įrodymas šioje byloje, nes jame nebuvo svarstomi ieškovo ir atsakovo tarpusavio atsiskaitymo klausimai, bei šis sandoris nebuvo pripažintas kaip neatitinkantis įmonės interesų.
  17. Kreditorinių reikalavimų, pateiktų ieškovo bankroto byloje, dydžiai niekaip nepatvirtina ieškovo atliktų permokos grąžinimo mokėjimų neteisėtumo.
  18. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kiek ir kokių pradelstų įsiskolinimų ieškovas turėjo kiekvieno iš ginčijamų mokėjimų atlikimo metu, ir kokių kreditorių teisės buvo pažeistos. Ieškovas teigia, jog ginčijami mokėjimai buvo atlikti pažeidžiant CK 6.9301 straipsnį ir prašo juos pripažinti negaliojančiais, tačiau kartu su ieškiniu pateikti įrodymai šių ieškovo reikalavimų nepatvirtina.
  19. Ieškovo atsakovui atlikti pavedimai nebuvo vienašališki ar nepagrįsti, jie buvo dvišalio sandorio vykdymo pasekmė, todėl vienašaliu sandoriu negali būti laikomi, jie laikytini piniginių lėšų grąžinimu dėl ieškovo nepagrįsto praturtėjimo atsakovo sąskaita gavus 68 000 Lt permoką už šalių sudarytą sandorį. Tai, kad ieškovas pervedė nepagrįstai gautas lėšas atgal į atsakovo sąskaitą patvirtina, kad atsakovas įgyvendino savo teisių gynimo būdą nepareikšdamas ieškinio dėl nepagrįsto praturtėjimo, nuostolių atlyginimo, o rado kitą savo teisių gynimo būdą, kuris, manytina, nepažeidė ieškovo interesų, nes pats sandoris buvo sudarytas rinkos kainomis, jis nebuvo ginčijamas ir neabejotinai atitinka kreditorių interesus. Atsižvelgiant į teismų praktiką bei bylos faktines aplinkybes akivaizdu, kad atsakovas su ieškovu išsprendė klausimą dėl nepagrįsto praturtėjimo sąžiningu, bei kreditorių interesus atitinkančiu būdu, be bylinėjimosi ir su tuo susijusių išlaidų.
  20. Nustačius, kad piniginėms lėšos, kurios ieškovo buvo įgytos be pagrindo, negali būti taikomas CK 6.9301 straipsnis dėl atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, nes šios piniginės lėšos buvo ne ieškovo nuosavybė, o jų dalinimas būtų buvęs neteisėtas ir nepagrįstas atsakovo atžvilgiu, bei sukėlęs jam nuostolius.
  21. Ieškovui neįrodžius ieškinio reikalavimų, atsakovas prašė atmesti ir ieškovo reikalavimus dėl procesinių palūkanų priteisimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas neįrodė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja actio Pauliana taikymui būtinos sąlygos ir neįrodė, jog ginčijamais ieškovo sandoriais buvo pažeista įstatymų nustatyta atsiskaitymo eiliškumo tvarka, ieškinys turėtų būti atmestas, kaip nepagrįstas. Prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškovo ieškinį atmesti; teismui nusprendus netaikyti ieškinio senaties instituto, vertinti realius ir esminius atsiliepime pateiktus atsakovo argumentus dėl permokos grąžinimo ir ieškinį atmesti kaip nepagrįstą; priteisti iš ieškovo visas atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti.
  22. Ieškovas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog atsakovui kvestionuojant ieškovo mokumą 2014 metais, būtina atkreipti dėmesį, kad 2016 03 04 Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, kuria buvo atmestas suinteresuotų asmenų skundas (tame tarpe ir atsakovo vadovo skundas) dėl UAB „UNIGELA“ bankroto pripažinimo tyčiniu) yra konstatuota, jog UAB „UNIGELA“ buvo nemoki jau 2009 metais. Todėl aplinkybė dėl UAB „Unigela“ nemokumo dar 2009 metais laikytina pilnai įrodyta, o atsakovo argumentai, kad ginčo sandorių sudarymo metu ieškovas buvo moki įmonė, atmestini kaip nepagrįsti. Atsakovui atsiliepime kvestionuojant faktą, kad ieškovas vykdydamas atsiskaitymus su atsakovu, pažeidė CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, ieškovas pateikė teismui ieškovo kreditorių sąrašą, pasirašytą tuometinio ieškovo vadovo F. S., kuris buvo pateiktas ieškovo bankroto bylą nagrinėjusiam teismui. Iš pridėto kreditorių sąrašo matyti, kad ieškovas ginčo sandorių sudarymo metu, t.y. 2013-10-02 – 2014-03-10 laikotarpiu kitiems kreditoriams turėjo pradelstų įsipareigojimų nuo 2005 metų, tačiau 2014 metais suteikė pirmumo teisę gauti atsiskaitymus atsakovui, pažeisdamas CK 6.9301 straipsnio nuostatas.
  23. Atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas ir 2013 metais darbuotojams neįvykdytų įsipareigojimų egzistavimo faktas taip pat buvo konstatuotas minėtoje 2016-03-04 Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje. 2013 metais darbuotojams egzistavusios skolos faktas yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, daro išvadą, jog ieškovo vykdyti atsikaitymai su atsakovu 2013-10-02 – 2014-03-10 laikotarpiu pažeidė CK 6.9301 straipsnio nuostatas.
  24. Nei vienerių metų ieškinio senaties terminas, nei bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Nesutiko, kad ieškinio senaties terminas suėjo 2016-01-20, kai praėjo metai nuo dokumentų bankroto administratoriui perdavimo dienos, nes dokumentų perdavimo faktas savaime nereiškia, jog bankroto administratorius dokumentų perdavimo metu sužinojo ir apie visus bendrovės sudarytus sandorius. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktą bankroto administratoriaus sužinojimas apie sandorius negali būti siejamas tik su dokumentų perdavimo momentu, tačiau turi būti siejamas ir su įstatyme įtvirtinta bankroto administratoriaus pareiga per 6 mėnesius patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius ir dėl jų pareikšti ieškinius teisme.
  25. Ieškiniu nėra ginčijami įprasti sutarčių pagrindu sudaryti sandoriai, apie kuriuos galima sužinoti perimant įmonės dokumentus pagal sudarytą aprašą, tačiau yra ginčijami mokėjimo sandoriai (pavedimai) atsakovui, apie kurių atlikimą bankroto administratorius sužinojo tik tikrindamas bankrutuojančios bendrovės sąskaitų judėjimą ir siedamas jį su bendrovės sudarytais sandoriais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tampa akivaizdu, jog ieškovo bankroto administratorius turėjo teisę tikrinti bankrutuojančios bendrovės sandorius iki 2015-07-20. Todėl ieškinio senaties terminas gali būti pradėtas skaičiuoti tik nuo šios dienos.
  26. Be to, svarbu, kad ieškinys yra pareikštas ne tik CK 6.66 straipsnio pagrindu, tačiau ir CK 1.80 straipsnio pagrindu, o šio straipsnio pagrindu pareikštiems ieškiniams taikomas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas, kuris akivaizdu, jog nėra praleistas. CK 1.80 straipsnyje reglamentuojami imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo klausimai. Atsižvelgiant, jog ieškovo atlikti mokėjimai prieštarauja CK 6.9301 straipsnyje nustatytam atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumui bei vadovaujantis cituojama teismų praktika, akivaizdu, jog ginčijami sandoriai yra niekiniai ir turi būti pripažinti negaliojančiais.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad 2014 08 12 Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. B2-5096-275/2014 nutartimi iškėlė bankroto bylą ieškovui, Bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Audata“, kuriam 2015 01 20 perduoti UAB „UNIGELA“ finansiniai dokumentai, iš kurių bankroto administratorius nustatė, jog buvę UAB „UNIGELA“ vadovai, vykdydami atsiskaitymus su bankrutuojančios įmonės kreditoriais, pirmenybės teisę gauti atsiskaitymus suteikdavo su UAB „UNIGELA“ ir F. S. (ieškovo akcininku ir buvusiu vadovu) susijusioms įmonėms ir, ieškovo teigimu, tokiu būdu pažeisdavo kitų kreditorių teises. Bankroto administratorius, patikrinęs UAB „UNIGELA“ sandorius, sudarytus per laikotarpį nuo 2009 metų iki bankroto bylos UAB „UNIGELA“ iškėlimo dienos – 2014 08 12, nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 10 02 iki 2014 03 10 ieškovas UAB „UNIGELA“ atliko 29 pinigų pervedimus atsakovui UAB „KOROZA“:
  3. 2013-10-02 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 2157MK, suma 1500 Lt, mokėjimo paskirtis „Dalinis permokos grąžinimas“;
  4. 2013-10-03 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 2199MK, suma 7000 Lt, mokėjimo paskirtis „Dalinis permokos grąžinimas“;
  5. 2013-10-03 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 2200MK, suma 1200 Lt, mokėjimo paskirtis „Dalinis permokos grąžinimas“;
  6. 2013-10-04 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 2201MK, suma 1700 Lt, mokėjimo paskirtis „Dalinis permokos grąžinimas“;
  7. 2013-10-04 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 2205MK, suma 1500 Lt, mokėjimo paskirtis „Dalinis permokos grąžinimas“;
  8. 2013-10-08 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 1548MK, suma 363 Lt, mokėjimo paskirtis „Apmokama PVM SF KOR 2013-0004“;
  9. 2013-10-15 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 1576MK, suma 5000 Lt, mokėjimo paskirtis „Dalinis permokos grąžinimas“;
  10. 2013-10-16 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 2207MK, suma 3000 Lt, mokėjimo paskirtis „Dalinis permokos grąžinimas“;
  11. 2013-11-13 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 2214MK, suma 2000 Lt, mokėjimo paskirtis „Dalinis permokos grąžinimas“;
  12. 2013-11-14 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 2220MK, suma 2000 Lt, mokėjimo paskirtis „Dalinis permokos grąžinimas“;
  13. 2013-11-15 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 2223MK, suma 3000 Lt, mokėjimo paskirtis „Dalinis permokos grąžinimas“;
  14. 2013-11-19 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 2225MK, suma 500 Lt, mokėjimo paskirtis „Dalinis permokos grąžinimas“
  15. 2013-11-25 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 1729MK, suma 1930 Lt, mokėjimo paskirtis „Dalinis permokos grąžinimas“;
  16. 2013-11-29 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 2235MK, suma 5000 Lt, mokėjimo paskirtis „Dalinis permokos grąžinimas“;
  17. 2013-12-05 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 1809MK, suma 363 Lt, mokėjimo paskirtis „Apmokama PVM SF KOR 2013-0005“;
  18. 2013-12-06 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 2239MK, suma 2000 Lt, mokėjimo paskirtis „Permokos grąžinimas“;
  19. 2013-12-11 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 2246MK, suma 700 Lt, mokėjimo paskirtis „Permokos grąžinimas“;
  20. 2013-12-20 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 2250MK, suma 400 Lt, mokėjimo paskirtis „Permokos grąžinimas“;
  21. 2014-01-03 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 1908MK, suma 100 Lt, mokėjimo paskirtis „Permokos grąžinimas“;
  22. 2014-01-09 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 2257MK, suma 5000 Lt, mokėjimo paskirtis „Permokos grąžinimas“;
  23. 2014-01-14 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 1958MK, suma 363 Lt, mokėjimo paskirtis „Apmokama PVM SF KOR 2013-0006“;
  24. 2014-01-16 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 2261MK, suma 600 Lt, mokėjimo paskirtis „Permokos grąžinimas“;
  25. 2014-01-21 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 2262MK, suma 1500 Lt, mokėjimo paskirtis „Permokos grąžinimas“;
  26. 2014-02-10 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 2274MK, suma 2000 Lt, mokėjimo paskirtis „Permokos grąžinimas“;
  27. 2014-02-14 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 2283MK, suma 1800 Lt, mokėjimo paskirtis „Permokos grąžinimas“;
  28. 2014-02-17 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 2284MK, suma 3000 Lt, mokėjimo paskirtis „Permokos grąžinimas“;
  29. 2014-03-04 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 2294MK, suma 1400 Lt, mokėjimo paskirtis „Permokos grąžinimas“;
  30. 2014-03-10 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 2296MK, suma 2000 Lt, mokėjimo paskirtis „Permokos grąžinimas“;
  31. 2014-03-10 pavedimą, kurio Dok. Nr. kodas 2299MK, suma 1000 Lt, mokėjimo paskirtis „Permokos grąžinimas“.
  32. Pagal aukščiau nurodytus pavedimus iš viso ieškovas atsakovui pervedė 57 919 Lt (16 774,50 EUR).
  33. Taip pat pagal byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, kad: 2013 04 22 ieškovas ir atsakovas sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas pardavė, o atsakovas nupirko šilumvežius: TGK2 Nr. 7313 už 68 000 Lt + PVM, ir TGM4A-2855, identifikavimo numeris 932400028555, už – 200 000 Lt + PVM. Ieškovas UAB „UNIGELA“ 2013 06 18 išrašė atsakovui UAB „KOROZA“ PVM sąskaitą faktūrą Nr. UNI 130761 310 000 Lt sumai: už šilumvežį TGM-4A (2855) – 200 000 Lt + 42 000 Lt PVM ir už šilumvežį TGK-2 (7313) – 68 000 Lt + 0 PVM.
  34. 2013 06 10 priėmimo – perdavimo aktu ieškovas perdavė ir atsakovas priėmė pagal 2013 04 22 pirkimo – pardavimo sutartį parduotus šilumvežius. Iš atsakovo teismui pateikto AB Swedbank sąskaitos Nr. ( - ) išrašo, už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2014-03-10, matyti, kad už šilumvežius jis atliko šiuos mokėjimus ieškovui: 2013-04-24 mokėjimo pavedimu sumokėjo 164000 Lt; 2013-05-06 mokėjimo pavedimu sumokėjo 49 000 Lt; 2013-06-06 mokėjimo pavedimu sumokėjo 55 000 Lt; 2013-06-27 mokėjimo pavedimu sumokėjo 70 000 Lt; 2013-06-28 mokėjimo pavedimu sumokėjo 40 000 Lt. Iš viso atsakovas ieškovui sumokėjo 378 000 Lt. Vadovaujantis tarp šalių sudaryta 2013 04 22 pirkimo – pardavimo sutartimi bei ieškovo 2013 06 18 išrašyta atsakovui PVM sąskaita faktūra Nr. UNI 130761 310000 Lt sumai,
  35. Teismas priėjo išvados, kad atsakovas ieškovui sumokėjo 68 000 Lt daugiau nei, kad kainavo šilumvežiai ir laikotarpiu nuo 2013-08-23 iki 2014-03-10, ieškovas atsakovui grąžino permoką – iš viso 67 408 Lt sumą.
  36. Įvertinęs byloje esančius įrodymus teismas nesutiko su ieškovo nurodytais argumentais bei motyvais. Ir nurodė, jog ieškovas neįrodė CK 6.66 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurioms esant kreditorius įgyja teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius actio Pauliana pagrindu.
  37. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju, ieškovas turėjo pareigą grąžinti atsakovui šio permoką už pirktus šilumvežius, o atsakovas teisėtai ir pagrįstai gavo iš ieškovo permokėtas lėšas.
  38. Teismas nurodė jog bylos medžiaga patvirtina, kad tuo metu, kai ieškovas grąžino jam nepriklausančias pinigines lėšas atsakovui, ieškovui nebuvo iškelta bankroto byla, todėl, sutiko su atsakovo nurodymu, kad kiti ieškovo kreditoriai nebuvo ir negalėjo būti analogiškoje situacijoje su atsakovu. Kreditoriai negalėjo pretenduoti į BUAB „UNIGELA“ nepriklausančias lėšas. BUAB „UNIGELA“ neturėjo teisės iš jai nepriklausančių lėšų atsiskaityti su kitais savo kreditoriais. Ieškovo teisių, laikotarpiu nuo 2013-08-23 iki 2014-03-10 atlikti ginčo mokėjimai, nepažeidė, kadangi ieškovas, nepagrįstai gavęs 68 000 Lt, turėjo prievolę juos grąžinti atsakovui.
  39. Teismas nurodė, jog tai, kad abiejų šalių vadovu ginčo pavedimų atlikimo metu buvo tas pats asmuo, leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad atsakovui galėjo būti žinoma apie tikrąją ieškovo bendrovės turtinę padėtį. Tačiau atsakovo nesąžiningumo prezumpciją nagrinėjamu atveju teismo nuomone paneigia aplinkybės, kad pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui Vilniaus apygardos teisme buvo pateiktas 2014 07 08, o paskutinis mokėjimas atliktas 2014-03-10 iki teismą pasiekė byla dėl bankroto bylos iškėlimo, kad remiantis ieškovo pateiktais dokumentais: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus kreditoriniais reikalavimais bankroto byloje ir ataskaita apie priskaičiuotus delspinigius, paraiškomis išmokoms iš garantinio fondo gauti, 2010 – 2013 metų BUAB „Unigela“ balansais, duomenų bazės Creditinfo informacija apie BUAB „UNIGELA“ ir UAB „KOROZA“, Juridinių asmenų registro duomenų bazės informacija, BUAB „UNIGELA“ sąskaitos išrašu, teismo nutartimis ir kitais rašytiniais įrodymais, – negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad ieškovas, atlikdamas ginčo pavedimus, buvo akivaizdžiai bankrutuojantis. Todėl teismas, vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu, sprendė, kad atsakovas paneigė CK 6.67 straipsnyje įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją.
  40. Teismas, remdamasis ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktu atmetė ieškovo argumentus, jog senaties terminas šiuo atveju skaičiuotinas nuo 2015-07-20 kaip nepagrįstus bei prieštaraujančius įstatymui ir nurodė, kad ieškovo administratorius UAB „UNIGELA“ finansinius dokumentus gavo 2015-01-20, todėl aptariamo ieškinio senaties termino eigos pradžia skaičiuotina nuo 2015-01-20 ir baigėsi 2016-01-20, o ieškinys teisme pareikštas 2016-02-10 praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą.

7

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

  1. Apeliaciniu skundu ieškovas prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 06 15 sprendimą priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti.
  2. Nurodė, kad bankroto administratoriui teko pačiam paimti finansinius dokumentus iš UAB „Unigela“ patalpų, kadangi UAB „Unigela“ vadovas visiškai nesirūpino ir nevykdė savo pareigos dėl dokumentų perdavimo. Tikrinant buhalterinius dokumentus nustatyta, kad buvę ieškovo vadovai, vykdydami atsiskaitymus su bankrutuojančios įmonės kreditoriais, pirmenybės teisę gauti atsiskaitymus suteikdavo su UAB „UNIGELA“ ir F. S. (ieškovo akcininku ir buvusiu vadovu) susijusioms įmonėms (susijusių asmenų lentelė buvo pridėta prie ieškinio) ir tokiu būdu pažeisdavo kitų kreditorių teises.
  3. Bankroto administratoriui patikrinus UAB „UNIGELA“ sandorius, sudarytus už laikotarpį nuo 2009 metų iki bankroto bylos UAB „UNIGELA“ iškėlimo dienos, buvo nustatyta, kad laikotarpyje nuo 2013 10 02 iki 2014-03-10 UAB „UNIGELA“ vykdė atsiskaitymus su atsakovu UAB „KOROZA“, pažeidžiant CK 6.9301 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias atsikaitymų eiliškumą su kreditoriais, UAB „KOROZA“ naudai buvo atlikti 29 pinigų pervedimai. Dvidešimt šešių pavedimų mokėjimo paskirtyje nurodyta, kad grąžinama permoka ir trijų, kad apmokamos 2013 metais išrašytos sąskaitos faktūros, nors kitiems BUAB „UNIGELA“ kreditoriams įsipareigojimai buvo susidarę daug anksčiau. Taip pat Atsakovas gaudavo atsiskaitymus iš Ieškovo ir tuomet, kai bankrutuojanti bendrovė turėjo nepadengtų įsipareigojimų darbuotojams.
  4. Iš byloje pateikto BUAB „UNIGELA“ balanso, sudaryto už 2009 metus, matyti, kad 2009 metais bedrovės įsipareigojimai sudarė 2 916 826 LT (844771,20 Eur), o turtas 1 760 893 Lt (5099989,86 Eur), taigi akivaizdu, jog BUAB „UNIGELA“ buvo nemoki jau 2009 metais (tai konstatuota ir įsiteisėjusiomis Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis, kurios yra byloje), tačiau įmonės vadovai nevykdė jiems įstatymo nustatytų pareigų, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo ir sąmoningai pirmiausiai vykdė įsipareigojimus atsakovo naudai, kai tuo tarpu turėjo neįvykdytų daug senesnių įsipareigojimų kitiems kreditoriams.
  5. Bankroto byloje 2015 02 25 Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtinti 1 344 494,758 Eur dydžio kreditoriniai reikalavimai, kuriuos sudaro 124 223,48 Eur pirmos eilės kreditorių reikalavimai, 3 9851,39 EUR antros eilės kreditorių reikalavimai ir 1 180 419,95 EUR trečios eilės kreditorių reikalavimai.
  6. Iš byloje esančios paraiškos išmokoms iš garantinio fondo gauti, matyti, kad UAB „UNIGELA“ turėjo nepadengtų įsipareigojimų bendrovės darbuotojams jau nuo 2013 metų lapkričio mėnesio.
  7. Iš www.creditinfo.lt išrašo apie UAB „UNIGELA“ matyti, kad nuo 2008 metų UAB „UNIGELA“ atžvilgiu nuolatos buvo taikomi didelio masto turto areštai (nuo 2009-10-21 iki 2012-11-21 439434,23 Lt dydžio areštas, nuo 2009-06-25 iki 2014-12-10 1 051 570,49 Lt dydžio areštas ir kt.).
  8. Ieškovas atsiskaitydamas su atsakovu nesilaikė CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymo eiliškumo, darytina išvada, kad Ieškovo atlikti mokėjimo sandoriai atsakovo naudai pažeidė imperatyvias įstatymo normas, o konkrečiai CK 6.9301 straipsnį, todėl pripažintini negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu bei pažeidė bendrovės kreditorių teises, kadangi suteikė pirmumo teisę gauti atsiskaitymą su BUAB „UNIGELA“ direktoriumi ir akcininku susijusiai įmonei, todėl pripažintini negaliojančiai ir CK 6.66 straipsnio pagrindu.
  9. CK 6.67 straipsnio 2 punkte nurodyta, prezumpcija, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su juridiniu asmeniu, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyvis, nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantis mažiausiai penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra skolininko sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kiti artimieji giminaičiai, arba kai jiems visiems kartu priklauso mažiausiai penkiasdešimt procentų to juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.).
  10. Nurodė, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, jog yra visos actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) UAB „UNIGELA“ bankroto byloje yra patvirtini 1 344 494,758 Eur dydžio kreditoriniai reikalavimai, todėl akivaizdu, jog kreditoriai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į UAB „UNIGELA“. 2) Ginčijamas sandoris pažeidžia UAB „UNIGELA“ kreditorių teises, kadangi UAB „UNIGELA“ suteikė pirmumo teisę gauti atsikaitymą atsakovui. 3) Nėra suėjęs vienų metų ieškinio senaties terminas, kadangi įmonės buhalteriniai dokumentai bankroto administratoriui buvo perduoti tik 2015-01-20. Sandorius bankroto administratorius privalo patikrinti per 6 mėnesius, t.y. iki 2015-07-20, todėl ieškinio vienų metų senaties termino skaičiavimo pradžia yra 2015-07-20, o pabaiga 2016-07-20. 4) UAB „UNIGELA“ neprivalėjo sudaryti ginčijamų mokėjimų sandorių, tačiau juos sudarė. 5) UAB „UNIGELA“ vadovas bei akcininkas F. S. ir atsakovas buvo nesąžiningi, kadangi žinojo ir puikiai suvokė, kad sudarydami ginčijamą sandorį pažeidžia bendrovės kreditorių interesus. UAB „UNIGELA“ direktorius bei vienintelis akcininkas F. S. valdė 100% UAB „KOROZA“ akcijų ir ginčo sandorių metu buvo UAB „KOROZA“ direktoriumi, todėl darytina išvada, jog atsakovo nesąžiningumas, vadovaujantis CK 6.67 straipsniu preziumuojamas. 6)Ieškinio reikalavimas nukreipiamas į ginčijamą sandorio vertę tiek, kiek būtina ieškovo kreditorių reikalavimui patenkinti, t.y. ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiais mokėjimo sandorius neviršija patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos.
  11. Pirmos instancijos teismas, spręsdamas dėl actio Pauliana sąlygos (nebejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės), vertino tik ieškovo turimą reikalavimo teisę į atsakovą, todėl netinkamai pritaikė materialines teisės normas, aiškindamas actio Pauliana institutą. Atkreiptinas apeliacinės instancijos teismo dėmesys, kad sprendžiant šį ginčą buvo ir yra būtina atsižvelgti į jo specifiką, t.y. į tai, kad ieškinys yra pareikštas bankroto procese bankroto administratoriaus, kuris atstovauja ieškovo, o taip pat ieškovo kreditorių interesus.
  12. Nagrinėjamu atveju teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino tos aplinkybės, kad bankroto administratoriui pareiškus ieškinį dėl ieškovo sudarytų sandorių su atsakovu negaliojimo, sprendžiant ginčą turėjo būti vertinama ar ieškovo kreditoriai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į ieškovą (Ieškovas nagrinėjamu atveju laikytinas skolininku, sudariusiu ginčijamą sandorį su trečiuoju asmeniu, kurio statusą šioje byloje atitinka atsakovas), o ne ar ieškovas turi nebejotiną ir galiojančią teisę į atsakovą, kadangi bankroto administratorius, reikšdamas ieškinius bankrutuojančios įmonės vardu gina bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.
  13. Teismas neteisingai suprato ir vertino susiklosčiusią ginčo situaciją, klaidingai pritaikė materialines teisės normas, o tai sąlygojo neteisingo teismo sprendimo priėmimą. Byloje pateiktas ieškovo kreditorių sąrašas ir Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria patvirtinti kreditoriniai reikalavimai. Šie įrodymai neginčijamai patvirtina faktą, jog ieškovo kreditoriai turi ir ginčo sandorių sudarymo metu turėjo neginčijamą ir galiojančią reikalavimo teisę į ieškovą, todėl bankroto administratorius turi teisę reikšti ieškinį atsakovui dėl mokėjimo sandorių pripažinimo negaliojančiais.
  14. Pirmos instancijos teismas, spręsdamas, kad atsakovas nebuvo ieškovo kreditorius, kadangi jam buvo grąžinama susidariusi permoka, neteisingai aiškina „kreditoriaus“ sąvoką. Tarptautinių žodžių žodyne, „Kreditoriaus“ sąvoka apibrėžiama kaip - kreditorius [lot. creditor], prievolės šalis, turinti, teisę reikalauti iš kt. šalies atlikti jos naudai tam tikrą veiksmą arba nuo tam tikro veiksmo susilaikyti; (Tarptautinių žodžių žodynas, © Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas procesiniuose dokumentuose nurodė, o pirmos instancijos teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas turėjo teisę reikalauti iš ieškovo įvykdyti prievolę, t.y. reikalauti grąžinti permoką, konstatuotina, jog atsakovas, priešingai, nei nurodo pirmos instancijos teismas, buvo ieškovo kreditorius mokėjimo sandorių atlikimo metu, todėl akivaizdu, jog jam buvo suteikta pirmumo teisė gauti atsiskaitymą.
  15. Pirmos instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovo kreditorių interesų pažeidimo, vadovavosi teismų praktika, kurioje nurodoma, kad įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl sprendė, kad atlikti mokėjimo sandoriai nepažeidė kreditorių interesų. Tačiau teismų praktika, kuria vadovavosi pirmos instancijos teismas buvo suformuota iki 2013-10-01, t.y. iki Civilinio kodekso pakeitimo įsigaliojimo, kuriuo CK buvo papildytas 6.9301 straipsniu, reglamentuojančiu atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka. Atsižvelgiant į tai akivaizdu, jog nuo 2013-10-01 įstatymai imperatyviai nustatė atsiskaitymų tvarką su kreditoriais, kurios atsiskaitydamas su kreditoriais ieškovas privalėjo laikytis. Įstatyme nustatytos atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos nesilaikymas, kai su kreditoriumi yra atsiskaitoma pažeidžiant CK 6.9301 straipsnio nuostatas, laikytinas kreditorių interesų pažeidimu.
  16. Įvertinus byloje pateikus įrodymus (paraiška išmokoms iš garantinio fondo gauti, UAB „Unigela“ kreditorių sąrašo, Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutarčių, kuriomis UAB „Unigela“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu) iš kurių matyti, kad ieškovas turėjo senesnių nepadengtų įsipareigojimų kreditoriams nuo 2005 metų, taip pat turėjo įsiskolinimą darbuotojams ginčo sandorių atlikimo metu, akivaizdu, jog ieškovas grąžindamas permoką atsakovui, kuri susidarė tik 2013 metų gegužės-birželio mėnesiais, pažeidė CK 6.9301 straipsnio nuostatas, o taip pat ieškovo kreditorių interesus.
  17. Nors formaliai žiūrint ieškovas turėjo pareigą grąžinti permoką atsakovui, tačiau teisinė pareiga atlikti tam tikrą veiksmą negali būti vertinama kaip privalėjimas sudaryti sandorį, neatsižvelgiant į faktinę ieškovo finansinę padėtį, įsipareigojimus kitiems kreditoriams ir CK 6.9301 straipsnio nuostatas, reglamentuojančiu atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, o taip pat būtina vadovautis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais.
  18. Nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą ar ieškovas privalėjo sudaryti ginčo sandorius būtina atsižvelgti į tai, kad ieškovas ir atsakovas buvo/yra susijusios įmonės, t.y. ieškovo ir atsakovo vadovas (F. S.) vadovavo abiems bendrovėms, F. S. buvo ir yra UAB „Koroza“ ir UAB „Unigela“ akcininkas, kas leidžia spręsti, jog mokėjimo sandoriai buvo atlikti siekiant įvykdyti įsipareigojimus susijusiai bendrovei, neatsižvelgiant į ieškovo darbuotojų ir kitų kreditorių interesus, kas prieštarauja teisingumo ir sąžiningumo principams.
  19. Tai pat būtina įvertinti tai, kad nagrinėjamu atveju pareiga atlikti mokėjimus nėra absoliuti, kadangi ji yra ribojama įstatymo nuostatų reglamentuojančių atsiskaitymų eiliškumą su kreditoriais, taigi akivaizdu, jog ieškovas (skolininkas) būtų privalėjęs atlikti mokėjimo sandorius atsakovui ir toks privalomumas galėtų būti konstatuotas tik tada, jeigu ieškovas nebūtų turėjęs neįvykdytų įsipareigojimų darbuotojams ir įsipareigojimas atsakovui būtų buvęs seniausias turimas ieškovo įsipareigojimas iš visų ieškovo kreditorių. Nagrinėjamu atveju ieškovas privalėjo įvykdyti įsipareigojimus darbuotojams ir apmokėti skolas susidariusias dar 2005 metais ir vėlesniais metais, o tik tada galėjo vykdyti atsikaitymus su artimais ryšiais susijusia įmone, t.y. atsakovu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstravo, kad ieškovas privalėjo sudaryti ginčo sandorį.
  20. Teismas nesąžiningumo prezumpciją laiko paneigta vien dėl to, kad ginčo mokėjimai atsakovui buvo atlikti iki bankroto bylos teisme iškėlimo bei konstatuoja, kad ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina, kad ieškovas ginčo sandorių atlikimo metu buvo akivaizdžiai bankrutuojanti (nemoki) įmonė ir ieškovo sąžiningumą nepagrįstai sieja su bankrutuojančios įmonės statusu (toks statusas įgyjamas tik iškėlus bankroto bylą). CK 6.66 ir 6.67 straipsniai siejami ne su įmonės bankrutavimu, o su įmonės nemokumu.
  21. Teismai byloje dėl tyčinio bankroto nustatė, kad realiai ieškovas jau 2009 metais buvo nemoki įmonė. Todėl pirmosios instancijos teismas konstatuodamas nesąžiningumo prezumpcijos paneigimą ir nurodydamas, kad iš ieškovo pateiktų įrodymų negalima vienareikšmiškai konstatuoti, jog ieškovas ginčo sandorių sudarymo metu buvo nemoki įmonė, daro išvadas, prieštaraujančias byloje esantiems įrodymams ir prieštaraujančias įsiteisėjusioms teismo nutartimis.
  22. Nagrinėjamu atveju esminę reikšmę actio Pauliana instituto taikymui turi ne atsakovo nesąžiningumas, o ieškovo (skolininko) nesąžiningumas. Pagal suformuotas actio Pauliana taikymo sąlygas trečiojo asmens nesąžiningumas (atsakovo) turi būti nustatomas tik esant dvišaliam atlygintinam sandoriui, o nagrinėjamu atveju ginčo mokėjimo sandoriai laikytini vienašaliais sandoriais, todėl pripažįstant sandorį negaliojančio CK 6.66 straipsnio pagrindu atsakovo nesąžiningumas teisinės reikšmės neturi.
  23. Ieškovo bankroto administratorius turėjo teisę tikrinti bankrutuojančios bendrovės sandorius iki 2015-07-20, todėl ieškinio senaties terminas gali būti pradėtas skaičiuoti tik nuo šios dienos, todėl ieškovas laiko ir laikė, kad ieškinio senaties terminas praleistas nebuvo.
  24. Apeliacinės instancijos teismui sprendžiant, kad ieškinio senaties terminas visgi buvo praleistas, prašė atkreipti teismo dėmesį į tai, kad 2016-05-26 teismo posėdžio metu atsakovui prašant taikyti ieškinio senaties terminą, ieškovo atstovas prašymų-papildymų stadijoje pareiškė teismui prašymą (posėdžio garso įrašo laikas 24.30 min. iki 25.10 min) atnaujinti ieškinio senaties terminą, jeigu teismas spręstų, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas. Prašymas buvo grindžiamas prašant atsižvelgti į bankroto bylos specifiką, į tai, kad bankroto bylose yra viešasis interesas bei į tai, jog senaties terminas praleistas tik 20 kalendorinių dienių, kas sudaro ypatingai trumpą laiko tarpą, tačiau pirmos instancijos teismas dėl šio ieškovo prašymo visiškai nepasisakė, nors šio prašymo išsprendimas galėjo turėti esminę reikšmę sprendimo priėmimui šioje byloje, o tiesiog mechaniškai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgdamas į ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybes.
  25. 2016-05-26 posėdžio metu pirmos instancijos teismui buvo paaiškintos faktinės aplinkybės dėl bankrutuojančios UAB „Unigela“ buhalterinių dokumentų perdavimo bankroto administratoriui, buvo paaiškinta, kad UAB „Unigela“ vadovas pats dokumentų neperdavė, bankroto administratoriui teko pačiam ieškoti įmonės dokumentų, o juos radus (nėra žinoma ar tikrai visa buhalterinė apskaita yra perduota, kadangi buhalterinę apskaitą tvarkiusi įmonė ir UAB „Unigela“ vadovas vengia perduoti buhalterinės apskaitos programos duomenis, kas labai apsunkino įmonės sandorių tikrinimą) įmonės nuomojamose patalpose pačiam aprašyti rastus dokumentus ir jų pagrindu pradėti tikrinti bendrovės sandorius.
  26. Sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino praleidimo ir jo atnaujinimo prašė apeliacinės instancijos teismą atsižvelgti ir į į tai, kad bankroto administratorius aktyviai gynė bankrutuojančios įmonės kreditorių teises, iš pradžių kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus apygardos teismą dėl UAB „Unigela“ bankroto pripažinimo tyčiniu, teismui ieškinį tenkinus ir konstatavus, kad UAB „Unigela“ buvo nemoki nuo 2009 metų, tačiau 2013 metais vykdė atsikaitymus su susijusiomis įmonėmis ir jas protegavo, tapo akivaizdu, kad atsakovo naudai atlikti mokėjimai pažeidžia ieškovo kreditorių interesus, todėl administratorius kreipėsi dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
  27. Apeliantas nurodė, kad pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė tik dėl ginčo mokėjimo sandorių negaliojimo CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana taikymo sąlygų), tačiau visiškai nepasisakė dėl sandorių negaliojimo CK 1.80 straipsnio pagrindu, o tiesiog nurodė, kad „Ieškovo argumentai, susiję su CK 1.80 straipsnio bei 6.9301 straipsnio taikymu, neturi esminės reikšmės nagrinėjamos bylos rezultatui, todėl teismas dėl šių argumentų plačiau nepasisako.“ Apeliantas su tokia teismo išvada visiškai nesutinka, kadangi imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo momento. Niekinio sandorio faktą teismas turi konstatuoti ex oficio, jeigu tai tiesiogiai susiję ginčo dalyku, o esant tiesioginio ieškovo reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms, teismas privalo tokį reikalavimą išspręsti iš esmės ir argumentuotai pasisakyti dėl kokių priežasčių ieškovo reikalavimas tenkintinas arba atmestinas. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pirmos instancijos teismas sandorio negaliojimo pagal CK 1.80 straipsnį apskirtai netyrė, todėl darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas išsprendė ne visus ieškovo pareikštus reikalavimus, o tai sudaro pagrindą skundžiamam teismui sprendimui panaikinti.
  28. Sandorio negaliojimas CK 1.80 straipsnio pagrindu visiškai nepriklauso nuo to egzistuoja ar ne actio Pauliana taikymo sąlygos. Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant klausimą dėl sandorio negaliojimo pagal CK 1.80 straipsnį, yra taikomas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas, todėl bylos nagrinėjimo metu pirmos instancijos teismui nusprendus, kad nėra nei vienos actio Pauliana taikymo sąlygos, tačiau konstatavus faktą, jog ginčo mokėjimo sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, ieškovo ieškinys vis vien turėjo būti patenkintas.
  29. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovo atlikti mokėjimo sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, o būtent LR CK 6.9301 straipsnyje nustatytam atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumui, atlikti mokėjimo sandoriai laikytini niekiniais sandoriais, todėl vadovaujantis LR CK 180 straipsnio 2 dalimi turi būti taikoma restitucija.

9Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

  1. Nurodė, jog vadovaujantis ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktu laikoma, kad bankroto administratorius apie įmonės sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Bankroto administratorius BUAB „Unigela“ finansinius dokumentus gavo 2015 01 20. Nuo šios dienos bankroto administratoriui atsirado pareiga patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 6.66 straipsnio 3 dalyje buvo pradėtas skaičiuoti nuo finansinių dokumentų gavimo dienos ir baigėsi atitinkamai po vienerių metų 2016 01 20. Ieškinys pareikštas tik 2016 02 10 senaties terminą praleidus
  2. Ar termino praleidimo priežastis yra svarbi, sprendžia ir pripažįsta teismas, nagrinėdamas konkretų prašymą atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą, terminas buvo praleistas ne dėl CPK 78 straipsnyje nurodytų svarbių priežasčių, o dėl neteisingo terminų skaičiavimo tiek iš ieškovo, tiek iš ieškovo atstovo pusės, todėl atnaujinti senaties terminą, kai jis buvo praleistas ne dėl svarbių priežasčių nebuvo jokio teisėto pagrindo.
  3. Tarp Ieškovo ir Atsakovo susiklostę permokos už parduotus šilumvežius grąžinimo santykiai nėra ir negali būti traktuojami kaip sandoriai, kurių Ieškovas sudaryti neprivalėjo ir kurie pažeidžia Ieškovo kreditorių teises, o ieškovas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Teismui pateiktame ieškinyje Ieškovas akivaizdžiai neteisingai taikė actio Pauliana institutą bei negali pagrįsti, kodėl tai yra sandoris, kurio Ieškovas neva neprivalėjo sudaryti.
  4. Ieškovas neįrodė, kad susidariusios permokos grąžinimas Atsakovui kaip nors pažeidė BUAB „Unigela“ kreditorių teises. Kaip jau buvo minėta, Ieškinyje nurodomais mokėjimais buvo grąžinta permoka už Atsakovo nupirktus šilumvežius. Tokiu būdu atsakovui nebuvo ir negalėjo būti suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius, kadangi Atsakovas nebuvo kreditorius. Kreditoriai negalėjo pretenduoti į BUAB „Unigela“ nepriklausančias lėšas, ką teisingai ir pagrįstai patvirtino ir Teismas. BUAB „Unigela“ neturėjo teisės iš jai nepriklausančių lėšų atsiskaityti su kitais savo kreditoriais.
  5. BUAB „Unigela“ privalėjo atlikti mokėjimus, kuriais buvo grąžinta permoka už parduotus šilumvežius ir mokamas nuomos mokestis už šilumvežių naudojimą.
  6. Ieškovo turėtų piniginių lėšų permokos grąžinimas buvo paremtas ne tik verslo logika, tačiau ir elementaria teisine logika, kai be teisinio pagrindo turtą gavęs asmuo privalo jį grąžinti teisėtam savininkui. Taigi, atliktas permokos grąžinimas buvo būtinas ir galimas net ir esant pradelstiems įsiskolinimams kitiems Ieškovo kreditoriams.
  7. Ieškovas neįrodė nei BUAB „Unigela“, nei UAB „Koroza“ nesąžiningumo mokėjimų atlikimo metu. Kaip jau buvo minėta, mokėjimais buvo grąžinta susidariusi permoka. Tiek BUAB „Unigela“, tiek UAB „Koroza“ tą aiškiai suvokė ir grąžinant permoką BUAB „Unigela“ siekė grąžinti jai nepriklausančias pinigines lėšas, bet ne proteguoti UAB „Koroza“ kitų kreditorių atžvilgiu. Aplinkybė, kad F. S., valdė abiejų įmonių akcijas ir skirtingais laikotarpiais buvo abiejų įmonių direktorius, nesant kitų actio Pauliana taikymo sąlygų, negali būti vertinama kaip BUAB „Unigela“ ir UAB „Koroza“ nesąžiningumo įrodymas.
  8. Ieškovo pateikti balansai už 2010 - 2013 metus jokiu būdu nepagrindžia Ieškovą buvus nemokiu visų ginčijamų mokėjimų atlikimo metu, nuo 2013 10 02 iki 2014 03 10. Balanso duomenys yra vienas iš įrodymų, kuriais remdamasis teismas sprendžia dėl įmonės nemokumo būsenos, kaip ji apibrėžiama ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje. Ieškovas neįrodinėjo ir neįrodė, kiek ir kokių pradelstų įsipareigojimų ir kokiems kreditoriams Ieškovas turėjo kiekvieno iš ginčijamų mokėjimų atlikimo metu.
  9. Ieškovo pateiktuose Sodros raštuose yra nurodyta informacija apie pavėluotą įmokų mokėjimą už laikotarpį nuo 2014 metu 3 ketvirčio, kai tuo tarpu ginčijami sandoriai buvo sudaryti 2013 10 02 - 2014 03 10 laikotarpiu, t. y. permokų grąžinimas vyko anksčiau, nei ieškovas nurodo informaciją apie pavėluotą įmokų mokėjimą VSDFV.
  10. Iš Ieškovo pateiktos informacijos apie darbuotojų kreditorinius reikalavimus bei jų struktūrą akivaizdu, kad didžioji dalis mokėtinų sumų susidarė kaip išeitinė išmoka ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, nutraukus su darbuotojais darbo sutartis, o ne kaip einamasis įsiskolinimas už faktiškai mokamą einamąjį laikotarpį (atlyginimai ir su jais susijusios išmokos).
  11. Ieškovo pateiktas sąskaitos išrašas, kuriame yra atvaizduojami ieškovo mokėjimai atsakovui, pats savaime nepagrindžia šių mokėjimų ydingumo. Priešingai, ginčijami pavedimai buvo būtini siekiant grąžinti susidariusią permoką. Ieškovas pateikė ne visą BUAB „Unigela“ sąskaitos išrašą už tam tikrą laikotarpį, o tik išfiltruotus pavedimus, kurie buvo atlikti atsakovui. Tokia informacija neleidžia objektyviai įvertinti Ieškovo vykdytų atsiskaitymų eiliškumo tvarkos. Nesant pilnos informacijos apie ieškovo vykdytus atsiskaitymus ginčijamų sandorių sudarymo laikotarpiu, nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti tariamos pirmenybės suteikimo Atsakovui.
  12. Ieškovo pateiktas teismo sprendimas dėl Ieškovo bankroto pripažinimo tyčiniu nėra ir negali būti tinkamas ir leistinas įrodymas šioje byloje, nes jame nebuvo svarstomi ieškovo ir atsakovo tarpusavio atsiskaitymo klausimai, bei šis sandoris nebuvo pripažintas kaip neatitinkantis įmonės interesų.
  13. Kreditorinių reikalavimų, pateiktų Ieškovo bankroto byloje, dydžiai niekaip nepatvirtina Ieškovo atliktų permokos grąžinimo mokėjimų neteisėtumo.
  14. Byloje nėra pateiktą jokių įrodymų apie tai, kiek ir kokių pradelstų įsiskolinimų ieškovas turėjo kiekvieno iš ginčijamų mokėjimų atlikimo metu, ir kokių kreditorių teisės buvo pažeistos.
  15. Apeliantas teigia, jog ginčijami mokėjimai buvo atlikti pažeidžiant LR CK 6.9301 straipsnį ir prašo juos pripažinti negaliojančiais, tačiau kartu byloje pateikti įrodymai šių reikalavimų nepatvirtina. Atsižvelgiant į byloje esančią medžiagą, teismas teisingai išanalizavo surinktus rašytinius įrodymus bei tinkamai pagrindė savo sprendimą, todėl jį panaikinti nėra teisinio pagrindo.
  16. Apeliantas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde teigė, kad mokėjimo pavedimas - tai vienašalis sandoris, kurio metu jį atliekantis asmuo išreiškia savo valią pervesti lėšas kitam asmeniui, tokiu būdu sukurdamas, pakeisdamas arba panaikindamas savo civilines teises ir pareigas. Negalima sutikti su tokiu apelianto naudojamu mokėjimo pavedimo traktavimu dvišaliame sandoryje.
  17. Ieškovo atliktus permokos grąžinimus atsakovui laikyti vienašaliu sandoriu yra nepagrįsta. Šie pavedimai laikytini šalių sudaryto dvišalio sandorio pasekme dėl per klaidą atsakovo pervestos per didelės sumos ieškovui. Kokią teisę į šias lėšas turėjo apeliantas, procesiniuose dokumentuose konkrečiai pasisakyta nebuvo.
  18. Ieškovo atlikti mokėjimai atsakovui laikytini piniginių lėšų grąžinimu dėl jo nepagrįsto praturtėjimo atsakovo sąskaita.
  19. Piniginėms lėšoms, kurios buvo apelianto įgytos be pagrindo, negali būti taikomas CK 6.9301 straipsnis dėl atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, nes šios piniginės lėšos buvo ne Ieškovo nuosavybė, o jų dalinimas būtų buvęs neteisėtas ir nepagrįstas atsakovo atžvilgiu, bei sukėlęs jam nuostolius. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad teismas pagrįstai nusprendė, kad piniginės lėšos nėra ir nebuvo apelianto nuosavybė, todėl UAB „Unigela“ neturėjo jokio pagrindo šias lėšas panaudoti atsiskaitymams su kreditoriais.
  20. Nesutiko su apeliacinio skundo teiginiu, kad teismas nepagrįstai nepasisakė dėl visų su ieškiniu susijusių reikalavimų, įskaitant ir reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu. Nurodė, jog ieškinys buvo reikštas kaip actio Pauliana, Ieškovo argumentai, susiję su CK 1.80 ir 6.9301 straipsnių taikymu neturi esminės reikšmės nagrinėjamos bylos rezultatui, kadangi Apeliantas nepagrindė actio Pauliana taikymo sąlygų.
  21. Apeliantui neįrodžius savo reikalavimų apeliaciniame skunde pagrįstumo, Atsakovas prašo atmesti ir Apelianto reikalavimus ir dėl procesinių palūkanų priteisimo.
  22. Atsižvelgiant į tai, kad Apeliantas neįrodė, jog nagrinėjamu atveju egzistavo actio Pauliana taikymui būtinos sąlygos ir neįrodė, kad ginčijamais Apelianto sandoriais buvo pažeista įstatymų nustatyta atsiskaitymo eiliškumo tvarka, ieškinys pagrįstai buvo atmestas, o priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas buvo pagrįstas ir teisingas.

10

11IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

  1. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią bylą, absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
  2. Iš esmės ginčas byloje yra kilęs dėl to ar ginčo sandoriai - mokėjimai, kuriais gražinta permoka atsakovui atitinka CK 6.66 straipsnyje numatyto actio Pauliana sąlygas ir ar šie sandoriai pažeidžia CK 9301straipsnio nuostatas.
  3. Remiantis CK 6.1 straipsnyje pateikta samprata prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Įstatymas prievolių atsiradimą kildina ne būtinai iš sandorių. CK 6.2 straipsnyje numatyti prievolių atsiradimo pagrindai, nustatant, jog prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Šiuo atveju tokiu faktu laikytinas pinigų sumos, viršijančios pirkimo - pardavimo sutartimi sutartą kainą pervedimas, iš kurio UAB UNIGELA atsirado prievolė gražinti be pagrindo įgytą pinigų sumą, o atsakovui (kreditoriui) reikalauti gražinti šią sumą. Todėl nėra pagrindo teigti, jog ieškovo ir UAB „Koroza“ nesiejo prievolė gražinti atitinkamą pinigų sumą. Tačiau šios bylos specifika yra ta, kad prievolė ieškovui atsirado ne iš sutartinių santykių, bet be pagrindo įgijus tam tikrą pinigų sumą.
  4. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą įmonei esant nemokumo būsenoje kreditoriai įgyja teisę patenkinti savo reikalavimus pagal ĮBĮ nustatytą tvarką, be to pati įmonė, kai jai trūksta turto (lėšų) atsiskaityti su visais kreditoriais, privalo laikytis CK 9301 straipsnyje numatytos atsiskaitymų eiliškumo tvarkos. Tačiau akivaizdu, jog abiem atvejais tai taikytina tik nemokios arba su finansiniais sunkumais susiduriančios įmonės turto ar jai priklausančių lėšų atžvilgiu, kreditoriai, bet kokiu atveju turi teisę tik į įmonei teisėtai priklausančias sumas.
  5. Šiuo atveju atsakovas byloje pateikė įrodymus, jog buvo realiai pervestos už ieškovo parduotą atsakovui turtą (du šilumvežius) sutartą kainą viršijančios (permokėtos) sumos. Atsakovui neginčijant pirkimo pardavimo sutarties ar joje nurodytos kainos bei fakto, kad ginčijamais sandoriais gražinta reali permoka už parduotą turtą ir neįrodinėjant, jog turtas parduotas per pigiai, nėra pagrindo teigti, kad permokos suma yra ieškovo turtas į kurį kreditoriai turi teisę nukreipti savo reikalavimus, nes ši suma nepriklauso ieškovui, o kreditoriai tiek pagal ĮBĮ, tiek pagal CK 9301 straipsnio nuostatas turi teisę nukreipti savo išieškojimus tik į skolininko, bet ne trečiojo asmens turtą.
  6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau tekste LAT arba kasacinis teismas) yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (LAT 2006-01-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2009-04-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2010-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2012-05-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; kt.).
  7. Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (LAT 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2013-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2013; kt.).
  8. Šiuo atveju kreditorių teisė neginčijama, tačiau byloje neginčijus ir nenuginčijus fakto, jog ginčijami mokėjimai yra permokos ir skolininkui nepriklausančio turto gražinimas, šie sandoriai kreditorių teisių nepažeidė, nes jie turi teisę nukreipti išieškojimą tik į skolininko turtą ir lėšas.
  9. Skolininkas (ieškovas) privalėjo gražinti be pagrindo įgytą turtą ir negalėjo jo paskirstyti savo kreditoriams. Tokią pareigą jam numato imperatyvi CK 6.237 straipsnio 1 dalies nuostata, jog asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Dėl tų pačių priežasčių negalima teigti, jog ieškovas gražindamas permoką, o atsakovas ją priimdamas buvo nesąžiningi.
  10. Kaip jau minėta, viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai: ar dėl sudaryto ginčijamo sandorio susidaro faktinis skolininko nemokumas, nulemiantis skolininko nesugebėjimą vykdyti prievoles, ar kreditoriaus teisės ir interesai pažeidžiami kitais būdais, pasunkinant galimybę kreditoriui nukreipti reikalavimus į skolininką.
  11. Kreditorius pagrįstai gali reikšti actio Pauliana dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo ne tik tais atvejais, kai dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir kitais atvejais, kai ginčijamas sandoris kitaip pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus. Kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti (LAT 2013-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013).
  12. Šiuo atveju gražinus skolininkui (ieškovui nepriklausantį turtą jo paties turtas nei sumažėjo nei padidėjo.
  13. Actio Pauliana instituto paskirtis – užtikrinti kreditoriaus teisių į skolininko turto išsaugojimą. Kaip teisių gynimo būdas, actio Pauliana ieškinys gali būti naudojamas tais atvejais, kai ginčijami skolininko asmeniškai atlikti veiksmai (sudaryti sandoriai), kuriais perleistas jam priklausantis turtas ar / ir turtinė teisė trečiajam asmeniui. Šios taisyklės taikomos ir actio Pauliana ieškinį reiškiant bankrutuojančios įmonės administratoriui, ginančiam įmonės ir jos kreditorių interesus. Taigi, viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises. Kaip jau minėta Šios bylos specifika pasireiškia, tuo jog prievolė ieškovui kilo gražinti iš fakto dėl kurio jis be pagrindo praturtėjo taigi kreditoriai negali turėti teisėtų lūkesčių, jog jų reikalavimai bus patenkinti iš bankrutuojančiam ieškovui nepriklausančio turto, paties gi ieškovo turtas į kurį gali būti nukreipti kreditorių reikalavimai dėl ginčijamų sandorių nei padidėjo, nei sumažėjo.
  14. Ginčo sandoriai negali būti panaikinti ir remiantis 9301 straipsnio 1 dalies imperatyvia nuostata numatančia, jog skolininkas, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti minėtos įstatymo nuostatos numatyta eiliškumo tvarka, nes jie papuola į kitos CK 6. 237 straipsnio 1 dalyje numatytos imperatyvios įstatymo nuostatos, kad be pagrindo įgytas (lėšos) privalo būti gražintas jo savininkui taikymo sferą.
  15. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nenustačius actio Pauliana sąlygų argumentai susiję su CK 80 straipsnio bei CK 6.9301 straipsnio taikymu neturi esminės reikšmės nagrinėjamos bylos rezultatams, nenustačius, pagrindų ieškinį tenkinti nėra pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir dėl to, jog teismas nesprendė dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Todėl šiais pagrindais kolegija plačiau nepasisako
  16. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (LAT 2008 03 14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 06 01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
  17. Vadovaudamasis prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu.
  18. Remiantis CPK 93 straipsniu, apeliacinį skundą atmetus atsakovui priteisiamos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos, sudarančios 600 eurų, sumokėtų už advokato pagalbą paruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą.

12Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasis CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

13Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

14Priteisti iš ieškovo BUAB „Unigela“ bankroto administravimo išlaidų sąmatoje numatytų administravimo išlaidų, atsakovo UAB „Koroza“ naudai 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai