Byla e2A-435-265/2018
Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir darbo užmokesčio bei kitų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Maškevičienės, Giedrės Seselskytės, Alvydo Žerlausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. B. (V. B.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Duomenys neskelbtini“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir darbo užmokesčio bei kitų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė: 1) pripažinti atleidimą iš darbo nuo 2017-02-27 Lietuvos Respublikos darbo kodekso (visame procesinio sprendimo tekste naudojama Darbo kodekso redakcija, galiojusi iki 2017-07-01, toliau vadinama DK) 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu neteisėtu ir priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau tekste – UAB) „Duomenys neskelbtini“ 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (1 340,12 Eur) ir vidutinį darbo užmokestį – 1 630,99 Eur už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2017-02-27 iki 2017-04-28; 2) priteisti iš atsakovės darbo užmokesčio skirtumą tarp pas atsakovę gauto vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio ir šiuo metu gaunamo vidutinio darbo užmokesčio – po 170,06 Eur per mėnesį už laikotarpį nuo 2017-05-02 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) laikotarpius, kuriais atsakovės įmonėje buvo suteiktos nemokamos atostogos (990 val.), pripažinti prastovomis ne dėl darbuotojo kaltės ir priteisti

    62 296,80 Eur; 4) priteisti iš atsakovės UAB „Duomenys neskelbtini“ 5 036,29 Eur už atsakovės neįtrauktą į apskaitą ir neapmokėtą darbo laiką; 5) priteisti iš atsakovės UAB „Duomenys neskelbtini“ 1 360,00 Eur skolą, kurios atsakovė nesumokėjo pagal kasos išlaidų orderius ROM17/001, ROMI7/002, ROM17/003 ir ROM17/004; 6) priteisti iš atsakovės UAB „Duomenys neskelbtini“ 361,74 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas; 7) priteisti iš atsakovės UAB „Duomenys neskelbtini 2 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 8) priteisti iš atsakovės UAB „Duomenys neskelbtini“ bylinėjimosi išlaidas.

  2. Ieškovas nurodė, kad jis ir atsakovė 2015-10-30 sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią pas atsakovę nuo 2015-11-02 pradėjo dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju 8 valandas per parą, o atsakovė įsipareigojo mokėti 423,00 Eur mėnesinę algą. Nuo 2016-01-01 darbo sutartis pakeista ir nustatyta, jog bus mokama 456,00 Eur mėnesinė alga. Nuo 2016-07-01 darbo sutartis buvo dar kartą pakeista ir nustatyta, jog bus mokama ne mažesnė kaip Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga (toliau MMA) (atsakovė skaičiavo 495,00 Eur mėnesinį darbo užmokestį, MMA taikydama 1,3 koeficientą). Ieškovo teigimu, darbas buvo susijęs su krovinių vežimu iš Lietuvos į Kazachstaną ir Rusiją bei atgal, todėl atsakovė ieškovui papildomai mokėjo dienpinigius, kurių dydį vienašališkai nustatė atsakovės direktorius savo įsakymais. Reiso metu su krovinio gabenimu susijusias išlaidas (kelių mokesčius, išlaidas kurui ir kt.) apmokėdavo atsakovės banko kortele, o grįžęs iš reiso atsakovei pateikdavo tokias išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Dirbant pas atsakovę buvo įprasta, kad vairuotojams grįžus iš reiso atsakovės administracija pateikdavo pasirašyti daug įvairių dokumentų, kuriuos jie dėl menko teisinio ir finansinio išprusimo, nežinojimo, nesigilindami į dokumentų turinį, pasirašydavo. Pas atsakovę darbo grafikai nebuvo sudaromi, buvo įprasta, kad vairuotojui grįžus iš reiso atsakovės administracija jam pateikdavo pasirašyti prašymą suteikti nemokamas atostogas, kurios būdavo tęsiamos iki tos dienos, kol vėl reikėdavo išvykti į reisą
  3. Ieškovas nurodė, kad paskutinį kartą nuvežęs krovinį į Kazachstaną, 2017-01-06 su atsakovės jam skirtu vilkiku su priekaba grįžo į Vilnių. Parvežtą į Lietuvą krovinį išsikrovė 2017-01-09 ir iki 2017-01-11 atsakovės nurodymu Vilniuje rūpinosi vilkiko remontu autoserviso įmonėje. Atsakovės nurodymu vilkiką ir priekabą palikęs Vilniuje, ieškovas 2017-01-12 grįžo į Klaipėdą ir 2017-01-16 atvyko į atsakovės administracines patalpas, esančias adresu Duomenys neskelbtini. Ieškovas susitiko su atsakovės direktoriumi R. M., kuriam pateikė ataskaitas (kelionės ir krovinių dokumentus, kuro ir kitų kelionėse patirtų išlaidų čekius, sąskaitas). Kaip buvo įprasta, grįžus iš reiso buvo pateiktas pluoštas įvairių dokumentų, ant kurių atsakovės direktorius nurodė pasirašyti. Ieškovo teigimu, jis pasirašė ant visų jam pateiktų dokumentų, nesidomėdamas jų turiniu. Tarp tokių dokumentų buvo ir kasos išlaidų orderiai, neva patvirtinantys, kad jis iš atsakovės grynaisiais į rankas gavo pinigų sumas, lygias reiso metu atsakovės kortele apmokėtoms arba iš kortelės išgrynintoms kelionės išlaidoms, nors faktiškai jokių grynųjų pinigų iš atsakovės niekada nėra gavęs. Ieškovas nurodė, kad iš jo buvo reikalaujama pasirašyti kasos išlaidų orderius patvirtinant, kad jis iš bendrovės kortelės paėmė ir panaudojo komandiruotėje bendrovės pinigus. Tokius išlaidų orderius dėl sumų, atitinkančių komandiruotėje išleistas pinigų sumas (kuras, kelių mokesčiai, mokamos stovėjimo aikštelės), jis pasirašydavo po kiekvieno grįžimo iš komandiruotės. Ieškovas nurodė, kad grįžus iš paskutinės komandiruotės ir apsilankius atsakovės Klaipėdos biure bei pasirašius atsakovės direktoriaus jam pateiktus dokumentus, atsakovės direktorius R. M. pareiškė, kad jis privalo atlyginti atsakovei padarytą žalą – sumokėti už dvi kelionėje pradurtas priekabos padangas. Ieškovo teigimu, jam atsakius, kad dėl padangų pradūrimo nėra jo kaltės ir kad jis nesutinka mokėti už jas jokio žalos atlyginimo, atsakovės direktorius R. M. pasiūlė tokiu atveju rašyti pareiškimą išeiti iš darbo savo noru. Ieškovas atsakė, kad iš darbo išeiti nenori, tačiau gali parašyti pareiškimą išeiti iš darbo savo noru, jeigu su juo prieš tai bus visiškai atsiskaityta (sumokėtas atlyginimas ir komandiruotpinigiai už paskutines dvi keliones į Kazachstaną). Atsakovei nesutikus visiškai atsiskaityti, jis nepasirašė ir jam primygtinai siūlomo pasirašyti prašymo nutraukti darbo sutartį paties prašymu. Nurodė, kad maždaug po poros dienų nuo apsilankymo atsakovės administracinėse patalpose paskambino rusų kalba kalbantis vyras ir pasakė, kad jis yra ieškovo prieš tai valdyto automobilio naujas vairuotojas iš Baltarusijos, todėl jis, ieškovas, privalo pasiimti savo asmeninius daiktus, kuriuos jis buvo palikęs automobilyje. Ieškovas nurodė, kad nuvyko į Vilnių ir iš automobilio pasiėmė asmeninius daiktus, išsiėmė vairuotojo kortelę. Po to jis dar kartą apsilankė atsakovės administracinėse patalpose, grąžino darbo telefoną, pasirašė įsakymuose dėl atostogų suteikimo, dar kažkokius atsakovės direktoriaus R. M. jam pateiktus dokumentus. Jam taip pat buvo pateiktas pasirašyti atspausdintas prašymas nutraukti darbo sutartį savo noru. Šio prašymo nepasirašė, nes atsakovė su juo vis dar nebuvo atsiskaičiusi ir nieko konkretaus apie laiką, kada žadama atsiskaityti už darbą, nenurodė. Ieškovo teigimu, iki 2017-01-24 jis negavo iš atsakovės jam priklausančio atlyginimo, todėl kreipėsi į advokatą dėl teisinės pagalbos. Atsakovei nereaguojant į atstovo advokato V. R. prašymus pateikti informaciją apie jam priskaičiuotą atlyginimą, jo dirbtą laiką, 2017-02-23 su pareiškimu kreipėsi į Klaipėdos teritorinio skyriaus darbo ginčų komisiją dėl jam priklausančių sumų priteisimo iš atsakovės. 2017-03-22 nuvykęs į Valstybinės darbo inspekcijos Tauragės teritoriniame skyriuje vykusį darbo ginčų komisijos posėdį ir susipažinęs su atsakovės UAB „Duomenys neskelbtini“ pateiktu atsiliepimu į prašymą, sužinojo, kad atsakovė 2017-02-27 pasirašė įsakymą, kuriuo įsakė nutraukti darbo sutartį DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu. Todėl apie tai, kad darbo sutartis yra nutraukta, jis realiai sužinojo tik 2017-03-22. Ieškovo teigimu, 2017-03-01 gautoje korespondencijos siuntoje buvo tik 1 dokumentas – atsakovės direktoriaus 2017-02-27 įsakymas dėl drausminės nuobaudos skyrimo, o 2017-02-27 įsakymo dėl atleidimo iš darbo nurodytoje siuntoje nebuvo ir šis dokumentas buvo įteiktas tik 2017-03-22 darbo ginčų komisijos posėdyje. Todėl ieškovas laikė, kad nėra praleistas DK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.
  4. Ieškovo teigimu, darbo sutarties nutraukimas turėtų būti pripažintas neteisėtu ir turėtų būti priteista 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2017-02-27 iki 2017-04-28, darbo užmokesčio skirtumas tarp pas atsakovę gauto vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio ir šiuo metu gaunamo vidutinio darbo už laikotarpį nuo 2017-05-02 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
  5. Ieškovo teigimu, jam buvo mokama MMA už dirbtų dienų skaičių laikant, kad jis dirbo 5 darbo dienas per savaitę po 8 darbo valandas. Remdamasi šiais duomenimis atsakovė jam apskaičiavo 4 910,92 Eur darbo užmokestį neatskaičius mokesčių. Tuo tarpu iš jo vairuotojo kortelės Duomenys neskelbtini duomenų matyti, kad jis dirbo naktį, poilsio ir švenčių dienomis bei viršvalandinį darbą. Darbo sutartyje nurodyta, kad taikoma suminė darbo laiko apskaita, tačiau faktiškai atsakovė jos netaikė. Už visas nedirbtas dienas buvo reikalaujama pasirašyti prašymus dėl nemokamų atostogų suteikimo. Ieškovas pažymėjo, kad už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio. Išankstinių darbo grafikų atsakovė nesudarinėjo ir su tokiais grafikais ieškovo nesupažindino. Pagal galiojantį DK už darbą poilsio ir švenčių dienomis jam priklauso ne mažesnis kaip dvigubas darbo užmokestis. Ieškovo teigimu, atsakovė neapskaičiavo ir neišmokėjo iš viso 5 036,29 Eur darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių.
  6. Ieškovas nesutiko su atsakovės pozicija, kad jis grynaisiais gavo 1 360,00 Eur. Nurodė, jog atsakovės pateikti kasos išlaidų orderiai yra suklastoti, nes pagrįstų abejonių nurodytų orderių tikrumu kelia jų numeravimas iš eilės nuo ROM17/001 iki ROM17/004, nors pirmojo ir paskutinio orderių išrašymo datas skiria net 15 dienų, t. y. neįtikėtina, kad atsakovė per šį laikotarpį atliko išimtinai tik ieškovui skirtas grynųjų pinigų operacijas, nors įmonėje yra ir daugiau darbuotojų. Jokios operacijos grynaisiais pinigais bendrovėje nevykdomos. Be to, tie patys rekvizitai (pvz., data, mokėtina suma) vienuose orderiuose yra atspausdinti, kituose – rašyti ranka. Antra, visą laiką buvo atsiskaitoma bankiniais pavedimais, tai patvirtina bankinių pavedimų išrašai, o finansinės operacijos grynaisiais pinigais nebuvo atliekamos. Trečia, laikotarpiu nuo 2017-01-06 iki 2017-01-11 jis buvo Vilniuje, į Klaipėdą grįžo tik 2017-01-12, todėl negalėjo Klaipėdoje pasirašyti 2017-01-09 ir 2017-01-10 orderių. Ieškovo teigimu, pripažinus, kad atsakovės pateikti kasos išlaidų orderiai yra niekiniai, savaime reikštų, kad jis nėra gavęs viso net minimalaus atsakovės jam priskaičiuoto darbo užmokesčio ir dienpinigių, iš viso 1 360,00 Eur, atskaičius mokesčius.
  7. Ieškovas nurodė, kad įsakymai priimti ir nemokamos atostogos suteiktos pažeidžiant darbo atsakovės įmonėje metu galiojusio DK 184 straipsnį. Teigė, jog jam negali būti taikomas nė vienas iš DK 184 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų. Nemokamos atostogos taip pat gali būti suteikiamos dėl kitų priežasčių kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka, tačiau atsakovės įmonėje kolektyvinė sutartis nebuvo sudaryta, todėl nemokamos atostogos jam negalėjo būti suteikiamos ir DK 184 straipsnio 2 dalies pagrindu. Ieškovas nurodė, kad nemokamos atostogos atsakovės įsakymais būdavo suteikiamos laikotarpiais tarp reisų / komandiruočių į užsienį tuo tikslu, kad atsakovė galėtų išvengti vidutinio darbo užmokesčio mokėjimo. Laikotarpiu nuo 2016-10-05 iki 2016-11-04 2016-11-04 įsakymu atšaukiamos jam 2016-10-05 įsakymu iki 2016-11-06 suteiktos nemokamos atostogos, kadangi nuo 2016-11-04 siunčiamas į komandiruotę; taip pat laikotarpiu nuo 2016-02-29 iki 2016-03-08 2016-03-08 įsakymu atšaukiamos 2016-02-29 įsakymu iki 2016-03-21 suteiktos nemokamos atostogos, kadangi jis nuo 2016-03-09 siunčiamas į komandiruotę. Visi laikotarpiai, kada jis nebuvo siunčiamas į komandiruotes (kai atsakovė faktiškai nesuteikė darbo) ir kurie yra įforminti kaip nemokamos atostogos, turėtų būti pripažinti prastovomis ne dėl darbuotojo kaltės. Pagal darbo atsakovės įmonėje metu galiojusio DK 195 straipsnio 1 dalį prastovos ne dėl darbuotojo kaltės laikas apmokamas ne mažesniu nei Vyriausybės nustatytu minimaliuoju valandiniu atlygiu už kiekvieną prastovos valandą. Pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis, atsakovės įmonėje jam iš viso buvo suteikta 990 valandų nemokamų atostogų, todėl jas pripažinus prastovų valandomis iš atsakovės priteistina 2 296,80 Eur.
  8. Ieškovo teigimu, atsakovė kompensaciją už nepanaudotas atostogas apskaičiavo 2017 m. vasario mėnesį. Po 2017-02-01 atsakovė atliko vienintelį mokėjimą, t. y. 2017-02-28 85,01 Eur bankinį pavedimą, kurio paskirtis: atlyginimas, komandiruotpinigiai, atostoginiai. Kuri dalis iš 85,01 Eur tenka kompensacijai už nepanaudotas atostogas, atsakovė nenurodė. Ieškovas nurodė, kad atsakovė nėra išmokėjusi viso priklausančio darbo užmokesčio, todėl laikytina, kad atsakovės 2017-02-28 pavedimas nebuvo skirtas daliai nepanaudotų atostogų kompensuoti, vadinasi, atsakovė nėra kompensavusi 865,94 Eur neatskaičius mokesčių už nepanaudotas atostogas.
  9. Ieškovas nurodė, jog atsakovei neteisėtai nutraukus darbo sutartį ir iki galo neatsiskaičius, jis faktiškai liko be pajamų, neturėdamas lėšų atsiskaityti už komunalines paslaugas, nusipirkti maisto, būtiniausių ūkinių priemonių, patyrė neigiamų emocinių išgyvenimų, kamuoja nemiga, netikrumo ateitimi jausmas. Todėl iš atsakovės priteistinas 2 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
  10. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir konstatuoti, kad ieškinys pateiktas praleidus DK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą; priteisti iš ieškovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015-10-30 darbo sutarties Nr. 074 pagrindu ieškovas buvo įdarbintas vairuotoju, nustatytas 8 valandų per parą darbo laiko režimas taikant suminę darbo laiko apskaitą. Ieškovas iš paskutinės komandiruotės į Kazachstaną grįžo 2017-01-09, po komandiruotės pateikė prašymą suteikti nemokamų atostogų dėl asmeninių priežasčių. Atostogos buvo suteiktos laikotarpiu nuo 2017-01-10 iki 2017-01-23 (įskaitytinai). Po atostogų ieškovas turėjo būti vėl siunčiamas į komandiruotę, tačiau darbe nebepasirodė. Atsakovės teigimu, nuo 2017-01-24 ieškovas per savo atstovą advokatą V. R. pradėjo teikti prašymus dėl įvairios informacijos ir dokumentų pateikimo. Atsakovės teigimu, ne kartą bandyta su ieškovu susisiekti, kad jis atvyktų į darbovietę. Su ieškovu 2017-01-26 bei 2017-01-27 buvo susiekusi buhalterė, kuriai buvo pavesta išsiaiškinti, kodėl ieškovas neatvyksta į darbą. Pokalbio metu buhalterė nurodė, kad jam žymimos pravaikštos ir jis privalo atvykti į darbą. Vėliau su ieškovu susisiekti nebepavyko. Kadangi 2017-01-24 ieškovo atostogos buvo pasibaigusios ir jis neprašė jų pratęsti, jokių neatvykimą į darbą pateisinančių priežasčių nenurodė, vadovas įsakymu sustabdė darbo užmokesčio ieškovui skaičiavimą. 2017-02-20 išsiųstas registruotas laiškas su reikalavimu pasiaiškinti dėl nebuvimo darbe. Nesulaukus pasiaiškinimo 2017-02-27 įsakymu ieškovas atleistas už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – nebuvimą darbe be pateisinamos priežasties. Atsakovės teigimu, pasibaigus atostogoms ieškovas turėjo pareigą prisistatyti darbdaviui ir toliau vykdyti darbo pareigas.
  11. Ieškovas iš darbo atleistas 2017-02-27 įsakymo pagrindu, tačiau jis teigia, kad neva įsakymą gavo tik 2017-03-22 nagrinėjant darbo ginčą darbo ginčų komisijoje. Atsakovės teigimu, iš AB „Lietuvos paštas“ kvito kopijos matyti, kad 2017-02-20 reikalavimas pasiaiškinti ieškovui išsiųstas 2017-02-20 ir 2017-02-23 įteiktas. Atitinkamai 2017-02-27 įsakymas dėl ieškovo atleidimo išsiųstas ieškovui 2017-02-27 ir 2017-03-01 jam įteiktas. Nors ieškovas 2017-03-01 laišku gavo ne 2017-02-27 įsakymą dėl atleidimo, o 2017-02-27 įsakymą dėl drausminės nuobaudos skyrimo, atsakovė nurodė, kad įsakyme dėl atleidimo nurodoma, kad ieškovas nuo 2017-02-27 atleidžiamas iš darbo, o 2017-02-27 įsakyme dėl drausminės nuobaudos skyrimo nurodoma, kad ieškovui skiriama drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Atsakovė tvirtino, kad nėra visiškai jokio skirtumo, kurį iš šių įsakymų gavo ieškovas, abiejuose įsakymuose išspręstas tas pats klausimas – ieškovas atleistas iš darbo ir abiejuose nurodomas atleidimo pagrindas – pravaikšta, kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas. Todėl DK 300 straipsnio taikymo prasme ieškovas yra praleidęs terminą skųsti atleidimo teisėtumą.
  12. Atsakovės teigimu, tam, kad būtų galima reikalauti nutraukti darbo sutartį teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, turi būti tam tikros sąlygos: darbo sutarčių nutraukimo pagrindas taikomas tik tuo atveju, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas turi būti grąžintas į darbą, tačiau to negalima padaryti dėl DK 300 straipsnio 4 dalyje nurodytų priežasčių (darbo sutartis su ieškovu nutraukta teisėtai dėl ieškovo padaryto šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, nėra pagrindo pripažinti darbo sutarčių su ieškovu nutraukimą neteisėtu ir grąžinti jį į darbą); ieškovas taip ir nenurodo, dėl kokių priežasčių jis negali būti grąžintas į darbą, t. y. kokios ekonominės, technologinės, organizacinės ar panašios priežastys, taip pat nenurodo motyvų, kodėl, jo vertinimu, jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Dėl tų pačių priežasčių netenkintinas reikalavimas priteisti ieškovui 2 mėnesių vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nes šie reikalavimai galėtų būti tenkinti tik pripažinus darbo sutarties su ieškovu nutraukimo neteisėtumo faktą.
  13. Atsakovė nesutiko su ieškovo pozicija, kad laikotarpiai, kuriais ieškovui įmonėje buvo suteiktos nemokamos atostogos (990 val.), turėtų būti pripažinti prastovomis ne dėl darbuotojo kaltės. Atsakovė nurodo, kad nemokamos atostogos gali būti suteikiamos ne vien tik DK 184 straipsnyje tiesiogiai įvardytais atvejais. Šiame straipsnyje nurodyti nemokamų atostogų suteikimo pagrindai darbdavį įpareigoja suteikti šias atostogos darbuotojui prašant. Tuo tarpu kitais pagrindais nemokamų atostogų suteikimas yra šalių susitarimo klausimas ir nėra draudžiamas. Įsakymų pagrindas buvo paties ieškovo prašymai išleisti jį nemokamų atostogų. Atsakovė teigia, kad ji elgėsi supratingai ir neklausinėjo ieškovo, dėl kokių konkrečiai priežasčių jis prašo suteikti jam nemokamas atostogas, tačiau tikėtina, kad po ilgesnių reisų jis galbūt norėdavo pailsėti, pabūti su artimaisiais, susitvarkyti savo asmeninius reikalus, ko negalėdavo daryti dėl darbo pobūdžio įprastomis darbo savaitėmis. Konkrečiais laikotarpiais darbo ieškovui buvo, tačiau jo paties prašymu jam buvo suteiktos nemokamos atostogos.
  14. Atsakovės teigimu, nė viena ieškinyje nurodoma aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovui buvo padaryta kokia nors neturtinė žala ar kad jai, atsakovei, atsirado pareiga ją atlyginti. Nurodo, kad visais atvejais, kai nutraukiama darbo sutartis, darbuotojas patiria panašių padarinių (pajamų šaltinio netekimą ir su tuo susijusias neigiamas pasekmes), todėl vien dėl šių paaiškinimų nėra pagrindo teigti, kad ieškovo patirti išgyvenimai yra kuo nors rimtesni, sunkesni, ypatingesni nei įprastai tokioje situacijoje kiekvieno darbuotojo patiriami išgyvenimai.
  15. Atsakovė atsiliepime nurodo, kad ieškovo apskaičiavimai dėl 5 036,29 Eur nesumokėto darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių yra akivaizdžiai netikslūs, neaiškūs.
  16. Pažymėjo, jog orderiuose dėl 1 360,00 Eur yra ieškovo parašai bei jo ranka padaryti rankraštiniai įrašai dėl gaunamų piniginių sumų. Kasos išlaidų orderių numeracija visiškai nepatvirtina, kad šie orderiai yra suklastoti. Mokėjimas iš įmonės kasos grynaisiais pinigais yra atliekamas retai, tačiau atliekamas ir tai nėra draudžiama. Kadangi ieškovas pats prašė sumokėti jam priklausančias sumas, jos iš karto ir buvo sumokėtos, o ne pervestos į banko sąskaitą. Jeigu pats ieškovas nebūtų primygtinai prašęs jam sumokėti nedelsiant, kasos išlaidų orderiais išmokėtos sumos jam būtų buvusios sumokėtos įprastesne tvarka – pervedant užmokestį į jo banko sąskaitą. Pats ieškovas 2015-10-30 prašyme priimti į darbą nurodė, kad pageidauja darbo užmokestį gauti išmokant jį iš įmonės kasos arba pervedant į jo banko sąskaitą.
  17. Atsakovė nurodė, kad 2017-02-28 mokėjimo pavedimu, kuriame nurodoma, kad kartu mokami ir atostoginiai, pervesta tik 85,01 Eur, tačiau ieškovui nuolatos buvo mokamos su darbu susijusios sumos. Todėl atleidimo metu buvo suskaičiuotos ieškovui priklausančios ir faktiškai išmokėtos sumos ir šiuo paskutiniu pavedimu pervesta tik ta suma, kurią atsakovė dar buvo skolinga ieškovui.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8

  1. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 26 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo V. B. atsakovei UAB „Duomenys neskelbtini 2 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas nurodė, jog ieškovas, gavęs 2017-02-27 įsakymą dėl drausminės nuobaudos skyrimo, turėjo suprasti, jog jis yra atleistas iš darbo, nes, kaip nurodė pats ieškovas, jis nuo pat konflikto su darbdaviu pradžios konsultavosi su advokatu. Padarė išvadą, kad apie atleidimą iš darbo ieškovas sužinojo 2017-03-01, tačiau atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos pobūdį, į tai, kad byloje nėra neginčytinų duomenų, kad ieškovui kartu su 2017-02-27 įsakymu dėl drausminės nuobaudos skyrimo buvo atsiųstas ir įsakymas dėl atleidimo, kad tai galėjo ieškovą suklaidinti, teismas, siekdamas visapusiškos šalių interesų apsaugos, padarė išvadą, jog yra pagrindas atnaujinti ieškovui praleistą terminą ginčyti atleidimą iš darbo.
  3. Nustatė, kad ieškovas neatvyko į darbą pasibaigus nemokamos atostogoms, atsakovės atstovams skambinant ieškovui dėl atvykimo į darbą jis patvirtindavo, kad į darbą neatvyks, kol jam nebus išmokėtas visas darbo užmokestis. Pažymėjo, kad ieškovas į darbą nevyko visą mėnesį iki pat jo atleidimo iš darbo, per visą tą laikotarpį nebuvo pateikęs prašymo dėl atostogų suteikimo ar pratęsimo, nepateikė nedarbingumo lapelio, taip pat nepateikė darbdaviui neatvykimą į darbą dėl svarbių priežasčių pagrindžiančių duomenų, todėl konstatavo, jog nurodytos aplinkybės nėra laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis. Pažymėjo, kad net darbdaviui iki galo neatsiskaičius su darbuotoju įstatymas nenumato teisės neatvykti į darbą. Taip pat padarė išvadą, jog ieškovo darbas nebuvo tiesiogiai siejamas su konkrečia transporto priemone, todėl ieškovo neatvykimo į darbą aplinkybes, jog jo vairuojama transporto priemonė buvo paskirta kitam vairuotojui, laikė visiškai nepagrįstomis.
  4. Aplinkybes, jog įsakymas dėl ieškovo atleidimo buvo priimtas nepraėjus 5 darbo dienoms paaiškinimui pateikti, vertino kaip formalų pažeidimą, kadangi ieškovas nei praėjus 5 darbo dienoms, nei vėliau taip ir nepateikė jokio raštiško paaiškinimo, kodėl pasibaigus nemokamoms atostogoms neatvyko į darbą. Sprendė, jog vien šiuo pagrindu naikinti ieškovui paskirtą drausminę nuobaudą nėra pakankamo pagrindo.
  5. Nustatė, kad ieškovas į darbą neatvyko ne vieną darbo dieną, o gerokai ilgesnį laiką, neišvyko į numatytus reisus, dėl to buvo pažeisti atsakovės interesai, jokio raštiško paaiškinimo dėl neatvykimo į darbą nepateikė, todėl pripažino, kad ieškovui parinkta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – yra tinkama ir adekvati ieškovo padarytiems pažeidimams.
  6. Atsižvelgęs į tai, kad ieškinio reikalavimas dėl UAB „Duomenys neskelbtini“ 2017-02-27 įsakymo Nr. ROM-17/02, kuriuo ieškovas V. B. buvo atleistas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, panaikinimo yra atmestas, atmetė ir išvestinius ieškinio reikalavimus dėl 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2017-02-27 iki 2017-04-28, darbo užmokesčio skirtumo tarp pas atsakovę gauto vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio ir šiuo metu gaunamo vidutinio darbo užmokesčio priteisimo bei 2 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
  7. Teismas nenustatė, jog atsakovės direktorius ar kiti atsakovės administracijos organai būtų primygtinai reikalavę iš ieškovo teikti prašymą dėl nemokamų atostogų suteikimo. Atsižvelgęs į tai, jog prašymai yra motyvuoti bei patvirtinti ieškovo parašais, manė, kad buvo aiškiai išreikšta darbuotojo valia dėl nemokamų atostogų suteikimo, todėl darbdavys neturėjo jokio pagrindo prašymus netenkinti. Pažymėjo, kad ieškovas nei prašymų, nei darbdavio įsakymų dėl nemokamų atostogų suteikimo, su kuriais buvo susipažinęs, neprašė pripažinti negaliojančiais ir niekada jų neskundė. Nurodė, kad nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kad ieškovo nemokamų atostogų laikotarpiais įmonėje nebuvo darbo, todėl, nesant duomenų, kad įmonė negalėjo darbuotojui pasiūlyti darbo, teismo vertinimu, nėra pagrindo ieškovo nurodomus nemokamų atostogų laikotarpius vertinti kaip prastovas.
  8. Pažymėjo, kad nors ieškovas ir jo atstovas tiek darbo ginčų komisijai, tiek viso bylos nagrinėjimo teisme metu teigė, jog darbo užmokestis priklausė nuo pravažiuoto kilometražo, tačiau tokie ieškovo teiginiai nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Nurodė, kad ieškovas pateikė vairuotojų atlyginimo skaičiavimo metodiką, kurioje aptariamas mokėjimas vairuotojams pagal kilometražą, tačiau atkreipė dėmesį, jog nors minima metodika yra surašyta ant UAB „Duomenys neskelbtini“ firminio blanko, tačiau nėra jokių duomenų, kada ši metodika surašyta, t. y. nėra datos, nėra nei asmens, surašiusio šį raštą, duomenų, nei parašo, nei antspaudo. Iš pateiktos metodikos taip pat nustatė, kad apmokėjimas nurodytas litais, nors ieškovas į darbą UAB „Duomenys neskelbtini“ buvo priimtas 2015-10-30, t. y. esant jau įvestai naujai valiutai – eurui. Be to, ant pateiktos metodikos nėra ne tik ją surašiusio asmens duomenų, tačiau ir paties ieškovo parašo, kad jis yra susipažinęs ir sutinka su tokiu darbo užmokesčio skaičiavimo metodu. Įvertinęs paminėtas aplinkybes teismas konstatavo, jog remtis pateikta metodika ieškovo darbo užmokesčiui apskaičiavimui nėra jokio pagrindo. Todėl teismas pažymėjo, jog skaičiuoti ieškovui darbo užmokestį kitaip, nei šalys susitarė darbo sutartimi, nėra pagrindo.
  9. Teismas iš dalies sutiko, kad iš tachografo duomenų matyti, jog ieškovas dirbo naktimis, tačiau pažymėjo, kad ieškovas turėjo pasirinkimo laisvę – važiuoti naktį ar ne. Pažymėjo, kad remiantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 561/2006 jis galėjo savo važiavimo trukmę koreguoti laikydamasis Reglamente nustatytų taisyklių. Nurodė, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog ieškovas neturėjo pasirinkimo važiuoti tik dienos metu. Nustatė, jog didžiąją dalį ieškovas važiuodavo tik naktimis, nesilaikė vairavimo trukmę reglamentuojančių teisės aktų, t. y. važiuodavo ilgiau, negu numatyta, pažeisdamas poilsio ir pertraukų laiką.
  10. Atsižvelgęs į tai, jog byloje pateikti atsakovės buhalteriniai skaičiavimai yra atlikti šios srities specialisto, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo jais abejoti. Pažymėjo, kad ieškovo advokatas neneigė, kad nei jis, nei jo padėjėjas neturi buhalterinio išsilavinimo, tačiau tikslinant buhalterinės ekspertizės būtinumo klausimą nurodė, jog jie yra pakankamai kompetentingi atlikti apskaičiavimus pagal pateiktus žiniaraščius ir realiai dirbtą laiką, todėl ekspertizę netikslinga skirti. Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovo buhalterinius skaičiavimus atliko ne buhalterinės apskaitos srities specialistai, atsižvelgęs į tai, jog teismas taip pat neturi specialiųjų žinių, kad patikrintų ieškovo atstovų pateiktus skaičiavimus, ieškovo skaičiavimus vertino kritiškai. Konstatavo, jog byloje nepateikta objektyvių įrodymų, kurie paneigtų atsakovės buhalterės darbo užmokesčio apskaičiavimus, todėl ieškovo reikalavimą priteisti neišmokėtą 5 036,29 Eur darbo užmokestį bei 361,74 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas atmetė.
  11. Pažymėjo, kad teismo posėdžio metu buvo pateikti kasos išlaidų orderių originalai, pats ieškovas neneigė, kad ant kasos išlaidų orderių yra jo parašai. Pastebėjo, jog ieškovas teigė, kad jis nežiūrėdavo, ant kokių dokumentų pasirašo, tačiau tokius ieškovo argumentus atmetė kaip visiškai nelogiškus, kadangi ieškovas patvirtino, jog ant orderių jis pats yra parašęs savo vardą, pavardę, grafose „Gavau“ jis pats savo ranka yra parašęs pinigų sumas žodžiais. Ieškovo teiginius, kad nors ir pasirašė ant kasos išlaidų orderių, tačiau pinigų jis nėra gavęs, vertino kaip niekuo nepagrįstus, nes ieškovas taip ir negalėjo paaiškinti, kodėl pasirašė ant kasos išlaidų orderių, jog gavo pinigus, jeigu iš tiesų jų negavo. Pastebėjo, kad ieškovo keliamą versiją, jog kasos išlaidų orderiai yra suklastoti, nes jų numeracija seka viena paskui kitą, kad 2017-01-09, 2017-01-10 orderių jis negalėjo pasirašyti, nes tuo metu buvo Vilniuje, o ne Klaipėdoje, be to, pinigai būdavo pervedami į kortelę, paneigia byloje apklaustų liudytojų paaiškinimai, atsakovės direktoriaus paaiškinimai bei iš dalies paties ieškovo paaiškinimai. Dėl ieškovo teiginių, kad orderiai seka vienas po kito, kad jie neatitinka keliamų reikalavimų, teismas nepasisakė, kadangi šie argumentai, atsižvelgiant į tai, jog ieškovo parašas ant orderių nėra nuginčytas, teismo vertinimu, iš esmės nepaneigia pinigų gavimo fakto.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

10

  1. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1129.1. Teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus ir klaidingai konstatavo, kad ieškinys dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu buvo pareikštas praleidus DK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą. Ieškovo atleidimo iš darbo pagrindas yra atsakovės 2017-02-27 įsakymas Nr. ROM-17/02, todėl būtent nuo šio dokumento, o ne nuo atsakovės 2017-02-27 įsakymo dėl drausminės nuobaudos skyrimo gavimo dienos turėjo būti skaičiuojama ieškinio senaties eiga.

1229.2. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė po 2017-01-23, kai baigėsi atsakovės apeliantui skirtos nemokamos atostogos, būtų siūliusi apeliantui sutartimi sutartą darbą. Teismo sprendimo išvada, kad apeliantas neišvyko į numatytus reisus ir neįrodė, kad į darbą neatvyko dėl svarbių priežasčių, yra nepagrįsta bylos medžiaga ir padaryta pažeidžiant įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisykles.

1329.3. Nors teismas nurodė, kad tai tik formalus atsakovės pažeidimas skiriant apeliantui drausminę nuobaudą, tačiau visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – apeliantui buvo pritaikyta 2017-02-27 įsakymu, kai atsakovė įrodinėjo, kad apeliantas turėjo atvykti į darbą 2017-01-24. Tad jeigu drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – buvo skirta apeliantui už neišėjimą į darbą 2017 m. sausio 24–26 d., tai tokiai drausminei nuobaudai skirti buvo suėjęs vieno mėnesio senaties terminas. Jeigu drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – apeliantui buvo skirta už vėlesnes neišėjimo į darbą dienas nei 2017 m. sausio 24–26 d., tai atsakovė privalėjo įrodyti, kokiomis konkrečiai dienomis, kokiu būdu ir kur konkrečiai ji nurodė apeliantui atvykti vykdyti darbo sutartimi sutartas darbo funkcijas. Nustačius, jog apeliantas iš darbo atsakovės įmonėje buvo atleistas neteisėtai ir nepagrįstai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai atmetė ir išvestinius apelianto reikalavimus, susijusius su jo neteisėtu atleidimu iš darbo.

1429.4. Svarbu atkreipti dėmesį, kad apelianto prašymai dėl nemokamų atostogų suteikimo yra atspausdinti ant iš anksto parengto blanko su identišku tekstu, prašymuose skiriasi tik jų datos ir nemokamų atostogų terminai. Akivaizdu, kad prašymus dėl nemokamų atostogų suteikimo rengė ne pats apeliantas, išreikšdamas savo valią, bet jam buvo teikiami pasirašyti atsakovės administracijos iš anksto arba net atgaline data parengti prašymai pagal reisų į Kazachstaną bei Rusiją ir pertraukų tarp jų datas. Teismas nekreipė dėmesio į aplinkybę, jog per darbo atsakovės įmonėje laikotarpį nuo 2015-10-30 iki 2017-01-23 (apytiksliai 1,25 metų) apeliantas net 124 dienas (apytiksliai 4 mėnesius) buvo nemokamose atostogose, kas gerokai viršija DK 184 straipsnio 1 dalyje nurodytų nemokamų atostogų trukmę, taip pat net 3,5 karto viršija kasmetinių minimalių atostogų trukmę.

1529.5. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino apelianto reikalavimo dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 561/2006, kuriuo skundžiamame sprendime rėmėsi teismas, konkrečiu atveju apskritai neturėjo būti taikomas. Net ir tuo atveju, jeigu vairuojant būtų viršytas leistinas paros ar savaitės vairavimo laikas, tai neatleistų darbdavio nuo pareigos mokėti vairuotojui darbo užmokestį už faktiškai vairuotojo dirbtą darbo laiką. Apeliantas vairuodavo tokiu režimu, kuris jam atrodė tinkamas ir optimalus kuo greičiau nuvykti iš taško A į tašką B ir saugiai pristatyti jam patikėtą krovinį. Jokių atsakovės nurodymų ar darbo grafikų, kuriuose apeliantui būtų buvę draudžiama vairuoti naktį, poilsio ir švenčių dienomis, apeliantas iš atsakovės negavo ir jokių atsakovės nurodymų nepažeidė.

1629.6. Skundžiamame sprendime apelianto atstovų atliktus skaičiavimus įvertinęs kritiškai tuo pagrindu, kad apelianto atstovai neturi buhalterinio išsilavinimo, ir nurodęs, kad neturi pagrindo abejoti atsakovės pateiktais buhalteriniais skaičiavimais, kuriuos atliko savo srities specialistas, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Sprendimo teiginys, esą apelianto atstovai teismo posėdžio metu negalėjo pagrįsti ir paaiškinti atliktų skaičiavimų teisingumo, klaidingas, kadangi savo atliktus skaičiavimus apelianto atstovai išsamiai paaiškino tiek teismo posėdžiuose, tiek išdėstė raštu, tačiau priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas šių paaiškinimų apskritai nevertino ir į juos faktiškai neatsižvelgė.

1729.7. Atsakovė darbo laiko apskaitos žiniaraščius (toliau tekste – ir DLAŽ) pildė neteisingai, pažeisdama norminių teisės aktų reikalavimus – juose nurodytas apelianto darbo laikas (už kurį jam buvo sumokėta) didele dalimi nesutampa su apelianto vairuotojo kortelės LT Duomenys neskelbtini duomenimis. Dėl to apeliantui buvo išmokėtas ne visas jam priklausantis darbo užmokestis. Nors nė viename DLAŽ viršvalandžiai, darbas naktį, poilsio ir švenčių dienomis nežymėti, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime šią aplinkybę ignoravo. Iš atsakovės į bylą pateiktų apelianto darbo laiko apskaitos žiniaraščių akivaizdu, kad atsakovė faktiškai netaikė apelianto darbo laiko suminės apskaitos, o tiesiog žymėjo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose normalias darbo valandas, nepriklausomai nuo faktiškai dirbto apelianto darbo laiko.

1829.8. Jeigu teismas negalėjo patikrinti elementarių sudėties ir daugybos veiksmų, tai tokiu atveju savo iniciatyva privalėjo skirti ekspertizę, o ne vadovautis vienos iš šalių pateiktais skaičiavimais, kurių teismas pripažino nesupratęs. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu atmesdamas apelianto reikalavimą dėl neišmokėtų sumų už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nurodė, kad toks apelianto darbo laikas neva buvo numatytas į bylą pateiktuose darbo grafikuose, todėl dvigubas apmokėjimas apeliantui pagal DK 194 straipsnį nepriklauso. Tokia skundžiamo sprendimo išvada nepagrįsta ir priimta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, nes į bylą nebuvo pateikti apskritai jokie darbo grafikai.

1929.9. Atsakovės įsakymuose nenustatytas apelianto darbo ir poilsio laiko paskirstymas, nenumatytos pertraukos ir poilsio dienos, todėl atsakovės pateikti įsakymai dėl apelianto siuntimo į komandiruotes negali būti laikomi apelianto darbo grafikais. Esant nurodytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo išvada, neva į bylą nebuvo pateikta įrodymų, kurie paneigtų atsakovės pateiktus DLAŽ, darbo grafikus ar atsakovės buhalterės atliktus darbo užmokesčio apskaičiavimus, yra nepagrįsta ir neteisėta.

2029.10. Kadangi apeliantui priklausanti kompensacija už nepanaudotas atostogas skaičiuojama pagal vidutinį darbo užmokestį, nustačius, kad apelianto darbo užmokestis atsakovės įmonėje buvo apskaičiuotas neteisingai, atsakovė neteisingai apskaičiavo ir apeliantui priklausančią kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

2129.11. Byloje surinktais duomenimis nebuvo paneigtos apelianto nurodytos aplinkybės, jog tarp ginčo šalių buvo susiklosčiusi praktika, pagal kurią atsakovės vadovas apeliantui pateikdavo pasirašyti įvairius dokumentus, kuriuos apeliantas, pakankamai neįsigilinęs į jų turinį, pasirašydavo, tarp tokių dokumentų būdavo ir kasos išlaidų orderiai be tam tikrų rekvizitų (datų, numerių ir pan.), skirti į atsakovės banko kortelę pervedamoms sumoms patvirtinti. Apeliantui pasirašyti pateiktuose kasos išlaidų orderiuose būdavo nurodytos pinigų sumos, lygios sumoms, kurias į atsakovės kortelę pervesdavo atsakovės vadovas ir kurios buvo skirtos apelianto kelionės išlaidoms, nors faktiškai apeliantas jokių grynųjų pinigų iš atsakovės niekada nebuvo gavęs.

2229.12. Nors teismo posėdžio metu apelianto atstovas atkreipė teismo dėmesį į piniginių sumų kasos išlaidų orderiuose ir atsakovės banko kortelės išraše atitikimą, kad atsakovės vadovas tokius apelianto pasirašytus kasos išlaidų orderius galbūt papildęs juos reikiamais rekvizitais (data, numeriu, mokėjimo paskirtimi) nesąžiningai panaudojo atsiskaitymui su apeliantu patvirtinti, tačiau skundžiamame sprendime į šias aplinkybes nepagrįstai nebuvo atsižvelgta.

2329.14. Į bylą pateikti bankiniai pavedimai už ilgesnį nei metų laikotarpį patvirtina, kad atsakovė apeliantui su darbo santykiais susijusias sumas išmokėdavo išimtinai per banką ir grynaisiais neatsiskaitinėdavo, todėl tariamas darbo užmokesčio ir komandiruotpinigių išmokėjimas apeliantui pagal kasos išlaidų orderius ROM 17/001, ROMI7/002, ROMI7/003 ir ROMI 7/004, kurie, pagal juose nurodytą datą, buvo išrašyti apelianto ir atsakovės darbo santykių pabaigoje (2017 m. sausio mėnesį), yra savaime abejotinas.

2429.15. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad kasos pajamų orderius jis pasirašė kartu su kitais atsakovės vadovo jam teikiamais pasirašyti dokumentais ne orderiuose nurodytomis dienomis, bet laikotarpiais, kai atitinkamos sumos buvo atsakovės pervestos į jam priskirtą „darbinę“ banko kortelę, ką patvirtina tiek atsakovės atlikti atitinkamų sumų bankiniai pavedimai, orderių pildymo, rašysenos ir apelianto parašų skirtumai, atsakovės atstovų ir liudytojų skirtingi parodymai dėl asmens, kuris atlieka mokėjimus grynaisiais pinigais, neaiškių pinigų mokėjimo aplinkybių, yra pakankamos logiškai ir teisingai išvadai, kad apeliantas nėra gavęs iš atsakovės 1 360 Eur grynaisiais pagal kasos išlaidų orderius.

2529.16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ne tik nepagrįstai atmetė visus apelianto reikalavimus atsakovei, bet ir priteisė iš apelianto 2 000,00 Eur už atsakovės advokatui sumokėtą honorarą. Tad net teismui sprendžiant, kad apelianto, kaip silpnesnės darbo sutarties šalies, ginančios savo interesus teisme, reikalavimai negali būti tenkinami, ir atmetant jo ieškinį, dar papildomai priteisti iš jo atsakovės naudai beveik 5 mėnesių jo visų pajamų dydžio sumą yra akivaizdžiai neteisinga ir neprotinga.

  1. Atsakovė atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

2630.1. Atsakovė nesutinka su teismo motyvais, kuriais remiantis atnaujintas praleistas terminas ginčyti atleidimą iš darbo, nes nepaisant silpnesnės darbuotojo padėties darbo teisiniuose santykiuose svarbu tai, kad dar iki ieškovo atleidimo jis jau buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato, todėl viso proceso metu, tiek prieš atleidimą, tiek ir po jo ieškovo padėtis tikrai nebuvo silpnesnė nei atsakovės.

2730.2. Iki šiol ieškovas nurodė labai aiškius du konkrečius motyvus, dėl kurių jis neatvyko į darbą pasibaigus nemokamoms atostogoms: pirma, todėl, kad ieškovas buvo įsitikinęs, jog atsakovė su juo yra neatsiskaičiusi; antra, todėl, kad neva iš ieškovo buvo atimtas jo vairuotas automobilis ir perduotas kitam vairuotojui. Esant šioms aplinkybėms netenka teisinės reikšmės ieškovo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai apie tai, koks buvo ieškovo darbo pobūdis, ar jis buvo kviečiamas atvykti į darbdavio buveinę konkrečiam reisui pradėti ar dėl administracinių priežasčių.

2830.3. Nepriklausomai nuo to, kad įsakymas dėl atleidimo būdų buvęs priimtas diena vėliau, nei buvo, tai visiškai niekaip nebūtų pakeitę šios bylos eigos ir jai svarbių aplinkybių. Todėl teismas pagrįstai tai vertino kaip formalų procedūrinį trūkumą, neturintį reikšmės drausminės nuobaudos teisėtumui.

2930.4. Teismas reikalavimą dėl nemokamų atostogų laikotarpių pripažinimo prastovomis ne dėl darbuotojo kaltės atmetė ne vien tik remdamasis ieškovo prašymų buvimo faktu, tačiau vertindamas ir kitus bylos duomenis, šalių ir liudytojų paaiškinimus, atsižvelgdamas į tai, kokias aplinkybes įrodė viena ir kita šalis. Visiškai nepagrįsti ieškovo bandymai sutapatinti tolimųjų reisų vairuotojo darbo ir poilsio pobūdį su įprastų darbuotojų darbu ir poilsiu. Ieškovas skunde atkreipia dėmesį, kad neva nemokamos atostogos sudaro didelę dalį jo dirbto laiko, netgi didesnę nei įprastos kasmetinės atostogos. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad byloje buvo pateikti buhalterės rengti paaiškinimai apie vairuotojų darbo ir poilsio ypatumus, iš kurių matyti, kad jiems suteikiamas kasdienis ir kassavaitinis poilsis, tačiau dėl darbo specifikos vairuotojai ilsisi arba viešbučiuose, arba automobilyje. Dėl tokio darbo ir poilsio pobūdžio vairuotojo poilsis nėra lygiavertis įprastai namuose besiilsinčio vairuotojo poilsiui, todėl vairuotojai po reiso prašo suteikti papildomo laiko pailsėti namuose, pabūti su šeima, o kartu ir susitvarkyti asmeninius reikalus, nors toks poilsio laikas, su tokiu prašymu nesutinkant darbdaviui, jiems ir nepriklausytų.

3030.5. Ieškovas nepateikė jokių savo darbo užmokesčio skaičiavimų, kurie būtų grindžiami būtent jo nuvažiuotų kilometrų skaičiumi, todėl teismas šiuos ieškovo argumentus atmetė pagrįstai. Dėl nesuprantamų priežasčių neįprastai dažnai ieškovas pasirinkdavo važiuoti būtent naktį, poilsio ar švenčių dienomis, tikėtina, tokiu būdu siekdamas dirbtinai padidinti savo darbo užmokestį.

3130.6. Ieškovas neteisus, teigdamas, kad teismo nurodytos Reglamento nuostatos dėl ieškovo darbo ir poilsio režimo nagrinėjamu atveju neturėjo būti taikomos. Jeigu ieškovas mano, kad valstybių, į kurias jis buvo komandiruotas, teisės aktų nuostatos šiuo aspektu jam buvo palankesnės, būtent ieškovas turėjo procesinę pareigą teikti informaciją apie taikytiną užsienio valstybių teisę (Rusijos, Baltarusijos, Kazachstano) ir taip pagrįsti neva galimybę dirbti viršijant maksimalų darbo ir minimalų poilsio laiką. Svarbu pažymėti ir tai, kad ieškovas pas atsakovę dirbo daugiau kaip metus, tačiau dėl neva negaunamos dalies darbo užmokesčio (už darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandžius) ieškovas reikalavimą pareiškė tik po darbo sutarties nutraukimo.

3230.7. Atkreiptinas dėmesys į teismo pastabą, kad jis ne kartą siūlė byloje skirti buhalterinę ekspertizę, kurios metu nepriklausomas ekspertas būtų atlikęs visų buhalterinių duomenų analizę ir nustatęs, kokio dydžio darbo užmokestis per visą ieškovo darbo laikotarpį jam priklausė ir koks buvo priskaičiuotas. Kadangi būtent ieškovas įrodinėjo tą aplinkybę, kad esantys oficialūs atsakovės apskaitos duomenys neatitinka tikrovės, juos paneigti procesinę pareigą turėjo būtent ieškovas.

3330.8. Nesuprantami apelianto nurodomi teiginiai, kad neva jeigu teismui trūko specialiųjų žinių, jis turėjo pats savo iniciatyva skirti teismo ekspertizę. Nors darbo bylose teismo vaidmuo yra aktyvus, tai negali būti suabsoliutinama ir negali reikšti to, kad teismas turėtų dar ir finansuoti įrodymų rinkimą. Taip pat atmestini ieškovo teiginiai, kad ekspertizės skyrimas jam būtų buvęs finansiškai nepakeliama našta, nes pats ieškovas į bylą pateikė prašymą priteisti jam iš atsakovės didesnę kaip 2 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą, kurią, kaip galima suprasti, sumokėti ieškovui nebuvo sudėtinga.

3430.9. Ieškovas visiškai nieko nepasisako apie teismo minimas ieškovo pateiktų skaičiavimų klaidas, kurios ir sukėlė pagrįstų abejonių dėl ieškovo skaičiavimų tikslumo ir juos atlikusio asmens kompetencijos. Iš suvestinės lentelės buvo matyti, kad, pagal vairuotojo kortelės duomenis, per visą ieškovo darbo pas atsakovę laikotarpį jam turėjo būti išmokėta bendra 10 344,21 Eur suma, t. y. lygiai tiek, kiek atsakovė ieškovui išmokėjo faktiškai. Todėl netgi remiantis ieškovo nuomone dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščių turinio, ieškovui priklausančios išmokėti sumos būtų lygiai tokios pačios, kokios jam buvo išmokėtos faktiškai.

3530.10. Teismas pagrįstai atsisakė vertinti ieškovo teiginius apie neva suklastotus orderius, apie įmonėje buvusią pinigų mokėjimo praktiką ir t. t., nes tai niekaip nepaneigia paties ieškovo paaiškinimų, kad orderiuose rankraštinius įrašus įrašė ir pasirašė jis pats.

3630.11. Apeliantas kelia klausimą dėl teismo atlikto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nes atsakovei iš jo buvo priteista 2 000,00 Eur atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pats ieškovas prašė jam atlyginti dar didesnę sumą jo patirtų bylinėjimosi išlaidų nei atsakovė, todėl nepagrįsti ieškovo teiginiai dėl išlaidų nepagrįstumo ar šalių lygiateisiškumo pažeidimo.

37Teismas

konstatuoja:

38IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

39Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

40

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
  2. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

41Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo

  1. Ginčas byloje kilo dėl to, ar ieškovas buvo teisėtai atleistas iš darbo ir ar atleidžiant iš darbo su juo buvo tinkamai atsiskaityta.

42Dėl praleisto termino kreiptis į teismą

  1. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog praleido terminą ginčyti atleidimą iš darbo, ir mano, jog teismas privalėjo ne atnaujinti neva praleistą terminą, o konstatuoti, kad terminas nėra praleistas.
  2. DK 300 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu darbuotojas nesutinka su nušalinimu nuo darbo darbdavio iniciatyva, atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą.
  3. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovas, gavęs 2017-02-27 įsakymą dėl drausminės nuobaudos skyrimo, turėjo suprasti, jog jis yra atleistas iš darbo, todėl padarė išvadą, kad apie atleidimą iš darbo ieškovas sužinojo 2017-03-01. Tačiau atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos pobūdį, į tai, kad byloje nėra neginčytinų duomenų, jog ieškovui kartu su 2017-02-27 įsakymu dėl drausminės nuobaudos skyrimo buvo atsiųstas ir įsakymas dėl atleidimo, kad tai galėjo ieškovą suklaidinti, teismas praleistą terminą atnaujino.
  4. Ieškovo atleidimo iš darbo pagrindas yra atsakovės 2017-02-27 įsakymas Nr. ROM-17/02, todėl būtent nuo šio dokumento gavimo ieškovui turėjo būti skaičiuojama ieškinio senaties eiga.
  5. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog 2017-03-01 ieškovui kartu su atsakovės 2017-02-27 įsakymu dėl drausminės nuobaudos skyrimo buvo įteiktas ir atsakovės 2017-02-27 įsakymas Nr. ROM-17/02 dėl ieškovo atleidimo iš darbo.
  6. Kaip nurodo apeliantas, 2017-03-01 registruotąja siunta Nr. Duomenys neskelbtini jis gavo 2017-02-27 atsakovės direktoriaus pasirašytą dokumentą pavadinimu „Įsakymas dėl drausminės nuobaudos skyrimo“. Apeliantas pažymėjo, kad nors iš šio dokumento teksto galima spręsti apie tai, kad atsakovė skiria apeliantui drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, tačiau, skirtingai nei tos pačios dienos įsakyme Nr. ROM 17/02, jame nebuvo nurodyta nei atleidimo iš darbo pagrindas, nei atleidimo iš darbo data.
  7. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nenuginčytas apelianto argumentas, kad atsakovė 2017-03-01 registruotąja siunta Nr. Duomenys neskelbtini neįteikė ieškovui įsakymo dėl atleidimo iš darbo. 2017-02-27 atsakovės įsakymas dėl drausminės nuobaudos skyrimo negali būti vertinamas kaip tinkamas dokumentas, nuo kurio įteikimo yra pagrindas skaičiuoti terminą, per kurį ieškovas gali kreiptis į teismą dėl darbo ginčo išsprendimo. Įvertinus bylos duomenis labiau tikėtina, kad dokumentus, būtinus kreiptis į teismą, ieškovas iš Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos gavo 2017-03-22 darbo ginčų komisijos posėdyje.
  8. Esant byloje nustatytai aplinkybei, kad ieškovas 2017-02-27 įsakymą Nr. ROM-17/02 dėl atleidimo iš darbo gavo tik 2017-03-22 Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos posėdyje, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovas, išsiuntęs ieškinio pareiškimą teismui 2017-04-21, ieškinio senaties termino kreiptis į teismą nepraleido.

43Dėl atleidimo iš darbo, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

  1. Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, jog teismas išvadą, jog apeliantas ilgiau nei vieną darbo dieną neatvyko į darbą, neišvyko į numatytus reisus ir neįrodė, kad į darbą neatvyko dėl svarbių priežasčių, padarė netinkamai paskirstęs įrodinėjimo naštą ginčo šalims bei tinkamai neįvertinęs į bylą pateiktų įrodymų ir byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimų visumos, susijusios su apelianto darbo pobūdžiu ir darbo organizavimo atsakovės įmonėje specifika.
  2. Nagrinėjamu atveju apeliantas iš darbo atleistas vadovaujantis DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktu. Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbo sutartis gali būti nutraukta, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Nutraukti darbo sutartį remiantis DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu galima tik esant darbo drausmės pažeidimui, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai (DK 235 straipsnio 1 dalis). Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Taigi tam, kad būtų konstatuotas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, turi būti nustatytas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas. DK nepateiktas priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašas, todėl priežasčių svarbos vertinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. UAB AKTKC, bylos Nr. 3K-3-657/2005; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. U. v. UAB „Grizenta“, bylos Nr. 3K-3-349/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB „Multisauga“, bylos Nr. 3K-3-601/2009). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog tam, kad būtų galima konstatuoti, jog darbuotojas neatvyko į darbą per visą darbo dieną (pamainą), darbdavys (atsakovas) turi įrodyti, kad tam tikrą dieną (pamainą) konkretus darbuotojas pagal darbo (pamainų) grafiką privalėjo dirbti jam pavestą darbą, tačiau neatvyko į darbo vietą (darbo funkcijų atlikimo vietą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244-313/2015).
  3. Šioje byloje svarbu pažymėti, kad ieškovas nuo 2015-10-30 dirbo tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, jam nustatytas 8 valandų per parą darbo laikas, nustatant suminę darbo laiko apskaitą. Iš bylos duomenų ir šalių bei liudytojų paaiškinimų nustatyta, kad ieškovas darbo funkcijas atlikdavo vykdamas į komandiruotes užsienio valstybėse su atsakovės jam suteikta transporto priemone. Pagal įmonėje susiklosčiusią praktiką atsakovės darbuotojai – tolimųjų reisų vairuotojai apie konkrečias darbo užduotis – išvykimą į reisus (komandiruotes) atsakovės vadovo buvo informuojami telefonu, kiti darbo klausimai taip pat dažniausiai buvo sprendžiami telefonu arba atsakovės vadovui susitikus su konkrečiu vairuotoju atsakovės administracinėse patalpose, adresu Duomenys neskelbtini. Kadangi būsimų reisų datos iš anksto nebuvo žinomos, atsakovės įmonėje nebuvo sudaromi darbo grafikai, atsakovės vadovas kiekvieną kartą telefonu ar žodžiu informuodavo vairuotojus, kada jie vėl privalo išvykti į komandiruotę, tam tikslui buvo skiriamos lėšos (dienpinigiai), forminami su išvykimu į komandiruotę ir krovinių gabenimu susiję dokumentai. Grįžę iš komandiruotės ir pateikę ataskaitą vairuotojai laukdavo atsakovės vadovo skambučio, informuojančio apie kitą reisą, o laukimo laikotarpiai tarp dviejų iš eilės einančių reisų būdavo įforminami kaip vairuotojų prašymu atsakovės suteikiamos nemokamos atostogos.
  4. Nagrinėjamoje byloje ginčą sprendęs teismas konstatavo, kad apeliantas, neatvykdamas į darbą nuo 2017 m. sausio 24 d. iki atleidimo iš darbo dienos (2017 m. vasario 27 d.), padarė ilgalaikę pravaikštą, ir atsakovė tai pagrįstai pripažino šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu. Šią išvadą teismas padarė remdamasis ieškovo paaiškinimais, atsakovės direktoriaus paaiškinimais ir įmonės buhalterės parodymais, duotais teismo posėdžio metu, dokumentais, kuriais įformintas darbo drausmės pažeidimas. Apeliaciniame skunde apeliantas ginčija tokią teismo poziciją teigdamas, kad atsakovė neįrodė, jog apeliantui buvo nurodyta (priimtas įsakymas) vykti į konkretų reisą konkrečiu laiku, o šis į komandiruotę neišvyko.
  5. Nustatyta, kad bylą nagrinėjęs teismas tyrė ir vertino ieškovo nurodytas neatvykimo į darbą aplinkybes, t. y. ištyrė ir įvertino ieškovo paaiškinimus, jog į darbą jis nusprendė neiti, kol su juo nebus iki galo atsiskaityta, pasisakė dėl ieškovo nurodytų aplinkybių, jog jo vairuotas automobilis buvo perduotas kitam UAB „Duomenys neskelbtini“ dirbančiam vairuotojui vykti į reisą. Tačiau pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, ar tam tikrą dieną ieškovas pagal darbo grafiką privalėjo dirbti jam pavestą darbą, tačiau neatvyko į darbo vietą.
  6. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2017, sprendžia, kad, esant tokiai nusistovėjusiai įmonės darbo tvarkai, kai darbuotojo darbo funkcijos yra vykdomos komandiruotėse, į kurias vykstama pagal atskirą darbdavio pranešimą, kilus ginčui dėl DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), darbdavys turi pareigą įrodyti tokio pranešimo faktą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tokios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visais CPK nustatytais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2011 m. sausio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. M. v. UAB „Transtira“). Darbdaviui įrodžius, kad darbuotojas, gavęs nurodymą išvykti į komandiruotę, šio nurodymo nevykdė, darbuotojui tenka pareiga įrodyti neišvykimo priežasčių svarbą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, ar ieškovui pagal nusistovėjusią tvarką buvo pranešta dėl vykimo į komandiruotę ir ieškovas kviečiamas neatvyko.
  7. Kaip pažymėta anksčiau, teismas, nustatęs, kad buvo ieškovo ir darbdavio susitarimas suteikti nemokamas atostogas, ieškovui neatvykus į darbą bei priėmus sprendimą nebeteikti prašymo suteikti nemokamas atostogas, padarė išvadą, kad ieškovas šiuo atveju neatvyko į darbą be svarbių priežasčių ir tai pagal DK 235 straipsnio 1 dalies 9 punktą yra šiurkštus darbo pareigų pažeidimas (neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą).
  8. Pažymėtina, kad skundžiamo teismo sprendimo 14 puslapio 2 pastraipoje teismas nurodė, jog ieškovas neišvyko į numatytus reisus, tačiau ši išvada nėra pagrįsta jokiais įrodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog pasibaigus ieškovui suteiktų nemokamų atostogų laikotarpiui, t. y. nuo 2017 m. sausio 24 d., ieškovui buvo siūloma vykti į reisą. Papildomai pažymėtina, kad ieškovas, kreipdamasis į Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos teritorinio skyriaus darbo ginčų komisiją, nurodė, jog 2017 m. sausio 26 ar 27 d. jam į mobilųjį telefoną skambino įmonės buhalterė ir kvietė atvykti į įmonę pasirašyti prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo.
  9. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė nurodo, jog nagrinėjamu atveju ieškovo apeliaciniame skunde nurodomi nauji argumentai apie tai, koks buvo ieškovo darbo pobūdis, ar jis buvo kviečiamas atvykti į darbdavio buveinę konkrečiam reisui pradėti ar dėl administracinių priežasčių, neturi teisinės reikšmės, kadangi ieškovas pripažino, jog jam skambino iš darbovietės 2017-01-26 ar 2017-01-27, taip pat teismo posėdžio metu ieškovas pripažino nežinantis, kodėl nusprendė, kad atvykus į darbovietę su juo nebus atsiskaityta. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais atsakovės argumentais.
  10. Šios nutarties 43 punkte minėta, kad spręsdamas ginčą dėl ieškovui skirtos drausminės nuobaudos pagrįstumo, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, teismas turi nustatyti darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktą. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog darbuotojas neatvyko į darbą per visą darbo dieną, darbdavys (atsakovas) turi įrodyti, kad tam tikrą dieną konkretus darbuotojas pagal darbo grafiką privalėjo dirbti jam pavestą darbą, tačiau neatvyko į darbo vietą (darbo funkcijų atlikimo vietą). Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovas neįrodinėjo, jog atsakovė neįrodė, kad apeliantui buvo nurodyta (priimtas įsakymas) vykti į konkretų reisą konkrečiu laiku, o šis į komandiruotę neišvyko, neatleidžia teismo nuo pareigos vadovautis aktualia šiam ginčui kasacinio teismo praktika.
  11. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga, nes jos kyla iš materialiųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis yra ribotos. Šalių padėtis darbo ginče nelygiavertė – darbdavys socialiniu ir ekonominiu aspektu yra nepalyginamai stipresnė šalis, o ginčo baigtis dažniausiai susijusi su darbuotojo ir (ar) jo šeimos pragyvenimo šaltiniu, todėl sukelia socialinę įtampą, tai turi įtakos visuomenės interesams. Atsižvelgiant į tai, tam tikrų darbo bylų nagrinėjimo ypatumų, tarp jų – teismo pareigos būti aktyviam, įtvirtinimu siekta užtikrinti būtent tos darbo ginčo šalies, kuri socialiniu ir ekonominiu požiūriu šiuose santykiuose vertintina kaip silpnesnė, interesų adekvačią apsaugą. Teismas darbo bylose privalo būti aktyvus siekdamas apsaugoti visų pirma privatų darbuotojo, kartu – viešąjį interesą. Iš darbo santykių kylančiose bylose subjektai, neturėdami galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis, negali to daryti ir civiliniame procese. Dėl to darbo ginčai įstatymų leidėjo išskiriami iš kitų civilinių ginčų, jų nagrinėjimui nustatant tam tikras išimtis. Darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kurioje bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų: įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga tam tikrus klausimus spręsti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje D. D. v. UAB „Versupis“, bylos Nr. 3K-3-113/2005; 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. UAB „Teniso pasaulis“, bylos Nr. 3K-3-384/2011). Tai reiškia, kad tokios kategorijos bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis); savo iniciatyva įtraukti dalyvauti byloje antrąjį atsakovą, jeigu nustato, kad darbuotojo ieškinys pareikštas ne tam asmeniui (CPK 414 straipsnio 2 dalis); byloje pagal darbuotojo ieškinį, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 417 straipsnis); darbuotojui pareiškus vieną iš įstatymuose nustatytų alternatyvių reikalavimų, nustatęs, jog tenkinti pareikštą reikalavimą nėra pagrindo, savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymų nustatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 418 straipsnis) ir pan.
  12. Vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis bei nurodytu teisiniu reguliavimu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo tirti ir analizuoti, ar apeliantas įmonės administracijos nurodymu buvo kviečiamas atvykti į darbą ir ar jam buvo pasiūlytas darbo sutartyje sulygtas darbas ar kitas darbas su jo sutikimu, ar kviečiamas be svarbių priežasčių neatvyko.
  13. Teisėjų kolegijos požiūriu, faktinių aplinkybių nebuvus galimos pravaikštos konstatavimas bylos faktų viseto kontekste turi reikšmės kvalifikuojant šalių santykius ir sprendžiant dėl apelianto atleidimo iš darbo pagal DK 235 straipsnio 1 dalies 9 punktą dėl šiurkštus darbo pareigų pažeidimo (neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) teisėtumo ir pagrįstumo.
  14. Teisėjų kolegija, pažymi ir tai, kad net ir nustačius darbo drausmės pažeidimą, darbuotojo padarytas darbo drausmės pažeidimas turi būti vertinamas pagal DK 238 straipsnyje įtvirtintus kriterijus: pažeidimo sunkumą, sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, pažeidimo padarymo aplinkybes, tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau.
  15. Pažymėtina, kad apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) (CPK 301 straipsnio 1 dalis), todėl šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes ir išspręsti ginčą iš esmės, CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau, įvertinęs ginčo esmę bei reikšmę ir tai, kad dėl tirtinų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio bylos dalis dėl ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas padaryti išvadą dėl pirmosios instancijos teismo neatskleistos šios bylos dalies esmės (svarbiausių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių) ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Tai yra pagrindas perduoti šią bylos dalį nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
  16. Apeliacinės instancijos teismui nutarus bylos dalį dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu grąžinti nagrinėti iš naujo, dėl išvestinių reikalavimų, t. y. dėl išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nepasisakytina.

44Dėl nemokamų atostogų pripažinimo prastovomis

  1. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atmetė ieškovo reikalavimą ieškovui suteiktas nemokamas atostogas pripažinti prastovomis. Nurodo, kad teismas neįvertino, jog ieškovui suteiktų nemokamų atostogų bendras laikotarpis gerokai viršija DK 184 straipsnio 1 dalyje nurodytų nemokamų atostogų trukmę, taip pat net 3,5 karto viršija kasmetinių minimalių atostogų trukmę. Apelianto teigimu, aplinkybę, jog ieškovas ne savo valia ėjo nemokamų atostogų, įrodo faktas, jog prašymai dėl nemokamų atostogų suteikimo yra atspausdinti ant iš anksto parengto blanko su identišku tekstu, prašymuose skiriasi tik jų datos ir nemokamų atostogų terminai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo argumentus ir išvadas bei šalių poziciją, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nėra pagrindo ieškovui suteiktas nemokamas atostogas pripažinti prastovomis.
  2. Pagal DK 184 straipsnio 1 dalį nemokamos atostogos gali būti suteikiamos tik darbuotojo reikalavimu, darbdavys neturi teisės reikalauti, kad darbuotojas išeitų nemokamų atostogų, kai įmonėje nėra darbo, sumažėja darbo krūvis ar kitais pagrindais, kai tenkinami ne darbuotojo, o pačios įmonės ar darbdavio tikslai. DK 184 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kolektyvinėje sutartyje gali būti numatytos ir kitos priežastys, dėl kurių darbdavys privalo suteikti darbuotojui nemokamas atostogas. Jeigu tai nenustatyta kolektyvinėje sutartyje, darbdavys nemokamų atostogų dėl kitų priežasčių suteikti neprivalo. Taigi įstatyme nustatyta, kad nemokamos atostogos visais atvejais gali būti suteiktos darbuotojo interesais ir jo prašymu dėl priežasčių, nustatytų įstatyme ir (ar) kolektyvinėje sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2014). Kitais pagrindais nemokamų atostogų suteikimas yra šalių susitarimo klausimas.
  3. Pažymėtina, kad DK 184 straipsnio 1 dalyje reglamentuota maksimali nemokamų atostogų trukmė tik tam tikrais atvejais, t. y. šiame straipsnyje maksimalus nemokamų atostogų laikotarpis taikomas tik neįgaliajam (iki trisdešimties kalendorinių dienų per metus), moters nėštumo ir gimdymo atostogų metu bei vaiko priežiūros atostogų metu tėvui jo pageidavimu (motinai – tėvo atostogų vaikui prižiūrėti metu) (šių atostogų bendra trukmė negali viršyti trijų mėnesių) bei darbuotojui, vienam slaugančiam neįgalųjį, kuriam Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu nustatytas nuolatinės slaugos būtinumas (iki 30 kalendorinių dienų per metus šalių suderintu laiku). Apelianto teikti prašymai suteikti nemokamas atostogas dėl šeimos aplinkybių nepatenka į minėtus atvejus.
  4. Teisėjų kolegija apelianto argumentus, jog atspausdinti prašymai dėl nemokamų atostogų suteikimo ant iš anksto parengto blanko su identišku tekstu įrodo, jog apeliantas ne savo valia rašė prašymus dėl nemokamų atostogų suteikimo, vertina kritiškai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši apelianto nurodyta aplinkybė nepaneigia paties ieškovo paaiškinimų, kad grasinimo ar spaudimo rašyti prašymus dėl nemokamų atostogų suteikimo iš darbdavio pusės nebuvo.
  5. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje esančius įrodymus ir ieškovo paaiškinimus, jog prašymus jis pats pasirašė, pagrįstai konstatavo, jog ieškovui pasirašius prašymus suteikti nemokamas atostogas, atsakovė pagrįstai šių prašymų pagrindu priėmė teisėtus, pagrįstus ir DK atitinkančius įsakymus dėl nemokamų atostogų suteikimo. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad darbdavys būtų vertęs ieškovą eiti nemokamų atostogų. Tokių duomenų nėra pateikta ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Aplinkybė, kad ieškovui suteiktos nemokamos atostogos net 3,5 karto viršija kasmetinių minimalių atostogų trukmę, nesudaro pagrindo panaikinti įsakymus dėl nemokamų atostogų suteikimo, kadangi darbuotojas, teikdamas darbdaviui prašymą dėl atostogų suteikimo, turi teisę pasirinkti kokios rūšies: kasmetinėmis ar tikslinėmis (taip pat ir nemokamomis) atostogomis jis nori pasinaudoti. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad darbdavys neturi teisės reikalauti, kad darbuotojas išeitų nemokamų atostogų, jeigu įmonėje nėra darbo ar sumažėja darbo krūvis ar kitais pagrindais, kai tenkinami ne darbuotojo, o pačios įmonės interesai, kaip ir neturi teisės versti darbuotoją eiti nemokamų atostogų vietoj kasmetinių atostogų. Tačiau nagrinėjamu atveju dėl nurodytų motyvų ieškovas neįrodė, kad darbdavys jį vertė eiti nemokamų atostogų ir kad tokie ieškovo prašymai neatitinka jo valios. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis teisėta ir pagrįsta, todėl apeliacinis skundas dėl šios dalies atmestinas kaip nepagrįstas.

45Dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas

  1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino apelianto reikalavimo dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo. Apeliaciniame skunde ieškovas akcentuoja, jog atsakovė darbo laiko apskaitos žiniaraščius pildė neteisingai, pažeisdama norminių teisės aktų reikalavimus – juose nurodytas apelianto darbo laikas (už kurį jam buvo sumokėta) didele dalimi nesutampa su apelianto vairuotojo kortelės Duomenys neskelbtini duomenimis.
  2. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad darbo sutartimi nustatyta, jog ieškovui mokama mėnesinė alga ne mažiau nei MMA, nustatyta suminė darbo laiko apskaita ir 8 valandų darbo laikas per parą, tačiau ieškovo argumentus, jog jis dirbo naktimis, o atsakovė už tai nemokėjo, vertino kritiškai ir nurodė, jog ieškovas turėjo pasirinkimo laisvę – važiuoti naktį ar ne, ir pažymėjo, kad ieškovas nesilaikė vairavimo trukmę reglamentuojančių teisės aktų. Dėl ieškovo nurodomų aplinkybių, kad jam buvo nesumokėta už darbą poilsio ir švenčių dienomis, teismas pažymėjo, kad už darbą poilsio ir švenčių dienomis dvigubai mokama tuo atveju, kai šis darbas nenumatytas pagal grafiką (DK 194 straipsnis), o šiuo atveju duomenų, paneigiančių pateiktus darbo grafikus, kuriuose yra numatytas ieškovo darbo laikas ir poilsio bei švenčių dienomis, nėra pateikta.
  3. Suminę darbo laiko apskaitą reglamentuoja DK 149 straipsnis. Esant suminei darbo laiko apskaitai negali būti dirbama daugiau kaip 48 valandas per savaitę ir 12 valandų per darbo dieną (pamainą). Apskaitinio laikotarpio trukmė negali būti ilgesnė negu 4 mėnesiai (DK 149 straipsnio 1 dalis). Darbuotojo darbo ir poilsio laikas taip pat reglamentuojamas pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) 561/2006, AETR susitarimą (Europos šalių susitarimas dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais) bei galiojančiais Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintais teisės aktais. Byloje nėra pateikta kolektyvine sutartimi ar vidaus darbo taisyklėmis savo mobiliems darbuotojams nustatytų darbo laiko organizavimo, apskaitos, apmokėjimo taisyklių, kurios nustatytų kitokias darbo dienos, savaitės, mėnesio darbo ir poilsio valandų trukmę, nei tai nustato Darbo kodeksas.
  4. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė netaikė apelianto darbo laiko suminės apskaitos. Iš pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių nustatyta, kad atsakovė šiuose žiniaraščiuose žymėjo 8 darbo valandas, nepriklausomai nuo faktiškai dirbto apelianto laiko.
  5. Darbo laiko apskaitos žiniaraštis pildomas pagal pavyzdinę formą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78. Minėto nutarimo 3.1 punkte nurodyta, jog „pirmojoje eilutėje nurodoma faktiškai dirbtas laikas (atskirai naktį dirbtas laikas ir viršvalandžiai) ir neatvykimo į darbą atvejai, išskyrus šio Aprašo 3.3 punkte nurodytus neatvykimo į darbą atvejus“, t. y. žiniaraštyje turi būti užfiksuotas faktiškai dirbtas laikas.
  6. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybę, jog darbo laiko apskaitos žiniaraščiai neatitinka ieškovo kortelės duomenų, net nevertinant, ar ieškovas laikėsi vairavimo ir poilsio laiko tvarkos, patvirtina byloje esantys įrodymai. Nustatyta, kad 2016-06-01 ieškovas V. B. pateikė prašymą dėl nemokamų atostogų suteikimo nuo 2016-06-01 iki 2016-06-27 dėl šeimos aplinkybių, 2016-06-08 įsakymu Nr. ROM-16/38-K V. B. išleistas nemokamų atostogų nuo 2016-06-01 iki 2016-06-27, kartu su atsiliepimu į ieškinį pateiktame darbo laiko apskaitos 2016 m. birželio mėn. žiniaraštyje 2016-06-27 pažymėta NA, tačiau, pagal ieškovo kortelės duomenis, ieškovas dirbo 0.36 val. 2016-10-05 ieškovas V. B. pateikė prašymą dėl nemokamų atostogų suteikimo nuo 2016-10-06 iki 2016-11-06 dėl šeimos aplinkybių, 2016-10-05 įsakymu Nr. ROM-16/80-K V. B. išleistas nemokamų atostogų nuo 2016-10-06 iki 2016-11-06, darbo laiko apskaitos 2016 m. spalio mėn. žiniaraštyje 2016-10-07 pažymėta NA, tačiau, pagal ieškovo kortelės duomenis, ieškovas dirbo 7.52 val. 2017-01-10 įsakymu Nr. ROM-17/05-K V. B. išleistas nemokamų atostogų nuo 2017-01-10 iki 2017-01-23, darbo laiko apskaitos 2017 m. sausio mėn. žiniaraštyje 2017-01-11 pažymėta NA, tačiau, pagal ieškovo kortelės duomenis, ieškovas dirbo 2.56 val. 2016 m. lapkričio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje apskritai nenurodytos darbo valandos ir pan.
  7. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantas savo valia ir iniciatyva pažeisdamas savo, kaip darbuotojo, dirbančio transporto srityje, pareigas laikytis vairuotojo darbo, vairavimo ir poilsio laiko tvarkos, kurią nustato 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB )Nr. 561/2006 „Dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo“, sudarė prielaidas reikalauti mokėti jam didesnį darbo užmokestį už viršvalandinį ir naktinį darbą, nors būtinybės pažeisti nustatytą darbo režimą nebuvo.
  8. Pagal AETR susitarimą (Europos šalių susitarimas dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais) nėra draudžiama vairuoti naktį. Vairuotojai privalo laikytis vairavimo trukmę reglamentuojančių teisės aktų, t. y. nepažeisti poilsio ir pertraukų laiko, tačiau tiek minėtas susitarimas, tiek kiti aktualūs teisės aktai nenumato draudimo vairuoti naktimis ar švenčių dienomis, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog ieškovas neturėjo pasirinkimo važiuoti tik dienos metu, neturi teisinės reikšmės.
  9. Apelianto manymu, net ir tuo atveju, jeigu vairuojant būtų viršytas leistinas paros ar savaitės vairavimo laikas, tai neatleistų darbdavio nuo pareigos mokėti vairuotojui darbo užmokestį už faktiškai vairuotojo dirbtą darbo laiką. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.
  10. Ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad jis buvo gavęs nurodymus iš darbdavio dirbti viršvalandžius, pažeidinėti darbo laiko režimą. Pažymėtina, kad ieškovas neįrodinėjo informavęs darbdavį apie daromus pažeidimus, byloje nėra jokių duomenų, t. y. nei krovinių užsakymo sutarčių, nei važtaraščių, galbūt patvirtinančių, jog ieškovas, siekdamas nugabenti krovinį laiku, privalėjo dirbti viršvalandžius. Darbuotojas, pats galintis reguliuoti savo darbo laiko trukmę ir režimą, savavališkai priėmęs sprendimus dirbti režimu, neatitinkančiu teisės aktų reikalavimų, nesant įrodymų, patvirtinančių atitinkamo darbuotojo elgesio būtinybę, negali reikšti pretenzijų darbdaviui.
  11. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat svarbu atkreipti dėmesį į ieškovo argumentus, jog atsakovė darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose žymėjo ne visą ieškovo darbo laiką.
  12. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 patvirtintų Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse (toliau – Ypatumai) 10 punkte sąvokos „vairuotojo darbo laikas“ ir „kitas darbo laikas – laikas, skirtas pagalbiniams darbams, susijusiems su transporto priemonės priežiūra ir keleivių arba krovinių vežimu“ atskleidžia, jog vairuotojo darbo laikas – darbo laikas, susidedantis iš vairavimo laiko ir kito darbo laiko, o į kitą darbo laiką įeina pasirengimo prieš išvykstant į maršrutą ir sugrįžus iš jo į įmonę laikas; stovėjimo (krovimo punktuose, keleivių laipinimo vietose, muitinėse) laikas; transporto priemonės apžiūros ir jos aptarnavimo (remonto) laikas ir kt. Ieškovas įrodinėjo, jog atsakovės darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, kuriuos atsakovė pateikė 2017-06-30, nurodytas vien tik apelianto vairuotojo kortelėje užfiksuotas vairavimo laikas. Pritartina apelianto argumentams, jog teismas nesiekė išsiaiškinti, kodėl atsakovė, pildydama žiniaraščius, nežymėjo kito darbo laiko, kuris, kaip minėta, įeina į vairuotojo darbo laiką.
  13. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė atsakovės į bylą pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių, nenustatė, jog dalis jų pildyti klaidingai, neįvertino, jog atsakovė darbo laiko apskaitos žiniaraščius fiksavo formaliai, nevertino ir neperskaičiavo ieškovo darbo laiko trukmės pagal jam pateiktus tachografo duomenis, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįstai vadovavosi atsakovės atliktais skaičiavimais. Tačiau svarbu pažymėti, kad ieškovo pateikti skaičiavimai taip pat nėra tikslūs ir teisingi. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas ir jo atstovas teismo posėdyje negalėjo paaiškinti, kodėl neatitinka pagal jų pačių pateiktas darbo valandas susumuotas darbo laikas pagal eilutes, negalėjo paaiškinti, kodėl skaičiuojamas darbo užmokestis už nedirbtas valandas, kodėl pagal kai kurias grafas skaičiuojama kaip už darbą naktį, nors, pagal pačių pateiktas lenteles, ieškovas tuo metu dirbo dieną.
  14. Remiantis nurodytų aplinkybių visetu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė šios bylos dalies esmės. Siekiant ištirti ir įvertinti nurodytus neatitikimus bei pašalinti nurodytus prieštaravimus ši civilinės bylos dalis grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

46Dėl skolos priteisimo

  1. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas reikalavimą priteisti iš atsakovės 1 360,00 Eur skolą, kurios atsakovė nesumokėjo kaip darbo užmokesčio pagal kasos išlaidų orderius ROM17/001, ROMI7/002, ROM17/003 ir ROM17/004, atmetė vien tik formaliai nustatęs, kad orderiuose yra ieškovo parašas, nevertindamas kitų svarbių aplinkybių.
  2. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad skundžiamame sprendime nėra įvertinti apelianto teiginiai, jog orderiai seka vienas po kito, kad jie neatitinka keliamų reikalavimų, neįvertinta įmonėje buvusi pinigų mokėjimo praktika, tačiau kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės ir priimdamas joje galutinį sprendimą, neprivalo aptarti kiekvieno byloje dalyvaujančio asmens argumento ar įrodymo. Priešingai, teismas turi atrinkti ir vertinti tik tuos įrodymus, kurių visetas patvirtina ar paneigia aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimą (CPK176 straipsnis) (pvz., LAT 201123 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2011; 2011-09-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2011; kt.).
  3. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino reikšmingas aplinkybes ir įrodymus, susijusius su ginču dėl skolos priteisimo.
  4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šį reikalavimą atmetė ne tik todėl, kad orderiuose yra ieškovo parašai ir kad pats ieškovas neneigė, kad ant kasos išlaidų orderių yra jo parašai. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad teismas ieškovo teiginius, jog jis nežiūrėdavo, ant kokių dokumentų pasirašo, atmetė kaip visiškai nelogiškus, kadangi ieškovas patvirtino, jog ant orderių jis pats ne tik padėjo savo parašą, tačiau ir parašė savo vardą, pavardę, grafose „gavau“ jis pats savo ranka yra įrašęs gautas pinigų sumas žodžiais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti šia teismo išvada, o ir apeliaciniame skunde ieškovas taip pat šių teismo nustatytų aplinkybių nepaneigia. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl minėtuose orderiuose užfiksuotos operacijos turinio ir paties ieškovo valios patvirtinti šios operacijos faktą.

47Dėl bylos procesinės baigties

  1. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino procesinės, materialinės teisės normas, neatskleidė dalies bylos esmės, todėl ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o skundžiamas sprendimas iš dalies panaikintinas ir bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

48Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas iš dalies ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, panaikintina ir teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas bus išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės. Atitinkamai nespręstinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas apeliacinės instancijos teisme.

49Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

50Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. spalio 26 d. sprendimą panaikinti iš dalies.

51Bylos dalį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, darbo užmokesčio skirtumo tarp pas atsakovę gauto vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio ir šiuo metu gaunamo vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo, darbo užmokesčio už neapskaitytą ir neapmokėtą darbo laiką ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

52Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. B. (V. B.)... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5.
  1. Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė: 1) pripažinti... 6. 2 296,80 Eur; 4) priteisti iš atsakovės UAB „Duomenys neskelbtini“ 5... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8.
    1. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m.... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 10.
      1. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti... 11. 29.1. Teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus ir klaidingai... 12. 29.2. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė po... 13. 29.3. Nors teismas nurodė, kad tai tik formalus atsakovės pažeidimas... 14. 29.4. Svarbu atkreipti dėmesį, kad apelianto prašymai dėl nemokamų... 15. 29.5. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai... 16. 29.6. Skundžiamame sprendime apelianto atstovų atliktus skaičiavimus... 17. 29.7. Atsakovė darbo laiko apskaitos žiniaraščius (toliau tekste – ir... 18. 29.8. Jeigu teismas negalėjo patikrinti elementarių sudėties ir daugybos... 19. 29.9. Atsakovės įsakymuose nenustatytas apelianto darbo ir poilsio laiko... 20. 29.10. Kadangi apeliantui priklausanti kompensacija už nepanaudotas atostogas... 21. 29.11. Byloje surinktais duomenimis nebuvo paneigtos apelianto nurodytos... 22. 29.12. Nors teismo posėdžio metu apelianto atstovas atkreipė teismo dėmesį... 23. 29.14. Į bylą pateikti bankiniai pavedimai už ilgesnį nei metų laikotarpį... 24. 29.15. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad kasos pajamų orderius jis... 25. 29.16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ne tik nepagrįstai... 26. 30.1. Atsakovė nesutinka su teismo motyvais, kuriais remiantis atnaujintas... 27. 30.2. Iki šiol ieškovas nurodė labai aiškius du konkrečius motyvus, dėl... 28. 30.3. Nepriklausomai nuo to, kad įsakymas dėl atleidimo būdų buvęs... 29. 30.4. Teismas reikalavimą dėl nemokamų atostogų laikotarpių pripažinimo... 30. 30.5. Ieškovas nepateikė jokių savo darbo užmokesčio skaičiavimų, kurie... 31. 30.6. Ieškovas neteisus, teigdamas, kad teismo nurodytos Reglamento nuostatos... 32. 30.7. Atkreiptinas dėmesys į teismo pastabą, kad jis ne kartą siūlė... 33. 30.8. Nesuprantami apelianto nurodomi teiginiai, kad neva jeigu teismui trūko... 34. 30.9. Ieškovas visiškai nieko nepasisako apie teismo minimas ieškovo... 35. 30.10. Teismas pagrįstai atsisakė vertinti ieškovo teiginius apie neva... 36. 30.11. Apeliantas kelia klausimą dėl teismo atlikto bylinėjimosi išlaidų... 37. Teismas... 38. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir... 39. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 40.
        1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro... 41. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo
            42. Dėl praleisto termino kreiptis į teismą
              43. Dėl atleidimo iš darbo, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio... 44. Dėl nemokamų atostogų pripažinimo prastovomis
                45. Dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas... 46. Dėl skolos priteisimo
                1. Pasak apelianto, pirmosios... 47. Dėl bylos procesinės baigties
                  1. Teisėjų... 48. Dėl bylinėjimosi išlaidų
                    1. Kadangi pirmosios... 49. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331... 50. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto... 51. Bylos dalį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės... 52. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą....