Byla 2A-1759-622/2012
Dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančia

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkas Audrius Saulėnas, kolegijos teisėjos Alona Romanovienė, Erika Misiūnienė, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų I. S., A. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. S., A. S. ieškinį atsakovei N. D., trečiajam asmeniui Klaipėdos miesto 7 – ojo biuro notarei J. P. dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančia.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti negaliojančia 2005-07-04 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. JP-4631 dalį dėl 0,1455 ha ploto žemės sklypo, esančio ( - ), pardavimo iš bendro 0,3000 ha žemės sklypo ploto (unikalus numeris ( - )); taip pat įpareigoti atsakovę grąžinti 0,1455 ha ploto žemės sklypą, esantį ( - )) bei priteisti iš atsakovės visas ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog pasirašant pagrindinę sutartį, notarei išreiškė savo ketinimus parduoti tik 0,15 ha ploto žemės sklypą su statiniais. Tačiau notarė ir atsakovė paaiškino, jog žemės sklypo dalys nėra nustatytos ir bankas atsakovei nesuteiks kredito įsigyti tik dalį žemės sklypo, todėl pasiūlė sudaryti rašytinę sutartį dėl žemės sklypo atidalijimo, nurodant kad pirkėja nėra atsiskaičiusi už 0,15 ha ploto žemės sklypą. Tą faktą patvirtina 2005-07-05 šalių pasirašyta sutartis. Kad žemės sklypo atidalijimo darbai vyktų, skyrė tam lėšas, kurios buvo duodamos atsakovei. Atsakovei, kaip savininkei, dėl jų susitarimo užbaigus teisines procedūras, pareikalavo iš jos vieną iš suformuotų žemės sklypų perleisti pagal ankstesnį susitarimą jiems. Tačiau atsakovė sklypo neperleido ir nesutinka ieškovams jį sugrąžinti. Mano, kad atsakovė apgaulingais savo paaiškinimais, jog bankas jai nesuteiks paskolos dalies žemės sklypo pirkimui, juos suklaidino, todėl ieškovai suklydimo ir apgaulės įtakoje pardavė atsakovei 0,3000 ha ploto žemės sklypą. Paminėjo, kad jiems nebuvo žinoma, jog, pasirašius pagrindinę 0,3000 ha ploto žemės sklypo pardavimo sutartį, jis visas bus įkeistas bankui ir ieškovams nebus galimybės susigrąžinti 0,15 ha ploto sklypo dalį. Taigi ieškovus atsakovė dėl sandorio dalyko akivaizdžiai suklaidino. Be to, atsakovė ieškovams už perkamą 0,3000 ha ploto žemės sklypą sumokėjo 150 000 Lt sumą, tuo tarpu naujai suformuoto 0,1455 ha sklypo vertė rinkoje 2005-07-04 galėjo siekti iki 175 000 Lt, o viso 0,3000 ha ploto žemės sklypo vertė pardavimo metu turėjo kainuoti apie 300 000 Lt. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, 2005-07-04 pirkimo-pardavimo sutarties dalis dėl 0,3000 ha ploto žemės sklypo pardavimo atsakovei turi būti pripažinta negaliojančia, kadangi atsakovė įsigijo tik 0,15 ha ploto žemės sklypą, sumokėjo tik už šią sklypo dalį, o už likusį sklypą su ieškovais neatsiskaitė.

4Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-06-11 sprendimu ieškovų ieškinį atmetė ir priteisė iš jų atsakovei po 500 Lt bylinėjimosi išlaidų. Ištyręs bylos įrodymus, teismas padarė išvadą, kad prieš sudarant ginčijamą sandorį ieškovai suprato, kokio pobūdžio sandorį planuoja pasirašyti pas notarą ir jie patys nusprendė sudaryti 0,3000 ha ploto žemės sklypo, gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, esančių Smėlio g. 13, Klaipėdoje, pardavimo sutartį. 2005 metais 0,3000 ha ploto žemės sklypui esant nepadalintam, ieškovai turėjo galimybę nesudaryti ginčijamo sandorio arba jame detaliai bei išsamiai aptarti visas išlygas ir sąlygas, susijusias su parduodamu turtu, tačiau jie laisva valia nutarė parduoti 0,3000 ha ploto žemės sklypą atsakovei. Turtą ieškovai pardavė iš viso už 450 000 Lt, sutarta žemės sklypo kaina buvo 150 000 Lt, ieškovai pas notarą patvirtino, kad visą apmokėjimą pagal sandorį iš atsakovės yra gavę. Ieškovų nurodytus argumentus dėl padalinto sklypo rinkos vertės 2005 metais teismas atmetė kaip nepagrįstus, kadangi sandorio sudarymo metu žemės sklypas nebuvo padalintas ir 2011-10-10 pateikta nekilnojamojo turto agentūros konsultacija negali būti vertintina kaip svarbus rašytinis įrodymas, pagrindžiantis to meto sklypo vertę. Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis teismas nurodė, kad ieškovai nesuklydo dėl pirkimo-pardavimo sandorio esmės, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti 2005-07-04 sutarties dalį dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo negaliojančia. Ieškovai neįrodė ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių, todėl jų reikalavimas negali būti tenkinamas.

5Ieškovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo

62012-06-11 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neatliko ginčo sandorių analizės CK 6.193-6.195 straipsniuose nustatyto reglamentavimo aspektu, tai reiškia, kad liko neatskleisti tikrieji ginčo sandorio šalių ketinimai. Teismas nevertino atsakovės elgesio po sutarties sudarymo. Po sutarties pasirašymo iki bylos iškėlimo atsakovė naudojosi tik ½ dalimi įsigyto žemės sklypo, esančio po statiniais, o kita 0,1455 ha ploto žemės sklypo ploto dalimi, kuri 2011-05-11 buvo atidalinta iš bendro 0,30 ha ploto žemės sklypo, 7 metus naudojosi ieškovai. Nors šalių sutartis Nr. 2005-07-05/PĮ ir nepagrindžia pagrindinės sutarties sąlygų pakeitimo, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ji buvo sudaryta notarės ir atsakovės pasiūlymu, ji turėtų būti vertinama ieškovų suklaidinimo ir apgaulės aspektu ir vertinant tikruosius šalių ketinimus. Šia sutartimi atsakovė pripažino, kad pagal pagrindinę sutartį ji yra sumokėjusi tik už 0,15 ha žemės sklypą ir kad padalijus 0,30 ha sklypą į dvi dalis, viena iš jų bus perduota ieškovams. Pagal CK 4.171 straipsnio 1 dalį hipotekos objektu gali būti atskiri viešame registre registruojami nekilnojamieji daiktai, o 6 dalis nustato, kad norint įkeisti tam pačiam savininkui priklausančio daikto dalį, toji dalis turi būti tiksliai apibrėžta ir įregistruota viešame registre kaip atskiras objektas. Teismo nuostata, kad byloje nėra įrodymų, kad būtent tokio turinio ir pobūdžio pagrindinę sutartį reikalavo pasirašyti bankas nepagrįsta, nes neatskyrus 0,15 ha sklypo dalies iš pagrindinio 0,30 ha sklypo ir neįregistravus jos viešame registre, hipoteka yra negalima, kas prieštarauja AB SEB banko pranešime dėl kredito suteikimo. Nepagrįstai teismas atmetė ir ieškovų argumentus dėl 0,30 ha ploto parduoto žemės sklypo vidutinės rinkos vertės, kuri tuo metu galėjo būti apie 300 000 Lt. Teismas privalėjo taikyti sandorių negaliojimo institutą atsižvelgdamas į sandorio šalių elgesį sąžiningumo aspektu, tačiau to nepadarė ir nesprendė klausimo, ar atsakovė, sudarydama sandorį su ieškovais, buvo sąžininga.

7Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos miesto apylinkės 2012-06-11 sprendimą palikti nepakeistą.

8Apeliacinis skundas atmestinas.

9Byloje nustatyta, jog 2005-07-04 ieškovai atsakovei pardavė 0,3000 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su pagalbiniais pastatais. Tarp šalių kilo ginčas ar yra pagrindas pripažinti šią sutartį negaliojančia remiantis CK 1.90 ir 1.91 straipsniais.

10Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009;). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008).

11Sandoriai yra suprantami kaip sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato: sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma (CK 1.64 straipsnio 1 dalis). Laisva valia – tai fizinio asmens, esančio normalios fizinės ir psichinės būsenos ir adekvačiai suvokiančio savo veiksmų padarinius ir aplinkybes, valia, atsiradusi neveikiama išorinių aplinkybių (apgaulės, prievartos, grasinimo, fizinės ar ekonominės priklausomybės nuo kitų asmenų ir pan.). Kiekvienas asmuo turi teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, laisvai naudotis turimomis civilinėmis teisėmis (CK 1.137 straipsnio 1 dalis).

12Esminiai sutarčių aiškinimo principai yra tokie, kad teismas, nagrinėdamas bylą ir aiškindamas sutartį, turi ją aiškinti sąžiningai, nustatyti tikruosius šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl šių principų esmės, pažymėta, kad teismas, aiškindamas sutartį, turi kuo tiksliau išsiaiškinti šalių valią, kurią jos išreiškė sudarydamos sutartį ir prisiimdamos iš tokios sutarties kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ervin“ v. bendrovė Ageratec AB, bylos Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Miaras“ v. A. D. IĮ ,,Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010). Kartu kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad įvardyti principai – nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai - lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Miaras“ v. A. D. IĮ ,,Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010). Siekiant nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus, aiškinant sutartį, ne mažiau svarbu yra nustatyti reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių ketinamais (CK 6.193 straipsnio 5 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracija v. UAB ,,Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010.). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad, aiškinant sutartį, negalima paneigti kitų CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų principų svarbos ir turi būti atsižvelgiama į sutarčių aiškinimo taisyklių visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ieškovo UAB ,,Miaras“ v. A. D. IĮ ,,Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010).

13Nagrinėjamu atveju ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis yra patvirtinta notaro. Notaro pareiga yra užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių (LR Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Preziumuojama, kad notaras išaiškino sandorio šalims sandorio esmę ir jo padarinius. Sutartyje yra pažymėta, kad ji perskaityta, suprasta dėl turinio ir pasekmių, atitinka šalių valią. Sutartį tvirtinusi notarė atsiliepime į ieškinį teismui nurodė, kad ieškinio teiginiai apie tai, kad notarė ir atsakovė suklaidino ieškovus ir kad ieškovai išreiškė notarei savo ketinimus parduoti tik 0,15 ha žemės sklypą su pastatais yra melagingi. Esant tokiai situacijai ieškovams tenka pareiga įrodyti savo teiginių pagrįstumą. Tačiau ieškovai šios aplinkybės neįrodė. Sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai yra nurodyta, kad pardavėjai parduoda, o pirkėjas perka 0,3000 ha žemės sklypą. Civilinių teisnių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad ieškovai, pasirašydami sutartį, kurioje nurodyta, kad atsakovei parduodamas 0,3000 ha žemės sklypas, negalėjo nesuvokti šio veiksmo teisinių padarinių, t.y. kad jie parduoda visą žemės sklypą, o ne 0,15 ha. Sąžiningumo požiūriu, jei ieškovų ketinimas buvo parduoti tik dalį žemės sklypo, jie neturėjo pasirašyti sutartyje, kur teigiama, kad parduodamas visas sklypas. Ieškovų dėstomos aplinkybės, susijusios su kitos sutarties sudarymu dėl žemės sklypo atidalijimo gali būti traktuojama kaip savarankiška sutartis, apibrėžianti visai kitus šalių civilinius santykius. Ši sutartis, šalių elgesys po sutarties sudarymo neįrodo ginčijamos sutarties negaliojimo pagrindų. Parduodamo daikto kaina yra nustatoma šalių susitarimu (CK 6.313 straipsnio 1 dalis), ieškovai pareiškimu notarei patvirtino, kad atsakovė prievolę įvykdė ir sutartyje nurodytą pinigų sumą iš atsakovės yra gavę. Todėl skunde dėstomos aplinkybės dėl nekilnojamojo turto kainos niekaip neįrodo, kad ieškovai buvo suklaidinti ir apgauti. Įrodymų, patvirtinančių CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose numatytų pagrindų buvimą, byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų ieškinį.

14Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-06-11 sprendimo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokiu atveju atsakovei iš ieškovų priteistinas apeliacinės instancijos teisme turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas (CPK 98 straipsnis).

15Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

16Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17Priteisti atsakovei N. D. 500 Lt išlaidų advokato pagalbai atlyginimą iš ieškovų I. S. ir A. S..

Proceso dalyviai
Ryšiai