Byla 2A-73-324/2015

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Evaldo Burzdiko, Virginijos Gudynienės (pranešėja), Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė), sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, dalyvaujanti ieškovės atstovams R. B., advokatui P. Č., atsakovės atstovams advokatui M. N., advokato padėjėjai S. K., trečiojo asmens atstovui V. L., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės Nordea Bank apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1266-329/2014 pagal D. G. ir L. Š. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei Nordea Bank, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Būsto paskolų draudimas“ dėl sutartinės teisės pripažinimo, sutarties pripažinimo pasibaigusia, atskirų sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir niekinėmis (išvadą duodančios institucijos – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Lietuvos bankas).

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovės kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamos:

51)

6pripažinti ieškovės D. G. teisę mokėti atsakovei palūkanas, apskaičiuotas pagal 3 (trijų) mėnesių bazinę (t. y. kintamą) palūkanų normą nuo 2011 m. lapkričio 24 d.;

72)

8užpildyti 2007 m. birželio 18 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK07/06/10L spragą, papildant sutarties bendrąją dalį nauju 5.1.9 punktu, jame įrašant šį tekstą: „jeigu kredito gavėjo prašymu yra keičiama bazinė ar fiksuota palūkanų norma arba paskolos valiuta kaip tai apibrėžta Bendrosios dalies 5.1.4 ir 5.1.5 punktuose, Bankas pateikia pagal kredito gavėjo prašymą atitinkamai pakeistą Specialiosios dalies sutarties tekstą. Bankui nepateikus naujo Specialiosios dalies sutarties teksto, toliau palūkanos skaičiuojamos remiantis Kredito gavėjo prašymu jeigu toks prašymas atitinka sutarties nuostatas“;

93)

10pripažinti 2007 m. birželio 18 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. BK07/06/10L tarp atsakovės ir ieškovės L. Š. pasibaigusia abipusiu susitarimu arba negaliojančia kaip prieštaraujančia viešai tvarkai ir gerai moralei, arba negaliojančia dėl suklydimo;

114)

12pripažinti 2007 m. birželio 18 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK07/06/10L bendrosios dalies punktus: 1.23, 4.2.1, 4.2.2, 4.2.4, 5.1.4, 5.1.5, 5.2.4, 6.1.1, 6.1.2, 8.2, 9.1, 10.1, 10.3, 13.1, 13.2, 13.2.1, 13.2.2, 13.2.3,13.2.4, 14.1.5,14.2, 18 niekiniais ab initio, kaip atitinkančiais nesąžiningų sąlygų kriterijus;

135)

14atsakovės vienašaliu pareiškimu 2007 m. birželio 18 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK07/06/18/10L tarp ieškovės D. G. ir atsakovės nutraukimą pripažinti neteisėtu, o sutartinius santykius pripažinti tęstiniais nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

15Nurodė, kad 2007 m. birželio 18 d. tarp šalių buvo sudaryta būsto kreditavimo sutartis Nr. BK07/06/18/10L. Kreditas buvo suteiktas ieškovei D. G., kuri už gautas lėšas nuosavybės teise įsigijo šeimos poreikiams tenkinti skirtą butą su rūsiu. Prievolės užtikrinimui D. G. nuosavybės teise įsigytas butas su rūsiu buvo įkeistas bankui. 2008 metų pabaigoje sumažėjo ieškovės D. G. pajamos, todėl 2009 metų sausio mėnesį pastaroji kreipėsi į banko jai paskirtą kredito vadybininkę, prašydama pakeisti palūkanų mokėjimo būdą iš fiksuotų palūkanų į kintamas. Banko darbuotoja atsakė, jog pakeisti gali, tačiau reikės sumokėti reinvestavimo kaštus, kurie turėtų būti apie 30 000 Lt. Tokių lėšų ieškovės neturėjo, todėl palūkanų mokėjimo būdas nebuvo pakeistas. Blogėjant finansinei padėčiai, 2009 metų gegužės mėnesį vėl buvo kreiptasi į banko darbuotoją, prašant pakeisti bankui mokėtinas palūkanas. Vadybininkė pasiūlė nemokėti bankui įmokų 3 mėnesius, kad bankui atsirastų teisinis pagrindas kreiptis į UAB „Būsto paskolų draudimas“. 2010 metų rugsėjo mėnesį ieškovė D. G. vėl pradėjo mokėti įmokas už paskolą ir fiksuotas palūkanas. 2011 m. spalio 4 d. ieškovė D. G. vėl kreipėsi į banko vadybininkę dėl galimybės pakeisti palūkanų mokėjimo būdą, remiantis sutarties bendrosios dalies 5.1.5 punkte numatyta ieškovės teise. Atsižvelgiant į ieškovės prašymą pakeisti fiksuotą palūkanų normą į kintamą 3 mėnesių Euribor normą, 2011 m. spalio 20 d. atsakovė ieškovei D. G. elektroniniu paštu pateikė naujos sutarties projektą. Ieškovė D. G. informavo banką, jog sutinka pasirašyti sutartį tik su pakeistu palūkanų normos skaičiavimo būdu, tačiau ne iš esmės naują sutartį. Bankas nurodė, jog, jeigu ieškovė nesutinka sudaryti sutarties iš esmės pakeistomis sąlygomis, tokiu atveju bankas atsisako pakeisti palūkanų mokėjimo būdą. Taip pat nurodė, jog palūkanų mokėjimo būdo pakeitimas yra sutarties sąlygų keitimas, todėl sutartis turi būti pakeista joje nustatyta tvarka, t. y. raštu, laikantis sutarties bendrosios dalies 12.1 punkte nustatytos tvarkos. Vykstant susirašinėjimui su banku, ieškovė D. G. nuo 2011 m. lapkričio 24 d. paskolos ir palūkanų mokėjimo dieną pervedė bankui įmoką, kurią apskaičiavo pagal kintamą 3 mėnesių Euribor palūkanų normą ir iki pat sutarties nutraukimo mokėjo ne sutartyje numatytą fiksuotą, o pačios apskaičiuotą kintamų palūkanų normą, dėl kurios iš vyko derybos su banku. Vėliau atsakovė raštu informavo ieškovę D. G. apie 1 027,18 Eur skolą bei nurodė, jog, nepadengus šios skolos, sutartis vienašališkai bus laikoma nutraukta nuo 2012 m. liepos 20 d. remiantis sutarties 13.1 punktu. Manė, kad atsakovė, elgdamasi sąžiningai ir laikydamasi duotų pažadų, dar 2010 metais ieškovėms privalėjo pasiūlyti pakeisti fiksuotą palūkanų normą į kintamą, tačiau atsakovė nevykdė savo pareigos, delsė priimti sprendimą dėl ieškovių prašymo. Dėl šios pareigos nevykdymo ieškovė D. G. buvo priversta mokėti bankui didesnes įmokas už palūkanas nei galėjo. Atsakovė nepagrįstai skaičiavo ieškovėms įsiskolinimą ir tuo pagrindu neteisėtai nutraukė su jomis sutartį. Sutarties bendrosios dalies punktai: 1.23, 4.2.1, 4.2.2., 4.2.4, 5.1.4, 5.1.5, 5.2.4, 6.1.1, 6.1.2, 8.2, 9.1, 10.1, 10.3, 13.1., 13.2, 13.2.1, 13.2.2., 13.2.3, 13.2.4, 14.1.5, 14.2, 18 atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalyje nustatytus nesąžiningų sąlygų kriterijus, todėl pripažintinos niekinėmis ab initio. Minėtuose punktuose nurodytos sąlygos nėra aiškiai apibrėžtos ir detalizuotos, o tai suteikia teisę bankui savo nuožiūra vienašališkai nustatyti vartotojo (kredito gavėjo) pareigas pagal sutartį ir tokiu būdu įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti.

16II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

17Kauno apylinkės teismas 2014 m. birželio 26 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškinį. Pripažino ieškovės D. G. teisę mokėti atsakovei palūkanas, apskaičiuotas pagal 3 (trijų) mėnesių bazinę (t. y. kintamą) palūkanų normą nuo 2011 m. lapkričio 24 d.; užpildė 2007 m. birželio 18 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK07/06/10L spragą, papildant sutarties bendrąją dalį nauju 5.1.9. punktu, jame įrašant šį tekstą: „Jeigu kredito gavėjo prašymu yra keičiama bazinė ar fiksuota palūkanų norma arba paskolos valiuta kaip tai apibrėžta Bendrosios dalies 5.1.4. ir 5.1.5 punktuose, Bankas pateikia pagal kredito gavėjo prašymą atitinkamai pakeistą Specialiosios dalies sutarties tekstą. Bankui nepateikus naujo Specialiosios dalies sutarties teksto, toliau palūkanos skaičiuojamos remiantis Kredito gavėjo prašymu jeigu toks prašymas atitinka sutarties nuostatas“; pripažino 2007 m. birželio 18 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK07/06/10L specialiosios dalies 4.1.2 punkto, sutarties bendrosios dalies 1.21, 1.23, 5.1.3, 10.1, 13.1, 13.2.2, 18 punktų sąlygas atitinkančias Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 2 dalies 9 punkto sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti, ir pripažinti jas nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo šios sutarties sudarymo dienos; pripažino 2007 m. birželio 18 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK07/06/10L specialiosios dalies 5 punkto, sutarties bendrosios dalies 4.2.2, 5.2.4, 5.2.5, 6.1.2, 6.2, 10.4, 11.2.1, 13.1, 13.2, 14.1.5, 14.2 bei 18 punktų sąlygas atitinkančias Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 2 dalies bendrąjį sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises bei interesus, ir pripažinti jas nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo šios sutarties sudarymo dienos; pripažino 2007 m. birželio 18 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK07/06/10L bendrosios dalies 2.4, 8.2, 9 bei 10.1 punktų sąlygas atitinkančias Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punkto sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. nustato vartotojui neproporcingą civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, ir pripažinti jas nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo šios sutarties sudarymo dienos; pripažino neteisėtu atsakovės vienašaliu pareiškimu 2007 m. birželio 18 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK07/06/18/10L nutraukimą, o sutartinius santykius pripažino tęstiniais nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Atmetė kitą ieškinio dalį.

18Sprendė, kad sutarties 12.1 punktas nenumato objektyvių kriterijų, kuriais vadovaudamasis bankas iš naujo nustatytų fiksuotą palūkanų normą, jame nenurodyta, kur vartotojas galėtų susipažinti su tokiais rodikliais, į kuriuos rodiklius atsižvelgia bankas, siūlydamas naują fiksuotųjų palūkanų normą. Pažymėjo, kad vartotojui, sudarančiam sutartį su banku, palūkanų norma yra esminė sąlyga, todėl sutarties sąlygų, nustatančių palūkanų normą, nustatymas be sutartyje numatytų objektyvių ir pagrįstų kriterijų neatitinka vartotojo teisėtų lūkesčių bei pažeidžia vartotojo, kaip silpnesnės sutarties šalies, teises ir teisėtus interesus. Konstatavo, kad minėtos sutarties sąlygos atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą nesąžiningų sutarties sąlygų kriterijų. Padarė išvadą, kad keisti pasirašant sutartį pasirinktą palūkanų normą tik po 15 metų yra neteisinga vartotojo atžvilgiu, kadangi šis terminas yra pernelyg ilgas, keičiantis tiek valstybės, tiek jo gyventojų finansinei būklei, vykstant intensyviems pokyčiams socialiniame ir ekonominiame gyvenime, todėl vartotojas turi turėti galimybę iš esmės pasikeitus situacijai sutartyje nustatyta tvarka keisti palūkanų normą. Sprendė, kad ieškovė D. G. teisėtai ir pagrįstai pasinaudojo šia galimybe 2011 m. spalio 4 d. pateikdama atsakovei raštu prašymą pakeisti palūkanų normą iš fiksuotos į kintamą, pateikdama minėtą prašymą, ieškovė nepažeidė sutartyje numatyto 15 dienų termino iki mokėjimo dienos, o atsakovė, gavusi ieškovės prašymą keisti palūkanų normą, nepagrįstai atsisakė jį tenkinti, pateikusi ieškovei naujos sutarties projektą, nepagrįstai siūlė keisti kitas galiojančios sutarties sąlygas, tuo pažeisdama kredito gavėjos interesus ir pasinaudodama pranašumu kaip sutarties stipriosios šalies prieš vartotoją, savo interesus gauti naudos iškėlė aukščiau vartotojo interesų. Nustatė, kad banko parengtos sutarties bendrojoje dalyje įtvirtinta vartotojo (kredito gavėjos) teisė keisti palūkanų apskaičiavimo tvarką (sutarties 5.1.5 p.), tačiau nėra numatyta kokiu būdu palūkanų apskaičiavimo tvarkos pakeitimas turi būti įformintas ir sprendžiamas. Konstatavo, kad nesant aiškios sutartinės sąlygos dėl palūkanų apskaičiavimo tvarkos pakeitimo įforminimo, bankas nepagrįstai ir tuo pačiu nesąžiningai teigia, jog ieškovė (kredito gavėja) turi sutikti su banko pakeista sutartimi. Sprendė, kad sutartyje, taip pat ir jos 5.1.5 punkto sąlygoje, yra spraga, kadangi tarp šalių pakankamai ilgai vyko derybos ir nebuvo prieita bendro sutarimo būtent dėl šalių skirtingo sutarties aiškinimo dėl palūkanų normos perskaičiavimo tvarkos. Laikė, kad, esant teisme tarp šalių neišspręstam ginčui dėl palūkanų normos nustatymo, atsakovė nepagrįstai nuo 2012 m. liepos 20 d. nutraukė sutartį, motyvuodamas tuo, kad ieškovių sutartinis pažeidimas nebuvo esminis. Sprendė, kad tarp šalių sudaryta sutartis yra vartojimo sutartis, todėl ji laikoma viešu interesu (CK 1.39 str.). Sutiko su 2012 m. rugpjūčio 24 d. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvada, kurioje konstatuota, kad sutarties specialiosios dalies 4.1.2 punkto, sutarties bendrosios dalies 1.21, 1.23, 5.1.3, 10.1, 13.1, 13.2.2, 18 punktų nuostatos atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 9 punkto sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti; sutarties specialiosios dalies 5 punkto, sutarties bendrosios dalies 4.2.2, 5.2.4, 5.2.5, 6.1.2, 6.2, 10.4, 11.2.1, 13.1, 13.2, 14.1.5, 14.2 bei 18 punktų nuostatos atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies bendrąjį sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus; sutarties bendrosios dalies 4.2.4, 8.2, 9 bei 10.1 punktų nuostatos atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punkto sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. nustato vartotojui neproporcingą civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Pažymėjo, kad, tenkindamas šią ieškinio dalį, neturi pagrindo nesivadovauti minėta Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvada, kadangi atsakovė nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą ja abejoti.

19III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

20Apeliaciniu skundu atsakovė nurodo, jog neteisėta ir nepagrįsta sprendimo dalis, kuria patenkintas ieškinys.

211.

22Nepagrįstai pripažinta ieškovių teisė nuo 2011 m. lapkričio 24 d. mokėti kintamas palūkanas:

23Neargumentuotas, neatitinkantis teisės aktų reikalavimų ir prieštaraujantis bankų veiklos praktikai motyvas, kad palūkanų fiksavimas 15 metų terminui yra neteisingas vartotojo atžvilgiu. Nenurodyta, kodėl 15 metų terminas yra per ilgas. Joks teisės aktas nedraudžia fiksuoti palūkanų pagal būsto kreditavimo sutartis 15 metų ar net ilgesniam terminui. Teisės aktai įtvirtina šalių teisę susitarti dėl palūkanų dydžio, neriboja šalių teisės fiksuoti palūkanų dydį konkrečiam terminui (CK 6.872 str., Finansų įstaigų įstatymo 2 str. 32 p., Vartojimo kredito įstatymo 2 str. 5, 6 d.). Nemotyvuota, kodėl palūkanų tipo pakeitimas nuo sutarties sudarymo praėjus 4 m. ir 5 mėn. atitiko ieškovių interesus ir jų atžvilgiu buvo teisingas. Palūkanų fiksavimas 15 metų ir ilgesniam terminui sudarant būsto kreditavimo sutartis yra pakankamai dažnas atvejis Lietuvos Respublikos komercinių bankų veiklos praktikoje. Pačios ieškovės sprendė, kurios palūkanos (kintamos ar fiksuotos) labiau atitiko sutarties sudarymo metu buvusius ieškovių poreikius bei jų finansinę padėtį ir laisva valia pasirinko mokėti 15 metų terminui fiksuotą palūkanų normą, lygią 5,014 proc. plius 0,75 proc. marža. Argumentas, kad palūkanų fiksavimas konkrečiam laikotarpiui savaime neatitinka vartotojo interesų, yra nepagristas ir priimtas nepagrįstai vadovaujantis ieškovių pamąstymais. Sutarties sudarymo metu fiksuotos palūkanos savo esme labiau atitiko ieškovių interesus, dėl to jos ir nusprendė pasirinkti pagal sutartį mokėti fiksuotas palūkanas, nepriklausomai nuo to, kad sutarties sudarymo metu fiksuotos palūkanos buvo didesnės už kintamas. Neįvertintas visuotinai žinomas faktas (CPK 182 str. 1 d.), kad ekonomika veikia tam tikrais ciklais, kuriuose būna rinkos pakilimų ir nuosmukių (ilgalaikių ar trumpalaikių krizių), dėl ko apie palūkanų normos dydžio fiksavimo naudingumą ar nenaudingumą būtų galima spręsti tik šio termino pabaigoje. Argumentas, kad vartotojas turi turėti galimybę iš esmės pasikeitus situacijai sutartyje nustatyta tvarka keisti palūkanų normą, yra nepagrįstas ir prieštarauja CK bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai. Nagrinėjamu atveju ieškovės siekė įgyvendinti savo teisę į palūkanų pakeitimą apeidamos sutartyje įtvirtintą palūkanų keitimo tvarką. Ginčo santykiams iš esmės pritaikytas CK 6.204 straipsnis, tačiau ieškovės šio straipsnio sąlygų neįrodinėjo, teismas taip pat ex officio šių sąlygų nevertino ir nenustatė. Nepagrįsta, kodėl nuo 2011 m. lapkričio 24 d. pripažinta ieškovių teisė mokėti kintamas palūkanas, apskaičiuojamas pagal 3 mėn. Euribor palūkanų normą, kas prieštarauja CPK 263 straipsniui ir 270 straipsnio 4 daliai.

24Netinkamai aiškinta sutartyje įtvirtinta palūkanų normos keitimo tvarka, pažeistas CK 6.189 straipsnis, CK 6.163 straipsnio 2 dalis. Norint pakeisti sutarties sąlygą, įtvirtinančią ieškovių pasirinktą pagal sutartį mokėtiną fiksuotą palūkanų normą, šios sąlygos galiojimo laikotarpiu (t. y. iki sueina 15 metų nuo sutarties sudarymo momento) yra privalu laikytis sutarties 12.1 punkte įtvirtintos sutarties ir atskirų jos sąlygų pakeitimo tvarkos, pagal kurią sutarties sąlygos gali būti keičiamos tik atskiru raštišku šalių susitarimu, kas atitinka CK 6.223 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutarties pakeitimo tvarką. Sutartimi šalys susitarė, kad tuo atveju, kai pagal sutartį mokėtinų palūkanų tipas ar dydis yra keičiamas iki pasibaigia jas įtvirtinančių sutarties sąlygų galiojimo terminas (t. y. iki sueina 15 metų nuo sutarčių sudarymo), ieškovės atsakovei kaip kompensaciją sumoka reinvestavimo kaštus (sutarties 5.1.5 p.). Suėjus terminui, kuriam ieškovės fiksavo pagal sutartį mokėtinų palūkanų tipą ir dydį pradeda veikti sutarties 5.1.5 punkte įtvirtinta nuostata, suteikianti ieškovėms teisę keisti palūkanų normą, pranešant apie tai atsakovei raštu ne vėliau kaip prieš 15 kalendorinių dienų. Taip pat pradeda veikti ir sutarties 8.1 įtvirtintos nuostatos, reguliuojančios palūkanų normų keitimo ir apskaičiavimo tvarką. Sutarties 12.1 punkte įtvirtintas reikalavimas sutarties pakeitimus įforminti abiejų sutarties šalių abipusiu rašytiniu sutarimu šiuo atveju nebūtų taikomas, kadangi sutartis (sutarties sąlyga, įtvirtinanti ieškovių laisva valia pasirinktą 15 metų terminui fiksuotą palūkanų normą) nebūtų keičiama. Ieškovių inicijuotas sutarties pakeitimas turėjo būti vykdomas išimtinai pagal sutarties 12.1 punkte įtvirtintą tvarką, t. y. dėl tokio sutarties sąlygų pakeitimo abi šalys turėjo susitarti atskiru rašytiniu susitarimu. Atsakovės poziciją, kad palūkanų normos keitimas iki pasibaigia šios sąlygos galiojimo laikotarpis, t. y. iki sueina 15 metų nuo sutarties sudarymo dienos, reikalauja rašytinio abiejų šalių sutikimo, nepaneigiamai patvirtina tai, kad palūkanų mokėjimas yra vienas esminių kreditavimo (banko suteikiamo finansavimo) sutarties elementų (CK 6.881 str. 1 d.) ir banko, kaip kredito įstaigos, pajamų šaltinių, sutarties bendrosios dalies 12.1 punkte nustatyta sutarties sąlygų keitimo tvarka galioja ir keičiant sąlygas dėl taikytinų palūkanų, palūkanų keitimui ieškovių prašomu būdu sutartyje net nėra numatytas mechanizmas. Analizuojant sutarties specialiąsias sąlygas (2.9 punktą), matyti, kad, norint pakeisti fiksuotą palūkanų normą į kintamą, nustatomą pagal 3 mėn. Euribor, neišvengiamai reikėtų daryti atitinkamus pakeitimus sutarties specialiojoje dalyje, kadangi nė vienas sutarties punktas nenumato tokios galimybės. Pripažinta ieškovių teisė prašyti atsakovę bet kada taikyti bet kokią palūkanų normą, net ir alternatyviai nenumatytą pradinėje sutartyje, ir atsakovę toks prašymas saistytų. Atsakovė, negalėdama išreikšti savo valios ir privalėdama paklusti bei besąlygiškai vykdyti ieškovių valią, galiausiai nebegalėtų nuspėti ir prognozuoti būsimų ieškovių įmokų, būsimų pinigų srautų, o tai iš esmės prieštarautų teisės aktuose įtvirtintai atsakovės pareigai veikti saugiai ir patikimai (Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 1 d. 1 p.), būtų pažeistas sutarties šalių lygiateisiškumas.

25Nepagrįsta išvada, kad sutartyje nėra nurodyta palūkanų keitimo tvarka. Ši išvada yra pažodžiui nurašyta nuo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutarimo dėl išvados civilinėje byloje Nr. 2-13481-329/2012 patvirtinimo ir teikimo Nr. 10-566. Tai reiškia, kad teismas nesigilino į bylos esmę ir byloje esančius įrodymus. Sutarties 8.1 punkte yra aprašoma, kaip yra nustatoma ir keičiama kintama palūkanų norma, o šio punkto paskutinėje pastraipoje yra aprašomas atvejis, kai kredito gavėjas yra pasirinkęs fiksuotą palūkanų normą, kuri yra trumpesnė nei sutarties galiojimo laikotarpis, t. y. pasibaigus palūkanų fiksavimo laikotarpiui, kuris yra trumpesnis nei sutarties galiojimo laikotarpiui, fiksuota palūkanų norma nėra nustatoma iš naujo, o yra pradedama taikyti kintama (bazinė) palūkanų norma.

26Pripažinus ieškovių teisę nuo 2011 m. lapkričio 24 d. mokėti kintamas palūkanas, iš esmės pakeista sutartis, nors prieš tai nenustatytos sutarties pakeitimui būtinos sąlygos (CK 6.223 str.). Sutartis nenumatė galimybės taikyti 3 mėn. Euribor palūkanų normą, o ieškovės neįrodinėjo nei esminio sutarties pažeidimo, nei kurio nors kito iš įstatymų numatytų atvejų, leidžiančių inicijuoti sutarties keitimą teismo tvarka. Teismas savo iniciatyva šių sąlygų taip pat nevertino.

272.

28Nepagrįstai užpildyta tariamai egzistuojanti sutarties spraga. Nagrinėjamu atveju buvo kilęs sutarties aiškinimo, o ne sutarties spragos šalinimo klausimas. Teismas, siekdamas nustatyti palūkanų pakeitimo tvarką, privalėjo aiškinti sutartį remdamasis CK 6.193 straipsniu, o ne konstatuoti esant sutarties spragą ir ją nepagrįstai užpildyti ieškovių pasiūlytu būdu. Ieškovių siūlytas sutarties papildymo tekstas yra siejamas išimtinai su klaidinga ieškovių pateikta palūkanų normos keitimo tvarkos interpretacija. Įtraukus į sutartį ieškovių pateiktą tariamos spragos užpildymo tekstą, palūkanų normos keitimo tvarka buvo ne paaiškinta, o iš esmės pakeista, t. y. buvo pritarta ieškovių pateiktai palūkanų normos keitimo tvarkai, atsisakant rašytinio šalių susitarimo sudarymo, kuris yra būtinas ieškovėms inicijuojant palūkanų tipą ir normą įtvirtinančių sutarties sąlygų pakeitimą iki sueis terminas, kuriam yra fiksuotos pagal sutartį mokėtinų palūkanų tipas ir dydis. Nekvestionuota, ar ieškovių pasiūlytas tariamai egzistuojančios sutarties spragos užpildymo tekstas yra pagrįstas, ar neiškreipia šalių interesų bei teisių ir pareigų pusiausvyros, ar neeliminuoja kitų sutarties sąlygų. Ieškovių pateiktame sutarties spragos užpildymo tekste yra kalbama ne tik apie palūkanų normos keitimo tvarkos detalizavimą, bet ir apie paskolos valiutos keitimo tvarką. Be to, ieškovių siūlyta tariamos spragos užpildymo nuostata yra ydinga, nes jos veikimo mechanizmas yra neaiškus.

293.

30Nepagrįstai pripažintas sutarties nutraukimas neteisėtu, o sutartiniai santykiai tęstiniais:

31Nevertinta, kad atsakovė turėjo teisę nutraukti sutartį nuo 2012 m. liepos 20 d. ir šią teisę įgyvendino tinkamai. Ieškovių įsiskolinimas, kurio ieškovėms laiku nepadengus atsakovė priėmė sprendimą nuo 2012 m. liepos 20 d. vienašališkai nutraukti sutartį, susidarė dėl to, kad ieškovės mokėjo savavališkai pasirinktą palūkanų dydį, nors neturėjo teisės vienašališkai pakeisti pagal sutartį mokėtiną palūkanų normą. Skirtumas, susidaręs tarp ieškovių turėtų mokėti fiksuotų palūkanų ir faktiškai mokėtų kintamų palūkanų, ir buvo ieškovių įsiskolinimas. Aplinkybė, kad palūkanų nemokėjimas yra esminis sutarties pažeidimas, sudarantis pagrindą nutraukti sutartį, yra įtvirtinta ne tik sutarties 13.1 punkte (CK 6.217 str. 5 d.), bet ir pripažįstama Lietuvos teismų praktikoje. Ieškovės kelissyk nesumokėjo atsakovei mokėtinų sumų ilgiau kaip 10 dienų, jų įsiskolinimas vis augo, nepadėjo eiliniai raginimai susimokėti. Tai suteikė pagrindą atsakovei 2012 m. birželio 20 d. ne tik informuoti ieškoves apie esamą įsiskolinimą ir pareikalauti jį padengti, bet ir įspėti ieškovės apie galimą vienašališką sutarties nutraukimą, o ieškovėms laiku nepašalinus sutarties nutraukimą lemiančių priežasčių – sutartį nutraukti.

32Sprendžiant dėl sutarties pripažinimo neteisėtu turi būti įvertinta, ar ieškovės būtų finansiškai pajėgios tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus, nes priešingu atveju sutarties nutraukimo pripažinimas neteisėtu, lemiantis teisinių santykių tarp šalių atkūrimą, būtų neefektyvus ir išimtinai formalaus pobūdžio. Be to, pripažinus sutarties nutraukimą neteisėtu, ieškovėms kiltų pareiga padengti įsiskolinimą, susidariusį dėl nesumokėtų įmokų pagal sutartį laikotarpiu nuo sutarties nutraukimo iki sprendimo pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu įsiteisėjimo, t. y. 11 651 Eur (2 086,91 Eur negrąžinto kredito ir 9 564,09 Eur palūkanų). Po sutarties nutraukimo UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2012 m. rugsėjo 12 d. priėmė sprendimą dėl 69 208,19 Eur sumos (68 497,63 Eur negrąžinto kredito ir 710,56 Eur nesumokėtų palūkanų) draudimo išmokos išmokėjimo atsakovei (jau išmokėta 38 382,85 Eur draudimo išmoka). Dėl to sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu kontekste turėtų būti įvertinama ir restitucijos UAB „Būsto paskolų draudimas“ aplinkybė.

334.

34Nepagrįstai dalis sutarties nuostatų pripažintos nesąžiningomis:

35Pripažįstant dalį sutarties nuostatų nesąžiningomis, peržengtos ieškinio ribos, kadangi nesąžiningomis sutarties sąlygomis pripažinta kur kas daugiau sutarties sąlygų nei reikalavo ieškovės. Sprendimas pripažinti ieškinyje nenurodytas sutarties sąlygas nesąžiningomis grįstas aplinkybe, kad šios sutarties sąlygos nesąžiningomis buvo pripažintos Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvados pagrindu. Ši išvada teismui yra neprivaloma ir turėjo būti įvertinta kritiškai.

36Nepagrįstai besąlygiškai pritarta visoms Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvadoms. Atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė priežastis, kurios užkerta kelią remtis Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvada šioje byloje. Ieškovių reikalavimai yra susiję išimtinai su jų privačių interesų patenkinimu, todėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnyba neturėjo teisinio pagrindo teikti išvados byloje. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvada teismui nėra privaloma, todėl teismas privalo šioje išvadoje pateikiamus argumentus vertinti kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvada nepaneigia aplinkybės, kad ieškovės laisva valia pasirašė su atsakove ginčijamą sutartį ir prisiėmė finansinius įsipareigojimus. Ši išvada negali būti vertinama kaip objektyvi ir nešališka, nes joje nebuvo analizuotos konkrečios sutarties sudarymo aplinkybės ir nesąžiningomis pripažintų sutarties sąlygų pritaikymas ieškovių atžvilgiu.

37Nepagrįstai neįvertinta aplinkybė, kad sutarties sąlyga savaime nėra ir negali būti pripažįstama nesąžininga, kadangi nesąžiningu, priklausomai nuo aplinkybių, gali būti pripažįstamas tik konkrečios sutarties sąlygos faktinis pritaikymas. Nesąžiningomis pripažintos sutarties sąlygos arba iš viso nebuvo pritaikytos ieškovių atžvilgiu, arba jei ir buvo pritaikytos – jų faktinis pritaikymas atitiko sąžiningumo reikalavimus. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad ieškovių teisės buvo pažeistos, ir eliminuoti šias sąlygas iš sutarties, kuri jau yra pasibaigusi ir kurios sąlygos nebebus taikomos ieškovių atžvilgiu.

38Nėra pagrindo pripažinti sutartyje įtvirtintas sąlygas nesąžiningomis CK 6.188 straipsnio pagrindu. Ieškovės, spręsdamos dėl atsakovės naudai pagal sutartį įkeisto turto bei jo vertės pasikeitimų vertintojų, turi plačią vertintojų pasirinkimo galimybę, todėl nėra pagrindo teigti, kad sutarties specialiosios dalies 4.1.2 punkto sąlyga prieštarauja ieškovių interesams. Be to, atsakovė ieškovių atžvilgiu nėra pasinaudojusi aptariamoje sutarties nuostatoje įtvirtinta galimybe. Nepagrįstai sutarties specialiosios dalies 5 punkte įtvirtinta sąlyga pripažinta nesąžininga, nes ieškovės turėjo teisę derėtis dėl sutarties sąlygų, šią teisę ieškovės įgyvendino sutarčiai galiojant, sutartyje nėra nurodyta, kad sutarties sąlygos yra standartinės, sutarties specialiosios dalies sąlygos priklauso išimtinai nuo ieškovių, t. y. kokio dydžio, kokia valiuta kreditas suteiktas ieškovėms, koks ieškovių banko sąskaitos numeris, kas pagal sutartį laikomas kredito gavėju, koks jo adresas ir pan. Net jei sutarties sąlygos ir būtų pripažįstamos standartinėmis, sutartyje esantis ieškovių patvirtinimas, kad sutarties nuostatos su jomis buvo aptartos individualiai, niekaip neeliminuotų ieškovių teisės pasinaudoti CK 6.188 straipsnyje įtvirtinta apsauga nuo nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų. Ieškovėms neteko mokėti reinvestavimo kaštų pagal sutartį, tad nėra pagrindo kvestionuoti sutarties bendrosios dalies 1.2.3 punkte įtvirtintos sąlygos sąžiningumą ir pagrįstumą. Sutartimi negalėtų būti pateikiamas konkretus finansų rinkos apibrėžimas, kadangi ši sąvoka praktine prasme yra kintanti, o nustatyti finansų rinkų ribas konkrečiu apibrėžimu, pateikiamu sutartyje, būtų nenaudinga ieškovių atžvilgiu, kadangi tokiu atveju atsakovė negalėtų prisitaikyti prie rinkos pokyčių ir reinvestuoti konkrečiu atveju toje finansų rinkoje, kurios sąlygos yra tinkamiausios, kadangi privalėtų reinvestuoti toje rinkoje, kuri būtų nurodyta finansų rinkos apibrėžime, pateikiamame sutartyje. Sutarties bendrosios dalies 5.1.3 ir 10.1 punktuose įtvirtintos sąlygos nebuvo pritaikytos ieškovių atžvilgiu, todėl nėra pagrindo vertinti jų sąžiningumą ir pagrįstumą. Atsakovė sutartyje negalėjo nurodyti konkretaus atsakovės paslaugų įkainio dydžio, kadangi jos paslaugų įkainio dydžiai gali kisti sutarties galiojimo laikotarpiu. Aptariamose sutarties sąlygose numatyti mokesčiai yra skirti padengti atsakovės patiriamus kaštus, todėl negalint šių mokesčių išskirti ir atskirai numatyti sutartyje, atsakovė privalėtų tokių kaštų atsiradimą įskaityti į palūkanų maržą, o tai būtų nepalanku ieškovėms. Sutarties bendrosios dalies 13.1 punkte nurodytas įsipareigojimų nevykdymo ir papildomai suteikiamas terminas (ne mažiau kaip 10 kalendorinių dienų) yra tik orientacinis, ir vien todėl negali būti nesąžiningas – kiekvienu atveju, prieš įspėdama apie sutarties nutraukimą ir pareigą grąžinti privalomas įmokas, atsakovė įvertina ieškovių elgesį bei pradelstų įsipareigojimų laiką, ir tik tuomet nustato protingą terminą pažeidimams ištaisyti. Nė viena iš sutarties bendrosios dalies 13.2 punkte įtvirtintų sąlygų, iš dalies atkartojančių atitinkamas teisės aktų nuostatas, ieškovių atžvilgiu nebuvo pritaikyta, todėl nėra pagrindo kvestionuoti šios sąlygos sąžiningumą ar pagrįstumą. Objektyviai nėra įmanoma numatyti, aiškiai ir detaliai aprašyti bei sutartyje įtvirtinti visas galimas sutarties nutraukimo aplinkybes. Dėl to tokios aplinkybės yra apibrėžiamos nurodant tik esminius veiksnius, kurių pasikeitimas galėtų įtakoti kredito gavėjo pajėgumą toliau vykdyti sutartį, o tai, ar šios aplinkybės yra pakankamos ir suteikia teisę atsakovei nutraukti sutartį, yra vertinama kiekvienu konkrečiu atveju. Be to, atsakovei išreiškus abejonę dėl galimo sutarties bendrosios dalies 13.2 punkte nurodytų sąlygų atsiradimo, ieškovės galėtų tokias abejones paneigti, pateikdamos atitinkamus įrodymus bei argumentus arba ištaisydamos sutarties pažeidimus. Sutarties bendrosios dalies 4.2.2 ir 6.2.1 punktuose įtvirtintos sąlygos taip pat nebuvo pritaikytos ieškovių atžvilgiu, todėl jų sąžiningumo ir pagrįstumo klausimas neturėtų būti kvestionuojamas. Ieškovės galėjo derėtis dėl sutarties bendrosios dalies 4.2.2 ir 6.1.2 punktuose įtvirtintos atsakovės teisės nurašyti lėšas nuo visų ieškovių sąskaitų kituose bankuose, tačiau to ieškovės neatliko, o tai vertintina kaip ieškovių sutikimas su tokios teisės atsakovei priskyrimu. Be to, ši atsakovės teisė yra viena iš banko rizikos valdymo bei ieškovių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių, ji atsiranda tik tuo atveju, jeigu ieškovės netinkamai vykdo savo sutartinius įsipareigojimus, ir tik netinkamai įvykdytų įsipareigojimų apimtimi, kilus ginčui dėl sutarties vykdymo, skolininkai visuomet turi galimybę prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti banko veiksmus, nurašant lėšas nuo skolininkų sąskaitų. Nepagrįstai spręsta, kad nesąžiningai sutarties bendrosios dalies 6.2 punkte įtvirtinta atsakovės teisė ieškovių finansinės būklės įvertinimo tikslais tikrinti, kaupti ir rinkti duomenis apie ieškoves, kadangi tokią teisę atsakovei suteikia Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Sutarties bendrosios dalies 5.2.4 punkte nustatytas draudimas ieškovėms prisiimti finansinius įsipareigojimus pagal kitas finansinių paslaugų teikimo sutartis turi išlygą, t. y. ieškovės gali prisiimti papildomus finansinius įsipareigojimus, jei jų finansinis pajėgumas tai leidžia, ieškovės taip pat galėtų prisiimti papildomus finansinius įsipareigojimus, jeigu gautų išankstinį rašytinį atsakovės sutikimą, kuris būtų duodamas, jei papildomų finansinių įsipareigojimų prisiėmimas nepakenktų ieškovių finansinei padėčiai ir nekeltų rizikos dėl atsakovės atžvilgiu prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Sutarties bendrosios dalies 5.2.5 punkte įtvirtinta sąlyga nebuvo pritaikyta ieškovių atžvilgiu, todėl nėra pagrindo kvestionuoti šios sąlygos sąžiningumą ir pagrįstumą. Siekiant išvengti galimo įsipareigojimų nevykdymo ateityje, atsakovė, net ir tuomet, kai vartotojo finansinė būklė konkrečiu metu yra gera, sumažėjus įkeisto turto vertei reikalauja pateikti papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones, tokiu būdu užkirsdama kelią galimiems sutarties pažeidimams ateityje bei tinkamai įgyvendindama įstatyminius reikalavimus. Pats prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių pateikimas esmingai nevaržo ieškovių – varžymas pasireikštų tik tuomet, jei prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės būtų realizuojamos. Aptariamame sutarties punkte yra įtvirtinta ieškovėms palankesnė nuostata nei CK 6.876 straipsnyje. Sutarties bendrosios dalies 14.1.5 ir 14.2 punktuose įtvirtintos sąlygos taip pat nebuvo pritaikytos ieškovių atžvilgiu, todėl nėra pagrindo kvestionuoti šių sąlygų pagrįstumą ir sąžiningumą. Sutarties bendrosios dalies 14.1.5 punkte yra pakankamai aiškiai nurodyti įvykiai, apie kuriuos atsakovę turi informuoti ieškovės. Tik ieškovės gali realiai įvertinti, kokie įvykiai ar aplinkybės gali turėti neigiamos įtakos jų įsipareigojimų pagal sutartį vykdymui. Pagal sutarties bendrosios dalies 14.2 punktą informacija atsakovei turi būti pateikiama tik jos paties reikalavimu, o ieškovės, gavusios nepagrįstą ir nemotyvuotą atsakovės prašymą pateikti informaciją, galėtų tokį reikalavimą kvestionuoti. Ieškovių atžvilgiu sutarties bendrosios dalies 4.2.4 ir 9 punktuose įtvirtintos sąlygos niekada nebuvo pritaikytos, nepriklausomai nuo to, kad ieškovės net kelissyk buvo pažeidusios sutarties sąlygas. Tai patvirtina, kad atsakovė nepiktnaudžiauja ir sąžiningai įgyvendina aptariamose sutarties sąlygose įtvirtintą teisę pareikalauti iš ieškovių sumokėti baudą. Nemotyvuotai nuspręsta dėl sutarties bendrosios dalies 8.2 punkte įtvirtintos sąlygos nesąžiningumo, be to, teismų praktikoje 16 proc. dydžio metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos nėra laikomos per didelėmis ir yra priteisiamos jų nemažinant. Sutartimi šalys susitarė, kad teisės aktais naujai nustatomi mokesčiai (jei tokių bus) bus priskiriami ieškovėms (sutarties bendrosios dalies 10.4 p.). Šių įsipareigojimų priskyrimas ieškovėms negali būti vertinamas kaip nesąžiningas vien todėl, kad ieškovės yra vartotojos – joks teisės aktas neįtvirtina, kad vartotojai sutartimi turi prisiimti mažiau įsipareigojimų nei kredito davėjas ar kad jiems negali būti priskiriami mokesčiai, susiję su konkrečios sutarties vykdymu. Ieškovės neginčijo sutarties bendrosios dalies 11.2.1 punkte įtvirtintos sąlygos, taigi jos nelaikė šios sąlygos nesąžininga. Reikalavimas iš anksto sukaupti banke esančioje kredito sąskaitoje mokėjimo sumas nepažeidžia ieškovių teisių, kadangi lėšos nuo ieškovių sąskaitos būdavo nuskaitomos vadovaujantis sutarties specialiosios dalies 2.10 punktu, pagal kurį lėšos nuo ieškovių sąskaitos būdavo nurašomos kiekvieno mėnesio 24 dieną. Ieškovės iki sutarties sudarymo galėjo derėtis dėl sutarties bendrosios dalies 18 punkte įtvirtintos įmokų paskirstymo tvarkos, tačiau to neatliko, tokiu būdu patvirtindamos, kad pritaria tokiai tvarkai.

39Prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinys, šioje dalyje priimti naują sprendimą ir atmesti ieškinį.

40Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovės prašo sprendimo nekeisti. Nurodo, kad apeliantė klaidingai nurodo tam tikras aplinkybes. Sutarties specialiosios dalies 2.9.2. punkte „fiksuota palūkanų norma (metais)“ yra nurodyta „15“. Sutarties specialiosios dalies 2.9.3. punkte „Bazinė palūkanų norma (mėnesių)“ yra nurodyta „6“. Apeliantė teigia, esą vienintelė alternatyva numatyta sutartyje vietoje fiksuotos palūkanų normos yra galimybė pasirinkti bazinę 6 mėnesių Euribor normą. Bazinės 6 mėnesių sutarties specialiosios dalies 2.9.3. punkte nustatyta palūkanų norma turi aiškią tikslinę paskirtį, apibrėžtą sutarties bendrosios dalies 8.1. punkto paskutiniame sakinyje. Jame aprašyta situacija, kokiu būdu ir kokią palūkanų normą skaičiuoti kredito gavėjoms tuo atveju, jeigu jos pačios nepasirinktų jokio palūkanų skaičiavimo būdo, pasibaigus fiksuotų palūkanų skaičiavimo terminui. Darytina išvada, kad nurodytos aplinkybės neturi tiesioginio ryšio su ieškovių teise pasirinkti 3 mėnesių bazinę (kintamą) palūkanų normą. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad ji parengė ir pateikė ieškovėms sutarties su pakeistomis sąlygomis projektą, informuodama ieškoves apie siūlomus pakeitimus, kadangi ji pateikė ieškovėms sutartį, kurioje buvo pakeista dvidešimt punktų, neinformuodama ieškovių apie padarytus pakeitimus. Ieškovės nepasirašė atsakovės pateikto papildomo susitarimo, kadangi atsakovė juo siekė gauti ieškovių sutikimą du mėnesius mokėti didesnę palūkanų normą, nei ieškovės turėjo, ir į sutartį įtraukti papildomą asmenį – ieškovės L. Š. sutuoktinį V. Š.. Šalių ginčą lemia skirtingas sutarties sąlygų aiškinimas. Ieškovių nuomone, palūkanų normos skaičiavimo tvarkos pakeitimas nereikalauja atskiro šalių susitarimo, kadangi sutarties bendrosios dalies 5.1.5 punkte jau yra nustatyta palūkanų mokėjimo būdo pakeitimo tvarka. Sutarties bendrosios dalies 5.1.5 punkte suformuluota sąlyga yra prievolė, o jeigu tai nėra prievolė, tuomet ieškovių teisė, nustatyta minimame punkte, tėra deklaratyvi galimybė prašyti atsakovę pakeisti sutartį. Jeigu sutarties bendrosios dalies 5.1.5 punkte suformuluota sąlyga būtų interpretuojama tik kaip ieškovių galimybė, kuriai realizuoti yra būtinas atsakovės sutikimas, tuomet ir kitos sąlygos, nustatančios ieškovių teises (5.1.1, 5.1.2, 5.1.7 p.) tėra galimybė, kurios įgyvendinimas priklauso nuo atsakovės vienašališko noro. Toks aiškinimas yra ydingas ir niekuo nepateisinamas. Sutarties sąlygas interpretuoti tokiu būdu, jog atsakovė, sutikusi su ieškovės teise, nenustatė sau atitinkamos pareigos, reiškia neigti ieškovės sutartinę teisę. Toks sutarties sąlygos aiškinimas prieštarauja prievolių esmei. Nepagrįsta apeliantės pozicija, kad teismas pripažino ieškovių teisę prašyti atsakovės bet kada taikyti bet kokią palūkanų normą, net ir alternatyviai nenumatytą sutartyje, ir atsakovę toks prašymas saistytų. Sutarties bendrosios dalies 1.21 punkte „Palūkanų nustatymo laikotarpis“ yra nustatyti terminai (1, 3, 6 ar 12 mėnesių), iš kurių ieškovė turi teisę rinktis, už kokį laikotarpį prašyti apskaičiuoti bazinę (kintamą) palūkanų normą. Ieškovės prašė taikyti 3 mėnesių Euribor normą. Apeliantė, nustačiusi kredito grąžinimo sąlygas, aiškiai diferencijavo savo riziką ir iš anksto garantavo savo uždarbį, nurodydama, jog mokėtinos palūkanos (sutarties bendrosios dalies 1.17 p.) skirstomos į dvi dalis: maržą, apimančią banko pelną ir skolinimosi riziką, kuri, remiantis sutarties specialiosios dalies 2.9.1 punktu, yra lygi 0,75 procento, ir bazinę arba fiksuotą palūkanų normą, kurią renkasi kredito gavėjos savo pasirinkimu ir rizika. Taigi bazinės arba fiksuotos mokėtinos palūkanos nėra nekintamas atsakovės uždarbis, dėl kurio buvo susitarta. Sąlyga, numatanti teisę ieškovėms pasirinkti bazinę arba fiksuotą palūkanų normą, perkelia pastarosioms riziką dėl pasirinkto palūkanų mokėjimo būdo pasekmių, kurios tam tikru momentu gali būti naudingos ieškovėms, kadangi atitiks paskolų rinkos sąlygas, arba tam tikrą laiko tarpą nenaudingos. Palūkanų skaičiavimo būdo pakeitimas gali būti įforminamas atskiru rašytiniu dokumentu, papildant sutartį priedu, tačiau tai nėra sutarties keitimas. Ieškovių teisės realizavimas yra tik sutartyje nustatytų alternatyvių prievolių vykdymo tvarkos klausimas. Kilus ginčui, apeliantė pakeitė standartines naujiems klientams siūlomas sutarties bendrąsias sąlygas, kurių 5.1.4 ir 5.1.5 punktus papildė nauja nuostata, pagal kurią kredito gavėjų teisė pasirinkti kintamą arba fiksuotą palūkanų normą siejama su atsakovės išankstiniu sutikimu. Sutinkant su faktu, jog ieškovės turėjo teisę mokėti ir teisėtai mokėjo atsakovei įmokas pagal kintamą 3 mėnesių Euribor palūkanų normą, pagrįstas ir teisėtas ieškovės reikalavimas pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu ir pripažinti sutartinius santykius atkurtais nuo teismo sprendimo įsigaliojimo, be ne nuo neteisėto nutraukimo, nes priešingu atveju kiltų klausimas dėl sutarties vykdymo (įskaitant tinkamą vykdymą) ginčo laikotarpiu. Pareiga apskaičiuoti mokėtiną palūkanų dydį sutarties bendrosios dalies 5.1.5 punkte nustatytoje prievolėje priklauso atsakovei, o teisė reikalauti vykdyti pareigą –apskaičiuoti mokėtiną palūkanų dydį – priklauso ieškovėms. Prievolė yra sutartinė, kurioje šalys susitarė, jog pasirinkimo teisė priklauso ieškovėms. Tokiu būdu šalys pakeitė CK 6.27 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą dispozityviąją normą. Alternatyvi sutarties vykdymo tvarka buvo numatyta atsižvelgus į ilgą sutarties vykdymo terminą (kreditas turi būti grąžintas 2043 m. gegužės 24 d.). Akivaizdi rizika, jog nenustačius alternatyvios vykdymo tvarkos ir pasikeitus ekonominėms gyvenimo sąlygoms, vienai šaliai gali tapti nenaudinga būti saistomai sutarties, o kita šalis galėtų pasinaudoti įgytų pranašumu, siekdama didesnės ekonominės naudos. Sutartyje nenustatyta ieškovių teisės įgyvendinimo tvarka keisti fiksuotą palūkanų normos apskaičiavimo būdą į bazinę (kintamą), todėl, šalims nepakankamai bendradarbiaujant, būtina sutartį papildyti, nustatant atitinkamą vykdymo tvarką. Teisė keisti palūkanų normą iš fiksuotos į bazinę jau yra numatyta sutartyje ir dėl jos nereikia susitarti atskirai, tačiau sutartyje nebuvo nustatyta šios teisės įgyvendinimo detali tvarka, išskyrus būtinybę prašymą atsakovei pateikti prieš penkiolika dienų iki numatomos palūkanų apskaičiavimo pakeitimo tvarkos. Pripažinus ieškovių teisę mokėti palūkanas, apskaičiuotas pagal kintamą normą, atsakovė netektų net ir formalios priežasties teisėtai nutraukti sutartį. Tokiu atveju jos veiksmas laikytinas savaime neteisėtu ir negalinčiu sukelti jos siekiamų pasekmių. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba turėjo įstatyminį pagrindą ir pareigą teikti išvadą, kadangi ši byla yra viešojo intereso byla. Dėl to teismas turėjo teisę išeiti už ieškinio ribų, būti aktyvus procese. Banko darbuotojos D. K. paaiškinimas patvirtina, jog realiai atsakovė su ieškovėmis aptarė tik pagrindines sutarties sąlygas (paskolos suma, palūkanų dydis, mokėjimo diena, suma, terminai), tačiau individualiai neaptarinėjo ir nepaaiškino kitų sutarties sąlygų. Apeliantė nepagrįstai remiasi Vartojimo kredito įstatymu, nes šis įstatymas netaikomas būsto kreditavimo santykiams dėl to, kad paskola užtikrinta hipoteka ir paskolos suma viršija minėtame įstatyme numatytą paskolos dydį. Atsakovė yra užsitikrinusi savo pelno grąžą ir padengusi skolinimosi kaštus iš maržos. Pajamos iš kintamos arba fiksuotos palūkanų normos yra galimybė bankui užsidirbti papildomai, kai rinkoje pasikeičia situacija, o neapdairus klientas sutinka mokėti didesnę pinigų skolinimosi kainą, nei tuo metu yra rinkoje. Ieškovės neketino keisti sutarties dalies dėl palūkanų normos skaičiavimo būdo pasirinkimo. Ieškovės prašė teismo tik pripažinti sutartinę teisę sutartyje nustatyta tvarka pakeisti mokėtinų palūkanų apskaičiavimo tvarką.

41Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

42IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

43Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

44Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė dėl šalių sudarytos būsto kreditavimo sutarties nutraukimo neteisėtumo; pripažino kredito gavėjų teisę mokėti kintamąsias palūkanas, apskaičiuotas pagal trijų mėnesių bazinę palūkanų normą nuo 2011 m. lapkričio 24 dienos; pripažino nesąžiningomis sutarties sąlygas, numatytas jos specialiosios dalies 4.1.2 ir 5 punktuose bei bendrosios dalies 1.21, 1.23, 5.1.3, 10.1, 13.1, 13.2.2, 18, 4.2.2, 5.2.4, 5.2.5, 6.1.2, 6.2, 10.4, 11.2.1, 13.1, 13.2, 14.1.5, 14.2, 2.4, 8.2, 9 punktuose.

45Dėl teisės mokėti kintamas palūkanas pripažinimo

46Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo pripažinta ieškovės D. G. teise po jos rašytinio pranešimo atsakovei 2011 m. lapkričio 24 d. mokėti kintamas palūkanas, apskaičiuotas pagal 3 (trijų) mėnesių bazinę (t. y. kintamą) palūkanų normą.

47CK 6.881 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. CK 6.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad palūkanos pagal prievoles gali būti nustatytos įstatymuose arba šalių susitarimuose. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje, kuri reglamentuoja paskolos sutarties palūkanų nustatymą ir skaičiavimą, nustatyta, kad palūkanų (pelno palūkanų) už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Taigi šalių susitarimas dėl palūkanų yra esminė kredito sutarties sąlyga.

48Būsto paskoloms gali būti taikomos dviejų tipų palūkanos – kintamosios arba fiksuotos. Nuo kredito gavėjo pasirinkto palūkanų tipo priklauso palūkanų nustatymo, apskaičiavimo tvarka ir dydis. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad ieškovės, pasirašydamos kredito sutartį, pasirinko mokėti 15 metų terminui fiksuotas palūkanas. Mokėtinų palūkanų normą sudarė 0,75 procentų marža ir 15 metų fiksuota palūkanų norma, nustatyta kredito išmokėjimo dieną– 5,014 proc. (sutarties specialiosios dalies 2.9.2 punktas) (toliau – SD). Atsakovė iš esmės neneigė ieškovių teisės keisti palūkanų normą bei tipą.

49Civilinio kodekso 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Ji įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Šalys privalo sutartį vykdyti tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis), laikytis savo sudarytų sutarčių sąlygų. Sutarties sudarymo laisvės principas apima ir sutarties šalių teisę keisti jos sąlygas. CK 6.223 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu. Įstatyme ar šalių sutartyje nustatyta tvarka pakeistos sutarties sąlygos netenka galios, o naujosios – tampa privalomomis ir šalims turi įstatymo galią.

50Minėta, kad ieškovės D. G. būsto įsigijimui suteiktos paskolos sandorio šalių susitarimas dėl 15 metų fiksuotų palūkanų yra esminė šios sutarties sąlyga. Rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Kredito sutarties 12.1 punktu šalys susitarė, kad sutarties sąlygos gali būti pakeistos tik atskiru raštišku banko ir kredito gavėjo susitarimu, jeigu kituose sutarties punktuose nenumatyta kitaip. Reikalavimą pripažinti teisę mokėti kintamas palūkanas ieškovės grindė sutarties bendrosios dalies (toliau – BD) 5.1.5 punktu, kuriame nurodoma, kad kredito gavėjas turi teisę keisti bazinę ar fiksuotą palūkanų normą nemokamai palūkanų nustatymo dieną. Jeigu kredito gavėjas bazinę ar fiksuotą palūkanų normą keičia mokėjimo dieną, kredito gavėjas privalo mokėti bankui reinvestavimo kaštus. Kredito gavėjas turi teisę keisti bazinę ar fiksuotą palūkanų normą, pranešęs apie tai bankui raštu ne vėliau kaip prieš 15 kalendorinių dienų. Aiškindamas minimą sutarties punktą apelianto atstovas nurodė, kad laikotarpiu, kuomet galioja esminė sutarties sąlyga dėl 15 metų nustatyto fiksuotų palūkanų tipo bei normos, ieškovių teisė keisti palūkanų tipą ir normą yra galima tik atskiru raštišku šalių susitarimu pagal sutarties BD 12.1 punktą. Šiam terminui pasibaigus, vadovautinasi BD 8.1 punktu, pagal kurį, jei kredito gavėjas yra pasirinkęs fiksuotą palūkanų normą trumpesniam terminui nei sutarties galiojimo laikotarpis (t.y. nagrinėjamu atveju), tai pasibaigus fiksuotos palūkanų normos laikotarpiui yra taikoma kredito gavėjo pasirinkta bazinė palūkanų norma, nurodyta SD 2.9.3 papunktyje (nagrinėjamu atveju – 6 mėn. Euribor). Tuomet palūkanų nustatymo dieną palūkanų norma keičiama nemokamai, o jei ji keičiama mokėjimo dieną, apie tai kredito gavėjos turi pranešti bankui prieš 15 dienų ir sumokėti reinvestavimo kaštus. Atskiras rašytinis susitarimas tada nereikalingas, nes toks keitimas atitinka sutarties sąlygas. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pagal sutarties BD 5.1.5 punktą keisti bazinę ar fiksuotą palūkanų normą kredito gavėjas gali tik sutikus bankui.

51Atmestinas apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino sutartyje įtvirtintą palūkanų normos keitimo tvarką. Pasisakydamas dėl šalių pozicijų palūkanų keitimo klausimu pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pagal sutarties BD 5.1.5 punktą keisti bazinę ar fiksuotą palūkanų normą kredito gavėjos gali tik sutikus bankui (t.y pritarė atsakovei, jog toks pokytis pagal sutarties sąlygas turėjo būti įformintas raštu, esant bendram sutarties šalių sutarimui). Dėl to neanalizuotini apeliacinio skundo argumentai, susiję su palūkanų normos keitimo tvarkos aiškinimu.

52Nesutiktina su apeliante, kad ieškovės siekė įgyvendinti savo teisę į palūkanų pakeitimą, apeidamos sutartyje įtvirtintą palūkanų keitimo tvarką.

53Sutarties SD 2.9 punkte tokiu pačiu žymimuoju ženklu yra užfiksuotas ne tik ieškovių pasirinkimas mokėti fiksuotą palūkanų normą – 2.9.3 papunktyje numatyta ir galimybė mokėti kintamąsias palūkanas (norma – 6 mėn. EURIBOR). Sutarties BD 5.1.5 punkte aiškiai nurodyta, kad kredito gavėjų teisė mokėjimo dieną keisti bazinę ar fiksuotą palūkanų normą yra realizuojama rašytiniu pranešimu bankui ne vėliau kaip prieš penkiolika dienų. Tai atitinka ieškovės D. G. paaiškinimą, jog, tariantis dėl sutarties sąlygų, banko vadybininkė D. K. nurodė, kad fiksuotą palūkanų normą pakeisti į kintamą ieškovė galės bet kurią mokėjimo dieną, sumokant bankui apie 100 Eur mokestį. Išklausius liudytojos parodymų garso įrašo matyti, jog liudytoja šių paaiškinimų nepaneigė. Ji teigė konkrečių sutarties sudarymo aplinkybių beveik neprisimenanti, parodė, kad, remiantis bendra tvarka, klientui yra paaiškinamos pagrindinės banko sąlygos – kredito suma, palūkanos, paskolos terminas, mokėjimo grafikas, mokėjimo diena, kiek reikės mokėti kievieną mėnesį ir kiek metų, kad bendroji sutarties dalis yra neskaitoma, klientas gali ją pasiimti su savimi ir ateiti pasirašyti kitą dieną; jei klientas sutartį pasirašė, reiškia, jis viską suprato. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog toks paaiškinimas reiškia sutarties sąlygų individualaus aptarimo nebuvimą. Jų neaptarus, dviejų tipų palūkanas pažymėjus sutarties specialiojoje dalyje, bendrojoje dalyje numačius kredito gavėjos teisę šį tipą keisti ne tik palūkanų nustatymo, bet ir mokėjimo dieną (t.y. bet kurį mėnesį), ieškovės turėjo pakankamą pagrindą sąžiningai manyti, kad jų ketinimas realizuoti šią teisę neprivalėjo būti įgyvendintas sutarties BD 12.1 punkte numatytu būdu, t.y., kad tam nereikia keisti sutarties sąlygų atskiru rašytiniu susitarimu. Darydama pastarąją išvadą, teisėjų kolegija remiasi ir apelianto nurodyto sutarties dalies dėl palūkanų tipo pakeitimo aiškinimo, tuo pačiu ir suvokimo, sudėtingumu (apeliaciniame skunde tam skirti septyni puslapiai). Banko pozicija gali būti suprantama, sistemiškai siejant kelias sutarties sąlygas, aiškinant jas pagal Finansų įstaigų įstatymą, banko tikslus, remiantis ekonomikos reiškiniais ir kt., ir toks sutarties aiškinimas ieškovėms faktiškai tapo žinomas tik šios bylos nagrinėjimo metu. Liudytojai D. K. patvirtinus, jog kredito gavėjoms visa tai net preliminariai nebuvo išaiškinta sutartį sudarant, sutarties BD 5.1.5 punkte esant aiškiai suformuluotai kredito gavėjų teisei vienašališkai pakeisti fiksuotas palūkanas į kintamąsias, remiantis sutarties sudarymo metu galiojusios CK redakcijos 6.188 straipsnio 2 dalies 2 punktu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog sutarties BD 1.21 punkto nuostatos, kuriomis apibrėžtas palūkanų nustatymo laikotarpis 15 metų (pagal jas palūkanų nustatymo laikotarpis – sutarties SD 2.9.3 papunktyje nustatytas laikotarpis mėnesiais (1,3,6 ar 12 mėnesių) ar SD 2.9.2 papunktyje nustatytas laikotarpis metais, per kurį palūkanų norma nekinta, o jam pasibaigus palūkanų norma nustatoma iš naujo) yra nesąžininga sutarties sąlyga, neatitinkanti vartotojo teisėtų lūkesčių ir pažeidžianti vartotojo, kaip silpnesnės šalies, teises ir teisėtus interesus. Nuspręsti, ar 15 metų mokėtinos fiksuotos palūkanos be teisės jas pakeisti nepasibaigus sutarties BD 1.21 punkte numatytam laikotarpiui yra priimtina sąlyga, buvo kredito gavėjų prerogatyva, prieš tai kredito davėjai įvykdžius bendrąją Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 5 straipsnyje (sutarties sudarymo metu galiojusi redakcija) nustatytą pareigą suteikti informaciją kredito gavėjoms apie visas sutarties sąlygas. Individualiai neaptarus nurodytuose sutarties punktuose numatytų sąlygų, ieškovės neturėjo galimybės įvertinti aplinkybių, susijusių su 15 metų mokėtinomis fiksuotomis palūkanomis, todėl atmestini apelianto argumentai apie tai, jog palūkanų fiksavimas 15 metų terminui yra teisingas, ne per ilgas ir labiau atitinkantis ieškovių interesus (CK 6.188 straipsnio 2 dalis). Pripažinęs sutarties BD 1.21 punkte numatytą sąlygą nesąžininga ir sutarties BD spragą papildęs 5.1.9 punktu, pagal kurį, jeigu kredito gavėjo prašymu yra keičiama bazinė ar fiksuota palūkanų norma arba paskolos valiuta kaip tai apibrėžta Bendrosios dalies 5.1.4. ir 5.1.5 punktuose, bankas pateikia pagal kredito gavėjo prašymą atitinkamai pakeistą Specialiosios dalies sutarties tekstą, o bankui nepateikus naujo Specialiosios dalies sutarties teksto, toliau palūkanos skaičiuojamos remiantis kredito gavėjo prašymu, jeigu toks prašymas atitinka sutarties nuostatas, pirmosios instancijos teismas, gindamas su vartotojų teisėmis sietiną viešąjį interesą, patenkino faktinį ieškovių reikalavimą dėl sutarties pakeitimo CK 6.204 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu (dėl to, kad apie penkiolikai metų prisiimtą sutartinę pareigą mokėti fiksuotas palūkanas kredito gavėjos sužinojo po sutarties sudarymo) (CK 6.204 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 6.223 straipsnio 2 dalies 2 punktas, CPK 265 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad 2011m. lapkričio 24 d. ieškovės kreipėsi į atsakovę ne dėl sutarties valiutos, o dėl palūkanų tipo pakeitimo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo sutartį papildė kredito gavėjų galimybe keisti sutarties valiutą (dėl šio sutarties vykdymo aspekto ginčas tarp šalių nebuvo iškilęs) (CK 6.223 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į sutarties BD 5.1.5 punkte nustatytą kredito gavėjo teisę keisti palūkanų normą mokėjimo dieną, apie tai pranešus prie 15 kalendorinių dienų, BD 5.1.9 punkto veikimo mechanizmas yra aiškus, išskyrus perteklinį sakinį „jeigu toks prašymas atitinka sutarties nuostatas“. Sutiktina su apeliante, kad vienintelė numatyta sutartyje alternatyva vietoje fiksuotos palūkanų normos yra galimybė pasirinkti bazinę šešių, o ne trijų mėnesių EURIBOR normą. Prieštaraudamos šiam argumentui, ieškovės nepagrįstai remiasi sutarties BD 8.1. punkto paskutiniuoju sakiniu. Priešingai, nei teigia ieškovės, jame yra nurodyta, kad jei kredito gavėjas yra pasirinkęs fiksuotą palūkanų normą trumpesniam terminui nei sutarties galiojimo laikotarpis, tai pasibaigus fiksuotos palūkanų normos laikotarpiui yra taikoma kredito gavėjo pasirinkta bazinė palūkanų norma, nurodyta SD 2.9.3 papunktyje, t.y. šešių mėnesių EURIBOR. Pirmosios instancijos teismo pripažinta ieškovių teisė laisvai pasirinkti 3 mėnesių bazinę (kintamą) palūkanų normą prieštarauja galiojančiam susitarimui.

54Dėl sutarties nutraukimo

55Su ieškovėmis sudarytą kredito sutartį atsakovė nutraukė sutarties BD 13.2.3 numatytu pagrindu (dėl fiksuotų palūkanų nemokėjimo). Nėra ginčo dėl to, kad ieškovių įsiskolinimą sudarė skirtumas, atsiradęs tarp turėtų mokėti fiksuotų palūkanų ir faktiškai mokėtų kintamų palūkanų, todėl nepasisakytina dėl apeliacinio skundo argumentų, jog ieškovės ne visada tiksliai vykdė kredito ir palūkanų mokėjimo grafikus atskirais 2008–2009 metų laikotarpiais. Sutartis buvo nutraukta ne dėl sutarties vykdymo ankstesniu metu. Apeliacinės instancijos teismui sutikus su pirmosios instancijos teismo išvada, kad palūkanų mokėjimas nuo 2011 m. lapkričio 24 dienos formaliai neatitiko sutarties sąlygų, tačiau tai įvyko dėl sutarties sąlygų neaiškumo, nesąžiningumo, vadovaujantis CK 6.228-4 straipsnio 8 dalimi (sutarties sudarymo metu – 6.188 straipsnio 7 dalis), pagal kurią, kai teismas sutarties sąlygas pripažįsta nesąžiningomis, šios sąlygos negalioja nuo sutarties sudarymo, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pripažinta ieškovės D. G. teisė nuo 2011 m. lapkričio 24 d. mokėti atsakovei palūkanas, apskaičiuotas pagal kintamą palūkanų normą, sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada dėl sutarties nutraukimo neteisėtumo. Remiantis CK 6.217 straipsnio 1 dalimi, šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pripažinus, jog sutarties vykdymo pobūdį lėmė jos sąlygų nesąžiningumas, sutarties nutraukimas laikytinas nepagrįstu. Ieškovių atstovai teismo posėdyje patvirtino, kad toliau vykdyti sutartį ieškovės yra pajėgios (VSDFV duomenys rodo, kad D. G. darbo užmokestis 2015 metais yra 1895 Eur, 2014 m. buvo 6539 Lt). Pažymėtina, kad sutartis buvo nutraukta ne dėl ieškovių nemokumo.

56Atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumų, susijusių su įsiskolinimo, susidariusio dėl nesumokėtų įmokų pagal sutartį laikotarpiu nuo sutarties nutraukimo iki sprendimo pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu įsiteisėjimo, t. y. 11 651 Eur (2 086,91 Eur negrąžinto kredito ir 9 564,09 Eur palūkanų), neišsprendimu. Apeliantas ir trečiasis asmuo pripažino, jog tuo laikotarpiu kreditą ir palūkanas bankui mokėjo UAB „Būsto paskolų draudimas“ pagal 2007 m. birželio 18 d. šalių ir trečiojo asmens sudarytą būsto kredito draudimo sutartį Nr. BK07/06/10L. Draudiko sumokėtų sumų susigrąžinimas yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas, o draudimo sutarties vykdymo klausimas. Žodinio bylos proceso metu apeliantas teigė ir apie netinkamai nustatytą sutarties tęstinumo datą. Apie tai nepasisakytina, dėl šios aplinkybės nesant apeliacinio skundo (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 320 straipsnio 1 dalis).

57Dėl sutarties sąlygų

58Atmestinas apeliacinio skundo argumentas dėl ieškinio ribų peržengimo, pripažįstant nesąžiningomis šalių tarpusavio teises ir pareigas nustatančios sutarties sąlygas, nenurodytas ieškinyje. Nėra ginčo dėl šios sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje I. A. V. v. SP UAB „Karoliniškių būstas“, bylos Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. UAB ,,Ribenos prekyba“, bylos Nr. 3K-3-536/2008). Kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje V. S. ir N. S. v. UAB „Abuva“, bylos Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija ir Č. K. v. AB „Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008).

59Dėl sutarties SD sąlygų

60Sutarties SD 4.1.2 punkte nurodoma, jog kredito gavėjas pateikia nurodytus dokumentus, pagrindžiančius kredito sumos panaudojimą pagal paskirtį – bankui priimtinų nepriklausomų turto vertintojų ataskaitą apie įkeičiamo turto vertę, vėliau – bankui priimtinų nepriklausomų turto vertintojų pažymas apie vertės pasikeitimą. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – VTAT) nurodė, kad sutartyje nepaaiškinta ir nedetalizuota, kokiais kriterijais vadovaujantis bankas nuspręstų, ar dokumento forma ir turinys, turto vertintojai yra priimtini bankui, todėl tokia sutarties sąlyga suteikia bankui teisę sau naudingai aiškinti ir taikyti sutarties sąlygą. Pažymėjo, jog sutarties sąlygos vartotojui turi būti pateiktos aiškios, skaidrios ir suprantamos iki sutarties sudarymo. Šiuo atveju kredito gavėjas įpareigojamas vykdyti sutarties sąlygą, su kuria jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo. Pirmosios instancijos teismas šiai išvadai pritarė.

61Teisėjų kolegija nesutinka, kad su šia sąlyga ieškovės neturėjo teisės susipažinti iki sutarties sudarymo. Ieškovės to neteigė. Praktikoje įprasta, kad kreditavimo sutartys yra užtikrinamos nekilnojamojo turto hipoteka. Reikalaudamas užtikrinti sutartinių įsipareigojamų vykdymą konkrečiu turtu bei sekti turto pokyčius, bankas įgyvendina Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 1 d. 2 p. įtvirtintą pareigą laiku stebėti iš sudaromų sandorių kylančią galimą riziką, tinkamai ją įvertinti bei sumažinti, nuolat ją stebėti bei valdyti, užtikrina Atsakingojo skolinimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2011 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 03-144, tinkamą įgyvendinimą apsaugodamas vartotojus nuo per didelės finansinių įsipareigojimų naštos prisiėmimo. Nekilnojamojo turto įkeitimas atlieka prievolių įvykdymo užtikrinimo funkciją (CK 6.70 str. 1 d). Turto įkeitimas kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė yra nustatomas ir tarnauja kreditoriaus interesų apsaugos tikslais, siekiant užtikrinti kreditoriaus interesus, kad skolininkas prievoles įvykdys tinkamai, todėl būtent kreditorius yra suinteresuotas, kad jo naudai pateikiamos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės (nagrinėjamu atveju – turto hipoteka) tinkamai užtikrintų skolininko (ieškovių) įsipareigojimų įvykdymą. Kreditorius, kurio naudai yra įkeičiamas turtas, turi turėti galimybę įvertinti, ar turto vertintojų kvalifikacija yra tinkama ir ar kreditorius jais pasitiki. Šiuo būdu yra užkertamas kelias galimam kitos šalies piktnaudžiavimui, pateikiant įkeičiamo turto vertės ataskaitas, kurios gali būti parengtos netinkamos ar abejotinos kvalifikacijos turto vertintojų. Sutiktina su apeliante, kad ši nuostata niekaip neriboja ieškovių teisių ir neiškreipia šalių interesų pusiausvyros. Banko internetiniame puslapyje www.nordea.lt yra paskelbtas bankui priimtinų turto vertintojų sąrašas, į kurį bankas šiuo metu yra įtraukęs 21 turto vertintoją. Faktas, kad ieškovės, spręsdamos dėl banko naudai pagal sutartį įkeisto turto bei jo pasikeitimų vertintojų, turi itin plačią pasirinkimo galimybę, paneigia VTAT išvadą apie sutarties bendrosios dalies 4.1.2 punkto sąlygos prieštaravimą ieškovių interesams. Svarbu yra ir tai, kad bankas ieškovių atžvilgiu nėra pasinaudojęs aptariamoje sutarties nuostatoje įtvirtinta galimybe, t.y. nėra nei sukritikavęs jų pasirinktų nepriklausomų turto vertintojų kvalifikacijos, nei atsisakęs priimti tokių turto vertintojų pateikiamas turto vertės nustatymo ataskaitas, todėl nebuvo pagrindo kvestionuoti šios sąlygos sąžiningumą ir pagrįstumą. Tai įrodo, jog pirmosios instancijos teismas pastarajai VTAT išvadai pritarė nemotyvuotai ir nepagrįstai.

62Sutarties SD 5 punkte ieškovės patvirtino, kad visi šios sutarties punktai su jomis buvo aptarti individualiai, su visomis sutarties sąlygomis jos susipažino iki sutarties sudarymo, visos sutarties sąlygos yra suprantamos ir aiškios, su jomis sutinka, taip pat patvirtina, kad ši sutartis sudaroma šeimos poreikiams tenkinti ir neprieštarauja šeimos interesams. Nustačius, jog sutarties bendrojoje dalyje numatytos sąlygos su ieškovėmis nebuvo individualiai aptartos, yra pagrindas pripažinti, kad tai patvirtinantis įrašas pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojų teises ir interesus, išskyrus patvirtinimą, kad ši sutarties sudaroma šeimos poreikiams tenkinti ir neprieštarauja šeimos interesams. Ieškovės ieškinyje to neteigė.

63Dėl sutarties BD sąlygų

64Dėl sutarties BD 1.21 punkte įtvirtintos sąlygos nesąžiningumo pasisakyta nutarties dalyje dėl teisės mokėti kintamas palūkanas.

65Sutarties BD 1.23 punktas numato, kaip apskaičiuojami banko patiriamo reinvestavimo kaštai. Jame nurodyta, jog reinvestavimo kaštus įtakoja tai, už kokią palūkanų normą bankas gali reinvestuoti anksčiau termino grąžinamą kredito sumą finansų rinkose. VTAT pažymėjo, kad bankas sutartyje nepaaiškina, kas yra laikoma finansų rinka, todėl tokia sutarties nuostata suteikia bankui teisę sutartį aiškinti vienašališkai.

66Sutiktina su apeliante, kad reinvestavimo kaštų pagal sutartį ieškovėms niekada neteko mokėti, todėl nėra būtinybės kvestionuoti šios sąlygos sąžiningumą ir pagrįstumą. Sutartyje objektyviai negali būti pateikiamas kiekvienos joje vartojamos sąlygos apibrėžimas. Finansų rinka yra bendrinis žodis, vartojamas ne tik finansinių įstaigų veikloje. Bendriausia prasme finansų rinka – tai rinka, kurioje yra prekiaujama finansiniu turtu. Svarbu tai, kad ji yra pagal rinkos sąlygas kintantis reiškinys. Apeliantė pagrįstai teigia, kad, priklausomai nuo konkrečios situacijos, gali būti nuspręsta dalyvauti skirtingose finansų rinkose (vienu metu gali būti nuspręsta dalyvauti akcijų rinkoje (skolinant pinigines lėšas akcijų įsigijimui), kitu atveju – obligacijų rinkoje (skolinant pinigines lėšas obligacijų įsigijimui), dar kitu atveju – paskolų, valiutų ar išvestinių priemonių rinkose (teikiant įprastas skolinimo paslaugas). Sutiktina su apeliante, kad konkretus finansų rinkos apibrėžimas sutartyje ir negali būti nurodytas. Ši sąvoka praktine prasme yra kintanti. Nustatyti finansų rinkų ribas konkrečiu apibrėžimu būtų nenaudinga pačioms ieškovėms, nes tokiu atveju bankas negalėtų prisitaikyti prie rinkos pokyčių ir reinvestuoti konkrečiu atveju toje finansų rinkoje, kurios sąlygos yra tinkamiausios (privalėtų reinvestuoti toje rinkoje, kuri būtų nurodyta sutartyje numatytame finansų rinkos apibrėžime).

67Pagal sutarties BD 5.1.3 punktą kredito gavėjas turi teisę inicijuoti sutarties pakeitimus ir papildymus, sumokant bankui pakeitimų mokestį, nurodytą banko paslaugų įkainiuose, pagal sutarties BD 10.1 punktą – tuo atveju, jei kredito gavėjas pažeidžia sutarties sąlygas ir bankas dėl to siunčia jam rašytinius pranešimus, pastarasis privalo už kiekvieną rašytinį pranešimą mokėti bankui pranešimų mokestį, nurodytą banko paslaugų įkainiuose. VTAT pažymėjo, kad banko paslaugų įkainiai sutartyje nėra nurodyti, taip pat nėra numatyta, kur ir kaip vartotojas galėtų su jais susipažinti.

68Nors šios sutarties sąlygos ieškovių atžvilgiu taip pat nebuvo pritaikytos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jas pripažino nesąžiningomis. Ilgas sutarties terminas nereiškia, kad tokie įkainiai banke nėra numatyti sutarties sudarymo metu. Apeliantė pagrįstai teigia, jog dėl ekonominės situacijos kaitos tie įkainiai gali kisti, tačiau, siekiant užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą, sutartyje tai galėjo būti pažymėta, be to, turėjo būti nurodyta, kur su įkainiais galima susipažinti. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad, ieškovėms tokios galimybės nesuteikus, jos buvo įpareigotos vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo (CK 6.188 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

69Sutarties BD 13.1 punkte įtvirtinta banko teisė nutraukti sutartį bei pareikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, mokėtinas palūkanas ir kitas pagal sutartį mokėtinas sumas, jei ieškovės laiku nesumoka įmokų pagal sutartį ilgiau kaip 10 kalendorinių dienų bei per papildomai banko suteiktą ne trumpesnį nei 10 kalendorinių dienų terminą įsiskolinimui padengti. VTAT nurodė, jog nei 13.1 punkte, nei kitur sutartyje nėra apibrėžta ir detalizuota, kokiais kriterijais vadovaujantis bankas nuspręstų dėl papildomo termino vartotojo įsiskolinimui padengti trukmės, kas suteikia bankui savo nuožiūra vienašališkai nustatyti vartotojui esminę reikšmę turintį terminą, kuris gali būti neprotingai trumpas vartotojo atžvilgiu. Pažymėjo, kad vartotojas, gavęs iš banko kreditą ir panaudojęs jį pagal paskirtį, praktiškai niekada nesugebės per 10 ar 15 dienų surasti būdų, kaip kreditą ar jo dalį grąžinti bankui (pavyzdžiui, susitarti su kitu banku dėl būsto paskolos refinansavimo ir pan.).

70Atmestini apeliantės argumentai, jog ši išvada yra nepagrįsta. Sutartyje nenurodyta, kad, kaip teigia apeliantė, šis terminas yra tik orientacinis. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog toks trumpas terminas pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą.

71Pagal sutarties BD 13.2.2 punktą bankas turi teisę nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti kreditą, sumokėti priskaičiuotas palūkanas ir kitas mokėtinas sumas, jei kredito gavėjo materialinė būklė neatitinka banko nustatytų reikalavimų. VTAT pažymėjo, kad iš minėto punkto nuostatos nėra aišku, kada kredito gavėjo materialinė būklė nebeatitinka banko nustatytų reikalavimų, t.y. neaišku, kur ir kaip su minėtais reikalavimais vartotojas galėtų susipažinti, kokie yra banko nustatyti reikalavimai. Apeliantė faktiškai pripažino, jog ši sutarties sąlyga yra aiškiai neapibrėžta (anot jos, objektyviai net nėra įmanoma numatyti, aiškiai ir detaliai aprašyti bei sutartyje įtvirtinti visas galimas sutarties nutraukimo aplinkybes). Apeliantės nurodoma Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 1 d. 2 p. įtvirtinta pareiga bankui laiku pastebėti iš sudaromų sandorių kylančią galimą riziką, tinkamai ją įvertinti bei sumažinti, nuolat ją stebėti bei valdyti bei to paties įstatymo 31 str. 6 d. įtvirtinta banko pareiga nuolat stebėti ir dokumentuose fiksuoti, ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus, ar jo finansinė ir ekonominė būklė nekelia grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui, nėra tapati banko teisei sutartyje nenurodyti kriterijų, kuriais remiantis bus laikoma, jog kredito gavėjo materialinė būklė neatitinka banko nustatytų reikalvimų.

72Sutarties BD 13.2. punktas nustato, kad bankas turi teisę nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti kreditą, sumokėti priskaičiuotas palūkanas ir kitas mokėtinas sumas pagal sutartį, pranešdamas apie tai kredito gavėjui raštu ne vėliau kaip prieš 10 (dešimt) kalendorinių dienų, esant bent vienam iš žemiau nurodytų pagrindų: 13.2.1. kredito gavėjas bankui pateikė melagingą ar klaidingą informaciją arba nuslėpė informaciją, kuri padarė arba galėjo padaryti kredito suteikimui ar jo sąlygoms; 13.2.2. kredito gavėjo materialinė būklė nebeatitinka banko nustatytų reikalavimų bet kuriuo sutarties galiojimo laikotarpiu; 13.2.3. kredito gavėjas neįvykdė ar pažeidė bet kurį iš 5.2, 7.1, 7.6 punktuose, 14.1.2-14.1.5 papunkčiuose nurodytų įsipareigojimų; 13.2.4. kredito gavėjas laiku neįvykdė mokėjimo įsipareigojimų ar jų dalies kitam kreditoriui ar bankui pagal kitas sutartis. <...>; 13.2.5. bet kuri kredito gavėjo sąskaita banke ar kitas turtas ar jo dalis yra areštuojama arba nustatomi kiti disponavimo sąskaita ar kitu turtu ar jo dalimi apribojimai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir tai kelia pavojų kredito gavėjo įsipareigojimų pagal sutartį tinkamam vykdymui; <...>. VTAT pažymėjo, kad pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jei kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Minėto straipsnio 4 dalis nustato, kad kitais pagrindais nutraukti sutartį galima tik teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį, o to paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais pagrindais. Nurodytų sutarties punktų sąlygos suteikia bankui teisę nutraukti sutartį, jei vartotojas negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, delspinigių, baudų, taip pat jei vartotojas nevykdo bet kokių, net ir neaiškiai apibrėžtų sutartinių įsipareigojimų, nors šis pažeidimas gali būti ir neesminis. Kasacinio teismo praktikoje kreditavimo sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, yra pripažįstamos prieštaraujančiomis bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžiančios šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1, 2 dalys), todėl negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. V. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-272/2011). Vadovaujantis CK 6.217 straipsnio 5 dalimi, sutartis gali būti nutraukta vienašališkai joje numatytais atvejais, tačiau vartojimo teisiniuose santykiuose vienas iš civilinių teisinių santykių reglamentavimo principų – sutarties laisvės principas ir teisė šalims savo nuožiūra sutartimi nustatyti tarpusavio teises bei pareigas – taikytina ribotai. Vartojimo sutartiniai santykiai yra grindžiami silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Poreikis apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus lemia tai, kad tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialiosios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Sutarties laisvės principas sudarant sutartį yra tinkamai įgyvendinamas, jeigu civilinių teisinių santykių subjektai yra lygiavertės padėties. Jeigu kuris nors šių santykių subjektas dominuoja kito atžvilgiu, gali kilti abejonių dėl sutarties šalių lygybės nustatant sutarties sąlygas, išskyrus atvejus, kai šios nustatytos imperatyviųjų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2008). Be to, esminio sutarties pažeidimo nustatymas yra fakto klausimas ir kiekvienu atveju gali būti nuginčijamas. Kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Civilinių bylų skyriaus 2004 m. birželio 29 d. plenarinės sesijos nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-P- 346/2004, siekiant įvertinti, ar sutartis yra pažeista iš esmės, nepakanka nustatyti jos pažeidimo faktą, reikia įvertinti ir daugelį kitų veiksnių bei atsižvelgti į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Pagal sutarties 13.2.2 punktą bankas turi teisę nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti kreditą, sumokėti priskaičiuotas palūkanas ir kitas mokėtinas sumas, jei kredito gavėjo materialinė būklė neatitinka banko nustatytų reikalavimų. Iš šio punkto nuostatos nėra aišku, kada kredito gavėjo materialinė būklė nebeatitinka banko nustatytų reikalavimų, t.y. neaišku, kur tokie kriterijai nustatyti ir kaip su jais vartotojas galėtų susipažinti. Sutarties 13.2.2 punkte nepaaiškinama ir nedetalizuojama, kokie yra banko nustatyti materialinės būklės reikalavimai, dėl to manytina, jog kreditoriui suteikiama teisė vienašališkai nutraukti sutartį esant ir neesminiam neatitikimui banko nustatytiems reikalavimams. VTAT nuomone, ne visi sutarties 5.2, 14.1.2-14.1.5 punktuose nurodytai reikalavimai turėtų būti laikomi esminiais ir tokių reikalavimų nevykdytas sudarytų pagrindą kreditoriui vienašališkai nutraukti sutartį. Atsižvelgiant į tai, sutarties 13.2.3 punktas taip pat suteikia kreditoriui teisę vienašališkai nutraukti sutartį net ir esant neesminiam jos pažeidimui. Be to, sutarties BD 13.1 punktas suteikia teisę bankui nutraukti sutartį prieš 10 dienų išsiunčiant vartotojui raštišką pranešimą. Sutarties nutraukimo terminas yra pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo vartotojui dienos, todėl gali susiklostyti situacija, kad vartotojas apie tai, kad turi sugrąžinti visą paimtą kreditą, sumokėti iki kredito sugrąžinimo dienos priskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, objektyviai gali sužinoti likus keletui dienų iki sutarties nutraukimo arba jau po sutarties nutraukimo. Vartotojui net ir prieš 10 dienų sužinojus apie tai, kad turės sugrąžinti visą paimtą kreditą, sumokėti iki kredito sugrąžinimo dienos priskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, praktiškai jis nesugebės grąžinti kredito ir kitų mokėtinų sumų, nes šis terminas yra akivaizdžiai per trumpas. Tokia sutarties nuostata pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Be to, sutarties 13.1, 13.2.2 punktais vartotojas įpareigojamas vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti.

73Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, jog dėl to, kad nei viena iš šių sutarties sąlygų ieškovių atžvilgiu nebuvo pritaikyta, nėra pagrindo kvestionuoti šių sąlygų sąžiningumą ar pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo pripažintos teisingomis VTAT išvados ir kasacinio teismo praktika šiuo klausimu liečia konkrečius sutarties nutraukimo atvejus, kurie visais atvejais yra vertinami individualiai. Apeliantė pagrįstai teigia, kad sutarties nutraukimą 13.2. 6, 13.2.3 punktuose numatytais pagrindais numato ir CK normos. Sutarties 13.2 punkto sąlygos, išskyrus nustatytą 13.2.2 papunktyje, iš dalies atkartojančios atitinkamas teisės aktų nuostatas, juo labiau nevertinant šių sąlygų įgyvendinimo konkrečių faktinių aplinkybių kontekste, negali būti laikomos negaliojančiomis ar nesąžiningomis (CK 6.188 straipsnio 5 dalis).

74Sutarties 18 punktas suteikia teisę bankui savo nuožiūra vienašališkai paskirstyti pavėluotai iš vartotojo gautas sumas vartotojo įsiskolinimo dengimui ir numato, kad vartotojas su šia banko teise besąlygiškai sutinka ir neprieštarauja. Anot VTAT, vadovaujantis šia sutarties nuostata, vartotojui laiku nesumokėjus pagal sutartį mokėtinų įmokų, pavėluotai gautos vartotojo įmokos būtų paskirstomos banko nuožiūra. Vartotojas yra ekonomiškai suinteresuotas gautų įmokų paskirstymo tvarka – jam naudingiausia tokia situacija, kai pirmiausia padengiamas kreditas ir nesumokėtos palūkanos, tokiu būdu mažinant vartotojo įsiskolinimą, dėl kurio skaičiuojamos netesybos. Jeigu pirmiausia padengiamos kitos išlaidos ir mokesčiai, o negrąžintas kreditas ir palūkanos dengiamos vėliau, tuomet sudaroma situacija netesybas skaičiuoti nuo nesumažintos kredito dalies, taip iš esmės nemažinant vartotojo skolos kreditoriui. Sutartį vartotojas su banku sudaro prisijungimo būdu, neturėdamas galimybės derėtis dėl atitinkamų jos sąlygų. Sutartyje numačius, jog įmokos bus paskirstytos banko nuožiūra, vartotojas įpareigojamas vykdyti sutarties nuostatas, su kuriomis jis nebuvo supažindintas iki sutarties sudarymo, nuostatų esmė vartotojui nebuvo iki galo atskleista.

75Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad visų sutarties nuostatų esmė ieškovėms iki galo nebuvo atskleista, tačiau dėl to sutarties 18 punkte nustatyta sąlyga nelaikytina neteisėta. Ieškovės turėjo galimybę su ja susipažinti iki sutarties sudarymo ir be atskiro išaiškinimo. Šiame punkte iš esmės yra nurodyta CK 6.54 str. įtvirtinta įmokų paskirstymo tvarka, nustatyta kreditoriaus naudai ir jo interesais ir palanki išimtinai kreditoriui. Apeliantė teisingai teigia, kad bet koks kitoks sutartyje nustatytas įmokų paskirstymo būdas būtų mažiau palankus kreditoriui, negu įtvirtintas įstatyme. Sutarties bendrosios dalies 18 punktas reiškia tai, kad bankas, pasirinkęs nukrypti nuo CK 6.54 straipsnio, iš esmės turi tik galimybę pasirinkti jam pačiam mažiau palankų įmokų paskirstymo būdą. CK 6.54 str. leidžia šalims sutartimi susitarti ir dėl kitokios įmokų paskirstymo tvarkos. Tuo vadovaujantis spręstina, jog pirmosios instancijos teismas sutarties BD 18 punkte numatytą sąlygą nepagrįstai pripažino nesąžininga.

76Sutarties 4.2.2 punktas numato, kad bankas turi teisę nurašyti nuo visų kredito gavėjų sąskaitų lėšas esant 6.1. punkte nurodytoms aplinkybėms ir tvarka. Sutarties 6.1.2. punktas numato, jog vartotojas sutinka, kad nuo visų jo sąskaitų visomis valiutomis kituose bankuose būtų nurašytas ir pervestas laiku nesumokėtas kreditas (jo dalis), palūkanos ir kitos mokėtinos pagal sutartį sumos bankui, taip pat padengti valiutos keitimo mokesčiai bankų nustatytų dydžių ribose, kai bankas pateiks debeto pavedimus. Kredito gavėjas suteikia bankui teisę pateikti debeto pavedimus kelis kartus (daugkartinis sutikimas) nurašyti pagal sutartį kredito gavėjo mokėtinas sumas bankui. Sutarties 6.2 punktas numato: „Kredito gavėjas sutinka, kad bankas finansinės būklės įvertinimo tikslu tikrintų, rinktų, kauptų ar kitaip tvarkytų jo duomenis, gautus iš Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazės, Gyventojų registro tarnybos prie LR Vidaus reikalų ministerijos, VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto juridinių asmenų registro, UAB „ Creditinfo Lietuva “, Lietuvos banko paskolų rizikos duomenų bazės, UAB „ Žvilgsnis iš arčiau “, taip pat iš viešųjų valstybės registrų (turto arešto aktų registro, hipotekos registro ir pan.) tiek kartų ir tokia tvarka, kaip tai numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir Lietuvos banko teisės aktai. “ VTAT nurodė, jog pagal Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 13 dalį mokėjimo nurodymas yra mokėtojo arba gavėjo nurodymas savo mokėjimo paslaugų teikėjui įvykdyti mokėjimo operaciją. Sutartį vartotojas su banku sudaro prisijungimo būdu, neturėdamas galimybės derėtis dėl atitinkamų sutarties sąlygų, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia bankas, nederindamas jų su vartotoju. Vartotojas, neturėdamas galimybės daryti įtakos sutarties sąlygoms, turi vieną iš dviejų galimų pasirinkimų – arba sudaryti sutartį su banku, arba jos nesudaryti. Atsižvelgiant į tai, pagal standartines sąlygas parengtoje vartojimo sutartyje įtvirtintas vartotojo sutikimas su lėšų nurašymu nuo visų jo sąskaitų negali savo esme būti prilyginamas vartotojo sutikimui pagal Mokėjimų įstatymo nuostatas. Sutarties 4.2.2, 6.1.2 punktų nuostatomis suteikiant bankui absoliučią teisę nurašyti mokėtinas sumas nuo visų vartotojo sąskaitų bei banko vienašališkai parengtoje sutartyje įtvirtinus vartotojo sutikimą su lėšų nurašymu, panaikinama vartotojo teisė tokio sutikimo neduoti, taip pažeidžiant šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Vadovaujantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 11 dalimi, sutikimas yra savanoriškas duomenų subjekto valios pareiškimas tvarkyti jo asmens duomenis jam žinomu tikslu. Sutikimas tvarkyti ypatingus asmens duomenis turi būti išreikštas aiškiai – rašytine, jai prilyginta ar kita forma, neabejotinai įrodančia duomenų subjekto valią. Vartotojas neturi galimybės derėtis dėl standartinių sutarčių sąlygų. VTAT nurodė, kad, atsižvelgiant į vieną svarbiausių sutikimo požymių – savanoriškumą, asmens sutikimas turėtų būti gaunamas atskirai, o ne aptariamas bendrosiose sutarties sąlygose. Sutarties 6.2 punktas, įtvirtinantis automatišką vartotojo sutikimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo, pažeidžia vartotojo, kaip ekonomiškai silpnesnės vartojimo sutarties šalies, teises ir interesus bei šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą.

77Atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl pastarųjų išvadų neteisėtumo. Nors sutarties 4.2.2 ir 6.1.2 punktuose įtvirtintos nuostatos ieškovėms ir nebuvo pritaikytos, juose bei 6.2 punkte numatytos sąlygos pagrįstai pripažintos nesąžiningomis kaip prieštaraujančios nurodytų įstatymų nuostatoms ir tokiu būdu iš esmės pažeidžiančios vartotojo teises ir interesus (CK 6.188 straipsnio 2 dalis).

78Sutarties 5.2.4 punkte įtvirtintas bendro pobūdžio draudimas vartotojui prisiimti finansinius įsipareigojimus pagal kitas finansinių paslaugų teikimo sutartis (vartotojas įsipareigoja neprisiimti daugiau pareigų ir įsipareigojimų kitoms kredito institucijoms ar kitiems asmenims pagal kreditų, išperkamosios nuomos ar pan. sutartis, laidavimo ar garantinius raštus, išskyrus kai kredito gavėjo finansinis pajėgumas tai leidžia, t.y. pajamų rodiklis neviršija 40 (keturiasdešimt) procentų, tačiau bet kuriuo atveju kredito gavėjas negali prisiimti įsipareigojimų bendroje sumoje per kalendorinius metus viršijančių 50000 (penkiasdešimt tūkstančių) litų ar šio sumos ekvivalento kita valiuta, taip pat neįkeisti esamų ir būsimų lėšų bei teisių į jas savo sąskaitose banke bei šių sąskaitų neuždaryti be išankstinio banko raštiško sutikimo). Šiuo draudimu bankas siekia užtikrinti, kad vartotojo finansinė padėtis nepablogės ir mokėjimo pareiga bus tinkamai vykdoma. VTAT pažymėjo, jog vartotojo pasirašyta finansinių paslaugų teikimo sutartis su kita bendrove nebūtinai iš esmės pablogins vartotojo finansinę padėtį, dėl ko jis nebegalės įvykdyti savo įsipareigojimų pagal sutartį. Bankas, numatydamas aukščiau minėtus ribojimus, turėtų vadovautis protingumo ir sąžiningumo principais bei siekti, kad ribojimai būtų proporcingi ir ekonomiškai pagrįsti. Sutarties 5.2.4 punktu nepagrįstai ribojama vartotojo teisė laisvai sudaryti sutartis su kitais paslaugų teikėjas ir tokiu, būdu iš esmės pažeidžiamos vartotojo teisės ir interesai.

79Remiantis pastaruoju teiginiu, Lietuvos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintu vartotojo teisių gynimu, CK 1.137 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teise savo nuožiūra laisvai naudotis civilinėmis teisėmis, CK 6.228-2 straipsnyje įtvirtintu draudimu atsisakyti vartotojo teisių ar jas apriboti, atmestini apeliantės argumentai apie sutarties 5.2.4 punkte įtvirtintą banko siekį apsaugoti ieškoves, kad jos visą sutarties vykdymo laikotarpį būtų pajėgios laiku grąžinti suteiktą kreditą, bei aptarto sutarties punkto išlygas.

80Sutarties 5.2.5 punktas numato, kad, jeigu banko nurodymu atlikus įkeičiamo turto vertinimą paaiškėja, jog bankui įkeičiamo turto vertė sumažėjo tokia apimtimi, kad yra pažeidžiamas Specialiojoje dalyje nurodytas kredito ir įkeičiamo turto rodiklis ir/ar išanalizavus kredito gavėjo finansinę būklę paaiškėja, jog kredito gavėjas nebegalės laiku ir tinkamai įvykdyti įsipareigojimų pagal sutartį, tai kredito gavėjas, bankui pareikalavus, per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų turi pateikti papildomų prievolių įvykdymą užtikrinančių priemonių ar gražinti tokią kredito dalį, kurios bankas pareikalavo raštu. VTAT nuomone, pagal šio punkto nuostatą, sumažėjus vartotojo įkeičiamo turto vertei tam tikra apimtimi, vartotojo finansinė būklė ir galimybė laiku ir tinkamai vykdyti įsipareigojimus pagal sutartį gali būti ir neanalizuojama. Tokiu būdu šio punkto sąlyga suteikia teisę bankui reikalauti papildomų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių ar dalies kredito grąžinimo, net jei vartotojo finansinė būklė leistų vartotojui tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus, laiku bankui mokėti įmokas ir pan. Neaišku, kodėl pasikeitus ekonominei padėčiai ir nuvertėjus nekilnojamojo turto vertei (t. y. nesiejant šios sutarties sąlygos su vartotojo netinkamai vykdomais sutartiniais įsipareigojimais, o tik su bendros ekonominės padėties ir būsto rinkos perspektyvų rizika, kurią vertina bankas prieš suteikdamas būsto kreditą), vartotojui turi kilti sunkios neigiamos pasekmės – papildomų užtikrinimo priemonių pateikimas ar kredito dalies grąžinimas. Atsižvelgiant į tai pirmosios instancijos teismas sutiko, kad sutarties 5.2.5 punkto nuostata iš esmės pažeidžia vartotojo teises ir interesus.

81Šios sprendimo dalies kritiką apeliantė motyvuoja ilgu sutarties laikotarpiu, galimu kredito gavėjų įsipareigojimų nevykdymu, teigia, kad ši sutartinė nuostata užkerta kelią galimiems sutarties pažeidimams ateityje. Nesutiktina su apeliante, jog toks jos reikalavimas nėra perteklinis. Siekis išvengti galimo įsipareigojimų nevykdymo ateityje net ir tuomet, kai vartotojo finansinė būklė konkrečiu metu yra gera, sumažėjus įkeisto turto vertei, reikalavimas pateikti papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones vartotoją nepagrįstai apsunkintų, pažeistų šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vartotojo teises ir interesus (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, CK 6.188 straipsnio 2 dalis). Apeliantė nepagrįstai remiasi CK 6.876 straipsniu. Pagal jame įtvirtintą normą, jeigu paskolos gavėjas neįvykdo paskolos sutartyje numatytos prievolės pateikti savo prievolių įvykdymo užtikrinimą arba pateiktas užtikrinimas prarandamas ar jo sąlygos pablogėja dėl aplinkybių, už kurias paskolos davėjas neatsako, paskolos davėjas turi teisę reikalauti, kad paskolos gavėjas grąžintų paskolos sumą prieš terminą ir sumokėtų palūkanas, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Nurodytas straipsnis nenustato paskolos davėjo teisės reikalauti papildomo prievolių užtikrinimo.

82Sutarties 10.4 punktas numato, kad, jeigu bet kuriuo sutarties galiojimo laikotarpiu Lietuvos Respublikos įstatymai nustatys, kad bankas ar kredito gavėjas turi mokėti su sutarties šalių kreditiniais santykiais susijusius mokesčius, tai kredito gavėjas turės sumokėti papildomą sumą, kuri bus reikalinga siekiant užtikrinti, kad bankas gautų tokią pat naudą, jeigu toks mokesčių mokėjimas nebūtų buvęs įstatymais įvestas. Šiuo punktu vartotojas įpareigojamas sumokėti bankui papildomą sumą, jeigu bet kuriuo sutarties galiojimo laikotarpiu Lietuvos Respublikos įstatymai nustatytų bet kokius papildomus su sutarties šalių kreditiniais santykiais susijusius mokesčius. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nepagrįstas yra toks absoliučios rizikos, susijusios su teisės aktų nuostatų pasikeitimu, perkėlimas vartotojui. Ne silpnesnė sutarties šalis, o bankas, kuris užsiima ūkine–komercine veikla ir kurio tikslas yra pelno siekimas, turėtų prisiimti riziką dėl galimo imperatyvių įstatymų nuostatų pasikeitimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog sutarties 10.4 punkto sąlyga pažeidžia vartotojo kaip ekonomiškai silpnesnės sutarties šalies interesus ir sudaro sąlygas banko ir vartotojo abipusių teisių ir pareigų nelygybei vartotojo nenaudai. Valstybė gina vartotojo interesus, remiantis Lietuvos Konstitucijos 46 straipsniu, todėl atmestinas apeliantės argumentas, jog jai nėra žinomas joks teisės aktas, kuris įpareigotų banką prisiimti tokio pobūdžio įsipareigojimus.

83Sutarties 11.2.1 punktas nustato, kad, jei mokėjimo metodas yra anuitetinis, tai mokėjimo diena yra laikoma sutartyje nurodyta diena nepriklausomai nuo to, ar ji yra banko darbo diena. Jeigu bet kokia suma pagal sutartį turi būti sumokėta tą dieną, kuri nėra banko darbo diena, tai kredito gavėjas kredito sąskaitoje, esančioje banke, privalo sukaupti mokėjimams reikalingas sumas iš anksto, ne vėliau kaip paskutinę prieš ją einančią banko darbo dieną. Civilinio kodekso 1.121 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu paskutinė termino diena tenka ne darbo ar oficialios šventės dienai, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena. Sutarties 11.2.1 punkto nuostata prieštarauja minėtai CK normai ir įpareigoja atlikti mokėjimus anksčiau sutartyje numatyto ir suderinto termino. Tuo remiantis pirmosios instancijos teismas sprendė, kad sutarties 11.2.1 punktas neatitinka teisės aktų reikalavimų ir iš esmės pažeidžia vartotojo teises ir interesus (CK 6.188 straipsnio 2 dalis).

84Sutiktina su apeliante, jog CK 1.121 straipsnio 2 dalies nuostata nėra imperatyvi, todėl šalys sutartimi gali pakeisti joje nustatytą terminų skaičiavimo tvarką. Ieškovės šios sutarties sąlygos neginčijo, nenurodė, kuo konkrečiai ji pažeidžia kredito gavėjų interesus. Byloje nustatyta, kad ieškovių pagal sutartį mokamos įmokos visada būdavo nuskaitomos nuo ieškovių banko sąskaitoje esančių lėšų konkrečią sutartyje nurodytą dieną (t.y. kiekvieno mėnesio 24 dieną) nepriklausomai nuo to, kokia tai būtų savaitės diena (šeštadienis, sekmadienis ar šventinė diena). Tokiu būdu iš esmės reikalavimas sukaupti banke esančioje kredito sąskaitoje mokėjimo sumas iš anksto ieškovių teisių niekaip nepažeidžia, nes lėšos nuo ieškovių sąskaitos nuskaitomos išimtinai vadovaujantis sutarties specialiosios dalies 2.10 punktu (kiekvieno mėnesio 24 dieną).

85Vadovaujantis Sutarties 14.1.5. punktu, vartotojas įpareigojamas pateikti bankui informaciją apie mokėjimų bankui uždelsimą, taip pat mokėjimo įsipareigojimų ar jų dalies kitoms kredito įstaigoms ar kitiems asmenims nevykdymą, savo finansinės būklės pablogėjimą ir apie kitus įvykius, galinčius turėti neigiamos įtakos vartotojo įsipareigojimų pagal sutartį vykdymui ir jų priežastis. VTAT pažymėjo, kad iš šio punkto sąlygos vartotojui gali būti neaišku, kokie įvykiai ir/ar aplinkybės, kreditoriaus nuomone, gali lemti vartotojo finansinės būklės pablogėjimą, turėti neigiamos įtakos kredito gavėjo įsipareigojimų pagal sutartį vykdymui mokumui, nurodė, kad mokėjimo įsipareigojimų ar jų dalies kitoms kredito įstaigoms ar kitiems asmenims nevykdymas gali neturėti įtakos įsipareigojimų pagal šią sutartį vykdymui. Sutartyje nedetalizuojant, kokią informaciją vartotojas įpareigojamas pateikti bankui bei minėtame sutarties punkte pateikiant nebaigtinį sąrašą pasikeitimų ir įvykių, apie kuriuos vartotojas įpareigojamas informuoti banką, vartotojui nėra aišku, apie kokius pasikeitimus ir įvykius jis privalo informuoti banką, kad būtų tinkamai vykdomi sutartiniai įsipareigojimai. Atsižvelgiant į tai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad sutarties 14.1.5. punktu vartotojas įpareigojamas vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti.

86Sutiktina su apeliante, jog minima sprendimo dalis yra nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas šių sąlygų nesąžiningumą sieja su aplinkybe, kad jos nepakankamai aiškiai ir detaliai apibrėžia įvykius, apie kuriuos ieškovės turėtų informuoti banką. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, sutarties BD 14.1.5 punkte yra pakankamai aiškiai nurodyti įvykiai, apie kuriuos banką turi informuoti ieškovės, t.y. mokėjimų bankui uždelsimas; mokėjimų kitoms kredito įstaigoms ar asmenims uždelsimas; finansinės būklės pablogėjimas; kiti įvykiai, galintys turėti neigiamos įtakos ieškovių įsipareigojimų vykdymui ir jų priežastys (sutartyje yra pateikiamas ir pavyzdinis tokių „kitų įvykių“ sąrašas). Svarbu tai, kad tik pačios ieškovės gali realiai įvertinti, kokie įvykiai ar aplinkybės gali turėti neigiamos įtakos jų įsipareigojimų pagal sutartį vykdymui, todėl bankas gali tik bendrai nurodyti galimų įvykių ir aplinkybių sąrašą. Tik ieškovėms, atsiradus konkrečiai aplinkybei ar įvykus konkrečiam įvykiui, turėtų būti aišku, kada jos turi informuoti banką apie tokius įvykius ir aplinkybes, kurie gali turėti neigiamos įtakos savalaikiam jų pagal sutartį prisiimtų įsipareigojimų vykdymui.

87Pagal Sutarties 14.2. punktą, vartotojas įpareigojamas atskleisti sąskaitų kituose Lietuvos Respublikos registruotuose komerciniuose bankuose ar užsienio bankų skyriuose (filialuose) duomenis. VTAT nurodė, jog neaišku, kokiu teisiniu pagrindu vadovaujantis šis įpareigojimas įtvirtintas. Atsižvelgiant į šią aplinkybę bei sutarties sudarymą prisijungimo būdu, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ši sąlyga pripažintina nesąžininga CK 6.188 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu. Nesutikimą su šia išvada apeliantė motyvuoja tuo, kad informacija pagal sutarties 14.2 punktą bankui turi būti pateikiama tik jo paties reikalavimu, kuris, savaime suprantama, turėtų būti aiškus ir konkretus bei motyvuotas. Apeliantės nuomone, ieškovės, gavusios nepagrįstą ir nemotyvuotą banko prašymą pateikti vieną ar kitą informaciją, kurios atskleidimu bankas neturėtų būti suinteresuotas, galėtų tokį banko reikalavimą kvestionuoti, pateikdamos atitinkamus savo motyvus ir argumentus. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tuo apeliantė pripažino šios sutarties sąlygos nesąžiningumą, pažeidžiant šalių interesų pusiausyrą bei vartotojo teises ir interesus (galiojančią sutartį šalys turi vykdyti, tuo tarpu apeliantė šio punkto vykdymą sieja su galimybe jį ginčyti).

88Sutarties 8.2. punktas nustato, kad, jeigu kreditas, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal sutartį nesumokamas nustatytu laiku į kredito sąskaitą ar kitą banko sąskaitą, kurią bankas nurodo kredito gavėjui, yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios lygios 16 (šešiolika) procentų nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo kitos dienos, einančios po mokėjimo dienos, iki įsiskolinimo padengimo. Sutarties 9 punktas numato, kad bankas turi teisę pareikalauti iš kredito gavėjo sumokėti 200 litų dydžio baudą už kiekvieną iš pažeidimų atskirai, jeigu <...>“. Šie sutarties punktai nustato vartotojo atsakomybę už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. VTAT konstatavo, jog nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu bankas pagal sutartį turi teisę reikalauti sumokėti po 200 Lt baudą už kiekvieną pažeidimą ir kodėl būtent 200 Lt bauda kiekvienu atveju gali padengti banko nuostolius, patirtus dėl vartotojų sutartinių įsipareigojimų netinkamo vykdymo. Bankas kiekvienu atveju privalėtų dėl vartotojo sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo patirtų nuostolių dydį įrodyti. Pažymėjo, jog CK baudinių netesybų nėra numatyta ir netesybomis siekiama tik kompensuoti nukentėjusios šalies nuostolius (restitutio in integrum principas), tačiau jos negali leisti nukentėjusiajai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-316/2005). Esant paskolos santykiams, mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos nustatytos CK 6.872 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią palūkanų dydį už naudojimąsi paskolos suma ir jų mokėjimo tvarką numato šalys susitarimu. Be mokėjimo funkcijos, palūkanos gali būti kaip kompensacija už kreditoriaus patirtus nuostolius, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo piniginę prievolę. CK 6.210 straipsnyje numatytos palūkanos už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą yra palūkanos, kuriomis kompensuojami kreditoriaus nuostoliai, atsiradę piniginės prievolės neįvykdžius laiku. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šalių sudarytą kreditavimo sutartį parengė bankas pagal standartines sąlygas, vartotojas, neturėjęs galimybės daryti šios sutarties sąlygoms įtakos, turėjo vieną iš dviejų galimų pasirinkimų – arba sudaryti su kredito unija šią sutartį, arba jos nesudaryti. Pagal standartines sąlygas parengtoje vartojimo sutartyje įtvirtintas kitoks, nei numatytas Civiliniame kodekse palūkanų dėl netinkamo sutartinių įsipareigojimų dydis, negali savo esme būti prilyginamas vartotojo ir banko individualiam susitarimui Civilinio kodekso 6.210 straipsnio prasme. VTAT pažymėjo, kad standartinėse sutarties BD sąlygose numatytos palūkanos daugiau nei tris kartus viršija įstatymines palūkanas. Vertinant šalių atsakomybės proporciją nurodė, kad kredito davėjui sutartimi atitinkama atsakomybė netesybų forma nėra numatyta. Atsižvelgiant į tai VTAT sprendė, kad šalys turi nevienodas galimybes ginti savo pažeistas teises (kredito davėjas gali vadovautis sutartimi ir reikalauti sumokėti delspinigius ar baudą, o vartotojas, būdamas ekonomiškai silpnesne sutarties šalimi, privalo įrodyti patirtos turtinės žalos dydį), todėl pirmosios instancijos teismas pripažino, jog šios sutarties nuostatos pažeidžia vartotojo ir paslaugų teikėjo teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai ir nustato neproporcingai didelę vartotojo atsakomybę už sutarties nevykdymą ar netinkamą įvykdymą.

89Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, kad šios išvados nepagrindžia sutarties 8.2 ir 9 punktuose įtvirtintų sąlygų nesąžiningumo. Nors pirmosios instancijos teismo išvada dėl per didelių įsipareigojimų nevykdymo palūkanų yra nemotyvuota, sprendimu yra pritarta VTAT motyvams. Apeliantės minimoje teismų praktikoje, kai buvo pritarta 16 procentų dydžio metinių įsipareigojimų nevykdymo palūkanoms, nurodytas tik vienas toje byloje nagrinėtas atvejis, o bylos aplinkybės skiriasi (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.2-2578/2011 2011 pagal ieškovo Nordea Bank Finland Plc (AB) ieškinį atsakovams M. V. ir A. V. dėl skolos priteisimo). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kitokia VTAT išvadoje nurodyta teismų praktika dėl palūkanų dydžio vertinimo. Be to, už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ginčo punktuose yra nustatytos ir netesybos (įsipareigojimų nevykdymo palūkanos), ir bauda. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad, kadangi tiek kompensuojamųjų palūkanų, tiek netesybų (delspinigių) tikslas yra kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius, tai abu kartu šie institutai negali būti taikomi, nes tai reikštų dvigubą skolininko nubaudimą (2014 m. gruodžio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-560/2014 civilinėje byloje pagal ieškovo E.Č. ieškinį atsakovei J. Ž. dėl žalos priteisimo).

90Vadovaudamasis išdėstytais motyvais apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs būsto kreditavimo sutarties sąlygas, netinkamai pritaikė sprendime nurodytas materialinės teisės normas, nuspręsdamas dėl ieškovių teisės mokėti trijų, o ne šešių mėnesių kintamas EURIBOR palūkanas, papildydamas sutartį galimybe keisti sutarties valiutą, į sutarties 5.1.9 punktą įtraukdamas perteklinį sakinį „jeigu toks prašymas atitinka sutarties nuostatas“, pripažindamas nesąžiningomis sutarties sąlygas, numatytas SD 4.1.2 punkte, iš dalies – 5 punkte, BD 1.23, 13.2 punkte (išskyrus 13.2.2 papunktį), 18, 11.2.1, 14.1.5 punktuose, 2.4 punkte (tokio punkto sutartyje nėra), todėl apeliacine tvarka įvertintas sprendimas pakeistinas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

91Nėra ginčo dėl to, kad pirmosios instancijos teisme abi šalys patyrė po 10 605 Lt (3071,42 Eur) advokato pagalbos išlaidų. Du ieškovių pareikšti reikalavimai yra neturtinio pobūdžio, kiti reikalavimai susiję su sutarčių modifikavimu. Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismo priimama nutartimi esminės sprendimo išvados nėra keičiamos (pripažįstama ieškovių teisė mokėti kintamas palūkanas, paliekamas sutarties papildymas, sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada dėl neteisėto sutarties nutraukimo, dalimi išvadų dėl sutarties sąlygų nesąžiningumo), įvertinant priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (sutarties sąlygų individualų neaptarimą su ieškovėmis), nekeistina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (CPK 93 straipsnio 4 dalis, 96 straipsnio 5 dalis).

92Už apeliacinį skundą atsakovė sumokėjo 1144 Lt (331,33 Eur) žyminio mokesčio. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismo priimama nutartimi esminės sprendimo išvados nėra keičiamos, todėl iš ieškovių atsakovei priteistina pusė žyminio mokesčio, mokėtino už sutarčių modifikavimą (CPK 80 straipsnio 1 dalies 3 punktas; 72 Eur). Ieškovės apeliacinės instancijos teisme patyrė 1255,67 Eur advokato pagalbos išlaidų, atsakovė – 7855,07 Eur advokato pagalbos išlaidų (27121,98 Lt) (t.5 b.l.57-62), trečiasis asmuo – 21 Eur kelionės išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas). CPK 98 str. 2 d. nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio. Apeliantės sumokėtų išlaidų metu galiojo Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo. Šios išlaidos ženkliai viršija nurodytas rekomendacijų 8.9, 8.18 punktuose, todėl, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, mažintinos ne iki nustatyto minėtuose punktuose, o iki 2000 Eur (CPK 98 straipsnio 2 dalis, rekomendacijų 11 punktas). Kadangi apeliacinės instancijos teismo priimama nutartimi esminės sprendimo išvados nėra keičiamos, o 8 iš 23 teismo pripažintų nesąžiningomis sutarties sąlygomis punktų iš sprendimo rezoliucinės dalies šalinama (tai sudaro 35 procentus pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų punktų), taip pat atsižvelgiant į tai, kad iš dalies keičiamas sprendimas dėl kintamųjų palūkanų, pripažintina, jog, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, abi šalys turi atlyginti viena kitai po pusę advokatų pagalbos išlaidų ir per pusę – kelionės išlaidas trečiajam asmeniui (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Kadangi tokiu atveju ieškovių atsakovei mokėtina suma sudarytų 1072 Eur, atsakovės ieškovėms – 628 Eur, iš ieškovių atsakovei priteistina 444 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (1072-628).

93Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Nutarė

94pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimą.

95Sprendimo rezoliucinės dalies antroje pastraipoje nurodytą 3 (trijų) mėnesių bazinę palūkanų normą pakeisti į šešių mėnesių bazinę palūkanų normą. Iš trečioje pastraipoje nurodyto sutarties bendrosios dalies 5.1.9 punkto pašalinti žodžius „arba paskolos valiuta“, „5.1.4“, „jeigu toks prašymas atitinka sutarties nuostatas“.

96Panaikinti sprendimo dalį, kuria nesąžiningomis pripažintos sutarties specialiosios dalies sąlygos, numatytos 4.1.2 punkte ir 5 punkto dalyje „taip pat patvirtinu, kad ši sutartis sudaroma šeimos poreikiams tenkinti ir neprieštarauja šeimos interesams (jei kredito gavėjas turi šeimą) ir man buvo įteiktas vienas šios sutarties egzempliorius.“

97Panaikinti sprendimo dalį, kuria nesąžiningomis pripažintos sutarties bendrosios dalies sąlygos, numatytos 1.23, 13.2 punktuose (išskyrus 13.2.2 papunktį), 2.4, 18, 11.2.1, 14.1.5 punktuose.

98Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

99Priteisti iš ieškovių D. G., asmens kodas ( - ) ir L. Š., asmens kodas ( - ) 444 (keturis šimtus keturiasdešimt keturis) Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atsakovei Nordea Bank AB, veikiančiai per Lietuvoje registruotą filialą Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, juridinio asmens kodas 303252632.

100Priteisti iš ieškovių D. G., asmens kodas ( - ) ir L. Š., asmens kodas ( - ) po 5,25 (penkis Eur 25 ct) Eur, iš atsakovės Nordea Bank AB, veikiančios per Lietuvoje registruotą filialą Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, juridinio asmens kodas 303252632, 10,50 (dešimt Eur 50 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Būsto paskolų draudimas“, juridinio asmens kodas 110076079.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovės kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamos:... 5. 1)... 6. pripažinti ieškovės D. G. teisę mokėti atsakovei palūkanas,... 7. 2)... 8. užpildyti 2007 m. birželio 18 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK07/06/10L... 9. 3)... 10. pripažinti 2007 m. birželio 18 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. BK07/06/10L... 11. 4)... 12. pripažinti 2007 m. birželio 18 d. būsto kreditavimo sutarties Nr.... 13. 5)... 14. atsakovės vienašaliu pareiškimu 2007 m. birželio 18 d. būsto kreditavimo... 15. Nurodė, kad 2007 m. birželio 18 d. tarp šalių buvo sudaryta būsto... 16. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 17. Kauno apylinkės teismas 2014 m. birželio 26 d. sprendimu iš dalies patenkino... 18. Sprendė, kad sutarties 12.1 punktas nenumato objektyvių kriterijų, kuriais... 19. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 20. Apeliaciniu skundu atsakovė nurodo, jog neteisėta ir nepagrįsta sprendimo... 21. 1.... 22. Nepagrįstai pripažinta ieškovių teisė nuo 2011 m. lapkričio 24 d. mokėti... 23. Neargumentuotas, neatitinkantis teisės aktų reikalavimų ir prieštaraujantis... 24. Netinkamai aiškinta sutartyje įtvirtinta palūkanų normos keitimo tvarka,... 25. Nepagrįsta išvada, kad sutartyje nėra nurodyta palūkanų keitimo tvarka.... 26. Pripažinus ieškovių teisę nuo 2011 m. lapkričio 24 d. mokėti kintamas... 27. 2.... 28. Nepagrįstai užpildyta tariamai egzistuojanti sutarties spraga. Nagrinėjamu... 29. 3.... 30. Nepagrįstai pripažintas sutarties nutraukimas neteisėtu, o sutartiniai... 31. Nevertinta, kad atsakovė turėjo teisę nutraukti sutartį nuo 2012 m. liepos... 32. Sprendžiant dėl sutarties pripažinimo neteisėtu turi būti įvertinta, ar... 33. 4.... 34. Nepagrįstai dalis sutarties nuostatų pripažintos nesąžiningomis:... 35. Pripažįstant dalį sutarties nuostatų nesąžiningomis, peržengtos... 36. Nepagrįstai besąlygiškai pritarta visoms Valstybinės vartotojų teisių... 37. Nepagrįstai neįvertinta aplinkybė, kad sutarties sąlyga savaime nėra ir... 38. Nėra pagrindo pripažinti sutartyje įtvirtintas sąlygas nesąžiningomis CK... 39. Prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinys, šioje dalyje... 40. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovės prašo sprendimo nekeisti.... 41. Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.... 42. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 43. Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.... 44. Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas... 45. Dėl teisės mokėti kintamas palūkanas pripažinimo... 46. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su pirmosios instancijos... 47. CK 6.881 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditavimo sutartimi bankas ar... 48. Būsto paskoloms gali būti taikomos dviejų tipų palūkanos – kintamosios... 49. Civilinio kodekso 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas... 50. Minėta, kad ieškovės D. G. būsto įsigijimui suteiktos paskolos sandorio... 51. Atmestinas apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai... 52. Nesutiktina su apeliante, kad ieškovės siekė įgyvendinti savo teisę į... 53. Sutarties SD 2.9 punkte tokiu pačiu žymimuoju ženklu yra užfiksuotas ne tik... 54. Dėl sutarties nutraukimo... 55. Su ieškovėmis sudarytą kredito sutartį atsakovė nutraukė sutarties BD... 56. Atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo... 57. Dėl sutarties sąlygų... 58. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas dėl ieškinio ribų peržengimo,... 59. Dėl sutarties SD sąlygų... 60. Sutarties SD 4.1.2 punkte nurodoma, jog kredito gavėjas pateikia nurodytus... 61. Teisėjų kolegija nesutinka, kad su šia sąlyga ieškovės neturėjo teisės... 62. Sutarties SD 5 punkte ieškovės patvirtino, kad visi šios sutarties punktai... 63. Dėl sutarties BD sąlygų... 64. Dėl sutarties BD 1.21 punkte įtvirtintos sąlygos nesąžiningumo pasisakyta... 65. Sutarties BD 1.23 punktas numato, kaip apskaičiuojami banko patiriamo... 66. Sutiktina su apeliante, kad reinvestavimo kaštų pagal sutartį ieškovėms... 67. Pagal sutarties BD 5.1.3 punktą kredito gavėjas turi teisę inicijuoti... 68. Nors šios sutarties sąlygos ieškovių atžvilgiu taip pat nebuvo... 69. Sutarties BD 13.1 punkte įtvirtinta banko teisė nutraukti sutartį bei... 70. Atmestini apeliantės argumentai, jog ši išvada yra nepagrįsta. Sutartyje... 71. Pagal sutarties BD 13.2.2 punktą bankas turi teisę nutraukti sutartį ir... 72. Sutarties BD 13.2. punktas nustato, kad bankas turi teisę nutraukti sutartį... 73. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, jog dėl to, kad nei viena iš šių... 74. Sutarties 18 punktas suteikia teisę bankui savo nuožiūra vienašališkai... 75. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad visų sutarties nuostatų... 76. Sutarties 4.2.2 punktas numato, kad bankas turi teisę nurašyti nuo visų... 77. Atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl pastarųjų išvadų neteisėtumo.... 78. Sutarties 5.2.4 punkte įtvirtintas bendro pobūdžio draudimas vartotojui... 79. Remiantis pastaruoju teiginiu, Lietuvos Konstitucijos 46 straipsnyje... 80. Sutarties 5.2.5 punktas numato, kad, jeigu banko nurodymu atlikus įkeičiamo... 81. Šios sprendimo dalies kritiką apeliantė motyvuoja ilgu sutarties... 82. Sutarties 10.4 punktas numato, kad, jeigu bet kuriuo sutarties galiojimo... 83. Sutarties 11.2.1 punktas nustato, kad, jei mokėjimo metodas yra anuitetinis,... 84. Sutiktina su apeliante, jog CK 1.121 straipsnio 2 dalies nuostata nėra... 85. Vadovaujantis Sutarties 14.1.5. punktu, vartotojas įpareigojamas pateikti... 86. Sutiktina su apeliante, jog minima sprendimo dalis yra nepagrįsta. Pirmosios... 87. Pagal Sutarties 14.2. punktą, vartotojas įpareigojamas atskleisti sąskaitų... 88. Sutarties 8.2. punktas nustato, kad, jeigu kreditas, palūkanos ar bet koks... 89. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, kad šios išvados nepagrindžia... 90. Vadovaudamasis išdėstytais motyvais apeliacinės instancijos teismas... 91. Nėra ginčo dėl to, kad pirmosios instancijos teisme abi šalys patyrė po 10... 92. Už apeliacinį skundą atsakovė sumokėjo 1144 Lt (331,33 Eur) žyminio... 93. Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso... 94. pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. sprendimą.... 95. Sprendimo rezoliucinės dalies antroje pastraipoje nurodytą 3 (trijų)... 96. Panaikinti sprendimo dalį, kuria nesąžiningomis pripažintos sutarties... 97. Panaikinti sprendimo dalį, kuria nesąžiningomis pripažintos sutarties... 98. Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.... 99. Priteisti iš ieškovių D. G., asmens kodas ( - ) ir L. Š., asmens kodas ( -... 100. Priteisti iš ieškovių D. G., asmens kodas ( - ) ir L. Š., asmens kodas ( -...