Byla 2A-520-555/2013
Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu bei su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Leono Jachimavičiaus, Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės N. S. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-13197-894/2012 pagal ieškovės N. S. ieškinį atsakovei VšĮ „Socialinio solidarumo institutas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu bei su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

2Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

Nustatė

3I.Ginčo esmė

4Ieškovė prašė panaikinti VšĮ „Socialinio solidarumo institutas“ direktoriaus 2012-06-20 d. įsakymą Nr. ĮP/12-47 bei pripažinti 2010-10-01 Darbo sutarties Nr. 14 nutraukimą nuo 2012-06-20 neteisėtu, negrąžinti ieškovės į darbą, į VšĮ „Socialinio solidarumo institutas“ registratorės-statistikės pareigas, priteisti ieškovei iš VšĮ „Socialinio solidarumo institutas“ dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 5000,00 Lt neturtinės žalos, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012-06-21 buvo atleista iš VšĮ „Socialinio Solidarumo Institutas“ registratorės - statistikės pareigų dėl neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną. Mano, jog buvo atleista iš darbo be teisėto pagrindo, nurodant neteisingą atleidimo iš darbo teisinį pagrindą, dėl to jai nebuvo išmokėta išeitinė kompensacija. Ieškovė turi rimtų sveikatos sutrikimų: serga hipertenzija, krūtinės angina, išemine širdies liga, todėl jai nustatytas 50 procentų darbingumo lygis. Atsižvelgiant į tai, kad pastaruoju metu ligos paūmėjo, pasidarė sunku atlikti registratorės - statistikės pareigas, nusprendė nutraukti darbo sutartį su atsakovu VšĮ „Socialinio Solidarumo Institutas“. Dėl šios priežasties 2012-04-27 kreipėsi į darbdavį su prašymu nutraukti darbo sutartį dėl ligų ir neįgalumo. Darbo sutartį prašė nutraukti nuo 2012-05-03. Kartu prašė išmokėti dviejų mėnesių išeitinę kompensaciją ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Su prašymu pateikė darbdaviui 2010-07-21 išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų bei darbingumo lygio pažymą. Darbdavys žodžiu informavo, kad atsisako atleisti iš darbo DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu. Atsakovė nuo prašyme nurodytos datos, t.y. 2012-05-03, darbo sutarties nenutraukė. Po prašymo nutraukti darbo sutartį atsakovė darė psichologinį spaudimą ir reikalavo perrašyti prašymą dėl atleidimo iš darbo, atleidimo pagrindu nurodant „darbuotojo prašymu“. Reikalavo pateikti medicininės komisijos sprendimą dėl negalėjimo dirbti registratorės-statistikės darbo. 2012-05-09 raštu pareikalavo pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad dirbant registratorės - statistikės pareigose pablogėjo sveikata dėl šio darbo pobūdžio. Dėl sveikatos sutrikimų 2012-04-30 susirgo ir turėjo nedarbingumo pažymą iki 2012-05-09. Nuo 2012-05-09 iki 2012 m. gegužės 21 d. buvo stacionarizuota VŠĮ „Kauno klinikose“ bei turėjo nedarbingumą. Apie nedarbingumą atsakovę informavo 2012-05-02 telefonu, o 2012-05-03 atsakovės direktoriaus pavaduotoją informavo žodžiu. 2012-05-09 pranešimu informavo atsakovę, kad paguldyta į VŠĮ „Kauno klinikos“ kardiologinį skyrių ir nedarbingumas tęsėsi iki 2012-05-21. Kadangi vadovaujantis DK 127 straipsnio 2 dalimi buvo suėjęs trijų dienų darbdavio įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminas, ir atsakovė darbo sutarties nebuvo nutraukusi, 2012-05-22 atsakovei faksu pateikė pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Pareiškimo atsakovė netenkino, išsiuntė raštą, prašydama pateikti informaciją dėl kokių priežasčių 2012 m. gegužės 22-23 dienomis ieškovė neatvyko į darbą. Be to, ignoruodama prašymus nutraukti darbo sutartį, nelaukdama pasiaiškinimo, atsakovė priėmė tarnybinį pranešimą, kuriame padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė 2012-05-22 neatvyko į darbą be pateisinamos priežasties. Tik 2012-06-05 raštu Nr. 12/06-105 atsakovė informavo, kad negali nutraukti sudarytos darbo sutarties, motyvuodama tuo, kad ieškovė 2011-03-30 prašymu sutiko dirbti pirmaeilėse registratorės - statistikės pareigose (40 val. per savaitę), t.y. patvirtino, kad sveikata leidžia tinkamai atlikti tokio pobūdžio darbą. Nurodė, kad aplinkybės, jog sveikatos būklė po 2010-07-21 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išvados surašymo būtų pablogėjusi, darbdaviui nėra žinomos. Pareikalavo pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius, kad sveikatos sutrikimai trukdo tinkamai atlikti darbo sutartyje numatytą darbą ar objektyviai apsunkina tinkamą darbo pareigų vykdymą. 2012-06-05 raštu Nr. 12/05-104 pateikė reikalavimą pateikti paaiškinimą raštu, kodėl nuo 2012-05-22 neatvyksta į darbą. Neatsižvelgiant į tai, kad atsakovei 2012-04-27 bei 2012-05-22 buvo pateikti prašymai nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, atsakovė 2012-06-20 vadovaujantis DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 235 straipsnio 2 dalies 9 punktu bei remiantis atsakovės direktoriaus 2012-06-20 įsakymu Nr. ĮP/12-47, darbo sutartį su ieškove nutraukė dėl to, kad ji be svarbios priežasties nuo 2012-05-22 iki 2012-06-20 neatvyko į darbą. Už patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, papildomus sveikatos sutrikimus yra atsakinga atsakovė, kuri privalo atlyginti 5000,00 Lt neturtinę žalą.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovės 2000 Lt teisinės pagalbos išlaidų. Nurodė, kad ieškovė 2012-04-27 darbdaviui pateikė prašymą nuo 2012-05-03 nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu dėl esamos sveikatos būklės ir neįgalumo jai negalint dirbti, nes pastaruoju metu paūmėjo jos sveikatos sutrikimai, dėl to jai tapo sunku atlikti darbo pareigas, o darbdavys ją atleido 2012-06-20 padarius šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – neatvykus į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas ir 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Taigi byloje iš esmės yra ginčijamas ne atleidimo faktas, nes ieškovė pati siekė nutraukti darbo santykius, bet atleidimo iš darbo pagrindas. Darė išvadą, kad 2010-10-01 darbo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu nėra teisinio bei faktinio pagrindo. Ieškovės pirmąjį ieškinio reikalavimą vertino ne kaip reikalavimą atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką (DK 297 straipsnio 3 dalis), o kaip reikalavimą pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę (DK 295 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kadangi ieškovė pati prašė ir siekė darbo sutartį nutraukti, todėl teismas konstatavo, kad priverstinės pravaikštos nebuvo. Vadovaujantis nurodytais motyvais bei suformuota teismų praktika, ketvirtąjį ieškinio reikalavimą– priteisti ieškovei iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą. Dėl atsakovės veiksmų teisėtumo parenkant darbo sutarties nutraukimo pagrindą. Įvertinęs DK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės normos turinį bei suformuotą teismų praktiką, teismas darė išvadą, jog nagrinėjamoje byloje kilus ginčui dėl to, ar ieškovė galėjo būti atleista pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, būtina nustatyti, ar darbdavys, spręsdamas ieškovės atleidimo prašymą, turėjo pakankamai duomenų apie darbuotojos N. S. sveikatos būklę bei galėjo įsitikinti, jog ieškovės liga (ligos) ir (ar) neįgalumas, trukdo jai tinkamai atlikti pareigas pagal darbo sutartį ir (ar) objektyviai apsunkina tinkamą darbo pareigų vykdymą. Kadangi ieškovė 2010-10-04 pateikdama prašymą įsidarbinti atsakovės įstaigoje kartu su prašymu nepateikė Darbingumo lygio pažymos DL-I Nr. 0491802 bei 2010-07-21 Išvados dėl darbo pobūdžio ir sąlygų (1 t., b. l. 78.) bei jų nepateikė ir 2011-03-30 prašydama nuo 2012-04-01 leisti dirbti pirmaeilėse pareigose pilnu etatu (40 val. per savaitę) (1 t., b. l. 82), todėl teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog šie dokumentai darbdaviui pirmą kartą buvo pateikti 2012-04-27 kartu su prašymu nutraukti darbo sutartį. Teismas, įvertinęs 2010-11-02 įsakymu Nr. ĮV/10-19 patvirtintų registratorės-statistikės pareiginių nuostatų turinį, sprendė, jog ieškovei, vykdant jai priskirtas darbines funkcijas, nereikėjo dirbti 2010-07-21 Išvadoje dėl darbo pobūdžio ir sąlygų, kurioje nustatyta, jog N. S. negali dirbti, kai dėl triukšmo ekspozicijos lygis viršija 80 dB (A); kai šiluminė aplinka neatitinka nustatytų pakankamų šiluminės aplinkos norminių verčių; keliant krovinius rankomis, kai krovinio svoris daugiau kaip 10 kg, rekomenduojama dirbti ne visą darbo dienos arba darbo savaitės darbo laiką (1 t., b. l. 13), jai draudžiamo dirbti darbo ir draudžiamomis dirbti darbo sąlygomis. Taip pat nurodė, kad 2011-03-30 prašymu leisti dirbti pirmaeilėse registratorės-statistikės pareigose pilnu etatu (40 val. per savaitę) (1 t., b. l. 82 ), ieškovė, žinodama savo sveikatos būklę, išreiškė savo valią dirbti visą darbo savaitės laiką. Atsakovė atlikdama darbdavio prerogatyvai priskirtą vertinimą, ar darbuotojos sveikata trukdo jai tinkamai atlikti pareigas pagal darbo sutartį, 2012-05-09 ir 2012-06-05 raštais prašė ieškovės pateikti duomenis, patvirtinančius, jog sveikatos sutrikimai trukdo tinkamai atlikti darbo sutartyje numatytą darbą ar objektyviai apsunkina darbo pareigų vykdymą, 2012-04-30 kreipėsi į jos įstaigoje dirbusią ieškovės šeimos gydytoją R. Z., prašydama pateikti dokumentus, patvirtinančius apie ieškovės sveikatos būklės pablogėjimą 2012-04-27 dienai (1 t., b. l. 79), inicijavo Gydytojų konsultacinės komisijos posėdį. Teismo vertinimu, darbdavys, gavęs ieškovės prašymą atleisti ją DK 127 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu – dėl ligos ar neįgalumo, trukdančių tinkamai atlikti darbą, tinkamai įgyvendino pareigą aiškintis bei vertinti susidariusią situaciją bendrųjų darbo teisės principų, įvardytų DK 35 straipsnyje, aspektu, įrodymų, kurie patvirtintų nuo įsidarbinimo atsakovės įstaigoje dienos pablogėjusią sveikatą, darbdaviui prašant, ieškovė nepateikė. Įvertinęs darbdavio surinktus duomenis apie darbuotojos N. S. sveikatos būklę, teismas sprendė, jog jie nebuvo pakankami pagrįsti faktinei aplinkybei, kad darbuotojos N. S. ligos ir neįgalumas trukdė jai atlikti savo pareigas pagal darbo sutartį, todėl atsakovė pagrįstai netenkino ieškovės prašymo atleisti ją DK 127 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu. Kartu teismas sprendė, jog ieškovės elgesys, kai įsidarbindama nepateikė turėtos 2010-07-21 Išvados apie darbo pobūdį ir sąlygas, o vėliau šios išvados pagrindu prašė nutraukti darbo sutartį bei nereagavo į darbdavio prašymus pateikti papildomus duomenis apie pablogėjusią sveikatos būklę, yra nesuderinamas su darbuotojų teisių įgyvendinimu, laikantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų (DK 35 straipsnis). Dėl atleidimo padarius šiurkštų darbo tvarkos pažeidimą. Teismas konstatavo, jog ieškovė buvo informuota ir žinojo, kad jos prašymo nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį darbdavys netenkino. Atsakovei nepatenkinus ieškovės prašymo atleisti iš pareigų, ji privalėjo eiti į darbą, o kilusį ginčą spręsti darbo ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau ieškovė nepasinaudojo savo teise darbdavio atsisakymą tenkinti jos prašymą apskųsti darbo ginčų komisijai (DK 286 straipsnis, 289 straipsnis). Faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad pati ieškovė buvo suinteresuota nutraukti darbo santykius su atsakovu, į darbą nėjo. Teismas konstatavo, kad ieškovė ilgą laiką neatvyko į darbą be svarbių priežasčių ir nebendradarbiavo su atsakove. Teismas sprendė, kad atsakovė turėjo pagrindą spręsti dėl drausminės nuobaudos ieškovei skyrimo už neatvykimą į darbą nuo 2012-05-23 iki 2012-06-20, kai ieškovė privalėjo dirbti darbo sutartimi sulygtą darbą patvirtintame darbo grafike nustatytu laiku, todėl atsakovė, pritaikiusi ieškovei drausminę atsakomybę ir skyrusi kaip nuobaudą atleidimą iš darbo, įstatymų nepažeidė. Dėl su darbu susijusių išmokų. Nurodė, kad ieškovei pačiai siekus darbo sutartį nutraukti, priverstinės pravaikštos nebuvo, todėl reikalavimas priteisti ieškovei iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį yra nepagrįstas. Nepripažinus pagrįstu ieškovės pagrindinio reikalavimo dėl VšĮ „Socialinio solidarumo institutas“ direktoriaus 2012-06-20 įsakymo Nr. ĮP/12-47 panaikinimo ir 2010-10-01 darbo sutarties Nr. 14 nutraukimo nuo 2012-06-20 pripažinimo neteisėtu, kiti (išvestiniai) ieškinyje išdėstyti reikalavimai, t.y. negrąžinti ieškovės į darbą, priteisti ieškovei iš atsakovo dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, priteisti ieškovei iš atsakovės 5000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą taip pat netenkinami.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti pilnai, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagristas, nes teismas, priimdamas teismo sprendimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisminės praktikos analogiškuose darbo ginčuose dėl LR DK 127 straipsnio 2 dalies taikymo, teismo išvados pažeidžia ne tik LR Darbo kodekso normas, bet ir neatitinka bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, akivaizdžiai pažeidžia ieškovės, kaip silpnesnės darbo santykių šalies ir neįgaliosios, interesus ir teises, teismas itin formaliai, neobjektyviai, šališkai atsakovės atžvilgiu, vertino byloje esančius įrodymus, padarė išvadas, logiškai prieštaraujančias bylos faktiniams duomenims, kurie patvirtina, kad ieškovė turėjo neginčytiną teisę nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, be to, ginčą dėl atleidimo iš darbo (drausminės nuobaudos paskyrimo) laikė ginču dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus. Dėl atleidimo iš darbo neteisėtumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civ. byloje Nr. 3K-3-390/2011 yra pasisakyta, jog kilus darbuotojo ir darbdavio ginčui dėl nurodyto darbo sutarties nutraukimo pagrindo, t. y. dėl to, ką laikyti „svarbia priežastimi“, tai konstatuojama išnagrinėjus ginčą teisme. Teismas, nagrinėdamas darbuotojo reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, privalo įvertinti, ar darbuotojo prašymas nutraukti darbo sutarti buvo pagrįstas svarbia priežastimi. Šioje byloje teismas padarė išvadą, jog ieškovė iš darbo buvo atleista už darbo drausmės pažeidimą (pravaikštą) pagrįstai, kadangi, teismo įvertinimu, atleidimo iš darbo metu jos sveikatos stovis buvo toks, dėl kurio ji privalėjo dirbti tomis pačiomis aplinkybėmis, kokiomis dirbo iki tol. Esminis šios bylos klausimas, kurį teismas privalėjo nustatyti šioje byloje ir kurį nustatė akivaizdžiai neteisingai, yra tas - ar darbuotojo prašymas nutraukti darbo sutartį buvo pagrįstas svarbia priežastimi, t. y. ar reikalavimas nutraukti darbo sutartį buvo pagrįstas darbuotojo liga ar invalidumu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą. LAT yra pasisakęs dėl šios normos taikymo teisminėje praktikoje: pabrėžtina, jog DK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta svarbi darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu priežastis - darbuotojo liga ar invalidumas, trukdantys tinkamai atlikti darbą, nėra tapati DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintam darbo sutarties nutraukimo be įspėjimo pagrindui - kai darbuotojas pagal medicinos ar Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką darbuotojas turi teisę pasinaudoti DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatyta palankesne darbo sutarties nutraukimo tvarka ir tuo atveju, kai jo sveikatos sutrikimas nėra tokio sunkaus laipsnio, kad būtų nesuderinamas su tolesniu darbu, tačiau jo liga ar neįgalumas objektyviai apsunkina tinkamą darbo pareigų vykdymą. DK 127 straipsnio 2 dalyje nenustatyta imperatyvių reikalavimų darbuotojo sveikatos būklę patvirtinantiems įrodymams, todėl tokiais įrodymais laikytini įvairios formos, leistinumo ir patikimumo kriterijus atitinkantys duomenys apie darbuotojo sveikatos būklę (išrašai iš ligos istorijos, nedarbingumo pažymėjimai, gydytoju pažymos, pan.), pakankami pagrįsti faktinei aplinkybei, kad darbuotojas serga ar yra neįgalus ir tai jam trukdo atlikti savo pareigas pagal darbo sutartį (2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civ. byla Nr. 3K-3-547/2009). Tačiau teismas, nežiūrint Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo, minėtų atleidimo pagrindų nesugebėjo atskirti, kadangi atmesdamas ieškovės ieškinį nustatė, jog ieškovės susirgimas nebuvo toks, dėl kurio ji nebegalėtų eiti buvusių šių pareigų ar dirbti šio darbo (DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Visuma bylos duomenų aiškiai ir vienareikšmiškai patvirtina aplinkybę, jog ieškovė teikė prašymą atleisti ją iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, išimtinai dėl priežasčių, kurių teismas tiesiog negalėjo pripažinti nesvarbiomis, šių svarbių priežasčių visetas darbdaviui buvo (arba privalėjo būti) akivaizdus ieškovės prašymo atleisti ją iš darbo pateikimo metu, taip pat ir atleidimo iš darbo metu, ir šios aplinkybės taip pat privalėjo būti teismo įvertintos. Pateikdama prašymą atleisti ją iš darbo (t. l, b. l. 14-16) ieškovė nurodė, kad serga krūtinės angina, išemine širdies liga, nurodė, kad pastaruoju metu jai pasireiškė sveikatos paūmėjimas, jai sunku atlikti darbo pareigas. Ieškovė prie prašymo pridėjo darbingumo lygio pažymą bei išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų. Išvadoje dėl darbo pobūdžio ir sąlygų matyti, kad jos darbingumo lygis procentais - 50 proc. (t. 1, b. l. 13). Teismas padarė išvadą, jog šie pateikti duomenys darbdaviui neturėjo reikšmės, kadangi „išvadoje dėl darbo pobūdžio ir sąlygų draudimo dirbti visą darbo dieną arba darbo savaites darbo laiką nebuvo“. Dalinio darbingumo charakteristika reiškia, kad asmens pajėgumas dirbti nėra pilnas - šiuo atveju - jis turi tik 50 procentų darbingumo galimybių, lyginant jį su sveiku žmogumi. Kaip tai nustatyta teisės aktuose ir kaip matyti iš darbingumo lygio vertinimo akto, jau nuo 2010 metų liepos mėnesio ieškovei buvo nustatyta, kad ji gali dirbti tik 4-5 valandas per dieną ar 3-4 dienas per savaitę, t. y. puse darbo krūvio. Taigi esant tokiems darbdaviui pateiktiems įrodymams, darbdaviui privalėjo būti akivaizdu, kad N. S. pagal sudarytąją darbo sutartį dirbti negali, t. y. dėl sveikatos būklės pilnu darbo krūviu ji dirbti negalėjo tiek darbo sutarties su atsakovu sudarymo metu (pilnam krūviui), tiek prašymo atleisti iš darbo pateikimo metu. Tai aiški ir neginčytina priežastis laikyti, kad ieškovė prašymo pateikimo metu objektyviai nebegalėjo dirbti pagal sudarytą darbo sutartį ir tai privalėjo būti laikoma svarbia darbo santykių nutraukimo priežastimi. Pridėta medicininė pažyma yra objektyvus įrodymas, kad darbuotojas dėl savo sveikatos būklės nebegali dirbti tomis pačiomis sąlygomis, kaip dirbo iki šiol, kadangi jis turi tik 50 procentų darbingumo. Ieškovė tam tikrą laiką pati sutiko dirbti didesniu darbo krūviu, nei ji pajėgia, nei jai objektyviai leidžiama (ieškovė nurodė, jog taip atsitiko dėl sunkios šeimos finansinės padėties: vyras buvo bedarbis, šeima turi tris vaikus, kito pragyvenimo šaltinio nebuvo), tačiau būtent darbdaviui, kaip stipresnei darbo santykių šaliai uždėta pareiga įvertinti, ar galima įdarbinti darbuotoją tokiomis sąlygomis, kurios prieštarauja medicininės komisijos išvadoms. Jei darbdavys šią pareigą pažeidžia, jis prisiima ir galimą tokio pažeidimo riziką, t. y. galimą pareigą išmokėti kompensaciją, jei darbuotojas pareikš norą nutraukti darbo sutartį dėl ligos ar neįgalumo. Taigi jau vien toks sutarties sudarymas - ieškovės įdarbinimas pilnu darbo krūviu, pažeidė darbuotojo, kaip silpnesnės darbo santykių šalies ir neįgaliojo interesus, visiškai nepaisant to, kad su tokiu įdarbinimu ieškovė sutiko. Ieškovės vertinimu, ieškovės pateiktų duomenų prie prašymo pilnai pakako atleisti ieškovę iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Šioje byloje svarbu ir tai, kokius duomenis atsakovė apie ieškovės sveikatos būklę turėjo atleidimo iš darbo metu, kadangi ieškovė iš darbo buvo atleista 2012 06 21, t .y. beveik po dviejų mėnesių nuo jos prašymo atleisti ją iš darbo pateikimo dienos. Atsakovės žinioje buvo visi medicininiai duomenys, kurie buvo pateikti byloje, kadangi ieškovė iki atleidimo gydėsi atsakovės įstaigoje, jos medicininė kortelė ir jos duomenys buvo atsakovės žinioje, medicininių duomenų iš kitos įstaigos atsakovė pati reikalavo iki atleidžiant ieškovę iš darbo už pravaikštą. Taip pat teismas rėmėsi dalimi atsakovės įstaigos darbuotojų paaiškinimais, atmesdamas kitą tų parodymų dalį, kuri nėra palanki padarytoms teismo išvadoms, tuo patvirtinant, kad ginčijamas teismo sprendimas įrodymų įvertinimo požiūriu yra neteisingas. Iš darbingumo lygio vertinimo akto matyti, kad 2012 07 11 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie SADM Kauno III teritorinis skyrius darbingumo lygio vertinimo akte pagrindinė diagnoze nurodyta: mišri hiperlipidemija, hipertenzinė (širdies) liga (kardiopatija) su staziniu širdies miokardo nepakankamumu, kitos krūtinės anginos formos, stazinis širdies nepakankamumas, kitos patikslintos smegenų kraujagyslių ligos, t.y. vietoje anksčiau 2010 metais buvusių 3 susirgimų atleidimo laikotarpiu ieškovei buvo fiksuojami penki, iš kurių keli - visiškai nauji (t. 2, b. l. 44-45), kas neabejotinai reiškia jos sveikatos pablogėjimą. Šio akto 17 punkte (t. 1, b. l. 44) nurodoma, kad N. S. sveikata ypač pablogėjo apie 0,5 metų. Gydyta kardio.stacionare, skundžiasi skausmais širdies plote, dažnu plakimu, permušimais, padidintu AKS, dusuliu nuo vidut, fizinio krūvio, galvos svaigimu, koordinacijos sutrikimu. Darbingumas įvertintas kaip 50 proc., gali dirbti 4-5 valandas per dieną ar 3-4 per savaitę, būtinas darbinės aplinkos pritaikymas. Teismo išvados, kad aukščiau aprašyti sveikatos sutrikimai neapsunkina darbinių pareigų vykdymo, yra absoliučiai nepagrįstos, prieštarauja ne tik net minimaliai darbuotojo teisių gynybai, bet ir nesuprantamos pagal įprastinius žmogiškumo standartus. Todėl darbdavio taikyta nuobauda - atleisti sergantį darbuotoją už pravaikštą, esant jo neįgalumui ir pateiktam prašymui atleisti jį dėl svarbios priežasties (sveikatos būklės), laikytinas aiškiai netinkamu darbo teisių įgyvendinimo būdu, aiškiai pažeidžiančiu darbuotojo interesus. Dėl neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovė pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį dėl jos ligų ir neįgalumo, atsakovė darė jai psichologinį spaudimą (sušaukinėjo komisijas, nepagrįstai reikalavo duomenų apie sveikatos būklę, pasiaiškinimų, pagaliau - taikė griežčiausią drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo). Tokie darbdavio neteisėti veiksmai, nepaisymas ieškovės neįgalumo, sveikatos sutrikimų, objektyviai taikomo draudimo dirbti pilnu darbo krūviu ir reikalavimas dirbti sąlygomis, priešingomis jos sveikatai neabejotinai sukėlė ieškovei dvasinius išgyvenimus, stresą, pažeminimą. Už ieškovės patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, papildomus sveikatos sutrikimus yra atsakingas darbdavys, kuris privalo ieškovei atlyginti dėl aukščiau nurodytų aplinkybių kilusią neturtinę žalą, kurią ieškovė įvertina 5000,00 Lt. Dėl ieškovės teisių gynimo būdo. Šiuo atveju darbdavys ne pritaikė kitą netinkamą atleidimo pagrindą, o apskirtai ieškovę nubaudė drausmine tvarka, iki tol tinkamai neįforminęs darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, ar pvz., 1 dalį. Todėl ieškovės teisių gynimo būdas ir yra tas, kurio ji prašo savo ieškiniu - pripažinti atleidimą kaip paskirtą drausminę nuobaudą neteisėta ir priteisti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laikotarpį.

9Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išnagrinėjo ginčui reikšmę turinčias faktines aplinkybes, teisingai įvertino surinktus įrodymus bei tinkamai pritaikė teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Nurodo, kad ieškovė, siekdama pagrįsti prašymą nutraukti darbo sutartį, atsakovei pateikė 2010-07-21 darbingumo lygio pažymą DL-1 Nr.0491802 ir 2010-07-21 išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų Nr. 3554, tačiau šie dokumentai ir juose nurodyti duomenys nesudarė pagrindo atleisti ieškovę pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Darbo sutartis su ieškove buvo sudaryta jau po šių dokumentų sudarymo dienos - 2010-10-01, tačiau ieškovė apie šiuos dokumentus, jai kenksmingus profesinės rizikos veiksnius atsakovės, sudarant darbo sutartį ir vėliau, neinformavo ir šias aplinkybes nuslėpė. Pažymi, kad ieškovė pagal darbo sutartį pas atsakovę išdirbo daugiau kaip pusantrų metų, tačiau jokių nusiskundimų, susijusių su ieškovės negalėjimu atlikti darbo sutartyje numatyto darbo dėl jos sveikatos būklės, niekada nėra gavusi. Vertinant šias aplinkybes, galima pagrįstai teigti, kad sudarydama darbo sutartį, žinant sveikatos sutrikimus ir kenksmingus profesinės rizikos veiksnius, ieškovė patvirtino, kad darbingumo lygio pažymoje bei išvadoje dėl darbo pobūdžio ir sąlygų nurodytos aplinkybės nėra kliūtis atlikti darbo sutartyje numatytą darbą. Ieškovė melagingai teigia, kad 2010-07-21 išvada dėl darbo pobūdžio ir sąlygų atsakovei buvo pateikta anksčiau tam, kad darbdavys ieškovei taikytų didesnį neapmokestinamų pajamų dydį dėl jos turimos neįgalumo grupės. N. S. dėl jos neįgalumo didesnis neapmokestinamų pajamų dydis niekada nebuvo taikytas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-08 nutartyje Nr.3K-3-547/2009 suformuluota taisyklė nėra taikytina šioje byloje. Šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo aukščiau nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos. Šioje byloje esantys duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovė nežinojo apie tariamai pablogėjusią ieškovės sveikatą, turimi duomenys kaip tik leido vertinti, kad ieškovės sveikatos būklė nėra pablogėjusi, ji netrukdo dirbti registratorės-statistikės darbo. Byloje pagrįstai nustatyta, kad ieškovė nebendradarbiavo su atsakove, taip pat elgėsi nesąžiningai atsakovės atžvilgiu, atsakovė tinkamai įgyvendino savo pareigas, susijusias su DK 127 straipsnio 2 dalyje numatytos darbuotojo teisės įgyvendinimu. Vertinant, kad pagrindo nutraukti darbo sutartį darbuotojo prašymu pagal DK 127 straipsnio 2 dalį nebuvo, darbuotojas, atsisakęs vykdyti darbo pareigas, pats prisiima neigiamų padarinių atsiradimo riziką. Tokia išvada darytina todėl, kad nepagrįstas atsisakymas dirbti savaime yra darbo drausmės pažeidimas (DK 276 straipsnio 4 dalis), o neatvykimas į darbą be svarbios priežasties visą darbo dieną ar pamainą yra priskiriamas prie šiurkščių darbo drausmės pažeidimų (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas), už kurį gali būti taikomos pačios griežčiausios drausminės nuobaudos, taigi ir atleidimas iš darbo. Pažymi, kad DK 127 straipsnio 2 dalis, skirtingai nei šio straipsnio 1 dalis, nenustato, kad įspėjimo terminui pasibaigus darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą. Darbuotojo nurodytų priežasčių egzistavimą ir jų svarbą visų pirma vertina darbdavys. Darbdaviui nesutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutarti, darbo santykiai tarp darbuotojo ir darbdavio tęsiasi, jie pasibaigia tik įstatymuose nustatytais darbo sutarties pasibaigimo pagrindais pasibaigus darbo sutarčiai (DK 124 straipsnis). Mano, kad atsakovė, nesulaukusi jokių papildomų duomenų dėl ieškovės sveikatos būklės, taip pat paaiškinimų, kodėl ieškovė nustatytu laiku neatvyksta į darbą, bei vertindama kitus jo turimus duomenis ir dokumentus, 2012-06-20 pagrįstai priėmė įsakymą dėl N. S. atleidimo iš darbo Nr.ĮP/12-47 pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Nurodo, kad atsakovė jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl priteisti neturtinės žalos atlyginimą nėra teisinio pagrindo.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

12Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teisme nenustatyta absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

13Nagrinėjamojoje byloje kilęs ginčas dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą teisėtumo, tuo atveju, kai ieškovė buvo įspėjusi darbdavį apie reikalavimą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Šioje byloje ieškovė kreipėsi į darbdavį prašydama atleisti ją iš darbo dėl jos negalėjimo tinkamai atlikti darbo pareigas esant nustatytam nedarbingumui ir ligai (DK 127 straipsnio 2 dalis), o darbdavys, netenkinęs ieškovės prašymo, ją atleido dėl darbo drausmės pažeidimo, todėl yra pagrindas spręsti, kad byloje yra iš esmės ginčijamas atleidimo faktas, nes ieškovės reikalavimai byloje vertintini kaip reikalavimas atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, o ne kaip reikalavimas pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę, kaip, kolegijos vertinimu, nepagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismo nurodytomis kasacinio teismo praktika vadovautis nėra pagrindo, kadangi nurodytose bylose faktinės aplinkybės yra skirtingos, nes nurodytoje byloje Nr. 3K-3-179/2012 darbdavys patenkino darbuotojo prašymą dėl jo atleidimo iš darbo, tuo tarpu nagrinėjamojoje, netenkinus ieškovės prašymo ir darbdaviui pripažinus, jog ieškovė padarė darbo drausmės pažeidimą, byloje ginčijamas atleidimo pagrindas, sprendžiant šį reikalavimą darbuotojo pažeistos teisės ginamos DK 297 straipsnio 3 arba 4 dalyje įtvirtintais teisių gynimo būdais.

14Byloje nustatyta, kad 2010-10-01 tarp šalių buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 14, pagal kurią ieškovė N. S. priimta dirbti registratore antraeilėse pareigose 20 val. per savaitę, 4 val. per dieną. Nuo 2011-04-01 darbo sutartis pakeista, nustatant, kad ieškovė dirba pirmaeilėse pareigose, 8 val. per dieną, 40 val. per savaitę. Ieškovė 2012-04-27 darbdaviui pateikė prašymą nuo 2012-05-03 nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu dėl esamos sveikatos būklės ir neįgalumo jai negalint dirbti. Darbdavys 2012-05-09 raštu ieškovės prašė iki 2012-05-14 pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad jos sveikata pablogėjo dėl jos darbo pobūdžio, taip pat pranešė, kad nepateikus minėtų dokumentų, ieškovė bus atleista iš darbo 2012-05-18 vadovaujantis DK 127 straipsnio 1 dalimi. Atsakovė 2012-06-05 raštu ieškovę informavo, kad pagal pateiktus duomenis darbo sutarties DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu nutraukti negali ir pakartotinai prašė pateikti duomenis, patvirtinančius, jog sveikatos sutrikimai trukdo tinkamai atlikti darbo sutartyje numatytą darbą ar objektyviai apsunkina darbo pareigų vykdymą. Ieškovė 2012-05-22 pateikė pareiškimą atsakovui, kuriame nurodė, jog po 2012-04-27 pranešimo dėl darbo sutarties nutraukimo ji tapo nedarbinga, trijų dienų terminas yra suėjęs, dėl sveikatos būklės ilgiau dirbti pagal darbo sutartį negali, todėl prašo vadovaujantis DK 127 straipsnio 2 dalimi darbo sutartį nutraukti nuo 2012-05-22. Atsakovė 2012-05-23 raštu ieškovės prašė iki 2012-05-31 pateikti dokumentus, pateisinančius neatvykimo į darbą 2012 m. gegužės 22-23 dienomis priežastis, 2012-06-05 raštu pareikalavo, kad N. S. per 7 dienas pateiktų paaiškinimą, kodėl nuo 2012-05-22 neatvyksta į darbą, ieškovei paaiškinimų nepateikus, 2012-06-20 priėmė įsakymą dėl ieškovės atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą .

15DK 127 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamas darbo sutarties nutraukimas darbuotojo prašymu dėl svarbių priežasčių. Pagal šią įstatymo normą darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas, jeigu reikalavimas nutraukti darbo sutartį pagrįstas darbuotojo liga ar neįgalumu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą, arba kitomis svarbiomis priežastimis, nustatytomis kolektyvinėje sutartyje; darbo sutartis tokiais atvejais turi būti nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos.

16Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas DK 127 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs: kai darbuotojas pageidauja savo iniciatyva nutraukti darbo sutartį, DK 127 straipsnio 1 ar 2 dalies taikymui lemiamą reikšmę turi jo valios įstatymo reikalaujama forma išreiškimas. Darbuotojo valios turinys, t. y. darbuotojo siekiamas tikslas, apibrėžia teisėto darbuotojo atleidimo iš darbo ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-547/2008). Tai reiškia, kad kai darbo sutartis nutraukiama darbuotojo pareiškimu, darbdavio galimi priimti sprendimai yra apribojami darbuotojo pasirinktu darbo sutarties nutraukimo pagrindu. Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad ieškovė, prašydama aptariamoje teisės normoje nustatytu pagrindu nutraukti darbo sutartį, savo prašyme nurodė konkrečią priežastį, kuri, jos nuomone, teikia pagrindą nutraukti darbo sutartį, bei pridėjo įrodymus, ieškovės vertinimu, pagrindžiančius atleidimo pagrindą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad darbingumo lygio pažyma DL-I Nr. 0491802 bei 2010 07 21 išvada dėl darbo pobūdžio sąlygų nepatvirtina priežasties nutraukti darbo sutartį pagal LR DK 127 straipsnio 2 dalį svarbumo, kad ir darbdavys neturėjo duomenų, kad ieškovė turi neįgalumo grupę, bei darydamas išvadą, kad ieškovės sveikatos sutrikimai nepatvirtina fakto, kad ieškovės liga trukdo jai tinkamai atlikti pareigas ir/ar objektyviai apsunkina tinkamą darbo pareigų vykdymą, nepripažino, kad ieškovė turėjo teisę nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, ir nusprendė, jog atsakovė pagrįstai darbo sutartį nutraukė su ieškove pagal DK 136 straipsnio 3 dalį 2 punktą už šiurkštų vienkartinį darbo pareigų pažeidimą – neatvykimą į darbą be pateisinamų priežasčių.

17Nagrinėjamos bylos atveju, kaip jau minėta, nustatyta, kad ieškovė, pateikdama prašymą atleisti ją iš darbo, nurodė, kad ji serga krūtinės angina, išemine širdies liga, taip pat, kad pastaruoju metu jai pasireiškė sveikatos paūmėjimas, jai sunku atlikti darbo pareigas. Ieškovė prie prašymo pridėjo darbingumo lygio pažymą bei išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų, kurioje nurodyta, kad jos darbingumo lygis procentais - 50 procentų. Įvertinęs ieškovės pateiktus duomenis apie turimą invalidumą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šie pateikti duomenys darbdaviui neturėjo reikšmės, kadangi, išvadoje dėl darbo pobūdžio ir sąlygų draudimo dirbti visą darbo dieną arba darbo savaites darbo laiką nebuvo.

18Visų pirma pažymėtina, kad nagrinėjamojoje byloje nėra kilęs ginčas dėl to, jog ieškovė yra tik iš dalies darbinga. Nustačius, kad darbuotojas yra iš dalies darbingas, byloje kilusiam ginčui išspręsti svarbu nustatyti faktines aplinkybes, ar nustatytas nedarbingumo lygis trukdo tinkamai atlikti darbą. Iš anksčiau minėtos darbingumo lygio nustatymo pažymos spręstina, kad nuo 2010 metų liepos mėnesio N. S. gali dirbti tik 4-5 valandas per dieną ar 3-4 dienas per savaitę, t.y. puse darbo krūvio. Taigi esant vien šioms byloje nustatytoms aplinkybėms akivaizdu, kad N. S. pagal sudarytos darbo sutarties sąlygas dirbti negali, t. y. dėl sveikatos būklės pilnu darbo krūviu ji dirbti negalėjo tiek darbo sutarties su atsakove sudarymo metu (pilnu darbo krūviu), tiek prašymo atleisti iš darbo pateikimo metu. Byloje pateikta medicininė pažyma yra pakankamas įrodymas, kad darbuotojas dėl savo sveikatos būklės nebegali dirbti tomis pačiomis sąlygomis, kaip dirbo iki pakeitus darbo sąlygas, kadangi darbuotojai nustačius 50 procentų darbingumo lygį, jai rekomenduojama dirbti ne visą darbo dieną arba darbo savaitės darbo laiką. Taigi nustatyta akivaizdi aplinkybė, įgalinanti spręsti, kad ieškovė prašymo pateikimo metu objektyviai nebegalėjo dirbti pagal sudarytą darbo sutartį (pilnu darbo krūviu) ir tai privalėjo būti laikoma svarbia darbo santykių nutraukimo priežastimi.

19Kolegijos vertinimu, nagrinėjamojoje byloje surinkti ir kiti įrodymai, patvirtinantys ieškovės nurodomas aplinkybes, jog sveikatos sutrikimai ieškovei trukdo tinkamai atlikti darbą. Ieškovei prašyme nurodžius, kad jai pasireiškė sveikatos paūmėjimas, darbdaviui buvo pateikti ir medicininiai duomenys, kuriuose pateikta informacija, kad ieškovė iki atleidimo iš darbo gydėsi medicinos įstaigose, medicinos kortelių išrašuose, kuriuos pildė medikai, nurodyti sveiktos nusiskundimo požymiai, ligos diagnozės, pažymėta, kad gydymosi laikotarpiu ieškovė yra nedarbinga, pateiktos prognozės, tame tarpe, jog pasveikimo nesitikima. Byloje pateiktais medicininiais dokumentais nustatyta, kad sveikatos sutrikimais ieškovė skundėsi tiek prieš pateikdama prašymą atleisti ją iš darbo, tiek ir laikotarpiu, kada darbdavys pareikalavo pateikti įrodymus, jog liga trukdo tinkamai atlikti darbą. Iš byloje pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad ieškovei kartojasi panašaus pobūdžio sveikatos sutrikimai (neritmiškai plaka širdis, padidėjęs spaudimas, skausmai širdies plote), ieškovės sveikatos būklė įvertinta kaip nestabili, pažymėta, kad ieškovės būklė pablogėjo 2011 metų gruodį, kraujo spaudimas tapo nebereguliuojamas nuo 2012 metų balandžio mėnesio, ligos laikotarpiais ieškovė gydoma gydymo įstaigose (t. l, b. l. 17-38).

20Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pažymėjęs, kad DK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta darbo sutarties nutraukimo priežastis - darbuotojo liga ar neįgalumas, trukdantys tinkamai atlikti darbą, nėra tapati DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintam darbo sutarties nutraukimo be įspėjimo pagrindui - kai darbuotojas pagal medicinos ar Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo, kolegijos vertinimu, nepagrįstai byloje surinktų įrodymų pagrindu nustatinėjo ir savo išvadas grindė ar ieškovė dėl savo sveikatos būklės gali vykdyti darbines funkcijas (liudytojų E. B., R. Z. parodymai). Minėta, kad sąvokos „pagal sveikatos būklę negali dirbti“ bei „liga ar neįgalumas trukdo dirbti“ nėra tapačios, kadangi darbuotojas turi teisę pasinaudoti DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatyta palankesne darbo sutarties nutraukimo tvarka ir tuo atveju, kai jo sveikatos sutrikimas nėra tokio sunkaus laipsnio, kad būtų nesuderinamas su tolesniu darbu, tačiau jo liga ar neįgalumas objektyviai apsunkina tinkamą darbo pareigu vykdymą.

21Kolegijos vertinimu, ieškovei pateikus įrodymus, jog pakeitus darbo sąlygas ji dirbanti pilnu darbo krūviu, kad pagal pateiktą išvadą yra tik iš dalies darbinga, taip pat, kad iki prašymo nutraukti darbo santykius padavimo jai kartojasi sveikatos sutrikimai, medicininiuose dokumentuose esant prognozėms, jog pasveikimo nesitikima, spręstina, kad byloje pateikti įrodymai yra pakankami išvadai, kad ieškovė negali dirbti tomis pačiomis sąlygomis, kokiomis dirbo iki tol.

22Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad iki pat 2012 metų balandžio pabaigos, ieškovė turėdama tą pačią neįgalumo grupę dirbo, todėl turėjo pareigą dirbti ir toliau, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškovė negalėjo pasinaudoti teise DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatyta darbo sutarties nutraukimo tvarka. Kolegijos vertinimu, darbuotojui suteikiama teisė apsispręsti dirbti didesniu darbo krūviu, nei jis pajėgia, nei jam objektyviai leidžiama, toks darbas ir yra galimas, tai tik vienu atveju - sutinkant pačiam darbuotojui. Tačiau jei darbuotojas nurodo, kad dirbti tokiu darbo krūviu jis toliau nebegali, o sveikatos duomenys patvirtina, kad pilnu krūviu dirbti jam objektyviai neleidžiama, tai privalo būti laikoma svarbia priežastimi nutraukti darbo santykius.

23DK 127 straipsnio 1 dalis nenustato, kad įspėjimo terminui pasibaigus darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą, nes darbuotojo nurodytų priežasčių egzistavimą ir jų svarbą visų pirma vertina darbdavys. Darbdaviui sutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, darbo sutartis nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos, kuri turėtų būti ne ankstesnė kaip trys dienos nuo prašymo pateikimo dienos, jeigu darbuotojas su darbdaviu nesusitarė kitaip. Tuo tarpu, darbdaviui nesutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį, darbo santykiai tarp darbuotojo ir darbdavio tęsiasi, jie pasibaigia įstatymuose nustatytais darbo sutarties pasibaigimo pagrindais pasibaigus darbo sutarčiai (DK 124 straipsnis). Kilus darbuotojo ir darbdavio nesutarimams dėl aptariamo darbo sutarties nutraukimo pagrindo egzistavimo, jo egzistavimas arba neegzistavimas konstatuojamas darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Teismas, nagrinėdamas darbuotojo reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, be kita ko, vertina, ar darbuotojo prašymas nutraukti darbo sutartį buvo pagrįstas svarbia priežastimi. Tuo atveju, kai faktas, kad buvo pagrindas nutraukti darbo sutartį darbuotojo prašymu pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, konstatuojamas išnagrinėjus darbo ginčą teisme, darbo sutarties nutraukimas nuo šioje teisės normoje nustatyto momento – darbuotojo prašyme nurodytos dienos – paprastai yra negalimas, nes teismui priimant sprendimą darbuotojo nurodyta diena paprastai jau būna praėjusi, po jos darbo sutarties šalys ir toliau buvo siejamos darbo santykių. Dėl to, kai teismo, išnagrinėjusio darbuotojo ieškinį, sprendimo nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu priėmimo diena yra vėlesnė, nei darbuotojo pateiktame darbdaviui prašyme nurodyta darbo sutarties nutraukimo diena, ir iki tokio teismo sprendimo priėmimo šalių darbo sutartis nebuvo pasibaigusi DK 124 straipsnyje nustatytais darbo sutarties pasibaigimo pagrindais, tai darbo sutartis teismo sprendimu nutraukiama nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ( DK 9 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnio 1, 3 dalys, 297 straipsnio 4 dalis).

24Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė 2012-04-27 įspėjo atsakovę apie ketinimą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Atsakovė atsisakė nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, pareikalavo, kad ieškovė pateiktų dokumentus, pagrindžiančius, jog dirbdama registratorės-statistikės pareigose (t. 1, b. l. 40) pablogėjo sveikata dėl šio darbo pobūdžio. 2012-05-22 ieškovė atsakovei pranešė, kad nuo 2012-05-22 prašo įforminti darbo sutarties nutraukimą, nurodydama, kad po prašymo pateikimo buvo nedarbinga (t. 1, b. l. 41) ir nuo tos dienos ji nebedirbo pagal tarp šalių sudarytą darbo sutartį. Atsakovė darbo sutarties nutraukimo nepripažino, ieškovei nuo 2012-05-22 fiksavo pravaikštas ir 2012-06-20 nutraukė darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (t. 1, b. l. 49). Pagal DK 127 straipsnio 2 dalį darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, apie tai įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas nuo prašymo padavimo dienos, jei reikalavimas nutraukti darbo sutartį pagrįstas darbuotojo liga ar neįgalumu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovei nesutikus nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį nuo 2012-05-22 , ieškovė privalėjo 2012-05-22 vykti į darbą. Ši išvada yra nepagrįsta, nes ta aplinkybė, jog darbdavys nenutraukė darbo sutarties, pasibaigus įspėjimo terminui, nereiškia, kad darbuotojas netenka teisės nutraukti darbo sutartį suėjus įstatyme nustatytam terminui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-195/2008). Minėtoje byloje kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad, esant teisinei situacijai, kai darbuotojas siekia nutraukti darbo sutartį, o darbdavys, nors ir esant teisiniam pagrindui, darbo sutarties nenutraukia, galimas Konstitucijos 48 straipsnio pažeidimas. Pagal bylos duomenis atsakovė 2012-05-22 privalėjo įforminti atleidimą iš darbo ir ieškovė nuo 2012-05-22 neturėjo eiti į darbą. Atsakovė, ieškovei pateikus duomenis apie trukdžius tinkamai atlikti darbą, ieškovės neatleido, todėl darytina išvada, kad ieškovė turėjo teisėtą pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį ir nuo 2012-05-22 nebedirbti, o atsakovė privalėjo įforminti darbo sutarties nutraukimą pagal DK 127 straipsnio 2 dalį ir neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo ieškovės atleisti iš darbo už pravaikštas 2012-06-20.

25Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių 2012-06-20 darbo sutarties nutraukimas pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą pripažintinas neteisėtu, laikytina, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo šios apeliacinės instancijos teismo nutarties įsigaliojimo dienos, t. y. 2013-04-03 (CPK 331 straipsnio 6 dalis), ieškovei priteistina DK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta dviejų vidutinių mėnesių dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos – 2012-06-20 iki 2013-04-03 (DK 297 straipsnio 4 dalis).

26Pagal bylos duomenis (t. 2, b. l. 18) ieškovės vidutinis mėnesio priskaitytas darbo užmokestis yra 1210,03 Lt (3630,09:3), ieškovė dirbo VšĮ „Socialinio solidarumo institutas“ nuo 2010-10-04, todėl pagal DK 140 straipsnio 1 dalies 2 punktą ieškovei priteistina dviejų vidutinių mėnesių dydžio išeitinė išmoka – 2420,06 Lt, vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012-06-20 iki 2013-04-03 – 11467,03 Lt (1210,03 Lt x 9 mėn. = 10890,27 Lt + 460,96 Lt (už 8 d.d. 2012 m.) + 115,80 Lt (už 2 d.d. 2013 m.)). Šis atlyginimas už priverstinės pravaikštos laiką apskaičiuotas remiantis tuo, kad vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis yra 1210,03 Lt, pagal darbo sutartį yra 5 dienų darbo savaitė, o vienos dienos darbo užmokestis yra 57,62 Lt (1210,03 : 21) 2012 m. ir 57,90 Lt (1210,03 : 20,9) 2013 m. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 8 p, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. gruodžio 19 d. įsakymu "Dėl metinių darbo dienų koeficientų bei metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičiaus 2012 metais patvirtinimo" 2.1.1 p., ir 2012 m. gruodžio 21 d. "Dėl metinių darbo dienų koeficientų bei metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičiaus 2013 metais patvirtinimo“ 2.1.1 p.).

27DK 250 straipsnyje nustatyta darbo sutarties šalių teisė į neturtinės žalos atlyginimą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, t.y. tik už įstatyme nustatytų teisių ir įstatymo saugomų vertybių pažeidimus.

28Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad nustatyti neturtinės žalos atlyginimo dydį, t. y. parinkti teisingą, kuo labiau sušvelninančią negatyvius padarinius, ir kartu lygiateisę, nukentėjusiojo bei žalą padariusio asmens skirtingų interesų pusiausvyrą užtikrinančią, piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus bei praradimus, pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.251 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu jau suformuotą teismų praktiką, yra teismo funkcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-394/2006; 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2009; 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009).

29Nagrinėjamu atveju kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovas neteisėtai atleido ieškovę iš darbo už pravaikštas, sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas iš dalies tenkinti ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Atsakovas ieškovę atleido iš darbo kaip asmenį, kuris pažeidė darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas), nors byloje nustatyta, kad darbo įstatymus pažeidė atsakovas, t.y. nenutraukė darbo sutarties pagal ieškovės prašymus DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu ir tinkamai to neįformino. Sprendžiant dėl darbdavio neteisėtais veiksmais padarytos neturtinės žalos darbuotojui, būtina įvertinti, kad darbuotojas darbo santykiuose paprastai yra silpnesnė teisinių santykių šalis, o darbdaviui, kaip stipresnei darbo teisinių santykių šaliai, kuriai suteikiama daugiau teisinių įgaliojimų, sprendžiant dėl darbuotojo priėmimo į darbą, jo darbo veiklos vertinimo, atleidimo iš darbo ir pagrindo parinkimo, keliami griežtesni teisių ir pareigų bei atsakomybės už darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimus standartai, siekiant užkirsti kelią darbdaviui piktnaudžiauti savo įgalinimais. Asmens darbo veikla yra itin jautri menkiausiems pažeidimams ir neabejotinai gali sukelti bet kuriam darbuotojui neturtinės žalos, ypač jei darbdavio neteisėti veiksmai susiję su tokiomis kraštutinėmis teisinio poveikio darbuotojui priemonėmis, kaip nemokėjimas sulygto atlyginimo, neteisėtas atleidimas iš darbo ir kt. Atsižvelgdama į ieškovės patirtus nepatogumus ir emocinį sukrėtimą dėl aukščiau nurodytų atsakovo neteisėtų veiksmų bei į teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovės patirti išgyvenimai yra reikšmingi, todėl priteistina ieškovei 1000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti. Ieškovės reikalavimas priteisti 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti netenkintinas, nes ieškovė nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti tokio dydžio neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

30Ieškovė pateiktu ieškiniu prašė priteisti 5 proc. dydžio palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.37 straipsnis, kurio 2 dalyje įtvirtinta skolininko pareiga mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, netaikomas darbo bylose (siekiant skatinti teismų sprendimų vykdymą), nes yra taikomas specialaus pobūdžio DK 300 straipsnis ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2010, 2012 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012) Todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo netenkintinas.

31Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Teisėjų kolegijai nusprendus patenkinti apeliacinį skundą iš dalies bei tuo pagrindu panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismo sprendimu ieškinys tenkintinas iš dalies, tačiau bylinėjimosi išlaidų atžvilgiu, atsižvelgiant į tai, kad atmestas procesinis reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo bei priteistas sumažintas neturtinės žalos atlyginimas, spręstina, kad ieškinys iš esmės tenkintinas pilnai.

32Iš atsakovės priteistina 590 Lt (143 + 447) žyminio mokesčio ir 21,46 Lt procesinių dokumentų įteikimo pirmojoje instancijoje išlaidų valstybės naudai (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktai, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis, Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo).

33Pirmosios instancijos teisme ieškovė prašė priteisti 2100 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti bei pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus, todėl iš atsakovės ieškovei priteistina 2100 Lt atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme (CPK 83 straipsnio 2 dalis). Ieškovė prašo priteisti apeliaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikia įrodymų, patvirtinančių patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį, todėl jos prašymas dėl šių bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

34Ieškovė pateikė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, nurodydama, kad bylos faktinė situacija yra sudėtinga, todėl tikslinga išklausyti šalių žodinius paaiškinimus. Ieškovės prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas. CPK 321 straipsnio 1 dalis numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 straipsnis). Pažymėtina, kad šalys dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, davė savo paaiškinimus ir teikė įrodymus dėl visų bylos aplinkybių. Pati ieškovė visus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo galėjo išdėstyti savo apeliaciniame skunde. Tokiu būdu teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog žodinis nagrinėjimas yra būtinas.

35Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintinas dalinai, t.y. tenkintinas reikalavimas dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir iš dalies tenkintinas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, taip pat netenkintinas reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo.

36Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,

Nutarė

37Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti dalinai.

38N. S. atleidimą iš darbo pripažinti neteistu ir panaikinti VšĮ „Socialinio solidarumo institutas“ direktoriaus 2012-06-20 įsakymą Nr. ĮP/12-47 dėl N. S. atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

39Nustatyti, kad N. S. darbo sutartis 2010-10-01 Nr. 14 nutraukta pagal DK 297 straipsnio 4 dalį, teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos (2013 m. balandžio 3 d.).

40Priteisti ieškovei N. S. iš atsakovės VšĮ „Socialinio solidarumo institutas“ dviejų vidutinių mėnesių dydžio išeitinę išmoką - 2420,06 Lt, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012-06-20 iki 2013-04-03 – 11467,03 Lt, 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 2100 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

41Priteisti iš atsakovės VšĮ „Socialinio solidarumo institutas“ 611,46 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei, sumokant valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM į Surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5660.

42Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,... 3. I.Ginčo esmė... 4. Ieškovė prašė panaikinti VšĮ „Socialinio solidarumo institutas“... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį... 7. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 8. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo... 9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo ieškovės apeliacinį... 10. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 11. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 13. Nagrinėjamojoje byloje kilęs ginčas dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK... 14. Byloje nustatyta, kad 2010-10-01 tarp šalių buvo sudaryta neterminuota darbo... 15. DK 127 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamas darbo sutarties nutraukimas... 16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas DK 127 straipsnio 2 dalį, yra... 17. Nagrinėjamos bylos atveju, kaip jau minėta, nustatyta, kad ieškovė,... 18. Visų pirma pažymėtina, kad nagrinėjamojoje byloje nėra kilęs ginčas dėl... 19. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamojoje byloje surinkti ir kiti įrodymai,... 20. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pažymėjęs, kad DK 127 straipsnio 2... 21. Kolegijos vertinimu, ieškovei pateikus įrodymus, jog pakeitus darbo sąlygas... 22. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad iki pat 2012 metų balandžio... 23. DK 127 straipsnio 1 dalis nenustato, kad įspėjimo terminui pasibaigus... 24. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė 2012-04-27 įspėjo... 25. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių 2012-06-20 darbo sutarties nutraukimas... 26. Pagal bylos duomenis (t. 2, b. l. 18) ieškovės vidutinis mėnesio... 27. DK 250 straipsnyje nustatyta darbo sutarties šalių teisė į neturtinės... 28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pabrėžiama,... 29. Nagrinėjamu atveju kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovas neteisėtai... 30. Ieškovė pateiktu ieškiniu prašė priteisti 5 proc. dydžio palūkanas už... 31. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Teisėjų kolegijai nusprendus... 32. Iš atsakovės priteistina 590 Lt (143 + 447) žyminio mokesčio ir 21,46 Lt... 33. Pirmosios instancijos teisme ieškovė prašė priteisti 2100 Lt išlaidų... 34. Ieškovė pateikė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka,... 35. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas... 36. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 37. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti... 38. N. S. atleidimą iš darbo pripažinti neteistu ir panaikinti VšĮ... 39. Nustatyti, kad N. S. darbo sutartis 2010-10-01 Nr. 14 nutraukta pagal DK 297... 40. Priteisti ieškovei N. S. iš atsakovės VšĮ „Socialinio solidarumo... 41. Priteisti iš atsakovės VšĮ „Socialinio solidarumo institutas“ 611,46 Lt... 42. Kitoje dalyje ieškinį atmesti....