Byla 2A-771-431/2018
Dėl kito sutuoktinio kaltės ir santuokos nutraukimo pasekmių, trečiasis asmuo byloje – E. S

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal trečiojo asmens A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovei G. S. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir santuokos nutraukimo pasekmių ir atsakovės G. S. priešieškinį ieškovui A. S. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir santuokos nutraukimo pasekmių, trečiasis asmuo byloje – E. S.,

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas prašė: 1) nutraukti santuoką dėl atsakovės kaltės; 2) po santuokos nutraukimo palikti ieškovui pavardę – S., o atsakovei ikisantuokinę pavardę – T.; 3) atsakovei asmeninės nuosavybės teise priteisti: automobilį Audi A4 Avant, butą su rūsiu, esantį ( - ) (toliau – Butas-1), 12 750,53 Eur, esančius banke atsakovės sąskaitoje; 4) ieškovui asmeninės nuosavybės teise priteisti: automobilį Audi 80, 350 Eur dydžio piniginę kompensaciją už atsakovei tenkančią didesnę turto dalį, t. y. už ½ dalį transporto priemonės, 9 000 Eur dydžio piniginę kompensaciją už ½ dalį atsakovei tenkančio Buto-1, 12 750,53 Eur, esančius banke ieškovės sąskaitoje 5) gyvenamąjį namą, ir 0,0468 ha ploto žemės sklypą, esančius ( - ) (toliau – Namas ir Žemės sklypas-1), butą, esantį ( - ) (toliau – Butas-2), 0,1000 ha ploto žemės sklypą, esantį ( - ) (toliau – Žemės sklypas-2), pripažinti ieškovo asmenine nuosavybe; 6) kreditorinius įsipareigojimus E. S. pripažinti atsakovės asmenine prievole.
  2. Nurodė, kad jau daugiau kaip penkerius metus laiko nepalaiko su atsakove santuokinių ryšių, neveda šeimyninio gyvenimo. Šeima iširo dėl atsakovės kaltės, dėl jos nesugyvenamo būdo, psichologinio smurto vartojimo, materialinės naudos siekimo, nes jos iniciatyva kildavo nesusipratimai, nesantarvė šeimoje. Atsakovės nesąžiningumą patvirtina ikiteisminio tyrimo dokumentai. Atsakovė, supratusi, jog iš ieškovo jokios finansinės materialinės naudos daugiau negaus, paliko ieškovą. Žemės sklypas-1, Namas, Žemės sklypas-2 ir Butas-2 yra ieškovo asmeninė nuosavybė, nes šis turtas įgytas išimtinai už ieškovo asmenines pinigines lėšas. Butas-2 buvo pastatytas dar 1976 m., įgytas dar iki santuokos sudarymo. Taip pat Žemės sklypą-2 ieškovas įgijo iki santuokos sudarymo. Žemės sklypą-1 ir Namą ieškovas įsigijo iš savo asmeninių lėšų, kurias 1995 m. jam padovanojo teta A. G. B..
  3. Atsakovė priešieškiniu prašė: 1) nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės; 2) ieškovei priteisti Žemės sklypą-1 ir Namą, Butą-1; 3) atsakovui priteisti automobilį Audi 80, Butą-2, Žemės sklypą-2 ir jame esantį neįregistruotą sodo namą (toliau – Sodo namas); 3) už atsakovei natūra priteisiamą mažesnės vertės turtą, iš ieškovo priteisti 37 658,50 Eur piniginę kompensaciją; 4) automobilį A4 Avant pripažinti atsakovės asmenine nuosavybe; 5) palikti atsakovei santuokinę pavardę – S.; 6) išlaikymo vienam iš kito nepriteisti; 7) priteisti iš ieškovo atsakovės naudai 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
  4. Nurodė, jog santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Praėjus vos keleriems metams po santuokos, ieškovas ėmė negrįžti namo, nuolat vartojo alkoholį, vėlai grįždavo į namus, šeima nesirūpino, visus šeimos reikalus sprendė su savo motina ir seserimi. Atsakovė viena prižiūrėjo vaikus, be vyro pagalbos. Be to, sutuoktinis prieš atsakovę naudojo tiek psichinį, tiek fizinį smurtą. Pateikti medicininių dokumentų išrašai patvirtina, jog ieškovas mušdavo atsakovę taip, kad atskiras sumuštas ir prakirstas kūno vietas tekdavo siūti. Atsakovė su vaikais 2010 m. išsikėlė gyventi į atskirą butą, siekiant apsaugoti atsakovės ir vaikų fizinę ir psichinę sveikatą. Siekdamas kuo labiau pakenkti atsakovei, ieškovas, ilgus metus dirbęs ( - ), 2010 m. nepagrįstai, teikdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, inicijavo atsakovei baudžiamąją bylą.
  5. Kol šalys gyveno kartu, ieškovo indėlis į vaikų auklėjimą, jų išlaikymą ir kitų vaikų poreikių tenkinimą apsiribojo tik tuo, kad ieškovas mokėjo už butui teikiamas komunalines paslaugas. Visos vaikų išlaikymo ir rūpinimosi jais išlaidos, teko tik atsakovei. Be to atsakovė mokėjo ir už komunalines paslaugas teikiamas Butui-1, kuriame gyveno ieškovo motina. Santykiai su ieškovu visiškai nutrūko 2006 m. pradžioje, kai vaikai suaugo. Todėl santuokos nutraukimo materialinės teisinės pasekmės taikytinos nuo 2006 m. pradžios. Visi nekilnojamojo turto objektai yra įgyti santuokoje, t. y. po ( - ). Visas santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir sutuoktinių dalys bendrame turte laikytinos lygiomis. Tuo tarpu atsakovės 2007 m. rugpjūčio d. įgytas automobilis Audi A4 pripažintinas asmenine atsakovės nuosavybe, nes šalys jau gyveno atskirai. Prievolė trečiajam asmeniui E. S. yra jos asmeninė prievolė, tačiau atsakovė skolą kreditorei yra grąžinusi.
  6. Trečiasis asmuo, E. S. (ieškovo motina), prašė ieškovo ieškinį tenkinti. Nurodė, jog Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 3 d. sprendimu priteisė jai iš atsakovės 25 501,05 Eur žalos atlyginimą, 5 procentus dydžio metines palūkanas už priteistą sumą ir 1 669,83 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteista žala turi būti pripažinta asmenine atsakovės prievole. Šalių santuoka iširo dėl atsakovės kaltės, nes ji visada buvo abejinga ieškovui. Atsakovė negerbė ne tik savo sutuoktinio, tačiau negerbė ir jo šeimos narių: tėvų, sesers. Atsakovė nuolat įžeidinėjo savo sutuoktinį, atvirai rodė nepagarbą. Ji siekė tik materialinės naudos.
  7. Butas-2 buvo įgytas dar 1976 m., iki šalių santuokos sudarymo, ir yra ieškovo asmeninė nuosavybė. Butas-2 buvo skirtas šeimai, susidedančiai iš 3 narių – ieškovui, ieškovo motinai ir tėvui. Būtent, visi trys šeimos nariai nuo pat turto įsigijimo dienos mokėjo įmokas bei visiškai atsiskaitė su kooperatyvu už įsigytą Butą-2. Žemės sklypas-2 su Sodo namu taip pat buvo įgytas iki santuokos sudarymo iš ieškovo asmeninių lėšų. Žemės sklypas-1 su Namu buvo įgytas už ieškovo asmenines jam dovanotas pinigines lėšas. Minėtų daiktų pirkimui, įrengimui, remontui jis gavo piniginę dovaną – 25 000 JAV dolerių – iš trečiojo asmens sesers G. A. B.. Taip pat trečiasis asmuo su savo vyru padovanojo ieškovui 28 500 Lt šių daiktų įsigijimui, statyboms, remontui. 1994 m. ieškovas pardavė jam asmeninės nuosavybės teise garažą už 7 100 Lt. Šios lėšos taip pat buvo panaudotos Namo statyboms ir įrengimui. Ieškovo sesuo B. S. 1996-2005 m. padovanojo ieškovui apie 250 000 Lt.

3II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 15 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies ir santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Po santuokos nutraukimo atsakovei paliko santuokinę pavardę – S.. Priteisė ieškovui A. S. asmeninės nuosavybės teise: Butą-2, Žemės sklypą-2 su jame esančiais pastatais, kurių daiktinės teisės neįregistruotos: nebaigtu statyti sodo pastatu, ūkiniu pastatu ir kiemo statiniais, automobilį Audi 80. Priteisė atsakovei G. S. asmeninės nuosavybės teise: Butą-1, Žemės sklypą-1 su jame esančiu Namu. Pripažino automobilį Audi A4 Avant asmenine atsakovės nuosavybe. Priteisė iš atsakovės ieškovui 20 950 Eur kompensaciją už atsakovei tenkantį santuokoje įgytą didesnės vertės turtą. Priteisė iš ieškovo atsakovei 1 306,07 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisti iš ieškovo į valstybės biudžetą 5 413,50 Eur žyminį mokestį ir 12,12 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Priteisė iš atsakovės į valstybės biudžetą 778 Eur žyminį mokestį ir 5,70 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Priteisė iš atsakovės 0,17 Eur nesumokėtų išlaidų už atliktą pakartotinę nekilnojamojo turto ekspertizę. Kitą ieškinio ir priešieškinio dalį atmetė. Panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
  2. Teismas nustatė, jog šalys neabejotinų įrodymų, pagrindžiančių santuokos iširimą dėl vieno iš sutuoktinio kaltės nepateikė. Kad abi šalys konfliktavo, neretai tarp jų vyko susistumdymai nustatyta jų pačių paaiškinimais bei liudytojų parodymais. Medicininių dokumentų išrašai patvirtina, kad atsakovė kreipėsi dėl jai sukeltų traumų ( - ), tačiau vienareikšmiškai teigti, kad dėl to kaltas vienas ieškovas negalima. Liudytojas F. M. patvirtino, kad ieškovas ateidavo į darbą apdraskytu veidu bei pamuštu paakiu. Atsakovė dėl įvykdytų jos atžvilgiu sumušimų nesikreipė į policiją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir su ieškovu viename bute pragyveno iki 2010 m. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų dėl galimos atsakovės neištikimybės.
  3. Teismas nesivadovavo liudytojos B. S. parodymais, nes ji yra ieškovo sesuo, jos santykiai su atsakove yra labai blogi, todėl ši liudytoja suinteresuota bylos baigtimi. Atsakovė neabejotinų įrodymų, jog ieškovas piktnaudžiavo alkoholiu, nepateikė. Nors šalių vaikai, liudiję teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovas dažnai būdavęs neblaivus, tačiau atlikus paiešką Lietuvos teismų informacinėje sistemoje už laikotarpį nuo 2000 m. iki 2017 m., duomenų, kad ieškovas buvo baustas ATPK tvarka už pažeidimus, kurie padaryti būnant jam neblaiviam, nėra. Todėl nėra pagrindo teigti, jog santuokos iširimo priežastis buvo atsakovo alkoholio vartojimas ir ieškovas yra kaltas dėl santuokos iširimo. Teismas pripažino, kad abiem sutuoktiniams pristigo supratimo ir tolerancijos, jie kilusių problemų neketino spręsti abipusių nuolaidų būdu, t.y. šalys nebuvo tolerantiškos viena kitai, nesiekė tarpusavio supratimo, nedemonstravo moralinės pagarbos viena kitai, nedėjo pakankamai pastangų kurti bendrą santuokinį gyvenimą, kaltino viena kitą. Lojalumo pareigą pažeidė abu sutuoktiniai ir šie abipusiai pažeidimai buvo esminiai, todėl teismas pripažino, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismui pripažinus, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsakovės reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nesprendžiamas (CK 3.70 straipsnio 2 dalis), o atsakovei po santuokos nutraukimo paliekama santuokinė pavardė – S. (CK 3.69 straipsnis).
  4. Pagal CK 3.67 straipsnio 1 dalį santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. Atsakovė prašė nustatyti, jog šalys skyrium gyvena nuo 2006 m. pradžios. Ieškovas ieškinyje bei patikslintame ieškinyje nurodė, kad su atsakove jau daugiau nei penkerius metus laiko nepalaikome santuokinių ryšių, neveda šeimyninio gyvenimo. Taigi ieškovas savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad šalys skyrium gyvena nuo 2010-2011 m. Baigiamųjų kalbų metu ieškovo pozicija pasikeitė, jis prašė nustatyti, kad skyrium šalys gyvena nuo 1995 m. sausio 1 d. Atsakovė iki 2010 m. negalėjo išeiti iš šeimos namų, nes jos vardu registruotame Bute-1 gyveno ieškovo motina. Atsakovė pateikė duomenis, jog ji nuo 2006 m. gegužės mėnesio iki 2010 m. mokėjo visus Buto-1 mokesčius. Todėl teismas padarė išvadą, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia ne nuo 2006 m. pradžios, o nuo 2006 m. gegužės mėnesio, kai atsakovė pradėjo mokėti Buto-1 mokesčius.
  5. Teismas nustatė, kad Buto-2 nuosavybės klausimas yra spręstinas pagal CK, Santuokos šeimos kodeksą (toliau – SŠK), 1990 m. spalio 16 d. įstatymu Nr. I-680 ,,Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ pakeistus ir papildytus Pavyzdinius gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatus (neteko galios Vyriausybės 1993 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 280) (toliau - Įstatai) bei papildytas tuo metu galiojusio Butų kodekso (netekusio galios 1998 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. VIII-796) teisės normas, reglamentavusias kooperatyvų narių teises. Pagrindinis aptariamų normų pakeitimo tikslas – išplėsti kooperatyvų narių teises ir suteikti įstatyminę galimybę kooperatyvo nariui tapti buto (gyvenamosios patalpos) savininku. Iki šių teisės normų priėmimo kooperatyvo nario nuosavybė buvo tik pajiniai įnašai, o butas, kuriuo jis naudojosi, priklausė kooperatyvui (Įstatų 18, 26 punktai). Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys pagal nurodyto įstatymo 1 straipsnio nuostatas įgyja teisę tapti buto (gyvenamosios patalpos) savininku, kai visiškai išmoka pajų už butą. Sutuoktinių nuosavybės teisė į butą kooperatiniame name nustatoma pagal šeimos teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo įgytas butas.
  6. Ieškovo pateikti apmokėjimo kvitai patvirtina, kad 1976 m. spalio 9 d. Valstybiniame banke ieškovas sumokėjo 3 325 rublių. Ieškovas pateikė nuo 1976 m. iki 1985 m. kooperatinės statybos skyriaus kvitus, pagal kuriuos buvo sumokėta 7 619,86 rublių. Tačiau ieškovas įskaičiavo ne tik statybos banko paskolos padengimo ir procentų už paskolą sumas, bet ir visus Buto-2 komunalinius mokesčius. Taip pat ieškovas įskaitė 1985 m. Buto-2 sumokėtas sumas, kai šalys jau buvo sudarę santuoką. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovas nuo 1976 m. iki 1984 m. sumokėjo 5 785,20 rublių, o likusi 1 966,36 rublių suma buvo sumokėta ir nuosavybės teisės į Butą-2 atsirado Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo 1991 m. kovo 27 d. pažymos Nr.35 pagrindu, t.y. visiškai išmokėjus pajų šalims jau esant santuokoje ir mokant piniginius įnašus iš bendrų santuokinių lėšų (SŠK 21 straipsnio 1,3 dalys). Bylos duomenys patvirtina, kad ( - ), gimus pirmam šalių vaikui, šalys apsigyveno Bute-2, o ieškovo tėvai išsikėlė į atsakovės vardu registruotą Butą-1. Ieškovas neišviešino, kad Butą-2 jis įsigyja asmeninės nuosavybės teise, Bute-2 šalys pragyveno 24 metus, mokėjo už buto komunalinius mokesčius, darė jo remontą, jame užaugo šalių vaikai. Todėl teismas padarė išvadą, kad Butas-2 buvo įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Kadangi ieškovo tėvai gyveno atsakovės vardu registruotame Bute-1 iki 2010 m., o atsakovė nuo 2006 m. gegužės mėnesio mokėjo visus mokesčius, teismas pripažino, jog nėra pagrindo priteisti ieškovui didesnę ginčo buto dalį.
  7. Pagal 2016 m. spalio 5 d. ekspertizės aktą Buto-2 vertė yra 68 100 Eur. Šiuo metu Butu-2 naudojasi ir gyvena ieškovas, todėl teismas Butą-2 priteisė ieškovui asmeninės nuosavybės teise, o atsakovei iš ieškovo priteisė ½ dalį buto vertės, t.y. 34 050 Eur kompensacijos. Butas-1 įgytas 1992 m. sausio 6 d., šalims esant santuokoje, todėl šis butas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Ekspertizės akte nustatyta, kad Buto-1 vertė yra 42 300 Eur. Teismas natūra Butą-1 asmeninės nuosavybės teise priteisė atsakovei, o iš atsakovės ieškovui ½ dalį buto vertės, t.y. 21 150 Eur kompensacijos.
  8. Teismas nustatė, jog Žemės sklypą-2 ieškovas įsigijo 1993 m. spalio 8 d. pirkimo pardavimo sutartimi, Nekilnojamojo turto registre įregistravo savo vardu. Ieškovas 1983 m. spalio 24 d. gavo leidimą Sodo namo rekonstrukcijai, kuris galiojo iki ( - ), t.y. šalims jau esant santuokoje. Ieškovo pateikti statybinių medžiagų gaminių kvitai nepatvirtina, kad būtent šios visos medžiagos buvo skirtos Žemės sklype-2 statomam sodo pastatui, o vienintelis pateiktas 1981 m. gruodžio 8 d. kvitas, kuriame įrašyta, kad medžiagos pirktos sodo namo statybai, nėra pakankamas daryti išvadai apie statomo sodo namo užbaigtumą. Ieškovas, jau būdamas santuokoje, t.y. 1992 m. liepos 27 d. yra sumokėjęs už Žemės sklypą-2 sodo bendrijoje ( - ) 1 915 rublių. Byloje buvo atliktos 2 ekspertizės: 2016 m. spalio 5 d. ir 2017 m. sausio 27 d. Žemės sklypo-2 ir jame esančių neįregistruotų statinių vertei nustatyti. Dalijamo turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis), todėl teismas vadovavosi vėliausiai atliktu įvertinimu, pagal kurį Žemės sklypo-2, nebaigto statyti sodo namo, ūkinių pastatų ir kiemo statinių vertė yra 74 000 Eur. Pagal 2017 m. sausio 27 d. ekspertizės aktą ir kitus bylos duomenis sodo pastato plotas padidėjo 3,2 karto.
  9. Į bylą ieškovas pateikė 1992 m. rugsėjo 5 d. pinigų dovanojimo sutartį, pagal kurią ieškovo sesuo B. S. padovanojo ieškovui 5 000 Lt. Tačiau nuo 1991 m. rugpjūčio 5 dienos Lietuvoje buvo įvesti laikinieji pinigai – bendrieji talonai. Nuo 1992 m. spalio 1 dienos talonai buvo paskelbti vienintele teisėta mokėjimo priemone Lietuvoje – tokiu būdu Lietuva išėjo iš rublio zonos ir tik nuo 1993 m. birželio 25 dienos Lietuvoje į apyvartą talonus pakeitė grįžę litai. Todėl 1992 m. rugsėjo 5 d. dovanojimo sutartis negalėjo būti sudaryta litais, nes tokia valiuta tuo metu Lietuvoje neegzistavo. Be to, minėta sutartis teismui buvo pateikta tik 2017 m. kovo 27 d., t.y. praėjus vieneriems metams šešiems mėnesiams nuo ieškinio teisme gavimo dienos. Todėl teismas nesivadovavo šia dovanojimo sutartimi. Kadangi ieškovas neišreiškė valios įsigyti Žemės sklypą-2 su Sodo namu asmeninėn nuosavybėn, Sodo pastato plotas santuokos metu padidėjo 3,2 karto, mokėjimai už minėtą sodo žemės sklypą buvo atlikti santuokos metu, teismas pripažino, jog Žemės sklypas-2 su jame esančiais pastatais, kurių daiktinės teisės neįregistruotos Nekilnojamojo turto registre, pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Šis turtas natūra asmeninės nuosavybės teise priteistinas ieškovui, o atsakovei iš ieškovo priteisiama ½ turto vertės, t.y. 37 000 Eur, kompensacija.
  10. Teismas nustatė, jog Žemės sklypas-1 ir Namas pirktas santuokos metu. Ieškovas teigdamas, jog lėšos, už kurias buvo įgytas šis turtas, buvo jo tėvų, jo sesers ir tetos jam asmeniškai dovanotos, nepateikė dovanojimo sutarčių, kurios turi būti notarinės formos. Namo statybos rangos sutartys sudarytos santuokos metu, kai šalys vedė bendrą ūkį. Ieškovas pateikė duomenis apie Namo statyboms išleistas lėšas nuo 1995 m. iki 2009 m., tačiau identifikuoti, kad pateikti čekiai, sąskaitų kvitai minėtu laikotarpiu buvo skirti būtent šio Namo statybai, negalima. Šiuos duomenis ieškovas pateikė tik 2017 m. kovo 27 d. Didžioji pateiktų čekių, apmokėjimo kvitų dalis sudarė būtent tą laikotarpį, kai šalys gyveno santuokoje ir vedė bendrą ūkį. Tik nuo 2007 m. iki 2009 m. statybinėms medžiagoms buvo išleista 8 167,20 Lt.
  11. Ieškovas pateikė tetos dovanotas pinigines lėšas, kurias panaudojo namo statyboms. Tačiau dovanojimo sutarčių ieškovas nepateikė. Asmeninių lėšų gavimas savaime nereiškia, kad Žemės sklypas-1 ar Namas įgytas už asmenines vieno iš sutuoktinio lėšas ir jo asmeninėn nuosavybėn, nes ieškovo nurodytas garažas buvo parduotas anksčiau (1994 m. gruodžio 8 d.), negu įgytas Žemės sklypas-1, o taupomojoje knygelėje turėtos 11 500 JAV dolerių lėšos pripažintinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Todėl teismas Žemės sklypą-1 ir namą pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nenustatydamas pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo. Nekilnojamojo turto ekspertizės 2017 m. sausio 27 d. akte nustatyta, jog Žemės sklypo-1 ir Namo bendra vertė yra 142 000 Eur. Teismas, atsižvelgdamas į šalių interesų pusiausvyrą, į tai, kad atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteista nekilnojamųjų daiktų, kurių bendra vertė 142 100 Eur, o atsakovei – 42 300 Eur, atsakovei priteisė natūra asmeninės nuosavybės teise Žemės sklypą-1 ir Namą, o iš atsakovės ieškovui priteisė ½ turto vertės, t.y. 71 000 Eur kompensacija.
  12. Ieškovas į dalintino turto balansą įtraukė 25 501,05 Eur lėšas, esančias atsakovės banko sąskaitoje. Šios lėšos atsirado 2006 m. liepos 25 d. sutarties pagrindu, pagal kurią ieškovo teta G. A. B. su atsakove sudarė bendrą banko naudojimo sąskaitą. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimu E. S. iš atsakovės buvo priteistas 25 501,05 Eur žalos atlyginimas. Bylos duomenimis nustatyta, kad šių lėšų atsakovės sąskaitoje nėra, jos realiai neegzistuoja. Kadangi teismas nustatė, kad šalys skyrium gyvena nuo 2006 m. gegužės mėnesio, o aukščiau nurodytos lėšos atsirado 2006 m. liepos 25 d. sutarties pagrindu, kai šalys gyveno skyrium, teismas pripažino atsakovės turėtas 12 750,53 Eur lėšas asmenine atsakovės nuosavybe, kuri nedalintina. Byloje pateikti mokėjimo pavedimai patvirtina, kad atsakovė yra sumokėjusi trečiajam asmeniui Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimu priteistą sumą, todėl prievolės padalijimo klausimas nesprendžiamas.
  13. Teismas nustatė, jog ieškovo vardu 2003 m. liepos 2 d. įregistruota 300 Eur vertės transporto priemonė Audi 80. Automobiliui esant nedaliam, nesant tarp šalių ginčo dėl jo padalinimo, teismas priteisė ieškovui transporto priemonę, o atsakovei – 150 Eur dydžio kompensaciją. Kadangi šalys skyrium gyvena nuo 2006 m. gegužės mėn., o 1 000 Eur vertės transporto priemonė Audi A4 Avant 2007 m. rugpjūčio 7 d. įregistruota atsakovės vardu, t.y. įgyta kai šalys jau nevedė bendro ūkio, nurodytas automobilis yra asmeninė atsakovės nuosavybė ir nedalintinas. Kadangi kad dalintino turto vertė yra 326 700 Eur, ieškovui atiteko 142 400 Eur vertės turto, o atsakovei – 184 300 Eur vertės turto, iš atsakovės ieškovui priteisiama 20 950 Eur (184 300 Eur – 163 350 Eur) kompensacija už jai tenkantį santuokoje įgytą didesnės vertės turtą.

5III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6

  1. Ieškovas A. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo ieškinys buvo atmestas, o atsakovės priešieškinys – patenkintas, ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Sprendžiant kaltės klausimą buvo būtina vertinti aplinkybes, buvusias 1995 m., kadangi abi šalys pripažįsta, jog nuo šių metų jų santuoka faktiškai iširo. Teismo sprendime nėra aiškiai apibrėžta, kurio laikotarpio aplinkybes teismas vertina, kaip teisiškai reikšmingas dėl sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo. Byloje esantys įrodymai apie atsakovės elgesį šeimoje 1994-1995 m. visiškai patvirtina, kad atsakovė iš esmės pažeidė santuokines pareigas, todėl šalių bendras gyvenimas nuo 1995 m. tapo negalimas. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti ieškovo kaltę dėl santuokos iširimo. Atsakovės pateikė 2003 m. ir 2007 m. medicininių dokumentų išrašus dėl patirtų traumų. Tačiau ji pati pripažino, jog nuo 1995 m. su ieškovu negyvena šeimos gyvenimo. Todėl minėti dokumentai negali patvirtinti ieškovo kaltės dėl santuokos iširimo 1995 m.
    2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog visi liudytojų parodymai patvirtino, kad abi šalys konfliktavo. Tačiau liudytojai, kurių parodymai yra palankūs atsakovei, yra tik šalių pilnamečiai vaikai, kurie davė parodymus apie laikotarpį po 2002 m. Tuo tarpu 1994-1995 m. vaikams buvo 6 ir 8 metai, todėl šie liudytojai objektyviai negali duoti paaiškinimų apie šalių santykius ir aplinkybes nurodytu laikotarpiu. Vėliau šalių vaikams įtaką darė tik atsakovė, kuri suformavo jų neigiamą požiūrį į ieškovą ir jo artimuosius. Teismas nepagrįstai neįvertino ir neatsižvelgė į kitų liudytojų (F. M., B. S.) ir trečiojo asmens (E. S.) parodymus, kurie nuosekliai, be prieštaravimų patvirtino, jog šalių konfliktus išprovokuodavo atsakovės elgesys, jos rodoma nepagarba atsakovui, psichologinio smurto naudojimas ir nelojalumas. Šių liudytojų parodymai patvirtino, jog egzistuoja CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija pripažinti atsakovę kalta dėl santuokos iširimo. Tačiau teismas įstatyme įtvirtintos sutuoktinio kaltės prezumpcijos neanalizavo.
    3. Teismas visiškai neįvertino rašytinių įrodymų, kurie patvirtina atsakovės kaltę dėl santuokos iširimo. Atsakovė yra pripažinta atlikusi neteisėtus veiksmus tiek baudžiamosios teisės, tiek ir civilinės teisės požiūriu, ir tai yra konstatuota galiojančiuose procesiniuose dokumentuose: Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-223-431/2015 ir Vilniaus apylinkės prokuratūros 2015 m. balandžio 24 d. nutarime. Atsakovė, kaip viena iš kaltinamųjų, dalyvauja baudžiamojoje byloje Nr. PK-362-270/2016, pradėtoje pagal BK 154 straipsnio 1 dalį (šmeižimas).
    4. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog šalių santuoka faktiškai nutrūko nuo 2006 m. gegužės mėnesio. Šalių santuoka faktiškai nutrūko nuo 1995 m. sausio 1 d., kai sutuoktiniai faktiškai nustojo gyventi kartu, o ne nuo 2006 m., kai atsakovė pradėjo mokėti kito buto komunalinius mokesčius. Byloje abi šalys pripažino faktą, jog nuo 1995 m. nustojo gyventi kartu, tai yra netvarkė bendro ūkio, negyveno santuokinio gyvenimo, gyveno atskiruose kambariuose. Šią aplinkybę patvirtina ir liudytojų S. S., E. S. ir B. S. parodymai. Vien gyvenimas bendroje ar vienam iš sutuoktinių priklausančioje vienoje patalpoje nepatvirtina sutuoktinių gyvenimo kartu aplinkybės. Šalys nuo 1994-1995 m. nuolat konfliktavo ir buvo itin priešiškai nusiteikusios viena kitos atžvilgiu.
    5. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog Butas-2 yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl dalinamas nutraukiant santuoką. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog Butas-2 yra įgytas už asmenines ieškovo lėšas. Teismas neįvertino, jog Butas-2 buvo skirtas ieškovui ir jo tėvams, bet ne atsakovei. Sutuoktiniai po santuokos sudarymo gyveno kitame bute ir tik 1987 m. pabaigoje persikraustė į Butą-2. Bylos duomenys patvirtina, jog nuo 1976 m. iki 1985 m. už Butą-2 buvo sumokėta 6 355,45 rublių, o 1986-1987 m. – dar 642,70 rublių įmokų. Šios įmokos buvo sumokėtos ne iš bendrų bylos šalių piniginių lėšų. Bute-2 šalys pragyveno ne 24 metus, bet nuo 1987 m. pabaigos (atsikraustė) iki 1995 m. (faktinis santuokos iširimas). Laikotarpis iki 2010 m. gegužės negali būti pripažįstamas teisiškai reikšminga aplinkybe. Atsakovei 2010 m. išsikrausčius iš Buto-2, ieškovas pakeitė jame langus. Šis atliktas turto pagerinimas turėjo įtakos ir ekspertizės akte nurodytai Buto-2 vertei. Butas-2 buvo įregistruotas ieškovo vardu. Todėl šis turtas pripažintinas ieškovo asmenine nuosavybe ir nedalintinas.
    6. Teismas nepagrįstai pripažino Žemės sklypą-2 su statiniais bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Turtas buvo įgytas iki santuokos, už asmenines ieškovo lėšas. Žemės sklypas-2 buvo įsigytas dar 1975 m. birželio 9 d., o 1993 m. spalio 8 d. buvo privatizuotas įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovas nebūtų turėjęs galimybės privatizuoti Žemės sklypą-2, jeigu dar iki santuokos, 1975 m. nebūtų sumokėjęs už žemės sklypą. Privatizavimo proceso metu mokama kaina nustatoma išimtinai šio proceso tikslu pagal specialius teisės aktus ir tai nėra rinkos kaina. Atsakovė Žemės sklypu-2 nesidomėjo, nesirūpino ir už jį nieko nemokėjo. Žemės sklypas-2 taip pat buvo registruotas ieškovo vardu.
    7. Sodo namelį ieškovas įsigijo kartu su Žemės sklypu-2. Jį nugriovęs, pasistatė naują namą, tačiau teisinė registracija nebuvo atlikta, nes iki galo nebuvo užbaigti kai kurie darbai, būtini pastato pridavimui eksploatacijon (nebaigta elektros instaliacija). Teismas nepagrįstai priskyrė atsakovui pareigą, kad kiekviename 1980-1984 m. kvite ir sąskaitoje būtų tiesiogiai nurodyta, kad statybinės medžiagos yra skirtos būtent tam konkrečiam sodo nameliui, identifikuojant įmanomus registravimo duomenis. Statybinių medžiagų įsigijimo kvitai (sąskaitos), vertinant sistemiškai su kitais su sodo nameliu susijusiais rašytiniais įrodymais, visiškai ir tiesiogiai patvirtina aplinkybę, jog ieškovas iš savo asmeninių lėšų iki santuokos pastatė sodo namelį, kurio bendras plotas yra 109 kv.m.
    8. Teismas nepagrįstai pripažino Žemės sklypą-1 su nebaigtos statybos Namu bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Bylos duomenys patvirtina, jog ieškovas šį turtą įgijo iš asmeninės nuosavybės teise priklausančių lėšų. Be to, turtas įgytas 1995 m. spalio 25 d., o šalių santuoka faktiškai iširo ir santuokos nutraukimo pasekmės yra taikytinos nuo 1995 m. sausio 1 d. Teismas neįvertino ir nepaminėjo esminę reikšmę turinčio įrodymo – 1995 m. gruodžio 20 d. pažymos, kuri patvirtina, kad ieškovas pateikė Vilniaus miesto Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaraciją apie jo turėtas pajamas, už kurias 1995 m. spalio mėn. 25 d. įsigytas aptariamas nekilnojamasis turtas. Ieškovas deklaravo ir pateikė VMI turto įsigijimo kainą patvirtinančius dokumentus. VMI 2015 m. rugpjūčio 26 d. raštu nurodė, jog 1995 m. brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracija sunaikinta Vilniaus apskrities VMI 2011 m. liepos 29 d. aktu, pasibaigus saugojimo terminui. Teismas nepagrįstai nepripažino įrodymu ieškovo tėvų 1995 m. rugsėjo 29 d. 28 500,00 Lt dovanojimo sutarties, dėl to, kad ji nėra notarinės formos. Toks vertinimas neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų. Teismas ieškovo pateiktus įrodymus atmetė be motyvų.
    9. Teismas neteisingai išsprendė klausimą dėl atsakovės banko sąskaitoje buvusių 25 501,05 Eur ir dviejų automobilių padalinimo. Byloje nustatyta, kad 25 501,05 Eur atsakovės banko sąskaitoje buvo, nors vėliau paaiškėjo, kad nurodytų piniginių lėšų sąskaitoje realiai nėra. Todėl turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl bendrų piniginių lėšų panaudojimo asmeniniams, su šeimos poreikiais, nesusijusiems tikslams, ir pusė piniginių lėšų priteista ieškovui. Teismas kartu padarė ir prieštaringą išvadą, jog šios piniginės lėšos yra nedalintinos, nes yra asmeninis atsakovės turtas. Atsakovė turi būti pripažinta kalta dėl santuokos nutraukimo. Todėl teismas nepagrįstai 300 Eur vertės automobilį priskyrė prie bendro turto, o 1 000 Eur vertės automobilį pripažino atsakovės asmenine nuosavybe.
    10. Sprendžiant klausimą dėl sutuoktinių turto padalijimo, turi būti sudaromas turto balansas pagal CK 3.118 straipsnio reikalavimus. Kadangi teismas neteisingai nustatė faktinę sutuoktinių bendro gyvenimo pabaigos datą, netinkamai išsprendė asmeninio bei bendrosios jungtinės nuosavybės teise turimo turto klausimus, todėl sudarė nepagrįstą šalių turto balansą. Ieškovas sutinka su sprendimo dalimi, kuria bendru ir dalintinu turtu buvo pripažintas Butas-1, jį natūra priteisiant atsakovei, o ieškovui priteisiant kompensaciją iš atsakovės. Tačiau visas kitas turtas buvo padalintas neteisingai. Teismas nepagrįstai į turto balansą įtraukė turtą, kuris yra asmeninė ieškovo nuosavybė, tai yra Butą-2, Žemės sklypą-2 su jame esančiais pastatais, Žemės sklypą-1 su Namu. Teismas nepagrįstai neįvertino ieškovo asmeninių lėšų indėlio į šį turtą bei netaikė CK nustatytų pagrindų nukrypti nuo lygių dalių principo, ieškovui priteisiant visą šį turtą. Taip pat teismas į dalintino turto balansą be pagrindo neįtraukė atsakovės sąskaitoje buvusių 25 501,05 Eur, 1 000 Eur vertės automobilio.
    11. Teismas netinkamai nustatė padalinto turto vertes. Byloje buvo atliktos dvi ekspertizės turto vertei nustatyti. Teismas nepagrįstai vadovavosi pakartotine 2017 m. sausio 27 d. ekspertize nustatytomis turto vertėmis. Teismas neanalizavo pirmosios ir pakartotinės ekspertizės įvertinimų, ypač akivaizdžių pakartotinės ekspertizės trūkumų, kuriuos raštu išdėstė ieškovas. Teismas buvo neobjektyvus ir šališkas atsakovės interesų naudai, nes vadovavosi išimtinai vertinimu, kuris yra palankesnis atsakovei pagal numatomą turto padalinimo variantą. Turtas, kuris priteistas ieškovui pakartotine ekspertize buvo įvertinamas didesne verte. Todėl ieškovo atsakovei mokėtina kompensacijos suma padidėjo iki 3 500 Eur. Tuo tarpu turtas, natūra priteistas atsakovei, pakartotine ekspertize buvo įvertinamas mažesne verte, todėl iš atsakovės ieškovui priteista kompensacija sumažėjo 14 000 Eur. Todėl susidarė bendras 17 500 Eur verčių skirtumas.
    12. Teismas nepagrįstai nustatė, jog ieškovas į valstybės biudžetą turi sumokėti 5 503 Eur žyminio mokesčio. Teismas du kartus apskaičiavo žyminį mokestį nuo to paties turto, kurio padalinimo klausimas, kaip visuma, yra sprendžiamas byloje. Vieną kartą iš ieškovo yra priteisiamas žyminis mokestis, atmetus jo reikalavimus dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, antrą kartą žyminis mokestis yra apskaičiuojamas nuo ieškovui priteisto turto. Nagrinėjama byla yra santuokos nutraukimo byla, kurioje teismas turi padalinti visą sutuoktinių turtą. Santuokos nutraukimo byloje pareiškiami reikalavimai, susiję su turto pripažinimu asmenine nuosavybe ar jo padalinimu, yra vieno ir to paties sutuoktinių turto balanso dalis, todėl nustatant žyminio mokesčio dydį, turi būti vertinamas kaip vienas ir tas pats turtinis reikalavimas.
  2. Atsiliepimu į ieškovo A. S. apeliacinį skundą atsakovė G. S. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Nors atsakovė priešieškiniu prašė teismo pripažinti, jog santuoka nutrūko dėl ieškovo kaltės, tačiau, gerbdama teismo sprendimą, iš esmės sutinka su teismo išvadomis. Šis klausimas teismo sprendime aptartas pakankamai išsamiai, objektyviai ir teisingai. Teismo sprendime išnagrinėti visi esminiai šalių pateikti įrodymai ir argumentai, kurių pagrindu negalima vienareikšmiškai nustatyti vienos šalies kaltės. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kiekviena iš šalių neįrodė, kad dėl santuokos nutrūkimo kalta tik viena ar kita šalis ir kad abi šalys yra kaltos dėl santuokos nutraukimo.
    2. Teismas pagrįstai nusprendė, kad šalių bendras gyvenimas faktiškai nutrūko nuo 2006 m. gegužės mėnesio. Kadangi byloje nepakanka įrodymų, kad santuoka nutrūko dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, todėl abi bylos šalys turėjo teisę įrodinėti faktą, kad santuoka faktiškai nutrūko nuo tam tikros datos ir kad nuo to konkretaus momento taikytinos santuokos nutraukimo turtinės teisinės pasekmės. Ieškovas iki baigiamųjų kalbų teigė, jog santuoka iširo nuo 2010 metų, o atsakovė, kad – nuo 2006 metų. Baigiamųjų kalbų metu ir apeliaciniame skunde ieškovas pakeitė savo poziciją ir ėmė tvirtinti, kad santuoka faktiškai iširo nuo 1995 m. sausio 1 d. Šalių santuokiniai ryšiai ėmė blogėti nuo 1995 m., tačiau tai nereiškia, kad santuoka faktiškai iširo nuo 1995 m. Faktiškai santuoka nutrūko 2006 m. viduryje, kai sutuoktinių vaikai suaugo ir sutuoktinius siejo tik ta aplinkybė, kad jie gyveno po vienu stogu.
    3. Iš viso 327 700 Eur vertės santuokoje įgyto turto ieškovas apeliaciniu skundu prašo jam priteisti visą turtą, išskyrus 1 000 Eur vertės automobilį ir 42 300 Eur vertės Butą-1, o už atsakovei tenkantį didesnės vertės turtą priteisti ieškovui 9 000 Eur kompensaciją. Tokiu būdu atsakovei turėtų atitekti tik 43 300 Eur vertės arba tik apie 13 proc. santuokoje įgyto turto, o ieškovui turėtų sumokėti dar 9 000 Eur kompensaciją. Toks ieškovo siūlomas bendro santuokoje įgyto turto padalijimo būdas prieštarauja CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai sutuoktinių lygių turto dalių prezumpcijai. Akivaizdu, kad tokio didelio nukrypimo nuo sutuoktinių lygių dalių turto principo šiuo konkrečiu atveju nebuvo galima taikyti, todėl teismas pagrįstai turtą padalino lygiomis dalimis, už atsakovei priteistą didesnės vertės turtą ieškovui priteisė 20 950 Eur kompensaciją.
    4. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad Butas-2 yra jo asmeninė nuosavybė. Pagal teismų praktiką, kai kooperatinis butas nuosavybės teise įgytas ir įregistruotas gyvenant santuokoje, jis laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Tokiu atveju, jeigu dalis įnašų buvo sumokėta iki santuokos, sutuoktinis įgyja teisę tik į kompensaciją, kurią sudaro jo asmeninių įnašų dalis, atlikta iki santuokos. Ieškovas nepateikė duomenų, kad likusią įmokų dalį, sumokėtą santuokos metu, jis mokėjo iš asmeninių lėšų. Teismas ieškovui už sumokėtą 5 785,20 rublių pajų nepriteisė kompensacijos, atsižvelgdamas į valiutos konvertavimą bei aplinkybę, jog šalys Bute-2 su vaikais išgyveno daugiau kaip 24 metus, jį remontavo ir tvarkė iš bendrų lėšų. Taigi, dalijant šį butą, teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo nukrypti nuo šalių lygių dalių principo.
    5. Ieškovas nepagrįstai teigia, jog Žemės sklypą-1 ir Namą įsigijo iš savo asmeninių lėšų. Ieškovo nurodytus, šio turto įsigijimui skirtus 25 000 dolerių jo teta A.G. B. iš tikrųjų skyrė kitai, jai pačiai skirto buto statybai ir įrengimui. Atsakovė taip pat nieko nežinojo, jog ieškovui jo tėvai 1995 m. rugsėjo 28 d. dovanojo 28 500 Lt. Šis įrodymas ieškovo ir jo motinos buvo surašytas atgaline data, siekiant naudingesnio turto padalinimo sūnui. Kita vertus, toks dovanojimo sandoris turėjo būti sudarytas notarine forma, nes daug kartų viršijo tuo metu galiojusioje 1964 m. CK 282 straipsnio numatytą 1 000 rublių sumą. Analogiškai vertintino ir B. S. pinigų ieškovui dovanojimo sutartys. Tiek ieškovas, tiek atsakovė turtą įsigijo ir kūrė iš savo uždirbtų piniginių lėšų. Žemės sklypas-2 ir Sodo namas laikytini bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Ieškovas gali pretenduoti tik į 1 796 rublių kompensaciją už tuo metu buvusius laikinus sodo statinius. Tačiau ši kompensacija, įvertinus valiutos devalvaciją, yra ne daugiau kaip 17,96 Lt arba 5,20 Eur. Ieškovo pateikti įrodymai dėl Sodo namo statybos teismo buvo teisingai įvertinti, kaip nepakankami konstatuoti, kad statinys pastatytas tik iš atsakovo asmeninių lėšų.
    6. Byloje buvo atliktos dvi nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizės: teismo eksperto Š. V. ir, vėlesnė, teismo ekspertės I. K.. Abu ekspertai įtraukti į ekspertų sąrašą. Atsakovė, pateikdama prašymą dėl pakartotinės ekspertizės paskyrimo nurodė, kad Žemės sklypo-2 plotas yra 11 arų, o įvertinimas pateiktas kaip 6 arų, todėl tiek Žemės sklypas-2 ir jame esantys statiniai įvertinti nepagrįstai maža kaina. Analogiško sklypo, net be statinių, toje pačioje vietoje vertė yra apie 100 000 Eur. Žemės sklypas-1 ir Namas pirmos ekspertizės buvo įvertinti nepagristai brangiai. Žemės sklypo-1 plotas yra tik kiek daugiau kaip 4,5 aro, o Namas nebaigtas statyti ir visai be jokios apdailos. Panašaus dydžio namų su daline apdaila tokio paties ploto sklype kaina yra apie 120 000 Eur. Teismas pagrįstai atsižvelgė į šiuos atsakovės argumentus ir paskyrė pakartotinę ekspertizę. Sprendžiant turto padalijimo klausimą, pagrįsta ir teisinga yra remtis vėliausios turto vertinimo ekspertizės išvadomis. Todėl teismas pagrįstai vadovavosi vėlesnės ekspertizės nustatytomis turto vertėmis.

7IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

8

  1. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo buvo nutraukta bylos šalių santuoka dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir padalintas santuokoje įgytas turtas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.
  2. Nagrinėjamoje byloje ieškovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmos instancijos teismo nustatyta abiejų sutuoktinių kalte dėl santuokos iširimo, teismo nustatytu laikotarpiu, kada sutuoktiniai faktiškai nustojo gyventi kartu, nustatyta nekilnojamojo turto objektų verte bei sutuoktinių nekilnojamojo turto pripažinimu jų bendrąja jungtine nuosavybe ir jo padalinimo.
Dėl momento, nuo kurio atsirado padariniai sutuoktinių turtinėms teisėms nutraukiant santuoką
  1. Pagal CK 3.67 straipsnio 1 dalį santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. Tačiau šio straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė teismui santuokos nutraukimo sutuoktinių turtinėms teisėms pasekmes taikyti nuo tos dienos, kada jie faktiškai nustojo kartu gyventi. Toks teisinis reglamentavimas siejamas su galimybe išvengti turtinių pasekmių, atsirandančių dėl įstatymų nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo taikymo (CK 3.87 straipsnio 1 dalis) ir sutuoktinių prievolių bendrumo (CK 3.109 straipsnio 1 dalis). Kadangi sutuoktiniams kartu nebegyvenant tampa sudėtingiau priimti bendrus sprendimus dėl disponavimo bendrąja jungtine nuosavybe esančiu turtu ir bendrų prievolių prisiėmimo, daryti įtaką kito sutuoktinio priimamiems sprendimams, teismas, įvertinęs visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, gali paankstinti santuokos nutraukimo turtinių pasekmių sutuoktinių teisėms atsiradimo momentą. Taikant CK 3.67 straipsnio 2 dalį, santuokos nenutraukę, tačiau kartu gyventi nustoję sutuoktiniai, gali išvengti turto įgijimo bendrojon jungtinėn nuosavybėn ir bendrų prievolių atsiradimo. Prašymą taikyti CK 3.67 straipsnio 2 dalį pareiškiantis sutuoktinis paprastai siekia turtinės naudos (išvengti jo įgyto turto dalijimo ir (arba) kito sutuoktinio prisiimtų prievolių bendrumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013).
  2. Ieškovas nesutinka su pirmos instancijos teismo nustatytu momentu, kada sutuoktiniai faktiškai nustojo gyventi kartu, tai yra nuo 2006 m. gegužės mėnesio, ir teigia, kad iš tikrųjų šalių santuoka nutrūko nuo 1995 m. sausio 1 d. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentais. Ieškovas nepagrįstai teigia, jog bylos šalys nuosekliai ir sistemingai savo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžių metu patvirtino, kad nuo 1995 m. netvarko bendro ūkio, negyvena santuokinio gyvenimo, gyvena atskiruose kambariuose. Pažymėtina, jog atsakovė visą laiką nuosekliai teigė, jog santuoka faktiškai iširo nuo 2006 m. pradžios. Be to, pats ieškovas tiek pradiniame ieškinyje, tiek ir patikslintuose ieškiniuose nuosekliai teigė, kad jis su atsakove jau daugiau nei penkerius metus nepalaiko santuokinių ryšių, neveda šeimyninio gyvenimo (1 t., b.l. 1; 42; 176). Tik 2016 m. birželio 9 d. atsiliepime į priešieškinį ieškovas nurodė, jog santuokos nutraukimo teisinės pasekmės turi būti taikomos nuo 1995 m. (2 t., b.l. 26).
  3. Iš dalies sutiktina su ieškovu, jog vien gyvenimas bendroje ar vienam iš sutuoktinių priklausančioje vienoje patalpoje nepatvirtina sutuoktinių gyvenimo kartu aplinkybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog faktinė aplinkybė, kad sutuoktiniai nustojo kartu gyventi, kaip santuokos iširimo požymis, sudarantis pagrindą ją nutraukti, pasireiškia, jei netvarkomas bendras ūkis ir negyvenamas santuokinis gyvenimas (CK 3.53 straipsnio 1, 2 dalys). Sutuoktinių gyvenimas kartu suprantamas kaip gyvenimas bendrai rūpinantis buities, ūkio, vaikų priežiūros, jų ir tarpusavio išlaikymo, kitais reikalais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599/2013). Nagrinėjamoje byloje ieškovas su atsakove nuo 1995 m. viename bute pragyveno iki 2010 m., tai yra net 15 metų. Per šį laikotarpį kartu viename bute gyveno ir pilnametystės sulaukė bylos šalių vaikai. Todėl vien fakto, jog nuo 1995 m. tarp sutuoktinių prasidėjo konfliktai ir santykiai visą laiką išliko blogi, konstatavimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog būtent nuo 1995 m. jų santuoka faktiškai iširo. Tokiu atveju būtina vertinti visus byloje esančius duomenis, leidžiančius nustatyti tikrąjį momentą, nuo kada sutuoktinių nebesiejo jokie bendri finansiniai, vaikų priežiūros bei buities reikalai.
  4. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodymų vertinimas (CPK 185 straipsnis) reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).
  5. Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas detaliai analizavo ir vertino bylos šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus ir kitus duomenis, leidžiančius nustatyti faktinį bylos šalių santuokos iširimo momentą. Nors pirmos instancijos konkretų šalių santuokos nutrūkimo momentą pripažino 2006 metų gegužės mėnesį, kada atsakovė pradėjo mokėti Buto-1 mokesčius, tačiau kartu paminėjo ir tokias aplinkybes, kaip atsakovės su ieškovo teta atidaryta bendra banko sąskaita, apie kurią ieškovas nieko nežinojo. Sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, jog šalių sūnaus nurodytos aplinkybės apie sutuoktinių atskirai šaldytuve laikomą maistą tik patvirtina šeimoje egzistavusią psichologinę įtampą, tačiau ne santuokos iširimą. Pažymėtina, jog šalių dukra parodė, jog iki 2004 m., t.y. iki jos studijų, šeima nuolat važiuodavo į sodą dirbti. Ši aplinkybė patvirtina, jog sutuoktiniai ir po 1995 m. dar bendrai tvarkė savo ūkį. Taigi byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad 2006 m. gegužės mėnesį galutinai išriro šalių santuoka, kadangi jų vaikai buvo tapę pilnamečiais, atsakovė ėmė rūpintis kito buto išlaikymu, nesitardama su atsakovu tvarkyti finansinius reikalus.
Dėl sutuoktinių kaltės dėl santuokos nutraukimo
  1. Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK 3-ioje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina (CK 3.60 straipsnio 3 dalis).
  2. Apeliaciniu skundu ieškovas nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu nustatyta abiejų sutuoktinių kalte ir teigia, jog santuoka iširo išimtinai dėl atsakovės kaltės. Ieškovas nepateikė į bylą jokių duomenų, galinčių patvirtinti bent vieną iš CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų atsakovės kaltės prezumpcijų. Nors ieškovas teigė, kad atsakovė žiauriai elgėsi su ieškovu, tačiau šios aplinkybės tiesiogiai nepatvirtino nei byloje esantys įrodymai ar liudytojų parodymai. Liudytojo F. M. parodymai, jog atsakovė priekaištavo kitiems girdint savo sutuoktiniui, taip pat B. S. parodymai apie atsakovės bendravimo su ieškovu būdą nereiškia žiauraus elgesio, o tik nuo aplinkinių neslepiamus nesutarimus. Tuo tarpu jokių tiesioginių duomenų, jog atsakovė būtų smurtavusi prieš ieškovą byloje nėra. Aplinkybė, kad liudytojai bei trečiasis asmuo jį matė su apdraskytu veidu, tiesiogiai nepatvirtina, kad tai padarė atsakovė.
  3. Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas taip pat nesivadovavo atsakovės į bylą pateiktais išrašais iš medicininių dokumentų bei nurodė, jog vienareikšmiškai teigti, kad dėl galimų atsakovės sumušimų kaltas vienas ieškovas negalima. Taigi šie išrašai nebuvo pagrindas, dėl kurio pirmos instancijos teismas nustatė ir ieškovo kaltę dėl santuokos iširimo. Taip pat ieškovas nepagrįstai teigia, jog bylos šalių vaikų parodymais remtis negalima, nes jie buvo išimtinai atsakovės įtakoje. Pažymėtina, jog šalių vaikai jau yra pilnamečiai, duomenų, jog jie būtų finansiškai priklausomi, nuo kurio nors iš tėvų, byloje nėra. Jie su bylos šalimis užaugo ir kartu pragyveno iki pilnametystės 2006 m., kada šalių santuoka faktiškai iširo. Todėl suaugę bylos šalių vaikai gali geriausiai atskleisti jų tarpusavio santykius ir duoti apie tai objektyvius parodymus. Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šalių vaikų parodymais ir konstatavo abiejų šalių kaltę dėl santuokos iširimo.
  4. Ieškovas nepagrįstai remiasi ikiteisminio tyrimo bei Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-223-431/2015 duomenimis. Tiek Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Kriminalinės policijos 2-ojo skyriaus 2015 m. balandžio 9 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (1 t., b.l. 18-20), tiek civilinėje byloje Nr. 2-223-431/2015 buvo analizuojami atsakovės veiksmai, atlikti po 2010 m., kada šalių santuoka jau buvo faktiškai nutrūkusi, taip pat šie atsakovės veiksmai buvo susiję išimtinai tik su ieškovo tetos laidotuvėmis bei kartu su ieškovo teta atsakovės turėta bendra banko sąskaita. Nei ikiteisminio tyrimo metu priimtas nutarimas, nei civilinės bylos medžiaga nepateikia jokių duomenų apie ieškovo ir atsakovės santykius, neatskleidžia jokių aplinkybių, dėl kurių būtų galima konstatuoti išimtinai tik vienos atsakovės kaltę dėl santuokos iširimo.
  5. Pažymėtina, jog nors ieškovas nurodo, kad atsakovė taip pat yra kaltinamąja baudžiamojoje byloje Nr. PK-362-270/2016, tačiau Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2K-58-222/2018 buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu atsakovės išteisinimas minėtoje byloje. Pirmos instancijos teismas detaliai tyrė byloje esančius duomenis ir pagrįstai pripažino, kad nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, jog abu sutuoktiniai, ieškovas ir atsakovė, pažeidė lojalumo pareigą ir šie abipusiai pažeidimai buvo esminiai, todėl santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
Dėl santuokoje įgyto turto padalijimo
  1. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog bylos šalims priklausantis turtas nuosavybės teise buvo įgytas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre santuokos metu. Butas-1 yra įregistruotas atsakovės vardu, Butas-2, Namas, Žemės sklypas-1 ir Žemės sklypas-2 registruoti ieškovo vardu (1 t., b.l. 7-11). Pirmos instancijos teismas nustatė, jog visas nurodytas nekilnojamasis turtas yra santuokoje įgyta bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir pripažino, jog turtas bylos šalims yra dalintinas lygiomis dalimis. Ieškovas apeliaciniu skundu nesutinka su teismo sprendimu ir prašo pripažinti, jog Butas-2, Žemės sklypas-1, Namas ir Žemės sklypas-2 su statiniais yra jo asmeninė nuosavybė. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentais.
  2. Pirmos instancijos teismas detaliai vertino visus byloje esančius duomenis, susijusius su nekilnojamojo turto įsigijimo aplinkybėmis. Sprendime, remiantis teisės normomis, pagrįsta, kodėl teismas nesivadovavo ieškovo pateiktomis 1995 m. rugsėjo 28 d. ir 1996 m. liepos 6 d. pinigų dovanojimo sutartimis (3 t., b.l. 28-29), statybinių medžiagų įsigijimo dokumentais (3 t. b.l. 33-36; 37-90; 93-117) taip pat liudytojų parodymais apie jam dovanotas lėšas, kuriomis ieškovas įrodinėjo Žemės sklypo-1 ir Namo įsigijimo asmeninės nuosavybės teise aplinkybes.
  3. Ieškovo nuosavybės teisė į Butą-2 Nekilnojamojo turto registre įregistruota pagal 1991 m. kovo 27 d. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymą (1 t., b.l. 9). 1990 m. spalio 16 d. įstatymu Nr. I-680 ,,Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ buvo pakeisti ir papildyti Pavyzdiniai gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatai (netekę galios Vyriausybės 1993 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 280) (toliau – Įstatai) bei papildytos tuo metu galiojusio Butų kodekso (netekusio galios 1998 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. VIII-796) teisės normos, reglamentavusios kooperatyvų narių teises. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog šių normų pakeitimo tikslas – išplėsti kooperatyvų narių teises ir suteikti galimybę pagal įstatymą kooperatyvo nariui tapti buto (gyvenamosios patalpos) savininku. Iki šių teisės normų priėmimo kooperatyvo nario nuosavybė buvo tik pajiniai įnašai, o butas, kuriuo jis naudojosi, priklausė kooperatyvui (Įstatų 18, 26 punktai). Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys pagal nurodyto įstatymo 1 straipsnio nuostatas įgyja teisę tapti buto (gyvenamosios patalpos) savininku, kai visiškai išmoka pajų už butą. Sutuoktinių nuosavybės teisė į butą kooperatiniame name nustatoma pagal šeimos teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo įgytas butas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2012).
  4. Pažymėtina, jog pirmos instancijos teismas atsižvelgė į byloje esančius duomenis bei ieškovo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad ieškovas už Butą-2 yra sumokėjęs didesnę įmokų dalį iki santuokos sudarymo. Tačiau pagal egzistavusį teisinį reguliavimą nuosavybės teisė į Butą-2 buvo įgyta bylos šalims jau gyvenant santuokoje, todėl šis turtas pagrįstai buvo pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Žemės sklypas-2 įgytas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre pagal 1993 m. spalio 8 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (1 t., b.l. 10; 156-157), jame esantys statiniai buvo perstatyti ir rekonstruoti bei nėra įregistruoti iki šiol. Šis turtas taip pat pirmos instancijos teismo pagrįstai buvo pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.
  5. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės instituto tikslas yra dvejopas. Pirma, šiuo institutu siekiama užtikrinti sutuoktinių turtinį lygiateisiškumą – nepriklausomai nuo kiekvieno iš sutuoktinių asmeninio indėlio sukuriant turtą, preziumuojama, jog jų dalys yra lygios. Tokia nuostata leidžia apginti turtinius interesus ekonomine prasme silpnesnio sutuoktinio, kuris dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, vaikų gimdymo ir priežiūros, ligos ir pan., įnešė mažesnį indėlį, sukuriant turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-449/2003). Šis išaiškinimas yra reikšmingas nagrinėjamoje byloje, kadangi, atsižvelgiant į byloje pateiktų įrodymų visumą, pripažintina, jog ieškovo finansinis indėlis į santuokoje įgytą turtą yra didesnis, negu atsakovės. Tačiau byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, jog atsakovė prisidėjo prie šio turto priežiūros bei išlaikymo, iki 2010 m. kartu su vaikais gyveno Bute-2, abu suaugę bylos šalių vaikai patvirtino, jog atsakovė dirbo ir rūpinosi Žemės sklypu-2.
  6. Reikšminga byloje yra aplinkybė, jog atsakovė visą laiką teikė išlaikymą šalių nepilnamečiams vaikams. Tuo tarpu tiek patys vaikai parodė, tiek byloje esantis atsakovės 1999 m. rengtas pareiškimas teismui dėl išlaikymo vaikams priteisimo (3 t., b.l. 48) patvirtina, jog ieškovas ilgą laiką neprisidėjo prie vaikų išlaikymo, atsakovė viena sumokėjo už dukters studijas. Šių aplinkybių ieškovas neneigė nei bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde. Todėl pripažintina, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai visą šalių įgytą nekilnojamąjį turtą pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir padalino jį šalims, nenukrypdamas nuo lygių dalių principo.
Dėl byloje esančių ekspertų išvadų vertinimo
  1. Nagrinėjamoje byloje buvo atliktos dvi teismo nutartimis paskirtos ekspertizės dėl santuokoje įgyto turto vertės nustatymo. Pagal teismo 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutartį teismo ekspertas Š. V. pateikė 2016 m. spalio 5 d. ekspertizės aktą, kurio išvadose nurodė, jog Buto-1 vertė yra 42 300 Eur, Buto-2 vertė – 68 100 Eur, Namo – yra 79 000 Eur, Žemės sklypo-1 ir Namo bendra vertė – 156 000 Eur, Žemės sklypo-1 vertė – 77 000 Eur, nebaigto Sodo namo vertė – 20 600 Eur, Žemės sklypo-2 su Sodo namu ir kitais statiniais vertė – 70 500 Eur. Kadangi ieškovė prašė pakartotinės ekspertizės, teismas 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi paskyrė pakartotinę ekspertizę Namo, Žemės sklypo-1 ir nebaigto Sodo namo vertė.
  2. Teismo ekspertė I. K. 2017 m. sausio 27 d. ekspertizės akto išvadoje nurodė, jog Namo vertė yra 74 000 Eur, Žemės sklypo-1 vertė – 68 000 Eur, Žemės sklypo-2 su statiniais vertė – 74 000 Eur. Pirmos instancijos teismas, dalindamas santuokoje įgytą turtą, vadovavosi pastarosios ekspertizės nustatytomis nekilnojamojo turto vertėmis. Ieškovas apeliaciniu skundu teigia, jog 2017 m. sausio 27 d. eksperto išvada yra su trūkumais ir ja vadovautis nebuvo galima.
  3. Teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015).
  4. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017).
  5. Apeliantas teigia, kad teismo nutartimi ekspertei buvo pavesta įvertinti tik nebaigto statyti Sodo namo vidutinę rinkos vertę, tačiau ekspertė į šį klausimą atsakė neteisingai, nes vertino tiek žemės sklypo, tiek nebaigto statyti gyvenamojo namo, tiek ir jame esančių ūkinių ir kiemo statinių vidutinę rinkos vertę. Tačiau pažymėtina, jog netgi 2016 m. spalio 5 d. ekspertizės išvadoje buvo nurodyta, jog Sodo namo, kaip atskiro turtinio vieneto, rinkos vertės skaičiavimai negali būti atlikti, nes pastato daiktinės ir nuosavybės teisės nėra įregistruotos, o šis nekilnojamojo turto objektas negali būti parduotas atskirai nuo žemės sklypo ir kitų statinių. Todėl ir pakartotinėje ekspertizėje ekspertė pagrįstai nurodė bendrą visų Žemės sklypo-2 ir jame esančių statinių vertę. Aplinkybė, jog pakartotinėje ekspertizėje buvo remiamasi tam tikrais 2016 m. spalio 5 d. ekspertizėje nustatytais faktais, negali būti pagrindu nesivadovauti vėlesne ekspertize, nes pats ieškovas sutinka su 2016 m. spalio 5 d. eksperto išvadomis. Kiti ieškovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo nesivadovauti 2017 m. sausio 27 d. ekspertės išvada.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties
  1. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  2. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo bei atsiliepimų į jį argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl detaliau šių argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

9Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

10Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ryšiai