Byla 2K-58-222/2018
Dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 5 d. nutarties, kuria privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios bei pagal priešpriešinį skundą išteisintosios A. J. apeliacinis skundas atmestas. Priteista iš A. J. G. S. 150 Eur už advokato paslaugas

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, išteisintajai G. S., jos gynėjui advokatui Kristijonui Paliučiui, privačiai kaltintojai ir nukentėjusiajai A. J., jos atstovui advokatui Tomui Jaugelavičiui,

2viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios A. J. atstovo advokato Tomo Jaugelavičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 5 d. nutarties, kuria privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios bei pagal priešpriešinį skundą išteisintosios A. J. apeliacinis skundas atmestas. Priteista iš A. J. G. S. 150 Eur už advokato paslaugas.

3Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 1 d. nuosprendžiu G. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį išteisinta nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pareikšti civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

4Tuo pačiu nuosprendžiu A. J. išteisinta pagal BK 154 straipsnio dalį, tačiau dėl šios nuosprendžio dalies kasacinis skundas nepaduotas.

5Teisėjų kolegija, išklausiusi privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios bei jos atstovo advokato, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

61. G. S. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinama, tačiau išteisinta dėl to, kad paskleidė apie A. J. tikrovės neatitinkančią informaciją, siekdama pakirsti pasitikėjimą ja ir pažeminti, būtent: 2015 m. rugpjūčio 19 d. prašyme Lietuvos statistikos departamento generalinei direktorei V. L. nurodė, kad A. J. ant jos (G. S.) kompiuterio, klaviatūros, darbo stalo tyčia išpylė vazoną su žemėmis; kad nuo darbo Vidaus audito skyriuje pradžios (2012 m. balandžio mėn.) nėra tinkamai atlikusi nė vieno vidaus audito – absoliučiai visi jos atlikti vidaus auditai buvo atliekami iš naujo, nes jų negalima teikti audituojamiesiems; kad visi jos vidaus auditai atlikti pažeidžiant patvirtintą Lietuvos statistikos departamento vidaus audito metodiką; kad, iš naujo atlikus A. J. vidaus auditus, kiekvieną kartą prieita prie visiškai kitų pastebėjimų, išvadų ir rekomendacijų; kad A. J. darbo metu nuolat užsiima savo asmeniniais darbais, todėl dėl tokio A. J. elgesio ir darbui nepakeliamos situacijos – nuolatinio įžeidinėjimo, žeminimo, apgaudinėjimų, įgaliojimų viršijimo – prašė perkelti ją (G. S.) į kitą kabinetą, nes dėl nuolatinio A. J. įžūlaus elgesio neturi galimybių tinkamai eiti savo pareigas.

72. Kasaciniu skundu privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios A. J. atstovas advokatas Tomas Jaugelavičius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 5 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

82.1. Kasaciniame skunde, remiantis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7/2008, išdėstomas šmeižimo požymių išaiškinimas, iš jų subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-545/2005). Teigiama, kad nagrinėjamoje byloje neteisingai taikytas baudžiamasis įstatymas.

92.2. Kasatorius mano, kad G. S. nepagrįstai išteisinta pagal BK 154 straipsnio 1 dalį dėl šmeižimo, ir nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada aiškinant šio BK straipsnio taikymą – esą vadovas apie pavaldinį tarnybiniuose pranešimuose gali ir turi teisę reikšti nuomonę dėl pavaldiniams pavestų užduočių atlikimo ar neatlikimo. Kasatoriaus manymu, įstatymas neišskiria šmeižimo, kaip informacijos skleidimo būdo, formos, todėl tai gali būti daroma ir rašant tarnybinius pranešimus, o juose joks asmuo neturi teisės tyčia skleisti žinomai tikrovės neatitinkančios informacijos. Kasatorius pažymi, kad privataus kaltinimo skunde buvo nurodyta ne nuomonė, o konkreti tikrovės neatitinkanti informacija, t. y. faktai, kuriems taikytinas tiesos kriterijus.

102.3. Kasatorius taip pat nepagrįsta laiko apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad G. S. veikoje nėra šmeižimo sudėties ir dėl to, jog informacija nebuvo perduota tretiesiems asmenims. Pasak kasatoriaus, tarnybiniame pranešime nurodyta informacija, sudaranti šmeižimo turinį, buvo perduota Lietuvos statistikos departamento vadovybei, šį tarnybinį pranešimą tyrusiai komisijai ir kitiems Lietuvos statistikos departamento darbuotojams, tarnybinis pranešimas buvo užregistruotas šios įstaigos raštinėje, su juo susipažino raštinės darbuotojai; vėliau jį vertino darbuotojai, kuriems tai pavedė generalinė direktorė V. L.; po to su juo susipažino Lietuvos statistikos departamento generalinio direktoriaus įsakymu sudaryta komisija galimam tarnybiniam nusižengimui tirti; kai komisija pranešimą ištyrė, jis buvo registruotas Lietuvos statistikos departamento informacinėje sistemoje. Taigi su pranešime užfiksuota tikrovės neatitinkančia informacija susipažino nemažai Lietuvos statistikos departamento darbuotojų.

112.4. Kasaciniame skunde nurodoma, kad tyčia paskleistais teiginiais, kurie neatitinka tikrovės, G. S. siekė nukentėjusiąją pažeminti bei pakirsti pasitikėjimą ja, taip pat siekė pašalinti ją iš darbo. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas netyrė išteisintosios tyčios turinio, o bylos įrodymai patvirtina, kad G. S. veikė tiesiogine tyčia, t. y. rašydama visiškai nepagrįstus teiginius suprato, jog jie neatitinka tikrovės, jais žemina A. J. garbę ir orumą, ir norėjo taip veikti. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad G. S. ne pirmą kartą Lietuvos statistikos departamento vadovybei teikė apie nukentėjusiąją tikrovės neatitinkančią informaciją (pvz.: 2014 m. spalio 28 d., 2014 m. gruodžio 3 d. tarnybiniai pranešimai), tačiau, atlikus tarnybiniuose pranešimuose nurodytų aplinkybių tyrimą, jie nepasitvirtindavo, todėl, nepavykus surasti nukentėjusiosios veiklos trūkumų, išteisintoji ėmėsi šmeižimo. Tai, kad G. S. apšmeižė nukentėjusiąją, parodo ir pačios G. S. pasirašytos tarnybinės veiklos vertinimo išvados, kurios paneigia tarnybiniame pranešime nurodytos informacijos tikrumą, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių išvadų nevertino, nors jomis A. J. darbas 2012–2014 metais vertinamas labai gerai, gerai, tik 2014 m. – patenkinamai (nors šį vertinimą paneigė tarnybinės veikos vertinimo komisija).

122.5. Kasatorius mano, kad yra pagrindas abejoti, ar apeliacinės instancijos teismas objektyviai, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes. Šis teismas nevertino 2015 m. rugpjūčio 19 d. prašyme pateiktos informacijos turinio, jo neatitikties ar atitikties tikrovei, bet tyrė G. S. 2014 m. spalio 28 d. tarnybinį pranešimą, kuris nebuvo privataus kaltinimo skundo objektas. Kasatorius pažymi, kad išteisintoji apie nukentėjusiosios elgesį nurodė faktus nevartodama pasakymo „galimai“, t. y. kategoriškai ir konkrečiai teigė, jog nukentėjusioji darbo metu nuolat užsiima savo asmeniniais darbais ir kt. Tokie teiginiai aiškiai rodo šmeižikišką informacijos pobūdį. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad sudaryta komisija galimiems nukentėjusiosios tarnybiniams nusižengimams tirti iš dalies patvirtino G. S. tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes. Priešingai, komisija konstatavo, kad nukentėjusioji tarnybinių nusižengimų nepadarė. Kasaciniame skunde pažymima, kad, 2014 m. spalio 28 d. tarnybinį pranešimą ištyrus Statistikos departamento komisijai, departamentas 2014 m. gruodžio 16 d. išvadoje Nr. VL-1338 konstatavo, kad A. J. tarnybinio nusižengimo nepadarė. Šiuo atveju teismo nutartyje pateiktas motyvas, kad komisija iš dalies patvirtino G. S. tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes, neobjektyvus. Vėliau sudaryta kita komisija 2016 m. sausio 4 d. pateikė išvadą, tačiau ji netyrė G. S. 2015 m. rugpjūčio 19 d. prašymo. Dėl to Lietuvos statistikos departamento generalinio direktoriaus 2016 m. sausio 19 d. įsakymu kasatorei paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba – nėra susijusi su G. S. 2015 m. rugpjūčio 19 d. prašyme nurodytais teiginiais. Be to, minėtas įsakymas yra apskųstas administraciniam teismui ir nagrinėjamas administracinio proceso tvarka. Kasatoriui nesuprantamas apeliacinės instancijos teismo pasiūlymas tarnybinę nuobaudą skųsti administracine tvarka, nes dėl G. S. prašyme (kuris yra šios privataus kaltinimo bylos nagrinėjimo dalykas) išdėstytų teiginių A. J. tarnybinė nuobauda nebuvo paskirta. Priešingai, Lietuvos statistikos departamento generalinis direktorius 2015 m. rugsėjo 29 d. įsakymu pripažino, kad A. J. tarnybinio nusižengimo nepadarė.

133. Kasacinis skundas atmestinas.

14Dėl BK 154 straipsnio 1 dalies taikymo

154. Baudžiamuoju įstatymu uždrausta veika šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, kurio objektas – žmogaus garbė ir orumas. BK 154 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šmeižimas – tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Taigi, žmogaus garbė ir orumas pažeidžiami, kai paskleidžiama negatyvi, asmenį diskredituojanti informacija. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. duomenų, faktų konstatavimą apie asmenį, jo veiksmus, elgesį (ar reiškinius, įvykius). Sprendžiant BK 154 straipsnio taikymo klausimą, svarbu atskleisti šmeižimo turinį, atriboti informaciją (duomenis, faktus) nuo nuomonės. Duomenims, faktams taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė – tai kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į juos; nuomonei būdingas subjektyvumas, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau nuomonė turi būti paremta tikrovėje egzistuojančiais faktais. Vienas iš šmeižimo turinį sudarančių požymių – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas, o tai reiškia, kad informacija yra netikra, melaginga. Paskleidimu suprantama tai, kad informacija apie kitą žmogų tapo žinoma kitiems asmenims (ar asmeniui), nepriklausomai nuo to, kokiu būdu ir kokia forma kaltininkas ją pranešė, pateikė (paskleidė). Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla, jei BK 154 straipsnyje apibūdintą informaciją jos skleidėjas suvokė kaip turinčią atitinkamas savybes (neatitiktį tikrovei, niekinantį ar žeminantį pobūdį arba galinčią pakirsti pasitikėjimą žmogumi) ir norėjo paskleisti būtent tokią informaciją. Taigi, turi būti nustatyta tiesioginė tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad darant išvadas apie šmeižimo sudėtį sudarančių objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimą ar nebuvimą būtina išnagrinėti bylos aplinkybių visumą, be kita ko, įvertinti paskleistų teiginių kontekstą, formuluotes, informacijos skleidėjo motyvus ir tikslus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad asmuo, įgyvendindamas teises ir pareigas savo veikloje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis), kartu būtina nustatyti pusiausvyrą tarp vieno asmens teisės (laisvės) pateikti informaciją, reikšti kritiką ir šios teisės ribojimo ginant kritikuojamo asmens teises.

165. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp A. J. ir G. S., dirbusių vienoje įstaigoje (Lietuvos statistikos departamente), buvo susiklostę pakankamai įtempti, konfliktiški santykiai, dėl to A. J. privataus kaltinimo tvarka kreipėsi į teismą dėl šmeižimo, kaltindama G. S., o ši savo ruožtu pateikė privatų kaltinimą dėl šmeižimo A. J.; dėl abipusių kaltinimų tiek G. S., tiek A. J. išteisintos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.

175.1. A. J. kaltinimo esmė ta, kad G. S. prašyme, adresuotame Statistikos departamento generalinei direktorei, nurodė, jog A. J. ant jos (G. S.) kompiuterio bei darbo stalo tyčia išpylė vazoną su žemėmis, kad tinkamai neatlieka savo darbo funkcijų, auditus atlieka pažeisdama nustatytą metodiką, darbo metu užsiima asmeniniais reikalais, įžūliai, įžeidžiančiai elgiasi, o dėl to G. S. negali tinkamai atlikti savo pareigų ir prašo direktorės perkelti A. J. į kitą kabinetą. Byloje nustatyta, kad šis G. S. prašymas (kaip ir kiti panašaus turinio jos tarnybiniai pranešimai) susijęs su A. J. veikla valstybės tarnyboje. Nagrinėjamo įvykio metu G. S. buvo Statistikos departamento audito skyriaus vedėja, A. J. – jai pavaldi to paties skyriaus vyresnioji specialistė. Minėtas audito skyrius tiesiogiai pavaldus ir atskaitingas Statistikos departamento generalinei direktorei, kuriai ir adresuotas G. S. prašymas, A. J. vertinamas kaip šmeižikiškos informacijos paskleidimas. Kaip teisingai pažymėta abiejų instancijų teismų sprendimuose, teisės aktuose (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, Lietuvos statistikos departamento Vidaus audito skyriaus nuostatai) nustatyta, kad valstybės tarnautojas privalo tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas, laikytis valstybės tarnautojų veiklos taisyklių, konkrečiai – Statistikos departamento audito skyriaus vedėjas – prižiūrėti darbuotojų atliekamus auditus, vertinti jų darbo dokumentų kokybę, tarnybinę veiklą ir t. t. Taigi, esminė aplinkybė yra tai, kad išteisintoji G. S. pagal savo pareigas, nustatytas teisės aktais, turėjo teisę (ir privalėjo) informuoti įstaigos (Statistikos departamento) vadovę apie jai pavaldžios specialistės A. J. veiklą darbe, jos atliekamo darbo (auditų rengimas) kokybę ir pan. Dėl to teismai padarė pagrįstą išvadą, kad G. S. kreipimasis į tiesioginį vadovą dėl pavaldaus valstybės tarnautojo elgesio bei darbo kokybės vertintinas kaip tiesioginių tarnybinių funkcijų vykdymas, bet ne informacijos paskleidimas BK 154 straipsnio prasme.

185.2. Atsižvelgiant į visas pirmiau minėtas aplinkybes – darbo valstybės tarnyboje pobūdį, G. S. 2015 m. rugpjūčio 19 d. prašymo turinį, į tai, kam šis prašymas pateiktas, taip pat į G. S. ir A. J. funkcijas ir pareigas darbinėje veikloje, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė (o šio teismo išvadoms pritarė ir apeliacinės instancijos teismas), kad G. S. kreipėsi į įstaigos vadovę ne turėdama tikslą apšmeižti A. J., o su darbu tarnyboje susijusiais klausimais. Taigi, pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes konstatuotina, kad G. S. veikoje nėra tiesioginės tyčios apšmeižti A. J., o tai reiškia, kad nėra būtinojo BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio, todėl baudžiamoji atsakomybė negalima (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

195.3. Pažymėtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog minėtame G. S. prašyme nurodytos su A. J. darbine veikla susijusios aplinkybės pasitvirtino iš dalies, tačiau visgi nustatyta jos darbo trūkumų. Taigi, byloje ištirti ir teismų įvertinti įrodymai leidžia teigti, kad egzistavo aplinkybės, sudarančios pagrindą kritikuoti A. J. veiklą tarnyboje, kurioje ji dirbo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad valstybės tarnautojams keliami aukšti reikalavimai, kurie, be kita ko, įtvirtinti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme: valstybės tarnautojai privalo deramai atlikti savo pareigas, tarnauti visuomenės interesams, būti nepriekaištingos reputacijos, pagarbūs, laikytis jiems nustatytų etikos taisyklių, pagarbos žmogui ir valstybei, pavyzdingumo principų. Vadinasi, tokių asmenų – valstybės tarnautojų kritikos toleravimo laipsnis yra aukštesnis nei privačių asmenų. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kokiu būdu ir forma kritikuojanti informacija skleidžiama, ar tokie veiksmai susiję su darbinių funkcijų vykdymu ir vyksta darbinėje veikloje. Nepagrįstas valstybės tarnautojų kritikos ribojimas taikant baudžiamąją atsakomybę, o nagrinėjamu atveju – ir ribojimas vieno valstybės tarnautojo tiesioginės pareigos pateikti informaciją apie kito tarnautojo, kurio veiklą pirmasis turi pareigą kontroliuoti, darbo kokybę (reikalaujant, kad informacija būtų absoliučiai tiksli, pasitvirtintų), apsunkintų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintų skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus ir atliekamas darbo funkcijas principų valstybės tarnyboje įgyvendinimą bei neatitiktų visuomenės intereso. Nagrinėjamu atveju pusiausvyra tarp išteisintosios G. S. teisės pagal einamas pareigas informuoti vadovybę apie jai pavaldžios valstybės tarnautojos veiklą ją kritikuojant ir pastarosios teisių bei laisvių nebuvo pažeista, pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę, t. y. kraštutinę priemonę (ultima ratio), nėra. Taigi, įvertinę byloje nustatytų aplinkybių visumą nagrinėjamu atveju teismai iš esmės teisingai sprendė baudžiamojo įstatymo taikymo klausimą. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad valstybės tarnautojų A. J. ir G. S. pasirinktas konfliktinės situacijos sprendimo būdas etikos požiūriu yra abejotinas, bet tai ne baudžiamosios teisės reguliavimo klausimas.

205.4. Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą pagal privačios kaltintojos nukentėjusiosios A. J. apeliacinį skundą, nepadarė esminių BPK normų pažeidimų, sudarančių pagrindą tenkinti kasatoriaus prašymą naikinti šio teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas objektyviai ir išsamiai neišnagrinėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, yra formalūs, jie grindžiami argumentais, susijusiais su baudžiamojo įstatymo taikymu palaikant A. J. kaltinimą G. S. ir vertinant šios pateiktą prašymą kaip šmeižimą, t. y. nusikaltimą, už kurį, privačios kaltintojos ir jos atstovo kasatoriaus manymu, G. S. turėjo būti nuteista pagal BK 154 straipsnio 1 dalį. Tačiau, kaip pirmiau nurodyta šioje nutartyje, G. S. išteisinta pagrįstai. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo ne G. S. 2015 m. rugpjūčio 19 d. prašymą, o 2014 m. tarnybinius pranešimus, kurie nėra privataus kaltinimo (skundo) objektas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad minimi tarnybiniai pranešimai analizuoti kaip bylos medžiaga, susijusi su jos nagrinėjamu dalyku, nes prašymo turinys ir anksčiau rašytų tarnybinių pranešimų turinys susijęs su faktinėmis aplinkybėmis, atskleidžiančiomis A. J. darbą ir jo kokybę (pvz., atliktų auditų vertinimas), kartu ir jos apeliaciniame skunde keltus klausimus dėl paskleistos informacijos atitikties tikrovei.

216. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad G. S. nepadarė veikos, turinčios BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, todėl išteisinta pagrįstai ir teisėtai. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei tenkinti kasacinį skundą nėra pagrindo.

22Dėl proceso išlaidų

237. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, buvo gautas prašymas priteisti išteisintajai G. S. kasaciniame procese turėtas 592,9 Eur išlaidas už atstovavimą jos interesams Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Teismui pateikta 2017 m. gruodžio 11 d. PVM sąskaita faktūra bei 2017 m. gruodžio 12 d. pinigų priėmimo kvitas, patvirtinantys, kad G. S. sumokėjo minėtą pinigų sumą.

247.1. Pažymėtina, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-271/2010).

257.2. Byla kasacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios A. J. atstovo advokato kasacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis G. S., ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, taigi – išteisintosios G. S. padėtį bloginančiais pagrindais. Kadangi šioje byloje privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios A. J. atstovo advokato kasacinis skundas atmetamas, todėl išteisintajai G. S. jos patirtos atstovavimo išlaidos priteistinos, tačiau atsižvelgiant į bylos apimtį ir sudėtingumą, taip pat į tai, kad išteisintosios G. S. gynėjas advokatas K. P. dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, todėl jam bylos medžiaga buvo žinoma, priteistina suma mažintina iki 150 Eur.

26Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, 106 straipsniu,

Nutarė

27Atmesti privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios A. J. atstovo advokato Tomo Jaugelavičiaus kasacinį skundą.

28Priteisti išteisintajai G. S. iš privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios A. J. 150 Eur išlaidų, turėtų byloje dalyvavusio advokato paslaugoms apmokėti.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 1 d. nuosprendžiu G. S. pagal... 4. Tuo pačiu nuosprendžiu A. J. išteisinta pagal BK 154 straipsnio dalį,... 5. Teisėjų kolegija, išklausiusi privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios... 6. 1. G. S. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį privataus kaltinimo tvarka buvo... 7. 2. Kasaciniu skundu privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios A. J. atstovas... 8. 2.1. Kasaciniame skunde, remiantis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr.... 9. 2.2. Kasatorius mano, kad G. S. nepagrįstai išteisinta pagal BK 154... 10. 2.3. Kasatorius taip pat nepagrįsta laiko apeliacinės instancijos teismo... 11. 2.4. Kasaciniame skunde nurodoma, kad tyčia paskleistais teiginiais, kurie... 12. 2.5. Kasatorius mano, kad yra pagrindas abejoti, ar apeliacinės instancijos... 13. 3. Kasacinis skundas atmestinas.... 14. Dėl BK 154 straipsnio 1 dalies taikymo... 15. 4. Baudžiamuoju įstatymu uždrausta veika šmeižimas yra tyčinis... 16. 5. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp A. J. ir G. S., dirbusių vienoje... 17. 5.1. A. J. kaltinimo esmė ta, kad G. S. prašyme, adresuotame Statistikos... 18. 5.2. Atsižvelgiant į visas pirmiau minėtas aplinkybes – darbo valstybės... 19. 5.3. Pažymėtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas... 20. 5.4. Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas... 21. 6. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad G. S.... 22. Dėl proceso išlaidų... 23. 7. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, buvo gautas prašymas priteisti... 24. 7.1. Pažymėtina, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs... 25. 7.2. Byla kasacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal privačios... 26. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 27. Atmesti privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios A. J. atstovo advokato Tomo... 28. Priteisti išteisintajai G. S. iš privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios...