Byla 2A-818-527/2015
Dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia (trečiasis asmuo – Kauno miesto 18-asis notarų biuras)

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio ir Rūtos Palubinskaitės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės D. A. V. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-96-308/2014 pagal ieškovo K. G. ieškinį atsakovei D. A. V. ir pagal atsakovės D. A. V. priešieškinį ieškovui K. G. ir atsakovams pagal priešieškinį V. M. ir A. G. M. dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia (trečiasis asmuo – Kauno miesto 18-asis notarų biuras),

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė

3Ginčas šioje byloje kilo iš paskolos sutarties teisinių santykių.

4Ieškovas ieškinyje (t. 1, b. l. 2–5) prašė priteisti iš atsakovės 50 000 Lt skolos, 14 646,84 Lt palūkanų, 18 000 Lt delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad Paskolos sutartimi paskolino atsakovei 110 000 Lt be palūkanų iki 2008-11-12. Atsakovė savo prievolių – grąžinti skolą, mokėti delspinigius ir kt. – įvykdymą užtikrino hipoteka 700/3780 dalies 0,3780 ha žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - )ir 176 kv. m pastato-ūkio pastato, unikalus Nr. ( - ), esančių Varėnos r. sav. ( - ) (toliau – Turtas). Ieškovas 110 000 Lt atsakovei perdavęs notaro biure, pasirašant notarinę Paskolos sutartį, t. y. ieškovas savo prievolę įvykdė tinkamai. Atsakovė savo prievolės grąžinti paskolos sumą iki 2008-11-12 nėra įvykdžiusi iki šiol. Atsakovei negrąžinant paskolos ieškovas yra pradėjęs skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procesą. 2010-03-05 Alytaus rajono apylinkės teismo hipotekos skyriaus hipotekos teisėjas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 2-271-470/2009 parduoti įkeistą Turtą. Antstolės A. M. užsakymu UAB „Dzūkas“ atliko įkeisto Turto vertinimą, 2013-07-17 išvadoje dėl turto vertės nurodęs, kad Turto rinkos vertė – 80 000 Lt (žemės sklypas – 2 000 Lt, pastatas – 78 000 Lt). Kadangi pagal CPK 718 straipsnį pirmosiose varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina sudaro aštuoniasdešimt procentų turto rinkos kainos, įkeistas Turtas pirmosiose varžytynėse bus parduodamas už 64 000 Lt, tačiau net ir tuo atveju, jeigu įkeistas Turtas bus parduotas už 64 000 Lt, gautų pinigų neužteks visai atsakovės skolai pagal Paskolos sutartį grąžinti (110 000 Lt), delspinigiams ir palūkanoms sumokėti ir vykdymo išlaidoms atlyginti. Pagal CK 6.874 str. 1 d. ir CK 6.210 str. 1 d. atsakovė privalo mokėti ieškovui 5 procentų palūkanas nuo laiku negrąžintos paskolos sumos, nepaisant to, kad pagal Paskolos sutartį paskola buvo suteikta be palūkanų. Atsakovė paskolos sumą privalėjo grąžinti iki 2008-11-12, tačiau nėra grąžinusi iki šiol. Iš viso atsakovė vėluoja grąžinti paskolą 2 132 dienas. Šiuo ieškiniu ieškovas reikalauja priteisti dalį negrąžintos paskolos sumos – 50 000 Lt, todėl ir palūkanas skaičiuoja nuo negrąžintos paskolos dalies. Atsakovė privalo sumokėti ieškovui 14 646,84 Lt palūkanų. Palūkanų skaičiavimas: 50 000 Lt x 5 % = 2 500 Lt/metams; 2 500 Lt/364 d. = 6,87 Lt/d.; 2 132 d. x 6,87 Lt/d. =14 646,84 Lt. Paskolos sutarties 1.1 punkte atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovui 0,2 procento delspinigių už kiekvieną praleistą dieną nuo sumos, kurią sumokėti praleistas terminas. Ieškovas reikalauja priteisti dalį negrąžintos paskolos sumos – 50 000 Lt, todėl ir delspinigiai skaičiuojami nuo negrąžintos paskolos dalies. Taigi atsakovė privalo sumokėti ieškovui 18 000 Lt delspinigių (50 000 Lt x 0,2% = 100 Lt/d.; 180 d. x 100 Lt/d. = 18 000 Lt). Vadovaudamasis CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d., ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovės 5 % metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5Atsakovė priešieškinyje (t. 1, b. l. 81–85) prašė pripažinti negaliojančia 2008-05-12 sutartį Nr. 2-2597 dalyje, kurioje ji nurodyta sutarties šalimi, nustatant, kad 110 000 Lt paskolos iš K. G. gavėjais ir 2008-05-12 sutarties Nr. 2-2597 šalimi yra V. M. ir A. G. M., kurie yra tikroji sandorio šalis, nes skolinosi pinigus iš ieškovo. Ieškovas pinigus perdavė V. V. M., o ne atsakovei, tai patvirtina, kad tikroji jo valia – paskolos sandoris su V. V. M. ir A. G. M. Pas notarą ji vykusi tik pasirašyti dėl turto įkeitimo, kuriuo turi būti užtikrinta V. V. M. ir A. G. M. paskola, o ne skolintis pinigų, kurių jai nereikėjo. Visus dokumentus, kurie atsakovei buvo pateikti, pasirašiusi tik todėl, kad jie buvo reikalinga turtui įkeisti. Niekada jokiomis aplinkybėmis nesiskolintų tokios sumos, kadangi atsakovei pensininkei, gyvenančiai tik iš senatvės ir našlės pensijų, kurios nesiekia nė 1 000 Lt, neužtektų likusio gyvenimo tokią skolą gražinti, o tuo labiau per šešis mėnesius, kaip tai numatyta sutartyje, be to, jai nereikėjo pinigų, nebuvo jokių aplinkybių, dėl kurių jai reikėtų skolintis 110 000 Lt. Atsakovė nepažinojusi ieškovo, o jis jos, niekada su juo nesitarusi dėl jokios paskolos ir jos suteikimo, grąžinimo sąlygų. Restitucija atsakovės atžvilgiu negali būti taikoma, nes pinigai atsakovei nebuvo perduoti, juos skolinosi ir gavo V. V. M. ir A. G. M. Atsakovė nesuvokusi, kad šiuo sandoriu pinigai skolinami jai, buvusi suklaidinta savo dukros V. V. M. ir A. G. M., kurie jai paaiškino, kad jai reikalinga pas notarą pasirašyti dokumentus dėl turto įkeitimo, nes įkeičiamas turtas registruotas jos vardu, klydusi dėl sandorio esmės.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Varėnos rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimu (t. 2, b. l. 19–29) ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė ir priteisė iš atsakovės ieškovui 50 000 Lt (kas atitinka 14 481 Eur) skolą, 18 000 Lt (kas atitinka 5 213,16 Eur) delspinigius, 5 (penkis) procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2013-12-19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2 040 Lt (kas atitinka 590,82 Eur) žyminį mokestį ir 1 000 Lt (kas atitinka 289,62 Eur) išlaidų advokatų pagalbai apmokėti. Teismas nurodė, kad atsakovė neįvykdė savo prievolės, kylančios iš CK 6.9 straipsnio 1 dalies. Vadovaujantis CK 6.63 straipsnio 1 dalimi, atsakovė laikoma pažeidusia prievolę, nes praleido prievolės įvykdymo terminą, ieškovas teisminiu būdu pagrįstai reikalauja, kad atsakovė įvykdytų prievolę. Atsakovė praleido prievolės įvykdymo terminą, todėl ieškovas teisėtai reikalauja įvykdyti prievolę (CK 6.258 str. 2 d.). Atsakovė nenurodė įstatyminių pagrindų (CK 6.124–6.129 str.), kurie leistų atsakovei vienašališkai iš dalies atsisakyti įvykdyti prievolę, kadangi tokį vienašalį atsisakymą įvykdyti prievolę draudžia CK 6.59 straipsnis. Ieškovas savo reikalavimą grindžia 2008-05-12 sutartimi dėl paskolos, kurios dalis jam iki šiol nėra sugrąžinta, t. y. atsakovė neįvykdė tinkamai prievolės sugrąžinti paskolą sutartyje numatytais terminais. Atsakovė priešieškiniu savo reikalavimą grindžia CK 1.90 straipsnyje numatytu pagrindu, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Teismas iš atsakovės ir atsakovų pagal priešieškinį V. M. ir A. G. M. paaiškinimų nustatė, kad jie buvo sutarę, kad paskolos sutartis bus sudaroma atsakovės vardu, kad pinigai po sutarties sudarymo bus perduoti atsakovams pagal priešieškinį ir jie po to grąžins paimtą paskolą ieškovui atsakovės vardu. Atsakovė ir atsakovai pagal priešieškinį jau iki sudarant paskolos sutartį buvo numatę, kaip bus panaudoti gauti paskolos pinigai, t. y. bus perduoti atsakovei artimiems asmenims. Šiuo atveju atsakovė, pasirašydama paskolos sutartį ir prisiimdama tokį didelį finansinį įsipareigojimą pagal paskolos sutartį pusės metų terminui, turėjo pilną galimybę, atsižvelgdama į savo finansinę ir bendrą turtinę padėtį, numatyti, kad ji finansiškai bus nepajėgi iki 2008-11-12 grąžinti paskolą. Tokiam supratimui nebuvo reikalingos jokios specialios žinios ar teisinė patirtis, o kiekvienas vidutiniškai apdairus ir atidus asmuo būtų supratęs, kad atsakovė neturi galimybės per pusę metų įvykdyti prievolę pagal paskolos sutartį. Dėl to atsakovė galėjo atsisakyti pasirašyti šią sutartį arba reikalauti, kad paskolos grąžinimo laiduotojais sutartyje būtų įtraukti ir V. V. M. bei A. G. M. Atsakovei to nepadarius, jos veiksmai rodo, kad atsakovė sudarydama sutartį pasitikėjo dukros ir A. G. M. patikinimais, jog jie sugrąžins paskolą už ją, neturėdama dėl to jokių jų garantijų ir tuo pačiu nesirūpindama galimomis kilti jai pasekmėmis, jeigu paskolos sutartis būtų neįvykdyta. Teismo nuomone, atsakovė nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, kad ji pasirašiusi šią paskolos sutartį dėl apgaulingų atsakovų pagal priešieškinį V. V. M. ir A. G. M. veiksmų. Atsakovė jau 2010-03-05 teismui priėmus nutartį dėl įkeisto turto pardavimo galėjo suprasti, kad ji yra suklydusi dėl paskolos sutarties sudarymo ir iš karto ginčyti šią sutartį, tačiau ginčyti sutartį atsakovė pradėjo praėjus daugiau kaip 4 metams nuo šios nurodytos teismo nutarties priėmimo, kai tapo galutinai aišku, kad išieškojimas visgi bus nukreiptas į atsakovės turtą, kas parodo, kad atsakovė priešieškiniu siekia išvengti paskolos sutarties prievolės įvykdymo išieškojimą nukreipiant į jos turtą.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9Atsakovė apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 32–37) prašo Varėnos rajono apylinkės teismo 2014-12-09 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo, kad teismo sprendimas nepagrįstas, priimtas pažeidžiant įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas bei teisės normas dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu. Atsakovei pagal 2005-05-22 paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 1732V ir pagal 2005-05-22 nuosavybės teisės liudijimą Nr. 1735V nuosavybės teise priklausė 0,3780 ha žemės sklypas, kadastrinis Nr. ( - ), šiuo metu šio žemės sklypo atsakovei priklauso 0,3080 ha dalis, kadangi 0,0700 ha žemės sklypo dalis pagal 2014-09-29 turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. SD-2513 perduota ieškovui. Taip pat pagal minėtus paveldėjimo teisės liudijimus atsakovei nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, unikalus Nr. ( - ), daržinė, unikalus Nr. ( - ), tvartas, unikalus Nr. ( - ), tvartas, unikalus Nr. ( - ), garažas, unikalus Nr. ( - ), inžineriniai kiemo statiniai, unikalus Nr. ( - ), esantys ( - ) Varėnos sen., Varėnos r. sav. Atsakovės dukra (atsakovė pagal priešieškinį) V. M. (iki santuokos V.) 2007 m. pavasarį kreipėsi į atsakovę, prašydama leisti jai ir jos tuo metu būsimam sutuoktiniui A. G. M. namų valdos žemės sklype pasistatyti gyvenamąjį namą. Atsakovei toks dukros noras buvo priimtinas, kadangi po vyro A. V. mirties 2003 metais ji namų valdoje gyvena viena, namų valdos teritorija pakankamai didelė (0,3780 ha), yra sąlygos įsikurti dar vienai šeimai, taip pat tikėjosi, kad, gyvendama šalia, dukra pasirūpins ligos atveju ir senatvėje. Dukra nurodė, kad A. G. M. turi didelę patirtį organizuojant statybos darbus, tvarkant tam reikalingus dokumentus, kadangi užsiima pastatų statyba ir pardavimu. Tokiu būdu atsakovė sutiko, kad dukra ir A. G. M. savo lėšomis 0,0700 ha žemės sklypo dalyje statytų gyvenamąjį namą savo poreikiams, ką jie, gavę atsakovės sutikimą, pradėjo daryti, visus statybos darbus vykdė savarankiškai, savo lėšomis, dokumentus, reikalingus statyboms vykdyti ir įteisinti, taip pat tvarkė jie patys, atsakovės tik prašydavo dokumentus pasirašyti, paaiškindami, kad reikalingas atsakovės parašas, nes statoma žemės sklype, kuris registruotas atsakovės vardu. Nors V. ir A. G. M. pastatytas pastatas įvardintas kaip ūkinis, tačiau jis buvo statomas tikslu jame nuolat gyventi; pastačius pastatą, nors jis dar ir nebuvo iki galo įrengtas, jame 2007 m. pabaigoje apsigyveno abu M., visas šias aplinkybes patvirtinę teismo posėdžio metu. 2008-05-12 į namus anksti iš ryto atėjo dukra, kuri nurodė, kad kartu su A. G. M. iš jo draugo skolinasi pinigų, kad užbaigtų pastato įrengimą ir pritaikymą jų poreikiams, paaiškino, kad dėl paskolos reikalinga įkeisti pastatą ir 0,0700 ha žemės sklypo dalį bei kad atsakovė skubiai turi vykti į Kauną pas notarą kartu su jais, kadangi reiks atsakovės parašų turto įkeitimui, nes tiek žemės sklypas, tiek pastatas yra registruoti atsakovės vardu. Dėl turto įkeitimo atsakovė neprieštaravo, nes V. ir A. G. M. pastatą pasistatė savo lėšomis, registraciją savo vardu laikė tik laikinu formalumu. M. teismo posėdžio metu aiškiai nurodė, kad tai jie skolinosi 110 000 Lt iš ieškovo ir kad pinigai buvo perduoti jiems, o ne atsakovei, ir kad atsakovei nebuvo išaiškinta, kad ji tampa ieškovo skolininke, o ieškovas – atsakovės kreditoriumi. Ieškovas teisme patvirtino, kad atsakovės, iki susitinkant pas notarą, nepažinojo, dėl paskolos sumos dydžio, grąžinimo terminų ir kitų sąlygų tarėsi ne su atsakove, o su atsakovės dukra, jau buvo skolinęs jai pinigų anksčiau. V. M. veikė savo vardu ir savo interesais, t. y. valią sudaryti sandorį išreiškė ne atsakovė, o atsakovės dukra. Atsakovė nesitarė dėl paskolos ir pinigai atsakovei nebuvo perduoti. Teismas šių atsakovų pagal priešieškinį ir ieškovo paaiškinimų nevertino, dėl jų sprendime nepasisakė, nors jie turi reikšmės nustatant tikrąsias sandorio šalis ir tikrąją valią dėl sandorio sudarymo. Pagal CPK 186 straipsnį ir 177 straipsnio 2 dalį šalių paaiškinimai yra įrodymais byloje. CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas nustato, kad teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje turi nurodyti argumentus, dėl kurių atmeta įrodymus, tačiau teismas to sprendime nepadarė. Atsakovė nesuvokė, kad šiuo sandoriu pinigai skolinami atsakovei, buvo suklaidinta savo dukros ir A. G. M., kurie atsakovei paaiškino, kad atsakovei reikalinga pas notarą pasirašyti dokumentus dėl turto įkeitimo, nes įkeičiamas turtas registruotas atsakovės vardu. Taip pat nebuvo ir nėra jokių susitarimų tarp atsakovės ir M., kad paskolos sutartis bus forminama atsakovės vardu, o atsakovė jiems perduos pinigus, kuriuos jie už atsakovę grąžins ieškovui. Atsakovė klydo dėl sandorio esmės. Pinigus iš ieškovo skolinosi A. G. M. ir V. M., kuri su ieškovu susitarė dėl paskolos dydžio, grąžinimo terminų ir kitų sutarties sąlygų. Ieškovas pinigus perdavė V. M., o ne atsakovei, tai patvirtina, kad tikroji jo valia – paskolos sandoris su V. ir A. G. M. Atsakovė pas notarą vyko tik pasirašyti dėl turto įkeitimo, kuriuo turi būti užtikrinta V. ir A. G. M. paskola, o ne skolintis pinigų, kurių atsakovei nereikia. Niekada jokiomis aplinkybėmis atsakovė nesudarinėtų tokio sandorio, jeigu būtų supratusi, kad jo esmė ne tik turto įkeitimas, bet ir paskola, nesiskolintų tokios sumos, kadangi pensininkei, gyvenančiai tik iš senatvės ir našlės pensijų, kurios nesiekia nė 1 000 Lt, neužtektų likusio gyvenimo tokią skolą gražinti, o tuo labiau per šešis mėnesius, kaip tai numatyta sutartyje, be to, atsakovei nereikėjo pinigų, nebuvo jokių aplinkybių, dėl kurių reiktų skolintis 110 000 Lt. Teismas, neišsiaiškinęs visų aplinkybių, nepagrįstai nurodė, kad atsakovė jau 2010-03-05 teismui priėmus nutartį dėl įkeisto turto pardavimo galėjo suprasti, kad suklydusi dėl paskolos sutarties sudarymo ir iš karto ginčyti sutartį. Atsakovė neturi teisinio išsilavinimo ir patirties bylinėjantis, dukra nurodė atsakovei visą korespondenciją, gaunamą iš teismų, neatplėšus vokų iš karto persiųsti jai, ir ką toliau daryti, spręsdavo dukra su vyru, paaiškinę, kad čia jų problemos ir jie viską sutvarkys. Teismas padarė nepagrįstas išvadas apie 2008-05-12 sutartį Nr. 2-2597 dėl 110 000 Lt paskolos ir dėl esminio suklydimo nebuvimo, kadangi nepakankamai ištyrė faktinius bylos duomenis, nevertino įrodymų visumos, nepasisakė dėl šalių paaiškinimų. Ieškovas 2014-11-19 teismo posėdžio metu sumažino ieškinio reikalavimus, skolos prašė priteisti 46 000 Lt, palūkanų 13 471,43 Lt, delspinigių 16 560 Lt, todėl neaišku, kokiu pagrindu teismas iš atsakovės ieškovui priteisė 50 000 Lt (kas atitinka 14 481 Eur) skolos, 18 000 Lt (kas atitinka 5 213,16 Eur) delspinigių, vietoje 46 000 Lt skolos ir 16 560,00 Lt delspinigių ir 2 040 Lt žyminio mokesčio, paskaičiuoto nuo 68 000 Lt, o ne nuo 62 560 Lt.

10Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 58–61) prašo apeliacinį skundą atmesti. Ieškovo nuomone, teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovė neįrodė, kad ji sudarydama Paskolos sutartį iš esmės suklydo. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (paskolos sutartis) patvirtina aiškiai atsakovės išreikštą valią ne tik sudaryti hipotekos ir paskolos sandorį, bet ir gauti pinigus pagal paskolos sutartį. Kaip matyti iš Paskolos sutarties turinio, ieškovas 110 000 Lt atsakovei perdavė notaro biure, pasirašant notarinę Paskolos sutartį. Paskolos sutarties 1 punkte yra nurodyta: „D. A. V. pasiskolino iš K. G. vieną šimtą dešimt tūkstančių litų, kuriuos D. A. V. privalo grąžinti K. iki du tūkstančiai aštuntųjų metų lapkričio mėnesio dvyliktosios dienos, be palūkanų.“ Pinigų pagal Paskolos sutartį sumokėjimo atsakovei faktą patvirtina ir šios sutarties antrame lape atsakovės ranka padarytas įrašas: „gavau vienas šimtas dešimt tūkstančių litų“. Šį įrašą atsakovė patvirtino savo parašu. Atsakovė Paskolos sutarties sudarymo fakto neginčija, t. y. neginčija, kad ieškovas pagal Paskolos sutartį perdavė joje nurodytą paskolos sumą. Paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). Apeliantė teigia, kad pinigai pagal Paskolos sutartį buvo perduoti ne jai, bet jos dukrai. Šią išvadą atsakovė grindžia išimtinai tik subjektyviais savo svarstymais, jokie rašytiniai įrodymai, pagrindžiantys atsakovės teiginį, teismui nepateikti. Kadangi pati atsakovė savo ranka atliko įrašus, patvirtinančius pinigų gavimo faktą, teismas pagrįstai atmetė priešieškinį kaip neįrodytą. Protingumo kriterijaus taikymui ginčo situacijai svarbi aplinkybė yra tai, kad Paskolos sutartį ieškovas ir atsakovė pasirašė notaro biure, sutarties tekstas, kaip nurodyta, buvo garsiai perskaitytas, notaras, vykdydamas Lietuvos Respublikos Notariato įstatymo (toliau – Notariato įstatymo) 30 str. 1 d. nustatytą pareigą išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos atlikti, paaiškino atsakovei sudaromo sandorio pasekmes. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovei buvo suteikta išsami informacija apie sudaromą sandorį. Gebėjimą suvokti teisines problemas bei galimybes ginti savo teises, kreipiantis į atitinkamą kvalifikaciją turinčius teisininkus ar netgi pačiai ruošiant procesinius dokumentus teismui, patvirtina visa ieškovo vykdoma paskolos sumos pagal Paskolos sutartį išieškojimo procedūra, kuri tęsiasi jau nuo 2009 m. Atsakovė skundžia visas teismų priimtas nutartis, antstolės veiksmus ir pan. vien tam, kad apsunkintų ir užtęstų paskolos grąžinimą. Atsakovės vietoje apdairus ir atidus žmogus būtų supratęs, kad su ieškovu yra sudaromas ne tik nekilnojamojo turto hipotekos sandoris, bet ir Paskolos sutartis. Paskolos sutarties šalių valia buvo išreikšta įstatyme nustatyta forma, o atsakovė nepateikė jokių tai paneigiančių įrodymų. Savo suklydimą atsakovė grindė išimtinai tik savo subjektyviais svarstymais bei atsakovų pagal priešieškinį teiginiais, kurie prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Toks atsakovės ir atsakovų pagal priešieškinį elgesys leidžia daryti prielaidą, kad atsakovė siekia išvengti paskolos grąžinimo, perkeldama skolą be ieškovo sutikimo asmenims, kurie neturi jokio turto, iš kurio galėtų būti išieškoma, ir tokiu būdu pasipelnyti ieškovo sąskaita. Atsakovė nurodė, kad ūkio pastato statyba rūpinosi ir vykdė savarankiškai V. V. ir A. G. M. Tačiau šiuo atveju atsakovės teiginiai ir vėl prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Statybos leidime, statinio projekte nurodyta, kad statytojas yra atsakovė. Statybos leidimą atsiėmė ir pasirašė, kad dokumentą gavo, pati atsakovė. Techninį projektą savo parašu taip pat patvirtino pati atsakovė. Ieškovo nuomone, net ir pripažinus, jog atsakovė Paskolos sutartį sudarė iš esmės suklydusi, ši sutartis negalėtų būti pripažinta negaliojančia atsakovės nurodytais pagrindais. CK 1.90 str. 7 d. numatyta, kad suklydusi šalis neturi teisės reikalauti pripažinti sutartį negaliojančia, jeigu ji savo teises ir interesus adekvačiai gali apginti kitais gynimo būdais. Atsakovė nurodo, kad dėl Paskolos sutarties ji iš esmės suklydo dėl savo dukters ir jos sutuoktinio klaidingos informacijos pateikimo. Jeigu atsakovė pagal Paskolos sutartį iš ieškovo gautą paskolos sumą perdavė savo dukrai ir jos sutuoktiniui, ji gali ginti savo pažeistas teises, reikalaudama dukrą ir jos sutuoktinį grąžinti paskolintas lėšas (jeigu buvo sudarytas paskolos sandoris) arba reikalauti atlyginti žalą, atsiradusią dėl dukters ir jos sutuoktinio veiksmų. Taigi atsakovės priešieškinis negali būti tenkinamas ir dėl imperatyvios CK 1.90 str. 7 d. normos.

11IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

13Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad atsakovė neįrodė, kad ji, sudarydama Paskolos sutartį, iš esmės suklydo. Pati Paskolos sutartis, patvirtinta notariškai, ir sudarytas savarankiškas hipotekos sandoris patvirtina atsakovės aiškiai išreikštą valią ne tik sudaryti hipotekos sandorį, bet ir gauti savo vardu pinigus pagal Paskolos sutartį. Kaip matyti iš Paskolos sutarties turinio, ieškovas visą paskolos sumą – 110 000 Lt – atsakovei perdavė notaro biure, pasirašant notarinę Paskolos sutartį. Paskolos sutarties 1 punkte nurodyta: „D. A. V. pasiskolino iš K. G. vieną šimtą dešimt tūkstančių litų, kuriuos D. A. V. privalo grąžinti K. iki du tūkstančiai aštuntųjų metų lapkričio mėnesio dvyliktosios dienos, be palūkanų.“ Pinigų pagal Paskolos sutartį sumokėjimo atsakovei faktą patvirtina ir šios sutarties antrame lape atsakovės ranka padarytas įrašas: „gavau vienas šimtas dešimt tūkstančių litų“, kurį atsakovė patvirtino savo parašu. Vadovaujantis CK 6.870 straipsnio 2 dalimi, Paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo momento. Atsakovė, kaip paskolos gavėja, Paskolos sutarties CK 6.875 straipsnio 1 dalies pagrindu neginčija, tačiau teigia, kad pinigai pagal Paskolos sutartį buvo perduoti ne jai, bet jos dukrai V. M. (iki santuokos – V.). Tačiau šį savo teiginį atsakovė grindžia išimtinai tik subjektyviais savo ir jai artimų žmonių – atsakovų pagal priešieškinį V. M. (dukros) ir A. G. M. (dukros vyro) – paaiškinimais, nepateikdama jokių tai pagrindžiančių rašytinių įrodymų. Kadangi pati atsakovė savo ranka atliko įrašus, patvirtinančius pinigų gavimo faktą, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LAT suformuota teismine praktika, teisingai paskirstęs įrodinėjimo naštą šioje byloje, visiškai pagrįstai priešieškinį atmetė kaip neįrodytą, o ieškinį dėl negrąžintos paskolos dalies patenkino. Protingumo kriterijaus taikymui ginčo situacijai svarbi aplinkybė yra tai, kad Paskolos sutartį ieškovas ir atsakovė pasirašė notaro biure, sutarties tekstas, kaip nurodyta sutartyje, buvo garsiai perskaitytas, notaras, vykdydamas Lietuvos Respublikos Notariato 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos atlikti, paaiškino atsakovei sudaromo sandorio pasekmes. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovei buvo suteikta išsami informacija apie sudaromą sandorį, ir paneigia atsakovės argumentus dėl suklydimo. Gebėjimą suvokti teisines problemas bei galimybes ginti savo teises, kreipiantis į atitinkamą kvalifikaciją turinčius teisininkus ar netgi pačiai ruošiant procesinius dokumentus teismui, patvirtina visa ieškovo vykdoma paskolos sumos pagal Paskolos sutartį išieškojimo procedūra, kuri tęsiasi jau nuo 2009 metų. Kaip matyti Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2S-290-264/2010 2010-01-27 nutarties, Alytaus rajono apylinkės teismo hipotekos skyrius dar 2009-11-17 nutartimi areštavo atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį 0,3780 ha žemės sklypą ir ūkinį pastatą bei įspėjo skolininkę, kad, per 1 mėnesį nuo šios nutarties gavimo dienos negrąžinus 110 000 Lt skolos, 11 000 Lt delspinigių ir 131 Lt žyminio mokesčio, įkeistas turtas bus parduotas iš viešųjų varžytynių arba perduotas administruoti hipotekiniam kreditoriui. Nors atsakovė toje byloje Alytaus rajono apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009-11-17 priimtą nutartį skundė atskiruoju skundu, kurį Kauno apygardos teismas 2010-01-27 nutartimi atmetė, tačiau pažymėtina, jog atsakovės atskirasis skundas nebuvo grindžiamas aplinkybėmis, kad ji paskolos negavo ir kad ne ji buvo tikroji Paskolos sutarties šalis. Iš Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2S-931-555/2010 2010-06-01 nutarties taip pat matyti, jog, Alytaus rajono apylinkės teismo hipotekos skyriaus hipotekos teisėjai 2010-03-05 nutartimi patenkinus kreditoriaus K. G. pakartotinį prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto daikto vertės ir nutarus parduoti iš varžytynių atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus, įkeistus hipotekos lakštu Nr. 06120080001336, atsakovė, kaip įkeisto turto savininkė, atskiruoju skundu (kuris Kauno apygardos teismo 2010-06-01 nutartimi buvo atmestas) skundė šią nutartį ir prašė sustabdyti jos vykdymą iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas Varėnos rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-481-445/2010, kurioje D. A. V. paduotas ieškinys, prašant pripažinti negaliojančia 2008-05-12 paskolos sutarties sąlygą dėl 0,2 procentų delspinigių mokėjimo, kurią sumokėti praleistas terminas, bei 2008-05-12 hipotekos sandorį dėl nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ir pastato, esančių ( - ) Varėnos r. įkeitimo ir panaikinti areštą žemės sklypui ir pastatui, Varėnos rajono apylinkės teismo 2010-04-16 nutartimi buvo laikytas nepaduotu ieškovei nepašalinus ieškinio trūkumų. Be to, kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1312-431/2013 priimtos 2013-04-11 nutarties, kuria ieškovės D. A. V. apeliacinis skundas buvo atmestas ir buvo paliktas nepakeistas Varėnos rajono apylinkės teismo 2011-06-27 sprendimas, kuriuo D. A. V. ieškinys pripažinti negaliojančia 2008-05-12 paskolos sutarties sąlygą dėl 0,2 procentų delspinigių mokėjimo, kurią sumokėti praleistas terminas, bei 2008-05-12 hipotekos sandorį dėl nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ir pastato, esančių ( - ) Varėnos r. įkeitimo ir panaikinti areštą žemės sklypui ir pastatui buvo atmestas. Šios aplinkybės, nustatytos iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, kuriais teismas gali naudotis (CPK 179 str. 3 d.), kolegijos nuomone, tik patvirtina ieškovo atsiliepimo argumentus, jog atsakovė įvairiausiais pagrindais skundžia visas teismų priimtas nutartis, antstolės veiksmus ir pan. vien tam, kad apsunkintų ir užtęstų paskolos grąžinimą. Atsakovės vietoje vidutiniškai apdairus ir atidus žmogus, kolegijos nuomone, būtų supratęs, kad su ieškovu yra sudaromas ne tik nekilnojamojo turto hipotekos sandoris, bet ir Paskolos sutartis. Paskolos sutarties šalių valia buvo išreikšta įstatyme nustatyta forma, o atsakovė nepateikė jokių tai paneigiančių įrodymų ir neįrodė buvus taip, kai ji teigia. Savo suklydimą atsakovė grindė išimtinai tik savo subjektyviais svarstymais bei atsakovų pagal priešieškinį teiginiais, kurie prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Toks atsakovės ir atsakovų pagal priešieškinį elgesys leidžia kolegijai daryti prielaidą, kad atsakovė tokiu būdu siekia išvengti paskolos grąžinimo, siekdama perkelti skolą be ieškovo sutikimo asmenims, kurie neturi jokio turto, iš kurio galėtų būti išieškoma, ir tokiu būdu pasipelnyti ieškovo sąskaita. Atsakovės teiginiai, kad ūkio pastato statyba rūpinosi ir vykdė savarankiškai V. V. ir A. G. M., niekaip neįrodo atsakovės suklydimo, tuo labiau, kad šie teiginiai prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams – statybos leidimui ir statinio projektui, kuriuose nurodyta, kad statytojas yra atsakovė, statybos leidimą atsiėmė ir pasirašė, kad dokumentą gavo, pati atsakovė, techninį projektą savo parašu taip pat patvirtino pati atsakovė.

14Kolegijos nuomone, net ir pripažinus, jog atsakovė Paskolos sutartį sudarė iš esmės suklydusi, ši sutartis negalėtų būti pripažinta negaliojančia atsakovės nurodytais pagrindais. CK 1.90 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad suklydusi šalis neturi teisės reikalauti pripažinti sutartį negaliojančia, jeigu ji savo teises ir interesus adekvačiai gali apginti kitais gynimo būdais. Atsakovė nurodo, kad dėl Paskolos sutarties ji iš esmės suklydo dėl savo dukters ir jos sutuoktinio klaidingos informacijos jai pateikimo. Vadinasi, jeigu atsakovė pagal Paskolos sutartį iš ieškovo gautą paskolos sumą perdavė savo dukrai ir jos sutuoktiniui, ji gali ginti savo pažeistas teises, reikalaudama dukrą ir jos sutuoktinį grąžinti jiems atitekusius paskolos pinigus arba reikalauti atlyginti žalą, atsiradusią dėl dukters ir jos sutuoktinio veiksmų. Taigi atsakovės priešieškinis negali būti tenkinamas ir dėl imperatyvios CK 1.90 straipsnio 7 dalies normos.

15Tačiau kolegija sutinka su apeliante, jog pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo iš atsakovės ieškovui priteisė 50 000 Lt (kas atitinka 14 481 Eur) skolą, 18 000 Lt (kas atitinka 5 213,16 Eur) delspinigius, vietoje 46 000 Lt skolos ir 16 560,00 Lt delspinigių ir 2 040 Lt žyminio mokesčio, paskaičiuoto nuo 68 000 Lt, o ne nuo 62 560 Lt, kadangi, kaip nustatyta, ieškovas 2014-11-19 teismo posėdžio metu, atsižvelgęs į tai, kad pagal 2014-09-29 turto perdavimo išieškotojui aktą (2 t., b. l. 10) jam buvo perduotas įkeistas turtas už 64 000 Lt), sumažino ieškinio reikalavimus ir skolos prašė priteisti tik 46 000 Lt ir delspinigių tik 16 560 Lt. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas ignoravo CPK 42 straipsnyje įtvirtintą ieškovo teisę sumažinti ieškinio reikalavimus. Pažymėtina, jog netgi tuo atveju, jei ieškovas savo reikalavimų nebūtų sumažinęs, teismui vis tiek nebūtų buvę jokio teisėto pagrindo priteisti visos ieškiniu prašytos priteisti 50 000 Lt skolos, kadangi iš teismui pateiktų įrodymų buvo akivaizdu, jog pagal 2014-09-29 turto perdavimo išieškotojui aktą (2 t., b. l. 10) ieškovui vykdomojoje byloje buvo perduotas įkeistas turtas už 64 000 Lt, kas reiškia, jog negrąžinta paskolos suma liko tik 46 000 Lt, o atitinkamai ir mažesni delspinigiai bei žyminis mokestis.

16Kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia (CPK 329 str. 1 d., 330 str.) ir sumažina priteistą iš atsakovės ieškovui skolos sumą nuo 50 000 Lt (kas atitinka 14 481 Eur) iki 46 000 Lt (kas atitinka 13 322,52 Eur), delspinigių sumą nuo 18 000 Lt (kas atitinka 5 213,16 Eur) iki 16 560 Lt (kas atitinka 4 796,11 Eur), žyminį mokestį nuo 2 040 Lt (kas atitinka 590,82 Eur) žyminio mokesčio iki 1 876,8 Lt (kas atitinka 543,56 Eur ((13 322,52 + 4 796,11) x 0,03)) ir išlaidas advokatų pagalbai apmokėti nuo 1 000 Lt (kas atitinka 289,62 Eur) iki 756,9 Lt (kas atitinka 219,21 Eur), laikant, jog pradinis ieškinys patenkintas 75,69 procentais (46 000 + 16 560) x 100 / (50 000 + 14 646,84 + 18 000).

17Atsakovė už apeliacinį skundą sumokėjo 86,89 Eur žyminio mokesčio (b. l. 38), o nuo likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimo teismas ją atleido 2015-01-09 nutartimi (2 t., b. l. 54). Be to, atsakovė sumokėjo 290 Eur advokatei už apeliacinio skundo surašymą (2 t., b. l. 39).

18Apeliacinį skundą tenkinus iš dalies (t. y. dėl 5 440 Lt sumos, paskaičiuotos taip: 68 000 – 46 000 – 16 560, arba 8 procentais (5 440 x 100 / 68 000)), iš ieškovo atsakovei priteistina 163,2 Lt (kas atitinka 47,27 Eur) žyminio mokesčio ir 8 procentai advokato pagalbos išlaidų, t. y. 23,2 Eur.

19Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

20apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

21Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą pakeisti.

22Sumažinti priteistą iš atsakovės D. A. V. ieškovui K. G. skolos sumą nuo 50 000 Lt (kas atitinka 14 481 Eur) iki 46 000 Lt (kas atitinka 13 322,52 Eur), delspinigių sumą nuo 18 000 Lt (kas atitinka 5 213,16 Eur) iki 16 560 Lt (kas atitinka 4 796,11 Eur), žyminį mokestį nuo 2 040 Lt (kas atitinka 590,82 Eur) žyminio mokesčio iki 1 876,8 Lt (kas atitinka 543,56 Eur) ir išlaidas advokatų pagalbai apmokėti nuo 1 000 Lt (kas atitinka 289,62 Eur) iki 756,9Lt (kas atitinka 219,21 Eur).

23Priteisti iš ieškovo K. G. atsakovei D. A. V. 47,27 Eur žyminio mokesčio ir 23,2 Eur advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2.
  1. Ginčo esmė
...
3. Ginčas šioje byloje kilo iš paskolos sutarties teisinių santykių.... 4. Ieškovas ieškinyje (t. 1, b. l. 2–5) prašė priteisti iš atsakovės 50... 5. Atsakovė priešieškinyje (t. 1, b. l. 81–85) prašė pripažinti... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Varėnos rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimu (t. 2, b.... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 9. Atsakovė apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 32–37) prašo Varėnos rajono... 10. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 58–61) prašo... 11. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 12. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 13. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė,... 14. Kolegijos nuomone, net ir pripažinus, jog atsakovė Paskolos sutartį sudarė... 15. Tačiau kolegija sutinka su apeliante, jog pirmosios instancijos teismas be... 16. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo... 17. Atsakovė už apeliacinį skundą sumokėjo 86,89 Eur žyminio mokesčio (b. l.... 18. Apeliacinį skundą tenkinus iš dalies (t. y. dėl 5 440 Lt sumos,... 19. Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326... 20. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.... 21. Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą pakeisti.... 22. Sumažinti priteistą iš atsakovės D. A. V. ieškovui K. G. skolos sumą nuo... 23. Priteisti iš ieškovo K. G. atsakovei D. A. V. 47,27 Eur žyminio mokesčio ir...