Byla 2A-756-524/2012
Dėl įsiskolinimo priteisimo, bei atsakovo M. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-07 sprendimo civilinėje byloje

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovui M. J. dėl įsiskolinimo priteisimo, bei atsakovo M. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-07 sprendimo civilinėje byloje, ir

Nustatė

2ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 4027,44 Lt skolos, 5 proc. metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2003-02-19 atsakovas kreipėsi į UAB DK „Baltic Polis“ (teisių ir pareigų perėmėja AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas) ekspertus, pranešdamas apie 2003-02-16 Klaipėdos rajone įvykusį eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė ( - ), valstybinis Nr. ( - ) Ši transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių savanoriškuoju draudimu. Dėl šio įvykio atsakovui buvo išmokėta 4027,44 Lt dydžio draudimo išmoka. Nurodė, kad atsakovas M. J. 2003 m. vasario 18-19 dienomis suklastojo UAB DK „Baltic Polis“ tikrus duomenis, t. y. prašyme apdrausti transporto priemonę ( - ), valstybinis Nr. ( - ) nurodė galinę išrašymo datą – 2003-02-12, užpildė transporto priemonės savanoriško draudimo polisą TP Nr. 010393, kuriame nurodė galinę išrašymo datą – 2003-02-12, ir sutarties galiojimo laiką nuo 2003-02-13 iki 2004-02-12, eilutėje „draudėjas (parašas)“ – pasirašė. Atsakovas, pasinaudodamas suklastotu dokumentu, t. y. polisu TP Nr. 010393, apgaulės būdu savo naudai iš UAB DK „Baltic Polis“ įgijo 4027,44 Lt, t. y. nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita, todėl privalo ieškovui grąžinti be pagrindo įgytą turtą.

3Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-12-07 sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovui AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančiam per AAS „Gjensidige Baltic“ filialą Lietuvoje, iš atsakovo M. J. 4027,44 Lt skolos, 5 proc. metines palūkanas už priteistą 4027,44 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme, 2011-09-02 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 120 Lt bylinėjimosi išlaidų dėl žyminio mokesčio sumokėjimo. Teismo įsitikinimu, baudžiamosios bylos Nr. 1-261-718/2008 įrodymų ir šalių paaiškinimų pagrindu labiau tikėtina, kad atsakovas veikdamas bendrai su uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „Baltic Polis“ draudimo agentu E. A. turėdamas tikslą gauti draudimo išmoką, tyčia suklastojo tikrus uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „Baltic Polis“ dokumentus. Atsakovas pasinaudojo galimai suklastotu dokumentu – draudimo polisu Nr. 010393, apgaulės būdu savo naudai iš UAB „Baltic Polis“ įgijo 4027,44 Lt, t. y. nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita, todėl priteisė atsakovo be pagrindo įgytą turtą ieškovui.

4Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-07 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros kaltinamąja išvada, esančia baudžiamojoje byloje Nr. 1-261-718/2008. Paaiškina, kad šioje byloje nebuvo sprendžiamas atsakovo baudžiamosios atsakomybės klausimas, o baudžiamasis procesas buvo nutrauktas. Teigia, kad kaltinamoji išvada prejudicinės galios neturi, o turėjo būti vertinami kaip rašytiniai įrodymai. Nurodė, kad ne jis užpildė visus reikalingus dokumentus, o draudimo įmonės darbuotojas, todėl tikėjosi, kad visi dokumentai bus užpildyti tinkamai. Priduria, kad pasirašydamas draudimo polisą pastebėjo, kad jame ištaisyti metai iš „2002“ į „2003“, tačiau į šį pataisymą nekreipė dėmesio, nes už draudimą sumokėjo 1071 Lt ir tą pačią dieną buvo išrašytas pinigų sumokėjimo kvitas su teisinga data. Po autoįvykio dėl draudimo išmokos atsakovas kreipėsi į kitą draudimo darbuotoją ir šis nieko atsakovui nesakė dėl polise esančių pataisymų, jam buvo išmokėta draudimo išmoka. Paaiškina, kad pinigai atsakovui buvo sumokėti praėjus keliems mėnesiams po draudimo poliso pateikimo, prieš tai patikrinus ir ištyrus visas aplinkybes. Pažymi, kad autoįvykio kaltininkas V. P., kuris pažeidė Kelių eismo taisykles, autoįvykio metu žuvo. Teigia, kad pasinaudojus draudimo polisu ir gavus išmoką, apeliantas dėl turtinės žalos ginčų nekėlė. Nurodė, kad teismas neįvertino fakto, kad už draudimo polisą sumokėjo 1071 Lt, todėl pripažinęs jį suklastotu teismas turėjo priteisti 1071 Lt.

5Ieškovė atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-07 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, todėl priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą.

6Apeliacinis skundas atmestinas.

7Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

8Šios bylos aplinkybių kontekste yra situacija, kai baudžiamasis procesas buvo nutrauktas suėjus senaties terminui, savaime nepaneigia asmens, traukto baudžiamojon atsakomybėn, civilinės atsakomybės kaip tokios galimumo. Ikiteisminis tyrimas nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui ir tai yra terminas, kuriam pasibaigus baudžiamasis persekiojimas negalimas.Tai reiškia tik tai, kad neatsirado prejudicinio fakto, o civilinę bylą nagrinėjančiam teismui išlieka pareiga tirti įrodymus, tarp jų ir esančius nutrauktoje baudžiamojoje byloje, laikantis CPK įtvirtintų įrodinėjimo procesą reglamentuojančių taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje E. T. v. AB Šiaulių bankas, bylos Nr. 3K-3-370/2005; 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2009). Todėl šioje byloje įrodinėjimo dalykas yra draudimo sutarties galiojimas draudžiamojo įvykio metu - 2003-02-16.

9Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis (CK 6.987 straipsnis). Draudimo sutartis turi būti rašytinė. Ją patvirtina draudimo liudijimas (polisas) (CK 6.989 straipsnis), kurio turiniui keliami reikalavimai apibrėžiami CK 6.991 straipsnio 1 dalyje. Transporto priemonių savanoriško draudimo taisyklių Nr. 014, pagal kurias buvo išduotas draudimo polisas atsakovui, 10.2.1 ir 10.2.2 punktai nustatė, kad draudimo sutartis įsigalioja polise nurodytą dieną, bet ne anksčiau kaip kitą kalendorinę dieną po draudimo įmokos ar kitą dieną po įmokų įrašymo į Draudiko sąskaitą banke. Draudimo polise nurodyta, kad 1071 Lt draudimo įmoka sumokėta 2003-02-12 grynaisiais. Tačiau šioje byloje teisiškai reikšminga aplinkybė ta, kad CK 6.991 straipsnio 1 dalyje 12p. nustatytas reikalavimas draudimo liudijime nurodyti draudimo liudijimo išdavimo datą. Baudžiamosios bylos medžiaga leidžia padaryti išvadą, kad draudimo liudijime serijos TP Nr. 010393 (b.l.19) pataisyta data - 2003-02-12- nėra ta data, kada buvo išduotas šis liudijimas. Taip pat baudžiamosios bylos medžiaga leidžia padaryti išvadą, kad ir dėl grynųjų pinigų kvito, kuris išrašytas atsakovui sumokėjus draudimo įmoką, išrašymo datos yra netikslumų. Šią aplinkybę įrodo baudžiamosios bylos medžiaga- ieškovės finansininkės pažymos bei jos parodymai (baudžiamoji byla Nr. 1-261-718/2008, t.1, 129-130, t.2, b.l.21, 16-18).

10Byloje nustatyta, kad draudimo polisą ir kvitą išrašė ieškovės darbuotojas E. A.. Iš R.S. S. parodymų baudžiamojoje byloje nustatyta, kad ji pasirašytinai išduodavo draudimo polisus agentams, apie išdavimo datą pažymėdavo žurnale. Be to, pinigų paėmimo kvitus ir draudimo polisus agentai privalėjo išrašyti eilės tvarka, tačiau E. A. šių reikalavimų nevykdė. Šiuos parodymus patvirtina draudimo polisų išdavimo registracijos žurnalas, kuriame nurodyta, jog E. A. draudimo polisą Nr. 010393 gavo 2003-02-18 (baudžiamoji byla Nr. 1-261-718/2008, t.2, b.l.21). Todėl įvertinus paminėtus liudytojos parodymus darytina išvada, kad jis draudimo liudijimą, išduotą atsakovui, anksčiausiai galėjo gauti 2003-02-17, bet ne 2003-02-12. Draudimo liudijimo išdavimo datą - 2003-02-18 patvirtina ir kitas rašytinis įrodymas - jo išdavimo važtaraštis (baudžiamoji byla Nr. 1-261-718/2008, t.2, b.l.20). Todėl akivaizdu, kad iki draudžiamojo įvykio dienos-2003-02-16- ieškovės darbuotojas E. A. jo išrašyto 2003-02-12 draudimo liudijimo negalėjo turėti, todėl akivaizdu, kad negalėjo padaryti įrašo 2003-02-12, kad atsakovas sumokėjo draudimo įmoką. Šių įrodymų atsakovas nenuginčijo, jam buvo pareikštas įtarimas baudžiamojoje byloje, o jos nutraukimas dėl senaties termino nėra asmenį reabilituojantis pagrindas, todėl paminėtais įrodymais civilinėje byloje įrodyta, kad 2003-02-12 draudimo sandoris nebuvo sudarytas ,ir įrodyta, kad atsakovo draudimo sutartis negaliojo draudžiamojo įvykio metu - 2003-02-16, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovas privalo grąžinti be pagrindo gautą išmoką. CK 6.237 str., 6.242 str. reglamentuoja civilinių teisinių santykių dalyvių prievoles nepagrįstai praturtėjus ar nepagrįstai gavus turto. Asmeniui, be teisinio pagrindo gavusiam kito asmens turtą, privalu jį grąžinti. Kad tokia prievolė atsirastų, turtą praradęs asmuo turi įrodyti, kad šis praradimas neturi teisinio pagrindo, t. y. nei konkrečiu teisės aktu, nei sandoriu remiantis asmuo neturėjo teisės gauti ginčo turto. Šioje byloje ieškovė įrodė, kad 2003-02-16 autoįvykio metu atsakovas negalėjo pasinaudoti draudimo sutartimi numatyta apsauga. Įvertinus paminėtus įrodymus galima padaryti išvadą, kad ieškovė įrodė esant priežastinį ryšį tarp savo pažeistos teisės ir atsakovo praturtėjimo.

11Civilinių teisinių santykių subjektai įgyvendina savo teises ir pareigas vadovaujantis CK1.5 įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Be to, civilinė teisė įtvirtina principą, kad iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės. Sandoriai yra teisėtas asmens veiksmas, todėl neteisėtais asmenų veiksmais sandoriai negali būti sudaryti. Teisės mokslas išskiria du sąžiningumo kriterijus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Objektyvusis sąžiningumo kriterijus – tai protingumo ir teisingumo principus atitinkantis elgesys. Jis nustatomas analizuojant, ar asmuo turėjo ką nors žinoti, ar privalėjo daryti ar nedaryti, kitaip tariant, ar jis turėjo teisinę pareigą atitinkamai elgtis. Subjektyvusis sąžiningumo kriterijus – asmens elgesio įvertinimas konkrečioje situacijoje iš jo pozicijos. Jis nustatomas analizuojant, ar pakako to, ką asmuo darė, neatsižvelgiant į tai, ką jis galėjo daryti, protingai tikintis pagal jam nustatytus reikalavimus, kitaip tariant, tai yra faktinis sąžiningumas. Šioje byloje paminėtais įrodymais nustačius, kad 2003-02-12 ieškovės darbuotojas E. A. negalėjo turėti draudimo liudijimo Nr. 010393, paneigtas atsakovo sąžiningumas objektyviąja prasme.

12Nepagrįstas atsakovo apeliaicinio skundo motyvas, kad jam turi būti įskaityta draudimo įmoka. Visų pirma jis priešieškinio byloje nepateikė, todėl teismas neturėjo pagrindo šio klausimo spręsti, ir tai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, šioje byloje įvertinus šalių draudimo teisinį santykį, darytina išvada, jog 2003-02-16 draudžiamojo įvykio metu šalys nebuvo sudariusios draudimo sutarties, tačiau po 2003-02-18 šalys tokią sutartį galėjo sudaryti, todėl kitoje byloje svarstytina, ar atsakovas nepasinaudojo draudimo sutarties apsauga laikotarpiu nuo 2003-02-18.

13Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsnio 1, 2 dalimis, teismas

Nutarė

14Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-07 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai