Byla 2S-1790-590/2015

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vidas Stankevičius, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdamas ieškovo V. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-01 nutarties atsisakyti priimti ieškovo V. B. ieškinį „dėl kriminalinės Lietuvos teismų institucijų preudoteisėjų rimtais protiniais sveikatos sutrikimais vykdomo teisės į veiksmingą teisinę gynybą padarytos žalos atlyginimo“, pareikšto atsakovams: „kriminalinei Lietuvai“, atstovaujamai „kriminalinės Lietuvos „teisingumo“ ministerijos“; „kriminalinei institucijai Vilniaus apygardos teismui ir pseudoteisėjai A. K., R. K., V. K.“; „kriminalinės Lietuvos aukščiausiasis teismas ir pseudoteisėjai D. A., G. K., R. N.“; „kriminalinei institucijai Vilniaus miesto apylinkės teismui ir pseudoteisėjai J. V., R. K., S. J., E. Ž.-J., G. S.“, civilinėje byloje Nr. 2-25448-433/2015,

Nustatė

2ieškovas V. B. pareikštu ieškiniu prašė priteisti ieškovui iš atsakovo kriminalinės Lietuvos 14481 eurų žalos atlyginimą. Sprendimo vykdymą pavesti kriminalinės Lietuvos „teisingumo“ ministerijai.

3Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-06-01 nutartimi ieškovo ieškinį atsisakė priimti. Nurodė, kad iš pateikto ieškinio turinio ir žodyno matyti, kad ieškovas neturi CPK 2 str. numatytų tikslų, kreipimąsi į teismą ieškovas siekia paversti tribūna savo asmeninei nuomonei apie Lietuvos valstybę ir jos institucijas išsakyti. Tokiems tikslams pasiekti yra kitų priemonių. Ieškovo pasirinktas būdas savo nuomonei afišuoti yra ydingas, turi piktnaudžiavimo teise (veikos, kurią draudžia įstatymo nuostatos, žr. CPK 95 str.) požymių. Procesinis dokumentas, kurio pagrindinis tikslas - afišuoti jį padavusio asmens nuomonę, nepriimamas (CPK 137 straipsnio 2 d. 1 p.). Pažymėtina, kad tai ne pirmas ieškovo ieškinys, kurio negalima priimti dėl analogiškų priežasčių (žr. pvz. Vilniaus miesto apylinkės teismo civ. bylą Nr. 2-48557-809/2014 ir Vilniaus apygardos teismo nutartį, priimtą išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 2S-444-392/2015). Tad ieškovas puikiai žino teisminės gynybos sąlygas, tvarką ir reikalavimus, keliamus procesiniams dokumentams, kuriais kreipiamasi dėl teisminės gynybos, tačiau sąmoningai šių reikalavimų nevykdo. Jei ieškovas turi CPK 2 str. nuostatas atitinkančių interesų, jis gali pasinaudoti teise į teisminę gynybą, laikydamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir CPK nuostatų.

4Atskiruoju skundu ieškovas V. B., atstovaujamas A. B., prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-01 nutartį panaikinti ir grąžinti ieškinio priėmimo klausimą kitam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad nutartyje netinkamai taikomas CPK 137 str. 2 d. 1 p., nes pažeidžiami CPK 137 str. 3 d. reikalavimai. Teismas nenurodė ieškovui į kokią kitą instituciją turi kreiptis dėl tyčinių ir neteisėtų pseudoteisėjų ir pseudoprokurorų veiksmų padarytos žalos atlyginimo. Teismas tyčia vilkiną ieškinio priėmimo klausimą. Netikslus teismo pavadinimas ar pavadinimo nenurodymas nėra esminis trūkumas ir negali būti pagrindu atsisakyti priimti ieškinį. Pabrėžia, kad kiti to paties teismo teisėjai negali nagrinėti bylų prieš tą patį teismą ir kitus jo teisėjus, todėl konstatuotinas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

5Atskirasis skundas atmetamas.

6Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

7Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

8Apeliantas ieškinyje atsakovu nurodydamas Lietuvos valstybę ir jos atstovus, juos įvardijo kaip kriminalinę Lietuvą, ,,kriminalinės Lietuvos „teisingumo“ ministeriją, „kriminalinę instituciją Vilniaus apygardos teismą“ ir „kriminalinę instituciją Vilniaus miesto apylinkės teismą“, „kriminalinę Lietuvos aukščiausiasis teismas“. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškovo V. B. ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, pripažino, kad apeliantas, reikšdamas ieškinį, sąmoningai siekia piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, rodo nepagarbą teismui ir proceso dalyviams. Skundžiama nutartis atitinka šiuo metu Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą teismų praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040-464/2015; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-741-178/2015; 2015 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-287-157/2015), todėl atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti jo ieškinį. Skundžiama nutartimi teismas ieškinį atsisakė priimti konstatavęs ne CPK 115 straipsnio 4 dalyje nurodytus formalius ieškinio netikslumus, o apelianto netinkamą elgesį, prilyginamą piktnaudžiavimui teise, todėl atskirojo skundo argumentai, kad netikslus teismo pavadinimas ar pavadinimo nenurodymas ir kiti neesminiai trūkumai nėra pagrindas atsisakyti priimti ieškinį, šiuo atveju atmestini kaip faktiškai nepagrįsti.

9Dėl tos pačios priežasties atmestini, kaip nepagrįsti ir apelianto argumentai dėl to, kad teismas, atsisakydamas priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, turėjo nurodyti, į kurią instituciją kreiptis, kad ieškinys būtų išnagrinėtas. Dėl ieškinio ydingumo jį pareiškus neegzistuojančiam subjektui, o tuo pagrindu jo negalint nagrinėti teisme, CPK 137 straipsnio 3 dalyje numatytas reikalavimas teismui nurodyti kitą instituciją, į kurią turi kreiptis ieškovas, netaikytinas. Tokiu būdu apeliantui teisę į teisminę gynybą naudojant ne pagal įstatyme nustatytą paskirtį, nėra pagrindo konstatuoti CPK 137 straipsnio 3 dalies įtvirtintos procesinės teisės normos pažeidimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040-464/2015).

10Apeliantas ieškinyje atsakovu įvardino, be kita ko, ir Vilniaus miesto apylinkės teismą bei šio teismo teisėjus, tačiau ši aplinkybė per se nesudaro pagrindo išvadai, kad skundžiamą nutartį priėmė šališkas teismas ir (ar) buvo pažeistos atskirajame skunde nurodytos esminės nacionalinės teisės nuostatos. Apeliantui ne kartą buvo išaiškinta, kad, remiantis CK 6.272 straipsniu, visais atvejais dėl teisėjo ar teismo veiksmais civilinio proceso srityje padarytos žalos atlyginimo yra atsakinga valstybė, o ne teisėjas ar teismas, kurie tik veikia valstybės vardu. Todėl valstybė, o ne teisėjas ar teismas turi būti traukiamas atsakovu pagal ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-11-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 2KT-119/2012, 2013-12-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 2KT-125/2013; 2014-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-298/2014). Taip pat teisėjų nušalinimo sprendimo tvarka yra nustatyta CPK 68-69 straipsniuose. Šia tvarka apeliantas gali pasinaudoti, tačiau įstatymas reikalauja, jog nušalinimo pareiškimas būtų motyvuotas ir pareikštas konkrečiam teisėjui ar konkretiems teisėjams, tik esant vienam iš CPK 64 - 66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų (CPK 68 str. 2 d., 4 d.).

11Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas ir atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

12Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Nutarė

13Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai