Byla 2K-203/2014

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Tomo Šeškausko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. S. gynėjo advokato Stasio Zabitos kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutarties. Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžiu D. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, 208 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams ir 10 MGL dydžio bauda. Į paskirtą bausmę įskaityta atlikta bausmė – 10 MGL bauda, paskirta Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu. Iš D. S. priteista 392 589,04 Lt bankrutavusiai individualiai įmonei „A.“ turtinei žalai atlyginti. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartimi nuteistosios D. S. apeliacinis skundas atmestas. Teisėjų kolegija

Nustatė

2D. S. nuteista už tai, kad, būdama individualios įmonės ,,A.“ (įmonės kodas ( - ), registruota ( - )) (toliau – IĮ „A.“) savininke, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, nesivadovavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.923 straipsnio 1 dalimi, nepatenkindama kitų kreditorių reikalavimų, išsimokėjo įmonės pinigines lėšas savo, kaip įmonės savininkės, reikmėms tenkinti ir taip iššvaistė turtą – pinigines lėšas, kurios galėjo būti pateiktos skoloms padengti, dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams, o būtent: Žinodama apie Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nutartimi iškeltą IĮ „A.“ bankroto bylą ir kad IĮ ,,A.“ 2010 m. gruodžio 31 d. Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) skolinga 390 977,85 Lt, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (toliau – VSDF) – 1611,19 Lt, nuo 2011 m. sausio 31 d. iki 2011 m. gegužės 17 d. iš IĮ „A.“ įmonės, esančios ( - ), kasos saviems poreikiams išsimokėjo 609 320 Lt, taip iššvaistė IĮ „A.“ pinigines lėšas ir likusiems IĮ „A.“ kreditoriams – VMI padarė 390 977,85 Lt ir VSDF – 1611,19 Lt turtinę žalą. Be to, ji, būdama IĮ ,,A.“ savininke, įmonės buveinėje, esančioje ( - ), 2011 m. balandžio 21 d. įsiteisėjus Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nutarčiai iškelti bankroto bylą IĮ „A.“, apie kurios įsiteisėjimą sužinojusi 2011 m. gegužės 16 d., turėdama savo žinioje svetimą bankrutuojančio juridinio asmens IĮ „A.“ turtą – pinigines lėšas, kurias pagal Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nutartį privalėjo per 15 dienų perduoti IĮ „A.“ bankroto administratoriui – UAB „S.“ įgaliotam asmeniui A. Č., pažeisdama Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, iš bankrutuojančio juridinio asmens IĮ „A.“ pagal 2011 m. gegužės 17 d. kasos išlaidų orderį Nr. 104 išsimokėjo 25 000 Lt saviems poreikiams ir taip pasisavino jos žinioje buvusį svetimą IĮ „A.“ turtą – 25 000 Lt. Kasaciniame skunde nuteistosios D. S. gynėjas advokatas S. Zabita pateikia alternatyvius prašymus: 1) panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartį, baudžiamąją bylą nutraukti, jo ginamąją išteisinti ir panaikinti priteistą civilinį ieškinį, arba 2) panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka bei pripažinti D. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, arba 3) paskirti nuteistajai bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Kasatoriaus nuomone, abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti, nepagrįsti ir dėl to naikintini. Teismai neteisingai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, nustatė bylos faktines aplinkybes, nesivadovavo in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, nesilaikė teismų praktikos dėl nuosprendžio surašymo, neatskleidė nusikalstamos veikos turinio, sudėties ir todėl subjekto sąvoka neatitinka įstatymuose nustatytų reikalavimų. Kasaciniame skunde plačiai analizuojama BK 208 straipsnio 2 dalies dispozicija, šios nusikalstamos veikos subjektas, objektyvieji ir subjektyvieji požymiai bei teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė šį baudžiamąjį įstatymą, neatsižvelgė į tai, jog kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, neišsiaiškino individualios įmonės ir savininko turto bei turtinių įsipareigojimų ir atsakomybės, nesivadovavo CK 2.33, 2.48 ir 2.50 straipsnių bei Lietuvos Respublikos individualių įmonių (toliau – Individualių įmonių) įstatymo nuostatomis, o apeliacinės instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą dėl apeliacinio skundos ribų viršijimo, kai yra nustatomi esminiai BPK pažeidimai. Kasatorius, aptardamas CK 6.923 straipsnio nuostatas dėl lėšų nurašymo nuo banko sąskaitos eiliškumo, pažymi, kad jo ginamoji banko sąskaitoje piniginių lėšų nelaikė, o pinigus paėmė iš IĮ „A.“ kasos. Tai, kad kaltinamajame akte ir skundžiamuose teismų sprendimuose vadovaujamasi CK 6.923 straipsnio nuostatomis, gynėjo nuomone, patvirtina, jog kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės grindžiamos CK norma, kuri iškraipo kaltinimo aplinkybes. Anot kasatoriaus, nuoroda į CK 6.923 straipsnio dispoziciją yra netinkama, nes ji neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra visiškai nesusijusi su nuteistajai inkriminuota veika. Kasatorius nurodo, kad nuteistoji iki pat IĮ „A.“ perdavimo bankroto administratoriui veikė kaip individualios įmonės savininkė bei vadovavosi Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 6 dalies 1–3 punktų nuostatomis. Be to, skundžiamuose teismų sprendimuose nurodytas sumas kasatoriaus ginamoji pagal atitinkamus kasos orderius išsimokėjo iš įmonės kasos iki susipažinimo su įsiteisėjusia nutartimi, kuria IĮ „A.“ iškelta bankroto byla. Kasatorius nurodo, kad teismų praktikoje (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012) laikomasi nuostatos, jog, individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Tai reiškia, kad ieškovai (kreditoriai) turi reikalavimo teisę į įmonę (skolininką), taip pat teisę tuo pačiu ar vėlesniu ieškiniu reikalauti, kad subsidiarus skolininkas (įmonės savininkas) atlygintų įmonės turtu nepadengtą skolą. Anot kasatoriaus, nagrinėjamoje byloje teismai nepagrįstai nevertino individualios įmonės ir jos dalyvės mokumo, t. y. teismai privalėjo išsiaiškinti, ar individualios įmonės dalyvio D. S. turto neužtenka kreditoriniams reikalavimams įvykdyti, nustatyti tiek jos, tiek jos įmonės turtinę padėtį iki ir po bankroto bylos iškėlimo, įrodyti išvaistymo faktą ir tik tada svarstyti klausimą dėl galbūt kylančios baudžiamosios atsakomybės pagal BK 208 straipsnio 2 dalį. Gynėjas mano, kad nuteistosios procesinio statuso prilyginimas kreditoriui bankroto procese prieštarauja Individualių įmonių įstatymui, o skundžiami teismų sprendimai priimti pažeidžiant BPK 1, 20, 305 ir 320 straipsnių bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.4, 3.1.8 punktų nuostatas. Kasatorius nurodo, kam kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 183 straipsnį, ir teigia, kad pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savu turtu, t. y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Teismų praktikoje baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kurią suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog svetimą turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-733/2007, 2K-123/2007, 2K-7-198/2008, 2K-208/2008, 2K-171/2010). Anot kasatoriaus, nagrinėjamoje byloje teismai tik formaliai aiškino šio baudžiamojo įstatymo nuostatas, nesigilino į tai, kad IĮ „A.“ yra neribotos atsakomybės bendrovė, kurios savininko turtas yra susijęs su bendrovės turtu ir šio turto savininkui yra neribojama galimybė juo disponuoti (CK 2.50 straipsnis, Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Dėl to, sprendžiant turto pasisavinimo klausimą, turi būti atsižvelgiama į individualios įmonės turto ir individualios įmonės savininko turto atskyrimo ypatumus, nurodytus Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 6 dalies 3 punkte ir 8 straipsnyje. Kasatorius nurodo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo ir įsiteisėjimo datas, kada su šia nutartimi buvo supažindinta D. S. ir perduotas turtas bankroto administratoriui. Nuteistoji viso baudžiamojo proceso metu teigė, kad buvo įsitikinusi, jog disponuodama IĮ „A.“ pinigais, esančiais kasoje, disponavo ne svetimu turtu, nes ji buvo įmonės savininkė, pagal Individualių įmonių įstatymo nuostatas galėjusi bet kada išsimokėti jos žinioje buvusias lėšas, juolab kad tokias nuostatas jai buvo išaiškinę ir VMI specialistai. Kartu kasatorius pažymi ir tai, kad tiek VMI, tiek VSDF skola susidarė per kelerius metus, šie subjektai bankroto įstatymo nustatyta tvarka nebuvo įtraukti ir patvirtinti kreditoriais kreditorių sąraše, dalį pinigų (25 000 Lt) nuteistoji išsimokėjo, kai įmonė dar nebuvo perduota bankroto administratoriui. Bankrotas įmonei iškeltas būtent dėl skolos minėtiems juridiniams asmenims, tačiau bankroto procesas nebaigtas, nes, iškėlus baudžiamąją bylą, visas įmonės ir D. S. turtas yra areštuotas, tai trukdo baigti bankroto bylą, nors neišsiaiškinta, ar to turto neužtenka kreditorių reikalavimams padengti. Dėl to kasatorius teigia, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog D. S. tyčia pasisavino svetimą turtą. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė ir BPK 110 straipsnio reikalavimus, nes, reikalavimo teisę turintiems subjektams nepateikus civilinių ieškinių, 392 589,04 Lt civilinį ieškinį priteisė netinkamam subjektui – bankrutavusiai IĮ „A.“. Anot kasatoriaus, individualios įmonės savininkas vienu metu negali būti ir subsidiariai atsakingas su individualia įmone kreditoriams, ir individuali įmonė būti ieškovu, siekiant patenkinti kreditorių reikalavimus, o savininkas, būdamas subsidiariai atsakingas su individualia įmone, – ir atsakovu. Be to, ankstesniu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu iš D. S. priteisto VMI civilinio ieškinio (214 419,91 Lt) išieškojimas jau yra vykdomas, dėl to, anot kasatoriaus, pakartotinis priteisimas nagrinėjamoje byloje yra visiškai nepagrįstas. Kartu kasatorius nurodo, kad jo ginamoji dirba UAB „Ag.“ direktore ir iš jos, kaip IĮ „A.“ savininkės, subsidiariai atsakingos pagal Individualių įmonių įstatymą, jau yra išieškoma skola Valstybinei mokesčių inspekcijai. Nurodydamas nuteistosios asmenybę (turi šeimą, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbą, išlaiko vaikus ir senyvo amžiaus tėvus), nusikaltimų padarymo priežastis (klaidingas įstatymų vertinimas ir nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės), kasatorius teigia ir tai, kad jo ginamajai paskirta aiškiai per griežta, neatitinkanti bausmės tikslų ir paskirties, prieštaraujanti teisingumo ir protingumo principams bausmė (BK 2 straipsnio 3 dalis, 41 straipsnio 5 dalis). Be to, teismai nepagrįstai nepripažino nuteistosios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir taip pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgos Nr. 27-2 „Dėl teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai)“ 13 punkto nuostatas, nes šiame punkte nurodytų aplinkybių nevertino kaip alternatyvių. Gynėjas nurodo, kad jo ginamoji teismui davė paaiškinimus, pripažino esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, nuoširdžiai gailėjosi, o dėl areštuoto jos ir IĮ „A.“ turto negali atlyginti padarytos žalos. Tačiau teismai nepagrįstai konstatavo, kad D. S. prisipažinimą lėmė surinkti duomenys, ji savo paaiškinimus tik perskaitė ir atsisakė atsakyti į klausimus bei neatlygino padarytos turtinės žalos. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Sigutė Malinauskienė prašo nuteistosios D. S. gynėjo advokato S. Zabitos kasacinį skundą atmesti. Prokurorė, vadovaudamasi BPK 367 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 4 punkto nuostatomis, teigia, kad kasacinio skundo dalis, kuria skundžiami teismų sprendimai dėl nuteistosios D. S. pripažinimo kalta pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 208 straipsnio 2 dalį, byloje surinktų įrodymų vertinimo, kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimams, apkaltinamojo nuosprendžio surašymo (BPK 305 straipsnis) ir civilinio ieškinio priteisimo, paliktina nenagrinėta. Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo D. S. apeliacinį skundą, atsakė į esminius šio skundo argumentus, susijusius su bausmės griežtumo vertinimu, ir pateikė įtikinamus motyvus, kodėl skundas atmetamas, o apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirta bausmė pripažįstama teisinga. Prokurorės nuomone, kasacinio skundo argumentai, kuriais jis ginčija nuteistajai paskirtos bausmės griežtumą bei taikytą bausmių subendrinimo būdą, yra atmestini, nes teismų sprendimuose bausmės individualizavimo motyvai išdėstyti tinkamai ir bausmės griežtumo požiūriu įstatymo taikymo klaidų nepadaryta. Prokurorė pažymi ir tai, kad kasacinio skundo argumentai dėl bausmės paskyrimo iš esmės yra analogiški išdėstytiems apeliaciniame skunde, kurį išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai nustatė, jog D. S. paskirtoji bausmė neprieštarauja teisingumo principui ir atitinka BK 54 straipsnio reikalavimus. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, D. S. dabartinę veiklą, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, jos šeiminę padėtį ir asmenybę apibūdinančius duomenis. Teismas taip pat pažymėjo jos elgesį iki šios nusikalstamos veikos padarymo, nurodė, kad kasatoriaus ginamoji anksčiau ne kartą teista (2004, 2010, 2011 ir 2012 m.) už panašaus pobūdžio nusikaltimus finansų sistemai, nuosavybei, turtinėms teisėms bei turtiniams interesams, ir konstatavo, jog jai buvo suteikta galimybė įrodyti, kad jos padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, nulemta nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių ir ji nedarys naujų nusikalstamų veikų, o bausmės tikslai gali būti pasiekti ir nepaskyrus nuteistajai realios laisvės atėmimo bausmės. Tačiau D. S. nepateisino parodyto pasitikėjimo ir dėl to teismas nusprendė, kad teisingumo principo ir bausmės paskirties įgyvendinimas bus užtikrintas ir bausmės tikslai (sulaikyti kaltinamąją nuo naujų nusikalstamų veikų darymo) bus pasiekti tik paskyrus jai realią laisvės atėmimo bausmę. Atsiliepime prokurorė nurodo ir tai, kad nuteistoji viso proceso metu parodymus davė ir savo kaltę pripažino tik iš dalies, tai darė ne savo noru, o dėl surinktų įrodymų. Tai reiškia, kad toks dalinis prisipažinimas neprisidėjo prie teisingo sprendimo byloje priėmimo, nes nuteistajai inkriminuotų nusikaltimų padarymas nustatytas ir kitais byloje esančiais bei teismo posėdyje ištirtais įrodymais. Be to, D. S. ūkine–komercine veikla užsiima ne pirmus metus, todėl jos aiškinimai apie jos neteisėtų veiksmų padarymą atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms ir dėl jos teisinio neišprusimo, abiejų instancijų teismų pagrįstai įvertinti kritiškai ir nepripažinti nuteistosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Anot prokurorės, toks abiejų instancijų teismų sprendimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkto nuostatas. Nuteistosios D. S. gynėjo advokato Stasio Zabitos kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Dėl BPK 367 straipsnio 3 dalies reikalavimų Teisė apskųsti nuosprendį ar nutartį kasacine tvarka nustatyta BPK 367 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos apeliacinis teismas D. S. baudžiamąją bylą išnagrinėjo pagal nuteistosios apeliacinį skundą, kuriuo ji apkaltinamąjį nuosprendį skundė dėl jai paskirtos bausmės griežtumo bei nepagrįstai netaikytų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 75 straipsnio 1 dalies nuostatų. Nuteistoji D. S. savo apeliaciniu skundu atskirai neginčijo BK 208 straipsnio 2 dalies, 183 straipsnio 1 dalies taikymo ir civilinio ieškinio priteisimo klausimų, priešingai, teigė, kad dėl abiejų nusikaltimų kaltę ji pripažįsta, ir nurodė aplinkybes, kurios leistų švelninti jos atsakomybę. Esant tokioms aplinkybėms, kasatoriaus teiginiai dėl BK 208 straipsnio 2 dalies, 183 straipsnio 1 dalies taikymo ir BPK 1, 20, 110, 219, 305 straipsnių pažeidimo negali būti kasacinio skundo dalykas (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Dėl esminių BPK pažeidimų nustatant BK 75 straipsnio taikymo sąlygas Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, kuriai esant teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistam asmeniui bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šio klausimo išsprendimas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, reikalaujančių individualaus teisinio vertinimo, kuris atliekamas įvertinus bylos medžiagą, susijusią tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamajame įstatyme nenustatytas reikalavimas, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis, taikymo sąlygos suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais. Teismas išimtinio atvejo galimybę nustato vertindamas visas bylos aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe, o tokį sprendimą privalo motyvuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013). Priimdamas tokį pakartotinį sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–56/2014). D. S. nagrinėjamoje byloje nuteista realia laisvės atėmimo bausme už du nesunkius nusikaltimus. Neįsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui, nagrinėjant jos apeliacinį skundą, ji taip pat buvo asmuo, kuriam kitoje byloje pagal BK 75 straipsnio nuostatas atidėtas bausmės vykdymas. Pagrindinis D. S. apeliacinio skundo prašymas buvo dar kartą taikyti jai BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Nuteistoji nurodė aplinkybes, kurios, jos manymu, mažina jos padarytų veikų, asmenybės pavojingumą, tarp jų ir tai, kad jos padaryti nusikaltimai nesunkūs, nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ji dirba, charakterizuojama teigiamai, išlaiko nepilnametę dukterį, taip pat rūpinasi ir teikia materialinę bei kitokią būtiną pagalbą savo senyvo amžiaus tėvams. Nuteistoji teigė, jog jai paskirta reali laisvės atėmimo bausmė neigiamai paveiktų jos šeiminį gyvenimą, nepilnametės dukros interesus, ji prarastų darbą ir pragyvenimo šaltinį, negalėtų pasirūpinti savo artimaisiais. Taigi iš esmės D. S. atkartojo aplinkybes, kurios sudarė pagrindą jai atidėti trejų metų laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, vykdymą (T. 3, b. l. 41). Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai šių nuteistosios nurodytų aplinkybių nesvarstė, nutarties motyvuose tik trumpai nurodė, kad, įvertinęs nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistosios asmenybę, ankstesnius teistumus ir kitas aplinkybes, sutinka su apygardos teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik taikant D. S. realią laisvės atėmimo bausmę. Esant tik tokiam argumentavimui dėl BK 75 straipsnio taikymo lieka visiškai neaišku, kokia reikšmė suteikta nuteistosios nurodytoms aplinkybėms, ar šios aplinkybės teisėjų kolegijos patikrintos ir įvertintos. Nutartyje liko nenurodyta, kokios „kitos aplinkybės“ rodo D. S. padarytų veikų ar jos asmenybės pavojingumą, neįvertinta, kada nuteistoji padarė paskutinę nusikalstamą veiką, koks nuteistosios elgesys po jos padarymo, nepaaiškinta, kodėl už du nesunkius nusikaltimus nuteista D. S., vykdanti anksčiau paskirtos bausmės atidėjimo sąlygas, laikytina pavojingesniu asmeniu, nei teismas konstatavo prieš dvejus metus priimtame nuosprendyje. Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste obiter dictum pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-6/2013 yra nurodęs, jog nepritartina tokiai teismų praktikai, kai asmeniui, per neilgą laikotarpį padarius kelias nesudėtingas nusikalstamas veikas, šių veikų ikiteisminis tyrimas išskaidomas į kelias baudžiamąsias bylas ir tai suponuoja kelių atskirų nuosprendžių priėmimą. Jeigu tokia teisinė situacija, kuri yra nulemta atitinkamų valstybės institucijų veikimo (neveikimo), vis tik susidaro, tai ji negali tapti priežastimi, dėl kurios būtų pasunkinta kaltininko teisinė padėtis, taip pat ir galutinės subendrintos bausmės už padarytas nusikalstamas veikas paskyrimo aspektu. Kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios aplinkybės, jog buvusios IĮ „A.“ savininkės D. S. 2010 m. birželio ir vėliau 2011 m. sausio–gegužės mėnesiais padaryti trys nusikaltimai (du nesunkūs ir vienas apysunkis), susiję su nuteistosios, kaip individualios įmonės savininkės veikla, nebuvo nagrinėjami viename procese. Jie išaiškinti ne vieno, o kelių, vienas po kito su pertraukomis atliktų ūkinės finansinės veiklos tyrimų metu. Tokia faktinė situacija neturėtų būti priežastis, dėl kurios tūrėtų būti nepalankiai vertinama nuteistosios teisinė padėtis sprendžiant subendrintos bausmės vykdymo atidėjimo klausimus. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BPK 332 straipsnio 5 dalyje teigiama, kad jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Dėl to teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nesant tokių motyvų dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, jog apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas ir taip pažeisti pirmiau nurodyti BPK reikalavimai. Taigi, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat neįvykdė reikalavimo bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir dėl skundo išdėstyti motyvuotas išvadas (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Pažeidimai laikytini esminiais, nes sukliudė išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti sprendimą dėl BK 75 straipsnio taikymo galimybės (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Pažeidimų sukelti teisiniai padariniai taisytini iš naujo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir pakartotinai patikrinant esminius apeliacinio skundo argumentus. Kasaciniame skunde esančių argumentų dėl netinkamo BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo kasacinės instancijos teismas nesvarsto, nes nuomonės dėl jų išreiškimas galimas tik tinkamai išnagrinėjus apeliacinį skundą (BPK 386 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

Nutarė

3Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.