Byla I-543-283/2016
Dėl darbo užmokesčio dalies ir procesinių palūkanų priteisimo atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos rajono apylinkės teismo, ir Utenos rajono apylinkės teismui

1Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei, sekretoriaujant Danei Gvildienei, viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. M. skundą dėl darbo užmokesčio dalies ir procesinių palūkanų priteisimo atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos rajono apylinkės teismo, ir Utenos rajono apylinkės teismui.

2Teismas

Nustatė

3pareiškėja E. M. skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos rajono apylinkės teismo, ir Utenos rajono apylinkės teismo solidariai priteisti 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu (toliau – ir ginčo laikotarpis) neišmokėtą 1 626,20 Eur (8 556,95 Lt) darbo užmokesčio dalį ir 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėja nurodė, kad Utenos rajono apylinkės teisme dirba nuo 1986 m. rugpjūčio 4 d., ginčo laikotarpiu vykdė karjeros valstybės tarnautojos teismo posėdžių sekretorės pareigas, kurioms buvo nustatytas B lygis ir 5 kategorija. Nuo 2002 m. spalio 4 d. pareiškėjai suteikta trečia, o nuo 2012 m. vasario 17 d. – antra kvalifikacinės klasės. Pareiškėjai, kaip valstybės tarnautojai, mokamas darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Valstybės tarnybos įstatymas) 23, 24 ir 25 straipsniais, tarp jų – ir nuostatomis, nustatančiomis pareiginių algų koeficientus atskiroms pareigybių kategorijoms bei priedus už kvalifikacines klases. Pareiškėja nurodė, kad, pagal 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 straipsnį, buvo sumažinti 11-os ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai. Be to, šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis ir sumažinti priedai už kvalifikacines klases. Taikant nurodytą teisinį reguliavimą, ginčo laikotarpiu pareiškėjai buvo sumažintas priedo už kvalifikacinę klasę dydis ir dėl to buvo mokėtas mažesnis darbo užmokestis. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybei susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas) išvadomis, teigė, kad ginčo laikotarpiu mažesnis darbo užmokestis buvo mokamas neteisėtai ir nepagrįstai (2-9 b. l.).

4Utenos rajono apylinkės teismas atsiliepimu su skundu sutiko iš dalies. Nurodė, kad Utenos rajono apylinkės teismas vykdė ginčo laikotarpiu galiojusius teisės aktus, reguliavusius darbo užmokesčio mokėjimą valstybės tarnautojams, pagal kuriuos pareiškėjai ir buvo neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Be to, Utenos rajono apylinkės teismas nurodė, kad pagal skiriamus asignavimus, jis neturėjo realių galimybių mokėti valstybės tarnautojams darbo užmokestį, remiantis iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojusiais pareiginę algą sudarančių dalių dydžiais. Dėl šios priežasties Utenos rajono apylinkės teismas nėra atsakingas už pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (21 b. l.).

5Skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

6Byloje nustatyta, kad Utenos rajono apylinkės teisme pareiškėja E. M. vykdė B lygio 4 kategorijos teismo posėdžių sekretorės pareigas, jai nuo 2002 m. spalio 4 d. buvo suteikta trečia kvalifikacinė klasė, pareiškėja nuo 2009 m. liepos 14 d. perkelta į B lygio 5 kategorijos teismo posėdžių sekretorės pareigas, suteikiant trečią kvalifikacinė klasė (10-11 b. l.). Pareiškėjai nuo 2012 m. vasario17 d. buvo suteikta antra kvalifikacinė klasė (12 b. l.). Utenos rajono apylinkės teismo pateiktos „Pažymos apie darbo užmokesčio skirtumo paskaičiavimą valstybės tarnautojai nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30“ duomenimis, pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta 1 626,20 Eur (5 614,93 Lt) darbo užmokesčio (13-14 b. l.).

7Byloje nagrinėjamas ginčas dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas taikant Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas, nustačiusias sumažintus valstybės tarnautojų atlyginimus dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties, dalies priteisimo.

8Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarybos įstatymas (toliau - Valstybės tarybos įstatymas). Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai, priemokos, apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami priedai už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją. Įstatymų leidėjas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 3 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 11os ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus. Kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai šiuo įstatymu nebuvo mažinami. Be to, Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d.) nustatytu teisiniu reguliavimu, be pareiginės algos koeficientų mažinimo, buvo taikoma kita papildoma valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo priemonė – priedų už kvalifikacinę klasę mažinimas.

9Konstitucinis teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d., Žin., 2009, Nr. 49-1937), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1937; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4297; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7038; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7993) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d., Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

10Nagrinėjamoje byloje tarp proceso dalyvių nėra ginčo, jog Utenos rajono apylinkės teismas 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu pareiškėjai, kaip valstybės tarnautojai, mokėjo mažesnio dydžio priedus už suteiktą kvalifikacinę klasę ir kad dėl to pareiškėja negavo 1 626,20 Eur darbo užmokesčio. Įvertinus teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytus ginčo šalių argumentus, daroma išvada, kad tarp bylos proceso dalyvių yra kilęs ginčas dėl to, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo pareiškėjos patirti praradimai.

11Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgęs į šias įstatymines nuostatas, teismas sprendžia, kad sprendžiant nagrinėjamoje administracinėje byloje kilusį ginčą, taikomos teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A602-668/2016 ir Nr. A602-669/2016. Šiuose sprendimuose pateikto teisės aiškinimo buvo laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484- 602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-278-552/2016, 2016 m. kovo 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-22-520/2016 ir kt.). Pareiškėjos teisinė padėtis, nagrinėjamos administracinės bylos faktinės ir teisinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis grindžiamas pareiškėjos reikalavimas, yra iš esmės panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai aukščiau paminėtose bylose. Dėl šios priežasties nėra pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių.

12Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A602-669/2016, apibendrinusi Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį (administracinės bylos Nr. A602-668/2016 ir Nr. A602-669/2016).

13Įstatymų leidėjas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas). Šio įstatymo preambulėje nurodyta, kad jis priimtas, siekiant atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurie nebūtų buvę patirti, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas pirmiau nurodytu mastu. Grąžinimo įstatymo 1 straipsnyje nustatytos kategorijos asmenų, kuriems taikomas šis įstatymas, tarp jų – ir asmenys, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d., Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. (1 ir 2 punktai). Be to, Grąžinimo įstatymas nustatė dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką ( 2 straipsnis), išmokėtinų sumų finansavimo tvarką.

14Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime konstatavo, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Atsižvelgus į nurodytą išaiškinimą, daroma išvada, kad įstatymų leidėjas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, būtent ir nustatė konkretų mechanizmą, skirtą kompensuoti dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus. Taigi, Utenos rajono apylinkės teismas, kuriame ginčo laikotarpiu dirbo pareiškėja, turi pareigą dėl pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo spręsti Grąžinimo įstatymo įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka.

15Nustačius, kad pareiškėjos dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimui yra priimtas Grąžinimo įstatymas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Atmetus skundo pagrindinį reikalavimą dėl negautos darbo užmokesčio dalies, atmetamas ir išvestinis reikalavimas dėl metinių palūkanų priteisimo.

16Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Nutarė

17pareiškėjos E. M. skundą atmesti.

18Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai